Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6

Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p. Knygos dailininkė – Edita Namajūnienė.

Almis Grybauskas išleido septintąjį eilėraščių rinkinį „Toli blizga“. Poeto, kritikų vadinto vienu iš XX a. 8-ojo dešimtmečio maištininkų, eilėraščiai buvo ir tebėra labai socialūs, kokio nors konformizmo juose nerasi ir šešėlio, be kita ko, konformizmas ir netiktų Lietuvos partizano sūnui. Atsakydamas į Neringos Butnoriūtės klausimą apie savo knygų ypatumus, A. Grybauskas teigė, kad rinkinys „Atklydimai“ (1983) pakeitė jo rašymą: „<…> radosi tarsi vizijų užrašymai. Jaučiau intensyvumą, siekdavau spėti visa tai pagauti. Tarsi kyla vaizdai ir jie turi turėti sąsajas su kalba, ypač fonetika. Atsiranda aliteracijos, sąskambiai. Atrodo, lyg pasąmonėj bėgtų savotiškas kinas, tarsi vaizdams po apačia eitų titrai. Jei užrašai fragmentą, toliau su juo dirbi. Nuo tada ėmiau labiau kliautis pasąmone. O sąmonė skirta redagavimui, taisymui, perdirbinėjimui“ („Colloquia“, 2016, Nr. 37, p. 162). Toks rašymas, manyčiau, nemenkai apsunkina skaitytojo gyvenimą, bet gal poezijos skaitymas ir neturi būti lengvas. Knygos epigrafas, paimtas iš Bernardo Brazdžionio eilėraščio, žada tiesią kalbą, be melo ir apsimetinėjimo:

Tyla rėkia, naktis mane šaukia.
Tai pasimelsiu dievišku žodžiu, kaip pranašas darydamas stebuklą,
Ir nusiimsiu kaukę.

Epigrafas šioje knygoje ypatingas ir savo normine skyryba. Šiaip jau taškų ir kablelių A. Grybauskas beveik nededa. Vienoje vietoje apsidžiaugiau radusi, bet susivokiau, kad tai – citata iš Kornelijaus Platelio verstų T. S. Elioto „Keturių kvartetų“. Užtat eilėraščiuose daug brūkšnių (jie, kaip žinia, rodo netikėtą minties šuolį, apibendrinimą ar priešpriešą), daugtaškių, šiek tiek klaustukų, keliolika šauktukų – į pasaulį reaguojama labai suinteresuotai. Knygos viršelio atlanke išspausdintas eilėraštis „Nėr vergams rojaus“. Jis yra ir pačiame rinkinyje, kitaip sakant, pateikiamas kaip labai reikšmingas. Teatro, kaukės, tiesos ir tikro gyvenimo idėjos jį sieja su jau minėtu epigrafu. Eilėraštis baigiamas šitokiomis eilutėmis: „net didžiausi protai gramzdinami į neviltį / aktoriai ir lošėjai formuoja epochos stilių / diplomatiniais ritualais klojami rūmų laiptai / ir į pirmą planą veržiasi putos bei puošmenos“ (p. 44). Tai ironiškas ritualizuotos, teatralizuotos mūsų visuomenės gyvenimo paveikslas. Poetas seniai žinomas ironijos meistras, vienas iš bene dažniausiai cituojamų jo eilėraščių – „Dinozauras“, išspausdintas 1988 m. rinkinyje „Mugė“ ir kūręs įspūdingą, ironišką kanceliarinio aprašo, nurodančio, kaip kovoti su valkatomis ir šiaip prie padorios visuomenės nepritampančiais asmenimis, parafrazę.

Naujojo rinkinio pavadinimas mįslingas: „Toli blizga“. Kas blizga? Knygoje skaitome: „Ariogaloj toli kas tenai blizga? / Savickio diplomatiškas cilindras“ (p. 20). Viename knygos pristatymų autorius, kaip vieną iš įmanomų (ar tiesiog kaip savąją autorinę) interpretacijų, minėjo ir blizgantį niekieno nelaukiamos kaulėtos damos dalgį. Bet ši interpretacija kiek bauginanti. Eilėraštyje viskas gali būti ir kitaip. Vietoj vieno kūrinio pavadinimo parašyta „gal iš Jaunosios Lietuvos“, ir iš tikrųjų tarsi išgirstame Maironį, kuris greit pakeičiamas gospelo muzika, šmėkšteli „iš nieko į nieką“, „amžinatvės akelės“ ir lėkimo rogėmis ekstazė, atrodo, šaukianti sielą „Dievop – debesin / ten kur paukščių vadinamas kelias“ (p. 21). Visai nebaisus čia tas sielos kelias aukštyn, o žvilgsnio vertikalė poetui ap-skritai yra ypač reikšminga.

