literatūros žurnalas

Dainius Gintalas: „Paauglystėje visa mano literatūra buvo šėlionės, grynakraujis gyvenimas“

2023 m. Nr. 2

Poetą ir vertėją Dainių Gintalą kalbina Saulius Vasiliauskas

Su poetu, vertėju, ilgamečiu alternatyvaus kultūrinio renginio „Maskoliškių meno fronto“ organizatoriumi Dainiumi Gintalu susitikome vienoje senamiesčio kavinių, kurios interjeras ir ant sienų kabantys paveikslai asociatyviai koreliuoja su šelmiška, įvairiaspalve, vaizdinių įvairove tiršta Dainiaus poetika. Suradome nuošalesnę vietą salės gale prie apskrito antikvarinio stalo ir simboliškai, prie kavos, užsisakėme po stiklą romo – artėjančio poeto jubiliejaus ir šio susitikimo proga.

 

Kalbamės Tau grįžus iš atostogų Barselonoje. Su kokiomis nuotaikomis, įspūdžiais grįžti? Kodėl atostogoms pasirinkai Barseloną, kuo šis miestas Tave traukia? Ir ar užsukai į populiarų senąjį absento barą „Bar Marsella“, kuriame, kaip teigiama, anuomet lankydavosi tokie kultūros grandai kaip Antonis Gaudí ar Ernestas Hemingway’us?

D. G. Man nuostabiausias Antonio Gaudí „baras“ buvo jo Sagrada Família. Ten duoda dieviškai svaiginančių reginių ir pojūčių kokteilių. Kainuoja nepigiai, bet be galo verta. Siela šoka ir negali sustoti. Kadangi vykome su vaikais, derinomės prie jų poreikių. Pavyzdžiui, mano sūnus dabar kaip patrakęs žiūri anime stiliaus filmukus, jam imponuoja japoniška maisto kultūra, jis nori išbandyti viską, ką valgo filmukų personažai. Paragavom ramenų – labai patiko. Nuo tada nuolat traukėm į „Takumi ramen kitchen“ restoranus.

Šiaip Barselonoje esu buvęs ir anksčiau. Pirmąkart, prieš kokių dvidešimt metų, su savo mylimąja – tada dar neturėjome vaikų. Bet tuo metu Sagrada Família buvo uždaryta, atsimenu tik Guelio parką (Parc Güell), pėsčiųjų alėją La Rambla, Katalonijos aikštę… Kitą sykį buvau su savo bičiuliais „partizanais“ – Žilvinu Andriušiu ir dar pora žmonių. Tuo laiku lankiausi Pietų Prancūzijoje veikiančiuose Arlio vertėjų namuose, kur susipažinau su vertėja, vardu Zoraida, iš Barselonos. Jai išvažiavus anksčiau, sėdome į automobilį ir nuvykome pas ją iki Barsos, kur, aišku, smagiai pabuvome su geru vynu ir tautinėmis giesmėmis. Tuo metu dar vykdavo koridos, prisimenu protesto akciją, kai prie arenos susirinkusi minia šaukė: „Assasinos, assasinos!“1 Vertėja turėjo atliekamą bilietą, tad jį perleidom drąsiausiam iš mūsų – Ž. Andriušiui. Paskui jis mums rodė vaizdo įrašą. Žiaurus žaidimas, kad ir kokia ten jo tradicija ir simbolika būtų. Išsiaiškinau, kodėl taip korida traukia Zoraidą – detalių neišduosiu, tik pasakysiu, kad ten esama erotinio momento.

Į Barseloną patraukėme iš naujo, kad ir vaikams parodytume, ir šį kultūriškai itin turtingą miestą giliau pažintume. Čia netgi plokštelinės [vinilų parduotuvės – S. V.] atrodo kaip savotiški meno muziejai su grafičiais ant sienų, su puikiomis, kruopščiai sukatalogizuotomis vinilinėmis plokštelėmis.

Tai namuose turi patefoną? Kas dominuoja Tavo vinilotekoje?

D. G. Taip, turiu. Pastaruoju metu dominuoja elektronika ir ambientas: „Tangerine Dream“, „Space“, Jeanas Michelis Jarre’as, Brianas Eno… Dar postpankas, alternatyvi roko muzika.

O grįžtant prie Barselonos – kaip jau turbūt supratai, – šįsyk pavyko apsilankyti Sagrada Família viduje. Pribloškė A. Gaudí vizionieriškumas – pastatė bažnyčią kaip magišką girią! Lyg antrintų Marcelio Prousto žodžiams iš „Svano pusėje“: „Aš žengiau per bažnyčią lyg per fėjų slėnį…“ Porfyro, granito ir marmuro kolonos – tai medžių kamienai, o aukštuose skliautuose besiraizgančios nerviūros – šakos, remiančios žvaigždėtą dangų… Fantastika.

Aišku, lankėmės ir galerijose, muziejuose. Dar viename A. Gaudí šedevre – Casa Milà, arba La Pedrera, atradau katalonų dailininką Antonį Tàpiesą. Tai įkvėpė aplankyti specialiai šiam dailininkui ir meno filosofui įkurtą muziejų „Fundatio Antoni Tàpies“. Jo abstraktūs darbai – magiški, o jo instaliacija ant muziejaus stogo iš suraitytų vielų „Debesis ir kėdė“ man kėlė pašėlusį laisvės pojūtį. „Moco“ muziejuje vėl pamačiau Banksy, Jeaną Michelį Basquiat, taip pat man ir vaikams didelis atradimas buvo pusiau savamokslis Čilės dailininkas Guillermo Lorca. Galiausiai menai ir Barselonos atmosfera tiek pripildė džiaugsmo, taip išlaisvino, kad paskutinę dieną Juano Miro muziejuje prie jo paveikslų ėmiau šokti. Vienu tokiu vaizdeliu, nufilmuotu sūnaus, pasidalinau feisbuke.

