Andrius Jakučiūnas: „Neįmanoma numatyti nei literatūros, nei kelionės“

2021 m. Nr. 8–9

Rašytoją Andrių Jakučiūną kalbina Saulius Vasiliauskas

 

Vieni Andrių Jakučiūną žino kaip ironišką visuomenės kritiką ir publicistą, kiti – kaip originalių, vargiai su kuo nors sulyginamų grožinių kūrinių autorių, treti su juo gali tiesiog prasilenkti atokiausiais keliais mindami dviratį ar atostogaudami kur nors kitame žemyne…

Turbūt neatsitiktinai apie įvairias asmenines ir kūrybines laisves bei jos ribojimus ir klostėsi mūsų pokalbis, prasidėjęs Andriui grįžus namo iš dviračių taisyklos.

 

– Kai pakviečiau pasikalbėti, dar nežinojau, kad netrukus Tau sueis keturiasdešimt penkeri. Kokie jausmai apima „gyvenimo nuėjus pusę kelio“?

A. J. Žinai, pietų kraštuose, saulei pakilus į zenitą, nelieka šešėlių – šviesa užlieja kiekvieną užkaborį, įsibrauna į kiekvieną ertmę. Pasaulis staiga netenka paslapties ir gylio, viskas pasidaro plyna, vienmatiška, apribota kontūro. Gražu, bet nuobodoka, net taip, pasakyčiau, tuščiaviduriška. Kartais jaučiuosi panašiai. Tik nežinau, ar čia kuo dėta branda (nes, tiesą sakant, jaučiuosi, o ir esu dar gana jaunas). Gal šiaip koks priklydęs niekingumas, atkakliai kuždąs, kad be daug ko galima gyventi. Daugelis pragyvena.

– O koks Tavo santykis su praeitimi? Kokius lūkesčius ir tikslus keli – jei apskritai keli – ateičiai?

A. J. Su metais įgyji atminties kontrolę. Ji nustoja kurstyti ir persekioti, ypač kai nepageidauji būti persekiojamas. Nebegėda dėl klaidų, sumažėja ilgesys. Netgi išgyvendamas gilesnį jausmą aiškiai suvoki, koks jis laikinas. Toks jis dažniausiai ir būna – netrunka ilgiau nei minutę.

Problema įvardinčiau instinktyvų persekiojantį norą turėti baigtinį tikslą. Šiame amžiaus tarpsnyje, žūtbūt trokšdami realizacijos, nors ji būna dar neįmanoma arba jau neįmanoma, žmonės sugeba pridaryti šūdinų dalykų. O juk jokio baigtinio tikslo nėra ir negali būti. Baigtinį tikslą gali turėti nebent koks savo vadybininkystėje užsisklendęs, labai blogas vadybininkas. Manau, kad padorus menininkas negali turėti tikslo arba žinoti, koks jis. Kaip rašytojui, tenka pripažinti, pavyko nuveikti mažiau nei tikėjausi, bet, manau, esu teisingame kelyje, nes sulaukęs keturiasdešimt penkerių vis dar negaliu tiksliai pasakyti, ko noriu ir ką darau.

– Bet ar ši „nežinomybė“ nėra saviapgaulė, o gal net poza? Ar lengva gyventi, skambiai tariant, be aiškaus tikslo?

A. J. Sakyčiau, ne saviapgaulė, bet veikiau žaidimų aikštelė, ir ne visai tuščia. Visur yra naratyvas, daug naratyvų. Tarp bet kokių dviejų taškų, nesvarbu, realybėje ar abstrakcijoje, vos suvokus juos esant, atsiranda įsivaizduojama linija prasmės, logikos, emocijos siūlas. Kiekvieną tavo krustelėjimą lydi mikroįvykių šleifas. Gali jį įžvelgti net ir pusryčių košėje: vanduo pradeda drumstis – veiksmo užuomazga, košė suputoja – kulminacija, išjungiama viryklė – atomazga. Taip įmanoma sau (kartais ir kitiems) pasekti daug įvairių pasakų. Jausmas, kad viskas susiję stipriau nei manome ar net nei galime įsivaizduoti, yra fundamentinis. Jei nesujungsi (bent jau nesistengsi sujungti) visų tų aplink tave esančių naratyvų į logišką struktūrą, gyvensi chaose. Sukurti istoriją reiškia grąžinti harmoniją, bent jau elementarią tvarką. Tam aš griebiuosi klaviatūros, tačiau kurti istoriją galima įvairiais būdais: keliaujant, mylint, svajojant, nusikalstant… Naratyvo kūrimo požiūriu tarp daugelio dalykų ir reiškinių nėra esminio skirtumo.

