Olga Tokarczuk. Empūsijas

2023 m. Nr. 11

Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis

Lygiai prieš ketverius metus lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk buvo įteikta Nobelio literatūros premija. Sakytum, specialiai šia proga lietuviškąją rašytojos bibliografiją papildo dar vienas kūrinys, jau po Nobelio išėjęs romanas „Empūsijas“ („Empuzjon“). Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda jau nuo pavadinimo. Autorė čia į vieną žodį sujungė dvi antikines sąvokas – mitologinę pabaisą empūsę ir draugišką pasisėdėjimą (ar pasigulėjimą) ne be alkoholio ‒ simposiją. Daugiau nei aliuzija į „Puotą“, tik puotauja čia mirties akivaizdoje džiovininkų sanatorijos pacientai, beje, kaip iš akies traukti iš Thomo Manno „Užburto kalno“. Tarp jų nesunku atpažinti, pavyzdžiui, Hansą Kastorpą, Lodoviką Setembrinį, Naftą, madam Šoša ir kitus personažėlius…

Dvidešimtojo amžiaus pati pradžia, kompanija gurkšnoja vietinių haliucinogeninių grybukų užpiltinę, kurios pavadinimą rašytoja įdomiai nugvelbė iš Immanuelio Kanto etikos, ir skendėdami proto ūkanose postringauja apie šį bei tą, tai yra iš esmės nusišneka, ypač kai kalba pasisuka apie moteris. O tuo metu gūdžioje prūsiško kurorto Gerbersdorfo (šiandien Sokolovskas lenkiškoje Silezijoje) apylinkių girioje jų jau tyko tunči – pasak čionykščio padavimo, kadaise į mišką pabėgusios moterys, ilgainiui virtusios antgamtinėmis pabaisomis…

Sklando gandas, kad autorė esą būsianti laiminga, jei veikalas, lyg antikinė komedija, suteiks skaitytojui smagią pramogą, dingstį pakrizenti ar bent nusišypsoti…

 

Romano ištrauka

9.

Tunči

Vilis Opicas su Raimundu stovėjo kieme už namo apsiavę guminiais, su skrybėlėmis ir pelerinomis. Rankose laikė lengvas pintines. Voiničius atsitiktinai susidūrė su jais išsiruošęs vienas pasivaikščioti. Pasiėmė iš svetainės vieną iš kalnietiškų lazdų, gausiai apmuštų skardinėmis šio krašto kalnų namelių emblemomis, su kaustytu smaigaliu. Manė, jei išeisiąs per kiemą, nieko nesusitiksiąs, todėl dabar mėgino paslėpti netikėtą apmaudą.

‒ Galima pamanyti, ponai, kad išsiruošėte grybauti, ‒ mėgino pajuokauti, gal kiek nenatūraliai, pats tai suprato.

Tiedu susižvalgė ir tarp jų dabar užsimezgė kažkoks subtilus suokalbis, tarsi abiem tą pat akimirką būtų šovusi puiki mintis.

‒ Taip ir yra, einame grybauti, ‒ pasakė abu vienu metu.

‒ Gal ir tamsta su mumis?

Kodėl gi ne, pagalvojo Voiničius. Pasivaikščiojimo nebuvo detaliai suplanavęs, paliko vietos improvizacijai, tam, kad „visko gali nutikti“ ‒ štai ir nutiko. Taigi linktelėjo ir prisijungė prie jų.

Prieš panirdama į miško tankmę trijulė pasistiprino gurkšneliu švermerai¹, kurios butelį netikėtai iš užančio išsitraukė Opicas, ir iškart gerokai pažvalėjo, mat pasirodė stovį nuostabių auksinių voveraičių guote, pačiame jo viduryje. Kai Voiničiaus akys apsiprato ir ėmė skirti lapus nuo grybų, jį pagavo toks azartas, kad parklupo ir puolė vieną po kitos rauti voveraites iš minkšto kilimo. Net susigraudino, kiek jų buvo daug. Akies krašteliu matė, kad abu vyrai irgi šliaužioja keliais, nesunku buvo spėti, kad jų pintinės tuoj prisipildys ligi kraštų. Net ir norėdami jie nebūtų įstengę surinkti visų grybų. Galopei Opicas atsisėdo, tiesiai iš butelio truktelėjo užpiltinės ir perleido jį draugužiams.

‒ Bus puiki vakarienė, ‒ pasidžiaugė. ‒ Nei pridėsi, nei atimsi. Reikia tik grietinės.