Kaip manai, kokią įtaką žmogaus formavimuisi turi vieta, aplinka, kurioje augama? Kaip Tavo vaikystę veikė Slabadėlės kaimas? Kokį Dainių Gintalą pažinotume, jei mokyklą jis būtų lankęs ne Dauguose, o, tarkim, Barselonoje?

D. G. Regis, situacionistai su Guy Debord’u priešaky tyrinėjo, kaip miestas veikia žmogaus sąmonę, jo psichiką – miestas kaip erdvė, gyvas organizmas, po kurį nuolat šlaistaisi, bastaisi, vis ką nors aptikdamas, į ką nors atsitrenkdamas… Kaip mane būtų paveikusi Barselona? Rašyčiau, aišku, katalonų arba ispanų kalba, atsirastų poezijoje daugiau Ramblos motyvų, galbūt daugiau jūros, laivų… Vieną dieną greičiausiai būčiau sutikęs Jeano Genet, kuris bastėsi po Ramblą, šmėklą ir būčiau tapęs poetu bastūnu…

Literatūriniam formavimuisi aplinka – miestas ar kaimas – man rodos, labai svarbu. Kai rašiau „Boa“, įsivaizdavau, kad esu miestietis – miesto erdvės, veikiant vaizduotei ir kino filmams, įvairios miesto pagundos ir paslaptys mane labai traukė. Miestas kaip gyvas organizmas, kaip erdvė, kurioje gali pasislėpti, kur slapčia gali įgyvendinti fantazijas…

Visai kitos patirtys kaime. Jame esi labiau apnuogintas, matomesnis, kartu lėtesnis, tyresnis, labiau vienas, bet ne vienišas. Vienišas labiau esi mieste, o kaime paskęsti gamtos visatoje. Dabar vis labiau suprantu, kad esu kaimietis. Esu iš Slabadėlės kaimo, – dažnai juokauju.

O kaip miestas, urbanistinės patirtys ateina į kaimą? Kaip atsimeni savo paauglystę, maišto – jei toks buvo – laikotarpį?

D. G. Paprastai jos ateina per muziką ir kiną, per televiziją ir literatūrą. Bet dar norėčiau nepamesti Slabadėlės, kur gyvenau iki penkerių. Su šiuo laikotarpiu tiesiogiai susijęs mano pirmosios knygos pavadinimas „Angis“. Esu apie tai ne kartą pasakojęs, bet pasikartosiu. Turėjau tokią pogimdyvinę traumą, buvo atlikta, regis, net pora operacijų, beje, Vilniuje, bet mentikaulis niekaip nenustojo pūliuoti. Tada kaimynas patarė: reikia užmušti gyvatę ir duoti vaikui suvalgyti. Taip ir buvo padaryta: netoliese esančiame Varčios miške buvo užmušta angis, kurią vėliau valgiau. Ir dabar tikiu, kad tai nebuvo sutapimas – tuoj pat ėmiau sveikti!

Į Daugus tėvai persikraustė gavę butą kaip pedagogai: mama buvo prancūzų, tėvas – fizikos mokytojas. Daugai darė man įtaką daugeliu aspektų. Maištas tai buvo ar ne – nežinau, bet mus, jaunimą, tuo metu be galo veikė metalo muzika, tad su kompanija tapom metalistais ir apie dvidešimt žmonių pasivadinom „Šėtono kavalerija“. Tiksliau, tokį pavadinimą davė mūsų vyresnysis bičiulis, kurį vadinom Metalo Tėvu. Tiesa, mes negrojom, buvom tokie „šokantys elementai“ (juokiasi), ne grojanti, o klausanti grupė. Visus savadarbius aprangos atributus, gamintus iš odos, metalinių furnitūros detalių, slapčia išluptų daugiausia iš mokyklos spintų ar suolų, laikiau rūsy… Kad tėvai nesužinotų… Tai buvo galingos apyrankės, apykaklės, visokios grandinės, odinės kelnės ir liemenė, juodi marškiniai… Žodžiu, rūsy persirengi ir išeini visas „pasipuošęs“ į šokius.

Aišku, netrukus tėvai sužinojo, kad sūnus bastosi su kitais po miestelį visas juodas ir metalinis. Jiems, inteligentams, tai šiek tiek kalė per įvaizdį, bet gana greitai su tuo susitaikė. Buvo tolerantiški žmonės. Be to, suprato, kad mes nei ten kažką vartojom, nei ką – tiesiog svaiginomės muzika: „Metallica“, „Airon Maiden“, „Slayer“, AC/DC, „Sepultura“, „Manowar“… Man labiausiai patiko „Accept’ai“ su Udo Dirkschneideriu.

Tiesa, tuo metu taip pat bandžiau lankyti karatė.

Dauguose?

D. G. Taip. Atsirado toks vyresnis, truputį mikčiojantis bičas, matėsi, tikrai ragavęs karatė, bet surinko pinigus ir po poros treniruočių dingo… Buvo kalbų, kad vėliau ėjo su kauke per kaimus plėšikauti, atseit tas mikčiojimas jį ir išdavė. Su kaimynu Evaldu šiek tiek treniravomės ir savarankiškai. Kai ką parodydavo juodą aviganio kalę, vardu Beri, turėjęs Alberis, kaip jį vadinom…

Dar buvo krepšinis ir futbolas. Prie mūsų namų, netoli ežero, buvo tokia maža aikštelė su rankinio vartais, ten kone kasdien pliekdavom futbolą. Perspyrus kamuolys riedėdavo šlaitu žemyn į ežerą, tekdavo jį graibyti su basliu, bristi ar net plaukti.

Rodos, viename eilėraštyje rašei, kad būnant vartininku lūžo pirštas?

