Donata Mitaitė. Laimingo gyvenimo dienoraštis

2021 m. Nr. 5–6

Vanda Zaborskaitė. Dienoraščiai, 1941–2010. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 245 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Pastaraisiais metais pasirodė bent kelios Vandos Zaborskaitės knygos: 2012 m. išleistas „Autobiografijos bandymas“, 2019 m. – laiškų knyga „Tai aš, rašau…“ ir „Dienoraščiai, 1941–2010“. Minėtinas ir atsiminimų apie V. Zaborskaitę tomas „Ir aš ją pažinojau“ (2016). Virgilijos Stonytės, knygų sudarytojos ir parengėjos, nuopelnai čia patys didžiausi. Svarbiausi autorei siužetai (Vincas Mykolaitis-Putinas ir asmeninis santykis su juo, sovietmečio visuomenės problemos, kompromisai ir kiek jie galimi, požiūris į krikščionybę, tikėjimą ir bažnyčią, meilė, santykiai su artimaisiais ir t. t.) rutuliojami visose knygose ir tai natūralu: žmogaus gyvenimas vienas.

Nesugebu identifikuoti, kokio augalo lapu nuo saulės prisidengusi V. Zaborskaitė šypsosi knygos „Dienoraščiai, 1941–2010“ viršelyje: gal rabarbaro, gal varnalėšos. Knygoje išspausdintame nuotraukų pluošte yra ir ta, kurios fragmentas viršelyje: su Irena Kostkevičiūte Pilotiškėse, V. Mykolaičio-Putino tėviškėje, po 1970-ųjų. Beje, ta pati nuotrauka ir laiškų knygos „Tai aš, rašau….“ viršelyje, skiriasi tik atspalvis, taigi šias dvi knygas sudarytoja bei leidėjai suvokia kaip savotišką dilogiją. Man patinka, kad viršelis nėra enciklopedinio teiginio „literatūros tyrinėtoja, profesorė“ iliustracija, V. Zaborskaitės asmenybė į jį tikrai netelpa, nuotraukoje matomas jos valiūkiškumas buvo justi visą gyvenimą. Net solidaus amžiaus būdama nuotraukoje iš savo draugių, bendraamžių V. Zaborskaitė išsiskiria ypač gyvu, jaunu, smalsiu žvilgsniu. Baigdama išsamų ir dalykišką „Dienoraščių“ įžanginį straipsnį „Faustiškos moters portretas“, Brigita Speičytė teigia: „Laimingo gyvenimo dienoraščiai nėra ir turbūt negali būti „išsamūs“. Tačiau juose pulsuoja faustiška energija – gyvenimo teigimas ir troškulys, nepaisant jo sunkumo ar tragizmo, laiko ir aplinkybių brėžiamų ribų; veiklos ir kūrybos džiaugsmas, pasitikėjimas žmogaus protu, paliudyta galimybė jam išlikti nepavergtam.“

Dienoraštis pradedamas 1941 m. rugsėjo 26 d. Šiauliuose. Tuo metu atrodė, kad, kol studijų galimybė Vilniaus universitete neaiški, Šiaulių prekybos institute bus galima išmokti stenografijos ir anglų kalbos, tad autorė reziumuoja: „tai bus racionaliausia“ (p. 19). Gyvenimas Šiauliuose tetruko gal porą savaičių, paskui V. Zaborskaitė jau išvažiavo į Vilnių, o ne visada iki galo įmanomas realizuoti racionalių sprendimų siekis išliko visą gyvenimą.