Abu ėmė kalbėtis savo tarme, o Voiničius nė nemėgino jų suprasti. Vis tiesė ranką kur į gražesnį grybą. Netrukus, kylant aukštyn, miškas ėmė tankėti, iš miško paklotės ėmė rodytis nuostabių aksombaravykių, o įžengus į bukyną – tikrinių baravykų. Puikūs šių grybų egzemplioriai nepernelyg žavėjo Opicą ir Raimundą. Užtat Voiničius kas akimirką džiugiai aikčiojo, krykštavo aukštu balsu, galop paėjo nuošaliau nusivilkti apatinių marškinėlių, kad pasidarytų iš jų papildomą rezginę grybams. Lazdos galu kilojo lapus ir susivokė, kad ieško čionai briedžiukų, savo vaikystės grybų – andai su tėvu visą dieną klajodavo po giraites ir trakelius ieškodami tų gražių ir paslaptingų pomiškio vaisių, gardumo kaip niekas pasaulyje. Visada paskui norėdavęs su Glicerija valyti jų sausais lapais, spygliais ir žemėmis aplipusius kūnus, apžiūrėti juos po suglamžytomis kepurėmis, tačiau tėvas tam prieštaraudavo. Jiedu palikdavo pintinę virtuvėje ir tėvas liepdavo jam perrašinėti ištisas „Trilogijos“ ištraukas, lavinti rašyseną. Grybais turėjo pasirūpinti Glicerija.

Voiničius gerokai atsiliko ir iš tolo pamatė abu vyrus pasilenkusius, kažką renkančius progymėje, ne miške. Aptilusius iš susijaudinimo.

‒ O čia kas per stebuklas? ‒ paklausė, prieidamas arčiau.

Tiedu neatsakė. Atsargiai dviem pirštais suimdami jie rinko miniatiūrinius grybukus ant laibų kotelių, menkutėlius, negražius pažiūrėti. Voiničius pritūpė susidomėjęs – varganos būtybėlės pilkšvom kepurikėm.

‒ Užpiltinei, ‒ pasakė Opicas, nežiūrėdamas į jį. ‒ Švermerai.

Tai štai kur šuo pakastas, pagalvojo Voiničius ir pasilenkė norėdamas prisijungti prie jų.

‒ Kaip tatai vadinasi?

‒ Įvairiai vadina, ‒ atšovė Opicas. ‒ Spitzkegelige Kahlköpfe, mūsų vietiniai saldieji mėšlinukai, ‒ nusišypsojo, ir Voiničius pirmą kartą pamatė jo dantis, didelius ir retus.

Voiničius su malonumu prisijungė prie abiejų rinkėjų ir netrukus jų pintinėse nebeliko nė plyšelio, viską, kur tik buvo vietos, užpildė tie gležni padarėliai ilgais plonyčiais koteliais, grybinė bižuterija, trapi ir labai vertinga, jeigu jau iš jos gaminamas toks nepaprastas gėrimas. Voiničius atsisėdo ant minkštų samanų, nesirūpindamas, kad gali susitepti ar sušlapti kelnes, ir vėl ėmė iš arti apžiūrinėti tuos neišvaizdžius grybus. Palyginti su drūtais ir apkūniais baravykais arba su prašmatniais aksombaravykiais, jų gobtuvėlis buvo ganėtinai varganas, tarsi net baikštus. Trapus ir glebus, atrodė drebąs vien nuo žmogaus žingsnių, neatsargūs pirštai galėjo lengvai sutrupinti gležną kepuriukę, tokią, kokios dedamos ant galvos naujagimiams; net šviežiausias būdavo jau aptriušęs, kepuriukė juoduodavo iš apačios, tarsi senatvė būtų šiai rūšiai būdinga ypatybė. Ir vis dėlto, kai suimdavai dviem pirštais už kotelio, netikėtai pajusdavai, koks jis stangrus, kaip priešinasi materija, kuri, įgijusi grybo pavidalą, tik atrodo gležna ir lengvai pažeidžiama – taip, jame glūdėjo toji silpnojo stiprybė, tokia paplitusi gamtoje, užsimaskavusi ir apgaunanti pojūčius. Jeigu ne ji, pasaulis būtų sudarytas vien iš stipriausių, skaniausių, gražių ir tobulų egzempliorių, vien iš kilmingų baravykų.

Opicas savo ne itin grabiais pirštais suimdavo grybuką žemiau kepuriukės ir atsargiai ištraukdavo iš žemės, o paskui įdėdavo į pintinę lyg kokią didelę brangenybę. Voiničius stengėsi daryti kaip jis. Bandė išklausti, kokiam kiekiui užpiltinės užtektų tiek grybų ir kaipgi vis dėlto švermerai gaminama, tačiau Opicas buvo taip įsitraukęs į tai, ką daro, kad burbtelėdavo jam šykščiai, ir Mečislovas nieko konkretaus nesužinojo.

Nurinkę viską toje gražioje laukymėje, jie grįžo į mišką ir patraukė namų link – taip bent atrodė Voiničiui, nes ėmė nebesiorientuoti. Leidosi jauno eglynėlio pakraščiu žemyn, pro gražų, šviesiai žaliomis samanomis išklotą bukyną dešinėje pusėje.