– Paminėjai keliones. Kaip visi žinome, esi aitringas keliautojas. Ką Tau suteikia keliavimo patirtys?

A. J. Keliavimas – veikla, kuria galėčiau užsiimti be paliovos. Keliaudamas atsiriboju ir nuo atminties, ir nuo buities. Aktyvi, savotiškai cikliška vaizdų kaita padeda nutolti nuo intelektualinių dalykų, būties ašis tampa labai paprasta ir gaivinanti. Be to, mane jaudina pati nesibaigiančių kelių, žemėlapio idėja. Joje yra kažkas svaigaus, susijusio su esme. Gal problema, kad daug keliaujant pasaulis tampa „mažas“ – niekas nebėra nei paslaptinga, nei toli, nei nepasiekiama. Nepasiekiamybė užsidaro griežtai metafizinėje srityje, o gaila – kartais būtų taip gera patirti guodžiančią tolybę fiziniame pasaulyje.

– O kaip planuoji kelionių maršrutus?

A. J. Manau, svarbiausia – kalbant ne tik apie keliones, bet ir apie kitas veiklas, – kad jie nebūtų per lengvi, kad jų pakaktų „nusigaluoti“ (juokiasi) – kelionė, iš kurios grįžti dar žvitrus, manęs netenkina. Komfortiškas sportas neturi prasmės. Jei tikslą pasiekti įmanoma, jis per menkas būti tikslu, nesivarginu jo siekti.

– Bet juk kelionėje, panašiai kaip ir kūryboje, pasilieki vietos spontaniškumui, nuotykiui?

A. J. Manau, kad keliautojui labai svarbus, netgi, sakyčiau, būtinas sugebėjimas „mesti kelią dėl takelio“ – paskutinę akimirką pakeisti kelionės kryptį ir būdą, nepaisant to, kad galbūt taip paaukojamas komfortas. Tai svarbu ir literatūrai, ir šiaip bet kokiai žmogiškajai veiklai.

Pridurčiau: neįmanoma numatyti nei literatūros, nei kelionės. Apskritai gyvenime beveik nieko neįmanoma numatyti. Ką tiksliai darys literatūros tekste, paprastai žino ir planu aklai seka tik prasti rašytojai (nors, žinoma, būna išimčių). Jeigu nepasiduosi pagundai, nuokrypiui, jeigu nepastebėsi ženklų, kurie atsiranda procese, didelė tikimybė, kad būsi ir prastas rašytojas, ir prastas keliautojas, o gal ir žmogus.

– Kelionės pasižymi dinamiška erdvių kaita, o Tavo kūriniuose erdvė gana apibrėžta – kambarys, namai… Kokią funkciją erdvė atlieka Tavo kūryboje?

A. J. Taip, galiu sutikti, kad mano kūriniuose erdvė yra klaustrofilinė – bet dažniausiai ne fizine prasme, o metaforų ir detalių lygyje. Kartodamosi jos sukuria tam tikrą, pavadinkim, mentalinę ar simbolinę erdvę, kurios veikėjai negali peržengti. Tačiau nieku gyvu nesutikčiau, kad tai kažkoks universalus mano kūrybos bruožas. Kiekviename kūrinyje uždarumas randasi dėl skirtingų priežasčių ir naudojant skirtingas priemones. „Lalagėje“ erdvę sudaro kalbos prigimtinis daugialypiškumas, archetipiniai bei tradiciniai literatūros įvaizdžiai ir herojai, „Tėvynėje“ – tai situacija, išplaukianti iš herojaus asmenybės tipo, „Servijaus Galo užrašuose“ herojus „uždarytas“ savo paskirtyje. Kaip matai, nieko bendra.

O žvelgiant plačiau, tai vargu ar egzistuoja dalykų, kurie būtų „atviri“. Visa mums žinoma realybė egzistuoja mažais naratyvais-ciklais, besijungiančiais į didesnius ciklus, kurie sukimba į dar didesnius ir t. t. Tai, kas esame mes, sudėta iš milijonų smulkesnių naratyvų, turinčių pradžią, kulminaciją, atomazgą. Visa realybė holografiška – kiekviena jos dalis atspindi visumą. Niekur niekada nuo nieko neįmanoma pasprukti, ypač nuo savęs.

