Jūratė Sprindytė. Intymioji fenomenologija
2024 m. Nr. 12
Viktorija Daujotytė. Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 713 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Įdomu, kokią recenziją šiai knygai parašytų dirbtinis intelektas? Ignoruodama DI anonimiškumą, pradedu nuo subjektyvybių. Viktorijos Daujotytės autobiografinių tekstų negalėjau skaityti neutraliai, nes per daug asmeninių sankabų. Neįtikėtinai daug detalių iš mano senelių, tėvų praeities ir mano pačios dabarties, todėl knygą skaičiau su nebūdingu emociniu įsijautimu. Su kuo gali tapatintis, tas tau literatūroje išskirtinai svarbu, yra sakiusi Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Dar neatsivertusi knygos, matau viršelio fotografijoje ant rankos žiedelį su ametisto akute, lygiai tokį turėjo mano mama, paveldėjau. Ir bulvės su rūgpieniu vakarienei, ir daug kartų minima balta rožikė, ir rudeninis jurgino gumbų kasimas, ir prielankumas kosmėjoms, ir akmenimis apdėti gėlių darželiai… Tebeturiu savo mamos etažerę, pokario baldą, kuris Viktorijos pagarbintas kaip pirmoji knygų saugykla, ir mūsų tėvai kartu mokėsi pradžios mokykloje Varniuose, o dabar kapai – šalimais. O anuometis prodekanas Frolovas, įžvelgęs neeilinius gabumus ir įsakmiai liepęs medalininkei toliau studijuoti, gyveno toje pačioje mano laiptinėje. V. Daujotytė su mano tėvu Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje darbavosi kaip kolegos dėstytojai. Bet artumas ne tik apčiuopiamas, faktinis, itin privertė suklusti teiginys: „turiu žemdirbių kultūros universumą“ (p. 556). Kaip prisipažįsta, buvo nelyginant „maža ūkininkė“, dešimties mokėjo visus darbus.
Esu vilnietė, susijusi su Aukštaitijos seneliais iš mamos pusės, tai kodėl daugybė dalykų taip artimi? Knygoje daug kalbama apie savo kartą, išėjusiųjų iš kaimo, iš dalies išvarytųjų, lemtis. Žūtbūtinybė – siekti mokslo, šviesos, skelbiamas jaunystės dienoraštis, kuriame svarbios visų pokarinių rašytojų temos (Juozo Apučio, Eugenijaus Ignatavičiaus, Broniaus Radzevičiaus apsakymuose, Romualdo Ozolo romane) – išėjimo skaudumas ir neišvengiamybė, idealų aukštis, meilės prabudimas, tėviškės ilgesys, nuolatinis grįžimas namo, tai atsikartoja, dauginasi. Jei V. Daujotytės karta – išėjusių, gal maniškė – iš dalies ar pusiau parėjusių? Vis daugiau pažįstamų bėga iš miesto. Negaliu išbūti be savo senelių sodybos, gyvos ugnies krosnyje, šulinio, upės, žemės kapstymo. Aukštaičiai ar žemaičiai – nebe taip svarbu, – mes visi lietuviai, protėvių archetipinių šaknų neišraunama tikrenybė, nekeista, kad lietuviškojo egzistencializmo apraiškos rūpi profesorei, kaip rūpėjo ir jai tokiam artimam Arvydui Šliogeriui. Ir aš sutampu su jos priesaku: „Galiu gyventi tik Lietuvoje, esu jos pilietė visa širdim, paveldėjimo teise ir įsipareigojimo laisve“ (p. 291).
Tai nustebinusi knyga. Netipiška. Apie save kalbama daugiausia per kitą, per kitus ir apie kitus – pirmiausia motiną, brolius ir seseris, šeimos narius, mokytojus, vyrą Sodininką, mylėtus ir artimus žmones. Ne tiek apie save, kiek apie jauną idealų ir lūkesčių kupiną moterį. Ne tiek apie save, kiek apie Personą – labai svarbus netikėtas dėmuo, ženklinantis distanciją. Persona – mįslinga atsitolinimo figūra, nedrįstu sakyti – kaukė, nors kartais ji būtina.
