Lucy Clifford. Naujoji motina

2023 m. Nr. 5–6 

Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas

Karalienės Viktorijos epochos rašytoja Lucy Clifford (1846–1929), dar žinoma ponios W. K. Clifford vardu, dabar pažįstama retam skaitytojui, nors savo laiku buvo garsi britų literatė. Aktyviai kūrė, nes kai liko našlė, rašymas tapo pragyvenimo šaltiniu. Kūrybos palikimą sudaro publicistika, pjesės ir proza, žinomiausias iš kūrinių – pripažinimą pelnęs romanas „Mrs. Keith’s Crime“ („Ponios Kyt nusikaltimas“), kuriame nagrinėjama eutanazijos tema. L. Clifford parašė ir vaikams skirtą apsakymų rinkinį, pavadinimu „Anyhow Stories“ („Tūlos pasakaitės“). Susipažinimui su autore lietuvių kalba siūlomas šio 1882 m. išleisto rinkinio apsakymas „The New Mother“ („Naujoji motina“) – pasakinės struktūros kūrinys su meistriškai personifikuota pagunda, kuri suteikia tekstui šėtonišką matmenį.

 

Apsakymas

1

Mergaičių niekad kitaip nevadino, tik Mėlynake ir Kurkute, o šiuos vardus jos gavo štai kaip. Vyresnėlė buvo labai panaši į savo brangųjį tėvą, kuris šiuo metu buvo išplaukęs į tolimas jūras, ir mama, pažvelgusi į ją, neretai ištardavo: „Dukrele, paveldėjai tėvo akis“, nes jo akys buvo mėlynos mėlynos, todėl pagal jas buvo pavadinta ir dukra. O jaunėlė, būdama dar beveik kūdikis, kartą graudžiai apsiverkė dėl viduržiemį ūmai pradingusios kurkės, kuri gyveno netoli jų namelio ir retkarčiais nuklysdavo į mišką; šis vardas buvo suteiktas mergaitei kaip paguoda.

Tad motina, Mėlynakė, Kurkutė ir kūdikis gyveno nuošaliame pamiškės namelyje. Miškas buvo visai greta, todėl už namo esantis sodas rodėsi it jo dalis, o aukštos eglės augo taip arti, jog juodos, didelės jų rankos kybojo tiesiai virš šiaudais dengto stogelio, mėnesienoje mesdamos raizgius šešėlius ant kalkėmis balintų sienų.

Iki miestelio buvo ilgas kelias, beveik pusantros mylios, o motina turėjo sunkiai dirbti ir vis pritrūkdavo laiko nueiti iki pašto pasižiūrėti, ar neatėjęs laiškas nuo brangiojo tėvo, tad dažnai popiet išsiųsdavo ten dukreles. Šios labai didžiavosi išleidžiamos vienos ir pusę kelio iki pašto kone visada bėgte nubėgdavo. Kai pavargusios po ilgos kelionės grįždavo namo, jų jau laukdavo į kelią žiūrinti motina, paruošta vakarienė ir palaimingai krykščiantis kūdikis; o jei išties gaudavo laišką iš jūros, apimdavo tikras džiaugsmas. Namelio viduje buvo labai jauku: sienos buvo baltos it sniegas, visai kaip išorėje, ant jų kabėjo metalinė pyrago forma ir apkepo indas, ir dangtis didelės keptuvės, susidėvėjusios seniau, nei siekė mergaičių atmintis, ir mentelė, visa nusvidinta ir skaisčiai spindinti it sidabras. Vienoje židinio pusėje, virš dumplių, kabėjo kalendorius, kitoje – laikrodis, kuris visada klaidingai mušdavo laiką, o prisuktas netrukus imdavo vėluoti, tačiau tai buvo geras laikrodis, su paveikslėliu ant ciferblato, galintis eiti visą savaitę be sustojimo. Viename kampe stovėjo aukšta kūdikio kėdutė, kitame ant sienos kabėjo spintelė, joje motina laikė visokiausias staigmenėles. Mergaitės dažnai susimąstydavo, kaip iš spintelės išimami daiktai į ją patenka, nes beveik niekad nematydavo, kaip į ją kas nors dedama.

– Brangios dukrelės, – vieną įrudenėjusią popietę tarė motina, – keliauti į kaimą jau šaltoka, tačiau nubėkite ten, nes ką gali žinoti, galbūt parnešite laišką, kuriame bus rašoma, jog brangusis tėvelis jau keliauja link Anglijos.

Tad Mėlynakė ir Kurkutė nedelsdamos išsiruošė.

– Neužtrukite, – paprašė motina, kaip ir visada prieš joms išbėgant. – Eikite trumpiausiu keliu, nesidairykite į jokius sutiktus svetimus žmones ir jau tiktai su jais nekalbėkite.

– Gerai, mama, – atsakė jos, o tada mama jas pabučiavo, pavadino brangiomis, geromis dukrelėmis, ir jos džiugiai leidosi į kelią.

Kaimelyje buvo linksmiau nei įprastai, nes vakar čia vyko mugė, ir joje besilinksminę žmonės vis dar būriavosi gatvėje, tarsi nenorėdami pripažinti, kad šventė jau baigėsi.

– Kaip būtų buvę smagu, jei būtume atėjusios vakar, – tarė Mėlynakė Kurkutei, – tuomet būtume ką nors pamačiusios.

– Pažiūrėk, – pasakė Kurkutė, rodydama į prekystalį, nukrautą imbieriniais meduoliais, tačiau mergaitės neturėjo pinigų. Gatvės gale, prie „Mėlynojo liūto“, ten, kur sustodavo vežimai, ant žemės, atsirėmęs nugara į namo sieną, sėdėjo senukas, o greta jo tupėjo du šunys puošniais antkakliais. Greičiausiai tai buvo šokantys šunys, pamanė sesutės, trokšdamos išvysti jų pasirodymą, tačiau jie atrodė tokie pat pavargę, kaip ir šeimininkas, tad tyliai tupėjo greta, nė nemėgindami vikstelėti uodega.

– Ak, kaip būtų buvę smagu, jei būtume atėjusios čia vakar, – pakartojo Mėlynakė, sukdama į parduotuvę, kurioje buvo ir paštas. Paštininkė, užsiėmusi kavos svėrimu, radusi laisvą minutėlę tepasakė mergaitėms: „Šiandien jums laiškų nėra“, ir vėl grįžo prie darbo. Mėlynakė ir Kurkutė apsisuko keliauti namo. Jos lėtai pėdino kaimelio gatve atgal, pro senuką su šunimis. Vienas jų pakilo, atsisėdo pasikreipęs, palenkęs galvą ant šono, labai melancholiškai ir truputį juokingai, tačiau mergaitės traukė tolyn, link tilto ir laukų, besidriekiančių iki miško.