‒ Žiūrėkite, ten, ‒ staiga pasakė Raimundas keistu, tarsi užkimusiu balsu, ir nusikvatojo. ‒ Ten guli. Tai bent didelė.

Voiničius ne iš karto suprato, ką tasai ten pamatė, ir tik po akimirkos ant nedidelio kauburio įžiūrėjo kažką, kas vertė sunerimti, keistai pažįstamą pavidalą. Abu priėjo arčiau – Raimundas visą laiką krizeno ‒ ir tada Mečislovas gavo įsitikinti, kad tai žmogaus figūra. Nupurtė nemalonus šiurpulys, pajuto lyg kokį signalą, perspėjantį pamačius artimą pavojuje.

Tačiau tai buvo lėlė, iš samanų, šakelių, sausų spyglių, iš plonais grybienos mezginiais apraizgytų trūnėsių sudėliota figūra. Galva buvo gana tikroviškai išgaubta, veidą atstojo pintis su įsmeigtais kankorėžiais vietoje akių, su jos minkštime išpjauta burna. Plonos vytelės vaizdavo ilgus, išsidraikiusius plaukus. Figūra turėjo į šonus atmestas rankas ir kojas, o tarp kojų – tai iškart traukė kiekvieno žiūrinčiojo dėmesį – tamsavo siauras plyšys, tunelis, vedantis gilyn į tą organinį miško kūną. Figūra turėjo ir krūtis – du akmenis su kažkokiomis sultimis nupieštais speneliais, ir plačias strėnas. Pilvas buvo suklotas iš minkštų samanų.

Voiničius visu savimi pajuto kažkokį vidinį subruzdimą, atrodė lyg sapnuotų, įspūdis buvo toks sukrečiantis, kad net užgniaužė gerklę, turėjo keletą kartų nuryti seiles, nors dar nežinojo, į ką žiūri. Raimundas kimiai nusijuokė, o abu vyrai reikšmingai susižvalgė. Voiničius apstulbęs spoksojo į tą miško anomaliją, tą įprastos daiktų tvarkos pažeidimą. Kažkam prireikė nemažai laiko sudėlioti tokią figūrą – nei žmogaus, nei augalo. Turbūt teko ilgai sukti galvą ir iš anksto pasiruošti medžiagas. Akmenys krūtims buvo iš kažkur atnešti, nugludinti vandens, tikriausiai iš upės kur nors žemai.

‒ Angliadegiai. Tai jų darbas, ‒ prašneko Vilis Opicas. ‒ Norėjo pasismaginti. Eime iš čia.

Čiupo pintinę ir patraukė žemyn, jiedu – jam pavymui. Raimundas dar kiek padelsė, dairydamasis aplinkui, lyg būtų ketinęs įsiminti šią vietą, bet galop aplenkė juos ir po ketvirčio valandos trijulė jau buvo miestelyje.

Vilis nenoriai atsakinėjo į Voiničiaus klausimus, tačiau, kol jie atėjo iki vyrų pensiono, šiam pavyko išpešti iš šeimininko gana keistą istoriją.

Tie angliadegiai, kuriuos jis anksčiau matė laukymėje, žmonės suodinais veidais ir blausiais žvilgsniais, kurie kartais, retai, nusileisdavo į miestelį pasigerti, nuo seno turėjo tam tikrą paprotį, apie kurį visi žinojo, nors vengė kalbėti. Jie atvažiuodavo dirbti visam sezonui iš toli. Priversti ilgą laiką būti be moterų (o daugelis jų buvo viengungiai) ir kęsti abstinenciją, galop pasidarydavo tokias gulinčias Puppen, lėles, kad palengvintų sau dalią.

Tunči, taip šitai vadino, ir Opicas, kad jo pasakojimas neatrodytų toks drastiškas, pridūrė, kad taip vyksta visur, kur būna vyrų, nes vyrams reikia patenkinti geismą ir jie negali laukti, nes tada suserga ir tampa pavojingi. Vyriškas geismas privalo būti tučtuojau patenkintas, kitaip pasaulį apimtų chaosas. Taip yra visur. Vyrų geismas yra toks stiprus, jog gali pražudyti, todėl jiems reikia ko nors, kas teikia palengvėjimą. Tai turėtų būti visiems suprantama ir, galima sakyti, normalu. Panašus kaip tunči paprotys galioja Alpėse, nes tenykščiai piemenys prapuola visam sezonui kalnų ganyklose, todėl turi teisę ieškoti tokios pasitenkinimo formos. Kaip ir tolimose stepėse, kur vyrai gano gyvulių bandas. Ir tarp aukso ieškotojų.

‒ Visur ten, kur žmonės gyvena be moterų, ‒ nusijuokė kimiai Raimundas, įsijungdamas į pokalbį.

Taigi tunči yra gyvenimo dalis, o faktas, kad Voiničius nieko apie tai nežinojo, reiškiąs tik tiek, kad esąs geltonsnapis ir turėtų pagaliau tapti vyru. Tai sakydamas, Opicas griebė jį už peties ir šiurkščiai papurtė, prisitraukdamas prie savo vyriškos tvirtos krūtinės. Iš jaunuolio marškinėlių iškrito keletas voveraičių.

Mečislovas mąstė apie visa tai persirengdamas vakarienei, traukiodamas iš kojinių kėnių spyglius, nuo striukės pečių braukdamas voratinklius, kurie lengvai kimba prie vilnos, šukuodamas iš plaukų sėklas, mažus šapelius ir dar dievai žino ką, visas liekanas iš miško. Ar jis jautė tokį geismą, apie kokį kalbėjo Opicas? Ar kada nors patyrė tokią neįveikiamą jėgą?

Jam įėjus į valgomąjį, visi ten buvę sužiuro į jį neįstengdami nuslėpti smalsių, nors draugiškų šypsenų.

Vakarienei buvo patiektas starkis ir kalnas bulvių su tirštu, grietine uždarytu ir petražolėmis apibarstytu voveraičių padažu. Nebuvo tokių, kas nebūtų prašęs pakartoti. Voiničius skrupulingai pasižymėjo šį valgiaraštį dienoraštyje.

 

Visi kalbėjo apie tai, kad persikels į kurhauzą, kai tik ten atsilaisvins vieta, todėl susidarė įspūdis, kad vyrų pensione visi gyvena laikinai. Voiničiui užteko nuovokos suprasti, kad čia vyksta tam tikras žaidimas, patogus kiekvienam, į kurį, beje, ir jis pats nejučia įsitraukė. Nes juk niekas netikėjo, jog ten atsilaisvins vieta. Ir jis nenorėjo tikėti. Galbūt net nepageidavo, kad toji mitinė vieta atsilaisvintų – nes tuomet jis turėtų įvykdyti savo pažadą ir persikelti į pagrindinį sanatorijos pastatą, o tai būtų katastrofa jo piniginei. Vyrų pensione reikėjo mokėti vidutiniškai šimtą penkiasdešimt markių, o štai kurhauze būtų tekę pakloti dvigubai tiek. Žinoma – ten būtų daug patogiau: viskas vietoje, kambariai komfortiškesni ir virtuvė neabejotinai geresnė; kartais kvapai iš jos pakutendavo nosį net parke.

Kurortininkai iš kurhauzo, kai matydavai juos pėsčiųjų alėjoje, atrodė aukštesni, švaresni, baltesniais marškiniais. Buvo panašūs į atšertus naminius paukščius, net jei sirgo lygiai kaip kiti: moterys nešiojo tas jau keleri metai madingas „balandžio krūtines“ ‒ ties krūtine ir diafragma sujauktą batisto ar šilko masę, darančią įspūdį, jog ką tik iškunkuliavo iš siauro glaudaus sijono, vyrų galvos pūpsojo iš standžių apykaklių, tarsi paduotos ant padėklo prie popiečio arbatėlės, o jų dvieiliai švarkai priminė balandžių patinų plunksnas. Kurortininkai, eidami pasivaikščioti, kruopščiai paisė aprangos, tarsi būtų ne sanatorijoje viešėję, o dalyvavę kokioje valstybinėje šventėje. Jų tolimi balsai, atsklindantys nuo pėsčiųjų trakto, skambėjo lyg karvelių uldavimas. Visi pėdindavo neskubriai, takuose pribaksnodami skylių savo lazdelėmis ir skėčiais.

Jau vien kambarys kurhauze, jo turėjimas, aukštino padėtį visuomenėje ir teikė aiškų pranašumą visais atvejais, nutinkančiais pasivaikščiojimų alėjoje – garantavo pirmumą praeiti ir užimti vietas ant suolelių, teisumą diskusijose, pasakojamų anekdotų pranašumą. Kasdienis pasivaikščiojimas buvo dalis triumfo, kokiu jie čia mėgavosi liūdnoje savo ligos realybėje ‒ tik todėl, kad būdami turtingi galėjo sau leisti sirgti geresnėmis sąlygomis, civilizuočiau.

Kurortininkai, gyvenantys pensionuose arba nuomojantys kambarius vilose, vaikščiodavo kitokiu žingsniu, skubresniu, pasakykime net – pragmatiškesniu, mat vedančiu į kokį nors tikslą, o tuo visada pasižymi žemesnės kilmės žmonės. O jau tie, kurie gyveno Volksheilstätten-Abteilung neturtingiems pacientams, slampinėdavo po sanatorijos teritoriją, sakytum, pakeitę brangias gydomąsias procedūras paprasčiausia ir galbūt veiksmingiausia gryno oro terapija.

