Marek Hłasko. Du apsakymai

2024 m. Nr. 1 

Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas

Marekas Hłasko (1934–1969) – lenkų prozininkas, scenaristas. Jo aštrūs nykią, tamsių spalvų kasdienybę vaizduojantys kūriniai iš karto atnešė jam sėkmę. Debiutinis apsakymų rinkinys „Pirmasis žingsnis debesyse“ (1956) per keliolika mėnesių susilaukė trijų leidimų (iš viso penkiasdešimties tūkst. egzempliorių tiražo) ir pelnė Lenkijos knygų leidėjų draugijos premiją. 1958 m. rašytojas išvyko į užsienį. Gyveno įvairiose šalyse. Vakarų Berlyne pasiprašė politinio prieglobsčio. Užsienyje knygos buvo leidžiamos ir lenkų, ir kitomis kalbomis. Komunistinėje Lenkijoje rašytojas juodintas, kaltintas šalies šmeižimu ir laikytas išdaviku. Jo knygos tėvynėje vėl pradėtos leisti tik 1983 m.

Apsakymas „Darbininkai“ pirmą kartą pasirodė 1955 m. kovo 20 d. savaitraštyje „Nowa Kultura“, tuomet vadinosi „Tiltas“ ir pelnė Darbo premiją, o jau dabartiniu pavadinimu pateko į debiutinę knygą „Pirmasis žingsnis debesyse“. „Stotis“ nebuvo įtraukta į rinkinius, pasirodė tik Paryžiuje leidžiamame žurnale „Kultura“ (1962, Nr. 12).

2024-ieji Lenkijoje paskelbti Mareko Hłasko metais (rašytojo 90-ųjų gimimo metinių proga).

Šią publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.

 

Darbininkai

Wacławui Sadkowskiui

Dirbome lygumoje. Tai buvo monotoniška lyguma. Dainoje apie ją nebūtų nė vieno skambesnio garso. Čia nesimatė nei miškų, nei kalvų – kur bepasuktum žvilgsnį, laukai ir kaimai plytėjo plokštumoje; susidarė įspūdis, kad žiūri į monstriškai padidintą savo delno vidinę pusę. Žvilgsnis prapuldavo; kartais atrodė, kad išvis neturi akių, kad esi aklas. Žmonės kraustėsi iš proto.

Kartą Kazimežas man tarė:

– Jei nebūčiau komunistas, nekęsčiau šios vietos, kaip gyvenimą mylintis žmogus nekenčia mirties. Aš čia mirštu. Esu nuo Sandomiero; ten žemė klestinti ir karšta. Kai tik baigsim statyti šitą prakeiktą tiltą, čia niekada nebegrįšiu ir savo vaikams uždrausiu čia važiuoti.

Betonuotojas Stefanas, vaikinas iš Varšuvos Marimonto, sakė:

– Kai tik baigsim statyti šitą velnio tiltą, tai, kadangi dabar negeriu, prisiliuobsiu kaip kiaulė, paskui tris dienas ilsėsiuos komisariate. Dieve! Kad čia bent komisariatas būtų… Jau pusę metų plūkiuosi prie šito tilto; tuoj išprotėsiu, per visą šį laiką nemačiau nė vieno medžio!

Armatūrininkas Kaminskis, pagyvenęs, rimtas ir nepaprastai religingas žmogus, sakė:

– Kokio velnio aš čia važiavau? Aš čia nustoju tikėjęs Dievą. Man atrodo, kad Dievas, kurdamas pasaulį, pamiršo šitą žemės lopinėlį, o gal ir prakeikė jį. Aš čia negaliu gyventi.

Aš stengiausi tylėti. Naktį išeidavau į lauką ir žiūrėdavau į dangų; virš šios žemės jis taip pat man atrodė plokščias ir nuobodus, žvaigždės – nereikalingos ir erzinančios. Niekas čia pas mus neužsukdavo; vieni kitus jau pažinojom kaip nuluptus: visi žinojom viską apie kito žmoną, vaikus, namus ir meilužes. Mums rodės, kad papasakojome vieni kitiems viską, ką galėjome. Aš pats maniau, kad iš čia jau niekad neištrūksiu; nustojau tikėjęs, kad kažkur egzistuoja miestai, gatvės, tikri namai.