Gerokai nutolusios nuo kaimelio ir jau beveik priėjusios tiltą, šalikelėje pastebėjo keistą tamsią žmogystą, atsirėmusią į akmenų krūsnį. Iš pradžių pamanė, kad ten kažkas miega, kokia nors paliegusi ir alkana vargeta, bet tada pamatė, kad ten keista, į laukinę panaši mergaitė, ji atrodė labai susikrimtusi, tad buvo aišku, jog kažkas nutiko. Sesutės pasuko link jos, ketindamos pasiteirauti, ar negalėtų kuo nors padėti, nes jos buvo geros ir nuoširdžiai gailėjosi į bėdą papuolusių žmonių.

Mergaitė buvo aukšta, maždaug penkiolikos metų amžiaus. Vilkėjo nudriskusiais skarmalais. Pečius buvo apsigaubusi sena ruda skara su nuplėštu kampu, kadaruojančiu ant nugaros. Kepuraitės neturėjo, o sena geltona skepetaitė, kurią ryšėjo ant galvos, buvo nusmukusi ir susisukusi aplink kaklą. Jos plaukai buvo juodi it anglis, nesušukuoti ir išsidraikę. Nors ir neilgi, bet labai žvilgantys, derantys prie spindinčių, juodų jos akių ir tamsios, strazdanotos odos. Kojos buvo apmautos šiurkščiomis pilkomis kojinėmis ir apautos nudrengtais storos odos batais, kuriuos ji buvo pamiršusi susivarstyti. Ji kažką slėpė po skara, tačiau mergaitės nesuprato ką. Iš pradžių pamanė, kad ten kūdikis, tačiau patyrė klydusios, kai pamatė, kaip mergaitė, išvydusi jas besiartinant, atsargiai pasikišo tą daiktą po savimi ir prisėdo. Sėdėjo stebėdama, kaip mergaitės artėja link jos, nejudėdama ir nė nekrustelėdama, laukdama, kol jos prieis per jardą: tada patrynė akis, lyg būtų graudžiai verkusi, ir pažvelgė į jas.

Mergaitės kurį laiką stovėjo priešais ją tylėdamos, svarstydamos, ką daryti.

– Ar tu verki? – droviai pasiteiravo.

Didžiai jų nuostabai, mergaitė kuo linksmiausiu balsu atsakė:

– Ak, jergau, ne! Netgi priešingai. O jūs?

Toks atsakymas sesutėms pasirodė kiek atžarus, nes juk akivaizdu, kad jos neverkia. Todėl jau ketino eiti sau, tačiau mergaitė taip įsistebeilijo į jas savo didelėmis juodomis akimis, kad sesutės nusprendė dar ką nors pasakyti.

– Gal pasimetei? – švelniai paklausė.

Tačiau mergaitė iškart atsakė:

– Tikrai ne. Juk jūs ką tik mane radote. Be to, – pridūrė ji, – gyvenu kaime.

Sesutes tai nustebino: ši mergaitė atrodė nematyta, nors visus kaimelio gyventojus jos manėsi pažįstančios iš matymo.

– Mes dažnai lankomės kaimelyje, – pasakė jos, manydamos taip sudominti mergaitę.

– Aišku, – atsakė ji. Ir viskas – joms ir vėl teko sukti galvą, ką daryti toliau.

Tada Kurkutė, kuri buvo smalsi, uždavė puikų, tiesmuką klausimą.

– Ant ko tu sėdi? – paklausė ji.

– Ant kriaušbūgnio, – atsakė mergaitė tuo pačiu džiugiu balsu, kuris sesutėms kėlė nuostabą, nes atrodė, kad jai labai šalta ir nepatogu čia sėdėti.

– O kas yra kriaušbūgnis? – paklausė jos.

– Keista, kad nežinote, – atsakė mergaitė. – Beveik kiekvienas padorus žmogus tokį turi.

O tada išsitraukė ir parodė. Tai buvo įdomus instrumentas, savo forma labai primenantis gitarą, ir turėjo tris stygas, bet tik du kaištelius, kuriais buvo galima jas reguliuoti. Trečioji styga buvo visai nereguliuojama, tai paryškino kaimo mergaitės muzikos savotiškumą. O įdomiausia, kad kriaušbūgniu buvo grojama ne braukiant stygas, bet sukant rankenėlę, gudriai paslėptą šone. Tačiau keisčiausias dalykas buvo ne kriaušbūgnio muzika ar stygos, ir ne rankenėlė, bet kvadratinė dėžutė, pritaisyta prie šono. Dėžutė turėjo plokščią dangtelį, greičiausiai atidarinėjamą spyruokle. Iš pradžių mergaitės pamatė tik tiek. Joms labai parūpo pamatyti, kas yra dėžutėje, sužinoti, kas jos viduje, tačiau drovėjosi paprašyti.

– O tas kriaušbūgnis tai tikras gražuolis, – kone lipšniai tarė mergaitė, žiūrėdama į jį.

– Iš kur jį gavai? – pasidomėjo sesutės.

– Pirkau, – atsakė ši.

– Bet juk jis tikriausiai kainuoja krūvą pinigų? – nustebo jos.

– Taip, – linktelėjo galva mergaitė, – jis kainavo krūvą pinigų. Esu labai turtinga, – pridūrė.

Šis teiginys sesutes tiesiog pribloškė, nes jos nežinojo, kad turtingi žmonės rengiasi senom drapanom ir vaikštinėja be kepuraičių. Būtų bent plaukus susišukavusi, galvojo jos, bet nedrįso pasakyti.

– Neatrodai turtinga, – atsargiai, kuo mandagiau ištarė jos.

– Gal ir ne, – linksmai atsakė mergaitė.

Tai išgirdusios, sesutės sukaupė drąsą ir ištarė:

– Atrodai truputį apiplyšusi.

Nenorėjo sakyti „nuskurusi“.

– Nejaugi? – mergaitė atsakė lyg žmogus, išgirdęs malonų, bet netikėtą komplimentą. – Nedidelis apiplyšimas yra labai gerbtinas, – patenkinta pridūrė. – Turiu jiems tai pranešti, – tęsė ji. Sesutės nesuprato, apie ką ji šneka. Mergaitė atsidarė dėžutę kriaušbūgnio šone ir prabilo, lyg su kuo nors kalbėdamasi: – Jos sako, kad atrodau apiplyšusi, – tai bent pasisekė, ar ne?

– Bet juk tu su niekuo nešneki! – didžiai nustebusios ištarė sesutės.

– Tai kad šneku! Su jais abiem.

– Abiem? – susidomėjo jos.

– Taip. Čia turiu mažytį žmogeliuką, aprengtą valstiečio drabužiais, su plačiakrašte skrybėle, papuošta didžiule plunksna, ir tokią pat moterytę, vilkinčią raudonu sijonėliu ir balta skarele, kryžmai perrišta per krūtinę. Pasistatau juos ant dėžutės dangčio ir kai užgroju, jie ima nuostabiai šokti. Žmogeliukas nusiima skrybėlę ir ja pamojuoja, o moterytė viena ranka kilsteli sijono šoną, o kitos delnu pasiunčia bučinį.

– Ak! Parodyk juos mums, parodyk! – vienu balsu ėmė maldauti sesutės.

Kaimo mergaitė abejodama pažvelgė į jas.

– Parodyt jums! – iš lėto tarė. – Na, nesu tikra, ar galiu rodyti. Sakykit, ar esate geros?

