Aušra Kaziliūnaitė: „Mano galvoj nebesirenka barsukai-masonai…“
2020 m. Nr. 7
Poetę Aušrą Kaziliūnaitę kalbina Andrius Jakučiūnas
Poetė, filosofė, žmogaus teisių aktyvistė, „Pirmosios lietuviškos“ ir dar trijų kitų poezijos knygų autorė, ramybės jaukiame poezijos lauke drumstėja, tuo pat metu puikiai besidarbuojanti Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojos pareigose Aušra Kaziliūnaitė prisipažįsta besijaučianti išsilaisvinusi iš hierarchijų, egzistuojančių literatūros, kultūros lauke. Kas suteikė šį postūmį? Interviu, kurio pabaigoje „Metų“ skaitytojų lauks ir patiekalo receptas, Aušra papasakos apie savo kūrybinius slenksčius ir jausenas, pasidalins nuomone apie visuomenės progresą ir atskleis, kodėl dar neįvykęs Armagedonas ir ko mus gali išmokyti Sąjūdžio istorija.
– Kaip manai, ką apie savo šeimininkės literatūrinę karjerą pasakytų Tavo katinas Zigis? Ar jo įtaka kūrybai – reikšminga?
A. K. Manau, kad jam, kaip ir didžiajai daliai gyvų būtybių, mano kūryba neturi nė mažiausios reikšmės. Tik tuo atveju, kai aš užsidarau namuose ir man reikia daugiau padirbėti, ar tai būtų poezija, ar akademiniai tekstai, ar niekaip nepabaigiamas romanas, tai jam būna nebloga proga įsitaisyti ant kelių arba kompiuterio, tais pramogavimo būdais mane šiek tiek nervinant.
Tai katino įtaka kūrybai vis dėlto yra reikšminga, kai kuriais aspektais – pati reikšmingiausia.
– O jeigu dabar rimtai – gal esi sau įsivardinusi, kas reikšminga (turi įtakos) Tavo kūrybai?
A. K. Viskas yra reikšminga ir viskas tam tikra prasme nereikšminga. Paskutiniuoju metu įtakos mano rašymo reguliarumui ir temoms turėjo tai, kad nemažai teko sėdėti prie filosofinių tekstų, vienaip ar kitaip stengiantis save disciplinuoti ir nerašyti kitų tekstų – tik filosofinius. Taip gimė pluoštas poetinių tekstų, primenančių blyksnį, jie yra trumpi ir intensyvūs, ir tai, manyčiau, yra bandymo susilaikyti nuo kūrybinių veiksmų pasekmė.
Taigi veikia net ir tai, kas, kaip rodytųsi iš pirmo žvilgsnio, neturėtų paveikti, tad bandymas nerašyti poetinių tekstų – nepasiteisina. Galėtum palyginti su atveju, kai mieste mėginama trinkelėmis užgožti gamtą, kad neželtų žolė, ir tuomet vietoj uždusintos visavertės pievos pro tų trinkelių plyšius priželia žolių kuokštų. Tai tie kuokštai galėtų įvaizdinti dabartinį mano kūrybos laikotarpį.
– Galbūt šis įvaizdis tiktų ir apsakant platesnį Tavo gyvenimo kontekstą?
A. K. Iš tikrųjų mano gyvenime – nesiekiant nuoseklumo – viskas susidėstė labai nuosekliai. Aš visąlaik dariau tai, kas man įdomu, ir, tiems dalykams savaime evoliucionuojant, keitėsi ir mano veiklos. Baigiau istorijos bakalaurą rašydama apie pirmąsias erezijas, ir man tuo metu tai buvo labai įdomu, ir siejosi su tam tikru maištu, bet taip pat padėjo suprasti, kad ne visada viskas buvo taip, kaip mums dabar duota; man buvo įdomu suvokti bažnyčios formaciją, kurioje daug įtakos turėjo politinės grupės. Paskui atsidūriau Vilniaus universiteto Religijų centre, nes tyrinėdama erezijas susidomėjau religija kaip fenomenu, ne tik krikščionybe, bet ir naujaisiais religiniais judėjimais, ir kaip tai veikia kultūriškai. Ten belankydama paskaitas atradau religinį kiną. Ir rašiau apie maišto ir religijos santykį Paolo Pasolinio filmuose. Paskui taip nutiko, kad įstojau į filosofijos doktorantūrą, ir mano darbo tema – „Michelio Foucault panoptizmas ir distopiniai diskursai: žvilgsnio asimetrija filosofijoje ir kine“. Kaip matai, tai iš esmės susiję su tais pačiais mąstymo režimais, su maištu ir su kinu, kuris man be galo svarbus.