Gyvenome barakuose: suręstuose bet kaip, ūkiškai; tiesą sakant, tai rodė mūsų nuolatinį ir tiesioginį sąlytį su gamta ir klimatu. Laikraščius mums į statybvietę laiškanešys atveždavo iš miestelio, esančio už keliolikos kilometrų; kai normaliai gerdavo – laikraščiai vėluodavo dieną; kai šiek tiek stipriau – laikraščiai vėluodavo dvi dienas; o kai jį apimdavo melancholija – visą savaitę nežinodavome, kas vyksta pasaulyje. Kartą betonuotojas Stefanas primušė laiškininką, bet tai visiškai nepadėjo; netgi atvirkščiai – savo šeimų atsiųstus naujamečius sveikinimus gavome po Trijų Karalių.

Rudenį į mūsų barakus skverbėsi drėgmė; plėšėme nuo sienų savo brangiųjų nuotraukas ir slėpėme į medines skryneles po gultais. Žiemą siautėjo laukiniai vėjai, iš geležinių krosnelių virto juodi suodžių kamuoliai ir sėdo ant mūsų drabužių lipnia riebia plėvele; vaikščiojom sloguodami; mūsų balsai nesiskyrė nuo banditų. Nustojome skutęsi ir prausęsi, nes barakuose karaliavo neįmanomas šaltis; Kazimežas su savo ilga barzda buvo panašus į Madėjų; žilas armatūrininkas Kaminskis – į patriarchą; šviesi Stefano iš Marimonto espanjolė negalėjo nežadinti minties apie kvailą dabitą iš operetės; o labiausiai apgailėtinai atrodžiau aš pats. Mano barzda – nevešli, auganti retais kuokštais; mano veidas dėl to kėlė abejonių – ar nuo maudynių, surengtų man tik atėjus į pasaulį, jis buvo matęs vandenį.

– Ką gi, – sakėme. – Tik iki pavasario.

Atėjo pavasaris; vėlyvas, šaltas, daug blogesnis už rudenį. Vieną dieną pylė šlykštus lietus, kitą krito šlapdriba, vėjas ją pagriebdavo ir tėkšdavo mums į veidus. Mūsų kombinezonai niekad nebeišdžiūdavo; akys nuo nuolatinės karštinės buvo raudonos. Įvirto pusė barako stogo; dvi dienas taip ir stovėjo, kol pakenčiamai aptvarkėme. Pilkame danguje retkarčiais pasirodydavo blyški saulė; visą statybų teritoriją nuklojusiose balose ji atrodė tarsi geltona taukų dėmė. Pakeldavome į ją nuvargusius veidus; saulė išsyk pranykdavo.

Kazimežas sakė:

– Kad tave kur kipšas nususęs! Jei nebūčiau partinis, bėgčiau velniop iš čia. Važiuočiau pas brolį: jis klebonauja netoli Malkinios. Tapčiau elgetautoju prie bažnyčios. Tik man būtų gėda; tai vienintelis šičia mane laikantis dalykas. Svajoju apie tą dieną, kai iš čia išvažiuosiu: mano riksmas už devynių kaimų bus girdimas. Nors, tiesą sakant, vyrai, pradedu justi, kad man tas mūsų tiltas nei galvoj, nei kai kur kitur.

Stefanas sakė:

– Et, sekretoriau! Tik iki vasaros…

Jis niekada neprarasdavo optimizmo: vieną dieną už tai jį mylėdavome, kitą nekęsdavome ir laikydavome bepročiu.

