Gerhard Meier. Mirusiųjų sala

2023 m. Nr. 4

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Mirusiųjų sala“ („Toteninsel“, 1979) yra vadinamosios Amraino tetralogijos „Baur und Bindschädler“ („Bauras ir Bindšėdleris“) pirmoji dalis. Amraino kaimo vardu (jo prototipas – gimtasis rašytojo kaimas Nyderbipas, įsikūręs Juros kalnų papėdėje) pavadintas G. Meierio keturių knygų magnum opus išauga iš dviejų senų, kartu tarnavusių draugų, Bauro ir Bindšėdlerio, pokalbių: tai nenutrūkstamas dialogas, jie kalbasi apie tai, ką pastebi kasdienybėje, o asociacijos nuveda į literatūros, dailės kūrinius ar prisiminimus, pavyzdžiui, apie kaimo žmones, gyvus ir mirusius. Visos istorijos, visi likimai susipina į tankų, prasmių prisodrintą, poetišką ir užburiantį pasakojimą.
G. Meierio tetralogija kritikų vertinama kaip vienas svarbiausių XX a. antrosios pusės literatūros kūrinių vokiečių kalba.

 

Romano fragmentas

Tai, kas man atrodo gražu ir ką norėčiau
kurti, yra knyga apie nieką.

Gustave Flaubert

– Trejų, ketverių, penkerių metų, Bindšėdleri, gyveni vaizdais ir mintimis, gautais kaip kraitis gyvenimui. Šešiasdešimt trejų, ketverių, penkerių metų žingsniuoji šeštadienį paupiu ir įsivaizduoji, kad ši upė Šiaurės Amerikoje, suvoki jos atšešėlius – pilkus, oranžinius, geltonus – tarsi indėniškus ir regi haliucinaciją, plaukiančią kanoją su paskutiniu mohikanu, vainikuotu dviem trim margom plunksnom. Nukreipęs žvilgsnį į medžius paupy suvoki, kad germanai garbino ąžuolus. Ir žvelgi atgal į tuos dešimtmečius, kai atlikai piliečio pareigas, – Bauras kluptelėjo, – tai yra dešimtmečius, kai gaminai, pavyzdžiui, batus, šautuvus, degtas plytas, čerpes ar dviračius, automobilius, televizorius ir taip toliau, arba buvai kitaip naudingas, rūpinaisi tiksliai laikytis darbo pradžios ir pabaigos, ypač pradžios. Prisimeni, kaip visus tuos metus siekei kūno ir jo narių švaros, stengeisi atsikratyti nešvarumų, vidinių ir tokių, kurių šaltinis išorinis, būtent gatvė, tekinimo staklės, marmeladas, taip pat purvo kojų tarpupirščiuose ir kitur. Prisimeni pylęs odekoloną į kairį delną, braukęs juo kaktą, sprandą, kaklą, skruostus. Ir prisimeni pylęs odekoloną į dešinį delną, braukęs juo skruostus, kaklą, sprandą, kaktą. Prieš akis išnyra drabužiai, daugybė visus tuos metus vilkėtų drabužių: pirmiausia pamatai kelnes, ypač jų klešnes, šioms nederėjo būti per ilgoms, per siauroms ar per plačioms; net ir darbiniam chalatui buvo savi reikalavimai, būtinai dvi, ne trys sagos prieky, ir kad nevaržytų veiksmų laisvės, pageidautina dar ir kišenės su liežuvėliu; panašiai ir paltai, būtinai gabardino audinio arba zigzago raštu; atmintin veržiasi ir skėčiai (galiausiai išsiskleidžiantys automatiškai), skrybėlės, beretės ir pirmiausia, žinoma, batai, vis pakerintys kvapu, spalva (ypač kaštonine) arba forma. Prisimeni ryšius su švelniąja lytimi, su konkrečiomis šios lyties atstovėmis. Stebiesi, kad toks santykis gali trukti dešimtmečius, ir tikrai ne dėl tavo nuopelnų (o ir šnekos apie švelniąją lytį iš tikrųjų tėra farsas). Prieš akis iškyla iš šio ryšio atsiradę vaikai, pavyzdžiui, sūnus, trimetis, keturmetis ar penkiametis, vasarogalį, bobų vasarą ar rudenį džiugiai dėliojantis krūvelėn, tarsi skaičiuotų, vis virtinkšt nuriedančias bulves; arba išvysti vieną iš dukrų, trimetę, keturmetę ar penkiametę, kasančią laukines morkas Amraino vietinio geležinkelio trasoje, taigi tarp bėgių, iš kur ją tik grasindamos policija iškrapšto žaidimų draugės, – Bauras sustojo, pažvelgė pavymui trims kirams, skrendantiems daugmaž ąžuolų aukštyje priešpriešiais srovei, netrukus jie sutūpė ant vandens ir leidosi srovės nešami, stengdamiesi išlaikyti ankstesnę žvilgsnio kryptį.

– Prisimeni visa tai, Bindšėdleri, ką jau kalbėti apie orgazmus, vainikuojančius gyvenimą lyg plunksnos paskutinio mohikano galvą, – Bauras pakėlė kairį kulną (vietoje), nuleido, paskui vėl pakėlė, veide atsispindėjo juslių įtampa.

Tolumoj vienas į kitą sudunksėjo vagonai. Upė nešė prošal kirus. Vėjo šuoras dvelktelėjo išmetamosiomis dujomis. Vėl žingsniavome.