D. G. Taip ir buvo. Mėgdavau arba stovėti vartuose, arba būti puolėju. O kartą varžovas spyrė į kamuolį tada, kai aš jau gaudžiau, ir sulaužė mažąjį pirštelį. Jis iki šiol kreivas, va taip sugijęs (rodo). Organizuodavom mes tada visokius Daugų lygos čempionatus, ateidavo kokio kito kiemo komanda, stadionukas paruoštas, visos reikiamos linijos smėliuku nubarstytos. Po mačo iš tų linijų nieko nelikdavo. Savotiška futbolo mandala. Žaisdavom ir didžiojoje Daugų aikštelėje – mokyklos stadione, kur vakarais susirinkdavo gana daug chebros.

Daugai tuo metu buvo toks kurortinis miestelis, į kurį vasaromis stovyklauti atvykdavo įvairių sportininkų, šokėjų iš Vilniaus, net iš Piterio – ir vaikinų, ir merginų. Buvusioje sinagogoje sovietmečiu buvo įkurti kultūros namai, veikė kino teatras, o išstumdžius kėdes vykdavo šokiai. Į tuos šokius ateidavo ir tų stovyklaujančių merginų. Uch. Dar būtinai per šokius ant scenos užlipdavo draugas Saulius Platūkis ir rėždavo kalbą apie prostitucijos žalą, apie būtinybę naudoti prezervatyvus. Imdavo staugt savo prikimusiu balsu. Vaidindavo baisiai susirūpinusį, susinervinusį. Nors iš tiesų tai ta prostitucija jam visai patiko. Žodžiu, cirkas… Tada vyko toks paaugliškai intensyvus gyvenimas – per sportą, šokius, muziką, paauglišką erotiką.

Ežeras, kuris mus supo, taip pat teikė įvairių laisvalaikio praleidimo formų: vasarą vykdavo maudynės, o žiemą, kadangi tada gerai užšaldavo, žaisdavom ledo ritulį. Kaip vartininkas iš kartono ir porolono buvau pasidaręs visas apsaugas, kaukę, turėjau pačiūžas, gal tik ta „kliuškė“ (lazda) buvo paprasta. Bet kartu ežeras buvo, be pramogų, ir potenciali dramos ar tragedijos vieta. Vienas mūsų bičiulis nuskendo, o juk neretai nuskęsta tie, kurie gerai nardo… Kalbėjo, kad per giliai nėrė, o paskui prarado orientaciją, nebesusigaudė, kur viršus, kur apačia… Mes visi labai mėgdavom nardyti. Neįsivaizduoju, kaip pavyko išvengti didesnių traumų: stovėjo šešių metrų tramplynas, nuo kurio šokinėdavom per gaudynes. Būdavo, sulipa visa chebra, o kai priartėja gaudytojas, visi vienas paskui kitą šoka žemyn. Kažkaip stebuklingai niekas neužšokdavo ant kito.

O kur visame šiame kontekste buvo knygos, literatūra?

D. G. (Juokiasi) Paauglystėje visa mano literatūra buvo šėlionės, grynakraujis gyvenimas. Knygos atsirado vėliau.

Tai kodėl stojai į lietuvių filologiją?

D. G. Viskas prasidėjo vienuoliktoje klasėje, kai mūsų mokyti atvyko Algirdas Kalėda – nemaišykim su a. a. prof. Algiu Kalėda. Jis tiesiog užbūrė… Tuo metu nežinojau, kas esu, kuo būsiu. Traukė gamta, tad juokaudavau, kad būsiu veterinaras. Tokios specialybės kaip gamtininkas tuo metu ar nebuvo, ar kažkaip pražiūrėjau. Būtent mokytojo dėka šalia tos gamtos atsirado literatūra. Greitai supratau, kad čia mano stichija, tai man kaitina gyslas.

Kuo patraukė mokytojas?

D. G. Visų pirma, jis buvo visiškai nevadovėlinis. Gal ne visai toks, bet panašus kaip Peterio Weiro filme „Mirusių poetų draugija“. Vadovėlių neplėšėm, bet paskatino, įkvėpė mąstyti savarankiškai. Tas labai paveikė. Vėliau, baigęs mokyklą, buvau pas jį nuvykęs į Luksnėnus, kur vienas gyveno… Kiek vėliau, sulaukęs penkiasdešimties, susmuko autobusų stotyje – turėjo bėdų su širdimi… Superinis mokytojas buvo.

Tai jis ir paskatino rašyti?

D. G. Ne, rašyti tai neskatino. Rašymas atsirado kažkaip savaime. Atsimenu, dar septintoje klasėje rašiau kažką panašaus į prozą. Rašiau sau, niekam nerodžiau, ir greitai viskas užgeso – tada svarbiau buvo sportas ir šėlsmas. Maždaug tada pradėjau važinėti į Alytų ir lankyti krepšinį. Reikėdavo po pamokų dvidešimt kilometrų autobusu važiuoti iki Alytaus, o paskui dar per visą Alytų miesto transportu belstis iki skydinių kombinato sporto salės – taip du–tris kartus per savaitę. Taip kelerius metus. Tiek šviesesniu, tiek tamsiuoju metų laiku. Užteko drąsos ir valios. Labai jau ryškiai švietė ta krepšinio žvaigždė, juo labiau kad buvau išties perspektyvus žaidėjas.

Tai kaip galiausiai nusprendei stoti į lietuvių filologiją?

D. G. Taip jau sukrito kortos: gavau rimtą kelio traumą, lioviausi važinėti į treniruotes, išdygo nuostabusis literatūros mokytojas, galiausiai pajutau, kad žmogaus, pasaulio analizė per literatūrą mane maloniai degina iš vidaus, kad literatūra – kupinas įdomybių ir paslapčių pasaulis – traukia kaip galingas magnetas…

Mokyklą baigiau ir į Vilnių atvažiavau dar būdamas septyniolikos. Pacanas. Mokykloje mokiausi prancūzų kalbos, nors iš tiesų tai visai nesimokiau. Galvojau, būtų anglų, tada kitas reikalas… Bet stojant į filologiją Vilniaus universitete reikėjo prancūzų. Į tuometinį Pedagoginį institutą stojant nereikėjo, bet aš gi norėjau olimpo – koks dar ten Pedagoginis (juokiasi). Kadangi mama buvo prancūzų kalbos mokytoja, mes greitai perkandom pagrindinius gramatikos principus, išmokau atitinkamą kiekį žodžių – stojant man pavyko gauti devintuką. Mama sakė, kad buvau geriausias jos mokinys (juokiasi).

