Emilija Blaškevičiūtė. Kvėpavimas ties šuliniu
2018 m. Nr. 12
Laura Sintija Černiauskaitė. Šulinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.
Lauros Sintijos Černiauskaitės mažasis romanas „Šulinys“ – tamsos ir paslapties gaubiama istorija apie motinos įvykdytą vaikžudystę, jis grąžina mus prie pastarųjų metų kriminalinių aktualijų, tačiau autorė, išvengdama publicistiškumo, meistriškai išnaudoja įvykius, kuriuos sunku vienareikšmiškai vertinti, pasakojimui, ir palieka skaitytoją toliau polemizuoti su pačiu savimi. Pratęsdama savosios kūrybos liniją, ji analizuoja probleminius šeimos santykius, žmonių susvetimėjimo, vilties bei paguodos temas. Karšta jėga pulsuojančios temos apvelkamos švelniu, metaforišku, moterišku tonu. Tai išgyventas kūrinys, juntamas rašytojos išbuvimas su kiekvienu sakiniu. Kokybę kuria teksto taupumas, jame slypinti emocinė gelmė ir daugiaprasmiškumas, liekantis už to, kas neištarta. Jaučiamas sutelkto kvėpavimo rašymas, ir skaitytojas juo užsikrečia. Kvėpavimas netolygus: trūksmingas, intensyvus ir užgniaužiamas susidūrus su šalčiu, žiaurumu; būtent taip kvėpuojama skaitant romaną.
Kaip ir ankstesnės L. S. Černiauskaitės knygos, „Šulinys“ komunikuoja su R. Granausko pasauliu ir jo problemomis. Laukas, vanduo, vienišumas, sovietmečio išvarginti žmonės – šie ryškūs motyvai jungia abiejų autorių kūrybą ir brėžia atskirą liniją L. S. Černiauskaitės prozoje. 1976 m. gimusi autorė pradeda istoriją nuo XX a. vidurio kaimo erdvės, meilės trikampio ir klibančios šeimos. Dvi kaimynystėje gyvenančias šeimas sieja vienas vaikų tėvas. Autorė sužaidžia mūsų literatūros klasikai gerai pažįstama situacija – kaime, kur kiekvienas nužiūrimas ir apkalbamas, tai vieša paslaptis, kenčia abi moterys.
Laidoje „Kalbantys tekstai“ rašytoja prisipažino jaučianti trauką ir baimę vandeniui, ypač upėms. Jos kūryboje simboliškas vandens motyvas itin ryškus. Baimė ir paslaptis, stingdantis šaltis – vandens galios persmelkia visą pasakojimą. Itin ryški bangos metafora, pasikartojantis košmaras, viską nušluojantis ir išvalantis. Kalbėdama apie šulinio metaforą autorė pabrėžė baimę, žiūrėjimą į save, būtent taip egzistuoja šulinys ir šiame kūrinyje. Įvykdžius lemtingą nusikaltimą, reikia norėti ir prašyti atgailos, esi kviečiamas savęs ieškoti, kurti save iš naujo.
Pirmoji romano dalis atskleidžia traumos patirtį. Vaiko žūtis įvyksta dėl moters kaip nepriklausomos, aistringos meilužės ir moters, pagal savo prigimtį skirtos motinystei, vidinio konflikto. Ironija dvelkteli skyriaus, vaizduojančio XX a. vidurio moters tobulojo įvaizdžio skilimą, pavadinimas – „Meilė“. Judita, pulsuojanti aistra ir desperacija, siekia mylimo, ilgus metus laukto vyro meilės. Tačiau bėgdama pas jį ir reikalaudama atsako, ji išsižada jųdviejų dukrelės, išsižada savo motiniškosios prigimties. Vidiniu monologu išsakomas smulkmeniškas pasi-šlykštėjimas mergaitės auginimu („<…> gal kas ją tyčia ant manęs užleido, kad pagaliau pribaigtų“, p. 48). Meilė čia tampa prieštaringa, gei̇̃džiama vyro, savojo vaiko tėvo, o vaikas tam trukdo.
