Grégoire Damon. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 11
Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas
Grégoire’as Damonas (g. 1985) – šiuolaikinis prancūzų poetas, dviejų romanų ir aštuonių poezijos rinkinių autorius, gyvena Lione. Kaip jis pats sako, pusę jaunystės praleido baruose, kitą pusę skyrė bibliotekoms. Pirmieji sukurti tekstai buvo dainų žodžiai ir tik vėliau pradėjo rašyti eilėraščius ir romanus. Poezijos skaitymų ir roko koncertų patirtis suformavo jo poezijos apibrėžimą: gitara groti dantimis.
G. Damonas 2022 m. lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Jis vienas iš šiuolaikinės prancūzų poezijos antologijos „Šokantis mistralis“ (2022) autorių.
Nuo pat pradžių
Nuo pat pradžių
mes turim papildomą organą
kuris užsnūsta
dar gerokai prieš netenkant sąmonės
nuo pat pradžių
mes neturim nei gero vardo nei vietinės kulinarijos
nei paminklo mirusiesiems
tik Senbernarą
kad galėtume sudėti maldas
į romo statinaitę
nuo pat pradžių
mes taupom pragyvenimui
svajojam apie automatą FAMAS pažinčių skelbimą laikrašty
kai spyruoklė sulūžta
pagūžčiojam pečiais ir tiek žinių
nuo pat pradžių
tu atsuki nugarą gimtajam gamtovaizdžiui
šlakų sąvartynams upėms industrinėms zonoms
ir matau kad visai neklysti
nuo pat pradžių
mes bandom padaryti grimasą
lūpų galus tempdami į viršų
matėm kaip tai daro per televiziją
bet mums tai kelia skausmą
kampučiuose skeldėja oda
Buliaus kraujas
vyriškumo ženklai
(iškilūs bicepsai – tatuiruotės – randas virš antakio skliauto –
buliaus prakaitavimas)
tie vyriškumo ženklai
vėl apsipila prakaitu
žurnalai moterims – žurnalai vyrams – reklaminės
nuotraukos – populiarūs dainininkai & diskotekų fanai
tarsi niekas nieko neišmoko iš sufražisčių laikų
TARSI
šantažas dėl priekabiavimo
vėl tapo norma
mačiau moteris koridoje
ir vyrus
jie / Jos buvo sudrėkusios
lygiai taip pat prakaitavo
ir
jie / Jos skleidė tą patį aitrų prakaito kvapą
tokį patį kai geriam alų
saulėkaitoj
ir
jie / Jos
jau (ypač akys)
sklidini (sklidinos)
kiaušų
ir
jie / Jos (su kiaušais)
jau
pilni (pilnos)
karų
karų
galop
TIESIOG karo
visada to paties
jau nuo tų laikų kai poetas gebėjo aprašyti
dulkių debesį
aperityvo gėrimo laiką
šnervių virpėjimą
nežinodamas kas pirmiau šnervės ar kiaušai
(žiūrėti aukščiau)
tai tiek šiai akimirkai
perskaitom programą
žiūrim nematydami
reklaminių logotipų
ir niekas nepasakys
kaip visi slapta dulkinasi pamatę kraujo dėmę
ryjančią smėlį
kiek kartų tai daro
kaip plūstasi ten žvengiant ar baubiant
tačiau būsimas kraujas jau čia
trūkčiojančiose šnervėse
ir tai joks užslėptas genocidas
tai tiesiog
turistinė atrakcija
tik ji
apie mus meluoja mažiau
Išmintis
laida apie labai gerai žinomą fast-food restoraną
penktadienis
15 valandą 2 minutės
nugirsta virtuvėje
Laimė? Taip, bet dar lieka išsiaiškint, ar tai padaro laimingą.
Senovės
JI:
ne iš vakarykštės liūties / ne iš vakarykštės audros užgimus / iš paskutinio siausmo ir skausmo gelmės / jei tik šie galėtų būt paskutiniai / tikrai paskutiniai / dar JI: ne iš žingsnio / ne iš šokio / ne iš atsarginio išėjimo iš paauglystės dugno / nedaug matė
bet išgyveno tiek lyg būtų praūžę tūkstantis apkartusių metų /
spjaut ant visko išskyrus abejingumą
JIS:
vis dar ne. vis dar nieko. niekas jam nebepadeda.
JI:
akių vokai antakių tušas anglis lūpos kraujas kreida veidas klostės korsetas
krankliai užrašinė žvakės naktis – ji turi maniją dažytis ji nenori matyti nakties kaip nakties tai skylė įtrūkis šviesoje ir kalboje – taigi ji stengiasi pleistruoja gremžia vėl užlipdo ant senų prašmatnių antspaudų varvina vašką – ir iš siūlų ir bagetų iš lancetų ir šluotų iš lėbaujančių juodų katinų – sukuria naktį
JIS:
akis žuvis snarglys nuodas jis žino kad į senus švirkštus žiūrima piktai jis žino kad jam teks mylėti meilužę mažiau nei jos tiekiamą asbesto dozę jis žino kad naktis yra faro išvaizdos ir kad rytas iš dangaus nusiritęs drasko pilvą – jis specas pažįsta visas gatveles prasitrynė po visus kiemus – pažįsta dieną:
jis bėgikas per kliūtis sekant agentams
apiplėštų vaistinių kartotekų naikintojas
aklų bobučių piniginių nešiotojas
kūnas sau pačiam kūnas rimbams kūnas visuomenei naudingiems darbams
jis taria taip
gyvenimui
taip
mėšlui
JI:
teka slysta byra šlampa rasoja kraujuoja dūsauja kviečia meilikauja blògina
šnabžda juokiasi kalba
blykšta
laukia dienos
JIS:
kyla daužo glamžo šluoja laiko seilėja pučia bliauna o tada vėl griūna – tai ne kapas – tai įlanka – mėnulio įlanka tarp debesų – mergina yra mergina – dar viltis su letenom – jis išlenda – plaukia – tačiau daro ką jam sako:
virpčioja viršum jos
lyg šnirpštų nosį
JI:
o viršum virš – abejonė
JIS:
o viršum virpčiojimo – baimė
JI:
tu nebeturi pasirinkimo. esi mano demonas. tai aš išsaugosiu tavo vardą.
JI – pasakyk man dar kartą pasakyk man dar kartą bet ką
bet pasakyk –
iš jo švokščia jautis – JIS sako: jautis, aš esu
jautis
aš švokščiu
JI: taip pat turi gražų spindulinį kanalą
išpuoštą reljefine kaligrafija
tik jai vienai suprantamą alfabetą
vėl ir vėl perrašomą
geležtės krašteliu
tarsi ji manytų kad tobulybė
šioje kūno vietoje
vidinėj riešo pusėj
kaip tik ir yra
sielos pakraštys
JIS sako slėpk tai slėpk tai pernelyg atsiduoda ateitimi
Bet JI neatlyžta: na matai
būtent per šią vietą suteka visi gražiausi prisiminimai
tai subtilu supranti
man patinka raudona
vieną dieną iš jos sukursiu romantikos bangą
kuri viską nuplaus
jos burna taip pat raudona
JIS sako: tylėk
užsilipa ant jos
lyg senas sapnas
vargšai vaikai
kurie manosi išvengę nekaltybės
grožio
netgi laimės
kurie manosi
išradę meilę
užsimiršimą ir destrukciją
kurie tiki esą vieninteliai
vieninteliai visa tai atradę
– o tai kas virš jųdviejų
švokščia ir alsuoja
yra senesnis už pačią senovę
Versta iš: Grégoire Damon. D’ORIGINE, LE PÉDALO IVRE. Lyon, 2014.