Stodamas sutikau Lauryną Katkų, Nikodemą, Karolį Klimką, Mantą Zalatorių… Atsimenu: daugelis stojančiųjų dreba, deda į kelnes, o Nikodemas savo bosu sako: „Aš tai nebijau, viską labai gerai moku, laisvai išlaikysiu.“ Iš tikrųjų Nikodemas buvo priimtas be jokių problemų. Taigi šita stipri „vilenska“ chebra buvo mano kursiokai, truputį vyresni, gimę 1972-aisiais.

O paskui mane užklupo sveikatos bėdos: prasidėjo baisūs galvos skausmai, panašu, tai buvo psichinis perdegimas, tad, baigus pusantro kurso, teko metams išeiti į akademines atostogas. Grįžau į kitą kursą, kuriame buvo Marius Ivaškevičius, Rimvydas Stankevičius, Darius Šimonis, Arnas Ališauskas, paskui dar atėjo Liutauras Leščinskas… Toks gana galingas kursas.

Tuo metu universitete veikė „Literatų kalvė“, kurią turbūt lankei?

D. G. Taip, jai vadovavo Marcelijus Martinaitis, kuris mus ir telkė. Nors nebuvau stropus to sambūrio lankytojas. Ten aptarinėdavom vieni kitų eilėraščius ir kartais netgi vertimus. Mus pakerėdavo, kaip M. Martinaitis analizuoja eilėraščius – labai gyvai, per tokį savitą etnografinį, gyvenimišką simbolizmą viską puikiausiai išgliaudydamas.

Beje, būrelį lankė ne tik universiteto studentai, ateidavo, pavyzdžiui, Benediktas Januševičius. Nors tuo metu branduolį sudarė „Svetimi“: Valdas Gedgaudas, Dainius Dirgėla, Donatas Valančiauskas, L. Leščinskas… Bet ir be tų susibūrimų vykdavo smagūs pasibuvimai, savų tekstų paskaitymai, aptarimai – su R. Stankevičiumi, D. Šimoniu, M. Ivaškevičiumi.

Tai M. Martinaitis uždavė toną, kaip dera prieiti prie teksto?

D. G. Jis ir tvarkingai pakritikuodavo, ir kažkokias kryptis nurodydavo. Nors puikiai suprato, kad esame kita karta ir kuriame visiškai kitokį – postmodernų – pasaulį, jame patys ieškome atramų. Marcelijus sakydavo, kad jų kartai atramos buvo duotos: tradicinės, krikščioniškos vertybės, žemdirbio pasaulėvoka, viskas gana aišku, belieka savaip interpretuoti. O mūsų kartos žmogus, pakibęs miesto aplinkoje, atramų turi ieškoti pats.

Studijas baigei 1995 m., o debiutavai 1997-aisiais poezijos rinkiniu „Angis“, kurį išleido „Nemuno“ leidykla. Ar gali nupasakoti kelią iki knygos? Ar jau turėjai parengęs rankraštį ir nešei leidyklai, o gal ji pati Tau pasiūlė?

D. G. Šiokį tokį rankraštį turėjau. Tiesą sakant, eilėraščiai „Angyje“ galėjo būti kitokie. Mat buvau davęs juos paskaityti vienai moteriai, kurios vyras, pagautas įtūžio, visiškai nesusijusio su manim, griebė tą diskelį su naujausiais tekstų variantais (dar kažką, kas pakliuvo po ranka) ir įmetė į židinio liepsną. Jie niekur kitur nebuvo išsaugoti, o tekstus juk taisydavau. Tad teko juos iš pirminių variantų konstruoti iš naujo. Na, gal tai buvo tik į gera.

Parengęs rankraštį, daviau į „Pirmos knygos“ konkursą. Rankraščius tais metais vertino du Sigitai – Geda ir Parulskis. Buvom konkurencinga kompanija: D. Šimonis, Ramūnas Gerbutavičius su savo „Kaukole“, Artūras Valionis, aš. Komisija paskelbė, kad stipriausias rankraštis D. Šimonio. Nelaimėjęs nutariau pasiūlyti rankraštį „Nemunui“.

Ar „Nemunas“ tuo metu buvo kaip alternatyva „PK“?

D. G. Beveik, šalia Vaidoto Oškinio leidyklos viena iš tokių alternatyvų. Tada ten ir Erika Drungytė, Jaunius Čemolonskas, Vidmantas Elmiškis buvo išleisti kaip debiutuojantys autoriai.

Esu dėkingas Donaldui Kajokui, kad sutiko būti redaktoriumi. Kai jam nunešiau rankraštį, pasakė, kad nors su eilėraščiais daugmaž viskas gerai, knygos nėra: į akis krenta negyva, formali struktūra. Po jo pastabų struktūrą perdėliojau, išėjo visai tvarkinga knygutė.

Kaip buvo sutiktas Tavo debiutas, kaip reagavai į kritiką? Antai Aloyzas Arnašius recenzijoje rašė: „Po švelniu kailiu, drėgnu delnu ir įtempta ramybe slypi pakankamai veržlus instinktas. Kartais – natūralus ir pateisintas, kartais – pakoketuojantis, pasimaivantis ir patuščiažodžiaujantis. Va čia ir įtarčiau esant silpnąją poeto vietą: žodžių įvairovė, neskirstant jų į dominantes ir kontekstą, užgriūva kaip lavina ir nelieka nieko“2.