– Taip, taip, – karštai patikino jos, – esame labai geros!

– Tuomet tai neįmanoma, – atsakė ji ir tvirtai uždarė dėžutės dangtelį.

Mergaitės apstulbusios sužiuro į ją.

– Bet juk mes geros, – sušuko jos, manydamos, kad buvo neteisingai suprastos. – Esame labai geros. Mama visad taip sako.

– Jau sakėt prieš tai, – griežtai atkirto mergaitė.

Bet sesutės vis tiek jos nesuprato.

– Tad negi negali mums parodyti žmogeliuko ir moterytės? – paklausė jos.

– Oi, tikrai ne! – atsakė mergaitė. – Rodau juos tik neklaužadoms.

– Neklaužadoms! – sušuko jos.

– Taip, neklaužadoms, – patvirtino ji, – ir kuo didesni neklaužados žiūri, tuo gražiau žmogeliukas ir moterytė šoka.

Ji atsargiai pasikišo kriaušbūgnį po apspurusia skara ir pakilo eiti.

– Iš tiesų nebūčiau galėjusi patikėti, kad esate geros, – priekaištingai tarė ji, lyg mergaitės būtų prisipažinusios dėl kokio baisaus nusikaltimo. – Ką gi, geros dienos.

– Ak, bet parodyk mums žmogeliuką ir moterytę, – šaukė jos.

– Tikrai nerodysiu. Geros dienos, – pakartojo ji.

– Ak, bet mes pažadam tapti neklaužadomis, – puolė į neviltį sesutės.

– Bijau, kad tai neįmanoma, – atsakė ji, purtydama galvą. – Norint būti rimta neklaužada, reikia turėti nemenkų sugebėjimų. Ką gi, geros dienos, – trečią kartą atsisveikino ji. – Galbūt pasimatysime kaimelyje rytoj.

Ir ji žvaliai nuėjo, o mergaitės juto, kaip akys pritvinksta ašarų ir širdį suspaudžia nusivylimas.

– Jei tik būtume neklaužados, – kalbėjo jos, – pamatytume jų šokį, išvystume, kaip moterytė kilsteli savo raudoną sijoną, o žmogutis moja skrybėle. Ak, ko imsimės, kad ji juos mums parodytų?

– Ko gero, – atsakė Kurkutė, – jau šiandien pamėginsime neklausyti, tad gal pamatysime juos rytoj.

– Bet ak! – atsakė Mėlynakė. – Aš nežinau, kaip neklausyti, niekas manęs to nemokė.

Kurkutė minutėlę pagalvojo tylėdama.

– Manau, kad pasistengusi sugebėčiau neklausyti, – tarė ji. – Pamėginsiu neklausyti vakare.

O vargšė Mėlynakė puolė į ašaras.

– Ak, nebūk neklaužada be manęs! – sušuko ji. – Taip būtų nesąžininga. Juk žinai, kad aš noriu pamatyti žmogeliuką su moteryte ne mažiau už tave. Pasielgtum labai, labai nesąžiningai, – ir ji graudžiai sukūkčiojo.

Taip besikivirčydamos ir verkdamos mergaitės parėjo namo.

Jas pamačiusi motina didžiai nustebo, ir išsigandusi, kad dukrelės susižeidė, pribėgo pasitikti.

– Ak, vaikeliai mano, vaikučiai mielieji, – kreipėsi ji, – kas nutiko?

Tačiau jos nedrįso papasakoti mamai apie kaimo mergaitę ir žmogeliuką su moteryte, tad atsakė šitaip:

– Nieko neatsitiko, visiškai nieko.

Ir dar labiau pravirko.

– Tai dėl ko tada verkiate? – nustebusi paklausė mama.

– Juk galime verkti, jei tik užsimanome, – kūkčiojo jos. – Verkti mums labai patinka.

– Vargšai vaikeliai! – pati sau tarė mama. – Jos pavargo ir tikriausiai praalko: po vakarienės turėtų pasijusti geriau.

Ji grįžo į namelį, įkūrė ugnį, o kai liepsnos atspindžiai ėmė šokti ant skardinių dangčių, kabančių ant sienos, užkaitė virdulį, padengė stalą vakarienei ir atvėrė langą, kad įleistų malonaus, šviežio oro bei šviesos. O tada priėjo prie spintelės, kabančios ant sienos, ištraukė pyrago ir padėjo ant stalo, meiliai kviesdama:

– Brangiosios dukrelės, ateikite vakarieniauti, viskas jau paruošta. Žiūrėkite, ir mažylė jau bunda – pasodinsime ją ant aukštos kėdutės, ir ji krykštaus mums valgant.

Tačiau mergaitės motinai nieko neatsakė, tik stovėjo prie lango ir tylėjo.

– Ateikit, vaikeliai, – pakartojo motina. – Ateik, Mėlynake, ateik, mano Kurkute, vakarienei pyragas.

Mėlynakė su Kurkute pakėlė akis ir, pamačiusios apskrudusį, rusvą, iškilusį pyragą, išrikiuotus puodelius ir ąsotį pieno, kurie tik ir laukė jų, priėjo prie stalo ir atsisėdusios pasijuto truputį geriau; o mama nepasodino kūdikio į aukštą kėdę, bet pasitupdžiusi ant kelio ėmė sūpuoti aukštyn žemyn, juokdamasi ir dainuodama dainelių nuotrupas; ji atrodė patenkinta ir užsigalvojo apie vyrą, išplaukusį į tolimas jūras, svarstė, ką jis papasakos, kai sugrįš namo. Tik staiga atitokusi pastebėjo, kad Kurkutės akys pilnos ašarų.

– Kurkute! – sušuko ji. – Brangioji mano Kurkutėle! Kas nutiko? Eikš pas mamą, mažyte, ateik pas savo motiną.

Padėjusi kūdikį ant kilimo, išskėtė rankas, o Kurkutė atsistojo nuo kėdės ir pribėgo prie jos.

– Ak, mama, – kūkčiojo ji, – ak, brangioji motule! Aš taip noriu būti neklaužada.

– Vaikeli brangiausias! – sušuko motina.

– Taip, mama, – mergaitė ėmė verkti dar graudžiau. – Taip noriu būti pačia didžiausia neklaužada.

O tada nuo kėdės atsistojo ir Mėlynakė, pasitrynusi veidu mamai į petį, liūdnai pravirko:

– Aš taip pat, mama. Ak, viską atiduočiau, kad tik tapčiau tikra neklaužada.

– Bet, vaikeliai brangiausi, – apstulbusi tarė motina, – dėl ko jūs norit tapti neklaužadomis?

– Nes norim, ak, ką daryti? – sukūkčiojo abi.

– Aš labai supyksiu, jei jūs neklausysit. Tačiau taip juk nebus, nes mylite mane, – atsakė mama.

– O kodėl negalime tapti neklaužadomis, jei tave mylime? – pasiteiravo mergaitės.

– Nes tada aš tapčiau labai nelaiminga, o jei mylite mane, nenorėsite, kad tokia tapčiau.

– O kodėl ne? – paklausė jos.

