Vladimir Tan-Bogoraz. Išmirusioje stovykloje

2020 m. Nr. 12

Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė

Vladimiras Tanas–Bogorazas (1865–1936) – rusų etnologas ir rašytojas, Šiaurės rytų Sibiro tautų tyrinėtojas. Būdamas Peterburgo universiteto studentas, jis užsidegė revoliucijos idėjomis ir dalyvavo slaptų spaustuvių veikloje. 1886 m. buvo suimtas kaip organizacijos „Narodnaja volia“ narys, 1890 m. ištremtas į Jakutiją. Tremtyje turėjo galimybę stebėti vietos gyventojų buitį ir gyvenimo sanklodą. Jį patraukė etnografija. Studijavo ir aprašinėjo čiukčių bei kaimyninių tautų kalbą, mitologiją, gyvenimo būdą. Šioje veikloje jis taip pasižymėjo, jog Imperatoriškoji mokslų akademija 1894 m. pakvietė jį į žymaus Sibiro tyrinėtojo Aleksandro Sibiriakovo ekspediciją. Trejus metus V. Tanas-Bogorazas klajojo su čiukčiais, tyrinėdamas jų gyvenimą, rinko etnografinius eksponatus. Ekspedicijai pasibaigus Mokslų akademija išrūpino jam leidimą sugrįžti į Peterburgą. 1904 m. grįžęs į Rusiją padėjo organizuoti Rusijos valstiečių I suvažiavimą ir trudovikų grupę Valstybės Dūmoje. 1918 m. tapo Sankt Peterburgo universiteto profesoriumi, dirbo Antropologijos ir etnografijos muziejuje. 1920–1930 m. vadovavo Šiaurės tautų instituto Azijos skyriui. Mirė pakeliui į Rostovą prie Dono.

V. Tanas-Bogorazas yra daugelio mokslinių veikalų (pvz., dvitomio „Čiukčiai“), etnografinių apybraižų, kelionių užrašų, eilėraščių ir grožinės prozos autorius. Išleido čiukčių folkloro rinkinių. Iš viso yra išleidęs daugiau nei šimtą darbų folkloro, lingvistikos ir etninės Eurazijos bei Amerikos tautų kultūros temomis.

 

Apsakymas

Trečias mėnuo, kaip Užkrato dvasia keliauja per plačiąją tundrą, rinkdama elnių žmonių galvas it iasak¹. Niekas nesusidūrė su ja akis į akį, tačiau sakoma, kad naktį, kai paskutinioji prie laužo triūsusi marti pasislepia už užlaidos, ji važiuoja pro stovyklas su savo ilgakojais raudonkailiais elniais, vilkdama begalinę visko prikraulintą gurguolę; josios rogių pavažos raudono vario; drauge su ja važiuoja moterys, serginčios kinkinio elnius; sučiupti piemenys gena iš paskos nesuskaitomas raudonas raguotąsias kaimenes, primenančias skaisčią liepsną; ji grobia jaunas mergeles, kad šios išdaužytų sniegą iš josios užlaidų, ji išsiveda jaunus tvirtus vyrus, kad paverstų šiuos savo vergais, negirdom it poliarinė lapė ji prisėlina naktį, ir gyventojų palapinės jiems miegant ištuštėja ir amžiams lieka apleistos, o likusias be priežiūros kaimenes ji išsiveda su savosiomis.

Niekas nematė jos veido, tačiau žmonės ją vadina Šalies valdove. Sakoma, jog atvykusi iš vakarų. Dar nuo praeitų metų Elnių dievas siuntė savo vaikams blogą lemiančius ženklus. Paaukoti elniai krisdavo tiesiai ant žaizdos; ant sudegintos mentės iš apatinio krašto ryškėjo blogas ženklas, rodantis „Trokštančiojo pagrobti“ kryptį; naktimis kažkas su triukšmu pralėkdavo virš palapinių viršūnių, nužudydamas ugnies dvasią, rusenusią po ugniakuro pelenais; palapinių stulpų apačios prišaldavo prie žemės ir šiuos tekdavo iškirsti kirviu. Bet grobuonies burtai aptemdė elnių žmonių protą ir šie pranašysčių nesuprato. Šioje naujoje žemėje, kurioje apsistojo jų tėvai, persikėlę per didžiąją upę prieš vėją, pučiantį iš vakarų pusės, gyventa taip nevaržomai². Neliesti samanynai teikė užtektinai erdvės pačioms didžiausioms kaimenėms, elniai dauginosi it uodai drėgną vasarą. Na ir kas, kad tungusų kaimynai ėmė po dvimetį už kiekvieną peiliuką, kad rusai užmušdavo po jauną šiaurinę elnę už plytos ketvirtį, po du rinktinius patinus už spirito butelį, nepaisant to, kaimenės „driekėsi laukais tarsi purvas“, tarsi kiekvieno šėrimosi metu iš iškritusio plaukelio rastųsi po elnią. Visa ko buvo tundroj apstu. Ežerai kūpėjo žuvim, upės užutekių krantai juodavo nuo besišeriančių žąsų išmatų, poliarinės lapės ateidavo gyvenvietėn rinkt trupinių, tarsi šunys. Uodai ir gyliai vėsios tundros bijojo, nuo amžinai drėgno dumblo elnių kanopos niekad nepuvo. Klajoklių rogės nepersikeldavo per kalnagūbrius siaurais kirtimais, iškirstais sunkiais kirviais; tundra buvo lygi it stalas ir atvira kaip vandenynas, atplukdantis pakraštin mišką gyventojų kurui.