– Mes rovėm gėles, – pasakė Bauras, – ketindami perkasti lysves ir paskleisti kompostą. Medžiai, bent jau tie dar lapuoti, nenumetę daugumos lapų, stūksojo lyg deglai, daugiausia, žinoma, trešnės ir kriaušės. Pavakarėjo. Kartais trešnių lapai lyg pagal komandą sutirtėdavo, kad paskui taip pat vieningai panirtų į savotišką nejudrumą. Žinai, Bindšėdleri, esu regos žmogus: kamienai ir šakos buvo juodi, ypač trešnių, todėl jos priminė deglus ant juodų strypų, virš kurių kartais pralekia ar net būriais susūkuriuoja varnos, ir bergždžia tikslinti, kad juodos, nes varnos apskritai juodos. Tačiau kai šie paukščiai pasirodo pernelyg dažnai ir neįprastais kiekiais, man darosi nejauku, nes kartais varnos tarsi pranašauja nelaimę, žinoma, tai bemaž prietaras, būtent varnos ir nelaimė. Taigi kai mudviem su žmona darbuojantis sode nuo rytinės namo pusės pasigirdo balsai, galvoje man tebeskambėjo lyg Šopeno etiudas, nes keistajai lapų elgsenai atliepė fortepijono muzika, tad kodėl gi ne Šopeno, juk jo muzika išties persunkta lenkiškųjų, galiciškųjų rudenų su juodastrypiais deglais, kurių apgaubai kartais, nežinia kodėl, sukrūpčioję, paskui vėl nejudrūs globia šviesą, aplink kurią lakioja varnos. Žodžiu, rytinėje namo pusėje pasigirdo balsai, ir patraukę jų link mudu atsidūrėme priešais tris moteris su chrizantemų puokštėmis tokio dydžio, kad joms prireikė viso glėbio, tad netrukus jau regėjai šias moteris tarsi tris krikštamotes, nešinas krikštavaikiais tarp pastelinių spalvų chrizantemų, paskui išniro ir dailės atitikmuo, būtent „Moteris su gaidžiu“, mano požiūriu, gražiausias Pikaso paveikslas, nors tas gražiausias čia rėžia ausį, nes superlatyvai ir šūkiai ne itin dera aptariant paveikslus, tekstus ar muzikos kūrinius, – pridūrė Bauras tokia veido išraiška, tarsi stengtųsi pagauti kažkokius garsus. Virš miesto ratuojantis sportinis lėktuvas ėmė leistis į šių lėktuvų oro uostą netoliese. Klasicistinę fasadų elgseną kitame krante papildė būdingi jugendo stiliaus bruožai arba paprasti nūdieniai.

– Nuo tikrų krikštamočių moterys su chrizantemomis skyrėsi apranga: dvi vilkėjo juodus paltus, viena užsimetusi tik švarkelį. Be to, visos trys – mano seserys Julija, Gizela ir Johana – labai senos. Julija buvo toji su švarkeliu. Pasisveikinę pakvietėm tris seseris vidun, į jų tėvų namą, paraginom Gizelą ir Johaną nusivilkti paltus, susėdom aplink stalą. Gizela ir Johana pasakojo susiradusios Hanso, Beno, Niklauso, Karlo ir Liudvigo kapus Ciuriche, vakar dar nuvažiavusios į Verdenburgą prie Ferdinando (Gizelos vyro) kapo, o šiandien štai atvykusios aplankyti su Julija Amraino kapinių, ten ant ką tik apsodinto mamos kapo tarp trispalvių našlaičių įkomponavusios erikos kerą, be abejo, šioks toks įsikišimas, jūs jau atleiskit. Pagal metus, iškaltus ant antkapio, mama gimusi daugiau nei prieš šimtmetį, būtent Riugeno saloje (ir bemat pagalvojau apie Kasparą Davidą Frydrichą, nes Riugeno sala, Kasparas Davidas Frydrichas, mama ir žydinčios liucernos man nuolat susieina, galbūt tik klystu dėl pastarųjų, nes niekad nebuvau Riugeno saloje, todėl negalėjau matyti ten žydinčių liucernų, šiaip ar taip, vien dėl to neturiu teisės kištis ir taisyti šį vaizdą), toje saloje gimusios ir jos, Gizela, Julija, Johana, taip pat brolis Benas; kapinėse jas nemaloniai nustebinusi įduba tėvo kapo vietoje, taip pat ir mošos Linos, pirmosios antrojo brolio Filipo žmonos, jų palaikai bent kol kas tebesą ten pat, tik dabar virš jų želianti veja – nei akmens, nei gėlių; užsukusios ir į naująją šarvojimo salę, per ją kapinės jau nesančios tokios kaimiškos, ypač pasigedusios guobos, ištisus šimtmečius klojusios kapus ūksme, o žiemą jos nušarmojusi viršūnė virsdavusi ragais būtybės, laukiančios, kad amžinai snūduriuojantieji prisikeltų ir ji galėtų palydėti juos ten, kur nėra šešėlių, nėra žiemos; tai primena „Mirusiųjų salos“ reprodukcijas, anksčiau puošusias miegamuosius, bet jai, Johanai, tos reprodukcijos anaiptol ne itin patikusios; Gizela atsiliepė, kad paminklinis Ferdinando akmuo nuostabiai išsilaikęs, nesą nė menkiausio samanų ar kerpių pėdsako. Norom nenorom teko prisipažinti, kad jau nė nebežinai, koks akmuo ant Ferdinando kapo. Paaiškėjo, kad juodasis marmuras, kurio, kitaip nei Juros kalkakmenio, nepuolančios nei kerpės, nei samanos (iki blizgesio nugludinto marmuro). Susigundžiau paprieštarauti, kad samanų ir kerpių patina man graži, ir bemat sulaukiau ryžtingo atkirčio, reikalavimo vienąsyk vis dėlto nuplauti mamos antkapį.