Ir taip pat susiję organiškai su mano laikysena literatūroje, ir su politine laikysena. Ir netgi nebūtinai tikėtais kampais – pavyzdžiui, manau, kad mano meilė kinui bus šiek tiek lėmusi ir rašymo stilių, nes ir anksčiau, ir dabar rašau labai vizualius tekstus.
– Drįsčiau spėti, kad Tavo poeziją vis dėlto veikia tai, kad turi humanitarinį išsilavinimą. Kaip įvertintum filosofijos studijų įtaką kūrybai ir, plačiau žvelgiant, požiūriui į pasaulį?
A. K. Kaip jau minėjau anksčiau, daugelis dalykų mano gyvenime susidėstė atsitiktinai nuosekliai, taigi ir filosofija bus palikusi tam tikrą žymę kūryboje, bet kažin ar galiu tai rekonstruoti. Man atrodo, kad gyvename pasaulyje, persmelktame klasifikacijų. Kas yra eilėraštis, kas yra akademinis tekstas, kas yra dienoraštis. Kas yra raidės, kurios atsiranda, kai katinas pavaikščioja ant klaviatūros. Ir tos klasifikacijų sistemos, susijusios su vidinėmis hierarchijomis, kažkaip veikia, ir taip mes galime sakyti, kad jei tu užsiimi skirtingomis veiklomis, tai jos turi ryšį. Lygiai taip pat mes galėtume teigti, kad į skirtingus stalčiukus sudėlioti daiktai vienas kitą veikia, nes jie yra toj pačioj komodoj. Taip, gali būti, kad jei viršutiniam stalčiuj tu pamiršai sumuštinį su sūriu, po kiek laiko pelėsis pro plyšius pateks ir į kitą stalčių. Tai tas klaidžiojančio pelėsio pavyzdys galėtų atitikti ir mano atvejį.
– Kaip manai, ar esi populiari? Kokias galimybes tai suteikia?
A. K. Kalbėdamas apie populiarumą visada turi turėti tam tikrą imtį. Vaikystę praleidau kaime, Daudžgiriuose, kur yra apie dvidešimt trobų. Tai ten žmogus galėtų sakyti (ypač tokiais subjektyvios individualybės ir užsidarymo laikais), kad yra populiarus, jei bent dešimtyje trobų būtų girdėję apie jo veiklas.
Prieš keletą metų ir aš įsivaizdavau, kad esu populiari. Viskas šiek tiek pasikeitė, kai 2018-aisiais išvažiavau į Ajovą dalyvauti International Writing Program, kur tris mėnesius gyvenau su gana pripažintais rašytojais iš trisdešimties valstybių. Tai – prestižinė vieta, kur galima ne tik pasisemti kūrybinių inspiracijų, bet ir susipažinti su vienais svarbiausių kultūros industrijos žmonių (tarkim, su „Penguin“ leidyklos atstovais). Ten būdama suvokiau, koks hipotetiškas yra populiarumas. Tai išlaisvino nuo vidinių hierarchijų, egzistuojančių literatūros, kultūros lauke (ir kurios nėra nieko neįprasto tokio dydžio šaliai kaip Lietuva) ir vienaip ar kitaip vis dėlto besikėsinančių paveikti kūrybos potencialą skirtingų rašytojų kūriniuose. Ir taip pat nuo įsivaizdavimų apie tai, kaip veikia literatūros laukas, kas yra rašytojas, koks jo santykis su komercija ir t. t.
