literatūros žurnalas

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6

Jau ankstyvuoju sovietmečiu pradėti organizuoti rašytojų vizitai iš Vilniaus į rajonus, tačiau ne visi literatai ir ne visuomet atlikdavo tai, ko iš jų oficialiai reikalauta. Nūdien apie bohemiškas rašytojų elgsenas bylojantys „protokoliniu“ stiliumi rašyti archyviniai skundai skamba nelyg nuotykinės novelės (įdomu, kaip juos skaitydavo adresatai). Vieną tokių – trijų literatų vizitą Utenoje 1952 m. spalio 23 dieną, – su kone scenariniu detalumu užfiksuotą vietinio laikraščio redaktorės ir skirtą tuometiniam Lietuvos LKJS CK sekretoriui Antanui Raguočiui, čia ir skelbiame.

Etikos sumetimais asmenų pavardės žymimos inicialais.

S. V. 

Šių metų spalio mėn. 23 d. iš Vilniaus į Uteną atvyko grupė draugų, kurie užėję į rajoninio laikraščio „Lenino keliu“ redakciją pasisakė, jog jie esą iš „įvairiausių laikraščių redakcijų“ ir nori susitikti su vietos literatais, o taip pat su LTSR nusipelniusiu mokytoju, ordininku Mykolu Varnu.

Redakcijoje jiems buvo pažadėta suteikti paramą, iššaukti mieste gyvenančius literatus. Penktą valandą po pietų susirinko keletas žmonių, kurie ilgokai palaukę negalėjo sulauki pažadėjusio atvykti drg. K. Susirinkusiems buvo patarta ilgiau nelaukti, nes maža buvo vilties, kad drg. K. įvykdys pažadą. Jau ryte jis buvo pastebėtas neblaivus.

Spalio 24 d., vakare, į redakciją vėl atėjo visi trys draugai: B., D. ir K. Visi jie buvo tiek nusivaišinę, kad redakcijoje su jais buvo neįmanoma susikalbėti ir jie sunkiai orientavosi, kur randasi… Čia drg. B. atžymėjo visiems komandiruotes ir pagaliau visi išėjo.

Netoli nuo redakcijos, M. Melnikaitės gatvėje, priešais kultūros namus, eidami susikabinę ne šaligatviu, bet važiuojamuoju gatvės grindiniu, jie iš pryšakio susitiko važiuojantį nepažįstamą žmogų. Iš jo šie girti piliečiai pareikalavo duoti jiems kelią ir, kai tas žmogus niekur nepasisuko (jis važiavo pilnumoje laikydamasis gatvėse nustatytų taisyklių), šie visi ėmė jį kolioti necenzūruotais žodžiais. Pagaliau K. siūlė šerti važiuojančiam žmogui į galvą lazda, kurią turėjo D. Pastarasis buvo jau lazdą pakėlęs virš važiuojančio žmogaus galvos, bet nuo smūgio susilaikė.

Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti. Netaktiškiausiai elgėsi K., jis koliodamasis įvairiausiais žodžiais visur gyrėsi, kad jis esąs LLKJS CK biuro narys. Pagaliau visi trys draugai ėmė siautėti po viešbutį, įsibraudami į kambarius, kuriuose buvo apsigyvenę žmonės. Nežiūrint į tai, [kad] jiems buvo čia suteikta nakvynė, jie visi užėmė kitų viešbučio gyventojų lovas. Viešbučio vadovybė buvo priversta kviestis miliciją. Ir atėjus milicijos pareigūnams įspėjus, kad jie laikytųsi nustatytos tvarkos, pastarieji atsisakė nuo to ir ėmė triukšmauti dar labiau. K. ir D. buvo pristatyti į milicijos budinčiojo priežiūrą, o B. liko gulėti kitam viešbučio gyventojui skirtoje lovoje. Po vidurnakčio K. ir D. atgavo normalią sąmonę ir buvo jiems pasiūlyta tęsti nakvynę viešbutyje gautame kambaryje.

Prašau padaryti atitinkamas išvadas dėl minėtų draugų chuliganiško elgimosi komandiruotės metu. Tokia rašytojų „parama“ mūsų rajono literatams nepageidautina, kaip nelauktinas ir tokių susikompromitavusių piliečių atsilankymas ateityje.

Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2 / aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet…

Pamatyti gyvą poetą! Laiškai Rašytojų klubui sovietmečiu

2020 m. Nr. 1 / Daugelis mūsų mokyklos mokinių dar nėra matę savo akimis gyvo rašytojo, tik portretus ir knygas. <...> Galbūt Jus prajuokins tas faktas, kad vyžuoniškiai nėra matę gyvo poeto, bet tuo labiau suprasite mūsų norą, kad šis susitikimas įvyktų.

Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams

2019 m. Nr. 12 / Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių…

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose