Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3

Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė

Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą. Poetai jie, aišku, buvo skirtingi. Pastaraisiais dešimtmečiais A. Grybauskas daug laiko praleido Čekijoje, dirbo, daug vertė, rašė eilėraščius ir jau ne eilėraščius. Tai ir kalbamės apie viską rašytojo 75-mečio proga.

 

– Nebesinori vis grįžti į sovietmetį, bet vis dėlto, ką esminga labiausiai įsiminėte iš ano negero laiko: užgrūdinusias patirtis, turbūt juntamus KGB kėslus, vargingos to laiko bohemos pražudytus draugus? O gal pilką gyvenimą, nuobodį, nors, kai pagalvoji, svarbiausiems ir įdomiausiems dalykams susirasti reikėjo įdėti nemažai pastangų, kada ten nuobodžiausi?

A. G. Yra toks Vlado Šimkaus posmas:

Poetai, kaip jūs atsilaikėt
Ties amžių tuštuma baisia?
Ar ji kaip laikrodžiuose laikas
Pati slypėjo jumyse?

Jame daugiskaitą „amžių“ keisčiau vienaskaita, pirmiausia tam, kad skambėtų nebe taip retoriškai, antra, kad geriau derintųsi su kito dvieilio intymiu ir šiurpinančiu klausimu, o trečia, – kad tokiu būdu atsakymas „taip“ galėtų būti taikomas tiek sau, tiek ir kitiems iš to pat amžiaus. Ir nereikia manyti, kad šiais laikais tos tuštumos, to Niekio ar tos „Ulro žemės“ nebėra. Ji tiesiog dangstosi kitokiomis, mažiau ideologizuotomis ir patrauklesnėmis kaukėmis. Šiandien, prisimindamas aną metą, žinau, jog grasios tuštumos būta ne tik išorėje.

Pilkumos, tiesa, mažiau. Ir čia man tuoj prisimena Romualdas Lankauskas bei jo „Pilka šviesa“, – embleminis pavadinimas ir toks pat autorius, juk tai nuo jo „Tilto į jūrą“, išspausdinto 1963 m. „Pergalėje“, įsitikinu, kad šį tą paskaitoma galima rasti ir dabartinėje lietuvių prozoje. Nors dėl šiandienos dar galima būtų tarti, kad margumynai ilgainiui pradeda įkyrėti ir varginti, o ryškumas savaime taipgi nėra privalumas.

Būta, menu, svaiginančių iliuzijų, kad gavus laisvę prasiverš kūrybiniai geizeriai ir ugnikalniai, – tiek, rodės, prisikaupę jėgų, tiek spėkų… visai kaip: „Užgims darbai, / Prašvis laikai, / Pakils jauna tėvynė.“ Prisiminti Šiaurės Atėnai, kviestas Kultūros kongresas, ir tuo pat metu nepripažinta Lietuvos pilietybė tiems, kurie ją išlaikė dešimtmečius užjūriuose. Teisus pasirodė Ričardas Gavelis: Gedimino bokštas taip ir netapo galingu falu, siekiančiu debesis, nes niekada toks ir nebuvo, užtat išsiprivatizuota be „amerikonų“.

Atrama vaikystėje buvo seneliai, tarsi išsaugojantys tradiciją, juk vienas iš pro- ar proprosenelių buvo knygnešys Motiejus, kartu su kunigu Silvestru Gimžausku atlietuvinęs gimtąją Kietaviškių parapiją. Vėliau – žmonės be deklaracijų, dirbę kultūrai ir kalbai, kaip žemininkų kartai priklausę Gediminas Jokimaitis, Eugenijus Matuzevičius, arba, dar vėliau, Bronys Savukynas. Būta misijos supratimo, menu, kartą Romualdas Granauskas tą išrėkė Rašytojų sąjungos salėje: „Neturime teisės rašyt prastos literatūros!“ Nereikia užmiršt, kad ir tiesiog išsaugot lietuvių kalbą tuomet buvo gyvas reikalas. Ir samprata „Mano kalbos ribos yra mano pasaulio ribos“ buvo kaip egzistencinė mantra.

– Jei greit ekspromtu turėčiau pasakyti, ką labiausiai įsiminiau iš Almio Grybausko poezijos, iš karto prisiminčiau du eilėraščius: „Dinozaurą“ ir „Dvyliktąją naktį“, net pacituočiau. Chronologiškai tai būtų „brandus“ sovietmetis ir 1991 m. sausis. Eilėraštis „Dinozauras“ apsimeta nežinomos kanceliarijos raštu, nurodančiu, kaip reikia elgtis su nepritapėliais prie „sveikos“ visuomenės, ir yra baigiamas taip: „Kadangi šito toliau / kęsti nebeįmanoma / nutarta likviduoti jį / ir visą jų sėklą.“ „Dvyliktoji naktis“ – beveik rauda, inspiruota 1991 m. nakties iš sausio 12 į 13 d. įvykių, joje perkuriami pasakos apie Eglę motyvai. Ar sutiktumėte, kad jei sakyčiau, kad ir vieno, ir kito eilėraščio prasmė universalesnė, netelpanti jų parašymą inspiravusiame laike? Ar Jums svarbu susieti eilėraštį ir jo parašymo laiką? Kas iš viso, eilėraštį rašant, yra svarbu?

A. G. Kai kas nors primena man mano paties eilutes, būnu dėkingas ne tik už save, bet ir kad kas nors kur nors skaito eiliuotą tekstą. Dažniausiai tai mano kartos ar kiek jaunesni žmonės, ir dažniausiai jie primena „Knechtus“ iš pirmosios knygelės:

Einam sunkūs – kūnai kaip iš vario –
gatvėmis – kasdieninėm tranšėjom.
Tokius mus būt iš namų išvarę,
patys jei nebūtume išėję.

Tada, kai parašiau šias eilutes, buvo toks pojūtis, kad šiek tiek, beveik kaip tas Stendhalio veidrodis, atspindžiu savo laiką. Pamaištaujantį, bet daugiau vidujai. O laikas – apie 1973–1974 metus. Bet šiaip, žinoma, kiekvieno teksto tikslas tapti visuotinesniam yra ne tik teisėtas, bet ir, tarčiau, įgimtas. Tad tikrai niekada nebandau, bent jau sąmoningai, sieti jų su konkrečiu laiku. O rašant eilėraštį visada lemia pirminis są-skambis, są-žvilgis, spindis, manding, tai Charles’is Baudelaire’as vadino „correspondances“, galbūt senamadiškai tebegalvoju, kad svarbu ne vien išsakyti žodžiai, bet ir jų melodija, asonansai ir asociacijos, ritmo brėžiai ir permušimai, sukuriantys nuotaiką, žodžiu, svarbu ir tai, kas yra už žodžių. Ši „pridėtinė vertė“ ir yra ta aura ar dvasia, apgaubianti patį tekstą kaipo tokį. Man, turbūt todėl, kad neturiu muzikinės klausos, itin svarbi eufonija, vėlgi tikintis, jogei tos išorinės dermės kažkokiu nesuprantamu būdu suformuos vidines, – vienvaldiškai karaliaujant metaforai – teiks nuorodas į tą galimą slaptą suokalbį, kurio (taipgi slapta) viliesi.

Žiūriu, per daug čia neva gudrių išvedžiojimų, – pirminis žaibas, ir viskas!

– Panašu, kad Jūsų eilėraščių žodynas, intonacijos kinta, savotiškai sunkėja, komplikuojasi. Kritikai kalba ir apie žemaitiškąjį substratą. Ar (kiek) Jums svarbus poezijos, apskritai literatūros „vietos koloritas“? Ar nesate bandęs jo dar labiau sustiprinti ir rašyti tarmiškai? Klausiu, nors kaip skaitytoja nesu prisijaukinusi jokios tarmiškai (net mano gimtąja tarme) parašytos knygos, o jų jau esama nemažai.

A. G. Neturiu savy įgimtos tarmės, nebent pas senelius jos kiek girdėdavau. Vidurinę, pasimokęs šešiose skirtingose vietose, baigiau Žarėnuose. Jie ir dar Naujoji Akmenė, buvę Karpėnai, – septynerių metų stažas, štai ir visas mano žemaitiškas substratas. Bet Žarėnai, dunksą Telšių–Varnių–Plungės trikampio vidury, Minijos ir Žarnos santakoje, su sakraliu Plinijos kalnu netolies – gražiausia ankstyvosios jaunystės vieta, jos tarmė brangi ir neužmiršta. Gal dėl to man smagu skaityt Simoną Daukantą. Sigitas Geda pastebėjo jo prozoj esant lotyniškos prozodijos. Ji prakilni ir verta dėmesio ne vien dėl girios aprašymų. Kristijono Donelaičio hegzametras ir S. Daukanto lotynizmai, – štai ir aukštoji klasika arba Renesansas, tiek daug paralelių tarp Jacobo Burckhardto aprašytos itališkojo Renesanso pradžios ir to žemaitiškojo sąjūdžio, kad ir planai kurti Akademiją Varniuose tarsi kokioj Florencijoj. Kieti tie žemaičiai – paskutiniai pagonys, šiandien giedantys Kalnus. Taip, esu mėginęs rašyti tarmiškai, nieko gero iš to neišėjo, o kad žodynas kinta ir sunkėja, tai juk ir smegenys kalkėja ilgainiui.

– Prozos ir dramos kūrinių knygos „Persimainymai“ paantraštėje užrašėte „vaidinimai ir kiti tekstai iš tų laikų, kai skaityti buvo įdomiau, nei gyventi“. Žodžiai tarsi implikuoja mintį, kad dabar įdomiau yra gyventi, o ne skaityti. Skaitymas įvairiopai, kad ir daugybės įvairiakultūrių intertekstų pavidalu Jūsų kūryboje paliko pėdsaką ir tai natūralu: įgyto kultūrinio bagažo nepaslėpsi. Tačiau Jūsų kūriniai liudija, kad labai atidžiai sekate ir negailestingai vertinate tai, kas vyksta visuomenėje. Kas, įsitraukus į įdomų, perfrazuojant aną paantraštę, gyvenimą, literatūroje Jums atrodo svarbiausia? Gal migracija nuo poezijos kitų žanrų link bus ne laikinas, o esminis pokytis?

A. G. Skaitymas buvo toji aktyvi pastanga – ne, ne įveikti, o bent atsilaikyti prieš aplinkos ir laiko spaudimą. Dar reikia priminti, kad vaikystės laikais knygų tiesiog stigo, knygos buvo kaip šviesuliai, ir kone taip pat retos, perfrazuojant Kazį Sają. Viską pervertus, teko pereit prie skaitymo kitomis kalbomis. Paskui dar ir savišvieta, juk esmi iš esmės savamokslis sovietukas, stigo ir nukreipiančios rankos, verčių nustatymo, netgi pavyzdžio. Skaitymas ir dabar – tvari gyvenimo forma, kartais gerokai trukdanti kitoms jo apraiškoms, kurioms tenka mažiau laiko, dėmesio ir, prisipažįstu, pastangų.

Panašiai ir literatūra, – nors ir kaip apsimetinėtų kuo nors neva svarbiu besidominti, svarbiausia jai pati literatūra. Tiesa, kaip ir kiti menai, žmogaus ji – be viso kito – vartojama ir tai žiojinčiai tuštumai užkimšti. Žanrų įvairovė būtina pačiai (literatūros) gyvybei išlikti. Įdomus čia Czesławo Miłoszo pavyzdys. Jo eilėraščiai juk labiau primena filosofines meditacijas ar esė, o juk ir keletą traktatų yra parašęs. Tai labai sena tradicija, primenanti senovės Indiją, kur moksliniai, filosofiniai traktatai būdavo eiliuojami. Patsai Cz. Miłoszas rašė tiesiog ieškojęs talpesnės formos. Galėčiau sakyt, kad bandymai rašyt prozą man yra kitokių raiškos būdų paieška. Manau, eilėraštyje siužetas nėra reikalingas, bet kartais norisi užveržt intrigą, bandyt aprašyti veiksmą arba nuosekliau išplėtoti kokį epizodą, kam tinkamesnė proza.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado būtent Čekija, Brno universitetas, ką ten veikiate? Ar gyvenimas Čekijoje reiškė tiesiog darbą, ar dėl kokių nors priežasčių atsiradusį nepritapimą prie Lietuvos gyvenimo, ar dar ką? Jei galvotume apie tai, kad gyvenimas konkrečios kultūros terpėje gali padėti vertėjui, tai juk verčiate ne tik iš čekų, bet ir iš lenkų, slovakų, vokiečių kalbų? Kodėl Čekija?

A. G. 1968-ųjų vasarą sekiau, kas vyksta Čekoslovakijoje, gaudydamas, kas prasisunkia į spaudą, naktimis klausydamas radijo. Ir dabar manau, kad Prahos pavasaris buvo užgniaužtas todėl, kad nei Rytai, nei Vakarai nebuvo suinteresuoti trečio pasirinkimo atsiradimu. Prisimenu euforiją, kurią jau vėliau, žiūrėdamas į dokumentinius kadrus „Kronikos“ kine, jutau plūstant iš ekrano, kai prozininkas Janas Prochazka iš čekų Rašytojų sąjungos balkono paskelbia: „Cenzūros nebėra!“

Pradėjau domėtis giliau, važinėjau į kalbos kursus Bratislavos ir Prahos universitetuose. Paskui, gyvendamas Prahoje, suartėjau su chartistais, bendradarbiavau nelegalaus žurnalo „Vidurio Europa“ redakcijoje, o 1990 m. vasarą Aukščiausioji Taryba pasiuntė mane užmegzt oficialių ryšių su tuomet jau Václavo Havelo vadovaujama Čekija ir Slovakija. Būta dar tam tikros dvivaldystės, tebeveikė senasis parlamentas, vyriausybė ne visai performuota, daug kas šnabždėjo, „kad tik nepakenkus Gorbiui“, prasidėjo skyrybos su Slovakija, tokiame fone ir baigės neišsiskleidusi mano diplomatinė karjera.

Porą metų Atviros Lietuvos fondo buvau siunčiamas palektoriauti Prahos universitete, o 1998 m., pakviestas lingvisto Tomašo Hoskoveco, prisidėjau atkuriant lituanistiką Brno universitete, paskui nuo 2006 m. ligi pandemijos pradžios dirbau ten, atvažiuodamas kiekvienam semestrui. Nuo 1991 m. nuolatinė mano gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, į Čekiją tik važinėdavau, tiesa, ištisiems semestrams.

Naująjį, gal jau savo paskutinį semestrą pradėsiu nuotoliniu būdu. Universitete dėstau įvairius dalykus, kiekvieną semestrą jie šiek tiek skiriasi. Iš esmės tai literatūros istorija ir šnekamoji kalba, dar vadinamoji konversacija – pokalbiai kasdienėm temom. Čia daugiausia bakalaurams, o magistrantams – pagrindiniai lietuviški tekstai, skaitymas, analizė ir t. t. Kartais paskaitydavau ciklą iš mitologijos, ciklą apie partizanų karą, dirbau individualiai su magistrantais, atsižvelgdamas į tai, kas juos domina. Kas antri, rodos, metai – studijuojantiems suomių kalbą trumpas lietuvių literatūros kursas, remiantis į čekų kalbą verstais tekstais.

Kiek pamenu, Emile’is Cioranas yra parašęs: tikroji tėvynė yra kalba. Rašau lietuviškai.

– Baigiantis XX a. buvo išleistas vienas Jūsų redaguoto žurnalo „Vidurio Europa“ numeris, tapęs bibliografine retenybe. Nežinau, kodėl numeris tik vienas: neatsirado suinteresuotų autorių, finansų, reikalingų žurnalui leisti, ar dar ko? Kaip Jums, gerai pažįstančiam šio regiono šalių gyvenimą, atrodo: ar Vidurio Europa išlaiko ir nori išlaikyti savo tapatybę, ar toji tapatybė, kaip daug kas šiandieniniame pasaulyje, pamažu niveliuojasi? Kas Vidurio Europos tapatybėje atrodytų svarbiausia? O gal ji – tiesiog dirbtinis konstruktas?

