Agnieszka Szpila. Apie pepitą, oliguriją ir augalų priežiūros skirtumus
2023 m. Nr. 10
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Agnieszka Szpila (g. 1977) – lenkų rašytoja ir kultūros mokslo atstovė, ekofeministė ir aktyvistė. Romanas „Heksės“ („Heksy“, 2021), kurio vieną skyrių publikuojame, – trečioji jos knyga, ji buvo nominuota 2022 m. „Nikės“ premijai. Romanui išėjus autorė išgarsėjo, šią knygą rekomendavo versti Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk. Literatūros kritikė Kazimiera Szczuka apie „Hekses“ yra pasakiusi: „Savo ilgame skaitytojos gyvenime nesu susidūrusi su radikalesne feministine vizija.“
Romano fragmentas
Nevadovausi dideliam NACIONALINIAM kuro koncernui, jei tarp kojų turi kailinį žvėrelį ar naminį paukštį: vištukę, katytę, bebriuką. Taip pat nevadovausi dideliam kuro koncernui, jei tarp kojų turi atavistinę putę, pypę, kūšį ar nusidriekusią kaip Akermano stepės pyzdą.
O vairą – pakartokime dar kartą: „didelio nacionalinio kuro koncerno“ su paukščiu fone, ir ne bet kokiu paukščiu, o tokiu, kurį godojo Romos cezariai, Karolis Didysis, Šventoji Romos imperija, paskui dar Habsburgų dinastija, o galiausiai per dabartinę Vokietiją, Rusiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir… Lenkija, – vairą į rankas paima tas, kas tarp kojų turi erelį. Geriausiai baltos spalvos, nes toje šalyje, kur koncerno logotipas sutampa su tautos logotipu, juodas paukštis, laikomas apatiniuose, nežada nieko gero, ir jau tikrai negarantuoja gražios ateities. Turintieji juodus paukščius, visose geografinėse platumose daugumos moterų baisingai trokštamus, lenkų tautos atstovams asocijuojasi su trūkstama grandimi Darvino teorijoje, kuri Lenkijoje didelio entuziazmo nekelia. Visai kas kita trumpikėse, glaudėse ar šortuose įsikūręs paukštis baltas – tasai visuose lenkų rinkos segmentuose yra valdžios legitimacija.
Bet grįžkime ad vaginum. Naminė vištukė, kurią reprezentuoja moteriška giminė, varžydamasi su reprezentuojančiu vyrišką giminę plėšriu paukščiu, pralošia visiškai ir galutinai. Trumpikėse, glaudėse ar šortuose apsigyvenusį korporacinį paukštį iš išorės pridengia papildomas kostiuminių kelnių su kantu sluoksnis, kelnių, kurios, ypač tos, mūvimos turtingiausių lenkų, gyvenančių palei Varšuvą išaugusiuose miestuose-soduose su Podkova Lešna priešaky, gali kainuoti tiek, kiek kelerių metų vidutinis automobilis arba kiek užtektų visus metus išlaikyti dvidešimt Kongo Demokratinės Respublikos šeimų. Įdėmiau pažvelkime į audinius, iš kurių tie kostiumai pasiūti, taip pat į kissing buttons – besibučiuojančias rankogalių sagutes – slaptus turtuolių atributus. Tokie, pavyzdžiui, pepitos langeliai arba dryželiai, – dažni audinių raštai, kuriuos pasirenka establishment ir intelektualus elitas, apsigyvenęs miestuose-soduose – vietose, turtingųjų ir turtingiesiems atimtų iš gamtos, kad, kitaip nei vargšams, nereikėtų kvėpuoti šalutiniais pramonės revoliucijos produktais. Vietovės, kuriose iškirstas gabalas miško tam, kad ten būtų suprojektuoti miestai gyventi išrinktiesiems, toliau nuo pyzdošiknių ir kurviagalių, kur gyvena paleistuvės, iškrypėliai, plėšikai ir psichikos ligoniai.
Plebso, taip pat to iš kurviagalių, dėvima pepita – tai jau ne pepita, o paprasta pepitė. Skirtumas matyti iš karto – švarko nugaros ir šoninėse kelnių siūlėse langeliai niekad nesueina, linijos nesutampa kaip elitinės pepitos, ir vietoj ramybės ir elegantiško džiugesio jausmo, kurį žiūrinčiajam teikia rašto harmonija, kelia nusivylimą, chaoso pojūtį ir priešiškumą. Vilkėti pepitą dera tik miestų-sodų gyventojams.
Panašiai su dryželiais. Kurviagaliuose iš pirmo žvilgsnio matyti, kad kostiumas sukirptas iš vieno audinio gabalo, o elito pasaulyje, kuriam atstovauja rimtas biznis (su kuro koncernu priešaky), taip pat tarp vadinamųjų „intel-igentų“, vienam kostiumui reikia vidutiniškai penkiais metrais audinio daugiau. Tam, kad dryželiai sutaptų. Tam, kad dėl to sutapimo kiekvienas vilkintis kostiumą galėtų jaustis saugus, patirtų pasitenkinimą. Tarytum per tuos sutampančius dryželius, gabardinines lygiagretes ir dienovidinius garantuotai atitekėtų paslėptinė energija, visame pasaulyje palaikanti drausmę ir sąlyginę tvarką.
Aukščiau minėta intel-igentija, apsigyvenusi Podkova Lešnoje – Lenkijos miestų-sodų crème de la crème, – be puikiai sukirptų drabužių (tarp jų ir brangių firminių treningų), gali pasigirti dar šiuo bei tuo – nepaprastu demografiniu statusu, tai yra tiesiog nematytu skaičiumi garsių kultūros ir meno žmonių viename kvadratiniame metre! Taip pat Katalikiškos inteligentijos klubu, organizuojančiu čia kultūrinį gyvenimą. Povais prie bažnyčios įkurtame sode ir bigbyto mišiomis praeityje.
„Gerbiamieji, tik įsivaizduokite, kad gyvenate šalia garsios rašytojos iš kairės pusės ir garsiausio Lenkijoje teatro režisieriaus iš dešinės, o virtuvėje plaudami indus pro langą matote ristele bėgančius kino žvaigždę ir politiką, kuris dėl jos paliko žmoną ir vaikus. Argi tai nėra nuostabu? Tokia daugybė garsių asmenų tokioje nedidelėje erdvėje!“ Nieko keisto, kad šitaip per daugelį kongresų ar šiaip kalbantis reklamuojama Podkova Lešna sulaukia vis daugiau antagonistų.
Toji pati Podkova, be daugybės katalikų, menininkų ir verslininkų, dar gali pasigirti didžiausiu skaičiumi knygų (dažnai apdulkėjusių) kubiniame centimetre, iš prosenelių paveldėtų bibliotekėlių, ir didžiausiu paveikslų skaičiumi ant sienų kvadratiniame centimetre! Paveikslų, perduodamų iš kartos į kartą, iš senelio anūkui, ir, pridėkime, tikro, lenkiško senelio, be jokios svetimo kraujo priemaišos! Patriotai iš kartos į kartą. Paveiksluose, apie kuriuos kalbame, dažniausiai vaizduojami arkliai. Arkliai prie šaltinio, arkliai mūšio lauke, arkliai, laižantys sukilėlio veidą, arkliai turguje, arkliai saulei leidžiantis, arkliai kitų arklių fone, tarsi visa šalis, kartu su ja ir žmonės, būtų tapę arkliais ir jotų ant keršo arklio. Laimė, kartais paveiksle arklį pakeičia apsiverkusi moteris, išlydinti sūnų į karą – tarsi arklį skerdimui. Kad raitas kautųsi ir atiduotų gyvybę už erelį. Tokia istorija. Kokie paveikslai kabo ant sienų, tokie ir intel-igentai. Verslininkų elito atveju kelionės į istorinius šeimos prisiminimus, kuriose pasą atstoja ant sienų kabantys žirgai-kossakai ir motinos-lenkės-grottgerės, pakeičia modernūs baldai. Modernus krėslas, moderni vila, modernus sodas, netgi modernus stilizuotas unitazas.
Kamuojama šlapimo sumažėjimo ir makšties sausumo, taip pat bipolinio afektinio sutrikimo, Ana Šaibel su neįgaliu vyru Podkova Lešnoje gyveno šešerius metus, nuo tada, kai ėmė vadovauti dideliam nacionaliniam kuro koncernui. Pirmuosius metus gyveno plėšoma tarp protėvių portretų (ne savo, mščonuviečių, o pirktų antikvariate) ir tarptautinio baldų modernizmo. Bet tapusi koncerno generaline direktore pasirinko dizainą, o ne savo protėvių portretus, todėl juos ir prie jų priderintus dailės mažmožius (irgi iš antikvariato) nunešė į palėpę ir užrakino, užklojusi šimto metų senumo marška iš Kurpių, irgi neva protėvių. Šitaip ji, užuot naudojusis protėvių (tų iš antikvariato) tapatybe, viską pastatė ant lenkiško viduriniosios klasės mito ir apsimetė esanti šiuolaikiška moteris, nutraukianti ryšius su istoriniu kontekstu, orientuota, bent dizaino srityje, į „čia ir dabar“.
Gyvenime mažai dėl ko krimtosi, nes tas gyvenimas buvo, kaip sakoma, successful. Problema buvo nuo juosmens žemyn paralyžiuotas vyras ir tėvai, du kartus per metus – Kalėdas ir Velykas – atvažiuojantys iš Mščonuvo, esančio netoliese, bet baisiai tolimo mentališkai ir kultūriškai. Jau pats pavadinimas1 kelia asociacijų, nuo kurių sunku pabėgti, o ką jau kalbėti, kad esi iš ten kilusi! Vilkintys prasčiokiškai: motina pepitės švarkeliu (be besibučiuojančių sagučių), tėvas treningais iš antrų rankų su puma ant blauzdos, nutrintais taip, tarsi būtų ištraukti iš kokios nors pumos gerklės. Vienintelis dalykas, kuris juos siejo su Podkova, – bažnyčia, kurioje buvo meldžiamasi taip pat ir giedamos tos pačios gražios ir graudžios giesmės kaip Mščonuve.
Šaibel visada jų prašydavo atvažiuoti vakare. Šitaip norėjo išvengti smalsių kaimynų, neįpratusių prie tokios ekstravagantiškos mados, žvilgsnių. Tada ji pasijusdavo bjauriai, kaltino save paviršutiniškumu, kuris į jos sielą įrašė miesto-sodo ir didelio nacionalinio koncerno tikrovę. Slėpdama tėvus nuo kaimynų žvilgsnių ji, viena vertus, saugojo savo vadinamąjį įvaizdį, kita vertus – keršijo jiems už tai, kad, nors kas mėnesį siuntė nemažą sumą vadinamajam pragyvenimui, jie vis tiek neįstengė padoriai rengtis ir atrodyti kaip žmonės. Dėl tos priežasties, užuot lankęsi su ja sostinėje, į kurią važinėjo mokamu oro tuneliu, suprojektuotu patiems turtingiausiems, kad nereikėtų kvėpuoti azoto, sieros ir smogo monoksidais, ar vaikštinėję po Mazovijos perlą Podkovą, likdavo nematomi, kaip šešėliai slankiodavo po namus, kuriuos, laimė, tapusi koncerno generaline direktore, aptvėrė aukšta tvora. Tėvams paprašius nors kartą pasiimti juos į darbą ar bent leisti patiems nuvažiuoti priemiestiniu traukiniu, susinervinusi Šaibel atsakydavo:
– Mama, kam jums ta Varšuva? Ten nėra kuo kvėpuoti! Čia, Podkovoje, švariausias oras visoje Lenkijoje. Čia kvėpuoji jodu. Netgi geriau nei prie jūros, nes mūsų jodas, gaminamas tik Podkova Lešnos gyventojų reikmėms, per specialius oro jonizatorius, didumo sulig mokyklos stadionu, filtruojamas per suomišką moreną.