Po ilgos, baisios žiemos, po paliegusio, neišnešioto pavasario atėjo žvėriška, kaitromis kamuojanti vasara; tokių karščių negalėjo prisiminti net seniausi apylinkių gyventojai. Prakaitas užpildavo akis, praėsdavo marškinėlius, žliaugdavo per visą kūną; dabar žiema atrodė nelyginant pasaka. Buvome juodi; mums nusilupo septynios skūros; nusėti pūslių naktimis inkštėme negalėdami apsiversti nuo šono ant šono. Kaminskis žegnojosi ir niūriai kalbėjo:

– Dieve, nubaudei nusidėjėlį…

Kupini neapykantos žvelgėme į kelias su mumis dirbančias moteris; jei ne jos, būtume galėję maklinėti nuogi. Galų gale nustojome jų paisę. Vienas inžinierius, net iš pačios sostinės atvykęs inspektuoti statybos, pusę dienos vaikščiojo kaip apspangęs, nesuvokdamas, kur papuolė. Paskui man tarė rodydamas į mano krūtinę:

– Atsiprašau, jūs namuose taip pat nuogas vaikštote?

– Taip, pone inžinieriau, – atsakiau. – Tik būdamas namuose dar nusipaišau dryžius: salotinius, žydrus ir vyšninius. Čia negaliu: turime tik suriko. Būkit malonus, pone inžinieriau, pajudinkite šį reikalą!

Pažvelgė į mane baltomis pamišėlio akimis ir tarė:

– Keista. Labai keista.

Statėme tiltą. Statėme be dainų, be noro; nors žinojome, kad reikia dirbti ir kad darbas – nuostabus dalykas žmogaus gyvenime. Šitą tiltą statėme neapykanta, neviltimi, noru pabėgti iš šios lygumos, kuri kaip polipas siurbė mūsų širdis ir mūsų sielas; troškome vienintelio dalyko: niekada čia nebekelti kojos. Rinkomės bjauriausius keiksmažodžius, nustojome kalbėti – susišnekėdavome keiksmais. Kai kažkas iš mūsų pavartojo paprastą žodį, kiti į jį sužiuro apstulbę. Kazimežas dėl to susikrimto ir klaikiausiai keikėsi. Stefanas pasiekė statybos vadovybę: plūdosi valandą su ketvirčiu be pertraukos nepakartodamas nė vieno keiksmažodžio; pavadinome jį „Tilto žodynu“. Armatūrininkas Kaminskis jau seniai suabejojo savo amžinuoju išganymu ir tris maldaknyges laiškanešiui pardavė už pusbutelį degtinės. Aš tilto garbei sudėjau poemėlę, palyginti su kuria senuko Fredros pikantiškos, šiaip ar taip, šlykštynės šiandien man atrodo niekis. Svajojome tik apie vieną dalyką: apie dieną, kuri bus paskutinė diena čia.

Ir pastatėme tą tiltą. Bet neturėjome jėgų prisiliuobti, šokti ir dainuoti; tądien Kaminskis net nepersižegnojo prieš miegą.

Tiltas apkabinėtas transparantais; vaikėzai, iš mokyklos atvežti trimis sunkvežimiais, dainavo masines dainas; sakytos kalbos, perkirptas kaspinas, mašinistas iš garvežio metė glėbį gėlių, o karinis orkestras, taip pat atgabentas sunkvežimiais, dešimtą kartą grojo tą patį maršą; kino kronikos operatorius siautėjo su kamera karstydamasis tilto turėklais tarsi voras. Jaunuolis iš radijo šnekėjo į mikrofoną:

– Matome šio tilto statytojų veidus. Jie kupini pasididžiavimo ir džiaugsmo. Matome darbo pirmūnus ir jaunimą, išugdytą statant šį tiltą. Galybės gėlių! Ak, kad žinotumėte, kad galėtumėte būti su mumis! Tai nuostabiausia diena visiems šio tilto statytojams! Matome draugo Kazimežo Rogalskio, įmonės partinės organizacijos sekretoriaus, veidą! Tai veidas žmogaus, kuris didžiuojasi ir džiaugiasi, kad įvykdė pareigą. Tai tikrai laimingiausia diena šio žmogaus gyvenime.

Tada nutiko netikėtas dalykas. Kazimežas pribėgo prie korespondento, išplėšė iš rankų mikrofoną ir, pakėlęs jį prie įsiūčio perkreipto savo veido, suriaumojo:

– Šūdo!

Šventė buvo sugadinta; nuėjome miegoti ir miegojome dvi dienas. Paskui atvažiavo daug sunkvežimių. Sukrovėme savo medines skrynias, išardėme barakus, Kaminskis iškėlė kumštį į tilto pusę (čia pasigavo reumatą) ir išvažiavome.

