literatūros žurnalas

Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių. Sulaukdama gausaus pluošto rankraščių, leidinio redakcija turėjo vargti ir atrinkdama, ką publikuoti, ir rašydama atsakymus silpnesnių (estetiškai ir, ypač ankstyvuoju sovietmečiu, „politiškai-idėjiškai“) tekstų autoriams.

Čia skelbiame žurnalo literatūros skyriaus vedėjo atsakymų pradedantiesiems literatams, atsiuntusiems savo kūrinių 1954–1957 metais, fragmentus (medžiaga saugoma Lietuvos literatūros ir meno archyve).

Nors tuo metu iš jaunųjų reikalauta socrealistinės, ideologiškai angažuotos literatūros, sykiu prašyta neperspausti, vengti schemų, deklaratyvumo ir bendrybių („nesuabstraktinkit, nesuschematizuokit, nesuidelizuokite“), mokyta poetinės technikos – pirmiausia rimo ir ritmo – pagrindų. Vis dėlto dalis tuometinių pamokymų sukelia šypsnį: literatūros skyriaus vedėjas kritikuoja skambias frazes tekstuose, tačiau ir pats ne(iš)vengia jų laiškuose, besižarstydamas koeljiškos išminties perlais ar pasižymėdamas tiesmuku literatūros interpretavimu. Kiek stebina ir vedėjo kantrybė – nors to, turbūt, reikalavo jo pareigos – bandymai ką nors konstruktyvaus atsakyti net patiems grafomaniškiausiems bandytojams.

Literatūros skyriaus vedėjo pareigas užimantys asmenys aptariamuoju metu įvairuoja, tačiau archyviniuose dokumentuose jie nenurodyti; tik prie retesnių lapų prirašyta pavardė ar inicialai asmens, rašiusio atsakymą (pvz., Grybas, Šimonytė, V. R. ir kt.). Nors pavardes būtų galima bandyti atsekti, tačiau šios publikacijos atveju jos neatrodo būtinos. Veikiau priešingai – tai siūlymas susipažinti su anonimizuoto literatūros skyriaus vedėjo darbo virtuve ir egzotiškesniais jos vaisiais.

Publikacijos pabaigoje pridedame ir du iškalbingus skaitytojų laiškus, metonimiškai atspindinčius, su kokio pobūdžio prašymais tekdavo susidurti redakcijai.

 


Iš laiško P. Zapasnykui, 1954 03 15

Nejaugi tikrai mylįs žmogus gali savo mylimą merginą lyginti su „šaltu automatu“, kaip Jūs rašote 5 posmelyje, ir t. t. Tai falšyvas, netikras jausmas. Tuo nepatikės skaitytojas, todėl jo nejaudins Jūsų poezija.


Iš laiško P. Gaulei, 1954 06 24

Eilėraštyje daug gerų nuoširdžių vaizdų. Ypač nebloga forma. Tačiau, nežiūrint į visa tai, perskaičius eilėraštį nieko nelieka. Kodėl? Visų pirma todėl, jame per daug nuvargusio snaudulio. Taip ir jaučiama, kad autoriui „norisi užmigti giliu miegu“. Iš kiekvienos eilutės tiesiog veržte veržėsi šis nuovargis. Kažkokia pavargusi ir pati meilė.


Iš laiško J. Andriuškevičiui, 1956 03 08

Ta frazė [„Gyvenimo ir meilės neatskirti, / Nes jie vienodi kaip vandens lašai“ – S.V.] nieko nesako. Yra žmonių, kurie nemyli, o gyvena. Gyvenimas yra pirminis, meilė – antrinė, išvestinė. Galima gyventi ir nemylėti, o mylėti negyvenant – negalima.


Iš laiško P. Naraškevičiui, 1956 03 20

Vėjas suka
Pienės pūką
Ir dainas margų laukų…

Atseit, margos lankos dainuoja? Atseit, vėjas suka tas dainas su pienės pūku?


Iš laiško P. Palikevičiui, 1956 04 02

Šituose vaizduose jūs neatskleidžiate konkrečiai nei vaikystės, nei paties žmogaus ir lieka nesuprantama, už ką Jūs jį pamilote, ką jame ras sau bendro ir sektino skaitytojas. Iš viso, ar Jūs patys žinote apie kokį žmogų Jūs rašėte? Tikriausiai ne. […] Jūsų žodžiais nenori tikėti skaitytojas ir tuo labiau tokiais žodžiais neįtikinsite mergaitės, kad Jūs ją dar mylite.