– Vaikeli, ką tu nusišneki! – į dukters aiškinimus stačiokiškai įsiterpia tėvas. – Jodu kvėpuoji tik prie jūros.
– Ne tik, jei turi pinigų. Koncernas, kuriame dirbu, dosniai sušelpęs Bažnyčią, taip pat didžiulę sumą investavo į klimato gerinimą. Aš pati nelabai tikiu tomis nesąmonėmis, pagaliau kas man rūpi visuotinis atšilimas, jeigu čia taip malonu.
– Vaike, juk šioje planetoje nesame vieni, juk ne taip tave auklėjau, – sako mama, vis labiau karščiuodamasi. – Ar tikrai tau nerūpi, kad tirpsta ledynai, dega Brazilijos miškai, nyksta gyvūnų rūšys, kenčia vėpliai, lapės, maži gražučiai pingvinai? – klausia neketindama nusileisti.
– Kiekvienas turi savo košmarų, baimių, problemų. Jūs turite globalų atšilimą ir kenčiančius pingviniukus, o aš vyrą vežimėlyje, kuriam turiu kaip vaikui šluostyti užpakalį. Ir dar pietauti su klebonu, nes mano vyras atsivertė. Staiga pajuto, kad pasikalbėjus apie Dievą jam palengvėja. Maža? Duokite man ramybę! Nei manęs, nei savęs nekankinkite problemomis, kurios jūsų tiesiogiai neliečia.
– Na, vis dėlto liečia, jeigu – kaip pati sakai – tavo koncernas skyrė pinigų planetai gelbėti, – sako tėvas.
– Mano koncernas išsigando ekologų. Žalieji nedavė jiems gyventi. Rašė skundus į Europos Sąjungą. Į Daniją ir Švediją. Vokiečiams nusispjaut, patys turi savo Nord Stream, bet vikingai buvo gatavi suplėšyti mus į gabalus. Todėl čia, Podkovoje, testuojame naujausius sprendimus. Sukūrėme dirbtinį jodą, jis sveikesnis už tą prie jūros, iš Suomijos atsivežėme morenos, ją liofilizavome, ir toji džiovinta morena papildomai filtruoja mūsų orą. Todėl labai prašau – gana jau verkauti dėl planetos mirties, verčiau pasirūpinkite savo sveikata ir kvėpuokite, nes tokio mikroklimato nėra daugiau niekur Lenkijoje, ir galbūt – na, nebent išskyrus Švarcvaldą – niekur pasaulyje.
– O prisimeni tokį serialą – „Švarcvaldo klinika“? – mesteli tėvas.
Šaibel taip, kad neatkreiptų tėvų dėmesio, paima tabletę, kurią geria nakčiai, nes žino, kad jei neišgers dabar, šią valandėlę, emocionaliai juos smarkiai nuskriaus. Tėvo idiotizmas įžiebia jos viduje liepsną, kuri netrukus apims ne tik namą, bet ir stoginę sode ir šuns būdas, kuriose gyvena du jos rotveileriai. Šaibel labiausiai negali susitaikyti su tuo, kad tėvas visada kalba apie menkaverčius serialus, kuriuos jų šeima mėgo žiūrėti, bet jokia kita draugija visiškai negalėjo to suprasti, juolab kad tėvas, paklaustas, ar be pavadinimo gali dar ką nors apie tą filmą pasakyti, tylėdavo, ir atrodydavo, kad žino tik serialų pavadinimus, o ir tuos kartais persukdavo.
