Gvidas Latakas: „Literatūra – utopinė sala saviems palociams budavoti“

2024 m. Nr. 1 

Poetą Gvidą Lataką kalbina Saulius Vasiliauskas

Kiekviename meno lauke pasitaiko kūrėjų, kurie mažai atitinka vyraujančių kūrybos stilių ir viešų laikysenų vidurkį. Jie daliai to lauko dalyvių ir sekėjų iš pradžių gali būti nesuprantami, tačiau ilgainiui jų kūryba prasiskina kelią ir į skaitytojus, ir į pripažinimą. Tokiu menininku, poetu drįsčiau pavadinti iš Telšių kilusį Gvidą Lataką (g. 1972). Ir jo eilėraščiai, ir pats autorius ženkliai išsiskiria bendrame šiuolaikinės lietuvių poezijos fone, o šis išskirtinumas neseniai buvo solidžiai įvertintas – už naujausią eilėraščių knygą „Salos“ (2022) poetas pernai rudenį pelnė Jotvingių premiją.

 

– Skaitydamas ir galvodamas apie Tavo poeziją ir laikyseną literatūros lauke, susidariau įspūdį, kad kaip poetas laikaisi atokiau nuo literatūrinių madų, socialinių aktualijų, o teigiant tvirčiau – Tavo lyrinis subjektas tarsi gyvena (yra apgyvendintas) ne šiame pasaulyje, jo pasaulėvoka ateina iš mitų, religijos, kaimo, gamtos… Kita vertus, šiandieninės poezijos fone unikalus jo balsas, jo pasaulis įtikina, suteikia distancijos nuo kasdienybės, masina keliauti po eilėraščių istorijas ir savitą jų vaizdiniją. Ar esi įsivardijęs, iš ko anas „Latako subjektas“ sumeistrautas, kokios jo šaknys, kilmė – labiau literatūrinės, kultūrinės ar išsiugdytos augant, labiau iš gyvenimiškų patirčių?

G. L. Ajai koks geras ir išsamus klausimas. Teisybę sakant, jau pats klausimas su puse atsakymo savyje. Tikrai man nuobodi vadinamoji išpažintinė lyrika, kuri iš tiesų tik nykūs buities aprašai, priekaištai kažkam, sąskaitų suvedinėjimai per eilėraščius – bėgu nuo tokių tekstų kuo toliau, metu tokias knygas į palovį.

Nelabai mąsčiau, iš kur ateina manasai lyrinis subjektas, jis tikriausiai panašus į Marcelijaus Martinaičio Kukutį – apsijuosusį pjūklu, lipantį lėktuvo trapu ir kurį vargiai įleis lainerin stiuardesė, tokia visa nailonuos. Mano personažus veikia perskaitytos knygos, girdėtos istorijos, matyti filmai, regėti sapnai. Šiek tiek ir mano paties gyvenimo atsispindi, bet tik kaip greta personažo bėgantis šuva. Tikrai ten daugiau rupios prozos nei lyrikos. Lyrika randasi nejučia, prasprūsta pro eilučių tarpus, tarkime, besikutulojant baaaisiai keistai istorijai.

– Pokalbį pradedame tuo metu, kai pasaulyje vis daugėja įtampų, vyksta kariniai konfliktai (karas Ukrainoje, karas tarp Izraelio ir „Hamas“). Kiek išorinis kontekstas, pasaulio įvykiai veikia Tave kaip kuriančią asmenybę, daro įtaką Tavo rašymui, meninei kūrybai?

G. L. „Gyvenimas nutinka / vilkai / vilkai centrinėj bibliotekoj / laužo šonkauliukų parpinus / jau negyvoms dūšelėms / oi – antelėms.“

Tikrai pasaulis veikia, niekur nuo to nesidėsi, nors man labai patinka dekameroniškas pabėgimas į užmiesčio namelius, bajorų gūžta, taip pat ir kitos utopijos. Tai štai jums ir atsakymas, kas ta mūsų kuriama literatūra, – tai utopinė vieta, susigalvota sala, kurioje mes galime susikurti geresnį pasaulį, budavoti savus palocius. Auginti keistų formų daržoves.

– Augai ir mokeisi Telšiuose, mokyklą baigei ir pradėjai studijuoti pervartų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atsiradimo, Sovietų Sąjungos griūties laikotarpiu. Kaip tą laiką išgyvenai, koks buvo Tavo gyvenimo būdas, kaip jis kito (jei kito)? Skambiai tariant, kartu su Lietuvos laisvės atkūrimu ir pats tarsi perėjai į laisvesnį gyvenimą, netrukus išvykai gyventi į Kauną…

G. L. Ne visai taip – ne tik užaugau ir baigiau vidurinę Telšiuose, bet ir pirmieji universitetai – Telšių taikomosios dailės mokykloje, čia per penkerius metus sumitau kaip vyras, kaip menininkas ir kaip šioks toks poeta.

Kaip žinia, tarp aštuoniolikos–dvidešimt penkerių metų žmogaus protas pats imliausias mokslams, tai tikriausias savęs ieškojimo ir radimo laikas. 1990–1995-ieji buvo ne tik laisvės euforijos, bet drauge ir baisoki valstybės tapsmo laikai, bandziuganų siautėjimo metas, tai užtat esu dėkingas likimui ir aplinkybėms, kad tuo metu, kai mano draugeliai vežė pardavinėti į Lenkiją sviestą ir varškę, ašai lindėjau tarp popieriaus lakštų ir knygų, – paišiau, skaičiau, rašiau. Rašyti nebūtinai, bet skaityti jaunam organizmui būtina. Paskui trejus metus dar Telšiuos mokytojavau, tik jau po to vedžiau ir išvažiavau Kaunan, tenai visa kartu įsisuko: ir mokslai Dailės akademijoj, ir darbai dailės mokykloje, ir vaikai kaip angelai, kurie suskrido ankšton tuometinėn mudviejų su žmona palėpėn. Eilėraščiai buvo visų džiugių ir liūdnesnių nutikimų palydovai, metraščiukai, liudijimai. „Štai užsimaunu žiedus / ir einu skusti bulvių / tu – akutes rakinėsi / žmonele iš paparčių namų / aš – iš namų po kepurėmis.“ Dabar mano toks amžius – lygiai pusę savo gyvenimo nugyvenau Telšiuose, lygiai pusę – Kaune, 26/26.

– Kada radosi pirmieji Tavo eilėraščiai? Ar atmeni jų temas, formas? Kiek, juos atsivertęs šiandien, atpažintum save? O gal likai ištikimas ankstyvajai savo poezijai, tiesiog ją, savaip modifikuodamas, ir toliau tęsi? 

G. L. Devyniolikos turbūt metelių būnant… O kokie dar pirmieji eilėraščiai galėtų būti, jei ne apie meilę… Iš pradžių dar eiliavau, paskui mečiau tą ydingą eilutės prie eilutės daigstymą, ne man šita forma. Tikiu, dar ir rasčiau tuos pirmuosius sąsiuvinius. Tiesa, iki eilėraščių buvo dienoraštis, vien iš noro prasirašyti. Paskui skaičiau, skaičiau, daugiau prozą nei poeziją, teisingai ir dariau. Ir dabar taip darau, skaitau prozą, poeziją – rečiau. Su bičiuliu popieriniais laiškais susirašinėjom, ir su mergelėm.

– Ar prisimeni pirmąsias reakcijas, Tavo eilėraščių vertinimus? Kiek buvo svarbu gauti atgalinį ryšį?

G. L. Pirmoji išgirsta nuomonė – mano estetikos ir kalbos kultūros dėstytojo a. a. S. Ganusausko, – tausojanti, palaikanti, bet nemeluojanti: pirmieji želmenys, be abejonės, gali rašyti, rašysi, prasirašysi. Paskui prasidėjo kolegiškas bendravimas su Telšių poetais, buvusia mano lietuvių literatūros mokytoja ir klasės auklėtoja a. a. Adolfina Varneliene. Netrukus susipažinom ir su Vytautu Stulpinu, kuris daug man davė kaip kolega ir mokytojas. Stulpinas – mano gruoblėtų tekstų šlifuotojas, obliuotojas.