Šešiasdešimt rinkinio „Toli blizga“ eilėraščių perskirti į du gana skirtingus romėniškai skaitmenimis sužymėtus skyrius. I knygos skyrius prasideda citata iš Kristijono Donelaičio „Metų“: „Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro, / O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina“, kuri, kaip supratau, išskiria donelaitiškus A. Grybausko eilėraščius. Be šio, skyriuje bus dar du išskyrimai (poskyriai?): „Dievų gyvenimas ir mirtis“ bei „Seka pasakos“. Pirmoje dalyje itin daug literatūros, apskritai kultūros vardų ir ženklų. Esama K. Donelaičio personažų, parafrazių, minima „ištisa agrarinės sanklodos išklotinė nuo Donelaičio iki Granausko iki pranešimo Vegos žvaigždynui kad išlikome“.

Bet yra čia ir vaikas, berniukas, tempiantis į kalną rogutes, toks dar Albert’o Camus neskaitęs, bet jau Sizifas. Vaiką matome ir paskutiniame skyriaus eilėraštyje (taip atsiranda savotiška žiedinė skyriaus kompozicija), ten jis toks aputiškas: „bet vaikui kas jam pieva šuva į pakalnę / ir vaškas pastogėje senų daiktų lava“ (p. 36). Gali būti, kad Juozo Apučio įrašymas į šį A. Grybausko eilėraštį labai subjektyvus, kad tai tik mano sąmonėje toks paveikslas: pieva, per ją bėgantys vaikas ir šuniukas, seni daiktai pastogėje – yra įsispaudęs su J. Apučio kūrybos žyme. I knygos skyrius tarsi kartoja, permąsto, perrašo lietuvių literatūros istoriją, asmeniškai ir be nereikalingų sentimentų. Pas būrus poetas lankosi su Immanueliu Kantu ir T. S. Eliotu – suvokiant kultūrą įmanomas ir toks vienalaikiškumas. Tai tarsi poeto vizijos „sukarpytas“, pro atsargines duris prabėgantis gyvenimas, kuriame visai netoli Amerika, Pasvalys ir molinės piramidės Peru. Poetas laisvai derina įvairių epochų, įvairios geografijos realijas, kalba tarsi ne apie mus, bet vis dėlto – apie mus. Aišku, itin daug apie mus pasako lietuvių literatūros klasika: K. Donelaitis, Antanas Baranauskas, Jonas Aistis, Maironis, Sigitas Geda, Aidas Marčėnas ir dar ne vienas autoriui svarbus vardas, eilėraštyje toli gražu ne visada išlaikantis savo kasdienį buitinį tapatumą. Naujajame rinkinyje itin sustiprėjo jau anksčiau pasireiškęs ypatingas A. Grybausko kalbos savitumas. Kartais žodžiai ateina iš tarmės, sutartinės ar iš senųjų raštų, bet neretai neįprastos jų formos yra pasidaromos paties poeto, Antano Kalanavičiaus pavardė ir pavyzdys čia itin aktualūs:

Nugludinta kaip Kalanavičiaus
padirbtos kriaunos peiliui samojedo
kalba manoji – paribio dukra
Ta čiūto rūto tūtela
tito altra ridėlija rado
bruknelė Daukanto ir tratilas Tarulio
– G – l – ž – m – šamanas meisteris iš Uoliojo Lietuvio ložės
leišių lęšius lasiodamas švepluoja…
Nes pradai jungias – prie sklandžios suokos
ulbėjimo su išmonėm vingriom
pasiusk kaip dera
šleivas šimtametis apkurtęs kušlas švogždantis švotra
Samanės nebgeria centurionas Kornelijus
Blaivus Marčėnas dairos nuobodus: – Jų legionas!
Lobauk! Su mumis gaji negęstanti
vaizdynė žodkelė Sigito įpinta ertmėn Sietyno
Granausko liepa Grainio nekirsta….

(„Dievavardžiai fonografikoj“, p. 28)

II skyriuje du „skirtukai“: „Kambarys“ ir „Lošėjo laimė (operos apmatai)“. Su „Lošėjo laime“ nėra paprasta, nes skaitytojas pats turi susivokti, kur knygoje yra tos „operos“ ribos, kaip nors grafiškai pabaiga nėra išskirta. Jei manysime, kad opera, kortos, lošimas šiam kūriniui yra ženkliški, tai jo pabaiga būtų: „Štai pagaliau varžovas vertas / Arkanai atversti! Ir uždanga!“ (p. 50). Nesu visai tuo tikra, bet manau, kad keliolika knygos pabaigoje esančių eilėraščių nėra kokio nors didesnio darinio dalis.