Amraino kapinėse, Bindšėdleri, palaidoti ir keli mūsų giminaičiai, pavyzdžiui, Bergeriai, vienas jų visą gyvenimą plūkėsi dėl palikimo Anglijoje, todėl tik tarp kitko dirbo metalurgijos gamykloje ir šiek tiek ūkininkavo. Ten guli ir pusbrolis Albertas Bauras, laikrodininkas pagal profesiją, visą gyvenimą laikrodininkas viena nelanksčia, kiek trumpesne koja, su specialiu dviračiu, cigaru tarp lūpų ir velniūkščiais akyse, tą vienintelį kartą, kai lankiausi pas jį, parodęs savo dirbtuvę, didžiulę palėpę sienomis, nukabinėtomis vien tiksinčiais laikrodžiais. Pusbrolis Albertas mirė krintant kaštonams. Vėliau, kai ir žmona jau buvo mirusi, pastatą su sklypu perėmęs pamokslininkas pašalino iškabą virš įėjimo, emalės iškabą, kurioje juodu ant balto buvo užrašyta Albertas Bauras / Laikrodininkas, perdažė namą, užtepė ir ant pietinio fasado buvusį tokį pat užrašą, kurį perskaitydavo nebent vienas kitas bažnyčios lankytojas, grįžtantis namo Bažnyčios gatvele, ar koks kaimynas, ir šiaip pažįstantis Albertą Baurą, laikrodininką. Dabar pietiniu fasadu – pilku, švariu ir be užrašų – namas žvelgia į atvirą sklypą, – pasakė Bauras siekdamas krūmo, nuplėšė lapą nė nestabtelėjęs, ir paleista šaka staigiai atšoko, o lapas Bauro rankoje sukosi apie savo ašį pramainiui į vieną arba į kitą pusę.

– Bemaž neįstengiu įsivaizduoti vyriausios sesers Gizelos ir tuoj pat neišvysti jos vyro Ferdinando, kuris, būdavo, kaskart jiems atvykus į Amrainą, pėdina už namo ir nužvelgęs trešnę išrėžia: „Nė vienai savo trešnei neleidžiu šitaip ištįsti. Visoms nupjaunu viršūnes. Man jau gana aukštų trešnių.“ Ši trešnė, Bindšėdleri, tebėra ir šiandien. Kad nenunyktų pernelyg greitai, tenka vis nugenėti sausas šakas. Kamieno žievė jau gerokai supleišėjusi, bet genys nuolat pasirūpina kenkėjais, nustraksi atbulas iš viršaus žemyn taukšėdamas snapu ir vis suklusdamas, ir kala taip įnirtingai, kad susirūpini dėl jo smegenų. Kartais žvilgtelėjęs į trešnę, Bindšėdleri, išgirstu svainio Ferdinando balsą: „Nė vienai savo trešnei neleidžiu šitaip ištįsti. Visoms nupjaunu viršūnes. Man jau gana aukštų trešnių.“ Turbūt prabyla iš ano pasaulio, kur nėra šešėlių, nėra žiemos (laisvai pagal Johaną).

Gurkšnojome arbatą, trys mano seserys (suguldžiusios puokštes ant suolo), žmona ir aš. Ir mintijome, šiaip ar taip, dabar mirusiųjų metas, nors iš tikrųjų žmonės ypač prisimena velionis lapkričio pirmąją ir antrąją, susiranda juos, tai yra kapus, papuošia ir net parūpina ryžių dubenėlį, kartais pasitenkina ir makaronais, daug kur pastato žvakes arba moterys atsisėda ant kapų. Gizela pareiškė visada krimtusis, kad Benui, kaip žinome, tenka gulėti užspeistam prie sienos. Naujosios kapinės anuomet dar nebuvo įrengtos, tad paskutiniai mirusieji senosiose laidoti kuo arčiau vienas kito. Ir prieš akis man iškilo brolis Benas, pirmiausia pašarvotas minėtose kapinėse, paskui kaip jaunuolis nuotraukose, juosintis gimnasto juostą su dviem trim šventiniais ženkleliais ant krūtinės. Išniro ir gimnasto diplomas, iškovotas lygiai metai iki mano gimimo, prieš keletą mėnesių atsitiktinai aptiktas tarp sendaikčių, kur atsidūrė ilgai klajojęs po šeimos namą, kuriame, kaip sakiau, lygiai po metų pradėjau šnopuoti, rėkti, tuštintis, gerti (beje, motinos pienu dalinausi su viena Amraino mergaite, notaro dukra), – pasakė Bauras. Sužviegė automobilio padangos. Kitas įdurmais sustojo. Žviegūno vairuotojas pasukiojo kairės smilių ties kairiuoju smilkiniu. Padvelkė benzinu.

– Kodėl, Bindšėdleri, senatvėje atsiranda šis prakeiktas poreikis žvelgti atgal arba gyventi vakardiena, arba vis iš naujo stvertis gijų, siejančių tave su tuo, kas praėjo, prabėgo, negrįžtama, kas turėjo kažkur pranykti, bet vis dėlto tebėra, ir niekaip to neatsikratysi? Kas ilgainiui kažin kaip atguls su mumis į žemę, kur turėtų išsisklaidyti, išgaruoti arba įsilieti į mineralų pasaulį, materiją, ir vėl buvoti tarp gėlių virš mūsų, lelijų, astrų, snieguolių, neužmirštuolių, kaip jų kvapas (jeigu jos teikiasi kvepėti), – pasakė Bauras. Pro bemaž plikus medžius buvo matyti ramiai tolin plaukianti Arė, jos atspalviai, perimti iš krantų, taip pat ir dangaus.