– Tavo tekstų kalba žodinga ir vaizdinga, skaitant „Lalagę“ ar „Tėvynę“ apimdavo įspūdis, kad rašydamas autorius turėjo mėgautis pačiu rašymo procesu, žaidimu su kalba, skaitytojo provokavimu. Sykiais atrodydavo, kad štai, tikriausiai šioje vietoje autorius šyptelėjo, gal net nusijuokė. Klausčiau, kiek malonumo Tavo rašyme, kiek kalbiniai žaidimai, lietuvių kalbos galimybių tyrinėjimas Tave džiugina?

A. J. Taip, kartais tikrai pasitaiko momentų, kai jautiesi gerai išlaviravęs, tada išties šypteli, tą jausmą – „va dabar tai pataikiau!“ – apibūdinai gana tiksliai. Bet čia, manyčiau, nieko ypatinga ir nesiskiria nuo bet kurios kitos profesinės veiklos. Jeigu tau pavyksta gerai panaudoti menines priemones, surasti sprendimą, ypač jei tai nelengvas, komplikuotas sprendimas, kurio ilgai ieškojai, būna smagu. Jei būčiau inžinierius ir man pavyktų sudėtingo reljefo teritorijoje tinkamai suprojektuoti šūdų vamzdį, jausčiausi panašiai.

– Neseniai Tomas Vaiseta radijo laidoje „Pirmas sakinys“, reflektuodamas Tavo apsakymų vainiką „Lalagė“ ir apskritai požiūrį į literatūrą, įžvelgė patikimumo problemą ir teigė, kad „į žaidimą nukreiptoje literatūroje nėra į ką atsiremti“. Pasakotojas, veikėjai, netgi pati kalba, anot Tomo, čia nėra patikima, ji sąlygiška.

A. J. Patikimumo problema, kurią mini, pirmiausia būdinga „Lalagei“ – sąmoningai kūriau daugiareikšmę kalbą, kurios būtų neįmanoma iki galo perprasti ir suvokti. Siekiau, kad tas pats sakinys turėtų kelias skirtingas, kartais netgi priešingas reikšmes, o tai, ką vadiname „aiškumu“, atvirai nepasireikštų, prasmė liktų tarsi įstrigusi savo gimime.

Bandžiau įsteigti dualizmą, norėjau, kad tiesa pakibtų ant labai plonų siūlų, skaitytojas nepajėgtų iki galo suvokti sakinio, jaustų, jog dalis prasmės lieka nesugaunama, esti anapus kalbos. Tai buvo sunkus kelias, tuo sunkesnis, kad nepramintas – juk daugeliu atveju literatūroje siekiama aiškumo ir vienaprasmiškumo, o ne atvirkščiai.

– Bet ar rinkdamasis tokį atspirties tašką, ar rašydamas „Lalagę“ nejutai pavojaus nuslysti į tam tikrą savitiksliškumą? Kaip jauti, kada sakinys skamba pretenzingai, manieringai, o kada kalbos, stiliaus dermės požiūriu dar yra galimas, veikia?

A. J. Pavojus nuslysti į savitiksliškumą, be abejo, egzistuoja, bet jis egzistuoja visada, nepriklausomai nuo kalbos sudėtingumo ir naratyvo tipo – savitiksliai (nereikalingi, išbrauktini) gali būti ir stilistiškai sudėtinga kalba, ir lengvučiai dialogai. „Lalagė“, bene sunkiausiai suvokiamas skaitytojui mano kūrinys, man pačiam atrodo parašyta pačiu paprasčiausiu būdu, kuriuo įmanoma perteikti viską, ką norėjau pasakyti. Kadangi kūrinys nagrinėja kūrybinį procesą, reikėjo kalbos, atskleidžiančios visa ko daugiareikšmiškumą, be to, mano galva, ji puikiai parodo herojaus siekį sukurti alternatyvią pagrindinei realybę ir joje apsigyventi.

