literatūros žurnalas

„Fiksuoti vidinės visatos vyksmą“

2020 m. Nr. 4

Poetą Ernestą Noreiką kalbina Saulius Vasiliauskas

 

ERNESTAS NOREIKA (g. 1989) – poetas, reperis, trijų eilėraščių rinkinių ir dviejų repo albumų autorius. Augo Pravieniškėse, baigė lietuvių filologijos studijas Lietuvos edukologijos universitete (dabar – VDU). Studijų metais buvo vienas iš jaunųjų rašytojų draugijos „Literatų arka“ iniciatorių ir lituanistų leidinio „Žosmė“ redkolegijos narių. Pirmoji E. Noreikos knyga „Povų ežeras“ (2012) pelnė autoriui Zigmo Gėlės premiją už geriausią debiutą, trečioji – „Apollo“ (2019) – Jaunojo jotvingio vardą.

 


– Pirmoji Tavo knyga „Povų ežeras“ išėjo dar 2012-aisiais. Trečioji – „Apollo“ – pernai. Ar rastume daug skirtumų tarp autoriaus polinkių, požiūrių, nuotaikų, pasaulėvokos ir kt., rašiusio pirmąją ir trečiąją knygas?

E. N. Žinoma, neišvengiamai. Nors čia gal labiau literatūrologų darbas pjaustyti knygas įvairių terminų ir teorijų peiliukais. Gaila, kad labai dažnai ne ypač aštriais, atšipusiais, antikvariniais. O šiaip… juk net atsibudęs gražų rytą gali suvokti, kad tapai kitu žmogumi. Lyg būtų tave kas perrašęs, perkūręs, rodantis šiame tikrovės veidrodyje tau pačiam visai naują tavo atspindį. Esu girdėjęs pasakojimų, kad žmonės per vieną naktį pasikeičia kardinaliai. Tarsi būtų apsėsti neišvengiamos būtinybės keistis. Mistika. Tad ką kalbėti apie mėnesius, metus, kurie prabėgo tarp knygų. Išties jausmas keistas, nes kartais atrodo, kad pirmoji buvo vakar, o kartais, jog prieš amžinybę.

Knygą „Povų ežeras“ išleidau būdamas dvidešimt dvejų metų, o „Apollo“ – sulaukęs trisdešimties. Labai daug svarbių dalykų, prasminių lūžių įvyko tarp šių skaičių. Regis, po truputį pradedu galėti suskaičiuoti ir patį save. Kiek ir kokio manęs esama mano knygose. „Povų ežeras“ lyriškesnė, be to, joje yra eilėraščių net iš vėlyvos paauglystės. Daug skaudulio, kuris lieka po nepasisekusių meilių. „Apollo“ knygoje užfiksuotos kitokios patirtys. Paskaitykite. Manau, kad tai geriausias būdas išsiaiškinti. Ir tą reikia daryti patiems. Neklausyti, kas ką pasakė, pamėginti suvokti knygą per save, atrasti ją savyje.

– Tavo poezija nuo pat debiuto pasižymėjo vaizdinių įvairove, metaforų gausa. Vis dėlto naujausioje knygoje tokios „metaforų lavinos“ nerastume, kalbėjimo būdas, sakyčiau, skaidresnis, taupesnis, santūresnis. Kaip pats vertini savo rašymo braižo kismą? Ar tai susiję ir su vidiniais pokyčiais?

E. N. Matyt, per laiko filtrą save išsigrynini. O tas filtras susideda iš daug dalykų: šukių, žvyro, akmenų, kerpių, pelėsių, sunkaus darbo, dykinėjimo, smėlio, knygų, visokiausių emocinių audrų, išgyvenimų, netekčių, išsiskyrimų etc. Teki per tą filtrą tarsi vanduo ir tik iš toliau, tik pratekėjęs gali pamatyti, kokios nuosėdos lieka po tavęs. Šiuo atveju tame laiko filtre liko visas klampus dumblas. Visi keičiamės. Kiekvieną sekundę esam jau šiek tiek kitokie ir nebūtinai vien dėl viduje, sielos gelmėse vykstančių ar įvykusių dalykų, juk tam tikras biologinis ritmas, jo pokyčiai gali nulemti pasikeitimus. Vienaip pasaulis atrodė ir jį suvokiau, kai buvau dvidešimties, ir visai kitaip jį matau ir priimu būdamas trisdešimties.

Be to, mintis lengviau yra susidėlioti blaivia galva, bandant gyventi ramesnį ir šviesesnį gyvenimą, ar pavyksta – visaip būna, žmogus yra nuodėmingas, matyt, iš prigimties, reikalingos iškrovos, kad nesudegintume savo vidinio kompiuterio.

– Naujausiąją knygą palydėjai „Youtube“ vaizdo įrašu, kuriame kitas poetas ir Tavo bičiulis Mantas Balakauskas ją užkasa. Kaip kilo šis sumanymas? Kuo jį laikytum – reklama, provokacija, maištu, akcija ar…?

E. N. Tiesiog norėjosi, kad knyga grįžtų ten, kur užgimė. Į mėnulio žemę, į Islandiją. Svarsčiau, kaip tai padaryti. Kadangi Mantas tuo metu gyveno toje šalyje, pasisiūlė, kad galėtų ją užkasti. Tai gal labiau pagerbimas tos žemės, iš kurios išaugo impulsai ir būsenos, pagimdžiusios eilėraščius, leidusius suvokti, kad judama gera ir man pačiam patinkančia linkme. Atidaviau pagarbą uoloms ir kalnams, ir juose gyvenančioms dvasioms, kaip rašau viename eilėraštyje. Išties ten būdamas jaučiau tam tikrą magiją, jaučiausi esantis šalia stiprios ir neapčiuopiamos jėgos, kuri leido išlikti ir išlipti iš savęs senojo. Leido pergalvoti save, šį tą pataisyti. Manau, tokia padėka yra graži padėka. Tai ne maištas, tai ne provokacija. Reklama? Taip, to tikrai yra, neslėpsiu. Manto bičiulis turėjo kamerą, kuria nufilmavo visą procesą. Juo pasidalinau su visais. Knyga pus, raidės, žodžiai susigers į žemę. Gal kas nors toje vietoje išaugs. Gal mažas raketų krūmelis. Gal tiesiog žolė – arba niekas neaugs. O galbūt besikeičiantis miražas, interpretuojantis mano eilutėse matytus vaizdus. Važiuotų žmonės mašina pro šalį ir nesuvoktų, iš kur toli lygumoje raibuliuoja banginių skulptūros, moteris iki skausmo žydinčia suknele ar namas žalia indėniška skiautere. Tai man labai patiktų.

– Pamenu, nuo pat pasidalijimo dar feisbuke daug dėmesio sulaukė Tavo eilėraštis „Povandeninis“. Regis, jį rašei dirbdamas Prancūzijoje? Galbūt galėtum kiek išskleisti jo radimosi aplinkybes?

E. N. Tuo metu dirbau Prancūzijoje ir vienai nakčiai buvau apsistojęs nedideliame Herqueville’io miestelyje, sename dviejų aukštų name. Buvo labai karšta diena, dvejojau, ar verta kišti nosį į lauką, nes šaldytuve turėjau pakuotę skanaus atšaldyto alaus, mažais buteliukais. O name buvo taip vėsu ir gera, ypač basomis vaikščioti per šaltas marmurines grindis… Matyt, manyje gyvenantis nuotykių ieškotojas vis dėlto nugalėjo ir išvijo paklajoti. Susikroviau kuprinę, įsidėjau sūrio, vytintos jautienos, prancūzišką batoną, kelis buteliukus alaus ir sukamo tabako. Ir išdrožiau.