A. G. „Vidurio Europos“, leistos Mariui Matulevičiui padedant, buvo parengtas ir antras numeris, bet gerai, kad neišėjo, – dabar pirmasis didesnė retenybė. Reikėjo paramos, ne vien finansinės. Nors, žinia, kad ir dėl autorių teisių tokia leidyba sunkiai įmanoma. Čekijoj pogrindyje leista „Vidurio Europa“ – nerežiminių istorikų grupės leidinys, lietuviškojo paantraštė buvo „kultūros kontūrai“ ir ji skelbė: „Mūsų žurnalas daugiau dėmesio skirs Vidurio Europos tautų dvasios bendrumui nei politinių ar ūkio reformų prieštaringumams.“ Pradėjo jį pokalbis su prof. Edvardu Gudavičiumi. Pati Vidurio Europa, anuomet labiau jaučiama, Milano Kunderos buvo apibrėžiama lyginant su Rusija: įvairovės maksimumas erdvės minimume, ir priešingai. Cz. Miłoszas sakė, kad Viduriui priklauso ta žemyno dalis, kurioje dar aptinkami visi žymieji architektūros stiliai: gotika, renesansas, barokas. Dabar tai tarsi užgesusių kultūros vulkanų zona, stūkso tokios viršūnės kaip Viena, Praha, Krokuva, Budapeštas… Viską jungia gal dar pastebima civilizacinė patina, savitesnių autorių išsiskirianti tonacija, man čia embleminis būtų M. Kundera, bet pamažu viską žiaumoja besotė Globali Margė.

Prisimenu anuomet pažinotą Prahą, tokią dar netriukšmingą, užguitą, apleistą ir pačią kiek apsileidusią su visa savo slepiama mistika. Tą pusiau fantastinį įspūdį gerai perteikia Gustavo Meyrinko „Golemas“, džiaugiuosi turėjęs progą išversti labai man artimą knygą. Bohumilo Hrabalo prozoj, šiaip jau šviesesnėje, anos Prahos irgi esama.

– Ir čekų, ir kitos Vidurio Europos literatūros Jums gerai pažįstamos. Kokios paralelės ir skirtumai, turint galvoje lietuvių literatūrą, atrodo esmingiausios ir įdomiausios? Kuo, be Jūsų jau išverstų autorių, lietuvių skaitytojams siūlytumėt atidžiau pasidomėti? Kaip, kai parvažiuojate į Lietuvą, atrodo čionykštė literatūra, Lietuvos kultūrinis gyvenimas? Koks čekų požiūris į savo moralinius autoritetus, kad ir į Jūsų verstą V. Havelą? Ką tradiciškai buvusį rimtą ir svarbų jaunesnės rašytojų ir skaitytojų kartos norėtų išjuokti ir pamiršti, o ką ištraukti iš primirštų marginalijų kaip aktualų?

A. G. Sunku būtų lyginti, reikia juk atsižvelgti į istorines ir kitas aplinkybes; išplėtotų įvairių žanrų čekų literatūra susisiekia su tokiu pačiu teatru, gal dar labiau išplėtotu ir įvairesniu kinu (įdomu, pavyzdžiui, kad visur čia reiškiasi iš dar prieškario gyvas siurrealizmas), ir – kas mane kiek stebina – netgi televizija tokia, kad dažniausiai gali žiūrėt nesigėdindamas, ir ne tik kultūros kanalą. Ir ji visai neblogai atspindėta vertimuose į lietuvių kalbą, štai, žiūriu, ir Jachymas Topolis jau pristatytas, įsiminiau ankstesnį jo romaną „Sesuo“. Vladimíro Körnerio istorinėje prozoje ne kartą rašoma ir apie Baltijos kraštus. Slovakų Rudolfas Sloboda, manau, itin vertas dėmesio, dažniausiai kritikų minimas romanas „Protas“. Skaitydamas čekiškai aptikau vengrą Sándorą Márai, tai buvo tikras atradimas, ypač jo autobiografiniai tekstai „Žemė, žemė!..“ ir „Išpažintis“. Ne be pagrindo jisai lyginamas su Thomu Mannu.