Dabar reikėjo atiduoti duoklę už visą tą dovį. Ne veltui seniausieji iš atėjusių šion žemėn paniurę žvelgė į mėsos nebesutalpinančius katilus, į vaikų pilnas palapines; ne veltui jie stebėjosi, kad Dykynių šeimininkė taip širdingai svečius sutinka. Jos tiesiog nebuvo namuose, ji ištisus dvidešimt metų svečiavosi tolimuosiuose vakaruose, karališkoje žemėje, o dabar sugrįžo atgalios, kad susirinktų išpirkas. „Židinio sergėtojos“ atnašavo jai nuliedamos aukojamos sriubos, „kaimenių sargai“ – užmušdami juodus elniukus ir baltas šiaurines elnes be dėmės, bet ji nekentė elnio mėsos, ji mito mažų vaikų sielomis, pagrobtomis jiems miegant, ji prisigerdavo našlėmis likusių senių ašarų, ji ėmė stovinčius vietoje ir vijosi sprunkančius, siekdama paversti šią žemę, kaip kad buvo seniau, dykyne. Jau dešimtys palapinių stovėjo likusios be žmonių, bet ji nepasisotino. Šamanai mėtė ant jos kelio mėsą, nupjautą nuo lavonų, kad priverstų ją pereiti pas kaimynus, tačiau niekas negelbėjo. Ji sukosi tundroje it vilkas išblaškytos kaimenės vidury, vis sugrįždama atgalios, lankė kiekvieną nuošalų ežerą ir visur rinko grobį.

Ant ežero kranto, viename iš retai žmonių apgyventų tundros pakraščių, dunksojo užkrato pakirsta stovykla. Ją sudarė keturios palapinės, išsirikiavusios viena linija, ir iš pirmo žvilgsnio ji niekuo neišsiskyrė. Visokių rakandų prikrautos rogės stovėjo šalia palapinių, viskas atrodė kaip įprastai netvarkinga; elnenų šūsnys gulėjo ant žemės; du elniai braidžiojo tarpu rogių, kanopomis kasdami suslūgusį sniegą. Vis dėlto, įsižiūrėjus iš arčiau, galima buvo pastebėti aplankiusios nelaimės pėdsakus. Mantą ant rogių ir kailius dengė storas šerkšno sluoksnis, priešais palapinės duris niekur neruseno ugnis, iš viršutinių angų nekilo dūmas, liudijantis apie moterų verdamą valgį. Žmonių niekur nebuvo matyti, jie gulėjo viduje, susivynioję į kailinius užtiesalus, tokie pat nejudrūs ir šalti, kaip įšalęs žalio medžio gabalas, besivoliojąs vidur kelio.

Tai buvo senojo Ruljtuvijos stovykla, ir vos prieš tris savaites ant Alazėjos upės kranto jai priklausė trys dešimtys gyventojų, drauge su moterimis ir vaikais. Tada ją sudarė aštuonios palapinės, bet pusę jų prarado gedulingame kelyje nuo Alazėjos iki Gulbių ežero.

Ruljtuvija buvo vienas iš pačių seniausių elnių augintojų, jis turėjo dvi žmonas, keturis sūnus ir tiek pat žentų. Jo vyresniajai žmonai anūkės padėdavo minti odą, o jaunesnioji žmona pirmąjį kartą nešiojo įsčiose gyvybę.

Ant jo galvos nebuvo nė vieno žilo plauko, jis skynė prizus kaip jojikas ir arkanu sugaudavo keturmetį elnią, besivaikantį šiaurines elnes. Jo kaimenės išsunkdavo piemenų jėgas, nuo žaros ligi žaros nuėsdavo samanyną ir traukdavo tolyn.