Kaune radau ir bičiulius, ir mokytojus: Donaldą Kajoką, Robertą Keturakį, Algimantą Mikutą, Vidmantą Elmiškį. Suradau kolegų bendruomenę, kokios tarp tapytojų neradau, nors profesijai, regis, atiduota daugybė laiko, rašymai tik hobis. Mylėkime mėgėjiškus paveikslus ir tekstus, iš pradžių jie atrodys naivūs, bet po kurio laiko – nuostaibūs.

– Kaip manai, kodėl neradai draugijos tapytojų bendruomenėje? Ar tai gali būti susiję su tuo, kad studijavai toliau nuo sostinės (Telšiuose, Kaune)? Ar kaip tapytojas, juvelyras jautiesi į dailės, vizualiųjų menų lauką priimtas?

G. L. Na, kad tie mano paveikslai gal nelabai panašūs į tokius paveikslus, kokių žmonės laukia. Čia tik prielaida, nežinau tiesos, o ir ne taip daug dabar tapau. Matyt, ir nesu užprogramuotas kurti, kurti, kurti. Kartais pasiseka šį tą nustverti, ir už tai ačiū Ponui Dievui, kad siunčia impulsėlių. Be to, pedagogika pasiima liūto dalį laiko ir minčių. O šiaip dailininkai uždaresni savo kiautuose nei rašytojai, saugo savo paslapčių versmeles ir niekam neišduoda. Turbūt teisingai daro. O mokytojai priversti nuolat pliurpti, tai ir iškalba daug to vidinio savęs.

O apie juvelyriką man nė nekalbėki, aš tik miniatiūristas, emalistas, vaizduotojas, pasakorius mažais vaizdeliais, nemoku ir nenoriu būti aukselių blizgintoju ir topazo akelių sodintoju į žiedelius mergelėms.

– Grįžkime prie Tavo poezijos. Iš ko semiesi temų savo tekstams? Kas Tave, kaip poetą, labiausiai domina?

G. L. Žodžiai domina. Ir žodžių samplaikos, susidūrimai, prisiuvimai, prisigalvojimai. Ir nutikimai visokie. Galėjimas visa ko nutikti. Per keletą eilučių išsirutulioja nauja istorija, naujas jausmas ar pajauta, pustonis gal tik, bet vis tiek. Kaip ir su paišymais – paėmei popieriaus skiautę ir kažką jau braižinėji, paišinėji, jau siužetėlis ar tiesiog linijų raizginys randasi. Pasiutusiai įdomu tas radimasis iš nežinios, iš niekieno žemės. „Tavo garso signalas / matyt gavo drėgmės / menką balselį bemoka išleisti / nepadoru net kažkaip tas jo pypt / papypt už save ir už jį sarmata / – stengiuos nespausti.“

– Tavo poezijai būdinga ypatinga, autentiška kalba: gausu įvairios leksikos, tarmybių, senųjų, mažiau vartojamų formų, malonybinių žodelių ir t. t. Savo poetine kalba išsiskiri ne tik iš savosios kartos – apskritai užimi išskirtinę vietą šiuolaikinės poezijos fone. Kaip šią kalbą (susi)kūrei, kur jos šaknys?

G. L. Iš ausų, iš širdies (iš kur dabar čia ta patetika?), iš knygų, iš dainų turbūt, vaikystės aplinkoj dar girdėjau nesuglostytą šnektą. Tiesiog gėda apimdavo už tuos žmones, kurie kalbėdavo gražia televizorine kalba. Nežinau, iš kokių gelmenų tas jausmas, nemokėtas tuomet ir įvardinti. Kaip gerai ne viską žinoti, išmanyti, kad tu žinotum, kaip pasiutusiai gera būti mėgėju.

O anksčiau, dar vaikystėje, norėjau būti visų galų meistru ir apie viską nusimanyti kaip koks Batalovas iš ruskinių filmų. Laimei, suaugau, ir kiti herojai eilėraščių lapuos apsigyveno. „Neduok Die viršininko / donkichotiškos padermės – ės ir ės / nudirs devynis kailius.“ Ir Don Kichotas, ir tas pats Miunhauzenas, ir Kukutis, ir Mikutis, tėtė Karlas ir čia pat Pantagriuelis – kas juos visus ir suskaičiuos.