Kai pamatai visą tą išsisluoksniavimą, kai pamatai, kiek dedama pastangų, kad paskui kas nors gautų Man Bookerį, kai įsitikini, kad yra daugybė šalių, kur ne tik lietuvių rašytojų nėra girdėję, bet ir pačios Lietuvos kaip tokios, tai tada tu iš tikrųjų supranti, kad esi visiškai laisvas. Ir tada tu supranti ne teoriškai, ne hipotetiškai tą laisvę, kad kūryboje gali daryti ką nori, bet pajunti išsilaisvinęs nuo tos pačios hierarchijos, esančios lietuvių literatūros lauke, kad iš tikrųjų taip, gali daryti ką nori (gal ir liūdna, nes tai mažai kam ką reiškia; gal ir linksma, nes darai tai, ką mėgsti).
– Kaip toji atsiradusi vidinė laisvė susijusi su kūrybine laisve? Ar ji neužkrauna taip pat ir tam tikrų atsakomybių bei prievolių?
A. K. Kuo didesnė intelektualinė distancija, kuo didesnė rašymo patirtis, tu vienaip ar kitaip susiduri su tuo, kad nebeturi prabangos ką nors atsainiai pareikšti. Bet atsakomybės jausmas man rodosi pirmiausia susijęs su noru pateisinti lūkesčius. O tai savo ruožtu išduoda, kad hierarchijos iš tikrųjų pirmiausia egzistuoja tavo galvoj. Aišku, masonų-barsukų korpusas realybėje neegzistuoja, ir man, tiesą sakant, tai nesvarbu. Man kur kas svarbesnės tos hierarchijos, kurias aš jaučiu įrėžtas savo pačios mąstyme, ir, pavyzdžiui, kai kalbėjau apie išsilaisvinimą, omeny turėjau ne tai, kad barsukai nebesirenka apie stalą, o tai, kad barsukai-masonai nebesirenka mano galvoj. Arba renkasi rečiau. Žinoma, tai padeda kūrybai. Ir noras pateisinti lūkesčius, ir fiktyvaus populiarumo ar nepopuliarumo pridėti dalykai, ir tam tikros hierarchijos – viso to yra tiek, kiek to yra mūsų galvose, mes tai jaučiame ir tai veikia rašymą.
Pridurčiau, kad aš tikrai nesijaučiu visiškai išsilaisvinusi iš klasifikacijų. Ir netgi iš noro pateisinti lūkesčius. Tiesiog jaučiuosi laisvesnė nei bet kada anksčiau. Tai galioja ir kūrybai.
– Turbūt rastum atsakymą ir į banaliausius kiekvienam rašytojui klausimus: koks yra kūrybos tikslas? Kodėl Tau svarbi kūryba?
A. K. Nemažai mano kūrinių gimsta iš įtampos bandant tiesiogiai ar netiesiogiai sau atsakyti į šį klausimą. Tam tikra prasme toks bandymas yra kiekvienas tekstas. Ir tai susiję su įtampa, kai tu nežinai, ar kitą kartą pajėgsi tai padaryti. Kūrybiniame procese yra tokio dramatizmo. Žinoma, tikslaus atsakymo į šį klausimą negali būti. Tai susiję su intuityviais, pasąmoniniais dalykais, kuriuos sunku racionalizuoti. Galbūt kitąsyk mąstyčiau visiškai kitaip.
– Gal galėtum trumpai apibūdinti, kaip keitėsi Tavo požiūris į literatūros kūrybą, autoriaus misiją ir saviraišką bėgant laikui? Kaip dabar vertini / matai savo laikyseną ir priemones „Pirmosios lietuviškos knygos“ laikais?