Klajojau ilgai, praėjau ne vieną ganyklą, kurioje susibūrę asilai ramiai kramtė šešėlį. Išėjau į kelią ir užvaldė noras eiti ir eiti, tai ir ėjau, vis galvodamas, o ką pamatysiu už kito posūkio, o pasiekęs tą posūkį vėl galvodavau, kas slepiasi už dar vieno, vinguriavau nešamas ir apsėstas posūkių. Galiausiai atsivėrė nuostabus vandenyno vaizdas. Pamaniau, kad būtų jėga pamėginti nusileisti siauru takeliu, vedančiu skardžiu žemyn. Leidausi kokią valandą ir vis geriau girdėjau vandenyno garsą, gal net ne garsą, o balsą. Priėjau bėgius, kurie smigo tiesiai į vandenį, o vandenyno bangos jais kilo ir ritosi atgal lyg ošiantys traukinio ratai. Paskui tiesiog aprašiau tai, ką mačiau. Vieni sako, kad traukinį, kiti – kad povandeninį laivą, dar kiti išvis nieko nesako, bet galvoja, kai kurie neigia tų bėgių buvimą, kai kurie neigia eilėraščio arba manęs buvimą, kiti nesupranta, iš kur prie bėgių atsirado vandenynas. Arba prie ko čia ta jūra. Žodžiu, gyveni žmogus ir nežinai, už kokio posūkio tavęs tyko eilėraštis.

– Visų trijų Tavo knygų redaktoriai žymūs poetai – Antanas Šimkus, Kęstutis Navakas, Rolandas Rastauskas. Kas įsiminė iš knygų redagavimo? Kiek šį darbą keičia konkretaus redaktoriaus asmenybė?

E. N. Na, jeigu pats pasirenki redaktorių, vadinasi, tiki juo. Tiki jo išmanymu, gebėjimu suprasti, įsiskaityti, pamatyti, pajusti, patarti. Nė vienas redaktorius mano knygų neperrašinėjo, neperrašinėjo eilėraščių, nekeitė prasmių ar vaizdinių, nelengvino eilučių, nesistengė iškirpti manęs iš eilėraščių. Esu jiems už tai dėkingas. Visi puikūs poetai, nuostabūs redaktoriai, bičiuliai, davę gerų patarimų. Smagu yra dirbti su asmenybėmis, stipriomis asmenybėmis, kuriomis tiki ir pasitiki.

– Prieš atvykdamas studijuoti į sostinę gyvenai Pravieniškėse – miestelyje, „žymiame“ dėl čia veikiančio kalėjimo-pataisos namų. Kokį poveikį augant Tau darė vietinė aplinka?

E. N. Taip, tiesa, užaugau tokioje aplinkoje, tarp įkalinimo įstaigų sienų, jos aprėpia visą mūsų miestelį. Sau jį vadinu „geležinių erškėčių kraštu“. Aplinka daug reiškia besiformuojančiam žmogui. Siurbi viską į save, sugeri tarsi kempinė, visas spygliuotas tvoras ir dar labiau spygliuotus žmones. Bet vaikystė buvo smagi, kaip ir daugelio: futbolas, krepšinis, slėpynės, vėliavėlės pagrobimai – tiesa, jie būdavo įdomūs, visi turėjom kareiviškas aprangas ir šį žaidimą žaisdavome miškuose, buvo galima priešininką pagauti, pririšti prie medžio ar surištą įmesti į apkasą, kad niekas nerastų. Dar žaisdavome lapsą, tai tarsi beisbolo variantas, buvęs tik pas mus. Aštūnkė – iš smėlio išpieštoje aikštelėje stengėmės pasiekti priešininkų pusę, tai grubus žaidimas su regbio elementais. Vieta viena, bet visi užaugome labai skirtingi. Kam alkoholis, kam narkotikai, kam kalėjimas pakišo koją. Specifinė vieta. „Egzotiška“. Neteko girdėti, kad dar kur nors kitur yra kas nors panašaus – žmonės, nuteisti už žiaurius nusikaltimus, kai jiems dar nėra pasibaigęs bausmės laikas, gali laisvai vaikščioti po miestelį, tarp vaikų, jaunimo, gyventojų. Išties turėtų valstybė atkreipti dėmesį į Pravieniškes ir ką nors daryti, gerinti čia gyvenančių žmonių sąlygas, tik labai sunku prisibelsti. Žurnalistai bijo, valdžia vaidina, kad negirdi ir nemato. Tiesa, šiuo metu gyvenu geležinių erškėčių krašte, savo noru. Niekada nežinai žmogus, koks posūkis tyko už šio eilėraščio.