Ir motina, prieš atsakydama, gerai pagalvojo, o kai prabilo, mergaitės beveik nesuprato, ką ji sako, greičiausiai dėl to, kad ji kalbėjo labiau sau nei vaikams.

– Nes jei žmogus iš tiesų myli, – švelniai paaiškino ji, – meilė jo viduje užgožia visus blogus jausmus ir juos nugali. Taip ir galima patikrinti, ar meilė tikra – jei ji tokia, nei piktybė, nei nedorybė jos įveikti negali.

– Nesuprantam, ką tu kalbi, – šaukė jos, – mylime tave, bet ir norime būti neklaužadomis.

– Tada parodysite, kad nemylite manęs, – atsakė motina.

– Ir ką tada darysi? – paklausė Mėlynakė.

– Negaliu pasakyti. Pasistengsiu ir vėl jus atvesti į doros kelią.

– O jei nepavyks? Jei mes būsime labai, labai, labai didelės neklaužados ir nebūsime geros, kas tada?

– Tada, – liūdnai tarė motina, ir bekalbant jos akys pritvinko ašarų, o gerklę užgniaužė kūksnis, – tada, – tęsė ji, – man teks išeiti ir palikti jus, ir atsiųsti jums naują motiną su stiklinėmis akimis ir medine uodega.

– Tu taip nepadarytum, – verkė mergaitės.

– Padaryčiau, – tyliu balsu atsakė ji, – bet tada likčiau labai, labai nelaiminga, ir tikrai taip nedarysiu, nebent imtumėt labai, labai neklausyti ir nebeliktų kitos išeities.

– Mes klausysim tavęs, – šaukė jos, – būsime geros. Naujoji motina mums visai nepatiktų, ji niekad čia neateis.

Jos apsikabino motiną ir meiliai ją pabučiavo.

Tačiau guldamosi į lovą ėmė graudžiai verkti, nes prisiminė žmogeliuką ir moterytę, ir kaip niekad užsimanė juos pamatyti, tačiau kaip galėtų pakelti savo motinos išvykimą ir naująją jos pamainą?

2.

– Laba diena, – pasisveikino kaimo mergaitė, išvydusi artėjančias Mėlynakę su Kurkute. Ji ir vėl sėdėjo prie akmenų krūsnies, po skara pasislėpusi kriaušbūgnį. Rodėsi, tarsi nuo vakar nebūtų nė pasijudinusi iš vietos.

– Laba diena, – ištarė ji tokiu pat džiugiu balsu, kokiu kalbėjo vakar: – Oras tiesiog nuostabus.

– Ar vis dar turi žmogeliuką su moteryte? – paklausė sesutės, praleisdamos pro ausis jos pastebėjimą.

– Taip, dėkui, kad teiraujatės, – atsakė mergaitė, – jie abu čia ir laikosi kuo puikiausiai. Žmogeliukas mokosi žvanginti pinigais kišenėje, o moterytė sužinojo paslaptį, kurią papasakoja šokdama.

– Ak, parodyk juos mums, – ėmė maldauti jos.

– Galiu jus užtikrinti, kad tai neįmanoma, – iškart atsakė mergaitė. – Matote, juk esate geros.

– Ak! – liūdnai atsiduso Mėlynakė. – Bet mama sakė, kad jei neklausysime, ji išeis ir vietoj savęs atsiųs naują motiną su stiklinėmis akimis ir medine uodega.

– Taigi, – atsakė mergaitė tokiu pat abejingu balsu, – visos jos taip sako.

– Ką turi galvoje? – pasitikslino Kurkutė.

– Visos jos taip grasina. Juk aišku, kad iš tiesų nėra jokių motinų su stiklinėmis akimis ir medinėmis uodegomis – jas pagaminti būtų per brangu.

Abi sesutės, o ypač Kurkutė, iškart suprato šio teiginio pagrįstumą, tačiau kone verkdamos ištarė:

– Galvojome, kad gal parodysi mums, kaip žmogeliukas ir moterytė šoka.

– Tik jums tokius dalykus ir galvoti, – atšovė kaimo mergaitė.

– Bet ar parodysi, jei tapsime neklaužadomis? – netekusios vilties paklausė jos.

– Bijau, kad neklaužadomis tapti negalite – išties, niekaip – net ir pasistengusios, – su panieka atkirto mergaitė.

– Ak, bet mes pasistengsim, tikrai tikrai, – verkė jos, – tad parodyk mums juos.

– Iš anksto tikrai nerodysiu, – atsakė mergaitė, stodamasi ir ruošdamasi eiti.

– Bet jei šį vakarą neklausysime, ar parodysi mums juos rytoj?

– Į šiandienos klausimus visada geriausiai atsakinėti kitą dieną, – atsakė mergaitė ir apsisuko, tarsi ketindama drožti.

– Geros dienos, – nerūpestingai atsisveikino. – Man tikrai reikia eiti ir truputėlį sau pagroti, geros dienos, – pakartojo ji ir ūmai uždainavo:

Boružė miela ir marga,
Kamanė gi taip pat,
Bet man mielesnė už visas
Beždžionės dailuma,
Beždžionės dailuma-a-a,
Beždžionės dai…

– Prašau atleisti, – nutilusi ir dirstelėjusi per petį ištarė ji, – labai nemandagu dainuoti prieš žmones, negavus jų sutikimo. Daugiau taip nedarysiu.

– Ak, nesustok, prašom, – meldė mergaitės.

– Keliauju, – atsakė ji ir nužingsniavo.

– Ne, prašome nenustoti dainavus, – įkalbinėjo jos, – ir leisk pasiklausyti, kaip groji, – maldavo sesutės, susisielojusios, kad iki šiol dar neteko išgirsti jokio kriaušbūgnio garselio.

– Tai neįmanoma, – toldama pakartojo mergaitė. – Esate geros, kaip jau minėjau anksčiau. Gerumo teikiamas malonumas yra savitikslis, o neklausymo – įvairus ir daugialypis. Geros dienos, – šūktelėjo ji jau gerokai nutolusi.

Sesės kurį laiką stovėjo nejudėdamos ir žiūrėjo į ją, o tada pratrūko verkti.

– O būtų galėjusi mums juos parodyti, – kūkčiojo.

Pirmoji ašaras nusibraukė Kurkutė.

– Keliaukim namo ir kaip reikalas neklausykim, – pasiūlė ji, – tada galbūt ji mums parodys juos rytoj.

– Tačiau ko gi mes imsimės? – paklausė į ją pažvelgusi Mėlynakė. Visą kelią iki namų jos planavo, kaip tapti neklaužadomis. Tą popietę brangiajai mamai teko patirti nemaža vargo, nes, užuot sėdusios vakarieniauti ir kaip visad šypsojusios, o po to padėjusios jai nurinkti stalą ir dariusios, ko prašomos, mergaitės sudaužė puodelius, numetė ant grindų pyragą su sviestu, o motinai ko nors paprašius, tyčia darė priešingai, ir visą tvarkymąsi paliko jai vienai, o paliepus keliauti į viršų ir būti ten tol, kol ir vėl taps geros, ėmė tiesiog trypti iš pykčio.