Bet kokį pretenzingumą ar taupumą galime apibrėžti tik tam tikros tradicijos atžvilgiu. Savaime nėra nei perteklinės, nei taupios, nei griozdiškos kalbos, todėl vertindami turėtume būti atsargūs. Kodėl autorius pasirinko tokią kalbą, stilistiką? Ką ji duoda kūriniui? – pirmiausia turime rasti atsakymą į šiuos klausimus. Čia Tu (galbūt netyčia) užkabini ir skaitytojų problemą, ir taip, tai yra amžina meno, kultūros problema. Neneigiu auditorijos svarbos, atvirkščiai, kartais manau, kad skaitytojo interesų paisoma per mažai. Tačiau principiniame lygyje, kuriame sprendžiama, ar kūrinys atgis, ar jis sugebės veikti be variklio ir kuro, šis klausimas antraeilis ir laikytinas prievartiniu siekiu įžeminti tai, kas neįžeminama, ko neįmanoma iki galo supragmatinti.

Iki galo nesuvoksi net vieno žodžio reikšmės – kuo ilgiau galvosi, tuo labiau begalinis jis taps. Ką jau kalbėti apie kūrinį. Apibendrindamas (ir labai supaprastindamas) galėčiau pasakyti, kad kūriniui svarbu sklandus funkcionavimas, jeigu jis sugeba sklandžiai funkcionuoti vakuume, be žmonių ir likusios kultūros – jis labai geras. Bet kaip tokį parašyti?..

Nesu prisirišęs prie vienos stilistikos, todėl negaliu nei kurios nors vienos ginti, nei kitos peikti. Manau, kad ir literatūra, ir bet kokia kita žmogiška veikla tampa ydinga, kai įgyja pernelyg artimą santykį su blogu skoniu. Tik problema ta, kad nėra objektyvių blogo skonio kriterijų – esame priversti spręsti intuityviai.

– Rodos, Reinas Raudas per vienos savo knygos pristatymą „Santaroje–Šviesoje“ yra sakęs, kad kiekvieną knygą stengiasi rašyti vis kitu stiliumi. Kaip suprantu, Tau artima tokia pozicija. Tačiau jei stilių sietume su žmogaus charakteriu, mąstymo būdu, ar jis gali radikaliai kisti?

A. J. Nors netikiu progresu, į kūrybą žvelgiu kaip į procesą – ilgą, turbūt begalinį, iš esmės netgi nesusijusį su rašymu, labiau, banaliai kalbant, su abstrakčia viltimi. Jo metu keitiesi pats, neišvengiamai keičiasi tavo žvilgsnio į tikrovę kampas, privalo keistis ir stilius, pasakojimo būdas. Antraip jausčiausi prievarta save laikąs kažkokiame viename begalinės linijos taške.

Aišku, yra ir atvirkštinis poveikis. Kai atrandi naują stilistiką ir pradedi su ja eksperimentuoti, tą pačią akimirką ji pradeda veikti tave, tampi tarsi jos įkaitu – nuo tos minutės viskas priklauso ne tik nuo tavęs, bet ir nuo intuityvios logikos, kurią ta stilistika diktuoja – turbūt todėl literatūros pasaulyje kalba suvokiama kaip kažkas gyvo. Tai sudėtingi, bet drauge ir labai paprasti procesai. Iš tikrųjų visa ko kitimas yra labai greitas, nors kartais nenorime to pripažinti. Galima sakyti, kad „mažoji epocha“ žmogaus gyvenime trunka dvejus metus, tad kiekvienas vidutiniškai pereiname, tarkim, šimtą keturiasdešimt epochų, išgyvename šimtą keturiasdešimt savęs versijų.

– Kaip keitėsi Tavo požiūris į literatūrą?

A. J. Vaikystėje literatūrą turbūt intuityviai suvokiau kaip galią – vienintelę ar vieną iš retų man prieinamų. Šio jausmo, matyt, šiek tiek išliko, nors tai juokinga – juk gyvename laikais, kai literatūra galios turi labai mažai. Vėliau ją – labiau instinktų lygmeny – siejau su erdve, tolybe, gal su meile, su kažkuo, kas tenkino lūkestį, taip pat apmalšinamą ir kelionėse. Žvelgdamas iš dabarties taško, matau, kad būdamas ganėtinai naivus daugelio dalykų nepajėgiau suprasti jų neužrašęs, neperskaitęs. Taigi nesimaivydamas galiu sakyti, kad literatūra buvo svarbia išgyvenimo priemone. Kaip akiniai, kuriems sudužus laikinai lieku pusiau neįgalus.