Sunkvežimiai lėkė. Buvo ta išsvajota diena; vykome namo, pas savo artimuosius. Ten – liko tiltas. Darėsi vis mažesnis: kiekvienas ratų apsisukimas tolino mus nuo jo. Tylėjau. Visi tylėjo. Galvojau, kad keiksiuos, dainuosiu ir klykausiu. Laukiau Kazimežo riaumojimo. Stefano šokio. Kaminskio padėkos maldų. Palengvėjimo atodūsių. Juokelių ir džiaugsmo, kad namai jau arti. Bet visi tylėjo. Atsisukau ir pamačiau, kad visi žvelgia tilto pusėn; iš jo liko tik mažas taškelis. Mane nukrėtė šiurpas.

– Na, – tariau. – Ko nieko nesakote? Turėjote dainuoti. O dabar?

Tylėjo; niekas net nesureagavo į mane. Užrikau:

– Pasakykite ką nors! Nagi, pasakykite ką nors, velniai rautų!..

Tylėjo, mačiau, kaip iš paskutiniųjų įtempia akis.

– Kalbėkite! – užkaukiau kaip laukinis.

– M… m… – ėmė mykti betonuotojas Stefanas iš Marimonto, numojo ranka ir nutilo.

Nebesimatė mūsų tilto; liko lygumoje, užklojo jį garuojanti migla. Tada supratau, kad tas tiltas jau virto tik prisiminimu. Ir tie, kurie juo važinės ir vaikščios, niekada nesužinos, kad šis tiltas yra tik mūsų tiltas. Verkėme. Visi verkėme; tada buvau dvidešimties ir taip pat verkiau, nors nelabai žinojau kodėl. Man trūko kažko, kas leistų aiškiai ir skaidriai suprasti mūsų ašaras. O dabar jau žinau, kad dažnai labiausiai mylime tuos žmones, tuos dalykus ir tuos daiktus, nuo kurių gyvenimo aplinkybės mus verčia trauktis – kartais visiems laikams.

1955

Stotis

Stovėjau prie to kampo gal jau ilgiau kaip penkiolika minučių, bet niekas nesirodė. Buvo tylu ir šalta; mačiau bažnyčios bokštą, sunkiai kylantį į giedrą nuo žvarbos dangų ir žvaigždes. Rytoj taip pat turėtų būti šalta ir, matyt, šitaip jau išliks iki pat kovo, bent jau taip atrodė. Tuomet iš šalutinės gatvės išsuko tas žmogus. Dėvėjo verstos odos kailinius ir slidininko kepurę.

– Nežinote, kur čia koks nors restoranas? – paklausiau.

– Restoranas?

– Kas nors, kur galima pasėdėti ir palaukti traukinio.

– Yra restoranas, – tarė. – Bet dvyliktą užsidaro. Iki dvylikos galėsite pasėdėti.

– Parodykite, kur jis, – tariau. – Išgersime po vieną. Jei einate į tą pusę.

– Gerai, – tarė. – Eisiu su jumis.

Pradėjome eiti. Užšalusios balos trūkinėjo sausai trakšteldamos po kojomis, kaip tai būna pirmą dieną, kai sugriebia šaltis ir kai ledas dar plonas ir trapus kaip kalėdaitis. Mums žingsniuojant pro kažkokį didelį masyvą, paklausiau jo:

– Kas čia?

– Būtent tai, ką jūs ir galvojate, – tarė.

– Nemenkas kalėjimas kaip tokiam mažam miesteliui, – tariau. Dabar žiūrėjau į sargybos bokštą ir į baltą prožektorių, besisukiojantį vienodais laiko tarpais. – Neįmanoma pasiklysti, – tariau. – Tik reikia eiti tiesiai į tą šviesą.

– Mano brolis čia sėdėjo septynerius metus, – tarė. – O dabar, rudenį, išėjo. – Atsuko į mane sužvarbusį veidą. – Buvo lakūnas, – tarė. – Per karą skraidė Anglijoje. O paskui jį pasodino ir nuteisė myriop. Buvo atėję pas jį, kad pasirašytų malonės prašymą, bet jis atsisakė. Septynerius metus laukė, kol bus įvykdytas nuosprendis. O dabar išėjo.