A. K. Taip, aš pradėjau reikštis anksti, ir turėjau tokią nemenką prabangą leisti sau būti labai arogantiškai. Žvelgdama iš dabarties truputį sau to pavydžiu. Paauglystėje žmogaus mąstyme vyksta labai įdomūs procesai. Anot raidos psichologų, pirmieji abstraktaus mąstymo mechanizmai individams būna labai didelis atradimas. Tuomet atrodo: jeigu tau tai yra atradimas, tai ir visam pasauliui tai turi būti nauja. Žinoma, tada puoli tuos „atradimus“ skelbti. O visuomenė sieja tai su paauglystės maištu, ir būtent per tai, per jo kūnišką prigimtį, nurašo tą maištą kaip kažką neverto dėmesio, trivialaus.
Šiame paaugliško maišto nurašyme atsiskleidžia tikrasis mąstymo bei kūno supriešinimo mastas, racionalumą iškeliant virš kūniškumo. Mūsų kultūroje racionalumas visuomet kėsinasi į kūną – ir tai toleruojama bei skatinama, tačiau kūniškumo įsiterpimas į racionalumą bei politiką suvokiamas kaip kažkas nešvaraus bei menkinančio dalyko esmę. Užuot mąstę apie paaugliško maišto, kuriame iš esmės susijungia kūnas ir ratio, atveriamas galimybes bei potencialą, mes dažnai tai nurašome kaip kažką padiktuoto hormonų disbalanso bei brendimo. Puikus to pavyzdys – neproporcingai kritiškos reakcijos į neseniai vykusius jaunimo protestus prieš rasinę diskriminaciją, girdimos net ir iš asmenų, save dažnai reprezentuojančių kaip tolerantiškus.
Kai paauglystėje parašiau „Pirmąją lietuvišką knygą“ (ji buvo išleista vėliau, man jau baigus mokyklą), daug kas taip pat bandė tai nurašyti kaip paauglišką maištą, šiai kategorijai suteikdami neigiamas konotacijas. Pasitvirtino, kad dabartinėje visuomenėje su paauglyste siejamas maištas vis dar vertinamas jam tradiciškai priskiriant neigiamas reikšmes, tačiau situacija pamažu keičiasi – kaip vieną ryškiausių to pavyzdžių galėtume paminėti atvejį, kai penkiolikmetės švedų klimato aktyvistės Gretos Thunberg 2018 metai pradėtas streikas išaugo į pasaulinio masto judėjimą.
– Viešojoje erdvėje kaip rašytoja reiškiesi nuo keturiolikos metų, kitaip kalbant – beveik pusę savo gyvenimo. Galbūt jau galima kalbėti apie kokius nors kūrybinius etapus ar slenksčius?
A. K. Refleksyviai galvodama apie savo kūrybos pradžią ir pirmąsias publikacijas, kurios pasirodė nacionalinėje spaudoje man esant keturiolikos ar penkiolikos, ir pirmąją knygą, dabar aš iš tikrųjų sau pavydžiu viso to maišto organiškumo, kai intelektualinė veikla vykdoma vykstant labai aktyviems pokyčiams kūne.
Manau, maišto organiškumas, bent mano atveju, man kaip autorei, gana stipriu pareiškimu iššokusiai kaip grybas po lietaus, nužymėjo įdomų kelią. Vėlesnėse veiklose, net jei savo tekstuose pastebiu ir nemažai tęstinių dalykų, kurie buvo svarbūs ir ankstyvojoje kūryboje, tai jau ne kūno ir minties organinis veiksmas. Dabartis labiau susieta su tam tikru ratio, galbūt galėtume sakyti – racionaliu maištu prieš racionalumą.
Man tie slenksčiai matosi, bet kai pats žiūri į kūrybą, neturi prabangos jos matyti vien kaip kūrybos. Net jei tekstai atrodytų nesusiję su tavo biografija, vis tiek į juos žiūrint kyla panašūs jausmai kaip žvelgiant į senų nuotraukų albumą. Aš pati esu susidūrusi su tuo redaguodama ar aptardama kitų autorių tekstus. Neretai pasitaiko, kad talentingas ir puikiai rašantis autorius negeba palaikyti distancijos su tekstu, kad galėtų įvertinti nuteisdamas, kuris tekstas akivaizdžiai (ta banaliąja prasme) talentingesnis, ir tai susiję su tuo, kad žvelgdami į savo tekstus jie mato visai kitus dalykus, ir taip yra todėl, kad jie žiūri ir mato tą nuotraukų albumą, savo biografiją, o ne savo tekstą. Taigi kartais ir man, žvelgiant į savo kūrybą, ji atrodo labiau susijusi ne su žodžiais, kurie parašyti, bet su laiko inkliuzu.