Iš laiško S. Valiui, 1956 05 04

Daug gražių ir skambių žodžių eilėrašty „Žvejo meilė“. Jūs, tiesa pasakius, susiviliojate forma, pvz.:

Tai kodėl, tai kodėl
Tavo prijuostę baltą
Vakarais sudrėkina šaltoji vilnis?

Čia visiškai neaišku, ką Jūs norite pasakyti ir ką įprasmina šis klausimas. Tęsiate toliau:

Aštuoniolika greit…“
Mėgsta vyrai sakyti,
Jei tavieji plaukai spindi šalta rasa.

O jei plaukai nesuspindėtų šalta rasa, tai vyrai nesakytų, jog „aštuoniolika greit“? Ir kodėl, būtent, rasa juos verčia taip kalbėti? Ir kokiu būdu plaukai gali aprasoti?


Iš laiško Pr. Bladykai, 1956 05 18

Neteisingą apibendrinimą darote ir eil. „Alaus pardavėja“:

Kiek vestuvių,
jubiliejų
išparduoda pardavėja
mūsų liaudžiai per dienas!

Oho! Jeigu taip būtų galima pirkti drauge su alumi vestuves ir jeigu jos iš visos yra perkami, – tai kam bereikalingas Zagsas?
Galvokite, ką rašote!


Iš laiško B. Mikulėnui, 1956 05 22

Į ką Jūs taikote „Originaliame žmoguje“? Kažin, ar verta Petrą tik už nekaltą originalumą čaižyti. Jo originalumas nėra žalingas, niekam blogo jis nedaro… Gyvenime būna kitokių „originalų“, kurie nuodija aplinką. Tokius tad ir pliekite!


Iš laiško V. Andrijaičiui, 1956 07 03

Džiugu, kad Jūs esate didelio politinio pakilimo nuotaikoje.
Bet geram eilėraščiui sukurti neužtenka politinio pakilimo. Reikia tam poetinio pakilimo. O to ir trūko Jums.


Iš laiško M. Martinaičiui, 1957 02 27

Jūsų eilėraščiams šiame numeryje /nr.4/ skiriame žurnalo puslapį. […] Nuoširdus sveikinimas su pirmuoju puslapiu žurnale. Komplimentų nekalbėsim. Jie ir nereikalingi – rašote gerai.


Iš laiško A. Žobakui, 1957 04 29

Rašykite, drg. Žobakai! Tiesa visada karti, bet koks rašytojas neragavo jos karčių žodžių?


Iš laiško A. Vabalui, 1957 05 11

Kas pavykę Jūsų apsakyme – tai siužeto išsprendimas. […] Bet pabaiga turi būti trumpesnė, nereikia tų pasiaiškinimų, kada ir taip skaitytojas supras, dėl ko Aldona pabėgo. Galite parodyti, kaip inžinierius apsidairo ir jos neranda. Viskas. Toliau juk aišku. Žodžiu, pagalvokite pats.


Iš laiško V. Blinkevičiui, 1957 06 21

Natas tuojau atsiųsk. Eilėraštį padaviau redaktoriui. Jo vaizdai gražūs, nors mintis – mažutėlė.
Siųsk natas.


Iš laiško A. Žobakui, 1957 07 03

Taip pat jūs per daug demaskuojate savo herojus, kitaip sakant, paduodate silkę su galva ir uodega.


Iš laiško Per. Merkininkui, 1957 08 30

Jūsų lyrinių eilėraščių nespausdinsime dėl vietos stokos. Šie eilėraščiai niekuo neišsiskiria iš ta tema rašytų kūrinių: vis tos pačios žvaigždės, ramunės, mėnulio pilnatys, mėlynos akys…


Iš laiško R. Vidzbeliui, 1957 10 26

Bet kas iš to? Juk visų toks likimas. Visi dirba, miršta. Apie tai nė rašyti neverta.

 



Skaitytojų laiškai

Gerb. Redaktoriau!