– Ar tos plastiko gėlės, – tarė Bauras, – vis dažniau ant mūsų kapų kūpsančios plastiko gėlės yra ženklas, kad vis mažiau nusinešame su savim į kapus, vis mažiau pasiimame to, kas praėjo, prabėgo, negrįžtama ir kas paskui įsilieja į lelijas virš mūsų, į neužmirštuoles, snieguoles ir pasklinda jų kvapu (jeigu jos teikiasi kvepėti)? Galbūt šis kvapas savo ruožtu pažadina beprotišką velionio artimųjų poreikį žvelgti atgal arba gyventi vakardiena. Gal šitaip viskas sukasi, Bindšėdleri. Ir, žinoma, galbūt plastiko gėlės apskritai išskirtinės, tiesiog ženklina naują epochą, pradėjusią negrabiai skaudžias varžytuves su gamta, ir ironiška, kad šių varžytuvių vaisiai, pavyzdžiui, plastiko lelijos, išlieka kur kas ilgiau už tikruosius, įprastines lelijas, – Bauras grybštelėjo kaštono lapą. – Todėl plastiko gėlės kažkuo skaudžios, persmelktos graudinančio negrabumo, tokio būdingo kiekvienam mãdarui, ypač plastiko puokštėms, – tęsė Bauras, atgalia kairės plaštaka braukdamas per reklamos skydą Giosgerio gatvėje: PATRIA / JŪSŲ / SAUGUMAS / 99 METAI PATRIA / NUODUGNUS DRAUDIMAS.

– Rytais, Bindšėdleri, kartais patraukiu pirkti duonos į galukaimį, į tą kepyklą, kur užaugo mano mokyklos dienų draugė Linda. Šiandien šis namas tebepriklauso Lindai, bet ji jau negyvena Amraine. Lindos tėvas taip pat buvo gimnastas, netgi nesyk vainikuotas laurais. Regis, ištrūkęs į gimnastų draugijos šventes, juosėdavo dvigubą gimnasto juostą.

Artėdamas prie Lindos namo, Bindšėdleri, kaskart svarstau: „Nejaugi pro šias duris iš tikrųjų įeidavo kepėjas, Lindos tėvas, juosintis dvigubą gimnasto juostą, kartais vainikuotas laurais?“ Prieš išvykdamas į gimnastų šventę kepėjas turėjo žengti laukan pro šias duris, pereiti šią terasą, šiandien taip pat suskeldėjusią, nes tie plyšiai seni. Pažvelgti į pergolę, apaugusią labai senomis visterijomis, metančiomis šešėlį ant dviejų kepyklos langų, tos kepyklos, kurioje mudu su Linda prieš daugmaž keturiasdešimt penkerius metus baigę mokyklą atsisveikinome ir išvykome mokytis baimės. Ir šiandien, Bindšėdleri, tebejaučiu drėgnus Lindos skruostus. Mokyklos laikais nedrįsau įžengti parduotuvėn būgštaudamas, kad kepėjas žino apie mūsų meilę.

Šioje parduotuvėje, Bindšėdleri, šiandien dvigubai didesnėje nei Lindos laikais, kartais galiu pastovėti, nes, tarkim, balnius iš kaimynystės perka duonos ir vyno, jis silpnų akių, todėl pažeria saują smulkių ant prekystalio, paskui vis traukdamas pypkę sugraibo antrą ir trečią, o srūvančios seilės ties pypkės galvute susitelkia į lašą, šis ima drykti, pamažu atitrūksta ir nukrinta, žinoma, be garso, nors iš tikrųjų turėtų sukelti duslų, kad ir tylutėlį, šnaresį atsitrenkęs į grindis, kuriomis vaikystėje vaikščiojo ir šiandien dar kartais vaikšto Linda. Tada apžiūrinėju duris į koridorių, vedantį į tą kambarį, per kurį patenki į kepyklą.

Pro sunkias šio kambario užuolaidas anksčiau spingsėdavo rausva šviesa, turbūt nuo raudono lempos gaubto. Vos išvystu priešais šią šviesą, Bindšėdleri, visada sykiu krinta sniegas, – tyliai (tarsi įmanu snigti garsiai), ir Kalėdos prie durų, ir sniego sluoksnis sulig plaštaka ant visterijų šakų.

Durys į koridorių, už kurio tas kambarys, Lindos laikais buvęs bendrasis, turbūt tebėra tos pačios, nes velkė smarkiai nuzulinta, iškyša (ar kaip ją pavadinti?) nudilusi mažiausiai centimetrą. Kartą pakibęs ant velkės sūpavosi kepėjų šeimos vaikas – parduotuvėn, koridoriun, parduotuvėn ir taip toliau.

Kitoje pagrindinės gatvės pusėje, įkypai priešais, stūkso mėsinė, nuo to laiko priklausiusi įvairiems skerdikams, joje dar prieš porą metų tebestovėjo vienas tų nuostabiųjų mėsininko stalų iš marmuro ir aukso, tai yra bent jau metai (šiuo atveju 1904-ieji) buvo paauksuoti, ir kai kas ten visiškai nepakito lig šiol, pavyzdžiui, durys, vitrina (taigi nuo to laiko priešais ją kažkiek kartų snigo), dailylenčių lubos (baltai dažytos), keli mėsos kabliai. Matyt, kepyklos ir mėsinės žmonės anuomet nelabai sutarė, nes pamenu Lindą, pasakojančią mokykloje apie pelės uodegą, tikrą pelės uodegą tos mėsinės dešroje, – pasakė Bauras, sukdamas kaštono lapą už koto, ir lapas priminė plazdenančią vištą, o visuma – „Vyrą su višta“.

– Priartėjęs prie kepyklos matai (bent jau mano atveju) rytinę pastato pusę. Kitokią nei kadaise, nes anksčiau ten buvo pristatytas kaimiškas namas, dabar jau nugriautas. Užtat rytinė Lindos namo pusė stovi apnuoginta, rodydama nugriautojo namo pjūvį, iš kurio šiek tiek sužinai apie kambarių ilgį, aukštį, spalvą ar sienų plokštes, taip pat grindjuostes, jų dar išliko, ką jau kalbėti apie perdangų groteles, vamzdžių pėdsakus. Šiek tiek primena „Maltės Lauridso Brigės užrašus“, ten irgi aprašyta tokia siena, – pasakė Bauras, paleisdamas kaštono lapą, ir šis nuplasnojo paskui vilkiką, o mudu žingsniavome palei automobilių koloną, susidariusią už jo.

– Vieną rytą, Bindšėdleri, susiruošiau parsinešti duonos ir jau džiaugiausi pereisiąs Amrainą, praeisiąs pro kalvę, kurios pirmasis savininkas galiausiai pateko po vietiniu traukiniu, – jis buvo gimnastas, Amraino gimnastų meistras, per jų šventes juosėdavęs dvigubą gimnasto juostą, grakštus, bet (kitaip nei kepėjas) labai tvirto sudėjimo, kaip ir dera kalviui; taigi susiruošęs duonos išgirdau virtuvėje mėsmusę, zirziančią kiek slopiau nei įprastai, bet ganėtinai erzinančią. Ėmiausi tos mėsmusės, atvėriau duris, uždegiau šviesą verandoje. Nejučia pagalvojau apie Damaso Alonso Mėsmusę, išvakarėse kaip tik parašiau Amanshauzeriui: poetas užmušęs mėsmusę, kad netrukdytų užbaigti eilėraščio, ir tai paskatino jį parašyti dar vieną, skirtą musės mirčiai. Mat Amanshauzeris anksčiau buvo rašęs man apie musę, pailgą, skaidrią, švelniai žalią musę aukso sagų akimis ir lenktais ūseliais, kaip tik plazdenančią priešais ir geriančią, tokia musė, rudenį įsigavusi į kambarį, pasilieka per žiemą, bet ilgainiui taip nusilpsta, kad jis nesitikįs, jog ši galėtų sulaukti pavasario.

Taigi, Bindšėdleri, mėsmusė nuskrenda į verandą, prie lango. Suspurda. Nuo rėmo viršaus leidžiasi voras, mažulytis. Voras ir mėsmusė susikimba, aršiai ir trumpai. Voras atsitraukia, bet ne tuščiomis, pirma apvijęs mėsmusę. Ši spurda kiek įmanydama. Įsitraukia šviesa, debesys, lapai. Mėsmusė vis labiau įsipainioja. Ištrūksta! Krinta kelis centimetrus. Pakimba. Voras jau čia. Apvynioja ją. Pradingsta viršuj. Lapai šoka žemei, orui, virpa ant šakų. Ant šlaito blyksteli trešnės. Žemiau kriaušės. Vietomis šlaitas sužaliuoja. Mėsmusė spurda spur… ištrūksta! Nuskrenda prie gretimo lango. Pakimba. Voras… (šįsyk didesnis). Spurdesys, spur… Voras traukiasi. Vėl artėja iš apačios, iš užnugario. Kerta! Mėsmusė ima trūkčioti. Traukuliai silpsta. Voras traukiasi. Musė kabo negyva. Ant dekoracijų tai vienur, tai kitur krinta šviesos kūgiai. Fosforescuodamos tvyksteli kriaušės, trys, keturios, penkios. Po jų kelios slyvos. Trešnė. Pučia vakaris vėjas ir debesys, slenkantys virš Juros kalnų virtinės lygiagrečiai jai, vis artėja, – Bauras pasilenkė, atrišęs dešinio bato raištelius kyštelėjo smilių ir didįjį pirštą po liežuvėliu, truktelėjo aukštyn, paskui tą patį atliko su kairiuoju batu.

– Tie debesys, gana greitai slenkantys virš Juros, buvo pastelinių atspalvių, bet šie nesudarė monochrominių plotų. Antai įvairaus sodrumo rožinė debesies priešaky ir gale įgaudavo alebastro atspalvių. Atrodė, tarsi prieš akis išsivyniotų abstraktus milžiniškų matmenų paveikslas.

Kaip sakiau, saulės šviesa pro debesų properšas kartais lyg prožektoriumi nušviesdavo tai trešnių grupę, tai dvi tris slyvas, galiausiai plykstelėdavo pavienė kriaušė.

Grįžęs iš Lindos kepyklos, Bindšėdleri, neberadau negyvos mėsmusės, kybančios ant gijos. Voras nusitempė ją aukštyn. Kaip tik tomis dienomis skaičiau Gotfrydo Kelerio „Žaliąjį Heinrichą“, ir Meretėlės likimas susipynė su paskutinėmis mėsmusės minutėmis. Beje, girdėjau, Meretėlės paveikslas kabojęs vienoje klebonijoje. Matyt, buvo graži mergaitė, prieš tapant paveikslą papuošta žalio damasto suknia, aukso grandinėle, galvos papuošalu iš aukso ir sidabro gijų, su įaustomis šilko virvelėmis ir perlais. Rankose laikė vaiko kaukolę ir baltą rožę.