– Mes nebūsime geros, – rėkė jos. – Geroms būti mums nepatinka, mes norime būti neklaužados. Neklausyti mums labai smagu.

– Ar pamenate, ką žadėjau padaryti, jei visai, visai neklausysite? – liūdnai paklausė mama.

– Taip, pamename, bet tai netiesa, – rėkė jos. – Jokios motinos su stiklinėmis akimis ir medine uodega nėra, o jei tokia ir atsirastų, subadytume ją smeigtukais ir išvarytume atgalios, bet tokios nėra.

Tada mama pagaliau rimtai supyko ir pasiuntė jas miegoti, bet, užuot pravirkusios ir ėmusios apgailestauti, kad ją supykdė, jos džiaugsmingai juokėsi, o atsisėdusios lovoje ėmė visa gerkle plėšti linksmas daineles.

 

Kitą dieną, iš pat ryto, neatsiklaususios mamos leidimo, sesutės atsikėlė ir kiek įkabindamos pasileido per laukus link tilto, ieškoti mergaitės iš kaimo. Ji, kaip visad, sėdėjo prie akmenų krūsnies, pasikišusi po skara kriaušbūgnį.

– Prašau, dabar parodyk mums žmogeliuką su moteryte, – šaukė jos, – ir pagrok kriaušbūgniu. Vakar vakare elgėmės kaip tikros neklaužados.

Tačiau mergaitė ir toliau laikė kriaušbūgnį po skara.

– Kaip pačios tikriausios neklaužados, – tikino mergaitės.

– Nejaugi, – atsakė ji lygiai ta pačia intonacija, kuria kalbėjo vakar.

– Tikrai, tikrai, – pakartojo jos. – Kaip visiškos neklaužados.

– Tai jums taip atrodo, – atsakė ji. – Reikėtų būti dvigubai nepaklusnesnėms.

– Bet juk buvome pasiųstos miegoti!

– Tik tiek, – atsakė mergaitė, pridengdama kriaušbūgnį kitu skaros kraštu. – Jei būtumėt tikros neklaužados, nebūtumėt ėjusios miegoti, bet pačios matote, kad kitaip negalite. Kaip jau minėjau anksčiau, reikia turėti nemenkų sugebėjimų norint tapti tikra neklaužada.

– Tačiau sukūlėme savo puodelius, numetėme pyragą ir sviestą ant grindų, darėme viską, kad tik supykdytume.

– Niekai, – su panieka atrėžė mergaitė iš kaimo. – Ar užpylėte židinį šaltu vandeniu, ar sudaužėte laikrodį, ar nutraukėte nuo sienų visus skardinius rakandus ir numetėte juos ant grindų?

– Ne! – apstulbusios šūktelėjo sesutės. – Taip nepadarėme.

– Taip ir galvojau, kad ne, – atsakė mergaitė. – Daugybė žmonių palaiko menkutį pasiautėjimą ir pakvailiojimą tikru nepaklusnumu, tačiau, kaip jau minėjau, norint tinkamai neklausyti reikia sugebėjimų. Ką gi, geros dienos, – ir dingo, joms nespėjus daugiau nė žodžio pratarti.

– Elgsimės kur kas nepaklusniau, – iš nevilties sušuko mergaitės. – Eisime ir padarysime viską, ką ji sakė.

Ir jos grįžo namo ir padarė viską, kas buvo sakyta. Užpylė ugnį vandeniu, nutraukė nuo sienos pyrago formą ir apkepo indą, mentelę ir dangtį nuo keptuvės, kurios niekad nematė, ir nutrenkė juos ant grindų, sudaužė laikrodį ir sutrypė sviestą, apvertė viską aukštyn kojomis, o tada ramiai atsisėdo ir susimąstė, ar tokio nepaklusnumo gana. O mama, pamačiusi, ką jos padarė, nepuolė jų barti, kaip vakar, tik pratrūko raudoti, o tada pažvelgė į dukreles ir liūdnai prabilo:

– Jei ir rytoj nebūsite geros, Mėlynake ir Kurkute, vargšelės mano, išties turėsiu jus palikti ir niekad nebegrįžti, ir pas jus ateis naujoji motina, apie kurią pasakojau.

Mergaitės ja nepatikėjo, tačiau joms plyšo širdis matant besisielojančią motiną, tad pačios sau pamanė, kad, pamačiusios žmogeliuko ir moterytės šokį, taps geros savo brangiajai mamai visiems laikams, tačiau dabar, kol dar negirdėjo kriaušbūgnio skambesio, kol nepamatė šokančio žmogeliuko ir moterytės ir nesužinojo paslapties, kol nepatenkino smalsumo, tol geros nebus.

Kitą rytą, dar nepragydus paukščiams ir saulei nepakilus tiek, kad dirstelėtų pro jų miegamojo langą, gėlėms dar nespėjus nusišluostyti akių prieš artėjančią dieną, sesutės pabudo ir, išslinkusios iš namelio, pasileido per laukus. Negalvojo, kad mergaitė iš kaimo bus taip anksti atsikėlusi, tačiau joms taip spaudė širdį matant liūdną mamos veidą, kad negalėjo užmigti ir nekantravo sužinoti, ar buvo jau pakankamai neklusnios ir ar pavyks bent kartą išgirsti kriaušbūgnį ir pamatyti žmogeliuką su moteryte, o paskui grįžti namo ir visą likusį gyvenimą būti geroms.

Didžiai nuostabai pamatė kaimo mergaitę, sėdinčią prie akmenų krūsnies, lyg čia būtų buvę jos gimtieji namai. Ją išvydusios, sesutės pasileido bėgti kiek įkabindamos, ir spėjo pastebėti, kad dėžutė, kurioje buvo laikomi žmogeliukas su moteryte, buvo atidaryta, bet, vos jas išvydusi, mergaitė užvėrė dangtelį, tad jos išgirdo tik spyruoklės spragtelėjimą.

– Buvome tikros neklaužados! – šaukė jos. – Padarėme viską, ką sakei – ar dabar parodysi mums žmogeliuką su moteryte?

Mergaitė smalsiai į jas sužiuro, tada išsitraukė iš kišenės geltono šilko skepetaitę, kurią kartais užsirišdavo ant galvos, ir ėmė rankomis lyginti raukšles.

– Taip smarkiai džiūgaujat, – įprastiniu balsu atsakė ji. – O turėtumėte būti ramios: ramybė sutelkia ir paslepia viską it didžiulė skraistė, arba, pavyzdžiui, it mano skara, – ir pažvelgė žemyn, į nuspurusį uždangalą, slepiantį kriaušbūgnį.

– Padarėme viską, kaip sakei, – ir vėl sušuko mergaitės, – ir taip smarkiai trokštame išgirsti paslaptį!

Tačiau mergaitė ir toliau sau lygino skepetaitę.

– Keliu didelius reikalavimus savo aprangai, – pasakė ji. Per nekantrumą jos beveik negirdėjo, ką ji sako.