– Ačiū Dievui, – tariau.

– Ne, – tarė. – Jam jau viskas. Neturėtų išleisti žmonių, kurie septynerius metus laukė mirties. Turėtų juos užmušti. O jūs kur važiuojate?

– Į Varšuvą, – tariau. – Bet mano traukinys tik trečią. O iš viešbučio turėjau išsikraustyti dešimtą. Matot, kaip yra: kitaip man būtų tekę užmokėti dar už vieną naktį.

– Iki dvylikos galėsite pasėdėti, – tarė. – O paskui eikite į stotį. Galėsite bufete pasėdėti.

Įėjome į restoraną. Jau buvo beveik tuščias. Atsisėdome prie staliuko.

– Duokite mums du po šimtą, – tariau padavėjui. – Ir ko nors užkąsti.

Padavėjas nuėjo. Tas su verstiniais kailiniais tarė man:

– Gaila, kad negaliu jūsų pasikviesti į namus. Nes mano žmona serga. Na, ir mano brolis.

– Gyvena su jumis?

– Taip, – tarė. – Dar neiškrėtė kvailystės.

Išgėrėme. Jis atsistojo; pasiėmė nuo stalo savo slidininko kepurę.

– Labanakt, – tarė. – Gero kelio. Nuo karo nebuvau Varšuvoje. Pasikeitė?

– Turbūt, – tariau. – Atvažiuokite kada nors.

– Taip, – tarė. – Jau mąsčiau apie tai. Netgi norėjau persikraustyti į Varšuvą ir ėmiau ruoštis. Paskui nusiraminau.

– Kodėl?

– Prieš karą pradėjau studijuoti mediciną, – tarė. – Žinot, dabar dirbu felčeriu ligoninėje. Galų gale nėra taip blogai. – Minutėlę patylėjo. – Jeigu nieko nepasieksiu iki trisdešimties, – tarė, – tai jau niekada nepasieksiu, kad ir nežinia kaip apgaudinėčiau save.

– Nereikia man to sakyti, – tariau.

– Labanakt, pone, – tarė.

– Labanakt.

Nuėjau į bufetą. Užsisakiau pokalbį su Varšuva, ir telefonistė man liepė nedėti ragelio. Buvau pavargęs, savo atvaizdą veidrodyje mačiau išplaukusį. Esu trisdešimties, bet atrodau vyresnis. Dabar, nesiskutęs, atrodžiau dar blogiau.

– Girdite, pone? – paklausė telefonistė.

– Taip.

– Numeris nuolatos užimtas, – tarė.

– Dar pabandykite, – tariau. – Nededu ragelio.

Tiesą sakant, nebūtinas man buvo tas pokalbis. Šiaip ar taip, neturėjau ką malonaus pasakyti. Nei jai, nei sau. Jeigu vyrui nepavyksta ko nors pasiekti vienoje šalyje ar viename mieste, tai jis eis toliau, į kitą šalį, į kitą miestą, ir bandys iš pradžių. Jeigu buvo prastas aktorius viename mieste, tai eis toliau, badaus, vogs ir bandys dar sykį iš naujo. Taip pat, jeigu jis netikęs vagis, netikęs darbininkas. Joms paprasčiau, jei kas nepavyksta. Nereikia keisti nei šalies, nei miesto. Gali kekšiauti toje pačioje gatvėje, kurioje lankė mokyklą ir bažnyčią. Stovėjau prie bufeto laukdamas pokalbio, žvelgiau į savo nuvargusį veidą veidrodyje ir nesijaučiau visai gerai. Kai esi dvidešimties, tai tau nesėkmė dar yra nuotykis. Bet po dešimties metų ji jau atrodo kaip sena prostitutė, ir neįmanoma jos pakęsti taip pat, kaip ir jos kvapo ar buvimo šalia. Iš tiesų tai buvo viskas, ką dabar privalėjau pasakyti; šiaip ar taip, iš to, ką norėjau pasakyti.

– Girdite, pone? – paklausė telefonistė.

– Taip, – tariau.