Ir vėl leidausi svarstyti, kodėl senesnioji literatūra (ir menas apskritai) atrodo tokia kilni, tokia meistriška. Sykiu manaisi galįs prikišti jai šiokių tokių suktybių. Prisimeni šelmius matininkus, pripaišančius žemėlapiuose, tai yra jų baltumose, tariamų upių, kalnų, kaimų, lygumų ar tundrų. Antra vertus, šiandieninis menas kartais pasikakina baltais ar bent jau monochrominiais plotais.

Galbūt, Bindšėdleri, mūsų gyvenimas – tai kraštas su upėmis, kalnais, kaimais, lygumomis ir tundromis, ką jau kalbėti apie karstinius kraštovaizdžius, ledo laukus, užutekius po nakties saule. Galbūt žmonės visada siekė užvaldyti šį kraštą. Kai savaitgaliais matau juos, Bindšėdleri, išspiečiančius raudonomis kojinėmis, norom nenorom pagalvoju apie matininkus, taip pat ir anuos, pripaišančius tariamų upių, tundrų ir kitko žemėlapių baltumose. Peršasi ir kiti, mėginantys patekti ten, kur nėra šešėlių, nėra žiemos, kad pagautų bent triukšmus, galbūt balalaikos garsus, – mirksėdamas Bauras nužvelgė ąžuolų, kaštonų, akacijų gožiamas namų virtines anapus Arės.

– Ta Meretėlė, Bindšėdleri, vis slapstosi nuo manęs po „Mergaite raudoname fone“, nutapyta Alberto Ankero. Paveikslas kabo Zoloturno muziejuje, ant pietinės sienos (bent kol kas). Ilgėliau į jį užsižiūrėjęs, ir šios mergaitės rankose pamatau vaiko kaukolę ir baltą rožę. Sykiu ši rožė pasirodo esanti kaip tik ta, kuri nuplaukė jūron išsprūdusi iš rankų Leonorai Boregar (Štormo Leonorai Boregar), – Bauras nutilo. Išvydau jį, karinės tarnybos laikų ginkladraugį, žengiantį voroje priešpriešiais žvaigždžių nuodegoms byrant; arba įsivaizdavau naktinį žygį per Didžiąją Pelkę, ir Baurą šalimais, ir vilas aplink, ištisus vilų kvartalus, – žygiuodami pusiausnūda juos regėjome vietoj beržynų.

– Kitą dieną po trijų moterų su chrizantemomis apsilankymo ėjau pro sodą, kuriame veikiausiai buvo suskintos jų puokštės. Žydėjo chrizantemos, trumpakotės ir ilgakotės, rožinės ir šviesiai violetinės, taip pat baltos, nulietos švelnia rausvuma. Siūbavo lyg pačios savaime, tarsi užsisvajojusios. Pagalvojau apie jų išgaras, kvapą, aromatą. Palyginau gėlių aromatą ir žmonių kvapą, žmonių išgaras. Pamaniau, kad gėlių aromatas, ko gero, visiškai atitinka mūsų genitalijų, mūsų išskyrų kvapą. Tik gėlių kvapus laikom būtent aromatais, nuostabiais aromatais, nebent pasitaikytų kaip tik chrizantemos, jos, patrintos tarp pirštų, padvelkia mirtimi ar bent jau tuo kvapu, kurį skleidžia lavonai, – pasakė Bauras.

Mus aplenkė furgonas. Traukėme pusiausnūda Didžiąja Pelke voroje po keturis ir regėjome haliucinacijas, vilų kvartalus. Krito žvaigždžių nuodegos. Buvo žiema.

– Reikėjo jas matyti, Bindšėdleri, tris moteris su chrizantemomis: feliniški personažai. Žinai, Felinis renkasi personažus iš šimtų, prireikus iš tūkstančių. Vaikosi veidų ir kūnų, po kuriuos, regis, klajoja pasaulių vėjas. – Bauras stabtelėjo ir pažvelgęs į mane pridūrė: – Tos trys moterys su chrizantemomis man virto paveikslu, kabančiu ant rytinės sielos sienos, akių aukštyje. Aplink šį paveikslą visada, net vidurvasarį, bus lapkritis. Ir vietinio traukinio švilpukas bausis perdrėksti jį įstrižai. Paveikslas išsaugos galiciškųjų rudenų kvapą, juolab varnų spektaklį galiciškoje erdvėje, – Bauras šyptelėjęs nusigręžė ir vėl leidosi eiti. Pažvelgiau į garvežį priešais federalinio geležinkelio dirbtuves, stūksantį kaip paminklą. Ir sykiu prieš akis iškilo trys veidai, beje, opalo spalvos, subtiliai niuansuotais kontūrais ir šypsenomis (slepiančiomis įvairius suglumimo atspalvius). Pastebėjau, kad visi trys gaudo kažką akimis, galbūt matininkus raudonomis kojinėmis kraštovaizdžio toliuose.