Egzistuoja toks savęs atpažinimo ir pamatymo momentas, bet, atsimenant tą patį Narcizo mitą, reikia pabrėžti, kad pačiame Narcizo varde (graikiškai narcizas – narkōsis) slypi anestetinis poveikis kaip toks, ir juk iš tikrųjų Narcizas manėsi ne save įsimylėjęs, nes jis nepažino savęs; jis tarėsi – ir tai iš tikrųjų viena pagrindinių jo meilės sąlygų, – kad pamatė kitą, kažkur kitur. Marshalo McLuhano medijų teorijai taikyta anestezuojančios patirties samprata nemažai gali pasakyti ir apie pačios kūrybos pagrindus – troškimas atpažinti save kur nors kitur „nei tu pats“ yra svarbi varomoji jėga ir literatūroje.
– Kaip Tavo kūryba atspindi Tavo įsivaizdavimą apie poeziją, kokia ji turi būti? Ar apskritai apie tai galvoji?
A. K. Įdomus įvertinimo ir nuteisimo momentas. Ką mes kaip rašytojai laikome esant kūryba ir ko nelaikome. Savo kūrybinėj veikloj esu pastebėjus, kad pasirašo man daug visokių keistų dalykų, bet vienus iš jų aš laikau tinkama medžiaga tam, ką pavadinčiau „poezija“ ar „proza“, o kitų – nelaikau. Arba kartais svyruoju.
Tai man irgi atrodo labai įdomu, ir prie to veikiausiai prisidėjęs ir dabartinis gyvenamasis laikas, ir asmeninė patirtis, kas yra literatūra, ir kaip tu esi per savo kūrybos slenksčius perėjęs. Tai leidžia atpažinti, kas atitinka tavo dabartinį estetinį suvokimą, ir tai priimti, o atmesti, kas atrodo banalu arba nebeįdomu. Taigi aš galėčiau bandyti pasakyti, kad tai man nesvarbu, ar kad tai negalioja, tie socialiniai konstruktai, kas yra kūryba, kas nėra, bet tai nebūtų tiesa. Tie mechanizmai, nors ir intuityvūs, veikiantys man pačiai to nesuprantant, egzistuoja.
– Galbūt ir Tavo jaunystės maištas iš dalies buvo nukreiptas prieš poeziją, kokią Tu įsivaizdavai ją buvus?
A. K. Aš labiau norėjau atrast naujas kalbos formas, man tiesiog atrodė, kad poezija, kokią skaičiau mokykloje, nepajėgia išreikšti tos košės, kuri verda galvoje, ir tuo pat metu tai buvo bandymas atrasti tam tikrą kalbą, žaisti su kalba. Iš tikrųjų rašydama „Pirmąją lietuvišką knygą“ patyriau daug džiugių akimirkų. Tuo metu mes su bičiuliu Donatu Paulausku kaip tik skaitėm Ezrą Poundą, o jo tekstuose nemažai hieroglifų ir svetimų kalbų žodžių, – man tai atrodė labai įdomu ir labai nauja, ir atvėrė naujus būdus reikštis, ir tuo pat metu buvo toli nuo miesčioniškos pasaulėjautos ir to meto nusistovėjusių raiškos formų. Vis dėlto tas pasaulis, kuris egzistavo aplink (o aš gyvenau provincijoje, Biržuose), turėjo labai angažuotus galios raiškos būdus, ir man buvo labai trošku, slėgė tam tikra klaustrofobija. Ir man natūraliai radosi noras ieškoti būdų iš tos klaustrofobijos išeiti.
