Valter Hugo Mae. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 3
Vertė Vytas Dekšnys, Sonata Paliulytė ir Eugenijus Ališanka
Valteris Hugo Mae – portugalų poetas, rašo ir prozą, yra redaktorius bei leidėjas. Jis gimė 1971 m. Angoloje, gyvena Portugalijoje. Trijų romanų ir devynių poezijos knygų autorius, pelnęs įvairių premijų, tarp jų – ir prestižinę Chose Saramago. V. H. Mće kūrybos versta į daugelį pasaulio kalbų, jis yra sudaręs kelias literatūrines antologijas. Bendradarbiauja žurnale „Apeadeiro“. Poetas dalyvavo organizacijų „Literature Across Frontiers“ ir „Lietuviškos knygos“ surengtose tarptautinėse vertėjų dirbtuvėse, kurios vyko Druskininkuose 2008 m. spalį. Čia pateikiami eilėraščiai buvo išversti per renginį.
sotūs laukimo
gyveno karalaitė bjaurios širdies.
ji sėdėjo pilies lange
laukdama meilės
bet keikė kiekvieną
jausmų apraišką. juk jai
meilė kilo iš piktų dalykų ir
tai buvo tiesa. visi
karalaičiai klūpoję prie jos
kojų liko įkalinti vienatvėje šįkart
daug ilgesniam laikui ir visą gyvenimą
begėdiškai keikė savo likimą. mes suprantame
karalaitę. mes dedame gėlių puokštes
lange kur ji mirė ir skaitome
bjaurius eilėraščius liūdniems praeiviams. mes irgi
keikiam jausmus ir žinom kad meilė kyla
iš mirties visa cukrinė kad
užnuodytų mums kraują
esame lyg velnias, norime kad mergaitės
mus mylėtų o paskui užsičiauptų ir
baigta. mes tarsi velnias norime
tų jaunikaičių mirties.
meilės kapitalizacija
darytis kapitalą iš meilės lengvai
atiduodami puikiausias savo
akimirkas labiausiai ištroškusioms mergaitėms.
puikiai žinome, jog meilė yra tiesus kelias
į bergždumą, ir mes ieškome
mergaičių kurios pirmos taps bergždžios
prieš įprasčiausius gyvenimo dalykus.
mes nenorime kad mus trikdytų
paprastumas, ir mums net norisi
išmušti kiekvieną gestą neįprastais
bruožais, bet laikas bėga ir tirpsta
pinigai, o mes tik galvojame apie meilę
neturėdami kito būdo kaip tik
džiaugsmingai parduoti ją, lyg
fontanus nuostabiausio griausmo srūvančius
judriausiose mūsų miestų aikštėse. mergaitės
bėga pas mus, ištroškusios
ir kupinos gyvasties, derlingos kuo tik nori kai
meilė smogia joms. džiaugsmas gausus
pažiūrėti ir mes linguojame rankomis kad
patrauktume vis daugiau ir daugiau dėmesio ir
nebežinome kaip sustoti. esame
nevaldomos galios, tarsi rūstūs
gamtos mechanizmai, ir liausimės
tik tada kai imsime alpti iš meilės net
pačioms negražiausioms mergaitėms.
Intymaus aukso gija
mergaitė išliejo intymaus aukso grandinę,
beveik garuojantį sodrų skystimą,
stingstantį kaipmat nustebusiam
paklodžių baltume
ženklina tragizmas, nežinome,
kaip pasielgti po to,
kai pasijuntam veikiau sutepti
nei aistringi, tada mes žiaurūs
kad paliekame ją
dažniausiai negrįžtamai
paklodę, kuri šiandien nereiškia nieko,
o jeigu ir reikštų ką, tai tik vietą, kur mirė kažkas
froidas sėdi ant lovos krašto
sapną. susikrimtęs froidas sėdi
ant lovos krašto. iš tikrųjų jis praleis čia
valandų valandas it labirintuose, pasirinkdamas
naujus labirintus, neatskleisdamas apsilankymo
motyvacijos. mane žlugdo mintis, kad
neįkertu vokiškai, negaliu jam patarti
jo kelyje į laimę. bruno tuo metu džiūgauja
dėl solidaus autografo, kurį tikisi gaut atsibudęs.