D. G. Nelabai pamenu, turbūt į tą kritiką reagavau skaudžiai, kaip ir kiekvienas, ypač jei jaučiame, kad likome nesuprasti arba suprasti ne taip, kaip norėtųsi. O Aloyzas Arnašius – tai Arnas Ališauskas, tuo metu rašęs recenzijas „Mūzų malūnui“, „Lietuvos ryto“ priedui, kur ir man teko spausdinti savo kritiką. Man atrodo, kad jo recenzijoje būta jaunatviško maksimalizmo, kurio ir pats, kaip jaunasis kritikas, nestokojau, išdėdamas į šuns dienas neblogas knygas. Tuo metu man būdingas polinkis į magiškąjį realizmą Arną galėjo nervinti, juk jis toks labiau „venclovistas“. O „Angis“ – vat imsiu ją ir ginsiu – simpatiška, šauni knyga!

Ir vis dėlto Arnašiaus / Ališausko pastaba apie poeziją, kuri užgriūva kaip lavina, man atrodo, gana taikli, būdinga ir vėlesnei Tavo kūrybai (gal tik mažiau tinkama rinkiniui „Adatos“). Smalsu, kaip Tu dirbi su tokiais tirštais, daugiabriauniais tekstais, kaip vyksta jų redagavimo, kalbos šlifavimo procesas?

D. G. Esu iš tų, kurie eilėraščius – tiksliau tam tikras būsimų eilėraščių frazes, struktūrines užuomazgas, energijos krūvį – ilgai nešiojasi savyje, kol galų gale visa tai pratrūksta lyg kokia votis. Todėl neretai pirminis eilėraštis būna gaivališkas tam tikrų frazių, motyvų ištaškymas popieriuje. Vieni tekstai būna jau beveik eilėraščiai, kiti – tik eskizai. Prie šito pirminio pavidalo grįžtu po tam tikro laiko – mėnesio, kelių, ar net metų. Anksčiau prie tokių tekstų-eskizų grįždavau nuvažiavęs į savo sodybą ir užsidaręs kelioms dienoms.

Tai tarsi kitas – redagavimo – etapas?

D. G. Aha, tarsi kokiais čiuptuvais pasijungi prie tų pirminių eilėraščių, prie jų energijos ir darbuojiesi, kol randasi vientisas tekstas su savo architektonika ir dramaturgija. Vieninteliai tekstai, kurių nebereikėdavo taisyti, buvo rašomi specialiai iš anksto pasiruošus: kadaise, kai turėjau šunį Ramzį, su juo nuvykęs į sodybą eidavau pasivaikščioti po apylinkes ir ten, vietoje, pagautas tam tikro įspūdžio, rašydavau haiku, kurių dažniausiai neberedaguodavau.

Paminėjai teksto energiją, o jos esti tikrai ne kiekviename, ne kiekvieno poeto eilėraštyje. Toji teksto gyvybė, energija ar net šėlas išties būdingi Tavo poetikai. Kaip šito sieki, kaip tai pavyksta išsaugoti tame redagavimo, tvarkymo etape?

D. G. Specialiai tikrai niekaip nesiekiu, gal čia tiesiog prigimtinė psichinė duotybė, kurią per savo nervų sistemą, per kalbą perteiki popieriuje. Taip reiškiasi psicholingvistinis vyksmas, priklausomas nuo kūrėjo temperamento, santykio su aplinka, jį apvaldžiusios estetikos, o redaguojant tekstus niekas niekur nedingsta.

Sakei, kad dar iki pradėdamas rašyti turėjai stiprų polinkį į gamtą, o joje juk pilna gyvybės, vitališkumo…

D. G. Taip. Iš tikrųjų poezija man svarbi kaip emocijos, būsenos ir energijos perteikimo priemonė. Apmąstymai, eseistika, kuri irgi gyvuoja poezijoje, man antraeilis dalykas. Poezijoje, apskritai literatūros estetikoje, man visų pirma imponuoja ekspresija, erotika, gaivalas, tai, ką George’as Bataille’is vadino eros ir thanatos. Visa ta samplaika, kuri neatsiejama nuo jautrumo, nuo malonumo principo.

Man visada patiko keisti, nestandartiniai, į paraštę nueinantys dalykai, pakitusios sąmonės būsenos. Vienas bičiulis, paskaitęs „Adatas“, klausiamai tarė: „Ei, kokių tu ten grybukų apsivalgęs rašei?..“ Iš tiesų tie „grybukai“ sėdi mano sąmonėje, tuos „grybukus“ galiu pasigaminti pats, ir nereikia jokių dilerių. Pavyzdžiui, kai rašiau „Boa“ – knygą, kuri turbūt yra perversiškiausia… Perversija tada buvo vienas pamatinių mano kūrybos aspektų. Perversija kaip netiesmuka maišto prieš standartus forma – gyvenime ir poezijoje. Rastis įvairiems keistokiems, sąmonę atpalaiduojantiems, psichodeliniams dalykams padėdavo dzeno meditacijos – meditavau ne dėl kūrybos, bet dėl anksčiau jau minėtų galvos skausmų, bjaurių įtampų, kurias norėjau iš savo vidaus išspirti lauk.

Skaitant Tavo tekstus iš tikrųjų gali apimti įspūdis, kad esi atradęs „metodą“, kurį naudodamas tiesiog iš pasąmonės trauki įvairiausius turinius, išlaisvini prislopintus instinktus, žmogaus šešėlį, visa tai, kas užgožta ar nustelbta kultūros, nustumta į paribius…

D. G. Na, tai tiesiog tūno viduje kaip kokia pekla ar bala, iš kurios tereikia semti ir traukti… Toks ten ir „metodas“… Man visada buvo svarbu tie paslėpti, vyraujančiai kultūrai oponuojantys, ją griaunantys, gerąja prasme, dalykai. Nepaklusimas, nesusitaikymas, kreivos linijos, vedančios į užkaborius, kur pro žiojinčią skylę vis dėlto žvelgi į dangų ir kartu kalbiesi su savo demonais.

O kokias emocijas Tau kelia pats rašymo procesas?