Jeigu klaustum, ką literatūroje labiausiai vertinu, sakyčiau, kad užmojį, o ko negaliu pakęsti – gryno pragmatizmo, orientacijos į rezultatą. Kaip jau sakiau, menas man begalinis, nesibaigiantis procesas, todėl toks menas, kuris bando apsibrėžti, įsitikslinti, man atrodo miręs. Panašiai žvelgiu ir į literatūrai užduodamas (edukacines, vertybines) misijas. Nors sutinku, kad literatūra turi galios nužudyti tavyje niekšą.

– Ar sutiktum su teiginiu, kad literatūra Tau yra žaidimas, grumtynės su kalba?

A. J. Klausimas implikuoja, mano galva, klaidingą nuostatą, neva kalba yra kažkas gyvo. Gyvos yra mūsų smegenys, ne kalba. Kalba yra ženklų sistema, kurią gali sudėlioti kaip tinkamas, kaip tik leidžia tavo fantazija. Šia prasme tai yra grumtynės su tuštuma, su tuo, kad nieko nėra, kad tau neaišku, kas esi tu pats, – bet nieku gyvu ne su kalba. Medis nediskutuoja su staliumi, tik paklūsta jo rankai ir leidžiasi skobiamas, jis vienodai kietas tiek talentingai, tiek niekdario rankai.

Kita nuostata, – beje, mano galva, taip pat klaidinga, – tai, kad geras kūrinys turi būti parašytas kažkokia sudėtinga, meistriškai „išdirbta“ kalba, kalba „kaip skalpeliu“ ar pan. Geras kūrinys gali būti parašytas bet kokia kalba – tiek sudėtinga, tiek paprasta, netgi, manyčiau, gerą istoriją būtų galima suregzti pernelyg nesureikšminant kalbos ypatybių, labai paprastais žodžiais ir konstrukcijomis. Kalbos sudėtingumas neužtikrina kūrinio kokybės, ir atvirkščiai – kalbos paprastumas, lakoniškumas taip pat nereiškia, kad kūrinys geras.

Lietuvių literatūros tradicijoje gaji mintis, kad literatūra prasideda, kyla iš kalbos. Bet pati literatūra anaiptol ne visuomet tai patvirtina: atsivertę septyniasdešimtiniais, aštuoniasdešimtiniais parašytas knygas – tada, kai šis mitas gimė ir sustiprėjo, – rasime nemažai skurdžia kalba parašytos literatūros. Natūraliai kyla klausimas, kaip ši iliuzija apskritai galėjo rastis. Iš genijaus, žaidžiančio aukštesniame nei žemiškasis lygis, mito? Suprantama, sovietmečiu tokia [kalbos reikšmę aukštinanti – S. V.] mintis buvo patogi, tačiau kaip paaiškinti, kad kūriniai, parašyti žmonių, kūrėjo amato besimokiusių nebent tik iš feisbuko, kartais būna sklandesnės ir tikslesnės raiškos nei tie, kurių autoriai deklaruoja kūrybos kiltį „iš kalbos“? Jokių išvadų nesiūlau.

– Prisiminiau, kad 2013-aisiais kas mėnesį apžvelgdavai kultūrinės spaudos publikacijas „Literatūroje ir mene“. Tos apžvalgos sulaukdavo nemenko dėmesio, man regis, ne vienas rašytojas (ypač – jaunesnis, įskaitant ir mane) ieškodavo jose savo pavardės ir – kad ir kuklaus – pastebėjimo, įvertinimo. Klausimai čia keli: ką Tau pačiam davė šių apžvalgų rašymas? Kiek jos siejosi su žymiosiomis Valdemaro Kukulo apžvalgomis? Kaip manai, ar nestinga nūdien panašaus pobūdžio tekstų, apskritai kultūrinės spaudos refleksijos, kritiškesnio jos vertinimo, diskusijų?

A. J. Dabar, žvelgdamas atgal, turiu pripažinti, kad man ne visada pavykdavo išvengti šiokio tokio dėliojimo į lentynėles – šituo tikrai negaliu didžiuotis, nors pasiteisindamas galėčiau pasakyti, kad daug ką tąsyk laikiau žaidimu, dargi gana šmaikščiu.