Ne sykį ir ne du Mečislovui pasitaikydavo išgirsti pėsčiųjų alėjoje lenkų kalbą. Arba drybsant gulykloje iš kito verandos galo jo ausis pasiekdavo žodžiai, kurie buvo apvalesni, draugiški, iškart krisdavo į ausį, ne kaip paprastas garsas, bet kaip gatava reikšmė, ir bemat įsitaisydavo smegenyse, o iš ten jau buvo sunku juos iškrapštyti. Toje ramioje vietovėje, kuri turėjo jį gydyti, o ne nervinti, tie žodžiai buvo tarsi ant lygaus tako kėksančios klastingos šaknys, už kurių užkliuvus lengva pargriūti.

Voiničius stengėsi kiek įmanoma nesusitikti su tautiečiais. Pirma, manė, kad geriau yra praktikuoti vokiečių kalbą, nei veltui aušinti burną saviškai. Antra, lenkai jį erzino. Erzino tas jų bandos jausmas, nes jie be perstogės šliejosi vienas prie kito, klijavosi į aristokratišką glitę, slankiojančią ten ir atgal pėsčiųjų alėja, verdančią savo sultyse, pažiūrėti savimi pasitikinčią, nors iš tikrųjų pernelyg kompleksuotą ir besigėdinčią nepritapimo jausmo. Tai buvo judri pasaulio bamba, nematanti toliau savo nosies, akla viskam, kas aplinkui. Kartais, kai jie praeidavo pro šalį, visada būriu, jį atsivydavo žodžiai: „pagarba“, „bučiuoju rankeles“, „prašyčiau dovanoti“, pažiūrėti tokie nekalti, tačiau verčiantys pasijusti nesmagiai. Jie sugrąžindavo jį atgal į Lvovą, nors buvo pabėgęs šitaip toli ir jau beveik laisvas. Jį erzino kruopščiai slepiamas lenkų netikrumas, maskuojamas visais įmanomais būdais, jau geriau pavirsiąs kvaila narsa, nei leisiąsis atidengiamas.

Dažniausiai matydavo tris vyrus, vaikštinėjančius visada kartu, panašaus amžiaus, kiek nerūpestingai, tačiau gerai apsirengusius. Pagal akcentą buvo galima spėti juos esant iš Varšuvos. Vyriausias, apkūnokas ir praplikęs vyras su akiniais, buvo panašus į mokytoją, taip Voiničius mintyse jį ir pakrikštijo. Antrasis, truputį vyresnis už Voiničių, perkaręs ir kosčiojantis – tasai galėjo būti bet kas: studentas, valdininkas, turtingos šeimos išlaikytinis kokiame dvarelyje… Ir pagaliau trečiasis, barzdotas, nedidukas žmogelis, pasiramsčiuojantis lazda, o kita ranka energingai gestikuliuojantis. Kartais prie jų prisijungdavo dvi damos, abi vilkinčios negražius, nenusakomos spalvos žaketus, ‒ tuomet kompanija tapdavo triukšminga ir net agresyvi. Viena damų skardžiai kvatodavosi, tuo atkreipdama visų vaikštinėtojų dėmesį. Būdavo, kad prie jų prisišliedavo vyresnio amžiaus pora, gerai apsirengusi ir be galo oriai atrodanti, kurios matomu ženklu buvo abiejų sutuoktinių auksiniai monokliai, nešiojami simetriškai – vieno kairėje akyje, kito dešinėje ‒ ir tarsi naudojami vietoje vedybinių žiedų amžinai santuokai liudyti.

Vieną dieną jie priėjo prie Voiničiaus valgomajame, jam bebaigiant pietauti ir kabinant iš taurės paskutinius šaukštelius putėsių. Atsistojo šalia, patenkinti, triumfuojančiais veidais, lyg būtų ką tik sumedžioję retą žvėrį:

‒ Malonu pagaliau sutikti tėvynainį svetur, ‒ prabilo tasai geraširdiškos išvaizdos žmogus, kiek vėliau prisistatysiantis inžinieriumi Mročeku.

Voiničius, sumišęs, pilna burna putėsių, neįstengė nieko atsakyti, kol jų nenurijo, o nuryti negalėjo, nes jautėsi priremtas prie sienos, sumedžiotas.

‒ O mes štai manėme, kad tamstelė vokiečiokas, ‒ pridūrė antrasis su priekaištu.

Mečislovas padėjo servetėlę ir atsistojo, lyg būtų iškviestas per egzaminą. Vyrai pakvietė jį popietinės kavos prie kito staliuko, po didele palme. Voiničius nesugebėjo atsisakyti ir iškart pateko į kryžminę klausimų ugnį: iš kur, kada, kokiais vėjais ir taip toliau.