atsibundame. tyla mano namuos atrodo dar slepia
froido buvimą. bruno namuos nėr visiškai nieko.
jis sako – kas naktį jie tolinas nuo manęs – pasaulio pabaiga,
gyvenimo švelnumas, leksikos pamoka. egzistuoja kažkoks
nenutrūkstamas nuščiuvimas, nulydėsiantis mus
į absoliutų būties anuliavimą. dievinu froidą už mūs
demaskavimą ir knaisiojimąsi mumyse, kad išpirktų
savąją amžinybę. nekenčiu atsibust be garantijos, kad
budrumas pravers labiau negu miegas, nes kas naktį
jie tolinas nuo manęs – pasaulio pabaiga, gyvenimo švelnumas,
leksikos pamoka
mes galim paglostyti froidą it snaudžiančią katę,
vargšas padarėlis. bet psichozė piktina tėvą
ir palieka kraujuoti mus kaip atvirus čiaupus
tikėtinai ateičiai. mes žinom nebūsią laimingi,
bet mulkinam savo gyvavimą garsiais šūksniais, ir mes trokštam,
kad visa išliktų tik taip, sąžininga kasdienėj kovoj ir
triumfuojančiuos būduos, mes panašūs
į fejerverkų strypus ir po froido sparnu – vis dar žavūs,
vis dar nepaprasti tarp moteriškų gretų, užverbuotų
į mūsų karą
eikš, lepūnėli, viskas yra gerai. taip, juk tai froidas vėl
sėdi ant lovos krašto
amelijos skaistybė
pirmieji metai, teisės diplomas, modernos universitetas, portas,
devyniasdešimtieji
skaityk šią knygą, pridurčiau, su didesne meile
negu kitas. joje rasi
vaizdų, taip, vaizdų, kurie
gali tave nustebinti. tačiau neišsigąsk.
įsižiūrėk į daiktų prigimtį,
juk šios mintys tokios dažnos,
ir galbūt suprasi
eruditų pornografija. kažkas daugmaž tarp
noro tai daryti, dvasinės negalios
lygiai penktą vakaro namuose
tėvų tikrai nebus
dvidešimt aštuoni svarbiausi pažadai
du tūkstančiai devintiesiems
persipjauk riešus, neaplenkdamas nė vienos venos,
užtvindyk lovą, per kelias minutes
susiūk jas vėl. tobulink visas
atgaivinimo technikas. tada gyvenk per amžius
apsėstas išskirtinio laimės godulio
sapnavau būdamas dvylikos
buvo saugomi daiktai,
bijantys vėjo. rafinuotos
kaklaskarės, kvepalai
ypatingiems atvejams, prarastos vilties
užgesinta ugnis ir mano brolio
kazimiro pelenai
ir kiekvienas daiktas pagavo judėti.
rodės, ir mano brolis
sugrįš. mirksniui.
darsyk, kad galėčiau
susipažinti su juo
storas ir plikas
bedraugis, toks paniręs į kelio
tuštumą, ieškodamas ko
geriau liktum namuos, susitaikęs ir vienišas,
juk matai, kaip gyvenimas sliūkina užmiršęs kaltę ir garbę
esi keistas vaikinas, valteri hugo ma~e, įstrigęs
meilėje be atsako, ir tikiesi
vietos pasaulyje, kai pasaulis toks išsiblaškęs
turėtum mirti tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt šeštųjų
kovo aštuonioliktąją, anot tavęs,
kad galiausiai įvykdytum
šį netikslų nuosprendį, tai yra gyvenimą
uždaryki duris, anapus niekas tavęs nelaukia
be to, šalta, sergi reumatu, skelia galvą, esi
storas ir plikas, nėra prasmės netgi mėgint
nusigauti iki pakrantės kelio anapus blausių šviesų, net jeigu
tai vieta, mažiausiai lankoma atvykėlių
dar sykį uždaryk duris ir galbūt pavyks užmigti, šiame name
tvyro maloni tyla, esu tikras, kad
tai pastebėjai
Vertė Eugenijus Ališanka