Piktoji dvasia užklupo Ruljtuviją naktį ir paėmė jo vyriausiąjį anūką. Tada Ruljtuvija patraukė į rytus, tikėdamasis pasislėpti kitame Kolymos krante. Aštuonis sustojimus jis keliavo nuo Alazėjos ir aštuonias galvas pakeliui paliko. Vaikai jo iš vakaro susirgdavo, o paryčiais mirdavo; palikdavo juos su visomis palapinėmis ir išeidavo tolyn. Kiti kamuodavosi kelias dienas, ir jis išveždavo juos rogėmis, užklotus kailiais, kurie pasidengdavo šerkšnu nuo ligonių kvėpavimo, nuo prakaito prišaldavo prie rogių perdangalų.

Netekęs vilties jis nusuko į šoną ir patraukė kur akys veda, bet po trijų dienų buvo priverstas apsistoti ant šito ežero kranto, nes didžioji dalis jo namiškių jau nebepastovėjo ant kojų. Du jaunesnieji žentai pabėgo drauge su žmonomis. Likusieji dalijosi bendra dalia. Senoji Ruljtyna tąnakt, kai mirė jos paskutinysis sūnus, pasikorė viršum savo ugniakuro, kad jį suterštų. Ruljtuvija kitą rytą tik žvilgterėjo iš užlaidos, tada įlindo atgalios, atsigulė prie sienos ir daugiau nebesikėlė. Palapinės buvo pilnos lavonų, kaimenė išsilakstė dievažin kur, tik labiausiai prijunkę elniai dar laikėsi stovyklos. Ugnys užgeso, būstuose nebeliko gyvybės, o terbose valgio, nes paskutinėmis dienomis niekas nebeturėjo jėgų pagauti ir nudurti elnio. Tik viena gyva siela čia liko. Iš po galinės palapinės užlaidos iššliaužė moteris ir nuropojo keturiomis elnių link: tai buvo Ilineut, Ruljtuvijos jaunesnioji žmona, kuri teturėjo aštuoniolika metų ir paskutinį mėnesį laukėsi. Paėmė ją senis iš neturtingos „kaimyninės gyvenvietės“ pavaldinių, kad vergautų senajai Ruljtynai, ir visas jos gyvenimas tekėjo nuolat dirbant, dažnai neleisdamas užmigt net naktį. Pastojus pasidarė lengviau, paskutinį mėnesį jos net nebevertė tampyti sunkių kailinių palapinių ir prikrautų rogių. Tačiau prie Gulbių ežero, moterims vienai po kitos paliekant gyvųjų pasaulį, jai vėl teko vilkti ankstesnįjį jungą. Pastarąsias tris dienas ji tiek išvargo, kad po Ruljtuvijos mirties įšliaužė galinėn palapinėn ir išsitiesė kailiuose, pernelyg nusilpusi, kad galvotų gelbėtis. Užkrato dvasia, praskrisdama viršum stovyklos, matyt, ją vis dėlto užkliudė. Tris dienas išgulėjo palapinėje surakinta miego, per tą laiką dukart tebuvo nubudusi, kad ledmaišyje užsilikusiom ledo nuolaužom numalšintų troškulį. Keli džiovintos mėsos trupiniai, sugraibyti vienoj terboj, buvo visas jos maistas.

Šiandien rytą ji pabudo jausdamasi truputį geriau. Pirmoji mintis buvo bėgti. Pasilikti šioje mirusiųjų karalystėje atrodė pernelyg baisu; be to, juto, kad gimdymo laikas artėja, jeigu nenusigaus iki žmonių, neišvengiamai žus drauge su vaiku.

Jėgų atsistoti ant kojų neužteko, ji šliaužė it primuštas šuva, klimpdama sniege. Nuogąstavo, ar pasiseks pasigauti bent vieną elnią. Jeigu šie baidysis, ji praras paskutinę galimybę palikti stovyklą. Laimei, arčiausias elnias ne tik nepasibaidė, jis sustojo žiūrėdamas į jaunąją moterį. Ilineut lengviau atsikvėpė. Tai buvo jos pačios „pasoginis“ elnias, senas ir romus, kaip rusų karvė. Jis neturėjo apynasrio, išpinkliotas pavadis vilkosi žeme. Ilineut nusičiupo pavadžio galą ir priropojo prie elnio. Vis dėlto praslinko geras pusvalandis, kol uždėjo gyvuliui neįmantrius čiukčiškus pakinktus; ji vis sustodavo pailsėti, iš nusilpimo ir nevilties apsiverkė.