„Pirmoji lietuviška knyga“ susijusi su mano mėgstamu Jorge Luisu Borgesu, – tai buvo noras įsteigti fikciją ir pažaisti tokį pasaulį, kur pirmoji lietuviška knyga – ne kunigo katekizmas, bet tokios eksperimentinės poezijos knyga. Bandymas atverti properšą, toj visoj istorinėj tikrovėj, ir per ją pabandyti įsivaizduoti, kaip atrodytų raiškos būdai tikrovėj, jeigu tikrai tokia būtų pirmoji lietuviška knyga. Šia prasme tas maištas buvo labiau ne prieš poeziją, arba ne tik prieš poeziją, bet prieš patį tikrovės skurdumą.
– Norėčiau pereiti nuo asmeninio maišto prie socialiai aktyvaus judesio, ką apibendrintai galima pavadinti „protestų dvasia“. Buvai siejama su jaunaisiais anarchistais, aktyviai dalyvaudavai įvairiuose protestuose, dabar nuolat pasisakai žmogaus teisių temomis. Ką Tau reiškia aktyvizmas ir kokį pėdsaką jis paliko?
A. K. Taip, buvo laikas, kai protestavom tikrai daug. Ėjom į protestus, nukreiptus prieš laukinį kapitalizmą, buržuazinę ir miesčionišką sąmonę, prieš miesčionišką patogumą ir materialines vertes; ėjom į protestus, nukreiptus prieš diskriminaciją, dalyvavom pirmosiose eitynėse už lygybę – tuomet mus vežė į tokį aptvertą gardą Šnipiškėse, kad galėtume žygiuoti eisenoje už lygybę. Virš galvos skraidė sraigtasparniai, per tvoras lipo įsiutę žmonės, visur patruliavo policija, per Neries upę pripučiama valtimi su mumis susidoroti yrėsi kažkoks homofobas. Viskas priminė ne tolerancijos šventę, o pasirengimą karui. Neseniai, būdama Honkonge ir matydama du milijonus protestuoti išėjusių žmonių, patyriau savotišką flashbacką.
Beje, tuo metu bet koks bandymas protestuoti buvo stumiamas į subkultūros kampą, nes didelė dalis žmonių į bet kokią galimybę išeiti viešai protestuoti žiūrėjo kaip į stigmos ženklą turintį dalyką, savotišką antivalstybinę propagandinę raišką ar panašiai, ir tai logiška, turint galvoj, kad SSRS daugelis paradų ir eitynių buvo susiję su sistemos palaikymu. Ir man atrodo, kad tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl daug kas klausinėdavo, kodėl taip elgiuosi, kas man iš to. Vykstant protestui prieš šauktinius prie manęs priėjo žmogus ir paklausė, kiek man moka Latvių gatvė. Tuo metu aš net nežinojau, kad ten įsikūrusi Rusijos ambasada.
Iki šių laikų Lietuvoje dar išlikusi nelaisvo žmogaus pozicija, kad bet kokia politinė ar socialinė raiška iš esmės yra konformistinis išskaičiavimas, kad viešai savo įsitikinimus, kritikuojančius status quo, reiškia tik tie žmonės, kuriems už tai moka, arba kuriems reikšti apsimoka. Iš tiesų tikrasis pilietiškumas prasideda tada, kai supranti, kad politika nėra vien partijos ir pritarimas vienai bendrai nuomonei, ir kad savo pažiūras ne tik galima, bet ir būtina reikšti, net tada, kai esi mažumos pozicijoje, net tada, kai rizikuoji geru vardu, statusu, pozicija visuomenėje. Manau, kad mus to moko ir Sąjūdžio istorija.