Kamantinėjo. Apie viską. Tačiau Voiničius atsakinėjo vangiai, tarsi išsisukinėdamas, o tai savo ruožtu erzino kamantinėtojus. Jie norėjo žinoti, iš kur esąs, ką veikia, kiek jam metų ir ar vedęs, ką studijuoja ir kas jo profesorius, ir ką metus veikė Dresdene. Ir kodėl toks išblyškęs, kiek pažengusi jo liga ir kokios yra jo tėvo metinės pajamos. Ir ką planuojąs paskui. Ir ar Zempervaisas jį irgi nuolat užgaulioja. Ir galop: su kuo bendraująs pensione ir ką manąs apie kainas miestelyje. Kiek kainuoja jo kambarys ir ar žinąs pigesnių vietų. Kas yra Sidonija Patek, ar ji turi vyrą, o gal ji „mergelė iš Lesbo“. Kai klausimai liovėsi ir kava buvo išgerta, atėjo metas pasigirti. Inžinierius Mročekas, pavyzdžiui, buvo geriausias šiuolaikinių kuliamųjų specialistas, o viena iš damų piešė ant šilko. Jie kalbėjo per nosį, ištęsdami balsius, žiūrėdami sėdintiesiems virš galvų, tarsi štai ten, aukštai, būtų jų tikroji tėvynė, tarsi iš ten semtųsi jėgų.

Taigi nieko nuostabaus, kad jau iš tolo juos pastebėjęs, vengdamas susitikimo, Voiničius nusukdavo šonan, į artimiausią tiltelį, pereidavo upokšnį ir patraukdavo miško link, arba priešingai, į kitą pusę, į aukštutinį kaimą, arba net rizikuodavo užeiti į cukrainę ar į paštą, kad tik pasislėptų nuo jų. Tai būdavo rimčiausias pavojus jo pasivaikščiojimo metu.

Ko bijojo mūsų Mečislovas, kad taip jų šalindavosi? Kad nuplėš nuo jo tą stropiai kurtą įvaizdį žmogaus, kuris puikiai sutaria su savimi, kuris gerai jaučiasi savame kailyje ir žino, ko nori? Kad sugrąžins jį atgal į Lvovą, į nagus visiems tenykščiams persekiotojams – mokykloje, gatvėje, gydytojų kabinetuose, tėvo namuose? Tiems visiems gydytojams, kurie susirūpinę caksi liežuviais jį apžiūrėdami? Kad įsitemps jį į tas žemas, troškias virtuves, kur verdama anties kraujienė? Į rūsius, kur ant tamsoje dygstančių bulvių krūvos tupi rupūžės, o pro langus matyti kaukšintys karininkiški jo dėdės batai – viens, du, rikiuotės žingsnis ir jo ranka, gniaužianti petį mažajam Mečisėliui?

Jis buvo labiau linkęs priklausyti šiam pasauliui, tam, kuris jo dar nepažįsta ir kuriam save atskleisti jis dar turi laiko. Buvo linkęs rizikuoti, nors žinojo, kad šitas pasaulis irgi gali jį apvilti ir tada tektų vėl kur nors bėgti, važiuoti kitur, dar toliau, kad nepakliūtų į glėbį tai gerai pažįstamai, beviltiškai būklei, kada esi tik problema sau pačiam ir kitiems. Jis jau beveik įsisąmonino ‒ kad liga jį užklupo labai parankiu jo trumpo jauno gyvenimo momentu, suteikdama jam šansą performuoti save, ir kad iš tiesų jis turėtų būti laimingas, jog atsidūrė čia, šiame miniatiūriniame Silezijos kurortėlyje, įkurtame virš požeminio ežero vandenų.

 

Iš visų jam paskirtų procedūrų Voiničius labiausiai nekentė „rigenbado“, dušo, kai degantis kūnas liejamas vandeniu, kurio temperatūra nuo šešių iki aštuonių laipsnių, šitaip stimuliuojant organizmo gynybines jėgas. Jau po pirmojo karto jis stengėsi nuo jo išsisukti, skųsdavosi daktarui pakilusia temperatūra arba „silpnumu“, juolab kad šitą vandens įrenginį prižiūrėjo pagyvenęs kariškos išvaizdos vyras, ponas Švarcas, kuris jautė kažkokį sadistišką malonumą laistyti aukas, krūpčiojančias nuo šalto vandens. Voiničius viena ranka prilaikydavo savo maudymosi trumpikes, o kita dangstydavo dirglius spenelius, tuo metu ponas Švarcas vedžiodavo žarna su skylėtu antgaliu per jo vargšą, drebantį kūną. Ponas Švarcas visada mėgindavo jį gėdinti, šūkčiojo ant jo lyg ant kadeto: „Na, bernužėli, neištižk! Ugdyk tvirtą valią! Būk vyras, nebūk boba!“ Ir dar: „Ramiai, kary!“ Be šios procedūros, Voiničius dukart per dieną turėjo atkentėti „Strahlendusche“ – procedūrą, kurios metu šaltu vandeniu būdavo apliejamas pakaušis. Šitos maudynės turėjo gerinti odos kraujotaką, sustiprinti ir užgrūdinti silpną Voiničiaus kūną, o visų pirma – padaryti organizmą atsparų oro sąlygoms.

Kartais Voiničius būdavo netoli ašarų, o pono Švarco, kuris gyveno Langvaltersdorfe, nuoširdžiai nekentė. Be šio, ten dar dirbo toks „bademeisteris“, kurį vadino tiesiog Oskaru – didelis ir apkūnus žaliūkas plikai skusta galva, dažniausiai tylintis ir švelnus.

Kai sustiręs Voiničius pagaliau išsivaduodavo iš budelio Švarco rankų, Oskaras šiurkščiu rankšluosčiu trindavo ir minkydavo jo vargšą kūną lyg tešlą, tepdavo jam pečius šildomuoju aliejumi.

Pirmosiomis dienomis sanatorijoje Voiničius skųsdavosi lengvu viduriavimu ir gastritu. Šitaip, matyt, organizmas reagavo į pasikeitusią mitybą bei taikėsi prie kitokio klimato ir vandens. Daktaras Zempervaisas išrašė pepsino skrandžio veiklai pastiprinti bei Doverio miltelių, prie kurių jie čia buvo labai prisirišę: juos sudarė viena dalis opijaus, viena dalis vėmimo šaknies miltelių ir aštuonios dalys pieno cukraus, jie skatino prakaitavimą ir veikė kaip migdomieji.

Kurhauze Voiničius labiausiai pamėgo žiemos sodą, pasiekiamą iš valgomojo, kuriame karaliavo šeši didžiuliai stalai, pajėgūs partijomis išmaitinti visus pacientus. Pietūs Mečislovui keldavo ganėtiną stresą, todėl ėmė svarstyti, ar neatsisakius jų ir neperėjus visiškai prie Opico ir Raimundo virtuvės.

Voiničių aptarnaudavo su paskutine pamaina, kai valgomojo salėje jau būdavo praretėję pietaujančiųjų ir – svarbiausia – nebūdavo tų lenkų, nes šie valgydavo pirmieji. Paprastai jis sėdėdavo su senukų pora iš Švedijos ir dviem pagyvenusiomis rusėmis, kurios silpnai kalbėjo kita nei savo kalba, todėl galima buvo per daug nesistengti palaikyti pokalbio. Pietūs būdavo visada nepaprastai skanūs. Pavyzdžiui, šiandien: keptas upėtakis migdolų padaže, čionykštis firminis patiekalas, prie jo bulvės, užkeptos su kumpiu ir gausybe svogūnų. Tada dar kiaušinienė, labai geltona, apibarstyta svogūnų laiškais. Desertui kelių skonių šerbetai. Gardžiausias jam buvo gervuogių. Voiničius greitai patyrė, kad po tokio sotaus valgio gerai veikia kava, geriama žiemos sode prie ažūrinių metalinių staliukų su vaizdu į parką. Atsisėsdavo taip, kad niekas negalėtų sudrumsti jam vienatvės, ir vartydavo vokiškus laikraščius, ypač susidomėjęs skaitė skelbimus ir straipsnius apie madą.

Čia augo dideli karpytalapiai filodendrai ir palmės, kurios išskėstais pirštais kėsinosi atverti didžiulius langus ir ištrūkti į lauką. Saulėčiausioje vietoje stovėjo kaktusai, vienas buvo virš dviejų metrų, o tolėliau – augalai, kurių pavadinimų jis nežinojo. Čia visada laikėsi didesnė nei kur kitur drėgmė, buvo justi išpurentos žemės ir tarsi ozono kvapas. Pintas fotelis, kuriame jis patogiai įsitaisydavo, švelniai traškėdavo sulig kiekvienu krustelėjimu – tas menkas garsas priminė jam malonias akimirkas, kai dar senais laikais išsiruošė su tėvu ir dėde į Zališčykus ir ten sėdėjo prie šaltos seklios upės pintuose krepšiuose, o dėdė atnešė ledų vafliniuose rageliuose. Tų ledų skonis tapo jam ledų standartu visam gyvenimui ir visus kitus ledus jis visada lygindavo su anaisiais.

Tame pintiniame fotelyje kurhauzo žiemos sode jį aplankydavo prisiminimai. Nė nežinojo tiek jų turįs, juk buvo jaunas žmogus ir niekada anksčiau tiek daug nesusimąstydavo apie save. Paaiškėjo, jog prisimena, pavyzdžiui, kad sykį gavo iš dėdės keletą smulkių monetų ir nusileido į bakalėjos krautuvę nusipirkti griliažinių saldainių. Priėjęs prie prekystalio kyšt ranką kišenėlėn, į kurią buvo ką tik įsidėjęs pinigus, o ten tuščia. Be galo nustebęs apsičiupinėjo kiekvieną drabužio kampelį, gal monetos kur įkrito, gal apčiuops jų apskritą formą, tačiau jos buvo prapuolusios kaip į vandenį. Ponas Minceris, kuris jau ruošėsi paduoti jam maišelį su saldumynais, žiūrėjo į jį vis labiau nekantraudamas, kol galop supyko ir pakvietė prieiti kitą pirkėją.