Pagaliau jaunoji moteris įsėdo į nartas ir vos girdimu balsu paragino elnią; šis pasileido risčia kietai išmintu keliu, turinčiu nuvesti į kieno nors stovyklą. Šį grėsmingą metą kaimynai šalinosi kaimynų, ir žmonės Ruljtuvijos stovykloje neturėjo jokio supratimo, kas gyvena šalimais.

Po valandos elnias įtempė kaklą ir ėmė uosti orą. Jis pajuto laužo dūmus. Tolimas šunų lojimas, kuriuo paprastai sutinkami artėjantys svetimi elniai, pranešė apie stovyklą. Ilineut trūktelėjo vadeles, ragindama gyvulį bėgti greičiau.

– Stok!

Toliau kelio posūkyje stovėjo žmogus su ginklu rankose. Jis atstatė vamzdį ir nusitaikė tiesiai į artėjančią moterį.

Ilineut apmirė iš netikėtumo ir baimės, jai trūko jėgų įtempti vadžias. Elnias bėgo kaip bėgęs.

– Stok, arba šausiu!

Ji taip ir neįstengė pakelti rankų su užvyniotomis ant jų vadžiomis, tačiau senas elnias, išvydęs į jį nukreiptą šautuvą, sustojo pats.

– Kas tu? – iš tolo suriko ginkluotas žmogus.

– Ilineut, Ruljtuvijos žmona.

– Kas pas jus?

– Mirtis!

– O tu kaip gyva? – paklausė žmogus.

– Gyva!.. – paprastai atsakė Ilineut. Ji dabar ir pati nusistebėjo, kad dar gyvena.

– Ko tu lendi pas gyvuosius, neužmuštoji? – suriko žmogus. – Keliauk atgal! Nešdinkis pas savo numirėlius, bjauri pabėgėle! Pasismauk, pasismeik! Nerodyk savo veido gyviesiems! Dink, būk prakeikta!

Jis šaukė kaip išprotėjęs. Jo stovykloje dar nepasitaikė nė vienos mirties, ir šiame atokiame užkampyje, į kurį visai nebeužklysdavo prašalaičiai, tikėjosi atsilaikyti it tvirtovėje; maro paliesta atvykėlė jį visai išmušė iš vėžių, jis kovojo su pagunda baigti kalbas ir nuspausti gaiduką. Laimė, kad vėjas pūtė nuo stovyklos ir nenešė jo pusėn užkrėsto kvėpavimo.

– Būk tu prakeikta, dink! – riktelėjo dar kartą, matydamas, kad Ilineut nejuda, ir grasindamas kilstelėjo ginklą.

– Aš laukiuosi, – pasakė moteris.

Žmogus stabtelėjo lyg delsdamas. Rūpestis mažais vaikais tundros gyventojams buvo įaugęs į kūną ir kraują.

– Nereikia, – ištarė pagaliau. – Tebūnie tai išpirka už mano paukštukus!.. Važiuok!

Ilineut trūktelėjo kairiąją vadžią ir apgręžė elnią. Jai neliko nieko kito, kaip tik važiuoti atgal pas mirusiuosius. Baimė išgaravo. Gyvieji joje matė užkrato grobį, Užkrato dvasios auką pabėgėlę, ir ji pati ėmė save regėti tarsi atskirtą nuo gyvenimo. Galva svaigo nuo alkio ir silpnumo. Tarpais prarasdavo tikrovės suvokimą, ir atrodydavo, jog važiuoja amžinose miglose skendinčia dykyne anapusinėje mirusiųjų karalystėje. Pilka rūkana aptraukta tundra tikrai į ją panėšėjo. Ruljtuvijos palapinių viršūnės išniro iš po žemių kaip laivų stiebai vidur jūros, juk ten iš tiesų ir buvo mirties karalystė. Po valandėlės elnias sustojo prie artimiausios palapinės. Nuo nartų nuleidusi kojas Ilineut pamėgino atsikelti, bet tučtuojau vaitodama parkrito ant žemės. Aštrus skausmas sugrąžino tikrovėn. Išaušo jos laikas. Ji buvo viena tarp mirusiųjų, be maisto, be malkų, kad galėtų išsitirpinti vandens, apsupta užkrato, akis į akį su nauju kankinančiu skausmu, pranešančiu apie artėjantį įvykį, kuriam ji neturėjo patirties ir po kurio turėjo tapti visiška bejėgė, kaip pats naujagimis. Po minutės skausmas atlėgo. Mintis apie kūdikį, kuris turėjo gimti, suteikė jai jėgų. Reikėjo ką nors daryti, ir kaip galima greičiau. Ji pakilo ant kelių ir apsidairė aplinkui. Žvilgsnis užkliuvo už elnio, ramiai stovinčio prie įėjimo į palapinę. Jis vienu kartu buvo ir maisto, ir gėrimo šaltinis. Ji paėmė ant žemės gulėjusias vadžias ir pririšo prie palapinės raiščių, tada pasisuko link rogių ir iš dėklo, prikabinto prie jų nugaros, ištraukė didelį peilį. Eiti negalėjo, tad vėl keliais šliaužė aplink roges prie kairiojo elnio šono, o šis draugiškai šnarpšdamas atsisuko į ją. Laikydamasi už gyvulio kailio, ji pagaliau atsistojo ant kojų ir suėmė jo karčius, kad nepargriūtų; tada, kaire ranka prisilaikydama, dešine pridėjo peilį jam prie širdies. Trumpam sieloje krustelėjo apgailestavimas: šį elnią išmaitino nuo mažo elniuko, jis atbėgdavo jos šaukiamas, gerdavo iš rankos.