Tiesą sakant, kiek kartų Šaibel užduodavo sau klausimą, kodėl norėtų nutraukti santykius su artimaisiais, tiek pagalvodavo kaip tik apie tai – apie tėvo kvailumą ir motinos monotemiškumą, jos mintys sukosi tik apie sklypo tvarkymą ir ruošimąsi dar vienam konkursui. Ir kitam sezonui.
Kai praėjus metams po atsikraustymo pakvietė juos į didžiausią podkoviečių šventę, nuo karo kasmet rengiamą festivalį „Atviri sodai“, motina visiems, kurių soduose apsilankė, siūlė perprojektuoti erdvę pagal savo kolektyvinio sklypelio pavyzdį, o tą sklypelį demonstravo iš rankinės išsitraukusi žurnalpalaikį „Lenkijos sodybos“ su reportažu apie jos mščonuvietišką edeną. Vėliau Šaibel metus nesirodė miestelyje, apsipirkdama online ir nekišdama nosies iš savo sodo, lokalaus peizažo architekto absoliučiai modernizuoto. Kas be ko, rytą savo dailiuoju automobiliu išsprūsdavo į darbą ir grįždavo sutemus, kad niekas jos nepastebėtų. Tokia tai buvo kompromitacija. Mščonuvo kompromitacija miesto-sodo, turtingo kultūrinių tradicijų, akyse.
Motina Šaibel nervingai vaikštinėja po dukters sodą, kurį pradžioje, Anai persikrausčius į Podkovą, projektavo pati. Žinojo, kaip tą daryti, suk nesukęs, o dešimt metų, nuo 2009 iki 2019-ųjų, jos kolektyvinis sodelis laimėdavo gražiausios Mščonuvo sodybos konkursą.
Žinoma, Šaibel dar būdama vaikas mėgo gėlėse skęstančią tėvų sodybą su dailiai apibrėžtu sodeliu, kuriame karaliavo renklodai ir trešnės, tačiau suvokė, kad Mščonuvo sklypelius ir Podkovos sodus skiria šis tas daugiau nei praraja. Tai tarsi karalystės pasidalijimas į rytus ir vakarus. Darželyje, apsodintame pagal mščonuviečių skonį, viešpatavo pritvinkę bijūnai, jurginai ir flioksai su kur ne kur prikaišiotais styrančiais kardelių peniais, o Podkovoje, kurios gyventojai kartą per metus mielai atverdavo savo vartus visiems smalsuoliams (išskyrus netoli Podkovos gyvenantiems išeiviams iš Čečėnijos), pirmu smuiku griežė visų nepaprasčiausių rūšių azalijos ir rododendrai, savo grožiu prilygstantys Lenkijos mokslų akademijos botanikos sodo pavyzdžiams. Podkovoje rododendrai ir azalijos buvo ne tokie kaip Mščonuvo gėlynuose. Podkovoje rododendrai buvo dideli ir riebūs kaip drambliai! Pavėsio karaliai prasidėdavo nuo menkiausios Blue Elf rūšies – iki kolekcinių pavyzdžių, kurių kaina neretai prilygdavo Mščonuvo kolektyvinio sodo, paskelbto parduoti interneto puslapyje mszczonowskidzialkowiec.pl., kainai.
Taip pat visiškai kitaip tie augalai buvo sodinami ir prižiūrimi – gimtajame Šaibel miestelyje sodybas puošiantys augalai buvo iš sėklų arba sodinukų, paskui tos augalinės būtybės sodelyje, terasoje ar balkone išgyvendavo savo vaikystę, jaunystę, savo rudenį ir žiemą, o mieste-sode Podkovoje augalai buvo sodinami į žemę pačios efektingiausios vystymosi stadijos. Juk svarbesnis buvo stulbinantis efektas nei auginimo procesas, big wow įveikė sudėtingas augalų priežiūros paslaptis ir vadinamąją ranką augalams. Čia labiau buvo vertinama ranka pinigams, todėl podkoviečiai galėjo įpirkti gražiausius augalus Lenkijoje.