D. G. Geras klausimas… Manau, kad čia yra tam tikro literatūrinio įtūžio, gal greičiau ne įtūžio, o nervinimosi, dar tiksliau – jaudulio. Juk būdamas toje trobelėje aš ir nervinuosi, ir šnekuosi su tais savo tekstais – balsu paskaitau, o jei jaučiu, kad jau pagavau tą nervą, tai… jėėėė!!! Kaip per kokias futbolo rungtynes įmušus įvartį prisikelia „vidinis fanas“. Galų gale poezija yra aistra, gal net tam tikra prasme glamonės – su kalba, vaizdiniais, metaforomis, prisiminimais. Poezija kaip dvasia, kaip sukubė, radikaliai perfrazuojant Guillaume’ą Apollinaire’ą – virpanti deivė, su kuria psichiškai susilieji.

Nuo šio motyvo siūlau pereiti prie klausimo apie erotiką, kurios Tavo tekstuose ne taip jau mažai, nors apskritai lietuvių literatūroje jos (vykusios, nevulgarios ir netiesmukos) nėra daug – ypač kalbant apie prozą. Kaip manai, kodėl taip susiklostė? Ar tai susiję su mūsų kultūros istorija, mentalitetu?

D. G. Viena vertus, su tuo gali būti susijęs mums būdingas depresyvus charakteris: jei jis verčiamas į erotiką, ji tampa tokia, na, šiurkštoka. Kita vertus, gal tam įtakos turi ir faktas, kad mūsų literatūra atsirado palyginti vėlai ir susiformavo tokiu religiniu, krikščionišku, tautiniu pagrindu. Tai kuriam gale ten gali dygt erotika?..

Erotikos radosi su poezija, siekusia paneigti maironinę tradiciją, su Kleopu Jurgelioniu, su „Keturiais vėjais“, – aišku, tada dar gana naivokos, paaugliškos. Subtilių erotikos elementų buvo žemininkų tekstuose, ypač Alfonso Nykos-Niliūno, bet nedaug… Jeigu, tarkim, erotika prancūzų poezijoje skleidėsi jau nuo viduramžių, buvo gludinama naujaisiais amžiais, paskui simbolistų, ypač Paulio Verlaine’o, Pierro Louÿso, įvairiausių formų įgavo su modernistais, kurie labai ekspresyviai išlaisvino visas fantazijas, ir tai tapo savotiška kultūrine norma, tai pas mus to nebuvo. Manau, kad dėl to iš dalies kalta ir mūsų kalba.

Kodėl? Ar ji neerotiška?

D. G. Na… kai žodis „krūtis“, nusakantis tokią gražią, aptakią moters kūno dalį, skamba panašiai kaip „kirvis“, labai nelengva skleistis erotikai (juokiasi). Be to, gal toje mūsų kalboje užkoduotas kažkoks kuklumo ir gėdos jausmas? Ir šiaip, kalbant apie leksiką, įvairiems erotikos elementams įvardinti reikia žodžių, sąvokų, posakių, jų nesiras, jeigu nėra atitinkamos terpės, atitinkamos kultūros, o jai formuotis be didmiesčių nebuvo sąlygų. Tai, ką turėjom istoriškai, kultūriškai, paveikė ir pačią kalbą. Galbūt dėl to visa mūsų erotika susiveda į neurozę ir mirtį. Mes vis dar mirties meilužiai. Mus traukia jos tamsa, nežinomybė, magija, tuneliai. Lietuvių poezijoje thanatos yra kur kas daugiau negu eroso.

Pereikime prie santykių temos, kuri Tavo poezijoje taip pat aktuali. Na, pavyzdžiui, kad ir tokios eilutės: „aš nežinau kuo man virst šitoj meilės mėsmalėj: / faršu švelnumo kotletukams / kuriuos atstumsi / ar kąsneliais rietenų befstrogenams / dėl kurių apkvaisi“ (iš eil. „ne vegetariškai“, rink. „Adatos“). Kaip manai, ar poezijos rašymas gali veikti kaip tam tikra santykių analizės ir (auto)terapijos forma, padedanti susidėti taškus, susivokti sudėtinguose santykių etapuose, krizėse?

D. G. Žinoma, kad terapinis elementas svarbus. Juk per rašymą gali sublimuoti skausmą, nepasitenkinimą, nesusikalbėjimą. Eilėraštis poetui tarsi tvirtovė, kurią surentęs jis pasijunta saugesnis. Bet, kalbant apie vyro ir moters santykius, susiliejimo procesas gana skausmingas. Ne veltui G. Bataille’is teigė, kad vienintelė vyro su moterimi susiliejimo forma yra lytinis aktas, erotika. Sąmonės, emocijų prasme susiliejimas trunka tik akimirkas, per mediumą, kuriuo įsimylėjėliams tampa, pavyzdžiui, saulėlydis. Bet santykiuose, į kuriuos įkrauta daug praeities ir nuoskaudų, sunku suprasti ne tik kitą, bet ir save. Ten per daug šmėklų. Manau, kad literatūra, poezija čia padeda tik iš dalies. Tai nėra psichoanalizė. Poezija pirmiausia yra meno kūrinys.

2003-iaisiais buvai „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojas, prie šio darbo grįžai po ilgos pertraukos ir kartu su vienmečiu Benediktu Januševičiumi atrinkai tekstus 2020-ųjų almanachui. Sykiu, kaip vertėjas, neseniai sudarei ir išleidai prancūzų poezijos antologiją „Šokantis mistralis“. Galbūt galėtum palyginti lietuvių šiuolaikinę poeziją su prancūzų – ar rastum kokių panašumų?

D. G. Klausimas kolosalus… Panašumų, aišku, visada galima rasti. Kalbama panašiomis temomis, na, pavyzdžiui, svarbi ekologija, aktuali miesto kultūra: įvairios patirtys, neurotinės sąsajos su tuo, ką duoda miesto tempas, ritmas, netgi, sakyčiau, miesto kanibalizmas, ryjantis žmogų ir jo laiką…

Tokia socialinė kritika turbūt šiandien gana universali?