1941–1954 m. įrašų nedaug, po 1954 m. – pauzė, tada jau 1958 m. rugsėjo deklaracija: „Man kilo noras šiemet pradėti rašyti dienoraštį – Man norėjosi sutvarkyti savo mintis, susikoncentruoti, pergalvoti, kiek tai įmanoma, viską iki galo –“ (p. 34). Brūkšnys, šiaip jau žymintis elipsę, – turbūt populiariausias „Dienoraščių“ skyrybos ženklas, labai dažnas ir sakinio pabaigos taško vietoje. Galėtume sakyti: brūkšnys rodo dar pasiliekančią laisvą mąstymo erdvę. Vis dėlto dienoraščio rašymas V. Zaborskaitei turbūt dažniausiai buvo ne tiek širdžiai miela, kiek savidisciplinos ir prisivertimo reikalaujanti veikla: keliolika kartų knygoje varijuojami įrašai, kad prie dienoraščio neįprantama, didelį laiko tarpą nerašiusi, kad reikėtų stropiau fiksuoti įvykius ir pan. Iš sudarytojos pastabų vis dėlto nėra aišku, ar V. Zaborskaitės dienoraštis spausdinamas visas, ar buvo daryta įrašų atranka, o jei daryta, tai kokiomis nuostatomis remiantis. Iš to, kas yra knygoje, susidaro įspūdis, kad dienoraštis ypač aktyviai rašytas vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu. Dienoraštyje rašoma apie darbą, lektūrą net penkiomis kalbomis, aktyviai lankomus kultūros renginius, artimuosius ir jų problemas, labai suinteresuotai apie pasaulio įvykius, orą ir t. t. Nežinau, ar V. Zaborskaitė mąstė apie galimą dienoraščių publikaciją, tačiau, be abejo, jai, kaip humanitarei, buvo akivaizdu, kad tokiais žinomų žmonių tekstais yra domimasi ir jie paprastai būna išleidžiami, tačiau nemanau, kad dėl to ji būtų labai filtravusi savo mintis.

Darbas, be abejo, – gyvenime esminga, o kadangi didžiausia V. Zaborskaitės gyvenimo dalis prabėgo sovietmečiu, pasakojimas apie darbą dažnai virsta pasakojimu apie tai, kaip trukdoma dirbti ne tik jai pačiai, bet ir kitiems asmenims (prisimenamos Juozo Girdzijausko, Vytauto Kubiliaus disertacijų istorijos), gana plačiai aprašomos intrigos Pedagoginiame institute, kurių pagrindiniai organizatoriai buvo Jonas Aničas ir Irena Slavinskaitė, vizitas pas tuometinį švietimo ministrą Henriką Zabulį, kuris jai paminėjęs tris svarbias jos „Literatūros mokslo įvado“ klaidas: „Nėra nieko apie soc. realizmą <…>, tik vienąsyk paminėta tarybinė literatūra, o analizuojami tekstai – politiškai neutralūs“ (p. 83).

Būtina pasakyti, kad aukos vaidmens V. Zaborskaitė neprisiima, dienoraščio įrašuose daug savo pačios elgesio vertinimo. Įrašas apie Jono Ragausko knygos „Ite, missa est“, pasakojančios, kaip ir kodėl autorius atsisakė kunigystės, ir tarnavusios ateistinei propagandai, svarstymo aprašymą „Tiesoje“ gana ilgas. V. Zaborskaitei pasirodė, kad jos kalba laikraščio tekste susilieja su viso svarstymo kontekstu ir įgauna tokios prasmės, kokios jos žodžiuose nebuvo: „Mano dalyvavimas ten iš esmės rodo, kad solidarizuojuosi su visu, kas ten buvo kalbėta, – juk aš su niekuo iš kalbėtojų nediskutavau, savo nuomonės net nebandžiau priešpastatyti likusiųjų nuomonei. Žodžiu – išdavystė pilna: mano vardu plačiai paskleistos pažiūros labai esminiu klausimu priešingos tam, ką aš iš tikrųjų galvoju“ (p. 38). Toliau autorė samprotauja, kad reikia, jog šis kalbėjimas neprisidėtų prie jos tarnybinės padėties gerinimo ir pan., kitaip sakant, – jokių dividendų iš to, ką autorė suvokia kaip jai svarbių dalykų išdavystę. Iš esmės ir ši, ir ne viena kita dienoraštyje aprašoma situacija – universalios, iš ano laiko – tik konkretybės, kurios, aišku, svarbios ir įdomios. Atmosfera, apie kurią 1986 m. rašo V. Zaborskaitė, irgi nekintanti kaip žmogaus prigimtis: „Sužinojau, kad kažkokiame posėdyje Aničas kalbėjęs, jog aš buvusi išvaryta iš universiteto, o dabar atėjęs laikas ir institutui manimi atsikratyti. Užgaulios man visos tos šnekos už nugaros ir tylėjimas į akis“ (p. 106).