– Bet pasakyk, ar jau galime išvysti žmogeliuką su moteryte, – ir vėl ėmė melsti jos. – Buvome tikros neklaužados, ir mama sakė, kad jei nebūsime geros šiandieną, ji išeis ir atsiųs naująją motiną.

– Taigi, – atsakė mergaitė, susidomėjusi ir pralinksmėjusi. – Žmonės kalba keisčiausius ir juokingiausius dalykus. Kalbos galimybės neišsemiamos.

Tačiau sesės jos nesuprato, tik dar kartą paprašė parodyti žmogeliuką su moteryte.

– Ką gi, pažiūrėkime, – tarsi nusileisdama atsakė mergaitė. – Kada, sakėte, mama žadėjo išeiti?

– Bet ką tada mes darysime, jei ji išeis? – su neviltim sušuko jos. – Nenorime, kad ji išeitų, labai ją mylime. Ak! Ką darysime, jei ji išeis?

– Žmonės išeina ir pareina: pirma išeina, tada pareina. Galbūt ir ji prieš pareidama išeis, nes išeiti parėjusi negali. Geriau jau grįžkite ir būkite geros, – staiga pridūrė mergaitė, – daugiau jums niekam protelio neužtektų; o moterytės paslaptis labai svarbi ir ji nepasakoja jos jokioms neklaužadoms apsimetėlėms.

– Bet mes padarėme viską, ką sakei, – puolė į neviltį mergaitės.

– Neišmetėte veidrodžio pro langą ir neapvertėte kūdikio žemyn galva.

– Ne, šito nepadarėme, – aiktelėjo jos.

– Taip ir maniau, – pergalingai pareiškė mergaitė. – Ką gi, geros dienos, rytoj manęs čia nebebus. Geros dienos.

– Ak, neik, – verkė jos. – Mes tokios nelaimingos, parodyk juos bent kartelį.

– Ką gi, šįryt, vienuoliktą valandą, praeisiu pro jūsų namelį, – atsakė mergaitė. – Galbūt praeidama pagrosiu kriaušbūgniu.

– O ar parodysi žmogeliuką su moteryte? – paklausė jos.

– Jokiu būdu, nebent būsite to nusipelniusios: apsimestinis nepaklusnumas tėra pagedęs gerumas. Bet jei sudaužysite veidrodį ir padarysite, kas pageidaujama…

– Ak, būtinai, – verkė jos. – Būsime tikros neklaužados, kol išgirsime tave ateinant.

– Bijau, kad tai tebus laiko švaistymas, – mandagiai atsakė mergaitė, – bet nenorėčiau jums kliudyti. Matote, žmogeliukas su moteryte pratę prie rinktinės publikos, tad yra labai išrankūs. Geros dienos, – atsisveikino ji kaip visada ir greitai nusisuko, tačiau grįžtelėjusi per petį šūktelėjo: – Būsiu lygiai vienuoliktą – labai tiksliai laikausi savo įsipareigojimų.

Tad mergaitės grįžo namo ir ėmė elgtis kaip pačios tikriausios neklaužados, todėl mamai suspaudė širdį ir akys pritvinko ašarų, ir galiausiai ji pakilo į viršų, iš lėto apsirengė gražiausią suknelę ir naująją kepuraitę, apvilko kūdikėlį išeiginiais drabužiais ir nusileidusi atsistojo priešais Mėlynakę ir Kurkutę, o ši kaip tik tą akimirką išmetė pro langą veidrodį, kuris garsiai atsitrenkęs į žemę sudužo.

– Sudie, mano vaikeliai, – liūdnai tarė motina, jas bučiuodama. – Sudie, mano Mėlynake, sudie, mano Kurkute, netrukus namuose pasirodys naujoji motina. Ak, vargšai vaikeliai!

Ir, graudžiai raudodama, motina pasiėmė į glėbį kūdikį ir pasisuko eiti iš namų.

– Bet, mama, – pravirko mergaitės, – mes…

O tada sudaužytas laikrodis staiga išmušė pusę vienuoliktos ir jos suprato, kad po pusvalandžio ateis mergaitė iš kaimo, grojanti kriaušbūgniu.

– Bet, mama, pusę dvylikos vėl būsime geros, grįžk pusę dvyliktos, – šaukė jos, – ir mes abi būsime geros, tikrai tikrai, neklausyti turime tik iki vienuoliktos.

Tačiau mama tik pasiėmė ryšulėlį, į kurį buvo susivyniojusi medvilninę prijuostę ir porą senų batų, ir iš lėto žengė pro duris. Mergaitės stypsojo it pakerėtos, neįstengdamos sekti iš paskos. Vien atvėrė langą ir šūktelėjo pavymui:

– Mama! Mama! Ak, brangioji motule, sugrįžk! Būsime geros, jau būsime geros, tik tu grįžk!

Tačiau motina tik atsigręžė ir papurtė galvą, ir mergaitės pamatė, kaip jos skruostais ritasi ašaros.

– Sugrįžk, brangioji mama! – verkė Mėlynakė, tačiau motina vis vien pasuko į laukus.

– Sugrįžk, sugrįžk! – verkė Kurkutė, tačiau mama nebesustojo. Tik priėjusi lauko pakraštį stabtelėjo, atsisuko ir pamojavo nuo ašarų permirkusia skarele pro langą žiūrintiems vaikams, pamojo kūdikėlio rankute ir netrukus dingo iš akių.

Tada mergaitės pajuto, kaip iš skausmo plyšta širdis, ir graudžiai pravirko, visai kaip motina, vis dar negalėdamos patikėti, jog ji iš tiesų išėjo. Manė, kad mama tikrai sugrįš, juk nepaliks jų vienų, bet jei paliko… jei paliko… jei paliko. Ir tada sudužęs laikrodis išmušė vienuoliktą, ir staiga pasigirdo garsas – trūkčiojantis, žvangantis ir šaižus, su keistais, ausį rėžiančiais intarpais; joms apmirė širdis ir sesutės susižvalgė supratusios, kad tai – kriaušbūgnis. Pribėgusios prie atviro lango išvydo per laukus artėjančią kaimo mergaitę, vienu metu grojančią ir šokančią. Jai iš paskos lėtai, bet išlaikydamas vienodą atstumą, traukė senis su šunimis, miegojusiais prie „Mėlynojo liūto“ tą dieną, kai jos pirmą kartą sutiko mergaitę su kriaušbūgniu. Senis grojo fleita, leidžiančia keistą ir spigų garsą, kuris buvo aiškiai girdėti kriaušbūgnio džeržgimo fone. Jam įkandin sekė tie patys du šunys, iš lėto sukdamiesi ant užpakalinių kojų.

– Padarėme viską, kaip sakei, – sušuko atitokusios sesės. – Ateik pasižiūrėti ir parodyk mums žmogeliuką su moteryte.

Mergaitė nesiliovė grojusi ir šokusi, bet atsakė pusiau dainuodama, tarsi pritardama keistai kriaušbūgnio melodijai.

– Viską atlikote neteisingai. Vandenį ant ugnies užpylėte ne iš tos pusės, skardiniai indai nebuvo sumesti į patį kambario vidurį, laikrodis nesudužo į druzgus, ir kūdikio neapvertėte ant galvos.