Dabartinėje Čekijoje V. Havelo idėjos, manding, gerokai primirštos. Gal mano optika iškreipta, nes mano draugų dauguma katalikai, kas tenai nėra madinga, bet, rodos, grįžta susidomėjimas stipria prieškarine katalikų prozininkų karta. Ir Františeko Vláčilo filmais, susuktais prieš penkiasdešimt metų, vienas jų kaip tik pasakoja apie čekų kryžiuotį, atsidūrusį prie Baltijos, bet žymiausia jo kita viduramžių drama „Marketa Lazarova“.

Atsiskaitant su praeitim įsidėmėtinas vengrų autorius Péteris Esterhazy’is, kilęs iš senos kunigaikščių giminės. Rašydamas šeimos sagą „Harmonia celestis“ dar nežinojo, kad jo tėvas tris dešimtis metų bendradarbiavo su saugumu. Sužinojęs parašė antrąją dalį, jau kitaip interpretuodamas pirmąją.

Įspūdingo atsisveikinimo su savimi – įtakinga politine figūra – būta V. Havelo režisuotame filme „Išėjimas“, susuktame pagal jo to paties pavadinimo pjesę. Negailestingai pasijuokta ne tik iš savęs, bet ir viso tuometinio politinio elito – buvusių disidentų.

– Ar yra tekę bendrauti su V. Havelu ar Cz. Miłoszu?

A. G. Su V. Havelu disidentu teko keliskart kalbėtis, rašiau apie tai „Literatūroje ir mene“. Su prezidentu – du kartus, įspūdis – labai susitelkęs savo tikslams, su charizma, galįs stebėtinai greit persijungti, atsipalaiduoti, tapti „laisvu menininku“. Jis buvo teatro žmogus. Įsiminė jo pirmoji kalba per radiją išrinkus prezidentu. Pačioje pradžioje jis pasakė: „Ne materija yra pirminė, o sąmonė antrinė, bet priešingai.“

Su Cz. Miłoszu pirmą kartą susitikau Prahoje. Buvo jo vakaras Lenkų kultūros centre, ir užkalbinau jį lietuviškai iš salės. Labai apsidžiaugė, kalbėjomės, turėjau su savim jo vertimų. Paskui porą kartų teko susitikti Vygriuose, darkart Prahoje, kai skaitė paskaitą universitete, Vilniuje. Jo knygas, beveik visas tuo metu išleistas emigracijoje, gavau iš Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) Paryžiuje. 1989-aisiais. Didžiausią įspūdį paliko tuomet perskaityta „Ulro žemė“. Su p. Czesławu kalbėjomės lenkiškai, bet su jo broliu Andrzejum / Andrium Varšuvoj labai gerai lietuviškai susikalbėjom.

– Ar kaip rašytojas jaučiate kokią nors savo paties atožvalgą, tarkim, į čekų ar į lenkų literatūrų tradiciją? Ar vertimai palieka paties reflektuojamus pėdsakus originaliojoje kūryboje?

A. G. Nesakyčiau, kad kitos literatūros būtų kiek pastebimiau paveikusios. Labiau gal veikia ištisas kultūros korpusas ir jo neurologiniai centrai – miestai, jų atmosfera. Teko ilgiau pagyventi Vienoje, iš čia gal dėmesys Pauliui Celanui, gimusiam austrų imperijos pakrašty Bukovinoje, ciklą paskyriau Egonui Schielei; austrų literatūra apskritai visa įdomi. Su Praha siejasi vienmečiai (ir beveik tuo pačiu metu mirę) Francas Kafka ir Jaroslavas Hašekas, iš čia ir jau minėtas „Golemas“, be to, neseniai sudariau ir išverčiau tipiškos prahietės Sylvos Fischerovos eilių rinktinę, gal išeis šiemet. Su Brno siejasi, žinoma, M. Kundera, be to, čia gimęs ir B. Hrabalas.