V. Zaborskaitė nieko gyvenime negavo lengvai. Dėl poliomielito pažeistos kojos artimieji nuo pat vaikystės jai diegė galimybių ribos supratimą, kuris pirmuosiuose dienoraščio įrašuose bandomas interiorizuoti, brėžiant maksimaliai asketišką būsimo gyvenimo planą: „Aš buvau bepamirštanti, kad mano laimė tėra darbe. Džiaugsmas tėra vienumoj. Privalau mylėti visus lygiai, neišskirdama nė vieno žmogaus, ir neprivalau, neprivalau laukti jokio išskirtinio dėmesio sau. Aš turiu būti stojiška. Aš turiu savo širdyje išnešioti meilę didelę, stiprią, patvarią ir visados pasiaukojančią Jam. Mano religija turi būti gyva ir veikli. Aš noriu tapti Žmogum!“ (p. 21). Po trijų mėnesių: „Žinau, kad man reikia kietai dirbti <…>. Ak, kodėl nesu vyras! Tada blaškymasis ir nerimas stiprintų mane, tada ieškočiau visą gyvenimą ir rasčiau, pagaliau; mano nerimas būtų kūryba. Bet dabar?.. Nerimas griauna mane“ (p. 21).

Tie keletas pirmųjų įrašų – savižinos, savęs sutramdymo ar bandymo įsprausti save į nusibrėžtus rėmus atspindžiai. Vėliau ateina suvokimas, kaip tie rėmai trukdo gyventi: „Be reikalo per mažai vertinau savo moteriškumą, be reikalo pasidaviau menkavertiškumo kompleksui“ (p. 62). Svarstant santykius su būsimuoju vyru Rimantu Vėbra įrašoma: „Aš žinau, kad trūksta – žaidybinio prado. Jis užgniaužtas ir užslopęs manyje“ (p. 54). V. Zaborskaitė apskritai nebijo kalbėti nei apie savo jausmus („aš nebežinojau, kad man taip tebeskaudės jo skausmas“), nei apie pažiūras („kun. V. Aliuliui aš išsakiau savo politinę orientaciją: centro kairysis sparnas <…>, savo ryšį su katalikybe aš visados jutau ir tebejaučiu“, p. 122), abejones, problemiškus santykius su artimaisiais.

„Savojo kūno problematika. Luošumas“ – tai jau XXI a. pradžios įrašas, dar išplečiamas autorei svarbiomis moteriškumo, viengungės moters problemomis. Savo draugių (Reginos Mikšytės, Aurelijos Rabačiauskaitės) gyvenimuose V. Zaborskaitė matė daug skausmo, neišsipildymo, apie tai ji dienoraštyje rašė atsisveikinimo įrašuose: „Lituanistikoje Regina – ryški figūra, ypač savo darbais, skirtais Baranauskui – Svarbūs ir kiti, susiję su XIX a. pradžia ir viduriu, ypač monografija apie Valiūną – O šiaip – be galo sąžiningas žmogus, kurioje jungėsi gili savigarba su savęs neįvertinimu, net menkinimu – Jos viduje glūdėjo rūpestingai slepiamas skausmas ir vienišumas“ (p. 147). Akivaizdu, kad V. Zaborskaitė siekia sukurti lakonišką, bet niuansuotą, išsamų, o ne mirties faktui pažymėti skirtą įprastai idealizuotą portretą: „Vakar po pietų mirė Aura. Ji stojiškai nugyveno savo nelengvą, vienišą gyvenimą. Daug metų kentėjo nuo sunkių fizinių negalių – kantriai, nesiskelbdama. Po šiurkštoku, kartais atžariu kiautu slėpėsi jos gera, jautri, atjaučianti širdis, išmintingas žmonių vertinimas. Ji turėjo gerą meninę nuojautą, gal trūko veržlumo, dinamikos, kad taip nesėkmingai susiklostė profesinis gyvenimas“ (p. 156).