Jungiančioji trauma, keliaujanti iš skyriaus į skyrių, per skirtingus laikus ir kartas, išreiškiama pasąmonėje slypinčiu šulinio kaip grėsmės simboliu. Arnas jaunesnysis saugo Ameliją nuo šulinio net nežinodamas apie Juditos nusikaltimą, Filomena, dingus tėvui, apibėga upės krantus. Šulinio metafora išplėtota, tačiau autorė jos nenuvalkioja. Ji remiasi traumos patyrimu, mėginimu perduoti savo patirtį kitoms kartoms, kad joms gyvenimas labiau nusisektų. „Bet aš esu gyvas. Aš esu tas, kuris atsimena, o ko negali atsiminti – įsivaizduoja. Manyje visa tai gyvuos iki mirties, o tai reiškia – visą dar vieno žmogaus gyvenimą. Kaip norėčiau kam nors visa tai perteikti, palikti“ (p. 169). Perdavimas siejamas su pagarba bei stipriu kraujo ryšiu, kai kuriais atvejais – su jau išėjusiais. Romanas suskaidytas į konkrečius santykių blokus, jų kontrastuose išryškėja prasmė. Senas Filomenos tėvas apgaubiamas rūpesčiu ir artimųjų meile; Arnas, Filomenos sūnus, po jos mirties grįžta į mamos tėviškę, šitaip pagerbdamas jos atminimą. Tuo tarpu Amelija nenori net užsiminti apie namus. Per kelias kartas atsikartojančios patirtys ir sukauptos žinios įveikia laiką ir kalbą. Daug kas neištarta, tik išgyventa, suprasta. Laikas ir jo reikšmė yra mažojo romano projekcija, išreikšta paties pasakotojo žodžiais: „Laikas pajudės, vos tik užsimerksi ir mintyse atsispirsi nuo liepto <…>“ (p. 11).
Rašytoja taupiai, bet tiksliai kuria veikėjus ir jų santykius. Daug dėmesio tenka tėvų ir vaikų ryšiui bei vaiko pasauliui. Subtiliai išreiškiamos vaiko mintys, jo naivumas, mėginant aiškintis suaugusiųjų elgesį. Tėvai su savo paslaptimis jam atrodo labai įdomūs, jis stebi jų pasaulį tiriamai ir akylai, kaip mažasis mokslininkas. Romane būtent vaikai yra be galo atidūs daiktams ir žmonėms. Enos vaizdavimas atskleidžia autorės talentą matyti pasaulį vaiko akimis, jausti personifikuotą ryšį su daiktais, tarkim, bendraujant su spintele: „Ne žmonių, bet savo kalba, kurią jutai be žodžių“ (p. 29). Žvelgti į daikto gelmę: „Nujautei, kad iš tiesų spintelės yra kur kas daugiau, negu gali matyti; kad visi daiktai ir žmonės savo kūnuose tik užsibaigia, o prasideda ten, kur viskas sukuriama paslaptingos, neregimos, į pasaulį alsuojančios paslapties“ (p. 30). Vaikui mama yra dalis jo paties (iškalbinga kiaušinio trynio metafora), pasak Hélène’os Cixous, „vaizduotėje motina ir vaikas yra dalis pamatinės vienovės: jie yra viena“1*, būtinybė norint gyventi ir augti. Nesuprasdamas žeidžiančio pasaulio jis siūlo savo vienintelę dovaną, vienintelį gydymą – meilę. Realizuodamas šį ryšį, vaikas realizuoja save ir pamatinį švelnumą: „<…> jauteisi jai labai artima, tarytum dalinaisi su ja vienu likimu. Tik nešei jį paslapčiukais, kraštelytį, kad mama nesuprastų. Atrodo, jog ir sirgai tam, kad prikaustytum ją prie savęs, ir mama gautų progą bent trumpam išsinerti iš ją slegiančio debesies“ (p. 31–32). L. S. Černiauskaitė rašo apie vaikus, trokštančius švelnumo, bet susiduriančius su tėvų atšiaurumu, užsisklendimu savajame pasaulyje, su jų problemomis, kurios dažnai tėvams siejasi ir su jų vaikais.
Kaip ir „Benedikto slenksčiai“, „Šulinys“ pasakoja apie paliktąjį vaiką, auginantį save. Pokario vaikų pamatiniai poreikiai yra aktualūs ir dabar, butuose įkalintiems miesto vaikams. Amelija, gimusi paauglei mamai, auga viena didelėje mokykloje, miškas jai atstoja žaidimų aikštelę, o netikėtai užklydęs nepažįstamas žmogus, padovanojęs lašelį švelnumo (vaikas nori su nepažįstamuoju miegoti šaltoje mašinoje), nulemia jos ateitį. Filomena, ankstesniosios kartos atstovė, vaikystėje netekusi broliuko, praranda ir dalį mamos, nepajėgiančios susitaikyti su vaiko netektimi, ir ilgisi tėčio, geriančio, atitolusio nuo šeimos. Šiuo atveju vaikas tampa šeimos lipdytoju, išlaikančiu tėvus kartu, ir tai pareikalauja iš jo nevaikiškos diplomatijos. Ena negali atsitraukti nuo mamos ir prašyti tėčio apkabinimo, nes „nenorėjai palikti mamos, nenorėjai, kad tavo atsitraukimas ją įskaudintų“ (p. 55). Vaikas funkcionuoja ir kaip tyra, nuodėmes atleidžianti figūra, kuriai atliekamos reikšmingos išpažintys. Arno pokalbis su Ena apie Raselę, Judita išrauda savąjį nusikaltimą Enai. Sąskaitos su savimi įvyksta vaiko akyse, nes jos skatina atsiverti.
Romano siužetas banguoja, istorijos nutrūksta ir vėl susitinka. Tai kiekvieno mūsų istorija, suvokimas, kad tai, kuo žmonės gyveno prieš daugiau nei pusę amžiaus, nepraranda reikšmės, tebevyksta. Kaimo bendruomenės uždarumas ir „kitokio“ nepriėmimas – Juditos tragedija, ji – paleistuvės vaikas, išsiskiria išvaizda, „dėl kurios žmonės nelaiko jos sava“. Bėgimas nuo tikrovės su jos problemomis, alkoholizmas. Degradavęs sovietmečio kaimas, jau ir visai merdėjantis atgavus nepriklausomybę. Šių dienų gyvenimas prie Akmenos, iškreipti paauglės mamos ir kaimo „diedų“ santykiai, tarmiški dialogai. Nedidelės apimties romane pažvelgiama į visus – į nusikaltusius ir atstumtuosius, į „normaliuosius“, nekaltuosius, į vaikus ir žmones, kurių meilės pamokos randa atgarsį per kelias kartas. Svarbiausias klausimas: „Kodėl žmonės taip negailestingai apleidžia vieni kitus?“
Klausimai, galintys iškilti dėl tam tikrų motyvų ir situacijų įtikinamumo, paliekami skaitytojo ir teksto dialogui. Ar nusikaltimo scena tikrai mus įtikina? Ar Butvydo prisipažinimas gali būti lyginamas su draugo mirtimi „Benedikto slenksčiuose“? Giedrė Kazlauskaitė „Šulinio“ recenzijoje „Šiaurės Atėnuose“ pastebi laiko ir erdvės netikslumus, tačiau užsimena ir apie autorės nenorą abstrahuoti detales. Taip pat būtų galima klausti, ar L. S. Černiauskaitės personažai ne per daug patogiai įsitaisę erdvėlaikyje, skelbia problemas, bet ne viziją. Tačiau akivaizdu, kad rašytoja yra atradusi savo temas, intonacijas, stilistiką, ir moka skaitytoją užburti. Kalbėti apie prarastuosius vaikus – drąsi užduotis, Lauros Sintijos Černiauskaitės plunksnai ji paklūsta ir skleidžiasi kaip stiprus poetinės prozos kūrinys.
1* Moi T. Lyties/teksto politika. Feministinė literatūros teorija / Vertė Lina Būgienė ir Viljama Sudikienė. – Vilnius: Charibdė, 2001. – P. 105.