II knygos skyrius, bent jau kai kurie jo eilėraščiai, sakytum, atviriau asmeniškas, lyriškesnis nei I skyrius, nors A. Grybauskas niekada nesiriboja tik savo asmeniniu pasauliu, todėl ir šiuose eilėraščiuose po kultūrą vaikštoma plačiai.

Pirmajame eilėraštyje vėl, kaip ir knygos atvarte, poetiškai svarstoma pasaulio tikrumo problema:

O gal nieko nėra tik sapnuoji save
ir aplinkui spektakliai šekspyrai –
iš materijos tos nuausti? Nuskaityti
kompo failuos kažkur šalia spamo?
Įskaityti į skaitmenį sąnaudų
Pamiršti Užversti Ir neperskaityti?

(p. 39)

Beprasmio, ištuštėjusio pasaulio pojūtis, noras, bet negalėjimas jam pasipriešinti yra vienas iš esmingiausių knygos paliekamų įspūdžių. Visi, kaip dabar sakoma, „mitai“ sugriauti, prietarai ir romantinės miglos išsklaidytos, lieka racionalioji kasdienybė, kurios žmogui vis dėlto neužtenka, tačiau, nukirtus tradiciją, liekama egzistencinėje tuštumoje. Būtent apie tai yra eilėraštis „Antras atėjimas“:

Vietoj sielos – raumuo
Kraujo indas pritvinkstantis…
žarnos… atrajojimas vakarykščio
Seifuos – banko sutartys Testamentai
pagal kuriuos gyvens naujos kartos
Žemė kosminėj tuštumoj
ir tikėjimas Kažkuo be išganymo

(p. 56)

Atmintyje atskamba daugiau kaip prieš porą dešimtmečių parašyta A. Grybausko eilutė „Ir taip toli nuo metaforos“. Jungiančio žmones mito ilgesys ir jo nebuvimas („serijinių likimų nejungia joks mitas“) – sena A. Grybausko tema, tik „kosminės tuštumos jausmas“ naujojoje knygoje labiau aktualizuotas. Susitaikoma su tuo, kad „Jau seniai nebėr stebuklinga / tai kas kvapą gniauždavo prietemoj“ (p. 40), gyvenimas kartais matomas kaip „išdabintas tuščiaviduris menamas“ (p. 58), reflektuojama apie jį esamą ar nesamą (p. 59). Galima kelioms akimirkoms save apgauti, įsivaizduojant, kad grįžtant į tėviškę įmanoma patekti į stebuklingai pasakišką erdvę („Dar žingsniai keli Ir pro krūmų šakas – / namai! Po langais darželis Ir piliarožė / apsuptoj pily seka pasakas“, tačiau tai – trumpa iliuzija: „Atgal jau negrįši Nėr tau / ir nebus Vita Nuova“ (p. 60).

Rinkinyje A. Grybauskas renkasi stojišką poziciją: „Ir savinaika ir savigaila – / apgaulinga visa tai prieteliai“ (p. 40). Cituojamo eilėraščio finalas – kiek ironiškos eilutės: „Ledų sangrūdoj zuikio išgąstis / ir jo šuolio į krantą blyksnis“. Tačiau gamtininkai teigia, kad pasakų sukurtas, animatorių įtvirtintas bailio zuikio įvaizdis anaiptol nėra teisingas. Zuikio šuolis į krantą yra šuolis į gyvenimą.

Esmingiausia A. Grybausko rinkinyje „Toli blizga“ – tikrumo, tikro gyvenimo, ne savotiško kortų, kitokio žaidimo ar vaidinimo ilgesys. Paskutinis knygos eilėraštis baigiamas taip: „Jau gana Sustok! Išgaravo namai / Ežeras sudegė“ (p. 66). Ežero ir namų savybės sukeistos, vaizdas sukeistintas, bet šiaip ar taip – nieko nebėra. Nėra ir taško, nors tai paskutinis knygos eilėraštis. Nežinau, kiek yra optimizmo – čia jau būtina minėta žvilgsnio vertikalė.

P. S. Recenziją pasivijo žinia, kad Almis Grybauskas – šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas. Manau, kad pats poetas žinią priima su trupučiu autoironijos: be laurų, laukia šiek tiek jo nelabai, kaip atrodo iš rinkinio eilėraščių, mėgstamų spektaklių, tačiau geras pagrindinio vaidmens atlikėjas – džiaugsmas žiūrovams ir klausytojams. Nuoširdžiai sveikinu.