Tačiau po akimirkos ji stipriai suspaudė peilį ir užgriuvo ant jo visu svoriu. Elnias konvulsiškai suvirpėjo, trūktelėjo visomis keturiomis kojomis, tarsi ruošdamasis bėgti, ir suklupo. Jo akys iššoko ir įgavo laukinę išraišką, kojos smulkiai virpėjo, judėdamos kiekviena sau. Po akimirkos jis nuvirto ant sniego žaizda į viršų ir ėmė blaškytis tampomas priešmirtinės agonijos. Lukterėjusi Ilineut sukaupė paskutines jėgas, prarėžė jam pilvą ir išpjovė gabalą pilvaplėvės, gana platų, kad tilptų ranka. Atsiraitojusi kailinę rankovę ji įkišo ranką ertmėn ir veidu prigludo prie jos kraštų. Atsigėrusi du ar tris gurkšnius, liovėsi, pabūgusi gerti daugiau, nes čiukčiai sakydavo, kad žmogus, į valias prisigėręs šilto kraujo, gali mirti. Ji vėl įkišo ranką gyvulio vidun ir, ištraukusi vieną po kito abu inkstus drauge su riebalais, paslėpė juos užantyje, tada pražiodė elnią ir išpjovė dalį liežuvio.

Išdoroti skerdeną jai stigo jėgų, tad apsirūpino maistu bent jau dienai dviem po gimdymo. Be maisto, jai dar buvo reikalinga lempa, o lydyti taukai buvo likę už užlaidos, kur gulėjo Ruljtuvija. Palikusi elnią, ji nušliaužė prie palapinės angos. Palapinė buvo pilna liūdno graudulio, šalti ugniakuro pelenai apsnigti. Apvirtęs ant šono gulėjo katilas su įšalusiais žalios samanų košės likučiais. Ugniakuro dešinėje tįsojo dviejų moterų lavonai su atidengtais baisiais veidais, išmargintais įšalusio puvimo dėmėmis. Bet Ilineut į juos nežiūrėjo, nulindo už užlaidos. Ten buvo tamsu, apgraibomis naršydama lempos, ji kelissyk užkliuvo už senio galvos, šaltos ir kietos it akmuo. Pagaliau, aptikusi taukus, ji atbula išlindo laukan ir nušliaužė prie galinės palapinės, kurioje neseniai išgulėjo tris dienas. Šitoje palapinėje mirusiųjų nesimatė, bet prie kairės sienos pūpsojo krūsnis, panaši į krūvon sumestas kailiais užklotas skerdenas. Ilineut, sukdamasi nuo šios krūsnies, nusigavo iki užlaidos, kur numirėlių nebuvo. Už užlaidos tvyrojo baisus šaltis, bet patalpa buvo tokia maža, kad net vieno žmogaus kvėpavimas galėjo kiek sušildyti jos įšalusias sienas.

Pakėlusi išorinę užlaidą, kad įsileistų bent truputį šviesos, ji įskėlė ugnį ir uždegė samanų žibę akmens inde, tada uždengė įėjimą, kruopščiai užkamšė visas sieneles ir, nusivilkusi kasdienę suknią, užsivilko ilgą platų drabužį ir susivyniojo į storą kailinį užtiesalą. Nuo šalčio kaleno dantimis. Nebuvo jokios vilties išsigelbėti ir išgyventi, bet ji vis tiek ėmė pagal čiukčių gimdyvių paprotį melstis Mielaširdingos būties dievui³.

– Tu, kurs stebi iš aukštybių kiekvieną elnių genties žingsnį, – kalbėjo ji balsiai vienišoje užlaidoje, – tu matai mano bėdą ir mano baimę! Jei esi gailestingas, susimilk dėl mažo dar negimusiojo, keliančio gailestį žvėrims ir žmonėms. Leisk jam išeiti iš mano pilvo laimingai. Leisk jam laimingai misti mano krūtų pienu, atitrauk ligos ir mirties dvasias, padaryk, kad gulintis sėdėtų, sėdintis vaikščiotų, vaikštantis bėgiotų, būtų greitakojis kaimenių sargas naktį!..