D. G. Socialinės kritikos kryptis gana bendra, bet Prancūzijoje jos yra gerokai daugiau ir įvairesnės. Jų poezijoje susiklostė savitos, filosofija paremtos socialinės kritikos tradicijos. Apskritai pats poezijos žanras ten platesnis, naudojamos įvairesnės formos. Jeigu mes pažiūrėsim kad ir į jaunuosius mūsų poetus – šie dažniausiai remiasi tuo pačiu verlibru, paskirais eilėraščiais, kuriuos sudeda į rinkinį.

Prancūzijoje daug daugiau eksperimentų, įvairių tarpžanrinių sąsajų. Dalis eilėraščių siejasi su drama, dalis – su proza, pavyzdžiui, nuosekliai pasakojant ir sudarant ištisą, galima sakyti, eilėraščių romaną. Arba būna tokie itin dideli, galingi tekstai, pavyzdžiui, apie kosmosą, ekologiją, kurie sujungiami į visumą – išeina tokie eilėraščiai-poemos, kurių lietuvių poezijoje beveik nėra. Iš tiesų masteliai ten tokie dideli, kad sudarydamas antologiją gerokai pasukau galvą, nors ir rinkausi tik iš Pietų Prancūzijos autorių. Galiausiai teko apriboti amžių, rinktis labiau viduriniosios kartos poetus. Bet ir tarp jų – daug gerų autorių.

O jeigu reiktų išskirti kelis šiuolaikinius prancūzų poetus, kurie Tau atrodo artimiausi, esminiai?

D. G. Oi… Sudėtingas klausimas. Norėčiau paminėt Patricką Dubost ir Béatrice Brérot, tikiuosi juos ateityje išversti, gal pavyks pasikviesti į kurį festivalį Lietuvoje. Iš tų, kurie yra antologijoje, išskirčiau Laurent’ą Bouisset, kuris gyvena Marselyje, verčia iš ispanų kalbos ir kalbėjimo maniera gal būtų man artimiausias. Ypač man imponuoja jo eilėraštis „Aš jums pasuoju“, kurį jau girdėjome gyvai Lietuvoje, apie gatvės krepšinį – toks, kokį norėčiau būti parašęs, bet, matyt, niekada neparašysiu. Kuris mane, kaip literatūros žmogų, mėgstantį ir vertinantį sportą, įvairias jo formas, labai džiugina, užpildo.

Kodėl neparašysi? Kas kliudo – kultūrinė terpė, literatūros tradicija?

D. G. Tiesiog. Sunku pasakyti, nemanau, kad kultūrinė terpė. Apie sportą įdomiai parašyti reikia mokėti. Niekada taip neparašysiu apie futbolą kaip Donatas Petrošius ir, matyt, apie krepšinį kaip L. Bouisset. Nors va, ne per seniausiai lankau karatė, ir vienam eilėrašty jau radosi šio sporto motyvų… O su tradicija visi mes vienaip ar kitaip galynėjamės…

Be poezijos suaugusiesiems, esi išleidęs dvi eilėraščių knygas vaikams: „Duokit kelią Begemotui“ (2019) ir „Ajerų kisielius, arba Varnos, varvekliai, varanai ir varlės“ (2021). Ar rašymas vaikams, lyginant su rašymu suaugusiesiems, sudėtingesnis procesas, reikalaujantis kitokių įgūdžių?

D. G. Manau, tiesiog vieni gali rašyti vaikams, kiti – ne. Gali būti labai talentingas poetas, bet vaikams neparašysi nieko. Be polinkio, tam reikia ir tam tikros vidinės klausos, pagavumo.

O ar reikia turėti vaikų?

D. G. Nebūtina, nors tai padeda. Eilėraščius vaikams pradėjau rašyti dar neturėdamas vaikų. Aišku, buvo sūnėnas, dukterėčia, bet, man atrodo, svarbiausia vaidmenį čia atlieka tavo paties vidinis vaikas, kuris ateina ir ima žaisti su tavo žodžiais, dėlioti kažkokį vaikišką pasaulį. Tiesa, nesusitikęs su vaiku nesužinosi, ar eilėraštis pasiekė adresatą – ar atliepė vaiko poreikius, emocijas.

Rašant vaikams – bent jau mano atveju – reikalinga labai skaidri sąmonė, tokia aiški žaidybinė šviesa. Jeigu šalia ir yra koks šešėlis, jeigu ir yra liūdesio, ta šviesa turi būti vedančioji. O suaugusiųjų poezijoje nori nenori leidiesi į kažkokį neurotinį, tamsų foną, melancholiją, pokalbį su įvairiomis asmeninėmis patirtimis, nuodėmėmis, prisirišimais, per kuriuos rašydamas klampoji. O vaikų poezijoje šoki, skraidai.

Kadangi kalbėjome apie socialinę kritiką, socialumą poezijoje, pokalbio pabaigoje dar norėčiau paliesti dalyvavimo literatūros bendruomenėje temą. Prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu savo darbuose apie kultūros, meno lauką vartojo sąvoką „illusio“, reiškiančią, paprastai tariant, tikėjimą meno lauku ir veiklos jame prasmingumu. Šį „illusio“ sustiprina pripažinimas, bet taip pat kitų meno lauko dalyvių tavęs priėmimas į bendruomenę, į „gentį“. Ir priešingai – jei „illusio“ mąžta, jei esi stumiamas į lauko užribį, galiausiai esti rizika priimti sprendimą lauke nebedalyvauti. Žinoma, toks (čia supaprastintas) svarstymas tinka ne tik kalbant apie meną, bet apskritai apie įvairius socialinius burbulus. Tačiau norėčiau paklausti, kiek Tau svarbus įvertinimas, buvimas bendruomenėje? Kaip manai, ar be minėto „illusio“ sugebėtum kurti, t. y. ar pakaktų vien tik autentiško santykio su kalba, rašymu?

