literatūros žurnalas

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2

LTSR Rašytojų sąjunga ir kultūriniai leidiniai sovietmečiu susilaukdavo įvairiausių laiškų – tuo buvo galima įsitikinti ir beskaitant dvi ankstesnes „Literatūros archyvų“ publikacijas. Vis dėlto šįsyk archyvuose užtiktas skaitytojo Stasio Verksnio 1950-ųjų spalio 10 d. laiškas [kalba netaisyta – S. V.] varžytųsi dėl paties keisčiausiojo titulo. Drauge su juo spausdiname ir tuometinio Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko Jono Šimkaus atsakymą.

S. V.

 

Gerb. Rašytojai,

Aš provincijos jaunuolis perskaitęs L. Lagino knygą „Patentas „A. V.“ išleistą Valst. Grož. Literat. Leid. Vilniuje, 1950 m. nieko negaliu suprasti, aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet vis tik prašau nurodyti jei galima kuriame žemyne tai randasi, jeigu ne kokie nors politiniai sumetimai, nors aš klausiu vien tik smalsumo vedamas ir tiek. Paskiau tenai rašoma apie kažkokį vaistą pavadintą „Bereniko eleksyras“ tai ar iš tikrųjų tokie vaistai yra tikrenybėje ar viskas tik fantazija, galbūt aš pasirodysiu perdaug naivus bet už atsakymus aš būsiu nuoširdžiai dėkingas o dabar viso gero.

Drg. Verksniui

Kriokialaukio paštas,

Dzekaučiznos tarybinis ūkis.

Jūs teiraujatės dėl vietovardžių, aprašytų romane „Patentas AV“. Šis romanas yra fantastinis ir visi vietovardžiai, aprašyti romane, paimti ne iš geografijos, bet iš fantazijos. Tokios rūšies (fantastinių) romanų pasaulinėje literatūroje yra labai daug. Pav. Svifto romanas apie Guliverio nuotykius, arba Rablė romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“, Anatolio Franso romanas „Pingvinų sala“ ir t. t. Taigi ir „Patentas AV“ aprašo tikrovėje nerandamus, bet į tikrovę labai panašius įvykius, paties rašytojo sugalvotus.

Jonas Šimkus

 


Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu

Jonas Mekas. Apie brandintuvę. Laiškas Antanui Vaičiulaičiui

2022 m. Nr. 7 / Mano asmeniškas noras būtų dvi idilės (pirma ir kurią iš vasaros ar rudens, trumpesnę), arba pirmą idilę ir AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ. Man visados truputį nesmagu randant antologijoje kurio nors autoriaus tik vieną dalyką.

Algimantas Zurba. Iš senų užrašų knygelių

2022 m. Nr. 2 / Vasario 8 dieną rašytojui Algimantui Zurbai būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Nekyla abejonių, kad sukaktį jis būtų pasitikęs nauju, skaitytojų laukiamu romanu.

Marcelijus Martinaitis. Pavargti nuo lietuvių gražu

2021 m. Nr. 4 / O grįžti kartais taip pat smagu. Tik man nemalonu, kad tada buvom labai pavargę, vis taikėmės į lovą, nepasėdėjom, nepasišnekėjom. Bet pavargti nuo lietuvių gražu.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Vytautas Landsbergis. Iš užrašų knygelės: Vincas Kudirka naujo Sąjūdžio aušroje

2021 m. Nr. 2 / „Metų“ redakcijai Vytautas Landsbergis perdavė įdomų kultūros ir Atgimimo istorijos dokumentą iš asmeninio archyvo – savo kišeninės užrašų knygelės puslapio nuorašą su 1988 m. rugsėjo 13 d. Verkių rūmuose…

Leonas Švedas. Gyvybė Mačernio pusėje

2020 m. Nr. 12 / Ar nėra didžiųjų rašytojų kūriniuose ko nors daugiau už sroves, rubežiuojamas žodžiais: realizmas, estetizmas, natūralizmas ir panašiai. Ar gali įtilpti jų išgyvenama tiesa žodžiuose, kuriuos minėjau?

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Juozas Marcinkevičius. Kiek laiko atima blogai parašytas eilėraštis?

2020 m. Nr. 8–9 / Paskaičiuota, kad, sakysime, eilėraščio skaitymas trunka penkias minutes. Tarkime, kad tai blogas eilėraštis. Reiškia, tos penkios minutės nueina veltui.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6 / Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…