literatūros žurnalas

Dylan Thomas. Baladė apie ilgakojį jauką

2024 m. Nr. 4 

Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis

Dylanas Marlais Thomas (1914–1953), gimęs prieš 110 metų, laikomas reikšmingiausiu XX a. Velso poetu, nors rašė angliškai. Gėlų kalbą jis mokėjo, bet ne taip gerai, kad patirtų jos poezijos įtaką. Eilėraščius rašyti ir skelbti pradėjo gana anksti, dar paauglystėje, ir iš karto susilaukė kritikos bei visuomenės dėmesio, kuris jį lydėjo visą neilgą gyvenimą, gana triukšmingą, alkoholio įsodrintą. Dėl jo poezijos vaizdinių srauto intensyvumo publika, regis, labiau mėgo jo klausytis nei skaityti. Paslaptis turbūt yra jo poetikos juslingumas: ritmas, sąskambiai, kalbos energija. Nepaisant to gaivališko juslingumo, poeto metaforos stebėtinai prasmingos ir tikslios, nors veikiau poetinės intuicijos nei intelekto sustyguotos. Tikiuosi, tų dalykų šiek tiek išliko šios gerai jo poetiką atspindinčios baladės vertime.

Laivas nuslydo jūron, paukščiais patvinęs
Krantas pažvelgė paskutinįsyk
Į jo plaukus suveltus, akis, melsvas it banginio;
Miesto brukas stukseno „sėkmės“: tik, tik.

Tad sudie, sužvejintas laive,
Su inkaru savo, laisvu ir tvirtu
It paukštis aukštai virš atslūgusios
Jūros, įkibęs į stiebo viršų,

Smėlis šnabždėjo apjakęs
Ir krantinės spindintis molas.
Plauk dėl manęs ir nesigręžioki,
Palydinti žemė sakė.

Burės sugėrė vėją, baltas it pienas
Jis lėkė į siurbiančią tamsą;
Saulė sudužo vakaruose į perlą
Ir iš jos griaučių išplaukė mėnuo.

Kaminai ir stiebai ratu ėmė suktis.
Sudie, žmogau, ant jūrakojo denio,
Aukso gysla, ritėje imanti ūkti,
Jauke, iš apdaro išsilukštenęs,

Jį regėjom į sraunumą metant
Mergaitę gyvą su kobiniais pro lūpas;
Blyksint žuvis jos kraujyje matėm,
Laivai nutolstantys ūkė.

Sudie, kaminai namų ir laivų,
Senės, kur sukasi dūmuose,
Nepaisė jis žvakių akių
Bangų maldos languose,

Bet jauką girdėjo spurdant srovėj,
Grumdantis meilės guote.
Meškerę meski greičiau, nes visa
Jūra banginiais kuprota.

Ji renkasi tarp angelų ir žirgų,
Jos džiaugsmuos spurda aukso žuvys,
Plūduriuoja dingusios katedros
Varpai ir siūbuoja it bujos.

Kur inkaras jojo it kiras
Mylias virš pamišusio laivo,
Paukščių škvalas staugdamas kirto,
Debesis iš gerklės lietų leido;

Jis matė slopstant audros purslus
Virš ledlaužio ir garuojančio priekio,
Ugnys žvaigždžių slinko Jėzaus srautu;
Vandeny nešvytėjo niekas,

Tik aliejaus dėmė ir mėnulio pūslė,
Verianti, nerianti savo keliais,
Suviliota žuvis purslų patale
Liudijo tai bučiniais.

Banginiai už borto it kyšuliai ar Alpės
Drebino vimdančią jūrą ir kniso giliai,
Giliau nei sužėlęs jaukas lyjančiom lūpom
Kad slydo kuprotų kalnų šlaitais

Ir spruko nuo meilės jų ankštose gelmėse.
Ak, kaip plaučių jų Jerichą griovė!
Ji blaškės ir nardė meilingose griovose,
Suposi ant čiurkšlių it sviedinys ilgakojis,

Kol gyviai visi sustūgo ir spruko,
Kol iš kiautų vėžliai išsirito,
Kol kaulai visi kapuose sukruto,
Kėlėsi, krykštė, ir krito!