– Taigi „Trys moterys su chrizantemomis“ kabo ant rytinės sielos sienos, akių aukštyje, lygiai kaip Meretėlės paveikslas klebonijoje arba „Mergaitė raudoname fone“ ant pietinės Zoloturno muziejaus sienos, – tarė Bauras. O aš vaizdavausi kaštonų alėjas Zoloturne, ypač tą prie Bazelio vartų, vis atsirūgdamas lenininiais šūkiais: „Šalin virtuvę!“… „Šalin puodus ir keptuves!“… „Padažinė – partijos kuopelės priešas!“

– Tu geležinkelietis, Bindšėdleri, o aš myliu geležinkelį. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad ir tu negali jausti jam savotiškos simpatijos. Antai mane kaskart pribloškia anas garvežys, suvenyras priešais federalinio geležinkelio dirbtuves. Kai tik galiu, visada sustoju, eilinį kartą apžiūriu jo kūną, vario žarnas (bent jau išorines), kaminą, ratus; juntu šio darinio gremėzdiškumą, antra vertus, neatsistebiu jugendo stiliaus ar net augališku kai kurių dalių grakštumu ir, atrodytų, nesuderinamomis savybėmis: mergaitišku nerūpestingumu ir kryptingumu (kad ir nerangiu), primenančiu Motušę Kuraž. Vis dėlto visad vertinu ir anglies vagonus. Juk kas būtų garvežys be anglies vagonų? Galiausiai neatsispyręs panyru garvežio juodumon, kad išnirčiau, kaip įpratęs, Laukiniuose Vakaruose, tarp indėnų ir bizonų. Štai blyškiaveidžiai iš vežimų anapus garvežio lyg pašėlę pliekia į bizonus. Raiti indėnai (ginkluoti lankais ir strėlėmis) viską stebi iš priedangos. Negyvų bizonų tolyn daugyn. Ir prerijas užlieja „Daina apie mirtį“. Iš jos skambesio randasi geležinkelio stotys. Mėsmusės tupia ant šeriuotų veidų. Viena įlenda revolverio vamzdin. Šeriuotaveidis uždengia žiotis smiliaus galiuku. Išsišiepęs klausosi zirziančios mėsmusės. Didžiuliai builiai linksta po dūmų juosta, leidžiama garvežio, kurio juodumai neatsispyrei, kad išnirtum Laukiniuose Vakaruose, tarp indėnų ir bizonų, ir šaudančių blyškiaveidžių.

Bauro kairė buvo kišenėje, dešinė švytavo laisva. Akys tarsi tyrinėjo lapų, daugiausia kaštonų, nubertą šaligatvį. Automobiliai leido išmetamąsias dujas, retsykiais kryktelėdavo kiras, stojiškai savo keliu tekėjo Arė.

– Kartais minėtoji garvežio juoduma, Binšėdleri, paleidžia Sibire. Įsivaizduoji kelionę per Rusiją Transsibiro magistrale, – kalbėjo Bauras, vėl siekdamas kaštono lapo, nukritusio ant gyvatvorės, paskui nykščiu ir smiliumi sukiodamas kotą, ir atrodė, kad plasnoja višta, kurios skiauterė turėtų vis labiau rausti. Virš Bauro pažiro žvaigždžių nuodegos. Voros smailė ištirpo nakty. Tolumoj griaudė patrankos. Pro jų griausmą dunksėjo Engelso šūkiai: „Moters išnaudojimo priežastis – jos pašalinimas iš visuomeninės gamybos.“… „Pirmoji prielaida jai išlaisvinti – vėl įtraukti visą moteriškąją giminę į viešąją pramonę.“…

Bauras paleido kaštono lapą. Šis nuplasnojo paskui folksvageną. Kiti lapai pasekė juo ir netrukus sutūpė, šįsyk ant plento, tiesiai po automobilių ratais.

– Taigi įsivaizduoji važiuojąs Transsibiro magistrale. Geri arbatą, žiūri į beržynus, apžvelgi tundras, platybes, pasieki Sibirą. Dvidešimt vienas laipsnis šalčio. Opalo spalvos kraštovaizdis. Aplenki arklių roges su padarine mediena. Pravažiuoji pro trikinkes. Stoja naktis. Mėnulis (žinoma, pilnas), po juo plaukia debesys, lengvučiai, gan greiti, melsvais begaliniais sniegynais jie velka šešėlių skraistę. Tolumoj dabar turėtų staugti vilkai (žinoma, į pilnatį), o lokomotyvas lekia miškais, tundromis, platybėmis, vilkdamas skambesių šleifą, balalaikos skambesius (ataustus milijonų nužudytųjų murmėjimu), jie savo ruožtu meta šešėlius ant pilnaties, ant plaukiančių debesų, – tarsi skambesio šešėlių nertinį, – Bauras sustojo, kaire truktelėjo aukštyn kairės klešnės kantą ir įsitikino, kad bato raištelis atsirišęs. Paleido klešnę, pasilenkęs atraitojo, užsirišęs batą sutvarkė klešnę, atsitiesė ir atsigręžęs (vis dar stovėdamas) tarė:

