Leonas Švedas. Gyvybė Mačernio pusėje
2020 m. Nr. 12
1945-ųjų spalio 25–28 dienomis sovietų vėl okupuotoje Lietuvoje įvyksta pirmasis LTSR rašytojų suvažiavimas. Jo metu kalbama apie pasikeitusią rašytojų situaciją ir naujas užduotis, daug dėmesio skiriama naujosios kartos ideologiniam auklėjimui (pvz., Eduardas Mieželaitis pasiūlo įsteigti jaunųjų rašytojų sekciją). Tarp visų pasisakymų, išlikusių suvažiavimo stenogramose, išsiskiria viena neįprasta ir palyginti drąsi kalba. Tai Leonas Švedas (1918–2003) – lenkų ir lietuvių poetas, prozininkas, vertėjas – išsako nuomonę apie poezijos modernizmą ir estetikos tipus, jau nutylimus, nepriimtinus „naujajai tvarkai“, remiasi Vytautu Mačerniu (1921–1944). Nežinia, ar dėl šio pasisakymo rašytojas susilaukė sankcijų, tačiau neilgai trukus – 1946-aisiais – emigravo į Lenkiją, kūryboje rinkosi avangardistinę (ironišką, sarkastišką, neįprastų metaforų prisodrintą) kryptį. Dar nesusipažinusiems su L. Švedo kūryba ir jos kontekstais siūlome atsiversti jo eilėraščių rinktinę „Poezija: 1946–1982“ (1995) ir Vaivos Narušienės knygą „Nepritapęs ir nepritampantis. Dvikalbė Leono Švedo kūryba“ (2003), o čia skelbiame minėtosios kalbos stenogramą1.
Tebus ši publikacija ir tiltu į 2021-uosius – Vytauto Mačernio šimtmečio metus.
S. V.
Norėčiau prisidėti prie kai kurių rašytojų nušviestų minčių dėl jaunųjų poetų užmiršimo. Vakar tuo reikalu kalbėjo drg. Mieželaitis. Čia aš norėčiau iškelti poetą Mačernį, apie kurį per visą laiką nebuvo paminėta nė vieno žodžio. Jis yra žuvęs nuo vokiečio kulkos, ir apie jo literatūrinį palikimą iki šiol nei šitame suvažiavime, nei Rašytojų sąjungoje nelabai yra rūpinamasi. Net nėra jam suruošta vakaro literatūrinio, kuriame galima būtų jo kūrybą perskaityti. Jis turėjo mūsų jauniesiems poetams milžinišką įtaką, kurios neturi joks kitas poetas. O tuo tarpu apie jį nepasakyta nei vieno žodžio. Draugas Korsakas yra pasakęs, kad jaunieji mėgdžioja senas Vakarų Europoje atgyvenusias sroves: estetizmą, romantizmą. Man kilo klausimas – ar gali kokia nors srovė mirti? Man atrodo, kad didelių rašytojų kūriniuose matome, kad susiduria įvairios srovės, pavyzdžiui, „Fauste“; pas Bodlerą galima rasti beveik natūralistinių scenų. Pas Gorkį susiduria ne tik romantizmas, realizmas, bet ir natūralizmas, pav.: novelėje „Žmogaus gimimas“. Taip kad norėti numarinti srovę yra neveik neįmanoma. Man prisimena rašytojas Hauptmanas, Nobelio laureatas, kurio kūryboje tos srovės taip įvairios, jog galų gale negalima suprasti, ar galima atriboti jas žodžiu „izmas“. Viskas yra kartu. Kokiais rašytojais, jei pasidomėtume trupučiuką jaunųjų kūryba, jie sekė? Man atrodo, kad nei vienu nesekė, nes jaunoji karta nežino žodžio „sekti“. Seka tik tie, kurie nesupranta.
Kyla man antras klausimas. Ar nėra didžiųjų rašytojų kūriniuose ko nors daugiau už sroves, rubežiuojamas žodžiais: realizmas, estetizmas, natūralizmas ir panašiai. Ar gali įtilpti jų išgyvenama tiesa žodžiuose, kuriuos minėjau?
Ir štai jaunieji poetai, ir ypač Mačernis, siurbė į save kaip medis maistą iš visų pusių. To nenuginčysime, galbūt ir iš Vakarų. Ir ne jis vienas, bet ir visi jaunieji. O kad jaunieji pradėjo gyventi šiomis idėjomis, aišku vien tik iš jo eilėraščio, kad jis turėjo užsimojimus rubežiuotis ne vien mūsų siauros šalelės Lietuvos ieškojimais ir siekimais. Manau, kad nebus niekam skaudu, jei aš pacituosiu jo eilėraštį:
|
Savo sielą alkaną kaip žvėrį Maitinu geriausiais žemės vaisiais – Mokslu ir menu, tegul ji gėris Spalvomis ir tonais išrinktaisiais. |
Leidžiu jai nusikalst ir atgailoti Užsidėjus aštrią ašutinę, Bet niekuo negaliu pasotint Šios panteros alkanos laukinės. |
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
1 Pirmojo Lietuvos TSR rašytojų suvažiavimo stenograma. – LLMA. – F. 34. – Ap. – 1. – B. 8. – L. 40–41 [stenogramos kalba taisyta tik minimaliai, akivaizdžios korektūros klaidos. V. Mačernio eilėraštis turbūt cituotas iš atminties, kiek netiksliai ir ne visas, – S. V.].