Tad sėkmės šiai meškerei, rankai,
Gruma griausmas po nykščiu jos;
Aukso gysla – tai žaibo lankas,
Ugnies ritė išgieda liepsnas,

Laivas, įsuktas jo išdegusio kraujo,
Šaukiasi nuo tinklų iki peilių,
O audrapaukščiai, perintys vadą naują,
O jaučiai Biskajos ir visas jų mailius

Po žaliu puikaus ilgakojo jauko
Nešventintu šydu ją ima sau į pačias,
Ant burių tapyki blogąsias žinias nutraukęs
Didžiąsias bangų vestuves,

Virš purslų kilvaterio piene,
Virš sodų, vešinčių aukštais,
Skambink delfinų kergimosi dieną,
Mano stiebas – varpinės bokštas,

Mušk ir brauk, nes mano deniai – būgnai,
Dainuok nuo vandeniu šnarančio priekio,
Kaip aštuonkojis į sąnarius jos įsmunka,
Kaip šiaurės erelis pėdas sniege palieka.

Nuo sūrios laivo nosies lig įaudrinto kilio
Dainuok, kaip ruonis bučiavo ją mirtinai!
Ilga, gulta vos akimirką nuotaka kyla
Jau sena po nuožmiais patalais.

Virš vandens kapinynų,
Kalnais ir galerijomis po jais
Lakštingala ir hiena
Džiaugias mirties plūdurais,

Gieda ir staugia pro plukių pievą,
Smėlį, negyvą sacharą karste,
Ak, visas geidžiantis kūnas – jo priešas,
Mestas į jūrą mergaitės kiaute,

Senas tartum vanduo ir lyg ungurys tiesus;
Visad sudie ilgakojei duonai,
Patrupintai jo pripėduotuos keliuos,
Paukščiams sūriesiems atiduotai,

Aukšti javai putojo jų snapuose;
Visad sudie toms veido liepsnoms,
Mirusieji it krabai kėlėsi jūros dugne
Ir spruko nuo žvilgsnio jos,

Aklas, kibus jis ir šaltas it šlapdriba.
Po jo vyzdžiais vilionė,
Miegančioms ji savastims pasirodo nuoga
Moterimi it stiebas, balta nelyg mėnesiena,

Vaikštanti norais, žavi, nes gėda
Bežadė, pranyksta ji nuotakos geidžiant.
Susana barzdų vilnyse pasiklydus,
O Šeba nė krustelti niekam neleidžia,

Tik išalkusiems potvynių princams;
Nuodėmė, kur pavidalą moters turėjo,
Miega, kol debesį Tyluma atvaro,
Ir vándens sukilę vaikšto bei šokinėja,

Liuciferis, paukščio šūdelis,
Nutiškęs nuo šiaurės kraštų,
Sutirpo, išnyko, pasmėlo
Alsuojant jai po skliautu,

Venera žvaigždžių apžavėta guli,
Tie juslingi griuvėsiai joje
Tveria metų laikus virš skysto pasaulio,
Baltus pavasarius tamsoje.

Visad sudie, šaukė balsai pro kiautą,
Amžiams sudie, nes kūnas jau mestas,
Ir žvejys suka ritę apkiautęs,
Už šmėklą abejingesnis.

Visad sėkmės, pelekuoti šaukė plunksnuotam
Paukšty sutemus, o žuvys juokėsi tykiai,
Burėms sugėrus krušą griaustinio juodą,
Ilgauodegiam žaibui nutvieskus laimikį.

Laivas nuplaukia į šešiametį orą,
Vėjas meta šešėlį, kurs tuoj sušąla.
Žvelk, kokį aukso gysla čia traukia svorį
Iš po kalnų ir galerijų ir ant keterų kelia!

Žvelk, kas į plaukus ir kaukolę įsikibęs
Laivui plasnojant šlapiais sparnais!
Didžio lietaus statulos nejudrios kybo,
Ir snaigės griūva kalnais.