Aš jums rašau kaipo dažnas spaudos svetys į Jūsų negailestingą rankraščių krepšelį… Ir šita dešinioji ranka taip negailestingai mane ištraukia iš šviesaus Tarybinio žurnalo spaudos puslapio ir bloškia, be jokio gero atsakymo, į šiukšlių kampą. Ir kada gi, brangus redaktoriau, man ką išsamesnio parašysite apie mano kūrybos kančių kelius? Turbūt dar to laiko, kol aš gyvas būsiu, nesulauksiu… Daug rašote apie jaunųjų rašytojų globojimą, bet viskas taip ir pranyksta juodu ant balto parašytu. Kodėl pas mus dar vis buvoja nedoros nacionalistinės nuotaikos, kad netiko ir viskas su kūrinėliu autoriui… Gali sieloje pykti, sukti galvą dėl jo suprantamesnės meninės vertės. Galbūt todėl taip abejingai man atsakote, arba visai neatsakote, kad mano vardas dar nežinomas tarybinės spaudos visuomenei? Bet pas mane kantrybės netrūksta vis Jums parašyti ir laukti atsakymo ištisais mėnesiais…

Baigdamas Jūsų prašyčiau vieno tik, man atsakyti prašau į mano buvusią ir dabartinę kūrybos linkmę ir pažangą. Gal kartais ir visai neapsimoka berašyti? Bet aš tam turiu didžiausią patraukimą…

Lauksiu Jūsų greito ir išsamaus atsakymo žemiau dedamu mano adresu!

P. S.
Redakcijoje randasi daug bendradarbių iš rašytojų rango. Prašyčiau jų man parašyti daugiau patarimų laišku tuo pačiu adresu.

Su pagarba.
1948 IX 15 d. Pranas


Gerbiama „Jaunimo Gretos“ redakcija,

šiandien gavau atsakymą į mano apsakymą „Eilinis Gerdauskas“. Be abejo tokį atsakymą aš negalvojau gauti. Nieko nepadarysi. Jūs daugiau išsimokslinę, daugiau žinot. Todėl ginčytis su jumis negalvoju. Pavyzdžiui rusų laikraštis, truputį kitaip įvertino šį apsakymą, nors rusiškai aš rašau žymiai blogiau. Rusų laikraščio redakcija manęs nepaklausė, kodėl Gerdauskas pradžioje buvo toks nedrausmingas, nes jie žino, kas tai yra armija, nes jie žino, kad armijoje jaunuoliui, tik atėjus iš laisvo gyvenimo, iš civilinio gyvenimo, sunku priprasti. […] Be abejonės lietuvių literatūroje ši tema neįprasta. Nei vienas rašytojas, nei vienas žmogus, nebuvęs kareiviu, negali patikėti ir parašyti kareivio gyvenimą. Be abejo sistema jums nauja, neįprasta, galvojate, kad aš nukrypstu politiškai. Toli gražu, aš politiškai gerai išsilavinęs, dar kartą kartoju, kad rusų laikraštis visai kitaip įvertino šį apsakymą. Taigi, prašau atsiųsti rankraštį atgal, rusų laikraštis išspausdina, rankraštį vis tiek atsiunčia atgal. Rankraštis man būtinai reikalingas, nes aš žmogus, kuris niekad nemeta vilties, kuris mokosi iš tikrų klaidų.

Pažiūrėsiu, kaip jūs įvertinsite sekantį mano apsakymą, kuris irgi apie kareivio gyvenimą. Tuoj jį baigsiu.

Taigi, atsiųskite rankraštį. Labai prašau. Ir prašyčiau daugiau domėtis kario gyvenimu. Nes lietuvis kareivis, gavęs lietuvišką žurnalą, laikraštyje nieko nemato apie tikrą kareivišką gyvenimą. […] Jūs pasižiūrėkite kino filmą „Ivan Brovkin“. Jūs pamatysite tikrą gyvenimą, tikrą kario gyvenimą. Vienu žodžiu per daug įsikarščiavau. Aš tik kovoju už kareiviškas teises. Atleiskite mane. Nenoriu jus įžeisti. Gal aš žymiai jaunesnis už jus. Todėl mane atleiskite.

Prašau, atsiųskite mano rankraštį.

1956 VI 11 d. Z. B.


Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Juozas Marcinkevičius. Kiek laiko atima blogai parašytas eilėraštis?

2020 m. Nr. 8–9 / Paskaičiuota, kad, sakysime, eilėraščio skaitymas trunka penkias minutes. Tarkime, kad tai blogas eilėraštis. Reiškia, tos penkios minutės nueina veltui.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6 / Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2 / aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet…

Pamatyti gyvą poetą! Laiškai Rašytojų klubui sovietmečiu

2020 m. Nr. 1 / Daugelis mūsų mokyklos mokinių dar nėra matę savo akimis gyvo rašytojo, tik portretus ir knygas. <...> Galbūt Jus prajuokins tas faktas, kad vyžuoniškiai nėra matę gyvo poeto, bet tuo labiau suprasite mūsų norą, kad šis susitikimas įvyktų.

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose