Georgi Gospodinov. Laiko slėptuvė
2024 m. Nr. 2
Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė
Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Baigė bulgarų filologijos studijas Sofijos universitete; apsigynė disertaciją. Leidinio „Literaturen vestnik“ redaktorius ir laikraščio „Dnevnik“ skiltininkas. Debiutinė poezijos knyga „Lapidariumas“ (1992) apdovanota Nacionaline premija už debiutą. Romanas „Natūralus romanas“ (1999, lietuviškai 2010, vertė Gintarė Kubilickaitė), tėvynėje išleistas dešimt kartų ir išverstas į dvidešimt vieną kalbą, kūrėjui pelnė pasaulinį pripažinimą. Taip pat išleido poezijos knygas „Vienos tautos vyšnia“ (1996), „Laiškai Gaustinui“ (2003), apsakymų rinkinį „Ir kitos istorijos“ (2000) ir kt.
Lietuviškai taip pat paskelbta jo poezijos, kelios novelės, 2022 m. išleistas ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Nacionalinę geriausio metų romano premiją (2013), Šveicarijos Jano Michalskio literatūrinį apdovanojimą (2016) pelnęs romanas „Liūdesio fizika“.
Šiemet pasirodys 2023 m. tarptautine Bookerio premija apdovanotas romanas „Laiko slėptuvė“ (2020), romaną leis leidykla „Rara“. „Metų“ skaitytojams pateikiame kelis romano fragmentus.
Romano fragmentai
I
Praeities klinika
Taigi, tema – atmintis. Tempas: andante, pereinantis į andante moderato, sostenuto (santūriai). Galbūt sarabanda su jos iškilmingumu, su prailginta antrąja takto dalimi būtų tinkama pradžiai. Veikiau Hendelis nei Bachas. Griežti pasikartojimai, kartu judėjimas į priekį. Santūriai ir iškilmingai, iš pradžių. O paskui viskas gali – ir privalo – sugriūti.
1
Vienu metu pradėta skaičiuoti, kada prasidėjo laikas, kada tiksliai sukurta Žemė. Septynioliktojo amžiaus viduryje airių vyskupas Ašeris apskaičiavo ne šiaip konkrečius metus, bet ir pradinę datą: 4004 metų spalio 22 diena prieš Kristų. Tai buvo šeštadienis (žinoma). Yra teigiančių, kad Ašeris nurodęs ir tikslų laiką – šeštą vakaro. Šeštadienio popietę, tikrai tikiu. Kokiu gi kitu savaitės metu nuobodžiaujantis kūrėjas imsis kurti pasaulį ir ieškoti draugijos? Ašeris tam paskyrė visą gyvenimą, jo veikalą lotynų kalba sudarė du tūkstančiai puslapių, vargu ar buvo daug pasistengusių perskaityti visą knygą. Bet tai išpopuliarėjo, ne tiek veikalas, kiek pats atradimas. Biblijų leidimai Britanijoje pradėti leisti su data ir chronologija pagal Ašerį. Teorija apie jauną Žemę (o aš manau, apie jauną laiką) užvaldė krikščioniškąjį pasaulį. Paminėtina, kad net tokie mokslo vyrai kaip Kepleris ir seras Izaokas Niutonas taip pat nurodo konkrečius Dievo darbų metus, kurie maždaug sutampa su nurodytaisiais Ašerio. Bet vis tiek, užvis labiau mane stebina ne metai ir tai, kad jie gan nedaug nutolę, o konkreti diena.
Spalio 22-oji, keturi tūkstančiai ketvirtieji metai prieš Kristų, šešta vakaro.
Maždaug 1910 metų gruodį žmogaus charakteris pasikeitė. Taip rašo Virdžinija Vulf. Tad galima įsivaizduoti tą 1910-ųjų gruodį, tarsi tokį patį kaip kiti, pilką, žvarbų ir kvepiantį šviežiu sniegu. Bet kažkas išsijungė, kažkas, ką tik nedaugelis pajuto.
1939 metų ankstų rugsėjo 1-osios rytą atėjo žmonių laiko pabaiga.
<…>
5
Gaustinas. Pažintis
Štai kaip norėčiau jums jį pristatyti. Pirmą kartą jį pamačiau ankstyvą rugsėjį rengiamame tradiciniame literatūros seminare prie jūros. Pavakare sėdėjome viename pakrantės restoranėlyje, visi lig vieno rašantys, nevedę ir dar neišleidę pirmosios knygos, malonaus dvidešimties–dvidešimt penkerių metų amžiaus. Padavėjas vos spėjo užsirašinėti rakijos ir salotų užkandai kiekį. Kai visi nutilome, pirmąkart prabilo ilgo stalo gale sėdintis vaikinas, buvo akivaizdu, kad nespėjo nieko užsisakyti.
Prašom vieną grietinėlės!
Ištarė su pasitikėjimu lyg žmogus, užsisakantis mažų mažiausiai antį su apelsinais arba kiurasao likerio. Stojus tylai, buvo girdėti tik tuščio plastikinio butelio, ridinėjamo vakarinio vėjūkščio, brinksėjimas.
Atsiprašau? – perklausė padavėjas.
Prašom vieną grietinėlės, pakartojo vaikinas su tokiu pačiu santūriu orumu.
Tylėjom suglumę, bet veikiai visi vėl sušneko ir stalą apgaubė ankstesnis lalesys. Netrukus staltiesę nuklojo lėkštės ir taurės. Paskutinis dalykas, kurį atnešė padavėjas, buvo mažas porceliano indelis paauksuotu krašteliu. Jame grakščiai, kaip man pasirodė, ribėjo užsakyta grietinėlė. Vaikinas ją gurkšnojo taip iš lėto ir po truputį, jog užteko visam vakarui.
Tai buvo pirmas mudviejų susitikimas.
Jau kitą dieną pabandžiau su juo artimiau susipažinti ir likusį laiką, mažiau nei savaitę, mes nebelankėme seminaro. Abu buvome ne itin kalbūs, tad puikiai leidome laiką vaikštinėdami, plaukiodami ir dalydamiesi tylėjimu. Vis dėlto man pavyko sužinoti, kad jis gyvena vienas, tėvas seniai miręs, o motina prieš kelis mėnesius trečią kartą – ir jis vylėsi, kad šįkart sėkmingai – nelegaliai išvyko į Ameriką.
Taip pat išsiaiškinau, kad kartais jis rašo praėjusio amžiaus pabaigos istorijas, būtent taip jis ir pasakė, vos sutramdžiau smalsumą nuduodamas, jog tai visai įprastas dalykas. Praeitis jį ypač domino. Jis ėjo į senus, ištuštėjusius namus, naršė po griuvėsius, kraustė palėpes, skrynias ir rinko visokiausią šlamštą. Retkarčiais jam pavykdavę parduoti ką nors antikvariatams arba pažįstamiems, iš to jis ir išsilaikė. Man dingtelėjo, kad kuklus jo užsakymas aną vakarą restoranėlyje parodė, jog jam neverta per daug kliautis šiuo verslu. Tad kai lyg tarp kitko užsiminė turintis tris pakelius 1937 metų cigarečių „Thomassian“, tikro tabako, ne dulkių, ir dvigubos ekstra kokybės, kaip prisiekęs rūkalius beregint užsimaniau nusipirkti tris cigaretes. Tikrai? – paklausė. Visada svajojau surūkyti tiek metų išlaikytą „Thomassian“, pasakiau, ir jis beregint nuskuodė į savo namelį. Su pasimėgavimu žiūrėjo, kaip nerūpestingai prisidegu originaliu vokišku 1928 metų degtuku (jo dovana prie cigarečių), ir paklausė, kaip man patinka 1937-ųjų dvasia. Aitri, atsakiau. Cigaretės iš tiesų buvo gailios, be filtro ir baisiai dūmino. Turbūt dėl Gernikos bombardavimų, vykusių tais pačiais metais, tyliai pasakė Gaustinas. O gal ir dėl dirižablio „Hindenburg“, didžiausias pasaulyje cepelinas sprogo, regis, gegužės 6 dieną, šimto metrų aukštyje virš žemės paviršiaus prieš nusileisdamas su devyniasdešimt septyniais keleiviais. Visi radijo reporteriai verkė eteryje. Šie dalykai tikriausiai įsigeria į tabako lapus…
Vos neuždusau. Užgesinau cigaretę, bet nieko nepasakiau. Jis kalbėjo kaip liudininkas, kuriam, įdėjus nemažai pastangų, galop pavyko susitaikyti su tuo, kas įvyko.
Nusprendžiau netikėtai pakeisti temą ir pirmą kartą paklausiau, kuo jis vardu. Vadink mane Gaustinu, tarė jis ir šyptelėjo. Malonu, Izmaelis, atsakiau pratęsdamas pokštą. Bet jis, tarsi būtų nenugirdęs, pasakė, esą jam patinka tas eilėraštis su Gaustino epigrafu, prisipažinsiu, man buvo malonu1. Be to, pridūrė rimtai, jame telpa abu mano vardai: Augustinas Garibaldis. Namiškiai taip ir neįstengė susitarti, koks bus mano vardas. Tėvas tvirtai laikėsi nuomonės, kad būčiau pakrikštytas Garibaldžiu, mat buvo aistringas jo gerbėjas. O motina, dėstė Gaustinas, romi ir protinga moteris, baigusi tris filosofijos semestrus universitete, buvo šventojo Augustino gerbėja, primygtinai reikalavo, kad būtų pridėtas ir šio šventojo vardas. Ji iki šiol mane vadina Augustinu, o tėvas vadindavo Garibaldžiu. Šitaip į krūvą suėjo ankstyvoji teologija ir vėlyvasis revoliucionizmas.
Bendrais bruožais, tai ir buvo visa informacija, kuria apsikeitėme per tas penkias šešias dienas, seminarui einant į pabaigą. Be abejo, menu ir kelias itin svarbių tylėjimų valandėles, bet jų nėra kaip perpasakoti.
A, tiesa, paskutinę dieną įvyko dar vienas trumpas pokalbis. Tik tada supratau, kad Gaustinas gyvena mažame Balkanų papėdėje prisiglaudusiame miestelyje, sename name. Telefono neturiu, pasakė jis, bet laiškai pasiekia. Man jis pasirodė nepaprastai vienišas ir… nepriklausantis. Tada būtent šis žodis šovė į galvą. Nepriklausantis niekam pasaulyje arba, tiksliau sakant, dabartiniam pasauliui. Stebėjome didingą saulėlydį ir tylėjome. Nuo krūmų, augančių už mūsų, pakilo visas debesis muselių. Gaustinas nulydėjo jas akimis ir pasakė, kad jei mums tai yra tiesiog dar vienas saulėlydis, tai šioms vienadienėms musėms šis saulėlydis yra viso jų gyvenimo saulėlydis. Ar kažką panašaus. Aš kvailai tarstelėjau, esą tai tik nuvalkiota metafora. Jis pažvelgė į mane nustebęs, bet nutylėjo. Tik po valandėlės pratarė: „Jos neturi metaforų.“
…1989-ųjų spalį ir lapkritį nutiko krūva jau iki skausmo pažįstamų ir aprašytų dalykų. Stypsodavau aikštėse ir taip ir neparašiau Gaustinui laiško. Turėjau ir kitų problemų, rengiau pirmąją savo knygą, vedžiau. Žinoma, visa tai – tik kvaili pasiteisinimai. Tačiau dažnai jį prisimindavau. Jis man taip pat nerašė.
Pirmą atviruką gavau 1990 metų sausio 2 dieną – kalėdinį atvirlaiškį su nuspalvinta Snieguole, kuri priminė Džudi Garland. Ji laikė stebuklingą lazdelę, kuria rodė į storais skaičiais išrašytus 1929 metus. Kitoje atvirlaiškio pusėje buvo adresas ir trumpas palinkėjimas, parašyti rašalu ir pagal anuometines rašybos taisykles. Pabaigoje buvo išvedžiota „Drįstu pasirašyti tavuoju Gaustinu“. Tuojau pat sėdau rašyti jam laišką, kuriame padėkojau už malonią staigmeną, parašiau, kad išties vertinu subtilią jo mistifikaciją.
Atsakymą gavau tą pačią savaitę. Atsargiai atplėšiau voką, jame buvo du blyškiai žalsvi lapai su vandens ženklais, užpildyti tik iš vienos pusės ta pačia grakščia rašysena ir griežtai laikantis senosios, jei neklystu, trečiojo dešimtmečio rašybos taisyklių. Jis rašė, kad niekur nebuvo išėjęs, bet jaučiasi puikiai. Užsiprenumeravo dienraštį „Aušra“, „labai objektyviai p. Krapčevo“2 leidžiamą, ir žurnalą „Auksaragis“3, mat reikią stebėti, kur eina literatūra. Klausė manęs, ką manau apie tai, kad Jugoslavijos karalius Aleksandras suspendavo konstituciją ir paleido parlamentą šio mėnesio 6-ąją, „Aušra“ apie tai pranešusi jau kitą dieną. Laišką baigė prierašu, kuriame atsiprašė, jog nesuprato, ką turėjau omenyje sakydamas „subtili mistifikacija“.
Perskaičiau laišką dar kelis kartus, varčiau rankose, uodžiau, vildamasis užčiuopti kokią nors ironijos žymę. Perniek. Jei tai buvo žaidimas, Gaustinas kvietė jį žaisti nepatikslinęs taisyklių. Ką gi, puiku, nusprendžiau žaisti. Kadangi nieko neišmaniau apie prakeiktus 1929-uosius, kitas tris dienas teko praleisti bibliotekoje, naršant senus „Aušros“ numerius. Įdėmiai perskaičiau apie karalių Aleksandrą. Dėl viso pikto užmečiau akį ir į būsimus įvykius: „Trockis išvarytas iš TSRS“, „Vokiečiai priima Kelogo–Briano paktą“, „Musolinis pasirašė susitarimą su popiežiumi“, „Prancūzija atsisakė suteikti politinį prieglobstį Trockiui“, mėnesiu vėliau – „Vokietija atsisako suteikti politinį prieglobstį Trockiui“, priėjau net iki spalio 24-osios „Volstrito kracho“. Bibliotekoje parašiau Gaustinui trumpą ir, kaip man atrodė, santūrų atsakymą, kuriame lyg tarp kitko išsakiau savo nuomonę (kuri įtartinai tiksliai sutapo su leidėjo p. Krapčevo nuomone) apie įvykius Jugoslavijoje ir paprašiau jo atsiųsti tai, ką dabar rašo, šitaip tikėjausi išnarplioti, kas iš tiesų vyksta.
Kitas jo laiškas atėjo tik po pusantro mėnesio. Atsiprašinėjo, nes jį buvo užpuolęs kažin koks klastingas gripas ir jis visai nepajėgęs dirbti. Beje, teiravosi, kaip manau, ar Prancūzija priims Trockį. Ilgai svarsčiau, gal baigti visą šitą istoriją ir parašyti išblaivinantį laišką, bet nusprendžiau dar šiek tiek pratęsti žaidimą. Daviau jam kelis patarimus dėl gripo, kuriuos, beje, pats buvau perskaitęs „Aušroje“, patariau neiti į lauką ir kas vakarą daryti šiltas stipraus druskos tirpalo voneles kojoms. Išreiškiau didelę abejonę, ar Prancūzija suteiks politinį prieglobstį Trockiui, kaip, beje, ir Vokietija. Kai gavau kitą Gaustino laišką, Prancūzija iš tiesų atsisakė priimti Trockį, ir Gaustinas susižavėjęs rašė, esą turiu „kolosalią politinę uoslę“. Šis laiškas buvo ilgesnis už ankstesniuosius, nes jame buvo papasakota apie dar du susižavėjimus. Vienas susižavėjimas susijęs su ką tik išleistu ketvirtu „Auksaragio“ numeriu ir jame paskelbtu nauju Bagrianos4 eilėraščiu, o kitas susižavėjimo objektas buvo „Telefunken“ markės radijo imtuvas, kurį dabar bandė pataisyti. Todėl prašė atsiųsti jam radijo lempą „Valvo“ iš Džabarovo sandėlio, esančio Aksakovo gatvėje numeris 5. Smulkiai aprašė kažkokią demonstraciją, vykusią Berlyne, kurią stebėjo per dvylikos lempų dr. Raiserio imtuvą su automatiniu trumpųjų radijo bangų fedingo reguliavimu: „Juo bus įmanoma klausytis koncertų net iš Amerikos, gali patikėti?“
Nusprendžiau nebeatsakyti. Jis taip pat neberašė. Nei kitais Naujaisiais metais, nei dar kitais. Pamažu ši istorija išblėso, ir jei ne keli laiškai, kuriuos vis dar saugau, esu tikras, kad ir pats ja nepatikėčiau. Bet lemta buvo kas kita. Po kelerių metų vėl gavau laišką iš Gaustino. Mane apėmė bloga nuojauta, tad neskubėjau atplėšti laiško. Svarsčiau, ar po tiek laiko bus atėjęs į protą, ar gal viskas tik sustiprėjo. Voką atplėšiau tik vakare. Pamačiau vos kelias parašytas eilutes. Cituoju pažodžiui:
Dovanok, kad vėl tave trukdau po tiek laiko. Bet pats matai, kas vyksta aplinkui. Skaitai laikraščius ir turėdamas tokią politinę uoslę tikrai seniai nujauti, kokia kruvina pirtis kuriasi. Vokiečiai masiškai telkia kariuomenę prie Lenkijos sienos. Nesu tau minėjęs, kad mano motina žydė (prisimink, kas pernai įvyko Austrijoje, o Krištolinė naktis Vokietijoje), šitas prieš nieką nesustos. Esu ryžtingai nusiteikęs, atlikau visa reikalinga, kad rytoj anksti ryte traukiniu išvykčiau į Madridą, paskui į Lisaboną, o iš ten – į Niujorką…
Sudiev ir iki.
Tavo Gaustinas
1939 m. rugpjūčio 14 d.
Šiandien rugsėjo 1-oji.
<…>
11
Kodėl būtent Šveicarijoje? – mums sėdint septintojo dešimtmečio stiliaus kambaryje paklausiau Gaustino.
Tark, kad iš sentimento „Užburtam kalnui“. Bandžiau ir kitur, bet čia atsirado manimi patikėjusių žmonių, kurie įdėjo pinigų. Čia esama pakankamai žmonių, pasirengusių mokėti už tai, kad numirtų laimingi.
Tiesiog stebėtina, koks ciniškas kartais galėdavo būti Gaustinas.
Tarkime, kad iš sentimento „Užburtam kalnui“, pasakiau aš.
Iš tiesų, Šveicarija tobulai tinka, pagalvojau sau, dėl nulinio laiko lygio. Šalyje be laiko lengviausia apgyvendinti visus įmanomus laikus. Šveicarijai pavyko prasmukti, pro XX amžių taip pat, be kokių nors ypatingų žymių, kurios šiaip visada sulaiko tam tikrame laikotarpyje.
Turiu daug darbo, tarė Gaustinas, valydamas apskritų akinių stiklus. Čia gali išvysti vidurinės klasės septintąjį dešimtmetį, nes iš pradžių reikia turėti pinigų, praeitis brangi ir kol kas ne visi gali ją sau leisti. Suvoki ir tai, kad ne visa praeitis ir jaunystė buvo tokia, net ir vidurinei klasei. Mums reikia darbininkijos septintojo dešimtmečio, studentiškų kambarių… Taip pat reikia gyvenusiųjų Rytų Europoje septintojo dešimtmečio, mūsų dešimtmečio. Kai darbas įsisiūbuos, toliau dėstė Gaustinas, tokias klinikas įsteigsime ne vienoje šalyje. Juk praeičiai kurti reikia ir konkrečios vietovės. Visur stovės namai iš įvairių metų, nedideli kvartalai, vieną dieną bus ir miesteliai, galima sukurti ir visą praeities šalį. Pacientams su nykstančia atmintimi, sergantiems Alzheimeriu, demencija ir taip toliau. Visiems, kurie gyvena tik savo praeities dabartimi. Ir mums, galiausiai tarė po valandėlės, išpūsdamas ilgą dūmų giją. Tas atmintį praradusių žmonių atvykimas dabar anaiptol ne atsitiktinis… Jie čia, kad šį tą mums papasakotų. Ir patikėk, vieną dieną, visai greitai, daugelis iš jų patys patrauks į praeitį ir ims „prarasti“ atmintį savo valia. Ateina laikas, kai vis daugiau žmonių užsimanys pasislėpti jos oloje, kad sugrįžtų atgal. Beje, ne iš gero gyvenimo. Turime paruošti praeities slėptuvių. Jei nori, gali jas vadinti „slėptuvėmis nuo laiko“, „laiko slėptuvėmis“.
Tada nesupratau, ką jis turi omenyje. Ir niekada nesuprasdavau, kada jis juokauja ir ar apskritai juokauja.
Anot Gaustino, mums praeitis yra praeitis net kai į ją patenkame, žinome, kad durys atviros ir lengvai grįžtame atgal. Tiems, kuriuos atmintis apleido, šios durys užtrenktos amžiams. Ne praeitis, o dabartis jiems yra svetima šalis, o praeitis jiems – gimtinė. Vienintelis dalykas, kurį tokiu atveju galime padaryti, – sukurti erdvę, tapačią tų žmonių vidiniam laikui. Jeigu širdimi gyvenu 1965-aisiais, sakydavo Gaustinas, kai buvau dvidešimties ir nuomojausi palėpę Paryžiuje, Krokuvoje arba už Sofijos universiteto, tad nors ir toli nuo šių vietų, kad ir viename kambaryje, tebus 1965-ieji. Kas žino, ar tai turi gydomąjį poveikį ir ar atkuria neuronus. Bet šie žmonės gauna teisę būti laimingi, tiksliau sakant, prisiminti laimę. Mes manome, kad prisiminimas apie laimę yra laimingas prisiminimas, bet ar tikrai taip yra? Tu pamatysi, kalbėjo toliau Gaustinas, kaip jie pradeda pasakoti, prisiminti, nors kai kurie iš jų neprabildavo mėnesių mėnesiais. „O, puikiai prisimenu šį lempos gaubtą, namie jis kabėjo svetainėje, paskui mano brolis jį sudaužė žaisdamas sviediniu, o paskui… Iš kur pas jus atsirado mūsų sofa… Ar ji neturėtų stovėti čia, šiek tiek arčiau sienos?“
Užsimaniau ir aš cigaretės, prieš penkerius metus buvau metęs, bet, po velnių, dabar esame kitame laike, kai dar nebuvau metęs rūkyti. Tiksliau sakant, tada dar nebuvau nė pradėjęs, bet koks skirtumas. Tylėjome ir žiūrėjome, kaip septintojo dešimtmečio cigarečių dūmai raitėsi po apskritu gaubtu. Ant stalelio gulėjo nerūpestingai paskleisti 1968-ųjų sausio „Time“ ir „Newsweek“ numeriai. Visas paskutinis puslapis reklamavo tas pačias „Pall Mall“, gold, su ilgu filtru ir užrašu „Because itʼs extra long at both ends“5.
Prisiminiau, kaip prieš daugelį metų pirmą kartą susitikę su Gaustinu traukėme 1937-ųjų „Thomassian“, kurių jis man pasiūlė. Šiaip ar taip, laike pasistūmėjome trimis dešimtmečiais. O gal imti ir jam priminti, bet kažkas mane sustabdė. Netikėtai dingtelėjo, kad jis pažvelgs į mane nustebęs, tarsi nieko panašaus nebūtų nutikę.
Klausyk, jis prisidegė naują cigaretę ir valandėlę uždelsė (šį triuką prisimenu iš septintojo ir aštuntojo dešimtmečių filmų: gilus įtraukimas, pauzė, dūmų sulaikymas plaučiuose ir ilgas išpūtimas primerkus akis), man prireiks tavo pagalbos.
Būna pasiūlymų, kurių negali atsisakyti, kaip pasakyta vienoje iš mano mėgstamiausių scenų. Tačiau dabar delsiau grąžinti kamuolį ir dėjausi pykstąs.
Na, tuomet galėjai kaip nors pranešti. Tai, kad tave suradau, yra visiškas atsitiktinumas.
Tu negalėjai manęs nesurasti. Juk esi atseit mane sugalvojęs, ar ne, burbtelėjo su vos slepiamu kandumu. Aš paskaitinėju tavo knygas, retkarčiais užtinku interviu. Be to, esi mano krikštatėvis, nes kitaip vis dar vadinčiausi Augustinu Garibaldžiu, juk prisimeni?
Išties, niekada nežinai, kada Gaustinas pokštauja. Na, tai kokie gėrimai buvo geriami septintajame dešimtmetyje, tariau. Visokie, susizgribo jis, paėmė iš baro butelį burbono „Four Roses“ ir įpylė į dvi švino krištolo taures. Juk supranti, su sofomis, staliukais ir burbonais (į sveikatą!), stalinėmis lempomis ir gaubtais, muzika ir visu septintojo dešimtmečio popartu susitvarkysime, bet praeitis yra daugiau nei vien dekoras. Mums reikės istorijų, daug istorijų. Užgesino cigaretę ir tuojau pat čiupo kitą. (Buvau pamiršęs, kiek daug buvo rūkoma septintajame dešimtmetyje.) Mums prireiks kasdienybės, jos atspalvių, kvapų, garsų, tylėjimų, žmonių veidų, tiesiog dalykų, išjungiančių atmintį, „mixing memory and desire“, žinai, kas taip sakydavo. Juk turi patirties su tomis laiko kapsulėmis, kurias kitados užkasdavo. Na, tai kažkas panašaus. Keliauk, rink kvapus ir istorijas, mums reikia istorijų iš įvairių metų, „su stebuklo nuojauta“, kaip esu pasakęs viename iš tavo apsakymų, nusijuokė jis. Visokių istorijų, mažų, didelių, šviesių, tegu šįsyk jos būna šviesesnės. Šiaip ar taip, kai kuriems iš čia atvykstančiųjų tai bus paskutinės istorijos, į kurias jie pateks.
Lauke aptemo. Debesys akyse susitelkė virš ežero ir lietus prapliupo ilgomis gijomis. Gaustinas pakilo uždaryti lango.
Tu matai, ir 1968-aisiais ši diena buvo ketvirtadienis, tarė jis žiūrėdamas į sieninį „Pan Am Airlines“ kalendorių su fotomodeliais iš įvairių žemynų. Ir taip pat lijo, jei prisimeni.
Pakilau eiti. Kai jau lipau laiptais žemyn, jis lyg tarp kitko pavymui pasakė: Tai, kad niekas negali du kartus įžengti į tą pačią istoriją, netiesa. Gali. Kaip tik tai mes ir darysime.
12
Taigi, mudu su Gaustinu įkūrėme pirmą kliniką, skirtą praeičiai. Iš tiesų ją įkūrė jis, aš tik talkinau, buvau praeities rinkėjas. Lengva nebuvo. Negali tiesiog imti ir kažkam pasakyti, štai, tavo praeitis iš 1965-ųjų. Turi žinoti jo istorijas, o jeigu nebėra galimybės jų gauti, privalai sukurti. Turi viską žinoti apie tuos metus. Kokios šukuosenos buvo madingos, kokio smailumo buvo batų galai, kaip kvepėjo muilai, reikėjo sudaryti visą kvapų katalogą. Ar pavasario būta lietingo, kokios temperatūros vyravo rugpjūtį. Kokia daina buvo klausomiausia. Reikėjo sužinoti svarbiausias tų metų istorijas, ne šiaip naujienas, o gandus, miesto legendas. Reikalas tapdavo sudėtingesnis priklausomai nuo to, kokią praeitį norėdavai atkurti. Ar tai bus tavo Rytų Europos praeitis, jei esi kilęs nuo rytinės Sienos pusės. Arba priešingai, jei esi iš ten, trokšti patirti kaip tik tą praeitį, kuri tau buvo neprieinama. Persivalgyti svetima praeitimi lyg bananais, kuriuos visą gyvenimą sapnavai.
Praeitis nėra vien tai, kas tau nutiko. Kartais ji yra tai, ką viso labo įsivaizduodavai.
13
Mirčiai iš Turnu Megurelės nutiko toks dalykas. Prisiminė tik tai, kas jam nebuvo nutikę. Nieko apie socializmą ir plušėjimą gamykloje, apie begalinius susirinkimus, balius, demonstracijas ir šaltus angarus, visa tai jis ištrynė iš atminties, kol galva dar veikė. Kai prasidėjo atminties tuštinimas, liko tik dalykai, kurių geidė (tinkamiausias žodis, nieko nepadarysi) jaunystėje. Jau tada apie Ameriką jis žinojo viską, Amerika užėmė visą jo sielą. Jis sakydavęs, kad visada jautėsi esąs amerikietis. Turėjęs bičiulį, kuriam kitados pavykę pasprukti į Niujorką, ir kartais jiems pasisekdavę parašyti vienas kitam po kokį laišką. Anas, bičiulis, išvien skųsdavęsis, čia ne taip, ten ne tas… Galop Mirčiai trūkusi kantrybė ir jis parašęs: Klausyk, avigalvi tu, kokio velnio ten riogsai, tik sumauni visą reikalą… Grįžk, apsikeisim. Visai Turnu Megurelei likimas atseikėjo kruopelę sėkmės ir drėbtelėjo ją būtent tau, bambekli tu neraliuotas.
Vieną popietę sūnus atvežė jį į kliniką. Tai tas Mirčia čia tarp plokštelių, sofų, kėdžių, plakatų, praeities, kuri iš tikrųjų nebuvo jo, jautėsi kaip namie. Smulkiai ją prisiminė vietoj praeities, kuri jam buvo likimo skirta Turnu Megurelėje. Tai, kas nebuvo jam nutikę, o buvo tik įsivaizduota, atmintyje išliko ilgiau nei tai, kas iš tiesų įvyko. Jis žingsniavo gatvėmis, kurias pažinojo tik iš knygų ir filmų, iki vėlios nakties šlaistėsi po Grinvidž Vilidžo klubus, su visomis smulkmenomis pasakojo apie tą Saimono ir Garfunkelio koncertą 1981-aisiais Centriniame parke, kur niekada nebuvo žengusi jo koja, arba prisiminė moteris, su kuriomis niekada nėra bendravęs.
Ir čia, klinikoje, jis buvo balta varna, kaip kažkada savo miestelyje Rumunijoje.
Visos nutikusios istorijos yra panašios, kiekviena nenutikusi istorija yra savaip nenutikusi.
14
Man tai buvo idealus darbas. Pagaliau visada tai darydavau – klydinėdavau po praeities pasažus. (Slapta nuo Gaustino galėčiau pasakyti, kad jį išgalvojau kaip tik tam, jog jis sugalvotų man šią veiklą.) Galėjau keliauti, vaikštinėti tariamai be tikslo, užrašinėti net smulkiausius dalykus, ko gi daugiau reikia. Rinkti 1942-ųjų tūteles arba pamatyti, kas liko iš tų išdarinėtų, bet visiems vis dar taip svarbių 1968-ųjų. Praeities laikai yra lakūs, tuojau išgaruoja lyg atidarytas kvepalų buteliukas, bet jei turi uoslę, visada gali suuosti tų laikų dvasią. Turi uoslę praeičiai, sykį pasakė Gaustinas, uoslę kitiems laikams, man jos prireiks. Šitaip oficialiai tapau lyg ir kokiu praeities traperiu.
Ilgainiui perpratau, kad dažniausiai ji slepiasi dviejose vietose – popietėse (kai popietę ypatingai krinta šviesa) ir kvapuose. Ten spęsdavau spąstus.
Tai, ką sumaniau, nėra šou, sakydavo Gaustinas, bent jau ne „Trumeno šou“, ne „Good Bye, Lenin!“, ne „Grįžimas į ateitį“… (Kažkur jo kritikai pamėgino prakišti ir šias versijas.) Čia neprismaigstyta kamerų, netransliuojama, iš tiesų šou nėra, ir man visai nerūpi palaikyti kažkieno iliuzijos, neva socializmas tęsiasi, nėra ir laiko mašinos. Šiaip ar taip, nėra kitos laiko mašinos, išskyrus žmogų.
Versta iš: Георги Господинов. ВРЕМЕУБЕЖИЩЕ. Пловдив: Жанет 45, 2020
1 Užuomina į G. Gospodinovo eilėraštį (čia ir toliau – vert. past.).
2 Danailas Krapčevas (1880–1944) – iškilus bulgarų žurnalistas, visuomenininkas ir revoliucionierius.
3 1920–1943 m. leistas bulgarų literatūros žurnalas.
4 Elisaveta Bagriana (1893–1991) – simbolistinės bulgarų poezijos pradininkė.
5 Nes ilgesnės iš abiejų galų (aut. past.).