Tiesą sakant, tąsyk imdamasis šios avantiūros maniau, kad galiu pasitarnauti ne tiek pateikdamas autorių kūrybos analizę, ne fiksuodamas literatūros lauko pokyčius kaip V. Kukulas, kiek parodydamas pačių kultūrinių leidinių vaizdą iš šalies, kaip juos mato nesuinteresuotas eilinis skaitytojas, ir aptardamas kontekstą. Žinoma, išsyk atsirado įtampų su kai kurių iš jų redaktoriais, – taip paaiškėjo, kad kritika lauko viduje nėra (bent jau nebuvo) nei galima, nei perspektyvi.

Nemanau, kad tokių ar netgi talentingesnių, panašių į V. Kukulo apžvalgų šiandien trūktų. Praeityje kultūrinės spaudos aptarimas iš esmės ir reiškė viso lauko procesų aptarimą. Šiandien literatūrinis gyvenimas gerokai įvairesnis, jis vyksta ne tik kultūrinėje spaudoje, bet ir kitose medijose, įvairiomis formomis ir būdais. Kažin ar tai pajėgtų aprėpti viena akis, net jei ji būtų tokia akyla kaip Valdemaro.

Ko iš tikrųjų stinga (kaip ir anksčiau stigo) – tai solidžios kūrybos kultūrinėje spaudoje. Publikacijos vertė mūsų kultūroje tebėra nedidelė, todėl situacija negerėja, gal net priešingai. Gaila. Jei būtų daug vertingų publikacijų, tikrai atsirastų ir šiandienai tinkamų kritikos formatų.

– Literatūriniame feisbuko burbule nestinga susipriešinimo, pykčio, patyčių, elgesio, kartais, mano galva, peržengiančio etikos ribas. Ypač įsimena, kai žmonės negeba adekvačiai priimti kritikos (nuo recenzijos iki paprasčiausio komentaro), greitai užsiplieskia, ima reaguoti ad hominem.

A. J. Dažnas kūrėjas sunkiai perlipa emocinį barjerą tarp saves ir kūrinio. Aišku, tai priklauso nuo asmenybės patirties, charakterio, pažiūrų, bet pajusti distanciją labai sunku. Manau, kad net kokie aštuoniasdešimt penki procentai tos distancijos nejaučia, tad žmogiška, jog įtūžta ir kartais elgiasi kaip idiotai. Dar mokykloje reikėtų įkalti tiesą, kad devyniasdešimt devyni ir devynios dešimtosios procento žmonių kartais elgiasi kaip idiotai, tad nurimk – vieną dieną ir tu pasielgsi taip pat. Sakyčiau, didesnė nei trumpalaikis įtūžis problema, su kuria susidūrė daug kūrėjų, – tai negebėjimas suvokti ir priimti nestabilumo situacijos: kad nei literatūra, nei pasaulis, kai būsi tapęs rašytoju, nebebus tokie, kokie buvo, kai žengei pirmuosius žingsnius. Menas – tai žvėriškai greitai kintantis organizmas, kuriame šansų turi tik gąsdinantis, kartais net sunkiai suvokiamas (ir dėl to vulgariai ar net niekingai atrodantis) naujumas. Ar nėra taip, kad geras rašytojas turi būti parsidavęs pačiai madingiausiai, naujausiai, kontroversiškiausiai konjunktūrai, kuri, jam pasiekus kūrybinių jėgų piką, nebūtų spėjusi nuvertėti? Pasaulio istorijoje taip nutikdavo neretai.

– Savo esė „Vargas dėl kritikos“ rašei apie literatūros bendruomenės eufeminizaciją, apie tai, kad tapo kone įprasta nutylėti potencialias kritines pastabas, palaikyti tam tikrus (jau simbolinio kapitalo sukaupusius) autorius, kad kritika neretai tampa rašytojus „aptarnaujančia“ veikla, o ne kritiškai vertinančia prozos, poezijos kokybę, reflektuojančia ir skatinančia literatūros raidos procesus.

A. J. Taip, atvira kritika šiuo laikotarpiu labai sudėtinga. Vis dėlto tai normalus procesas. Galime burbėti apie kriterijų nyksmą ar panašiai, bet tai nepakeis padėties, nes šiuolaikinis vartotojas – čia nenoriu jo smerkti – nemąsto kokybės kategorija. Todėl nereikia stebėtis, kad kritika gali būti nesuprasta arba suvokiama kaip tyčinis kenkimas kūrybinei-kultūrinei veiklai, kuri įstabi pirmiausia tuo, kad yra kūrybinė-kultūrinė.