Sesutės, kurios vis dar it pakerėtos stovėjo prie lango, ėmė maldauti, grąžydamos rankas:

– Ak, bet padarėme viską, ką sakei, ir mama išėjo. Tad parodyk mums žmogeliuką su moteryte ir leisk išgirsti jos paslaptį.

Joms taip beprašant, mergaitė priartėjo prie pat namelio, tačiau nesiliovė grojusi. Stygų garsai ėjo sesutėms per širdį. Šokti mergaitė irgi nenustojo – taip ir traukė tolyn. Ir dainavo toliau, ir visi jos žodžiai skambėjo it klaikus sapnas. Jai iš paskos sekė senis, išlaikydamas tokį pat atstumą ir spigiai grodamas fleita, o paskui jį stypčiojo du šunys, jie vis suko ir suko ratus: tiesiomis kojomis, nejudančiomis uodegomis, papuošti švariais, baltais ir standžiais antkakliais. Ir taip jie visi žengė pro šalį.

– Ak, liaukis! – šaukė sesutės. – Tuoj pat parodyk mums žmogeliuką su moteryte.

Tačiau mergaitė dainavo garsiai ir aiškiai, ir jos balsą lydėjo išsiderinusios stygos griežimas.

– Žmogeliukas su moteryte jau toli toli. Matot, jų dėžutė tuščia.

Ir tada sesutės pirmą kartą išvydo pakeltą ir atlenktą dėžutės dangtelį, ir kad viduje nėra nei žmogeliuko, nei moterytės.

– Grįžtu į savo kraštą, – dainavo mergaitė, – į savo gimtinę.

Ir patraukė link tiesaus kelio, vedančio į miestą, esantį už daugybės mylių.

– Bet mūsų mama išėjo, – šaukė sesutės, – mūsų motina, ar ji kada nors sugrįš?

– Ne, – sudainavo mergaitė, – ji niekad nebegrįš, niekad nebegrįš. Mačiau ją prie tilto, ji leidosi upe laivu, plaukia į jūrą, kur ir vėl susitiks su jūsų tėvu ir jie išplauks drauge, išplauks į tolimus kraštus.

Tai išgirdusios, sesutės pravirko, nebegalėjo pratarti nė žodžio, nes joms plyšo iš skausmo širdis. O mergaitė, kurios balsas jau tirpo tolumoje, dar kartą joms šūktelėjo. Tačiau net per baimės užaštrintą klausą vaikai jos beveik nebegirdėjo – taip smarkiai ji buvo nutolusi ir tokia išsiderinusi čirpė muzika.

– Ateina naujoji jūsų motina. Ji jau pakeliui, tačiau eina labai lėtai, nes uodega gana ilga, o dar ir akinius paliko, bet netrukus ji bus čia… bus čia… bus čia.

Išsisklaidė paskutinis žodis – daugiau iš kaimo mergaitės jos nebeišgirdo nieko. Ji šokdama traukė tolyn, iš paskos vilkosi senis, ir nors buvo matyti, kad jis vis dar groja, fleitos jau nebesigirdėjo, jam įkandin žengė ir šunys, be perstojo sukdami ratus. Jie tolo, traukė vis tolyn ir tolyn, kol susiliejo į viena ir virto neaiškiu gniutulu, tamsiu, išskydusiu, neįvardijamu dariniu, kuris galiausiai pranyko visiems laikams.

Tada sesutės susižvalgė ir atsigręžė į namelį, kuris dar prieš savaitę buvo toks šviesus ir linksmas, toks jaukus ir švarus. Ugnis buvo užgesusi, tarp pelenų vis dar telkšojo vanduo; pyrago forma ir apkepo indas, mentelė ir keptuvės dangtis, kurį brangioji motina taip ilgai šveisdavo, buvo nutraukti nuo vinių, ant kurių šitiek laiko kabėjo, ir išmėtyti ant grindų. Dar buvo ir sudaužytas bei sugadintas laikrodis su nebeįžiūrimu ciferblato paveikslėliu, ir nors jis kartais išmušdavo ne tą valandą, garsas išduodavo, kad jo valandos suskaičiuotos. Tebestovėjo ir aukšta kūdikio kėdutė, tačiau nebebuvo kūdikio, kuris joje sėdėtų; liko ir sieninė spintelė, tačiau ant lentynos trūko pyrago, čia voliojosi sudaužyti puodeliai, o ant purvinų grindlenčių, kurias mama klūpodama buvo nušveitusi iki sniego baltumo, buvo pribarstyta trupinių. Viduryje stovėjo mergaitės plyštančiomis širdimis: beveik nieko nebematydamos pro riedančias ašaras ir sielvartingai gniauždamos rankutes, jos dairėsi po savo pačių padarytą betvarkę.

– Ak, ką mes darysime? – pravirko Mėlynakė. – O, kad nebūtume sutikusios kaimo mergaitės ir nebūtume pamačiusios to bjauraus, bjauraus kriaušbūgnio.

– Mama juk turėtų sugrįžti, – kūkčiojo Kurkutė. – Neabejoju, kad mirsime, jei ji nepareis.

– Nežinau, ką darysime pasirodžius naujajai motinai, – verkė Mėlynakė. – Jokia kita mama gyvenime man nepatiks. Nežinau, ką darysime, jei ateis ta baisioji motina.

– Mes jos neįsileisime, – atsakė Kurkutė.

– O jei jį įeis, – raudojo Mėlynakė.

Tada Kurkutė valandėlei liovėsi verkusi ir susimąstė, ką daryti.

– Užšausime duris, – pasakė ji. – Užsidarysime langą, o jei ims belsti, nekreipsime dėmesio.

Tad jos užšovė duris, uždarė langą ir užkabino kabliuku. O tada, nors ką tik vienaip kalbėjo, joms ir vėl užėjo noras neklausyti ir jos ėmė ilgėtis žmogeliuko ir moterytės, kurių niekad nematė, ir ilgėjosi jų daug smarkiau nei motinos, kuri mylėjo jas visą gyvenimą. Tačiau tuomet jos dar netikėjo, kad jų mama gali negrįžti ir kad ją pakeis kokia nors kita motina.

Atėjus pietų metui ir išalkus, pavyko rasti tik sužiedėjusios duonos, tad teko pasitenkinti ja.

– Ak, kaip būčiau norėjusi išgirsti moterytės paslaptį, – ašarojo Kurkutė. – Tuomet man neberūpėtų.

