Fay Weldon. Kelio siaubai
2023 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis
Fay Weldon (1931–2023) – anglų rašytoja, gimusi Vusteryje, tačiau augusi Naujojoje Zelandijoje. Grįžusi į Britaniją, studijavo ekonomiką ir psichologiją, prieš pradėdama rašyti, dirbo reklamos srityje. Parašė pjesių radijui ir televizijai, pritaikė scenai Jane Austen romaną „Puikybė ir prietarai“. Išleido keliolika romanų, keletą apsakymų rinkinių. Jos kūryboje atsispindi šiuolaikinė feministinė sąmonė ir dažnai satyriškai vaizduojama vyrų valdoma visuomenė.
Apsakymas
Panele Džeikobs, aš netikiu psichoterapija. Tikrai manau, jog tai visiška nesąmonė. Šitaip teigti man prireikė nemaža drąsos – iš prigimties esu nuolaidus žmogus ir nenoriu, kad mane laikytų šiurkštuole. Man tik nepatinka apsimetinėti: tai būtų negražu jūsų atžvilgiu, ar ne?
Bet Pirsas nori, kad lankyčiausi pas jus, ką, žinoma, ir padarysiu. Jis laukia gražioje jūsų svetainėje: patariau jam išeiti ir sugrįžti, kai priėmimas baigsis, aš juk puikiai susitvarkysiu ir viena, bet jis nori būti arti, jeigu man kas nors atsitiktų. Mat kartais krintu į priekį iš vežimėlio, tačiau kol kas nė sykio neužsigavau. Sykį virtau veidu ant minkštos sofos, antrąjį kartą smarkiau – buvau su Martinu, jis mano anūkėlis, Deivido sūnus, žinote, kol kas vienintelis, – griuvau į smėlio dėžę parke ir pataikiau tiesiai į smėlį. Kažkas iškvietė greitąją pagalbą, bet iš tikrųjų jos nereikėjo – aš iškart atsigavau. Na, išskyrus tą vienintelę nuolatinę negalią – neveikiančias mano kojas.
Daktarams esu didelė paslaptis. Pirsas vežiojo mane visur – į Paryžių, Niujorką, Tokiją, bet išvada tokia pat – viskas mano galvoje. Tai isterinis paralyžius. Mane tai žemina, tarsi daryčiau tai tyčia, kad visiems įkyrėčiau. Visame pasaulyje nerasite tokios įkyruolės!
Ar matėte Pirsą? Argi ne gražus vyras? Jau įpusėjęs šeštą dešimtį, bet puikiai išsilaikęs. Aišku, turi nuostabų protą – na, visas pasaulis tai žino, – manau, protas padeda žmonėms išsilaikyti jauniems. Aš pati turiu mokslinį ekonomikos laipsnį – neįprasta mano amžiaus namų šeimininkei – bet, žinoma, likau namie, kad pasišvęsčiau Pirsui ir vaikams. Manyčiau, taip turėtų elgtis visos moterys. Argi ne? Kodėl neatsakote į mano klausimus? Juk tai jūsų darbas. Aiškinti man apie mane, a?
Turiu aiškinti sau apie save! Ak!
Už kiekvieno didžiavyrio stovi moteris. Esu tuo įsitikinusi. Pirsas yra Nobelio premijos laureatas. Ar būtų to pasiekęs be manęs? Galbūt. Bet nebūtų turėjęs manęs nei keturių vaikų. Visiems jiems gerai sekasi. Pirso dažnai nebūdavo, kai vaikai buvo maži – jis, kaip girdėjote, yra atomo dalelių fizikas. Jam reikėdavo išvykti. Juk ciklotronų neįrengsi namie, o kaip nors reikėjo užsidirbti pinigų. Bet mes visi visada atostogaudavome Prancūzijoje. Kaip mums patiko Prancūzija! Kaip gerai ją pažinome. Pirsas vairuodavo, aš rodydavau kelią. Keturi vaikai susigrūdę užpakaly. Žinoma, šiais laikais mes skrendame – tik Pirsas ir aš. Tai tokia kerinti patirtis, tokia jaudinanti, žmonės žino, kas jis, tad aptarnavimas geras. Padavėjai nieko prieš… Nieko prieš ką?.. Maniau, jūs neketinate užduoti klausimų. Kalbėjau apie atostogas, praeityje, seniai seniai. Na, gal ne taip jau ir seniai. Važiuodavom, iki jauniausiajam suėjo penkiolika. Tai Brutas, ir jam tik dvidešimt dabar. Argi prabėgo tik penkeri metai?
Kaip pasiilgstu tų vasarinių perkėlos vaizdų: automobilių eilės, laukiančios kelto vakaro prieblandoje ar auštant; įdegusios šeimos, nerūpestingos ir atsipūtusios po ištisų savaičių, praleistų saulėje. Sakydama „nerūpestingos“, neturiu galvoje „be rūpesčių“, tiesiog atsipalaidavusios. Miegos visą naktį mašinose, kad būtų pirmosios eilėje į keltą, ir nė kiek nesijaudins; pirmyn važiuodamos kraustytųsi iš proto. Įrudę veidai, lūžinėjantys gelsvi plaukai, murzini vaikai; ir bagažinės ant stogų su palapinėm, vandens skardinėm, vyno dėžėm ir česnakų kasom; furgonėliai – volvai, kortinos ir folksvagenai. Žinoma, mūsų automobiliai neatrodė prašmatnūs: kartą išvažiavom netgi su nauju, bet grįžom su aplamdytu, apdaužytu, apgadintu. Prancūzai vairuoja pasibaisėtinai, o jų kelio ženklai nesuvokiami.
Kaipgi prasidėjo paralyžius? Visiškai netikėtai. Nebuvo jokių perspėjimo ženklų – niekas nenutirpo, galva nesvaigo, nieko panašaus. Tai buvo trisdešimtosios mūsų vestuvių metinės. Jas atšvęsti ketinome pasivažinėdami po Prancūziją naujuoju Pirso MG. Jis traukia šimtą dešimt mylių per valandą, bet, žinote, Pirsas dažniausiai neviršija penkiasdešimt penkių. Tokia greičio riba Jungtinėse Valstijose, ir, anot Pirso, jie žino, ką daro. Toks greitis pats saugiausias, bet jam patinka greiti automobiliai – prireikus, sako Pirsas, pabėgti nuo bėdos. Važiuodavom Veimuto–Šerburo plentu. Man labiau patinka Duvro–Kalė kelias – viena, kelionė jūra trumpesnė, antra, kuo ilgesnė kelionė per Angliją, tuo labiau Pirsas linkęs pamiršti, kad Prancūzijoje reikia važiuoti dešine puse. Pastebėjau tai. Bet dėl tokių dalykų nesiginčiju. Pirsas žino, ką daro, – niekada nekomanduoju nuo užpakalinės sėdynės. Aš jo žmona, jis mano vyras. Mes mylim viens kitą.
Taigi rengėmės vykti į Veimutą, krepšiai buvo sukrauti, automobilių kelių žemėlapiai daiktadėžėje (nors kartą atsiųsti laiku); iš anksto buvau išgėrusi valiumo – mano širdis plaka gan smarkiai, kone virpa, kai naviguoju. Apsivilkau praktiškai nesiglamžančia suknele – juk žinote, kokios tos ilgos kelionės, visada šiek tiek išsitepi. Pirsas mėgsta melionus, jam patinka, kai važiuojant vaišinu jį riekėmis, prisirpusiomis taip, kaip tik prancūzų melionai būna prisirpę. Pirsas ištisas valandas renkasi juos turgeliuose. Išbando kiekvieną siūlomą, uosto ir spaudinėja jų galus, kad būtų tokio, kokio reikia minkštumo, kol suranda visiškai tobulą. Kartais nepasitenkindamas apžiūri ir tuos, kurie sukrauti dėžėse už prekystalių. Pasak Pirso, prancūzai smulkmeniški, jie niekina jus, jeigu priimate bet ką. O tada, jeigu nenorim, kad melionas persprogtų, jį reikia kuo greičiau suvalgyti – dažniausiai mašinoje…
Šiaip ar taip, kaip jau sakiau, ketinau lipti į automobilį, tik mano kojos lyg ir sulinko, ir aš susmukau ant šaligatvio. Tai atsitiko prieš šešis mėnesius, ir nuo to laiko nebevaikštau. Ne, nebuvo jokių širdies virpesių. Neprisimenu, ar kenčiau nuo jų prieš ištekėdama, – ištekėjau visiems laikams!
Nebeliko atostogų. Tik likau paralyžiuota. Dingo turnė po Prancūziją. Gražiąją Prancūziją. Žaviuosi Luaros upe ir pilimis. O jūs? Vaikams patiko vakarinė pakrantė: spygliuočių miškų juostos, ilgi ilgi paplūdimiai ir didžiulės Atlanto bangos. Betgi įpusėjus rugpjūčiui vėjai pasikeisdavo, viskas apsinešdavo dulkėmis, net papilkėdavo. Kai vaikai buvo maži, mes stovyklaudavom, bet kasmet vis kebliau būdavo išsinuomoti vietą, vis daugėjo žmonių ir kepsninių, o Pirsui tai nepatiko. Jis mėgavosi tuo, ką vadino laukiniu turizmu. Kempingų vadovuose, kur aprašomos stovyklavietės, visada nurodoma, koks plotas priklauso vienai palapinei. Pusė hektaro – visi susigrūdę; du hektarai – visiškai įmanoma. Pirsui patiko dešimties hektarų sklypai kur nors kalvos šlaite, kur nerasi nei televizijos kambario vaikams, nei keptų bulvyčių. Tai reiškė daugiau darbo man, bet aš nemurmėjau. Kas, kad pasikeitė virimo vieta – turėjom nuostabias nešiojamąsias dujines virykles; įsigudrindavom pasigaminti trijų patiekalų pietus ant dviejų degiklių, jeigu tik nepūsdavo smarkus vėjas – tada pailsėdavau nuo virimo. Tik vaikams labiau patikdavo tankiai apgyventos vietos, ir aš kartais pagalvodavau, kad jose jie turėtų progų geriau pramokti prancūzų kalbą. Anglų žvirblis ir prancūzų žvirblis čiulba panašią giesmelę. Bet va – Pirsui patiko tyrlaukiai. Jis visada išmatuodavo mūsų palapinei priklausantį plotą, ir, jeigu šis nesutapdavo su nurodytu vadove, kreipdavosi į administraciją. Prisimenu, kaip kartą žmonės turėjo perkelti savo palapines dešimtą valandą vakaro, kad padarytų pakankamai vietos mūsiškėms, – mes tą dieną buvom sukorę tris šimtus mylių, o Brutui buvo tik dveji metukai: tai buvo ne Pirso kaltė, o kempingo savininko. Pirsas tik prikišo jam, kad mūsų plotas ne tokio dydžio, kokio turėtų būti, o jis pernelyg jautriai reagavo. Pasakysiu, jog džiaugiausi rytojaus dieną iš ten išvažiuodama. Tai tikrai buvo ne Pirso kaltė, tiesiog mažas nesusipratimas, kurių visiems pasitaiko. Kiti stovyklautojai žiūrėjo, kaip mes išvažiuojam, tylėdami. Buvo nei šis, nei tas. O Fanė verkė visą kelią iki Puatjė.
Tokia ašaringa mažylė, ta Fanė. Pirsui patikdavo pietauti gryname ore apie trečią valandą – Prancūzijos keliai ištuštėja vidurdienį, kai visi sustoja skaniai papietauti, taigi gali greitai nuvažiuoti ten, kur tau reikia. Kartais aš pagalvodavau, o kurgi mes važiuojam, arba kodėl reikia būti ten po tiek ir tiek laiko. Kita vertus, tie nuostabūs balti ir tušti kaimų keliai, aprėminti tuopų, tas nuolatinis penkiasdešimt penkių mylių greitis… Kaip buvę, kaip nebuvę, vidurdienį nusipirkdavom pietus – vyno ir pašteto, ir ilgų prancūziškų batonų bei oranžado vaikams, ir tada trečią valandą pradėdavom ieškoti tinkamos vietos piknikui. Lengva pasakyti! Jeigu vieta būdavo gera, tai eismas netikęs. Kas nors užsėsdavo mums ant uodegos ir kaukdavo – kaip tik prancūzų vairuotojai moka kaukti – pamato GB numerius ir žino, kad vairuotojas gali užsimiršti ir važiuoti žiedinėje sankryžoje priešinga kryptimi ir nepajusti, kaip pravažiuoja idealią vietą. Ideali vieta – tai puikus vaizdas, jokių gyvačių, be to, ir saulėta, ir pavėsinga. Man patikdavo, kai mašina išsukdavo iš autostrados, ypač jeigu tai magistralinis kelias, nors Pirsas dėl to nelabai rūpindavosi. Kartą išties kažkoks idiotas įvažiavo į mus – laiku nepristabdė – bet kadangi Pirsas buvo neišjungęs pavaros, neužtraukęs rankinio stabdžio ir nepadaręs kitokių kvailysčių, tai jis šovė į priekį, nepatyręs didesnės žalos. Įdomu, kodėl kiti automobiliai atrodo tokie glotnūs ir netgi nauji. Turbūt jų savininkai laiko juos garažuose ir nuolat glaisto bei purškia nubraižytas vietas. Pasak Pirso, kvailiai ir jų pinigai dažnai išsiskiria.
Apie ką čia kalbėjau? Apie pietų pertrauką. Kartais tikrai puikią vietą rasdavom tik pusę penkių, o Fanė pradėdavo žliumbti ketvirtą. Duodavau jai atsigerti „Pšit“1 iš butelio – kaip vaikai kikendavo! – kasmet vis toks pat ritualas – smagus kikenimas, duona, jai atlaužiama iš kepalo, nors vis tiek ji verkšlendavo; o tėtis sustodavo, žvelgdavo už gyvatvorių, šiek tiek pavažiuodavo šoniniais keliukais, niekam tikusiais, ir vėl sugrįždavo į pagrindinį kelią. Vaikai nuščiūdavo, išskyrus Fanę. Bet kokie nemandagūs tie prancūzų vairuotojai! Argi nepastebėjote? Pažiūriu į lenkiantį mus automobilį, o jo vairuotojas spokso į mus sukiodamas nykštį prie smilkinio ar vaizduodamas, jog pjauna pirštu Pirsui gerklę, ir be perstojo tūtuodamas ir dūduodamas; kartą vienas užsuko mums prieš pat nosį, privertė sustoti ir pabandė ištempti vargšą Pirsą iš mašinos, dievaižin kodėl. Tiesiog galams būdingas nesusitvardymas. Pirsas nuostabiai saugiai vairuoja. Be abejo, jis kartais trukdo kitiems, stabtelėdamas prie sankryžų – juk žinote, kokie klaidūs jų kelio ženklai, ypač miestų žiedinės sankryžos, ir kaip jos lyg ir ragina važiuoti į dešinę ar į kairę, kai iš tikrųjų rodo tiesiai. O Pirsas yra mokslininkas – jis nori įsitikinti, jog elgiasi teisingai. Aš turiu žemėlapius ir stengiuos įsiminti visas šalies vietoves, pro kurias žinau, kad važiuosim, pavyzdžiui, Limožą, pakeliui iš Perigė į Isoduną, ir turėsiu žaibiškai spręsti, nes miestuose Pirsas, regis, spaudžia greičiau. Ne! Ne Tulės kelias, ne Klermono, ne Montlusono, o Šatoru. Betgi Šatoru kelias nepažymėtas! Gelbėkit! Koks jo numeris? Dieve mano, tai N20! Nors mirk! Paskui N147-uoju į Beliaką. Tada šoniniais keliukais kertame į Argentoną, La Šartrą… Dairomės Puatjė ženklo. Beliakas yra pakeliui į Puatjė…
Jei nėra tikras, kad aš teisi, jis sustoja, pats pasiima žemėlapį ir prieš pajudėdamas jį tyrinėja. Pastaraisiais metais jam prireikia didinamojo stiklo. Jis nekenčia akinių! O žinote, tuose mažuose kaimeliuose viršutinių šviesoforų neįmanoma įžiūrėti, tai niekas ir nekreipia į juos dėmesio! Dievas žino, kaip tie prancūzai išvis lieka gyvi. Per kiekvienas atostogas mums pasitaikydavo vienas ar pora tokių bjaurių akibrokštų ne dėl mūsų kaltės; galiausiai pasijusdavau geriau, kai paimdavau valiumo. Nenorėjau, kad Pirsas apie tai sužinotų – tai būtų lyg ir nepasitikėjimo išraiška – kas būtų netiesa. Tik prisiminkit, kaip jis nešė mane, apglėbęs tarsi kūdikį, ir paguldė ant šios sofos. Pasitikiu juo be galo. Aš jo žmona. Jis mano vyras.
Apie ką šnekėjau? Apie verkšlenančią Fanę. Ji nusikėlė į Naująją Zelandiją, kai tik baigė koledžą. Tolokai. Toliau negalėjo, taip sakydavau, nežinau kodėl. Žinau, kad ji myli mus ir, žinoma, mes mylim ją. Ji dažnai rašo. Deividas vairuoja lenktyninius automobilius. Ir Pirsas, ir aš dėl to labai sielojamės. Tokia pavojinga profesija. Tie automobiliai traukia iki dviejų šimtų mylių per valandą, o Pirsas taip nekenčia greičio. Angela slaugo psichinius ligonius. Sako, ji tiesiog sutverta tam darbui.
Prisimenu, kartą pasakiau Pirsui – važiavom žiediniu keliu aplink Anžerą – suk čia į kairę, turėdama galvoje artėjančią T sankryžą, bet jis movė tiesiai į kitą eismo juostą, pamatęs ten nedidelį keliuką – tuščią, nes visas eismas buvo už kampo, sulaikytas šviesoforo ir pasirengęs šokti į priekį. Jis suprato, ką padarė, ir sustojo pastatęs mus visu ilgiu skersai pagrindinio kelio. „Atgal!“ – suklykiau pažeisdama savo nuostatą nediriguoti nuo užpakalinės sėdynės. Jis pakluso, ir mes vos spėjome pasitraukti iš kelio, kai ta eismo banga plūstelėjo link mūsų. „Tau reikėjo pasakyti „antras į kairę“, – papriekaištavo jis. – Juk vos neįvyko masinis susidūrimas.“ Prancūzijoje nereikia žiopsoti. Jie pasiutę vairuotojai, visi tai žino. Netgi su vaikais mašinoje…
Bet kokia tai būdavo pramoga. Pirsas visada žinodavo, kaip išsireikalauti iš padavėjų ir virėjų tai, kas geriausia. Jis skaitydavo meniu kartu su padavėju ir prašydavo paaiškinti kiekvieną patiekalą. Jeigu padavėjas nesugebėdavo to padaryti – nuostabu, kiek padavėjų to nesugeba, – jis iškviesdavo vyriausią virėją ir klausdavo jo. Kartais tai sudarydavo šiek tiek keblumų, jeigu restoranas būdavo pilnas svečių, bet, anot Pirso, prancūzai išmano apie maistą ir labai vertina tavo skonį. Aš galiu apsispręsti žaibiškai, ko noriu valgyti, o Pirsui tai užima amžius. Kaip jau sakiau, jis bijo apsirikti. Paprastai iš restorano, kuriame valgom, mes išeinam paskutiniai, bet Pirsas nemėgsta skubėti. Pasak jo, a) tai kenkia virškinimui, b) prancūzai nepyksta: jie džiaugiasi, kad mums patinka tai, ką jie gali pasiūlyti. Juk daugelis žmonių to nevertina. Ar nemanot, kad prancūzų padavėjai kaip reta šiurkštūs? Visada atrodo, kad jų akys sustiklėjusios. Dievas žino, ką jie iškirstų, jeigu tau nepatiktų, ką jie siūlo!
O paskui vynas. Pirsas siunčia atgal ne tik maistą, bet ir vyną. Juk reikia išlaikyti lygį. Jam nepatinka, kai pagal dabartinę madą raudonieji vynai paduodami atšaldyti, kad ir koks jų amžius. O butelį vyno už aštuonis frankus taip pat dera aptarti, kaip ir tą už trisdešimt. Jis visada labai mandagus: tiesiog paprašo atsiųsti vynų padavėją svarstyti to reikalo, bet, žinoma, jis nekalba prancūziškai, tad kartais kyla keblumų. Netgi susierzinimo. Ir ta keista tyla, kai išvažiuojam.
Ir visada, kai išvažiuodami iš viešbučio apmokam sąskaitą, Pirsas tikrina ir patikrina kiekvieną jos punktą. Bėgant metams jis tapo trumparegis: jam jau prireikdavo didinamojo stiklo. Aš su vaikais sėdėdavau mašinoje ir laukdavau visą valandą, kol jie nagrinėdavo karšto vandens kainą ir kokia suma būtų pateisinama, ir kodėl per šventines dienas ji kitokia. Aš išties kartais galvoju, kad Pirsas ir myli Prancūziją, ir nekenčia jos. Jam patinka šalis; jis nenori atostogauti Italijoje ar Ispanijoje, tik Prancūzijoje, kur visur paplito tos Dégustation-Libres – „nemokamos šlykštynės“, kaip jas vadino vaikai, kur ragaujate vyną prieš užsakydami. Pirsas nueina, išragauja viską, ir jeigu jam niekas nepatinka, o tai dažnai atsitinka – nieko ir neperka. Juk jie tą ir siūlo – nemokamą vyno ragavimą. Jis nori, kad eičiau su juo ir taip pat ragaučiau, kad paskui galėtume sulyginti mūsų užrašus, ir aš matau, kaip blėsta entuziazmas krautuvininko akyse, kai jį prašom atnešti pirma šitą, paskui aną, vėliau nukelti iš viršutinės lentynos dar vieną, o Pirsas gurkšteli, kilsteli antakius ir papurto galvą, o savininko akyse įsižiebia pirmiausia priešiškumas, paskui nuobodulys, o tada dar kažkas, kas man rodos panašu į patyčias, ir turiu jums pasakyti, panele Džeikobs, man tai nepatikdavo, ir kai mes pabaigdavom Dégustation-Libre ir išvysdavau žiburėlius Pirso akyse, o jo pėda nuspausdavo stabdį – jis niekad nežiūrėdavo į veidrodėlį – o kam, nes tas visada būdavo nukreiptas į mašinos stogą, aš prarydavau dar vieną valiumo tabletę, nes bijodavau, kad nesusivaldysiu ir imsiu klykti. Ne todėl, kad nemylėjau, nepasitikėjau ir nesižavėjau Pirsu, o dėl to prancūzo žvilgsnio…
Kodėl neklykiu? Ką turite galvoje? Mano reakciją? Žinau tuos terminus – kaip minėjau, mano dukra Angela dirba slauge psichiatrinėje ligoninėje, ir gerai dirba. Manote, kad galiausiai patyriau traumą per paskutinį Dégustation? Ir todėl negaliu vaikščioti? Jūs linkusi taip galvoti, ar ne? Tikriausiai jūs feministė – pastebėjau, kad dėvite kostiumėlį su kelnėm, ir manote, kad viskas, kas dedasi pasaulyje, yra vyrų kaltė. Norite, kad išrėkčiau įtampą ir įniršį, išgąstį ir siaubą? Nerėksiu. Pasakysiu jums, kad Prancūzija yra smagi vieta, ir mes visi džiaugėmės tomis atostogomis ir skaniais valgiais ir, Pirso rūpesčiu, puikiais vynais; na, o jo vairavimas – juk mes visi gyvi, a? Pirsas, aš, Deividas, Angela, Fanė, Brutas. Visi gyvi! Juk tai šį tą reiškia. Aš tiesiog neįstengiu vaikščioti, tad būkit maloni, pakvieskit Pirsą, jis perkels mane nuo jūsų sofos į vežimėlį ir nuveš namo. Kalbos čia nieko nepadės. Aš tikrai myliu savo vyrą.
Versta iš: Oxford Bookworms Collection „And All for Love“. – Oxford University Press, 2001.
1 Pschitt – putojantis gėrimas, ištariamas be „p“, todėl panašus į anglų kalbos keiksmažodį (vert. past.).