– Esate bene vienintelis M. Kunderos vertėjas iš čekų kalbos, išvertęs penkis (ar jau daugiau?) jo romanus, tik prancūziškąją jo kūrybą verčia kiti. Kas gausioje garsiojo čeko kūryboje Jums įdomiausia?

A. G. M. Kundera man – ramus žvilgsnis į dažnai dramatišką tikrovę, distancija ir lengva ironija. Dar, sakyčiau lyriškai, – toks lyg vystančių gėlių dvelksmas, toji prarasto laiko nostalgija, tvyranti virš viso buvusios Austrijos–Vengrijos regiono, kuriame vis dėlto dar esama ne iškart pastebimų subtilumų. Čia aš, žinoma, apie „čekiškąją“ jo prozos dalį.

O susipažinau su ja 1989 m. kiek užsibuvęs Paryžiuje. Su pačiu autoriumi susitikt nepavyko, nes iš principo nebendrauja su vertėjais (jau buvau išvertęs jo esė apie pagrobtąją Europą) ir žurnalistais, bet per vieną čekų pranciškoną gavau „Nepakeliamą būties lengvybę“, emigrantų išleistą Kanadoje. Vėliau susirašinėjant jis reiškė simpatijas Lietuvai, nors atostogaut, kiek žinau, važinėja į Islandiją.

Tada nepavyko susitikt su M. Kundera, bet pabendravau su Sławomiru Mrożeku, kuris gyrė Joną Jurašą, pastačiusį jo „Emigrantus“. Deja, iš to susitikimo atmintyje nieko neliko, nebent tiek, kad tada pirmą kartą gėriau tikrai gerą tekilą. 

– Pažadėjau Jūsų klausti, bet klausimus formulavau labai ilgai. Gal per tą laiką buvote pagalvojęs, ką norėtumėte pasakyti, bet va – nepaklausiau?

A. G. Pagalvojau, kad reikėtų ir savęs, ir visų paklausti, kaip su tomis mūsų kalbos ribomis, kiek mes jas išplečiame, apimdami vis didesnį pasaulį, gal turėtų būti ne plėtra, o kokybinis šuolis… Kalbos juk nyksta, ar mes turime galios ir valios plėtot savąją, neištirpdami? Ir ar ji mums vis dar yra vertybė, ir kokio masto vertybė? Nesu lingvistas, mėgėjiškai protauju, jog šuolis galėtų įvykti sukūrus naują kalbos mitologiją, panašiai kaip XIX a., kada tikėta, kad lietuviškai kalbėta Rojuje. Žinia, jau literatūrinę mitologiją, panašiai kaip „Jaučio aukojime“…

Dabar matome, kad mūsų kompiuteriai su mūsų robotais tikrai nekalbės lietuviškai, kaip ir migrantų iš Irako vaikaitis nebrauks ašarėlės neaišku kokiame klimate prie Baltijos išgirdęs „Graži tu, mano brangi tėvyne“.

– Vertėte daug. Ką iš savo verstų autorių kūrybos dažniausiai prisimenate, o gal ir pasicituojate: J. Hašeką, V. Havelą, Cz. Miłoszą ar dar ką? Gal kokia įsidėmėta citata praverstų ir kitiems?

A. G. Dažnai prisimenu Šveiką, bet šia proga noriu priminti keletą Cz. Miłoszo eilučių, tiesa, ne mano verstų: „Kad tiesakalbystė yra laisvės įrodymas, o iš melo nesunku atpažinti vergą. Kad teisinga laikysena egzistencijos atžvilgiu yra pagarba, vadinasi, geriau neturėti reikalų su tokiais, kurių sarkazmas egzistenciją menkina, o nebūtį liaupsina“ (vertė Vyturys Jarutis).

Cz. Miłoszo tekstą „Ko aš išmokau iš Jeannos Hersch?“ čia būtų galima pacituoti ir visą. Bet pabaigai J. Hašekas:

– Kas bus, kas nebus,
kaip nors vis tiek bus.
Niekada dar taip nebuvo,
kad kaip nors nebūtų.