– 2008–2012 metais studijavai anuometiniam LEU Lituanistikos fakultete. Be kitų dalykų, ten virė aktyvus literatūrinis gyvenimas. Kas iš to laikotarpio įstrigę labiausiai? Kiek, žvelgiant retrospektyviai, Tau, kaip kuriančiajam, buvo svarbios tos veiklos?

E. N. Susibūrimai. Bendraminčiai. Kai augau Pravieniškėse, nebuvo jaunų žmonių, rašančių, kuriančių, nelabai buvo su kuo tais dalykais pasidalinti. Daugelis darė ką kita. Kai kūrėme repą, buvom tik dviese, aš ir vienas bičiulis. Ir tai jau buvo visai neblogai. Visi tie susibūrimai universitete labai daug davė. Davė vietą, erdvę pasisakyti, parodyti, ką turi, pasidalinti. Tai daug svarbiau už įvairias literatūrines svetaines, kuriose publikuodavau savo eilėraščius su slapyvardžiu. Tiesa, tas irgi buvo reikalinga ir naudinga, bet ne taip, kaip susitikimai akis į akį, skaitymas gyvai matomiems žmonėms, tiesiogiai reaguojantiems į tavo tuometines rašliavas.

– Kaip literatūros procesą veikia socialinis kontekstas, visuomenės kaita? Jei pasakyčiau, kad mūsų poezija labiau laikosi už tradicijos ir jos transformavimo būdų, nei, pavyzdžiui, seka socialines problemas, sutiktum? Ir ar daug, Tavo nuomone, literatūros raidoje nesąmoningos inercijos?

E. N. Literatūra kaip meno forma, o ne kaip terpė uždirbti pinigų, jei žiūrėsime taip, neturi ir neprivalo taikytis prie ko nors ar sekti kuo nors, kaip ir bet kokia kita meno forma. Ji neprivalo atspindėti jokių šiandieninių ar apskritai bet kada buvusių socialinių kontekstų, ji turi būti tokia, kokia yra reikalinga ją kuriančiam žmogui. Kol kas žmogui. Neilgai trukus – kuriančiam robotui su dirbtiniu intelektu, kuris, manau, irgi pats nuspręs, kas jam reikalinga.

Ar atmetus literatūroje socialinį kontekstą ji tampa įdomi, patraukli, reikalinga skaitytojams, čia jau kitas klausimas. Kiekvienas einam savo keliu, aprašinėjam ir bandom fiksuoti savo vidinės visatos vyksmą. Kiekvienas turim skirtingų lūkesčių, kiekvienam savaip užtenka ar neužtenka skaitytojų. Vienam galbūt pakanka, kad bent vienas žmogus perskaito ir mėgsta, tai ką jis parašė, kitam nepakaks ir tūkstančio. Man asmeniškai kūryba suteikia galimybę būti, žinoma, smagu, kai tavo literatūrinis buvimas patinka ir kitiems esantiems, būnantiems, smagu, kai tai nutinka natūraliai, neprisitaikėliškai.

Taip, pripažįstu, kad mūsų poezija labiau laikosi už tradicijos turėklų, matyt, dėl to, kad bijo pargriūti. Visuomet daugelis rinksis patogiausią taką, pramintą, pragenėtą, su aiškiomis gairėmis ir matomu moliniu vandens ąsotėliu to tako gale. Žmonės turi teisę rinktis, tegul patys sprendžia, ar save randa, ar jiems apskritai svarbu save rasti tuose žodžiuose, kuriuos užrašo. Ar jie gali save rasti tradicinėse formose, kontekstuose, mituose ir visokioje kitokioje gilioje praeityje, kurią savy perkuria ir pateikia jos interpretacijas. Turi nutekėti daug vandens tavyje, kad išdrįstum pamąstyti, kaip esi iš tikrųjų, kad nebijotum ieškoti ir žengti į neaiškų brūzgyną ar klampią pelkę, nes kai pagalvoji, tai irgi nėra logiška, juk žmogų veikia natūralus išgyvenimo instinktas, o kad išgyventum literatūroje, tikrai reikia daug jėgų ir valios. Bet svarbiausia išmokti nebijoti ir suvokti, kad visų pirma tai yra tau, o tik paskui – kitiems. Be to, pelkėse galima rasti tokių gražiai žydinčių augalų, kad kambariniams narcizams tik slėptis it stručiams vazono juodžemyje.