Visa bėda ta, kad didelė dalis pačiame Sąjūdyje tiesiogiai dalyvavusių, prie to prisidėjusių ar tiesiog tuo metu Lietuvoje gyvenusių žmonių savo mitologijoje Sąjūdį suvokia kaip Armagedoną – lemiamą mūšį tarp gėrio ir blogio jėgų, po kurio jau viskas buvo nulemta. Šiame keistame kolektyviniame mite, veikiančiame intuicijų lygmeniu, po Lietuvos nepriklausomybės kiekvienas status quo kritikuojantis tekstas ar veiksmas suvokiamas kaip blogio jėgų noras grįžti ir įsiviešpatauti. Tokiame mąstyme laisvė suvokiama kaip statiška ir tapatinama vien su nepriklausomos valstybės faktu, bet ne su visuomenės ir kiekvieno individo tapsmu – laisvėjimu.
– Vadinasi, manai, kad pilietinė visuomenė progresuoja?
A. K. Viena vertus, taip. Kita vertus, aš nenoriu būti tuo žmogumi, kuris mano, kad Armagedonas įvyko ir nuo šiol viskas teisinga. Nemanau, kad čia tinka istorinis evoliucionizmas. Tam tikra prasme mes gyvename (nepriklausomai nuo to, pastebime tai ar ne) nuolatinės kovos sąlygomis – kovos mūsų galvose, nuomonių, viešųjų opinijų kovos, ir svarbu, kaip tie viešieji ir vidiniai diskursai kertasi. Vienu metu tu gali galvoti, kad gyveni gana laisvoj visuomenėj, demokratiškoj visuomenėj, bet štai prasidėjo COVID-19 banga, ir to užteko, kad viešojoj nuomonėj karantino metu įvyktų tam tikras lūžis. Daug žmonių – net ir išmintingų, mobilių, šiuolaikiškų – pradėjo kaltinti keliaujančius ar grįžtančius iš kitų šalių. Čia kalbu ne tik apie lietuvius – ši tendencija pasireiškė praktiškai visur pasaulyje. Vadinasi, remtasi nuostata, kad ligos šalyje nėra, ji ateina iš išorės, taigi aktyviau keliaujančius pradėta suvokti kaip visuomenės priešus. O kai kur, ypač JAV, tai ėjo koja kojon su baisia ksenofobija.
Visa ši raganų medžioklė ir atpirkimo ožio paieškos primena AIDS epidemijos pradžią, kai dėl viruso plitimo išsyk buvo stigmatizuota ir apkaltinta visa LGBT bendruomenė.
Taip pat, nors žmonės šiandien eina protestuoti gausiau, mes galime pastebėti, kaip tame įsivyrauja kapitalistinės hierarchinės nuostatos. Man yra tekę metus gyventi Amsterdame, ir kartą dalyvavome pride. Tai – įspūdinga patirtis, tačiau ten šis renginys buvo ne vien už politinę laisvę, ne vien prieš diskriminaciją, ne tik už tai, kad LGBT bendruomenė gyventų laisvai, bet tai virto ir savotiška reklamine kampanija – plaukia „Adidas“ laivas, plaukia „Nike“ laivas ir t. t.
Savaime nėra blogai, kad tie renginiai tampa masiškesni, blogai, kad tokie tapdami jie dažnai praranda turinį ir pačią esmę, virsta paprasta fiesta, viena iš daugelio, prisideda prie visuomenės suprekinimo, komercializacijos.
– Koks, Tavo nuomone, yra poeto, rašytojo vaidmuo politinės ir visuomeninės transformacijos lauke? Ką gali jo balsas?
A. K. Man rodos, mes neturim užtektinai vadinamųjų viešųjų intelektualų, kad susidarytų diskusijų terpė ir ji būtų iš skirtingų nebanalių nuomonių. Mums reikia nuomonių, tarpusavy nesutinkančių ir sudarančių tokį kultūrinį interpretacijų lauką, kuriame žmogus, dėl vienų ar kitų priežasčių negalintis ar neturintis kompetencijų gilintis į problemą, bet norintis susidaryti nuomonę apie vienus ar kitus dalykus, turėtų galimybę tai padaryti, rinkdamasis iš kuo platesnio argumentų arsenalo. Kad jis galėtų į tą vertinimų pliuralizmą įlipti kaip į balą, sudarytą iš skirtingų, į „teisingas“ ir „klaidingas“ neskirstomų nuomonių. Čia yra didelė spraga.
