W. S. Merwin. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas
Williamas Stanley’is (W. S.) Merwinas (1927–2019) – vienas žymiausių šio ir praėjusio amžiaus Amerikos poetų, daugiau nei penkiasdešimties knygų autorius, padaręs neginčijamai didelę įtaką moderniajai anglakalbei poezijai. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pagarsėjo kaip antikarinis poetas, vėliau savo poeziją praturtino mitologine tematika bei budizmo filosofija. Kūryba įvertinta daugybe apdovanojimų, dukart apdovanotas Pulitzerio poezijos premija, antrą kartą ji paskirta 2009 m. už poezijos rinkinį „Sirijaus šešėlis“ („The Shadow of Sirius“). Paskutiniuosius gyvenimo metus W. S. Merwinas praleido Havajuose, Maujio saloje, buvusioje ananasų plantacijoje, ir itin rūpinosi tropinių miškų salose atkūrimu.
Saulėgrįža
Žmonės kalba kad saulė
galų gale
sugrįš vidunaktį
mano meile
nors regim kaip minutės
skrieja
ir pranyksta
tamsioj lapijoj
lyg pūkmirtės ir kikiliai
mes regim kaip savaitės
žengia
į pusiaudienio šešėlį
vien pagalvojus apie mėnesius
noris paimti tave už rankos –
niekam
nederėtų
šito sakyti
ryte stebim kaip tviska paukščių būriai
tikimės ramiai
drauge praleisti popietę
metai išlekia gūsiais
o mes tebesam kartu vienalytėj nakty
saulei vis blėstant
ir metams
sugrįžtant
Balandžio dienos
Kai mes išeisim girnos nutils
Balandžio dienos
Nugrims vardų smėlynuos
Skleisis padangės giedros –
Kitapus nesušvis nė viena žvaigždė
Tik tu stovėsi ir lauksi
Tik tu – neprarasiantis nieko
Nežinantis nieko
Švytintis ledas
Dabar jau žinau –
Ryškėja šviesa po oda raibuliuojanti
Ji atneša pūgas
Sutemus iš aptirpusio luito išsprūdęs drugys
Trankos į stiklą
Vis galvoju ar mirtis bus nebyli burna
O gal riksmas
Sustingęs kito šimtmečio ledynuos
Liūdesys
Galvoju apie tave
pasilenkiu virš nebylaus akivaro
pasirodo
kažkokia galva
žemė sukasi
dangus nejuda
mano blakstienos viena po kitos išsilaisvina
ir krenta
ir sutinka save pirmą
paskutinį kartą
Nežinant
Jei mokėtume skristi nebūtų skaičių
tik metų laikai
sapne aš skriejau į pietus
taigi buvo ruduo
nesuskaičiuojami rudenys ir jų lapai
šlamėjo apačioje
kai kurie jų krito
į dienos upę
leidos ant nematomo paviršiaus
kurs atmena ir šnabžda
bet neprabyla net per miegus
tik jau ne šįkart
Gaida
Atminki kaip nuoga dvasia
įsklendus kalbon išsyk pažįsta
netektį tolybes ir tikėjimą
kurįlaik ji dar neskries
pasikinkiusi savąją priešamžių laisvę
lyg šviesa nesuteršta matmens
tik užgirs
kaip mainos istorijos
trokš patirti
iš kur jos pakyla
ir kur link keliauja
tarytum pati sektų sakmes
skriedama be žodžio ir anapus jo
nuoga nesižvalganti atgalios
nerianti per klausimų klegesį
Greta lauko
Visai ne naujiena ir jokia ne paslaptis
nieks nepatręšė suartos žemės vėlyvą pavasarį
mirusieji vaikšto tarp gyvųjų
ir tie ir anie – viena koja nežinioje
ir kalbėti gali tik už save
laukas niekam neišduoda savo istorijos vingių
jis driekias po sunkiais debesimis it lūkuriuojanti upė
mirusieji arė dirvą iš alkio
vedami to kas jiems prisakyta
akėjo šešėliais ir sopuliu
tręšė gyvulių žarnomis
stumdami plūgą pirmyn
ir atgal giedojo
apie kitokius laikus
Rytmečio kalvos
Tie kurių nebėra
tebeklaidžioja mūsų žodžiais
puslapiai nučeža jiems iš paskos
neapsakomuos toliuose
aš ir vėl pabundu senam name
po kurio stogu vis įtikėdavau
laukiantis savęs
daugel metų prabėgo
nusinešę jaunų dienų pavidalus
išmones ir mėlynus kalvagūbrius
ir ko man vis trūko
tos dienos jau nei čia nei anapus
mano šuo laukia
kol jį atpažinsiu
Versta iš: THE ESSENTIAL W. S. MERWIN. Copper Canyon Press, 2017.