– Ne sykį vienas ar kitas vyresnės kartos rašytojas yra pasakęs ar net priekaištavęs, kad mūsų karta „geria gerokai mažiau“. Ar tikrai? Kaip pats leidi laisvalaikį? Ir koks Tavo santykis su vyresnės kartos rašytojais? Ar su kuo nors palaikai artimesnius ryšius?

E. N. Juokinga yra priekaištauti, kad kas nors ima ir elgiasi sąmoningiau nei prieš tai buvę. Bet kad geria mažiau, nesu tuo tikras. Arba kad svaiginasi. Gal reikėtų kalbėti apie svaiginimąsi, apie poreikį būti apsvaigus, retkarčiais perkrauti save. Arba visada būti persikrovus. Alkoholis šiandieniniame pasaulyje jau nebėra vienas iš pagrindinių svaiginimosi būdų. Jaunimas labiau įninka į narkotikus, tad ir palyginti tą svaiginimąsi yra gana sudėtinga. Visokių yra, neturiu konkrečios statistikos, neturi ir tie, kurie taip sako, tad tai tėra šūdo malimas, galbūt pavydas, kad mūsų karta nesivolioja pakampėse apsimyžę ir apsišikę, kad daugelis daug anksčiau susivokė, jog svaiginimosi kultūra veda velniop ir niekur kitur. Kiekviena karta turi savo bohemą. Ji irgi kinta. Kaip ir viskas, kas mus supa.

Mano laisvalaikis nėra labai apibrėžtas, leidžiu jį įvairiai. Kartais tiesiog prasėdžiu namuose, ramiai vakaroju, skaitau, žiūriu filmus, valgau traškučius ir svaigstu nuo juose esančios chemijos. Kartais bėgioju miške klausydamas muzikos ir taip valausi nereikalingus šios tikrovės elementus. Kartais išbėgioju gilią ir klampią tamsą, iš kažkur staiga išnirusią. Kęstutis Navakas vienoje laidoje yra sakęs, jog nuo demono nereikia bėgti, nes tas vysis dar smarkiau, kad jam yra pavykę su demonu susidraugauti ir jie dabar draugeliai. Ir aš bandau. Susidraugauti. Kartais pabėgti pavyksta ir būna šviesiau. Nors yra savaitgalių, kai susitinku su draugais išgerti alaus. Nieko čia blogo. Viskas su saiku. To reikia išmokti, manau, ne atsisakyti, o teisingai ir protingai vartoti. Kartais vienas alaus bokalas su gerais draugais gali labai daug duoti, kartais ilgalaikė abstinencija gali labai daug atimti. Kalbu tik apie save. Netaikau to kitiems. Visi turime save pajusti ir nuspręsti, kokiomis formomis mums patogiausia ir geriausia gyventi. Man patinka teisė rinktis.

O santykis su vyresnės kartos rašytojais įvairus. Žinoma, skaitau, labiausiai tas santykis ir yra literatūrinis. Man buvo artimas ir svarbus žmogus K. Navakas. Su juo ir buvo artimiausias santykis. Giliausias ryšys. Amžiną atilsį.

– O ar bendrauji su jaunąja, tikriau, jauniausiąja karta – kūrėjais, kuriems dabar apie dvidešimt metų? Jauti šios kartos atėjimą, kokį nors savitumą, kitoniškumą?

E. N. Tiesą sakant, dvidešimtmečių poetų ar poečių nelabai pažįstu. Truputį vyresnius už juos tai taip. Nelabai jų ir matau. Gal dėl to, kad nesilankau renginiuose, kuriuose jie skaito. Galbūt nesilankau, nes nežinau, kur ir kada vyksta. Gal būtų įdomu. O gal visiškai ne. Ir ne dėl pačių renginių. Dėl manęs. Tiesiog seniai jau pabodo tas ėjimas iš renginio į renginį, visko tiek daug, beprotiškai, kad net nebenoriu niekur. Ko labiausiai noriu, tai pasiilgti renginių, o pasiilgus atvažiuoti ir maloniai praleisti laiką. Pastaruoju metu jaučiu, kad ne pasikraunu nuo jų, kaip būdavo anksčiau, o išsikraunu, ta blogąja prasme. Išsikraunu kaip išmanusis telefonas, o kaip tik tada kas nors svarbaus bando man prisiskambinti.