Norėčiau akcentuoti kelis man esminius knygos momentus: atvirumas, etinis matmuo, informacinis tirštumas, epochos vaizdas (to „demonų amžiaus“, anot Sauliaus Šaltenio). Tame vaizde įsikomponuoja ir supratingas tvirtinimas: „Baigdama aštuonioliktus metus jau buvo pasirengusi kolaboravimui. Arba tam gyvenimui, kuris vienintelis ir tebuvo“ (p. 610). Taip, „gyvenimas gyvenasi būsenomis, ką patiri, suvoki“ (p. 652) – čia neišvengiama prisiminti Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“, gyvenome, kaip galėjome. V. Daujotytės intencija – susitikti, padėkoti, paliudyti, atsiprašyti, įtekstinant išgelbėti, archyvuoti.
Ilgas pradžios skyrius, skirtas motinai, man pasirodė visiškai grožinis tekstas, toks sodrus, kupinas kaimo buities vaizdų ir unikalių detalių, apstu vietovardžių, kiekviena pėda įvardinta. Per motiną – centrinę ašį, giminės šaknį – išleidusią gausias atžalas (šeši vaikai), ir visos plačiausios giminės likimai, jautriai minimas artimųjų ratas nuo babūnėlės iki mažiausių dukraičių, pagerbti artimesni ir tolimesni giminės, turbūt visi įmanomi atsiminti, žinoti, kad buvo, ir kad užrašyti neišnyks. Ratai, ratilai – reikšminiai raktažodžiai. Tai ekstensyvus plėtinys 2015 m. pasirodžiusios V. Daujotytės pokalbių su Marijumi Šidlausku knygos „Vartai į abi puses“. Toks ilgutėlis bildungsromanas su išsišakojimais ir tęsiniais, ir atitikmenimis, ir neišvengiamais pasikartojimais, kurie įgilina ir išgilina sąmonėje įstrigusias būsenas.
Iškyla tapatybės labilumas, bet ir išliekantis branduolys, tas vaikystės skritulys, juk kilusi iš ypatingos vietos – iš Keiniškės geomorfinio draustinio! Tas „ankstyvasis skritulys“, kaip apibūdinama vaikystės ir jaunystės patirtis, apimantis bene du trečdalius knygos, iš pradžių pasirodė ilgam gyvenimui neproporcingas. Bet viskas argumentuota. J. Aputis viename apsakyme klausė: „Ką veiksi su tuo, ką suprasi?“
Iš karto matyti, kad rašė ne šiaip pasipasakojantis ar išklojantis atsiminimus (kad ir daug patyręs) žmogus, o mokslininkė, literatūrologė – viską ji geba pamatyti akylai, įvertinti, palyginti, įkontekstinti. Kai kurių skyrių pradžioje eilėraščio leitmotyvas praneša apie būsimo skyriaus esminį vaizdinį, tai informatyvu, kaip ir pasažas apie pokario romansus, M. Martinaičio rinkinį „Atmintys“. Vėlgi iškyla ne tik individualios, bet ir kolektyvinės patirties svarbūs dėmenys.
Knyga pati sau autorecenzija, ji refleksyvi, savyje talpina apmąstymus, bet kokį jos pristatymą auditorijai, net galimas būsimas recenzijas, viskas joje jau yra – tad kalbėti keblu, nes autorė žino, kas gali būti pasakyta, juk jau YRA jos pasakyta. Nuo savo gamtoraščio-kraštovaizdžio-sielovaizdžio, nuo aukštųjų akimirkų iki – ramios išminties paskutinėje knygos daly.