– Spėju, kad aparatas sugedęs, – tarė. – Paprastai galiu nutraukti, jeigu pokalbis tarpmiestinis. Taigi, matyt, kažkas atsitiko.

– Ne, – tariau. – Nieko neatsitiko. Tiesiog žino, kad skambinsiu. Taigi nukėlė ragelį ir uždengė jį pagalve. Ačiū, ponia.

Padėjau ragelį ir nuėjau prie staliuko. Jau buvo beveik dvylika. Padavėjas derėjosi su kažkokiais dviem, kurie užsispyrė likti ir išgerti dar po vieną. Galų gale jis jiems nusileido; vienas iš jų turėjo galių įtikinti; per tas kelias akimirkas perpasakojo visą savo gyvenimą ir svarbiausius sprendimus, kuriuos teko priimti. Kitas tylėjo ir visą laiką žiūrėjo į mane. Jau žinojau, kad jam nepatinku. Užmokėjau ir patraukiau stoties link. Dabar buvo dar šalčiau. Vėl ėjau pro kalėjimą ir bokšte mačiau tamsų sargybinio siluetą; dėvėjo didžiulius verstinius kailinius ir ausinę kepurę. Pastebėjau jį tik tą akimirką, kai prožektoriaus šviesą atsuko tiesiai man į akis.

– Nulipkite į važiuojamąją dalį, – tarė. – Čia negalima vaikščioti.

– Į kurią pusę stotis? – paklausiau.

– Tiesiai, – tarė. – Ten toliau jau pats pamatysite. O dabar nulipkite į važiuojamąją dalį.

Bufete buvo taip pat šalta, kaip ir lauke. Visi trys staliukai buvo užimti. Vėl patraukiau prie telefono ir užsisakiau pokalbį su Varšuva. Pamaniau, kad gal vis dėlto taip nutiko atsitiktinai; gal ji paprasčiausiai su kažkuo ilgai kalbėjosi; gal su savo motina, kuri manęs negalėjo pakęsti, arba su kuria nors iš savo atgrasių draugių, nuo kurių nieko neslėpė, kadangi ir tos nieko nuo jos neslėpė. Nenorėčiau išgirsti tų jų pokalbių. Laikiau rankoje murziną, lipnų ragelį ir mąsčiau apie tai, kad vyras, netgi apimtas įsiūčio ar nevilties, nepasakytų apie jas to, ką jos gali pasakyti užėjus geros nuotaikos priepuoliui. Daug duočiau, kad sujungtų ir galėčiau jai pasakyti viską, ką noriu. Kartais žmones apima žiaurumas; ir kartais tam savo žiaurumui sunkiau nepasiduoti nei svetimam.

– Girdite, pone? – paklausė telefonistė.

– Taip, – tariau.

– Numeris vis dar užimtas, – tarė. – Tai yra ne užimtas, o tikriausiai kažkas sugedo. Niekuo negaliu padėti. Gal norite išsiųsti telegramą?

– Ačiū, ponia, – tariau. – Šiaip ar taip, rytoj ryte būsiu Varšuvoje. Labanakt.

Nebuvo kur atsisėsti. Prisėdau prie staliuko, prie kurio sėdėjo sena moteris su kažkokiu vyru. Toliau sėdėjo du karininkai su merginomis ir du geležinkelininkai, laukiantys rytinio traukinio. Tas sėdintis prie mūsų stalo vyras staiga atsistojo.

– Sėskis, – tarė sena moteris.

Bet jis jos neklausė. Atrodė, kad tie žodžiai jo nepasiekė. Jis atsistojo nuo stalo ir nuėjo ten, kur sėdėjo karininkai su merginomis. Šie jo nepastebėjo. Jis stovėjo sustingęs ir žiūrėjo į tas dvi merginas buku, sustiklėjusiu žvilgsniu.

– Sėskis, – pakartojo senė, sėdinti prie stalo, prie kurio ir aš sėdėjau. Ji buvo jo motina; tai supratau iš karto. Apsirengusi labai vargingai ir švariai. Rankas laikė nejudindama ant stalo; sunkias, nudirbtas valstietės rankas. – Sėskis, – tarė. Ir šįkart jis nė nesukrutėjo. Stovėjo nejudėdamas už vienos iš tų merginų nugaros, paskui ištiesė ranką ir prilietė merginą, ši riktelėjo ir staiga atsisuko į jį.