D. G. Žmogus yra socialinė skruzdėlė, tad, manau, sudėtinga neturėti sąlyčio su kitais, nežinoti, koks kitų poetų, skaitytojų santykis su tavo tekstais, nors tai leistų galvoti, kad esi vienišas, nesuprastas genijus… Be abejo, kiekvienos šalies literatūroje visada yra išimčių. Mūsų, pavyzdžiui, Antanas Kalanavičius, visą gyvenimą atsiskyrėliškai pragyvenęs savo sodyboje, kalviavęs ir sukūręs puikių, autentiškų eilėraščių. Prancūzų literatūroje ryškiausias pavyzdys – grafas de Lautréamont’as, rašęs viename iš Paryžiaus viešbučių, beveik nebendraudamas su literatūrine visuomene. Tuo tarpu jo amžininkui Arthurui Rimbaud bendravimas su kitais buvo būtinas – jis veržėsi iš provincijos, atvyko į Paryžių susitikti su P. Verlaine’u, norėjo išgirsti šio nuomonę apie savo eilėraščius, nėrė į Paryžiaus literatų bendruomenę. Jam reikėjo miesto ir žmonių, bendravimo, nes galėjo patirti tiesioginį sąlytį su kitais, geriau suprasti save jų kontekste, galop tyčiotis iš miesčioniškumo, sustabarėjimo, kvailybės. A. Rimbaud buvo maištininkas ne tik poetine, bet ir socialine prasme, o de Lautréamont’as maištavo vienatvėje, tik rašydamas – iš to ir gimė „Maldororo giesmės“.

Tai kurio – P. Verlaine’o ar de Lautréamont’o – laikysena Tau artimesnė?

D. G. Nors žavi de Lautréamont’as ir jo Maldororas, A. Rimbaud noras bendrauti, tokia jo laikysena man artimesnė. Su laiku tampu vis didesnis introvertas, tačiau tebemėgstu važiuoti į PDR’us. Kaip Agnieszkos Holland filme „Visiškas užtemimas“, kur A. Rimbaud susitinka su tuometiniais Paryžiaus literatais, šėlioja, taip ir mes Druskininkuose išgyvename panašų vyksmą. Susitinkame, bendraujame, kvailiojame, šiek tiek „pasišpilkuojame“ ir toliau džiaugiamės vieni kitus matydami.

O ar pokalbio pradžioje minėta jaunųjų metalistų grupė „Šėtono kavalerija“ turi ką nors bendro su grupe, kuri susitinka PDR?

D. G. Tam tikra prasme turi… Jeigu ten buvo reiškiamasi per muziką, šokį, visą tą dūksmą ir šėlsmą, PDR’e mes irgi šokam ir šėlstam – ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Panašus, tik kameriškesnis procesas vyksta ir „Maskoliškių meno fronte“. Galimybė vienas kitą pamatyti ir praturtinti – didelė šventė.


1 Žudikai, žudikai! (Isp.)
2 Arnašius A. Pirmoji knyga: ornamentuoti ir kitokie angies kirčiai // Lietuvos rytas. – 1998. – Sausio 13 (prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/99-g/2444-aloyzas-arnasius-pirmoji-knyga-ornamentuoti-ir-kitokie-angies-kirciai-dainius-gintalas-angis).

Grégoire Damon. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / Grégoire’as Damonas (g. 1985) – šiuolaikinis prancūzų poetas, dviejų romanų ir aštuonių poezijos rinkinių autorius, gyvena Lione. Kaip jis pats sako, pusę jaunystės praleido baruose, kitą…

Antonin Artaud. Siekiant padaryti galą dievo teismui

2022 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / 1947 metų lapkritį Prancūzijos nacionalinis radijas (RDF) garsiam poetui, aktoriui ir režisieriui Antoninui Artaud (1896–1948) pasiūlė parengti medžiagą laidų ciklui „Poetų balsai“.

Neringa Butnoriūtė. Dramatiško intymumo knyga

2021 m. Nr. 10 / Dainius Gintalas. Vienos vasaros giesmė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 71 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Dainius Gintalas. Vienos vasaros giesmė

2021 m. Nr. 1 / Eilėraščio-upės su atokvėpiais fragmentai / vasara aušta plikas berniukas stumia valtį prieš vėją vardu kadafis o kodėl kadafis gal todėl kad vėjas visada beduinas vaikas staiga pameta valtį ir basas bėga

Fiston Mwanza Mujila. Tram 83

2017 m. Nr. 8-9 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / Fistonas Mwanza Mujila – Kongo Demokratinėje Respublikoje (nuo 1971 iki 1997 m. – Zairas) 1981 m. gimęs prozininkas, poetas, dramaturgas, šiuo metu gyvenantis Austrijoje…

Dovilė Kuzminskaitė. Stiprūs dūriai

2016 m. Nr. 4 / Dainius Gintalas. Adatos: eilėraščiai. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 78 p.

Blaise Cendrars. Panama, arba Septynių mano dėdžių nuotykiai

2014 m. Nr. 8–9 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / Blaise’as Cendrars’as (tikrasis vardas – Frėdėricas Sauser, 1887–1961) – šveicarų kilmės prancūzų poetas, prozininkas, žurnalistas, scenaristas. Su jo poema „Pasakojimas apie Sibiro eks­presą…

Henri Michaux. Toksai Plunksnius

2012 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / Henri Michaux (1899–1984) – vienas ryškiausių, mįslingiausių XX a. prancūzų poetų ir dailininkų. Šis belgų kilmės menininkas – amžinasis atsiskyrėlis, domėjęsis Vakarų misticizmu bei…

Dainius Gintalas. Septynios volungės ir keturiasdešimt kikilių

2004 m. Nr. 1 / Dalia Bozytė. Inkilas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Dainius Gintalas. Didelis ir drąsus

2002 m. Nr. 4 / Šimonis, Darius. Rykštė: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.