Visą popietę prasėdėjo, baikščiai žiūrėdamos ir klausydamos, ar dar neateina naujoji motina, tačiau jos nebuvo nei matyti, nei girdėti, tad pamažu mergaitės ėmė vis mažiau būgštauti, kad ji pasirodys. Tada ėmė galvoti, kad galbūt sutemus namo sugrįš brangioji mama ir priims vaikų atsiprašymą. O tada Mėlynakė sumetė, kad jei mama ir grįžtų, jai būtų labai šalta, tad sesutės išslinko pro galines duris ir prisirinko šakų, ir galiausiai, nors šakaliai dar tebebuvo drėgni ir su jais teko nemenkai pavargti, joms pavyko įkurti ugnį. Išvydusios švytinčią ugnį ir liepsnų liežuvėlius, žaismingai šokinėjančius tarp pagalių ir anglių, jos ir vėl pasijuto laimingos ir ėmė tikėti, kad mama tikrai grįš, ir žiūrėdamos į smagiai besiplaikstančią ugnį prisiminė, kiek kartų mama laukdavo jų, sugrįžtančių iš pašto, kaip jas pasitikdavo, guosdavo, patiekdavo skanios šiltos arbatos su pyragu, kalbindavo. Ak, kaip gailėjosi, kad buvo tokios neklaužados, ir viskas per tą kaimo mergaitę! Dabar žmogeliukas su moteryte joms nė kiek neberūpėjo, anei jų paslaptis. Atsinešusios kibirėlį vandens, išplovė grindis, susiradusios skudurėlį, iki blizgesio nušveitė skardinius rakandus ir, užsikėlusios suolelį ant kėdės, atsargiai ant jo užsilipo ir viską sukabino į savo vietas, tada surinko puodelių duženas ir viską kiek galėdamos sutvarkė, kol kambarys atrodė daugmaž taip, lyg jį būtų tvarkiusios brangiosios mamos rankos. Mergaitės vis labiau tikėjo, kad ji sugrįš drauge su kūdikiu, ir rengėsi patiekti jai arbatą su visais priedais lygiai taip pat, kaip ji ne kartą patiekė ją savo neklaužadoms dukroms. Jos pasiėmė arbatos padėklą, ištraukė puodelius ir užkaitė virdulį virš ugnies, stengdamosi, kad viskas atrodytų kuo jaukiau. Neturėjo pyrago, kurį būtų galėjusios padėti ant stalo, tačiau vylėsi, kad, grįždama iš kaimelio, mama pati ką nors atneš. Pagaliau, kai viskas buvo paruošta, Mėlynakė ir Kurkutė nusiplovė veidą ir rankas ir atsisėdo laukti, nes, savaime suprantama, nepatikėjo kaimelio mergaitės žodžiais, jog mama išplaukė.

Taip besėdint prie ugnies, jos staiga išgirdo, kaip lauke per žemę atsivelka kažkoks sunkus daiktas, o paskui pasigirsta stiprus ir šiurpus beldimas į duris. Sesutės pajuto, kaip stoja širdis. Suprato, kad tai ne jų motina, nes ši būtų paspaudusi rankeną ir žengusi vidun be jokio beldimo.

– Ak, Kurkute! – sušnabždėjo Mėlynakė. – Ką darysime, jei ten – naujoji motina?

– Mes jos neįsileisime, – pakuždomis jai atsakė Kurkutė, bijodama kalbėti garsiai, o į duris vėl ėmė ilgai, smarkiai ir šiurpiai belsti.

– Ką daryti? Ak, ką daryti? – iš nevilties pravirko sesutės. – Ak, eik šalin! – sušuko jos. – Eik šalin, į vidų tavęs neįsileisime, daugiau nebebūsime neklaužados, eik šalin, eik šalin!

Tačiau ir vėl pasigirdo smarkus ir šiurpus beldimas.

– Jei taip smarkiai bels, išlauš duris, – sušuko Mėlynakė.

– Eik, priremk jas nugara, – sukuždėjo Kurkutė, – o aš vogčiomis dirstelėsiu pro langą pažiūrėti, ar ten iš tiesų naujoji motina.

Tad Mėlynakė, persigandusi ir drebėdama, prirėmė nugara duris, o Kurkutė nuėjo pažiūrėti pro langą ir, vienu skruostu prisispaudusi prie rėmo, dirstelėjo lauk. Ji išvydo tik juodo satino kepuraitę raukiniais puoštu kraštu ir ilgą, prakaulią ranką, laikančią juodą odinį krepšį. Iš po kepuraitės krašto sklido keista, ryški šviesa, tad Kurkutei apmirė širdis ir perbalo skruostai, nes ji suprato, kad taip šviečia stiklinės akys. Prislinkusi prie Mėlynakės, ji sukuždėjo drebančiu iš baimės balsu:

– Ten… ten… ten… naujoji motina! Ji atėjo ir atsinešė mantą, susidėtą į juodą odinį krepšį, kabantį jai ant rankos!

– Ak, ką mums daryti? – raudojo Mėlynakė, dar kartą pasigirdus šiurpiajam beldimui.

– Greičiau, ir tu priremk duris nugara, Kurkute, – sušuko Mėlynakė. – Bijau, kad jos įlūš.

Tad jos įsirėmė į duris iš visų jėgų mažom nugarytėm. Stojo tyla. Jos pamanė, kad gal naujoji motina apsigalvojo, supratusi, kad namuose nieko nėra ir niekas jos neįleis, ir nusprendė keliauti sau, tačiau netrukus pro plonas medines duris išgirdo, kaip naujoji motina truputį atsitraukia ir sumurma sau: „Teks išlaužti duris su uodega.“

Vieną siaubingą akimirką viskas nurimo, tačiau sesutės kone girdėjo, kaip ji pakelia uodegą, o tada, klaikiai užsimojusi, sudaužo dažytas dureles į šipulius.

Mergaitės klykdamos atšoko, puolė per namelį link galinių durų, pro kurias išbėgo į mišką. Visą naktį pratūnojo tamsoje ir šaltyje, taip pat ir kitą dieną, ir ne vieną, – daugybę kankinamai šaltų, gūdžių dienų ir ilgų, tamsių naktų.

Jos ir dabar ten gyvena, vaikeliai mano. Gyvena ten ne vieną prailgusią savaitę ir mėnesį, vietoj pagalvių pasitiesdamos tik žalių vikšrių ir apsiklodamos vien rudais, suvytusiais lapais, vasarą misdamos žemuogėmis arba dar nesunokusiais riešutais; rudenį – gervuogėmis, kai šios nustoja rūgštumo; o žiemą – smulkiomis, raudonomis uogelėmis, sunokstančiomis sniege. Klajoja tarp aukštų, tamsių paparčių arba po didžiuliais medžiais. Kartais sustoja pailsėti prie ežerėlio, greta giraitės, kur paparčiai sužėlę tankiausiai, ir ima neapsakomai ilgėtis savo brangiosios motinos, kurią norėtų išvysti bent kartą – kad pasakytų, jog bus geros amžinai, išvysti ją bent kartelį.

Tačiau namelyje vis dar gyvena naujoji motina: langai ir durys uždaryti, tad niekas nežino, kaip viskas atrodo viduje. Kartkartėmis, stojus nakties ramybei, Mėlynakė su Kurkute, susikibusios už rankų, prisėlina prie namelio, kuriame kadaise buvo tokios laimingos, ir besidaužančiomis širdimis įsistebeilija ir įsiklauso; kartais pro langą švysteli akinantis blyksnis, ir jos supranta, kad taip šviečia stiklinės naujosios motinos akys, arba pasigirsta keistas, prislopintas tarškesys, ir jos žino, kad tai – grindimis velkama jos medinė uodega.