– Aniute, o kur tie gražūs šlamučiai ir baltašaknės, kurias pasodinau? Nematau pas tave nė vieno mūsų augalo. O bumbulinis putinas? Kur jis? Tikrai viskas sunyko?
Šaibel iš visų jėgų, iki skausmo suriečia kojų pirštus. To išmoko dirbdama korporacijoje. Kad neparodytų, jog pašnekovas savo įgimtu bukumu baigia priremti tave prie sienos, kurią esi pasiruošusi sugriauti, kad tik nereikėtų žiūrėti į priešininką. Kad akių neužlietų raudona migla. Kad ilgiau nekankintų intelekto nesužalotas veidas priešais. Tad užuot sugniaužusi į kumščius rankas, kas iš karto išduotų žudikiškas intencijas, iš visų jėgų surieti kojų pirštus, net užlenkdama juos su visu padu. Pratimas, kurį sunku atlikti avint ankštus aukštakulnius, bet (Šaibel tai žino, jei nežinotų, šiandien nelaikytų savo rankose nacionalinio koncerno vairo) nėra neįmanoma.
– Na, viskas, mama, baik. Čia dirva ne tokia… Jau tiek kartų aiškinau.
Suriestų pirštų skausmas toks stiprus, kad Šaibel galiausiai ima giliau kvėpuoti, tarytum po valandėlės turėtų išgirsti kieno nors itin prastą nuomonę apie save. Skausme gimstančią savikontrolės valandėlę nutraukia Motinos mščonuvietės mantra:
– Žemės galėjome atvežti iš Mščonuvo. Jau šitiek kartų siūliau…
Šaibel įsikanda liežuvio galiuką, kad nesprogtų, kad neišrėktų, jog Mščonuvas tai Mščonuvas, o Podkova tai miestas-sodas, ir sodyba visai ne tas pat, kas sodas. Jog atsikrausčiusi vieną naktį turėjo visa tai išrauti ir išmesti į komposto krūvą, o pasodinti tai, ką čia sodina miesto-sodo bendruomenė. Ir ką? Negi buvo lengva? Mščonuvą ir visą vaikystę, praleistą ne užsieniuose, o tėvų, anksčiau senelių, kolektyviniame sode, išrauti iš savęs su šaknimis? „Tai skaudėjo, mama. Skaudėjo, tarsi kas nors netikėtai iš nugaros išdulkintų tave supainiojęs skylutes.“ Bet negali jiems to pasakyti, nes širdies gilumoje žino, jog motiną ir tėvą šitai užmuštų. Būtų tas pat, kaip nuimti tėvų miegamajame kabantį Jono Pauliaus II portretą, trenkti į žemę ir pasiusioti jam ant veido.
Tad ta pačia tema meluoja vėl, šeštą kartą iš eilės, kas kartą jausdamasi esanti nedėkinga kalė, kuri pasiekė tai, ką pasiekė, tik dėl tokių apskaičiavimų. Ir kalkuliacijų. Ir visuomenės stebėjimo. Gebėjimas žaisti tuos pačius žaidimus kaip ir jos aplinka buvo stipriausia Šaibel pusė. Žinodama jų tūkstančius, žaisdavo tik tuos, kurie buvo žaidžiami šią valandėlę, be to, kartais laimėdavo, kartais leisdavo laimėti kitiems. Gebėjo įvertinti, kada ir kam leisti laimėti, kad patenkintų korporacijos kolegų (kolegės toje srityje vis dar sudarė mažumą) ir verslo partnerių tuštybę. Vadybos lygyje, netgi už Lenkijos ribų, moterų nesutiksi, mat jos, prisidengusios kovos dėl Motinos Žemės ir aplinkos apsaugos skydu, nuo seno buvo linkusios graužti šaką, ant kurios sėdėjo Šaibel, reikalaudamos visiškai uždrausti naftos gręžinius ir naftos perdirbimą.
1 Nuo žodžio mśić – keršyti (vert. past.).