Dainuok ir būgnyk jo valkšną sunkią,
Sveriančią laivo šoną šviesos snieguos!
Stebuklai pro denį jo sunkias.
Ak, stebukle žuvų! Geluoni mirties ilgos!

Iš urnos didumo sulig žmogum,
Iš kambario su jo visom kankynėm,
Iš namo, miestelį išlaikančio tam
Fosilijų žemyne,

Vienas po kito su dulkėtom skarom
Sausi kaip aidai, vabzdžiaveidžiai
Jo protėviai kimba mergaitės šios negyvon
Rankon, ir ji praeities nepaleidžia,

Veda juos kaip vaikus, kaip oras
Nerūpestingai ant keterų kad supas;
Ir amžiai šie atmeta plaukus oriai,
Ir seniai gieda naujagimių lūpom:

Laikas gimdo jau kitą sūnų.
Laiką žudyk! Ją skausmai jau suka!
Ąžuolas nukirstas gilėj, kiaušiny
Vanagas žudo paukštuką.

Tas, kur įpūtė didelį gaisrą
Ir pražuvo liepsnos liežuviuose
Ar po vakaro žemę šlaistės
Skaičiuodamas grūdus sudžiūvusius,

Kopia įkibęs į jos plūduriuojančius plaukus;
O tas, kuris lavino lūpas giedorių,
Rauda it saulė, skliautan įplaukus
Tarp savo genčių vandeningų chorų.

Meškerkotis linksta, laimikį žada,
Vandenims prasiskyrus išplaukia
Į ranką jos įsikibęs sodas
Su žvėrimis ir paukščiais,

Su vyrais ir moterimis, su kriokliais,
Medžiais, ramiais ir sausais laivų verpete,
Ant žalio šydo apstulbusiais ir tyliais,
Smėliu su padavimais jo nekaltam skreite

Ir pranašais balsingais, jų smėlynai išdegę;
Jos šlaunys slėnių sukaustytos ir vabzdžių,
Laikas ir vietos jos krūtinkaulį slegia.
Ji atsikrato metlaikių ir debesų;

Aplink jos riešą gėlo vandens sūkurys,
Su judriom žuvim ir apvaliais akmenukais,
Aukštyn ir žemyn vis didesnė vilnis,
Alsuoja ir teka atsiskyrusi upė;

Būgnyk, dainuok jo laukų laimikį,
Nes bangos užsėtos miežiais,
Galvijai rupšnoti putas įniko,
O kalvos bangas išmėžė,

Su jūros kumelėm pakinktais šlapiais,
Sūriais kumeliukais audrotom kojom,
Visi šie stebuklų valkšnos arkliai
Po ūkių žaliaisiais skliautais šuoliuoja,

Risčia ar kiek gali su kirais viršuj
Ir perkūnais, kur karčiuose plaikstos,
Londonas, Roma, Sodoma, Rytoj –
Krašto potvynis miestais grįstas,

Špiliai perveria debesį ant jos peties,
Gatves, kur žvejys šukavo sapnuos,
Kai jo ilgakojis kūnas įpūtė dar ugnies,
O strėnos jo virto medžioklės liepsnos

Liežuviais iš jos plaukų magistralių,
Siaubingai jį vedančių gyvą į tikslą,
Į jos dosniuosius namus, kelio galą,
Pašėlusios meilės bizonų skerdyklą.

Žemyn, žemyn, žemyn, po žeme,
Po dreifuojančių kaimų salynais
Sukas mėnulio prikaustytas grandine
It žaizda žuvų knibždėlynas,

Garsas tik, nieko daugiau nelieka iš jūros,
Po žeme ji vaikšto triukšmingai,
Sodų mirties patale bliūkšta burės,
Ir jaukas tarp šieno kupetų grimzta,

Žemė, žemė, žemė, nelieka žingsnių
Aido joje, o jūra garsi kalbomis,
Ir į jos septynis kapus iškalbingus
Inkaras grimzta pro bažnyčios grindis.