V. Zaborskaitė mato ir kitokių likimų moterų (visokeriopa gyvenimo įvairovė jai labai svarbi), atvirai jomis žavisi, tarkim, Teofilija Vaičiūniene arba Eleonora Černeckiene: „Matydavau ją visados elegantišką, linksmą, gyvo proto, pilną gyvenimo džiaugsmo – Tai viena nuostabiausių moterų, kurią man teko laimė pažinti“ (p. 135). Įvairiapusiškai ir skaudžiai negailestingai V. Zaborskaitė analizuoja ir savo santykius su motina, dešimčiai metų po jos mirties praėjus. Ypač jai skaudu dėl mamos (rašoma „mamytės“) vienišumo senatvėje, kuris bent iš dalies nulemtas to fakto, kad mama nepritarė dukters santykiams su būsimu vyru. Ir šiuo atveju „Dienoraščių“ autorė griežta pirmiausia sau: „Privalėjau, nepaisant visko, rasti savyje žymiai daugiau šilumos ir švelnumo – Mokėti giliau atleisti – Daugiau ištvermės stovėti ant ribos, kuri tegul ir buvo siaura kaip peilio ašmenys“ (p. 106). Šiuose įrašuose ryškūs tie patys principai, kurių V. Zaborskaitei norėjosi iš įžymių žmonių biografijų autorių: aprašomas žmogus neturi likti „palakuotas“ visuomenės stabas, nes jeigu „didžiųjų tautos žmonių „biografijos“ būtų rašomos su visu jų vertės ir įnašo į kultūrą supratimu ir gerbimu – tuomet visos silpnybės ir ydos nieko nesugriaus ir nepaneigs“. Taip, Vincas Krėvė „turėjęs patologišką „neįvertinto genijaus“ kompleksą, buvęs godus pinigams, nesąžiningas ir pasileidęs. Per jo rankas ėję pinigai iš Pozdniakovo „pažangiajai veiklai“ finansuoti“ (p. 77), tačiau jis – ir labai svarbių lietuvių literatūrai dramų bei prozos kūrinių autorius. Iki pat senatvės V. Zaborskaitė susidomėjusi skaitė, vertino ir, atrodytų, jai gana tolimų estetinių pažiūrų ir visai kitos kartos rašytojų kūrybą, antai, apie Herkaus Kunčiaus pjesę apie Salomėją Nėrį rašoma šitaip: „Daug kas šokiravo grubumu, primityvumu – Bet galų gale priėjau išvadą, kad gerai! Sąmoningai turbūt nesiekiama tikslumo, bet visuma – įspūdinga“ (p. 181). Apskritai, dienoraščio autorė lakoniškai reikliai reaguoja į beveik kiekvieną perskaitytą knygą: populiarus Alessandro Baricco „Šilkas“ – „grynai komercinis daiktas, poetizuota, romantizuota meilės istorija, taikyta sentimentaliam „poniučių“ skoniui“ (p. 180). Kartais, kai knyga autorei atrodo itin vertinga, dienoraštyje parašoma mažytė recenzija: Toni Morrison „Mylima“ – „graži, poetiška, žiauri knyga <…>. Tematinė medžiaga – Amerikos vergų padėtis prieš Pilietinį karą – Neįsivaizduojama kančių, pažeminimų, mirčių bedugnė <…>. Sudėtingas tekstas, kur viskas tai paskęsta pasąmonės pulsavimuose, tai išryškėja fabulos ir charakterių fragmentuose – O kartu viskas ryšku, plastiška“ (p. 150–151).

Labai dažną dienoraščio įrašą V. Zaborskaitė pradeda nuo gamtos vaizdo, oro, pasitaiko net, kad pranešimas apie orą yra vienintelis kurios nors dienos įrašas. Gražios tos gamtos miniatiūros: „Po šalto lietingo rudens, trumpo bobų vasaros švystelėjimo, atšalimo – nuostabiai graži diena, rami, pro lengvą miglą saulėta ir šilta“ (p. 120); „Vakar po pietų buvau išėjusi pasivaikščioti užmiestin – toks rausvai pilkas – melsvas rudeninių prieblandų peizažas“ (p. 42); „pro mano langą žaluma, tamsių pušų fone šviesi sulapojusių medžių spalva, žydi vyšnia, pievoje pradeda skleistis pienės“ (p. 137). Dažnas žvilgsnis pro langą – judėjimo galimybės vis dėlto buvo kuo toliau, tuo labiau ribotos.

V. Zaborskaitės gyvenimą savotiškai įrėmino dvi labai netrivialios meilės istorijos: V. Mykolaičiui-Putinui ir Aloyzui Sakalui. „Paskutinis tylus džiaugsmas“, Juozo Baltušio žodžiais tariant, gal net netikėtesnis nei pirmasis. Ir toks žavus nei jaunystės pastangų, nei jau ilgo gyvenimo neužslopintas moteriškumas: „Galėjau jį pakalbinti užeiti, bet nepakalbinau – tokia niekinga priežastis: netvarkinga galva“ (p. 203). Borisas Pasternakas „Dienoraščiuose“ paminėtas tik kartą, bet jų autorės gyvenimas galėtų būti vieno iš vėlyvųjų rusų poeto eilėraščių iliustracija, to, kuriame sakoma, kad svarbiausia būti gyvam, „tik gyvam iki pat galo“. Dar dešimtmečiui iki galo likus, Vanda Zaborskaitė konstatavo: „Kai žvelgiu į gyvenimą prabėgusį – man jis buvo laimingas“ (p. 144).