– Kas jis? – paklausė vienas karininkas. – Pažįsti jį?

– Ne, – tarė ji. – Pirmą kartą jį matau.

– Ko nori? – paklausė kitas karininkas. – Sėsk ir sėdėk tyliai, jei prisigėrei.

– Jis visai negirtas, – tarė mergina.

– Eikit iš čia, – tarė pirmasis karininkas; jis buvo kapitonas: gražus, tvirtas vyras lakūno uniforma. Po dešimties metų bus jau tik storas ir nerangus, pagalvojau. Bet dabar gražus, tvirtas, ir žavesio jam suteikia tai, kad juda lėtai kaip žvėris. – Eik iš čia, bičiuli, – tarė kapitonas. – Čiuožk. Šauk kaip spyruoklė.

Bet tas vyras nepajudėjo. Stovėjo ten tarsi kurčias ir aklas ir žiūrėjo į jas – tas dvi bjaurias merginas, su kuriomis karininkai sėdėjo tik dėl to, kad penkiasdešimties kilometrų spinduliu aplink aerodromą geresnių nebuvo. Sunku pasakyti, kokio jis amžiaus; galėjo būti dvidešimt septynerių, o galėjo būti ir keturiasdešimties. Ištinusio, balto, neraukšlėto veido.

– Eikite iš čia, – tarė viena iš tų merginų. – Jūs pasakykite, kapitone.

– Juk vienas kitam sakom „tu“, – tarė gražuolis lakūnas. – Kuo tu vardu? Marija?

– Taip, Marija.

Tada atsistojo ta sena moteris, paėmė aną už rankos ir nusivedė prie stalo. Įbruko jam į ranką bandą su kumpiu, ir tas pradėjo valgyti negrabiai kaip mažas vaikas. Karininkai ir merginos toliau gėrė savo vyną. Aniedu darbininkai, sėdintys prie kito stalo, staiga atsibudo ir žvelgė į jį, į seilę, nudrykusią jam iš burnos.

– Prisisprogęs, – tarė vienas iš jų.

– O gal be vieno šulo?

– Ne, prisisprogęs.

– Nepanašus į prisipampusį.

– Tai ne argumentas. O tu panašus? Tu panašus į prisipampusį, kai grįžti namo po algos ir bandai apžavėti savo bobą?

– Ne, – pripažino kitas.

Anas baigė valgyti bandą ir vėl atsistojo.

– Sėskis, – tarė jo motina.

Vėl – kaip ir ankstesnį kartą – nepastebimas tyliai stovėjo už tų merginų. Negalėjo jo pastebėti; taip jau yra tose mažose įgulose šiokiadieniais, kai negalima valgykloje pardavinėti degtinės, tada karininkai eina į stotį gerti vyno: pigaus, sunkaus vyno, po kurio negali atsigauti iki kitos dienos dvyliktos valandos. Jau nemažai turėjo būti išgėrę ir galbūt jau pamiršo jį; bet jis vėl ištiesė ranką ir vėl palietė vieną merginą.

– Na, brolau, – tarė vienas iš karininkų. Ne tas didžiulis ir gražus; o tas kitas, traukiantis tenoru. – Šito jau per daug.

– Palik jį, – tarė lakūnas.

– Paliksiu jį, – tarė anas. – Tikrai jį paliksiu.

Trumpai užsimojo, ir vyras nukrito. Pradėjo jį spardyti, nekart smailiagaliu į veidą, kol tas gulėjo ant grindų nejudėdamas, nė nemėgindamas gintis.

– Klausykit, pone, – tarė vienas geležinkelininkas karininkui. – Gal nereikia taip, ką? Tik ne taip.

– Sėdėkit prie savo stalo, – tarė karininkas.

– Nereikia taip, – tarė tas darbininkas. – Sakau jums: nereikia taip.

Sena moteris vėl atsistojo; pakėlė jį nuo grindų ir palydėjo iki staliuko. Nušluostė kraują; o paskui nuėjo prie bufeto ir nupirko naują bandą su kumpiu. Girdėjau, kaip šneka su bufetininku.