– Ar yra poetų, kurių kūrybos nemėgsti, bet viešai to pasakyti nedrįstum?

E. N. Nebijočiau, bet tiesiog atsistoti ant scenos ir vardinti poetus, kurių kūrybos nemėgstu, būtų gal ir įdomu kitiems, bet baisiai kvaila ir nepagarbu. Nebent norima įžeisti viešai žmogų, suvesti kokias sąskaitas, gal tas žmogus yra blogesnis už savo eilėraščius, čia jau pagal kiekvieno asmeninį norą ir susidūrimus. Visada gali su žmogumi pasikalbėti asmeniškai, jei kyla koks klausimas, jei nori ko nors paklausti, išsiaiškinti, pavyzdžiui, galima prieiti prie poeto, kurio kūrybos nemėgsti, ir į ausį tyliai pasakyti: „Klausykite, gerbiamas poete, kodėl jūsų kūryba yra toks šūdas?“ Arba galima nekreipti dėmesio ir nesakyti tam poetui į ausį nieko. Ir nesakyti garsiai. Galima pasikalbėti apie poetus draugų rate, kaip ir apie bet ką kita. Viskas subjektyvu. Galiu nemėgti kūrybos dėl to, kad kas nors ten man svetima, bet tuo pačiu galiu gerbti to poeto talentą. Visaip būna. Visaip yra. Ačiū die, kad taip.

– Dalyvavai ne viename literatūriniame renginyje užsienyje. Ar buvo, kas nustebino, pasirodė nebūdinga mūsų literatūros laukui?

E. N. Išties tai panašu. Niekas nenori išradinėti iš naujo dviračio. Koks skirtumas, kokios spalvos dviračio rėmas, kiek ratuose stipinų, kaip skamba skambutis, kokio minkštumo sėdynė, kaip minasi pedalai. Tai tas pats dviratis. Tik kitos gatvės ir kiti žmonės, kurie tuo dviračiu važiuoja. Pasitaiko žmonių, gražesnių už dviračius, tuomet žiūri į žmones. O juose viskas kitaip. Vieniems trūksta stipinų, kitų gražūs skambučiai, dar kitų minkštos sėdynės. Ir tai yra jau visai kiti žmonės. Jie yra labiau iš naujo išrasti dviračiai nei dviračiai. Tai tiek apie renginius.

– Repas ir poezija, poezija ir repas. Ne sykį esi apie šias veiklas ir jų santykį kalbėjęs, o man įdomu, kiek jos skatina viena kitą, tarkim, repo įrašų užbaigimas vėliau stimuliuoja grįžti prie poezijos ar atvirkščiai? Beje, štai kaip buvo pavadintas straipsnis apie prieš kelis mėnesius Alytuje vykusį renginį, kuriame dalyvavai: „Bibliotekoje poezija su repu nesipyko, publikai patiko“.

E. N. Kažkaip jos vyksta tame manęs inde, nesusimaišo. Aš lyg aliejinė lempa. Esu visad paniręs į kūrybinį procesą, nežinau, ar turiu taip būti, bet gal turiu, jei būnu, net kai atrodo, kad nieko neveikiu ir dykinėju, tai irgi nėra tuščias ir nykus buvimas, bereikšmis kenkėjiškas veltėdžiavimas, kažkas ataidi, bandau įsiklausyti, išgirsti tą garsą, žodį, spalvą. Kaupiuosi. Tyla ir ramybė yra labai reikalinga kūrybinio proceso dalis. Taip tiesiog varyt eilėraštį po eilėraščio, dainą po dainos, knygą po knygos, nu blemba, gi jei nesam durni, juk suprantam, kad tai tėra aukščiausio lygio kūrybinis išsigimimas. Repas padeda pailsėt nuo poezijos, o poezija nuo repo, ir tarp visų tų dalykų ir tuose dalykuose būna tylos akimirkos. Pauzės. Balti tušti lapai. Bet geriau balti tušti lapai nei pilni tušti lapai.