Dar maldos nebaigus sąrėmiai atsinaujino. Tačiau, ištikima savo motinos ir bobutės pamokymams, ji nenorėjo užsitraukti nešlovės riksmais⁴ ir tik kramtė kailinį užkloto kraštą, kad numaldytų skausmą. Ji išdryko ant kailių, nustūmė šonan užklotą, kūnas rangėsi it prispausto roplio. Pagaliau silpnas riksmas pranešė, kad mirties stovykloje užgimė naujas žmogus. Iš paskutiniųjų jėgų Ilineut pakilo iš vietos ir ėmėsi tvarkyti vaiką. Savo plaukų sruoga, iš anksto tam išpešta iš galvos, ji perrišo bambagyslę ir, suvyniojusi vaiką į savo drabužius, peršliaužė kiton užlaidos pusėn. Tada stojo užmarštis, trukusi keletą ilgų valandų.

Pagaliau Ilineut pakirdo. Galva buvo tokia sunki, kad vos galėjo atplėšti ją nuo skarmalų prigrūsto maišo, atstojančio pagalvę. Jai norėjosi gerti, bet kadangi vandens nebuvo, sugraibė iš priešais lempą stovinčio katiliuko kelis ledo gabalėlius ir ėmė juos čiulpti. Atsargai pasiimti inkstai iškrito ant patalo; vienas kaip tik atsidūrė po ranka, ji pakėlė inkstą prie burnos ir ėmė čiulpti apstingusius riebalus. Vis dėlto to buvo maža; praėjus kelioms valandoms po gimdymo, čiukčiai gimdyvę girdo tirštu mėsos sultiniu, kad šis krūtyse virstų pienu, o čia nebuvo net gurkšnelio tirpsmo vandens, kad numalšintum troškulį. Vaikas tylėjo, tikriausiai miegojo. Ji norėjo pasisukti, kad patrauktų jį arčiau savęs, bet pajuto, kad apatinė kūno dalis apmirusi. Jos kūnas nuo pusiaujo buvo prikaustytas prie guolio. Kojos atrodė visai svetimos, net nejuto, kokioj padėty jos guli ant patalo.

Sielą užplūdo visiška neviltis. Mielaširdingos būties dievas, akivaizdu, buvo kurčias jos maldavimams. Vaikelis knirktelėjo. Ji įsirėmė delnais į kailius ir įsitempusi ėmė versti savo sunkų kūną ant šono. Kojos jai trukdė, pynėsi tarpusavy, bet pagaliau jai pavyko atsigulti kaip reikia. Išvyniojusi vaiką, pridėjo jį prie krūties, tačiau sumenkusioje krūtyje nebuvo nė lašo pieno. Ji paguldė kūdikį ant kailių ir vėl nuvirto ant nugaros, tada desperatišku alkūnių judesiu pakėlė liemenį ir atsisėdo, remdamasi į užlaidos sieną; jos akys degė, lūpos buvo perdžiūvusios, sukepusios. Gerkle kilo kažkas didelis, duriantis, it pelių kailio mutulas, apnuodytos lapės atrytas.

– Piktoji dvasia, – prakalbo ji kimiai šnabždėdama, – tu, prisėlinanti iš užnugario, kaip bailus ernis, kodėl nenužudai iš karto? Ateik ir paimk mane, ir vaiką, visus žmones, visus elnius, kad niekas negalėtų girtis likęs nenubaustas…

Vaikas, kuriam buvo šalta, klykė be perstojo.

– Verk garsiau! – tarė Ilineut. – Mano balso negirdi, mano kūnas – prastas laimikis… Mėgsta šviežieną, minkštą dantims, slystančią gerklėje.

Vaikas, lyg paklusęs, pravirko garsiau. Staiga kieme pasigirdo kaži kieno girgždantys žingsniai per sniegą.

„Elnias!“ – spėjo Ilineut, jausdama, kad įtūžis ima slūgti. Bet žingsniai priartėjo prie palapinės. Kažkieno ranka atsargiai atitraukė įėjimo angos skverną.

Ilineut pajuto, kaip ant galvos šiaušiasi plaukai. „Ateina!“ – pamanė ji ir apmirė, sulaikiusi kvėpavimą ir stengdamasi nekrustelėti. Tačiau kūdikis vis klykė.

– Ar yra kas gyvas? – paklausė balsas iš lauko, rūstus, it vėjo staugsmas.

