literatūros žurnalas

Leonas Švedas. Gyvybė Mačernio pusėje

2020 m. Nr. 12

1945-ųjų spalio 25–28 dienomis sovietų vėl okupuotoje Lietuvoje įvyksta pirmasis LTSR rašytojų suvažiavimas. Jo metu kalbama apie pasikeitusią rašytojų situaciją ir naujas užduotis, daug dėmesio skiriama naujosios kartos ideologiniam auklėjimui (pvz., Eduardas Mieželaitis pasiūlo įsteigti jaunųjų rašytojų sekciją). Tarp visų pasisakymų, išlikusių suvažiavimo stenogramose, išsiskiria viena neįprasta ir palyginti drąsi kalba. Tai Leonas Švedas (1918–2003) – lenkų ir lietuvių poetas, prozininkas, vertėjas – išsako nuomonę apie poezijos modernizmą ir estetikos tipus, jau nutylimus, nepriimtinus „naujajai tvarkai“, remiasi Vytautu Mačerniu (1921–1944). Nežinia, ar dėl šio pasisakymo rašytojas susilaukė sankcijų, tačiau neilgai trukus – 1946-aisiais – emigravo į Lenkiją, kūryboje rinkosi avangardistinę (ironišką, sarkastišką, neįprastų metaforų prisodrintą) kryptį. Dar nesusipažinusiems su L. Švedo kūryba ir jos kontekstais siūlome atsiversti jo eilėraščių rinktinę „Poezija: 1946–1982“ (1995) ir Vaivos Narušienės knygą „Nepritapęs ir nepritampantis. Dvikalbė Leono Švedo kūryba“ (2003), o čia skelbiame minėtosios kalbos stenogramą1.
Tebus ši publikacija ir tiltu į 2021-uosius – Vytauto Mačernio šimtmečio metus.

S. V.


Norėčiau prisidėti prie kai kurių rašytojų nušviestų minčių dėl jaunųjų poetų užmiršimo. Vakar tuo reikalu kalbėjo drg. Mieželaitis. Čia aš norėčiau iškelti poetą Mačernį, apie kurį per visą laiką nebuvo paminėta nė vieno žodžio. Jis yra žuvęs nuo vokiečio kulkos, ir apie jo literatūrinį palikimą iki šiol nei šitame suvažiavime, nei Rašytojų sąjungoje nelabai yra rūpinamasi. Net nėra jam suruošta vakaro literatūrinio, kuriame galima būtų jo kūrybą perskaityti. Jis turėjo mūsų jauniesiems poetams milžinišką įtaką, kurios neturi joks kitas poetas. O tuo tarpu apie jį nepasakyta nei vieno žodžio. Draugas Korsakas yra pasakęs, kad jaunieji mėgdžioja senas Vakarų Europoje atgyvenusias sroves: estetizmą, romantizmą. Man kilo klausimas – ar gali kokia nors srovė mirti? Man atrodo, kad didelių rašytojų kūriniuose matome, kad susiduria įvairios srovės, pavyzdžiui, „Fauste“; pas Bodlerą galima rasti beveik natūralistinių scenų. Pas Gorkį susiduria ne tik romantizmas, realizmas, bet ir natūralizmas, pav.: novelėje „Žmogaus gimimas“. Taip kad norėti numarinti srovę yra neveik neįmanoma. Man prisimena rašytojas Hauptmanas, Nobelio laureatas, kurio kūryboje tos srovės taip įvairios, jog galų gale negalima suprasti, ar galima atriboti jas žodžiu „izmas“. Viskas yra kartu. Kokiais rašytojais, jei pasidomėtume trupučiuką jaunųjų kūryba, jie sekė? Man atrodo, kad nei vienu nesekė, nes jaunoji karta nežino žodžio „sekti“. Seka tik tie, kurie nesupranta.

Kyla man antras klausimas. Ar nėra didžiųjų rašytojų kūriniuose ko nors daugiau už sroves, rubežiuojamas žodžiais: realizmas, estetizmas, natūralizmas ir panašiai. Ar gali įtilpti jų išgyvenama tiesa žodžiuose, kuriuos minėjau?

Ir štai jaunieji poetai, ir ypač Mačernis, siurbė į save kaip medis maistą iš visų pusių. To nenuginčysime, galbūt ir iš Vakarų. Ir ne jis vienas, bet ir visi jaunieji. O kad jaunieji pradėjo gyventi šiomis idėjomis, aišku vien tik iš jo eilėraščio, kad jis turėjo užsimojimus rubežiuotis ne vien mūsų siauros šalelės Lietuvos ieškojimais ir siekimais. Manau, kad nebus niekam skaudu, jei aš pacituosiu jo eilėraštį:

Savo sielą alkaną kaip žvėrį

Maitinu geriausiais žemės vaisiais –

Mokslu ir menu, tegul ji gėris

Spalvomis ir tonais išrinktaisiais.

Leidžiu jai nusikalst ir atgailoti

Užsidėjus aštrią ašutinę,

Bet niekuo negaliu pasotint

Šios panteros alkanos laukinės.


Parengė Saulius Vasiliauskas

Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu


1 Pirmojo Lietuvos TSR rašytojų suvažiavimo stenograma. – LLMA. – F. 34. – Ap. – 1. – B. 8. – L. 40–41 [stenogramos kalba taisyta tik minimaliai, akivaizdžios korektūros klaidos. V. Mačernio eilėraštis turbūt cituotas iš atminties, kiek netiksliai ir ne visas, – S. V.].

Vytautas Landsbergis. Iš užrašų knygelės: Vincas Kudirka naujo Sąjūdžio aušroje

2021 m. Nr. 2 / „Metų“ redakcijai Vytautas Landsbergis perdavė įdomų kultūros ir Atgimimo istorijos dokumentą iš asmeninio archyvo – savo kišeninės užrašų knygelės puslapio nuorašą su 1988 m. rugsėjo 13 d. Verkių rūmuose…

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Juozas Marcinkevičius. Kiek laiko atima blogai parašytas eilėraštis?

2020 m. Nr. 8–9 / Paskaičiuota, kad, sakysime, eilėraščio skaitymas trunka penkias minutes. Tarkime, kad tai blogas eilėraštis. Reiškia, tos penkios minutės nueina veltui.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6 / Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2 / aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet…

Pamatyti gyvą poetą! Laiškai Rašytojų klubui sovietmečiu

2020 m. Nr. 1 / Daugelis mūsų mokyklos mokinių dar nėra matę savo akimis gyvo rašytojo, tik portretus ir knygas. <...> Galbūt Jus prajuokins tas faktas, kad vyžuoniškiai nėra matę gyvo poeto, bet tuo labiau suprasite mūsų norą, kad šis susitikimas įvyktų.

Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams

2019 m. Nr. 12 / Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių…

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.