Noriu pabrėžti, kad dalis vartotojų apskritai neįgalūs suprasti termino „kokybė“. Jie vertina knygas savais matais, asmeniniais arba tuo metu madingais. Tai gali būti ir knygos tariamas populiarumas, ir „grožis“, arba jie jas rūšiuoja pagal tai, kiek jos susijusios su atvirumu, intymumu, „tikrumu“ ir pan. Manau, reikia prie to prisitaikyti, suprasti, kad šis vartotojas yra toks pat nuoširdus (neretai – ir tiek pat išsilavinęs), kaip ir susirūpinusysis „kokybe“, tik gimė ir gyvena kitomis istorinėmis bei ekonominėmis sąlygomis.

Manau, nėra blogai, jog kritika rado nišą komercinėje sferoje ir sugeba kolaboruoti su leidėjais. Patinka mums tai ar ne, tai yra viena iš kritikos misijų. Turime pasidžiaugti, kad vis dar esama ir daugiau mažiau nepriklausomos profesionalios kritikos, kuri retkarčiais išstena šį tą nepatogaus.

Aišku, man kaip viduriniosios kartos atstovui daug kas šiame šurmulyje jau kelia nepasitikėjimą arba nuobodulį. Kartais norisi manyti, kad pati šiuolaikinės sėkmės doktrina užkerta kelią būti įdomiam.

– Ar nesi nusivylęs šiuolaikinės literatūros procesais?

A. J. Ne, nedrįsčiau sakyti, kad tai nusivylimas. Jeigu nusivylimas, tai veikiau ne literatūra, bet visuomeniniais procesais, kurie verčia literatūrą būti tokią, o ne kitokią. Literatūra neturi pasirinkimo, kokiai būti, ji yra tokia, kokia yra visuomenė. O visuomenė yra neįtikėtinai naivi – sakyčiau, tai pirminė daugelio bėdų, taip pat ir šiokio tokio literatūros paplokštėjimo priežastis. Naivi visuomenė nesugeba suprasti ironijos, perkeltinės prasmės, nevaldo Ezopo kalbos ir užuominų, tad ji tampa pažeidžiama, ja pasidaro lengva manipuliuoti. Literatūra irgi paprastėja – ką jai daryti?

Bet, žinoma, literatūrinės bėdos yra niekai, lyginant su tuo, ko prisidirbti gali naivi visuomenė, kuria lengva manipuliuoti propagandistams ir pseudopranašams – nuo grėsmės nuslysti į cenzūrą ir autokratiją iki naujos nacizmo bangos ir naujo holokausto. Mūsų fantazija per menka įsivaizduoti, ką gali žmogus, neturintis rimtos atsparos archetipų pasaulyje.

Todėl kartais man atrodo, kad ką nors pasakyti platesniam žmonių ratui įmanoma nebent publicistika, kuri iš dallies (jeigu pasiseka) sugeba peržengti informacinius „burbulus“, be to, jokios kitos sudėtingesnės ženklų sistemos visuomenė nebepajėgia suvokti. Deja, ir šioji neretai nepanaudoja savo galimybių ir tampa kiršinimo arba bukos propagandos instrumentu.

– Publicistikoje nelyg antropologas, turintis gerą humoro (tiksliau – ironijos, sarkazmo, grotesko) jausmą, analizuoji visuomenės reiškinius ir ydas (sustabarėjimą, inertiškumą, radikalėjimą, nusistovėjusias mąstymo klišes etc.). Nevengi kalbėti nepopuliariai, rizikuodamas susilaukti kritiškų reakcijų, ignoravimo ar net neapykantos.

A. J. Na, taip, kartais sau leidžiu kalbėt apie ne tokias pastebimas problemas. Kita vertus, nuo to, kad yra mažiau pastebimos, jos netampa menkesnės. Apskritai straipsnio formatas neblogai tinka svarbiai žinutei perteikti platesniam žmonių ratui – šiuo požiūriu tai vis dar perspektyvi forma, kai kuo netgi patogesnė už, tarkim, meno kalbą, nes nereikalauja iš vartotojo nei įgūdžių, nei palankių išankstinių nuostatų.