Paprastai atsiminimų žanre vyrauja išdidintas AŠ ir dominuoja linijinis naratyvas, o čia – refleksija, apmąstymų šuorai, gelmės, pynės, introspekcija koreliuoja su empirika, kuri persmelkta įsijautimų, estezės blyksnių. Tai įgalina asmenybės mastas ir profesorės pasirinktas metodas – fenomenologija, tuos nuolatinius grįžimus, atsigręžimus, graižiojimusis, kaip sako jos tėviškėje, motyvuojantis metodas. Grįžti ir susigrąžinti – principinė nuostata, tik šįkart dar praturtinta drąsa atsiverti. O pati fenomenologija neišvengiamai produkuoja pasikartojimus. Fenomenologija knygoje veikia praktiškai: laikina, bet amžina; amžinai laikina, laikinai amžina (p. 654).
Profesorė ne kartą svarsto atsiminimų sąlygiškumą, tai lyg švelnus perspėjimas kitiems juos rašantiems: ji niekada nėra tikra, kad tai, ką prisimena, buvo iš tikrųjų. Pagaliau – ką reiškia iš tikrųjų? Juk jei „kalba leido“, tai viskas apginta.
Profesūra, intelektas, „prigimtas kalbumas“ (p. 557), pasitikėjimas žodžiu ir jo malone, kokį turi gal tik poetai, bet ji juk rašytoja, prozininkė ir poetė, ne tik mokslininkė, kurianti natūros ir kultūros dermę. Vaizdinio mąstymo pavyzdys kad ir toks – poetė sako: kas išlieka atminty – yra tik brūkšneliai beržo tošy, bet mokslininkė priduria – tai „kodo žymenos“.
Vytautas Kubilius dienoraštyje andai kiek pavydėjo: „Ji groja žodžiais, jie teka, įsiklauso“ (p. 520). Ir „didžiadvasiai žodžiai“ (Valdo Kukulo formuluotė) kaip reta kam jai tebėra artimi. Kaip sunku išmesti savo kauptus, prirašytus popierius ir kaip slegia krūvos, kai patikimiau kažką rasti galvoje nei popierių kaugėse. Įdomu skaityti apie rašymo motyvus, argumentaciją, abejones, ginčus su savimi, nors konstatuoja ginčų nemėgstanti. Suvokianti, kad atsiminimai dažniausiai yra savęs išteisinimas, išsiteisinimas, nors šįkart taip neatrodo – todėl, kad knygoje daug šviesos, ypač kalbant apie tolimesnę praeitį ir apie kitus. Čia stiprus etinis matmuo – jokiu būdu nepažeisti kito žmogaus privatumo, suprasti, nesmerkti. Jei kuris žmogus buvo šykštus, tai lagerių, bado, karo, skurdo pasekmė, jei piktas – tai nepalankios aplinkybės tokį suformavo, jei neištikimybė ar šunybė – sakoma „nuklydo“. Tarp intymumo ir atvirumo taip pat jaučiama trapi skirtis, parenkami atsargūs žodžiai, neviešinama, kas gali kitą įskaudinti. Tai priėmiau kaip pamokančią poziciją.
Kaip minimalūs metatekstai funkcionuoja kūrinių frazės, aliuzijos. Daug kur įvardinti autoriai – Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Žemaitė, Vytautas Mačernis, Sofija Čiurlionienė, cituojami jų kūrybos fragmentai, bet kitur tik nuspėjami. Antai spanguolės sniege primena Romualdo Granausko apysaką „Raudona ant balto“, eiti eiti – Valdo Papievio romaną; „mano mažoji sesuo“ – mena Antano Vaičiulaičio knygelę „Mūsų mažoji sesuo“, o motinos laišką lyginti su Žemaitės stiliumi – tai dar kartą paliudyti žemaitiškumo geną. Intertekstų gausumas nestebina, juk gyvenime literatūra tiesiog įbūtinta.
Tokios knygos neparašomos vienu prisėdimu, po puslapiais rikiuojasi metų virtinė: 2005, 2011, 2012, 2014, 2023. Reziumuosiu vienu autorės sakiniu: „Atmintis yra gyvenimo dauginimas“ (p. 578).