– Daug čia imate.

– Čia stotis, – tarė bufetininkas. – Čia tiek kainuoja.

– Kiek čia yra kumpio?

– Tiek, kiek pagal tvarką priklauso, kad būtų.

– Nežinau tvarkos, – tarė. – Pasakykite, jei jūsų klausiu.

– Šimtas gramų. Tai imate tas dvi bandas ar ne?

– Paimsiu vieną, – tarė. Grįžo prie staliuko ir davė jam bandą. Vėl jis valgė žvelgdamas priešais save stiklinėmis akimis.

– Už tokį elgesį jį galima įkišti nakčiai į komisariatą, – tarė vienas karininkas; ką tik baigė dainuoti ir buvo uždusęs, patenkintas. – Pasakykite savo sūnui, kad negalima kabinėtis prie žmonių. Kitaip pakviesiu miliciją ir liepsiu jį uždaryti. Čia tikriausiai yra transporto milicija, ar ne? – kreipėsi į bufetininką.

– Yra, – patvirtino bufetininkas.

– Nežinote tvarkos, – tarė moteris karininkui.

– Aš nežinau tvarkos? – ramiai pakartojo karininkas. – Aš nežinau tvarkos? Jūs žinote, su kuo kalbate?

– Jis sėdėjo dvylika metų kalėjime, – tarė ji. – Ir dabar išėjo – šeštą vakaro. Dvidešimt keturias valandas jo negalima areštuoti. Tai yra iki rytojaus šeštos. Tokia tvarka.

Anie nusisuko, vėl atsikimšo vyno butelį ir pradėjo gerti. Po akimirkos anas vėl dainavo.

– Už ką jį uždarė, – paklausiau jos.

– Priklausė gaujai, – tarė. – Kai buvo septyniolikos. O kai iškilo naujoji Lenkija, juos sučiupo. Iš pradžių jį nuteisė myriop, o paskui – iki gyvos galvos. Betgi matote, pone, pasimaišė jam. Jis paprasčiausiai nesupranta, kas yra moteris.

Stebėjome, kaip vyras baigia valgyti, o paskui – kaip ištiesia ranką ir ją suspaudžia ant motinos krūtinės. Ji sėdėjo nejudėdama, rami, o paskui savo sunkia, nudirbta ranka nuėmė jo delną.

– Na, – tarė. – Sėdėk ramiai. Juk girdėjai, ką ponas karininkas pasakė.

Nuėjau prie bufeto ir nupirkau jam tris bandas. Griebė jas netaręs nė žodžio, o mes žiūrėjome į jį.

– Čia tie daktarai iš jo padarė tokį, – tarė senė.

– Nekalbėkite tokių dalykų, – tariau. – Gal paprasčiausiai negalėjo jam padėti.

– Mušė jį, – tarė. – Nuo to mušimo jam ir pasimaišė. O paskui nugabeno į ligoninę, tada – atgal į kalėjimą. O paskui jis man parašė laišką, kad pasiimčiau jį namo, nes jis chiromatikas.

– Šizofrenikas, – tariau.

– Taip, – pasakė ji. – Šizofrenikas.

– Ir ką su juo darysite namie?

– Turime ūkį, – tarė. – Jam nedaug liko gyventi. Visad buvo silpnų plaučių, o dabar jau jam galas. Tėvas jau nuvažiavo į miestą tartis dėl laidotuvių, o aš nuvažiavau jo. Kodėl turėtų jį ligoninėse pjaustyti studentai.

Kaip tik atvyko mano traukinys. Daviau jai dvidešimt zlotų ir išėjau į peroną. Jau buvo ketvirta valanda, tuoj pradės švisti, ir pagalvojau, kad į Varšuvą atvažiuosiu maždaug vidudienį, o tada ją dar užtiksiu. Nes važiavau pas vieną merginą, su kuria gyvenau metus. Važiavau tam, kad pasiimčiau iš jos savo daiktus ir išsikraustyčiau; kad jai pasakyčiau, kad jos nebemyliu, kad jos niekada nemylėjau ir kad paprasčiausiai suklydau dar kartą.

1962