– Daugelis žmonių, skaitytojų Tave regi kaip maištininkę, aktyvistę, kovojančią prieš dogmas ir inerciją, tačiau šiuo metu užimi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojos pareigas. Grubiai kalbant, priklausai literatūros nomenklatūrai, pačios taip pat ne sykį kritikuotai. Kaip tai sudera?
A. K. Mano tikslas Rašytojų sąjungoje – padaryti kuo girdimesnius įvairius Lietuvos rašytojų balsus. RS turi plius minus tris šimtus šešiasdešimt narių, skaičius svyruoja, ši organizacija nėra valstybinė, tai menininkų susivienijimas. Aš pati į šią organizaciją žiūriu labiau kaip į rašytojų, t. y. darbuotojų, profesinę sąjungą. Projektai, už kuriuos esu atsakinga, skatina kūrėjus, dėl įvairių priežasčių vengiančius eiti į mainstrymines žiniasklaidos platformas, dalyvauti viešojoje diskusijoje; siekiu, kad rašytojų, profesionalių literatūros kūrėjų, apskritai menininkų balsas visuomenėje būtų girdimas.
Iš projektų galėčiau paminėti „Rašytojai diskutuoja“ – jis skirtas, kad kuo daugiau rašytojų įsilietų į diskusiją, susijusią su profesionaliojo meno bei politikos sankirtomis dabartiniame viešajame diskurse. Deja, dėl COVID-19 protrūkio dalį projektų teko perdaryti į įvairias nuotolines veiklas. Vis dėlto procesas vyksta. Paminėtinas interviu su rašytojais projektas „Viršukalnės ir buitis“, kuriame mes dirbam kartu su rašytoja Jurga Tumasonyte bei profesionalia fotografe Laura Vansevičiene; projektas „Poezija internete“ siekia profesionaliąją literatūrą padaryti prieinamesnę plačiosioms masėms, yra ir kitų sumanymų.
Taip pat svarbus mano kolegių Birutės Jonuškaitės bei Marijos Mažulės indėlis inicijuojant ir vykdant projektus, mezgant bei palaikant ryšius su kolegomis rašytojais iš kitų Baltijos valstybių bei Lenkijos. Ypač svarbus ir ambicingas pamažu realybe virstantis sumanymas Baltijos šalių rašytojus pristatyti bendrame žurnale anglų kalba „Baltic review“. Kaip nevyriausybinė organizacija, turinti labai mažai darbuotojų ir neužtikrintą finansavimą, RS nuveikia tikrai daug svarbių ir rašytojų bendruomenei būtinų darbų, kurie dėl savo veiklos pobūdžio nėra plačiau afišuojami.
Žvelgiant plačiau, mano dalyvavimas Rašytojų sąjungos veikloje susijęs su tuo, kaip aš pati norėčiau matyti šią sąjungą.
– Žinau dar vieną Tavo profesionalų gebėjimą – tai maisto gamyba…
A. K. Man pasisekė, nes mano mama Ona labai skaniai gamina. Tačiau kad ir man pačiai patinka ir pavyksta gaminti maistą, supratau tik atsikrausčiusi į Vilnių.
Mėgstu gaminti paprastus, skanius ir atitinkančius mano pačios prioritetus patiekalus. Tiesa, veikiausiai gaminčiau gerokai mažiau, jei mano mityba nebūtų pesketariška (nevalgau mėsos, bet leidžiu sau kartais pasimėgauti žuvimi bei jūros gėrybėmis). Prieš maždaug penkerius metus nustojau valgyti mėsą, tai labai sumažino pasirinkimų, norint suvalgyti skanų patiekalą. Ėmiau gaminti dar daugiau. O praėjusiais metais, kai nustojau vartoti pieną, mieles, glitimą, susidūriau su tuo, kad mieste apskritai neįmanoma nieko gauti. Teko pačiai mokytis naujų maisto gamybos būdų.
Aušros receptas „Metų“ skaitytojams