Vis dėlto publicistikos padėtis, netgi lyginant su literatūra, siaubinga. Esti geros publicistikos, bet ji visą laiką tarp girnų – iš vienos pusės ji yra tarsi deklaracija, pa(si)tvirtinimas, kad priklausai pagrindiniam naratyvui, madingų lozungų rinkinys, iš kitos pusės – ji atsiduria galios lauke tų, kurie formuoja savo laikyseną, atsispirdami nuo atstumtojo įniršio. Tiesos esama abejur. Tačiau neužėmusi kurios nors iš kraštinių pozicijų publicistika tampa neefektyvi. O susitapatinusi su viena iš stovyklų – lieka savęs parodija arba ima tarnauti niekšybei. Kaip išlaviruoti tarp to ir ano, aš nežinau; matyt, ir nesužinosiu.

Kita didžiulė problema publicistikai ir literatūrai – žodžio laisvės stygius. Tai įvardinti yra šioks toks tabu, ir dažniausiai tą sau leidžia nebent radikalai, katastrofistai bei viešose diskusijose marginalų įvaizdį įgiję paranojikai. Jie diskredituoja tai, ką nori pranešti. Tačiau šiais savicenzūros, minios teisingumo laikais žodžio laisvė yra smarkiai ribojama, o publicistikai tai atsiliepia pirmiausia, nes nebelieka lygiaverčių oponentų, diskusijos. Todėl neturėtume stebėtis, kad informacinis laukas susiaurėjo iki propagandinių klišių, kad visur skamba juokingai kvaila puskalbė, grįsta arba militaristine retorika, arba primityviais menkinamaisiais palyginimais. Gal pasirodys paradoksalu, bet toks nuomonių įvairovės slopinimas (žinoma, labiausiai per autocenzūrą) neparankus būtent toms vertybėms, kurias ginąs deklaruoja pagrindinis naratyvas ir dėl kurių iš esmės sutartų visos stovyklos, – ne tik nuomonių laisvei, kuri tokiu atveju nėra užtikrinama, bet ir daugeliui kitų, susijusių su žmogaus teisėmis, istorine atmintimi ir SSRS vaidmeniu, LGBT ir t. t.

– O yra temų, kurių vis dėlto vengi, kitaip tariant, ar Tau būdinga savicenzūra?

A. J. Manau, atidžiai patyrinėję, kiek ir ko sau neleidžiame sakyti (ar net galvoti), liktume, švelniai kalbant, suglumę. Turiu galvoj ne tik politkorektiškumą, bet ir kitas kultūrines, socialines, asmenines ribas, verčiančias mus apkarpyti siunčiamas žinutes. Aišku, yra juokingų netolygumų – tarkim, kultūra mus verčia nuolat peržengti asmeniškumo ribas, motyvuodama terapiniu poreikiu ir visuomenės interesais, tačiau tai, kas susiję su ideologija, su vadinamuoju pagrindiniu naratyvu, kvestionuoti labai sunku ir, sakyčiau, pavojinga – veda link marginalizacijos.

Bet esmė aiški – mes vienaip ar kitaip patiriame mąstymo prievartą ir esame priversti kolaboruoti su teisingos nuomonės, jautraus žvilgsnio, šiuolaikiškumo chimeromis. Ir dažniausiai tai vyksta nesąmoningai, nuoširdžiausiai tikint savo laisva valia ir pasirinktomis vertybėmis. Be abejo, pasikeitus geopolitinėms sąlygoms, daugelis šias vertybes konvertuotų į tokias, kokių reikėtų norint saugiai adaptuotis naujojoje realybėje.

– Ar yra išeitis iš tokio modelio? Kokie pasirinkimai galimi žmogui, ieškančiam, banaliai tariant, tiesos?

A. J. Atsakymas paprastas – kultūra. Kultūra, net jei ji išoriškai apsimetinėja ar netgi nuoširdžiai kolaboruoja su meinstrymu, nepajėgi užmaskuoti savo daugialypiškumo, todėl joje, kol ji egzistuos, visada tvyros ir tiesos galimybė. Žinoma, tai nėra panacėja, bet susiaurėjusiame ir propagandos išprievartautame informaciniame lauke kultūra – ir ypač literatūra, menas – yra ir bus susijusi su įvairove ir mąstymo laisve. Pastarąja, tiesa, nebūtinai visi pasinaudos (dėl talento stygiaus, baimės etc.), bet tokia galimybė esti. Mūsų pasaulyje tai labai daug.