Sudie, sėkmės, nukrėsk mėnulį ir saulę
Žvejui, paklydusiam žemėj.
Jis vienišas stovi prie durų savo
Ilgakoję širdį delnais suėmęs.

Versta iš: THE COLLECTED POEMS OF DYLAN THOMAS. New York: New Directions Publishing Corporation, 1957.

Kornelijus Platelis. Su Ferdinandu. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Matai, Ferdinandai, tuos kėkštus sode už lango?
Vienas nuo medžio saugo, kitas kažką lesioja
žolėj. Besniegė žiema, minus vienas. Visai kaip mudu.

Kornelijus Platelis. Pavasaris. Kuo čia dėta poezija?

2023 m. Nr. 4 / Saulelė atkopia, svietas bunda, žiemos pramonė bankrutuoja. Negi dėl to vėl imsime aikčioti, kai sėjos metą mūsų žemdirbių akys baisininkės žvelgia į būsimus darbus bei rinkos siūlomą atlygį už juos, kai Ukrainos ūkininkai…

Salman Akhtar. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Salmanas Akhtaras (g. 1946) – žymus indų psichoanalitikas, gyvenantis ir dirbantis JAV, Filadelfijos Jeffersono medicinos koledže, taip pat skaitantis paskaitas įvairiose šalyse…

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 2 / Prabėgo kiek laiko, bet viskas lyg ir taip pat:
mes renkamės tiesą ir atmetame melus.
Ir kimbame vienas kitam į gerkles.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 10 / Pakeisiu, ką panorėsi, jei man pasirodys – verta.
Žodžiai iškeičiami it bankuose pinigai.
Net jei manai, kad galiu užkalbėti tikrovę,
nesauvaliauju, daryti to nė nebandau.

Kornelijus Platelis. Netikras miškas

2020 m. Nr. 7 / Ką tuo metu veikė mano išankstiniai įsivaizdavimai? Tikriausiai tą patį – nuolatos sugrąžindavo į miškus ir kas kartas juose paklaidindavo. Arba uždarydavo į karantiną, kai tik galėdavau sau tai leisti.

Ogden Nash. Eilės Camille’io Saint-Saënso „Gyvūnų karnavalui“

2020 m. Nr. 5–6 / Camille’is Saint-Saënsas (1835–1921) sukūrė „Žvėrių karnavalą“, taip mūsuose jis vadinamas, 1886 metais, kaip muzikinį kūrinį vaikams, ir gyvas būdamas leisdavo jį atlikti tik privačiai.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Konstravome tokį dangolaivį, / kuriuo turėjome skristi į krikščionišką dangų, / išėjo kiek panašus į bažnyčios bokštą, / tačiau bebaigiant statyti griuvo, dėl ko – nežinia.

Seamus Heaney. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Seamusas Heaneyʼis – airių poetas ir rašytojas iš Dublino, Harvardo ir Oksfordo universitetų profesorius, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

Kornelijus Platelis: „Pasaulį mes tik vaizduojamės“

2018 m. Nr. 8-9 / Poetą ir vertėją Kornelijų Platelį kalbino literatūrologas Algis Kalėda. / – Mielas Kornelijau, pirmiausia norėčiau grįžtelėti atgalios, į tuos laikus, kada (kaip man atrodo) dar tik rinkaisi, kristalizavai….

Kornelijus Platelis. Atėjo vasara. Kas dar?

2018 m. Nr. 7 / Atėjo vasara. Kas galėtų paneigti? Nesitikiu, kad tokių atsiras. Tad pirmas teiginys kaip ir teisingas. Tikėkimės, tokie bus ir kiti, jei jų bus. Dienos karštos (dabar, kai rašau). Lauke ir Seime, nepaisant kondicionavimo sistemos….

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pelkių žmonės. Jie pakeitė mitines pelkių būtybes, pasivertė šiekštais, kupstais, akmenim, nugrimzdo akivaruos, baimei tankinant orą, virš jų užsiveriant gelžbetoniniam mąstymui, bet nežuvo. Niekas vėliau durpynuos…