– Matai, kokie keisti žiogai čirškia man galvoj, ir paveikslai ant sielos sienų, tarp jų „Trys moterys su chrizantemomis“, kaip sakiau, ant rytinės sienos, akių aukštyje. Pastarasis naujai įsigytas, todėl sulaukia perdėto dėmesio. Kai „Tris moteris su chrizantemomis“, ypač Gizelą, apžiūrinėji kaip galerininkas (su keistai čirškiančiais žiogais galvoje), pro petį staiga ausin sukužda svainis Ferdinandas: „Nė vienai savo trešnei neleidžiu šitaip ištįsti. Visoms nupjaunu viršūnes. Man jau gana aukštų trešnių.“ Ši trešnė, Bindšėdleri, tebėra ir šiandien, tiesa, numaitota, nes vis tenka nugenėti sausas šakas, kad medis nenunyktų per greitai. Todėl dabar jos figūra sužalota, panašiai kaip tų, turinčių prisikelti palei Transsibiro magistralę, iš miškų, iš tundrų, iš neaprėpiamos baltumos, numėlstančios mėnesienos naktį, prisidengiančios lengvučių debesų šešėlių šydu po nertiniu skambesio šešėlių baldakimu. O minėtasis genys nustraksi atbulas iš viršaus žemyn taukšėdamas snapu ir suklusdamas, ir kala taip, kad susirūpini dėl paukščio smegenų. Lapkritį, Bindšėdleri, padaugėja ir šarkų. O gal jas tiesiog geriau matai? Lapkritis – sodriausias mėnuo, Bindšėdleri, bent jau spalvomis, judesiu, šviesa; taip pat ir neviltimi, džiaugsmu. Žinoma, šis lapkritis kartais dedasi apatiškas, tarsi apsigaubia rūku, ištisas dienas ir savaites, ir akmens kryžiai ašaroja laukuose, sodybos snūduriuoja, lyg nebūtų žmonių, karvių, laukų, lyg nebūtų riešutmedžių ir kiaunių, naktimis stumdančių priemenėse daiktus taip triukšmingai, kad atrodo, jog ten vaidenasi. Šunys guli irzlūs prie grandinės. Keliai šlaistosi aplink sodybas, užsibaigdami žvyrduobėse, miškuose, lygumose, kurių neįmanoma atpažinti. Pelerinuoti paštininkai išnešioja sąskaitas už elektrą, vandenį, skystą kurą, už knygą, galbūt „Dėdės Tomo trobelę“, – kalbėjo Bauras, mosikuodamas rankomis. Keletas kirų skrido priešpriešiais srovei daugmaž ąžuolų aukštyje, vienas dusyk trissyk klyktelėjo.

– Bindšėdleri, patikėk: poezija yra gyvenimo druska, – tęsė Bauras. – Kad ir kas nutiktų: prožektoriai nušviestų trešnes (nežemiškas, alebastro spalvos), snigtų ar ašarotų rūkas (beje, Bindšėdleri, ar jau pastebėjai, kad namai prieš audrą pamėlsta, ypač balti fasadai?)… Taigi kad ir kas nutiktų: suskaustų pilvas, strėnos šauktųsi moters ar patirtų pasitenkinimą; daugiametės saulutės pranašautų, kad žmonės dar gali patirti pavasarį, o ir musės, ir taip toliau; taigi kad ir kas nutiktų, jei neprisidės ir poezijos, bent žiupsnelis, bent netyčiom, sriuba paliks be druskos.

Ir sykiu negaliu tau pasakyti, Bindšėdleri, kas yra poezija. Negaliu net pasakyti, kas yra druska. Kodėl mūsų kūnas linkęs į druską, o gyvenimas – į poeziją, turbūt tauškia, kas netingi. Tačiau tai reikėtų suprasti, Bindšėdleri.

Sušvilpė lokomotyvas, žinoma, ne garvežys. Į vėl susidaužusių dviejų vagonų trenksmą įsimaišė išmetamosios dujos iš Giosgerio gatvės ir puvėkšlių kvapas nuo Arės pakriaušės. Keturi, penki kirai plaukė atbuli pro šalį, Bauras smagiai švytavo dešine (kairė kelnių kišenėje), tylomis žvelgdamas priešais. Tą akimirką visi automobiliai Giosgerio gatve važiavo miesto link.

Pasakiau Baurui, kad galbūt poeziją reikėtų suvokti kaip mumyse tūnantį vorą, tik ne mėsmuses gaudantį, o tiesiantį gijas link daiktų, taip pat ir tų priemenėse. Pridūriau girdėjęs, kad ankstesnių daiktų neliksią stojus naujam dangui ir naujai žemei, ir niekas jų daugiau neprisiminsiąs.

– Kartą Elzase apžiūrinėjau kaulinyčią, – tarė Bauras, – akmens skliautą, prisišliejusį prie bažnyčios, pusiau rūsį, pusiau pašiūrę. Ten guli ištisų kartų kaulai: mergaičių ir senukų šlaunikauliai šalimais, senučių dubens kaulai tarp jaunuolių plaštakos kaulų, brandžių vyrų krūtinkauliai ant brandžių moterų kryžkaulių. Ir senas vėjas dvelkia virš jų, bemaž mūšių vėjas. Žinai, Bindšėdleri, kaimyniniuose kraštuose žaisliniai drambliukai (ypač indiški, prikimšti kapoko, aptaisyti stiklo karoliukais, aukso ir sidabro gijomis), taigi tie žaisliniai drambliukai kaimyniniuose kraštuose laukia žvelgdami į Rytus ir, kaip sakiau, mano atveju bent jau paveikslas „Trys moterys su chrizantemomis“ ant rytinės sienos, o anie guli be jokios tvarkos: dubenys, plaštakos ir visi kiti kaulai, ką jau kalbėti apie kaukoles, primenančias ropinius žibintus, kokius vaikai nešioja ropinių žibintų metą, – Bauras nutilo. Vėjas, kad ir ne mūšių, dvelkė ir pro medžius, šen ten nuplėšdamas lapą, šis paskui krito į Arę, ant pakriaušės arba šaligatvio. Galvojau apie žiogus. Kad tai esą vieni seniausių gyvūnų, susikalbančių garsais. Kad įspūdingas žiogų ir skėrių repertuaras liudijąs ypatingus jų gebėjimus. Kad įvairių rūšių čirškimas esąs skirtingo aukščio, trukmės ir būdingas rūšiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, kūno spalva. Kad vabzdžiai grojantys instinktyviais ritminiais judesiais. Antai žiogai skleidžiantys garsus antsparniais, dantyta antsparnio gysla braukdami per vidinę kito antsparnio briauną…