Ilineut tylėjo.

– Ar yra kas gyvas? – pakartojo balsas.

Ilineut nusprendė atsiliepti, tačiau iš josios gerklės išsiveržė tik dusli aimana. Vaikas plyšote plyšojo. Kažkas išorėje atsiklaupė ant kelių ir trūktelėjo į save užlaidos sienelę. Daugiau gimdyvė nieko negirdėjo ir nematė. Kai ji vėl atsimerkė, ją apakino ryški atvira liepsna degančios lempos šviesa. Ant indo krašto dryksojo baltų šviežiai išlydytų taukų sluoksniai. Už užlaidos buvo šilta, netgi karšta. Priešais lempą stovėjo arbatinukas su karšta arbata, iš jo kilo balti garų kamuoliai, ir katilas su garuojančiu viralu. Vaikas gulėjo prie lempos, užklotas minkštu elniuko kailiu, ir kietai miegojo. Kažkoks žmogus triūsė prie katilo, dėdamas mėsą į švariai iššveistą medinę geldą.

Nieko nesuprasdama Ilineut žvelgė į nepažįstamąjį; ji negalėjo suprasti: aname ar šiame pasaulyje esanti.

– Kas tu? – pagaliau pašnibždomis paklausė.

Nepažįstamasis, užuot atsakęs, pasėmė indą karšto sultinio ir, įmetęs į jį iš šalia geldos stovėjusio kaušo gniūžtelę sniego, ištiesė jai. Moteris godžiai apžiojo indo kraštą ir visą išgėrė nedideliais, bet tankiais gurkšniais; po pirmojo indo gavo dar vieną.

– Kieno mėsa? – staiga paklausė Ilineut, baimingai žvilgčiodama į geldą. Jai dingtelėjo, kad tai gali būti žmogiena.

– Tavo elnio, – atsakė nepažįstamasis, ranka mostelėjęs įėjimo link. – Elnią išdorojau, malkų atnešiau, užkūriau ugnį, mėsą išviriau, užkaičiau arbatą, vaiką apšluosčiau, užlaidą sutvarkiau, – išvardijo jis patenkintas, bet tuojau jo veidas paniuro. – Ir tuos lauk išvilkau, – vėl tarė susiraukdamas ir rodydamas durų link, turėdamas minty numirėlius, dar neseniai gulėjusius palapinėje, po kailiais.

Išvydusi jo veide baimingą išraišką, Ilineut, priešingai, pažvalėjo. Akivaizdu, jog tai ne dvasia, jei jau bijo mirusiųjų. Ji ėmė įdėmiai tyrinėti nepažįstamojo veidą. Vyras buvo aukštas ir petingas, bet dar visai jaunas. Skruostai įraudę, ir net ant kaktos bei smakro matyti sveikai įdegusi rausva oda. Nepaisant slogios padėties, jo žvilgsnis atrodė gyvastingas, o vos pastebimi antakiai juokingai pakelti, tarsi nuolat stebėtųsi.

– Kas tu? – paklausė Ilineut jau tvirtesniu balsu. Šiltas sultinys tekėjo jos gyslomis, ji juto seniai nepatirtą pilnatvę ir ramybę. Į galvą toptelėjo, kad Mielaširdingosios būties dievas vis dėlto atsiuntė jai išsigelbėjimą.

– Aš – Kytlep, – pradėjo nepažįstamasis, – Kaneno sūnus iš gyvenvietės prie Naujosios upės. Tėvo nei motinos nepažinodamas kaip našlaitis gyvenau svetimoje stovykloje.

Čia jis nutilo, atrodo, kad atgautų kvėpavimą.

– Stovyklon įsisuko Dvasia, išnaikino žmones. Brrr! – papurtė galvą. – Nieko nebeliko! Gulėjau šešias naktis šalia numirėlių kaip supuvęs rąstas; tada iššliaužiau iš ten lyg pridaužta kurapka.

Ilineut klausėsi tylėdama. Kytlep likimas buvo toks panašus į jos pačios. Taip, šiuo metu žūtis ir išsigelbėjimas susiliejo į vieną visuose tundros pakraščiuose.

– Kuo tu vardu? – paklausė Kytlep savo ruožtu.

Moteris atsakė.

– Tu irgi viena?

Ilineut tylomis parodė į vaiką.

– Žinau! – linktelėjo Kytlep. – Tas gerai.

Staiga jis nusišypsojo, lyg atsiminęs kažką linksmo.

– Girdi, – tarė jis, – atkeliavau pas Laleną, o šis su ginklu išeina, kaip į laukinį elnią taikosi. „Pasismauk, – sako, – arba pasismeik!“ Negi aš toks kvailys, kad smeigčiausi, jeigu pati Mirties dvasia nepajėgė manęs nudurti?..