– Esi Rašytojų sąjungos narys. Kaip pats vertini šią organizaciją? Kokios jos funkcijos aktualiausios nūdien?

E. N. Hm, priminei, pagalvojau, kad tikriausiai būsiu vėl užmiršęs susimokėti mokestį. Tiesą sakant, nelabai aš turiu ten reikalų, buvau keliuose suvažiavimuose. Ką galiu pasakyti – primena vaikų darželį, kiekvienas bando parodyti, kad jo kibirėlis pilniausias prasmės, o kastuvėlis gražiausias. Gal viskas keisis. Na, mažai jaunų žmonių, statistikos nedariau, bet iš veidų matosi, kad didžioji dauguma yra pakankamai garbaus amžiaus. Plėšosi, dergiasi, nekenčia, smerkia vieni kitus, bando perkąsti gerkles aštriais žodžių dantukais. Apie funkcijas reiktų klausti pirmininkės, pavaduotojos ar kitų kompetentingų asmenų, ten dirbančių ir išmanančių tą virtuvę. Esu retas svečias, tad galiu pasidalinti tik labai kukliais pastebėjimais, deja, neduodančiais jokių alternatyvų keistis, kaip normalus lietuviškos veislės smerkikas.

– Jeigu valstybė, pasikeitus valdžiai, staiga nustotų remti kultūrą, meną, uždarytų paramą skirstančias įstaigas, kas atsitiktų ir kaip įsivaizduotum tokios valstybės ateitį?

E. N. Regis, dėsningai link to ir einama. Literatūriniai leidiniai, kultūrinės įstaigos kiekvienais metais gauna vis mažesnį finansavimą. Susidaro vaizdas, kad viskas tyčia yra žlugdoma. Numeta kaulą, ir graužkit visi kartu, vienam gal nuskils kaulų čiulpų, o kitam dantis. O dantistai kainuoja. Tiesą sakant, tai kažkoks košmaras. Kokią galima įsivaizduoti valstybę be kultūros? Tai jokia valstybė. Menininkai ir taip gyvena praktiškai vien oru. Permečiau greitai mintyse kuriančius žmones ir pagalvojau, kad asmeniškai nė vieno nepažįstu, kuris uždirbtų tik iš to, ką kuria. Nežinau nė vieno poeto, kuris gyventų vien iš poezijos, rašytų ir gautų tokius honorarus, kurie leistų prasimaitinti ir susimokėti sąskaitas. Visi dar ką nors dirba šalia to, stengiasi varyt keliais frontais. Daro žmonės, stengiasi, kuria, o valstybė dar sugeba parodyti faką. Kartais manau, jog stengiamasi iš žmogaus atimti viską, kas ugdo gebėjimą kritiškai mąstyti ir matyti, kas lavina skonį, apskritai viską, kas žmogų gilina. Nes nereikia mąstančių, reikia šunelių robotukų, vykdančių valstybės primetamas komandas. Reikia robotukų, kurie leidžiasi užprogramuojami paviršutiniškumui. Jei dabartinis valstybės požiūris į kultūrą nesikeis, tai gresia nužmogėjimas. Žmonės virs tiesiog gyvūnais, valgančiais, dirbančiais, miegančiais, mirštančiais. Džiugu tik tai, kad dar yra stebuklingų žmonių, kurie iki šiol nespalvotas juostas spalvina rankiniu būdu. Kai nebefinansuos dažų ir teptukų, atsidursim nespalvotam nebyliam kine.

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6 / Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti.

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2 / aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet…

Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė

2019 m. Nr. 10 / Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams

2019 m. Nr. 12 / Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių…

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

„Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

„Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

„Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / mano galvoje užsiūtas dangus, po juo renkasi akmens žmonės mažytėj saulės arenoj ryškiai išderintais šešėliais, jų olose veisias šikšnosparniai, įkalinę spindulius nutriušusioj kasdienybės trobelėj…