– Kitas man svarbus Tavo poetikos bruožas – eilėraščių istorijos pasižymi skaidrumu, gaivumu ir šviesa – eilėraščiai tarsi kibirkščiuoja tam tikra su niekuo nesulyginama aura, nuotaika. Ar ši poetinė nuotaika pirmiausia kyla iš Tavęs paties, Tavo charakterio, būdo, ar labiau „užgimsta“ rašant?

G. L. Randasi jau kas randasi. Pasiseka, taip sakant, kartais rastis. Noriu tikėti Tavimi apie šviesią nuotaiką, daug kas nutinka iš nuklausymo tikrų nutikimų, pokalbių: „Nu vyrs bova kaip lė-lė, aš tau sakau: kaip lėlė!“ Po pauzės: „Nu bet ir ana nebova bjauri…“ – čia tokia vaikystėj girdėta nuotrupa. Traukė mano ausis paradoksai visokie. Skelbimas laikraštyje štai: „Parduodami sparnai senam žmogui.“ Kaip nori, taip suprask. Kokie sparnai, gal automobilio detalė purvasaugiai, bet kodėl senam žmogui, gal kad senatvėj derėtų labiau apie sparnus susimąstyti? Senukas Feliksas juokaudamas meldėsi: „Pone Dieve, atėmei galėjimą, atimk ir norėjimą.“ Tokia tat malda, tai aš ją ir užrašiau.

– Minėjai, kad daugiau skaitai prozą. Ar galėtum šiek tiek atverti savo knygų lentyną, papasakoti apie skaitymo įpročius? Kaip renkiesi savo skaitinius?

G. L. Kaipgi neskaitysi, kad gerai rašo. Paklausyk: „Mano atmintis kabinosi už kiekvienos akimirkos ir jas kaupė, – pas mus tai vadinama santaupomis kojinėje, – ir tų santaupų man turėjo užtekti visam gyvenimui.“ Arba: „…tuo metu, kai žandenom įrėmintame jo veide aš stebėdavau svajonės mirtį…“ Tai iš mano dabar skaitomo romano. Neturiu sistemos, renkuosi pagal nuojautą, paskui jau lengviau skonėtis pamėgtais autoriais. Skaitau lėtai. Turbūt taip, kaip ir gyvenu: lė-tai.

– Kai Druskininkuose Tau buvo įteikiama Jotvingių premija, užkulisiuose nestigo diskusijų, girdėjosi nuomonių, kad šįkart laimėjo (įskaitant ir Jaunojo jotvingio premiją) „žemiškoji“, „gamtinė“, „agrarinė“ (ir pan.) poezija, pasitaikė ironiškų leptelėjimų. Sakydamas laureato kalbą su šypsniu tarsi atsiprašei visų, šįkart premijos negavusių. Klausydamasis Tavo kalbos galvojau – tokia šviesi, šviesiai ironiška, kone kukutiška, martinaitiška laikysena… Ar premiją atsiimdamas jautei tvyrančią įtampą? Kiek apskritai Tau svarbu tokie bendruomenės „įšventinimai“, priėmimas į Lietuvos poetų gildiją?

G. L. Tegul čiauška pavyduoliai kiek tik jiems širdis geidžia. O kad čiauška, tai neabejoju. Ir iš tiesų daug kam mano eilės gali būti nesuprantamos. Ypač asfalto vaikams, daugiabučių inkilų paukštukams. Nei aš Druskininkuose klausiausi, kas ką marmaliuoja, nei ką. Švenčiau su artimaisiais. Mano pasisakymas buvo visiškas ekspromtas, visa aplinka kūrė nuotaiką, ir tikrai nauji batai kiek spaudė, ir tikrai žinojau vertų premijos poetų, ką dabar padarysi, kad korta krito man. Kai kas prieš pat veiksmui artėjant link to Jotvingio išėjo iš salės, aišku, tokie momentai sukelia juoko bangelę, tas juokas prisišaukia improvizacijas, kurių iš anksto niekaip nesurežisuosi. „Nuo tos ligelės padės alaus putelė.“

Didelės įtampos nejutau, turiu šiek tiek patirties stovėti prieš auditoriją, ir artimų sielų, ačiū Dievui, buvo ganėtinai. „Įšventinimų“ jokių nepajutau, gildijon jaučiuosi priimtas daaaug daaaug anksčiau: sulig pirmosiomis publikacijomis. Ir ankstesnės knygos buvo premijų pastebėtos: pirmoji – Zigmo Gėlės, antroji – Šarūno Šimulyno, trečioji – Vlado Šlaito, ketvirtoji – Dionizo Poškos palaiminta.

– O jei paprašyčiau trumpai nupasakoti savo kasdienybę: kaip įprastai – jei turi rutiną – prasideda, klostosi ir baigiasi Tavo diena?

G. L. Žegnotis ir gult, – taip diena baigiasi. O kaip jinai prasideda? Keliuosi, prausiuosi, 10-ą debesų pravaikymas, 11-ą žygdarbis, pusę dienos mušu dinderį, t. y. prisigalvoju visokių veiklų: vasarą emalio miniatiūras kepu, žiemą – malkas skaldau, o paskui pietūs, po pietų darbas, vakare knyga prieš miegą.

Sena uošvė galvoja, kad esu bitininkas (nes namuose vis yra medaus), tai aš labai ir nesiginčiju. Kartais jai atrodo, kad dirbu naktiniu sargu, irgi neprieštarauju. Kai nekamuoja jokie rūpesčiai, išpuola kūryba – gyvenimo prieskoniai ir vitaminai. O žmona riša virvelėm tris kampus, vaikai kimba į mokslus, cebulės ir bulbės užaugs pačios.

– Gal galėtum apibūdinti save kaip pedagogą? Kas Tau svarbiausia dirbant su vaikais, jaunimu? Ar greitai atpažįsti „talentą“, kūrybiškumą? Jei taip, iš ko?

G. L. Esu tiesiog pedagogas, rašantis dailininkas, draugas, kolega, tėvas, sūnus, vyras, viskam skiriu dalelę savęs. Atsakant apie mokytojavimą, dirbu su ugnele, jei matau, kad mokinys stengiasi, bet nemoku įpūsti kūrybinės ugnies tiems, kas jos neatsineša. Menas man yra kūryba, amatui skiriu tik dešimt procentų dėmesio. O ką aš ten per pamokas plepu, dievai žino. Dievai, kapai ir mokslininkai tesižino, ir gerai, ir tegu. Dirbu iš nuojautos. „Tai jūs žuvęs“, – pasakys daugelis sistematikų ir dogmatikų. Talentą atpažįstu. Uoste užuodžiu. O visi kiti – tiesiog piešia ir tapo, nežinosi, kam kas kada pravers, ir kada prasiverš iš vidaus. Paišymai, kiek žinau, dar niekam nepakenkė.

– Ar turi kitos knygos viziją? Ar mąstai „knygomis“, ar rašai paskirus eilėraščius, kuriuos vėliau į knygos formą dėlioji? Ir ar nesvarstai rašyti prozos?

G. L. Norėčiau dar šį tą nuveikti, jeigu Dievulis mano ir mūsų pasauliui bus maloningas. Poetas nevertas atminties. Tik pati poezija verta. Rašau paskirus eilėraščius, kartais jie gražiai pratęsia viens kitą. Kartais pasvajoju apie eilėraščių romaną.

Svajojau ir apie romaną proza, tik tokios istorijos laukiu, kuri mane sugriebtų. O gal tiesiog neatsidedu kūrybai kaip reikiant. Jei šventai tam atsidėčiau, tai ji ir pasirodytų. Reikia tik labai labai norėti. Aš dar vis po tą vadinamą tikrąjį pasaulį, matyt, per daug sukuosi. Ateis laikas, pamatysi, pradės ir proza veržtis, taip sako Edmundas Janušaitis. O ansai tai žino.

– Ar save laikai labiau amatininku, kuris, prireikus, gali naują eilėraštį padirbinti, ar labiau lauki įkvėpimo, esi priklausomas nuo nuotaikų, vidinių būsenų?

G. L. Kaip ir daugelis, Sauliau, ieškau tos vienintelės eilutės, o paskui visa pradeda važiuoti, puškėti, ristis. Esu priklausomas nuo nuotaikų, jei kalbėsime apie pradėjimą rašyti. Nuolat alkano ir nuolat tykančio šuns būsena, gal taip. Ausys ir kažkuri smegenų kertė nuolat budi. Bet jei nieks neateina, tai juk nieko tokio. Gyvenam.