Ilineut žvelgė į jį su nuostaba: jis galėjo su šypsena kalbėti apie tokius dalykus.

– Žinai, – tęsė Kytlep, – sẽniai kalba, kad Ligos dvasia niekada dukart nepuola. Kaip lūšis: jeigu prašauna pro šalį, nueina šalin.

Jo žodžiai Ilineut nuskambėjo kaip Ruljtenino⁵ vaikų dainavimas; jie atnešė išsilaisvinimo iš šito košmaro ir naujo gyvenimo viltį.

– Kur jūsų elniai? – paklausė Kytlep dalykiškai.

Ilineut palingavo galvą.

– Ar daug? – smalsiai paklausė Kytlep.

– Daug, – pakartojo moteris. – Virš skaičiaus!..

– Eisiu ieškot? – tarė Kytlep tarsi klausdamas.

– Neik! – suskubo stabdyti Ilineut. – Bijau viena…

– O kieno bus elniai? – paklausė Kytlep su ankstesniu smalsumu.

– Šito, – parodė Ilineut į vaiką. – Paduok jį! Pažiūrėsiu, berniukas ar mergaitė.

– Berniukas! – tarė Kytlep, paduodamas jai kūdikį. – Sveikas.

Ilineut mėgino pasiversti ant šono.

– Palauk! – sujudo Kytlep. – Aš padėsiu!

Ir savo didžiulėmis rankomis apvertė ją taip mikliai ir lengvai, tarsi visą savo amžių būtų globojęs gimdyves.

– Štai! – pridūrė, pridėdamas prie jos krūtinės nuogutėlį vaiką.

Dabar Ilineut krūtyse buvo šiek tiek pieno, ir kūdikis ėmė žįsti, sukeldamas jai stiprų skausmą, tačiau ji buvo laiminga ir nekreipė į tai dėmesio.

Po kelių minučių maitinimas buvo baigtas, ir Ilineut vėl atvirto ant nugaros, nepaleisdama vaiko iš rankų. Bet po minutėlės iškėlė jį ir padavė Kytlep.

– Paimk jį, – tarė užsikirsdama; paskui netikėtai vienu ypu pridūrė: – Būk jam tėvu, būk man vyru, būk namų ir kaimenės šeimininku, jeigu Dangaus dievas atsiuntė tave mūsų išgelbėti.

– Gerai! – paprastai tarė Kytlep. – O dabar aš valgysiu, nes alkanas…

Po trijų dienų išmirusioje stovykloje tiedu, kurių neužmušė Mirties dvasia, surengė kraujo patepimą išvien vestuvėms ir gimtuvėms. Kytlep triskart apvežė jaunąją motiną ir vaiką aplink palapinę uždaroje kibitkoje, pakinkytoje aukojamu elniu.

Ilineut paralyžius praėjo jau kitą dieną, bet dar dvi savaites ji negalėjo vaikščioti, ir tas dvi savaites naujoji šeima praleido tarp numirėlių pilnų palapinių, tiesą sakant, beveik nekreipdami į juos dėmesio ir gyvendami savo gyvenimą. Pagaliau Ilineut pakilo ant kojų, ir jie paliko mirusiųjų stovyklą.

Kytlep pavyko surinkti didelę išsisklaidžiusios kaimenės dalį. Kitąmet jaunoji pora buvo laikoma viena iš pasiturinčių kaimenių savininkų ir turėjo vargingų kaimynų, keliaujančių paskui jų palapinę ir ganančių jų elnius. Piktoji dvasia apleido tundrą ir nusidangino rytų link, tačiau išsivedė daugiau kaip pusę gyventojų, o išgyvenusiųjų elniai liovėsi dauginęsi kaip anksčiau. Elnių laimė apleido vakarines kaimenes ir persikėlė į pietryčius, į Olojaus upės aukštupį. Kytlep ir Ilineut, beje, ligi šiol gyvena pasiturimai. Jie turi daug sūnų, tačiau labiausiai klesti Ruljtet, gimęs užkrato apsuptyje, greta mirusiųjų. Pilnas jo vardas – Margasis Ruljtet, nes jo veidas ir pečiai nusėti mažom rausvom dėmelėm, panašiom į raupus: šiais ženklais jį pažymėjo Užkrato dvasia, pralėkdama virš tundros.

1899

Versta iš: Тан-Богораз В. ВОСЕМЬ ПЛЕМЕН. ВОСКРЕСШЕЕ ПЛЕМЯ. Иркутск: Вост.-Сиб. кн. изд., 1987.