Mažasis Mečisėlis išėjo iš krautuvės ir pravirko namo tarpuvartėje. Vėliau kruopščiai centimetras po centimetro apžiūrėjo kelią nuo jų buto antrame aukšte iki parduotuvės čia pat gatvės kampe. Nieko nerado. Po šiai dienai nežino, kas galėjo su jais nutikti. Namie pamelavo, kad suvalgė visus saldainius, ir dėdė, tai išgirdęs, prapliupo juoktis, o tėvo lūpas iškreipė grimasa. Verčiau jau tegul tėvas laiko jį smaguriu negu šitokiu baisiu nevykėliu.

Dar prisiminė, kaip vaikystėje jį maudydavo. Tėvas visada nervindavosi, atiduodavo jį į rankas Glicerijai nenoriai, vilkindavo laiką egzaminuodamas, ar moka poterius. Paskui vesdavosi vaiką į virtuvę, į auklės karaliją, kur jau laukė cinkuotas kubilas, pilnas karšto, garuojančio vandens. Kvepėdavo muilu ir švariais rankšluosčiais, šventiškai ‒ taip kvepėjo šeštadienis. Voiničius nepamena, kad tėvas būtų kada nors dalyvavęs jį maudant. Glicerija perimdavo vaiką savo putliomis rankomis, ligi alkūnių pasiraičiusi rankoves, įraudusi nuo įkaičio, šypsanti, ir nuo tos akimirkos prasidėdavo ritualas, Mečisėlį nurengdavo, panardindavo vandenin, šveisdavo kempine, prisisunkusia muilo, kurį Glicerija laikė specialiai jo švelniai odai ir kurio niekas kitas nenaudojo.

Visą laiką ji lenkiškai ir ukrainietiškai jam čiauškėdavo, niekas daugiau su juo taip nekalbėdavo. Jis būdavęs jos „mažytis perliukas“, „muilo burbulis“, „žibuoklė“, „karoliukas“ ir „angelėlis“… Epitetų gausa glumindavo Mečisėlį, jį užburdavo vaizdai, kuriuos stebuklingai atverdavo tie žodžiai: brangenybės, bažnyčios, miškai, sodai – juose tilpo visas pasaulis ir dar kiti pasauliai, kurių jis nepažinojo iš patirties, bet numanė, kaip jie gali atrodyti. Jo kūno dalys buvo „petukai“, „kojytės“, „plaukučiai“, „pėdukės“, „krūtiniukė“; taip pavadintas jis būdavo patenkintas savimi, netgi jausdavo tam tikrą pasididžiavimą, kad štai jis toks yra, ir tai buvo jausmas, kurio niekada nepatirdavo bendraudamas su tėvu. Žiūrėdavo į savo pūpsantį pilvą, ir tai būdavo „pilviukas“, o duobutė jame – „bambutė“. Glicerija burkuodavo palinkusi virš jo, o jos kakta žliaugdavo prakaitas, nes visa virtuvė buvo virtusi į garinę pirtį.

Paskui ji iškeldavo Mečisėlį ant stalo, ant patiesto rankšluosčio, ir trindavo berniuką, kutendama „pažastytes“, arba dėdavosi, kad nori atsikąsti jo kojos „pirščiukų“. Mečisėlis bijodavo pernelyg garsiai juoktis, žinojo, kad šitaip gali pakelti ant kojų tėvą – tas tikriausiai įgriūtų čionai, traukdamas paskui save šaltį iš koridoriaus ir atvėsindamas tą skanią pramogą, todėl tik kikendavo tylučiukais.

Šviežia flanelinė pižama būdavo kieta ir nemaloni, tačiau Mečisėlis gerai žinojo, kad rytojaus rytą, po pirmosios nakties, ji taps tokia kaip visada – minkšta ir jauki. Laiko tėkmė nugludina kampus ir šiurkštumus, padaro pasaulį malonesnį. Kai jau sėdėdavo su pižama, Glicerija paimdavo šukas ir šukuodavo jo šviesius, „pažu“ kirptus plaukus, ir jai visada knietėdavo pamėginti supinti juos į kaseles.

‒ Jie tokie stiprūs, tokie tankūs, ‒ sakydavo.

Tai buvo nuostabu, nes prie viso vertingų daiktų repertuaro prisidėdavo dar plaukai. Žinoma, ji greitai juos išpindavo, bet ant kaktos sudėdavo bangeles, tik tėvas jas tuojau pat suveldavo, kai ateidavo pasakyti labanakt, o Mečisėlis gulėdavo iškrakmolytuose švariuose pataluose vėsiame kambaryje, su šildykle kojūgaly, mėgaudamasis prisiminimais apie tas kassavaitines lipšnias maudynes.

Kartą, grįždamas į pensioną, Voiničius užėjo į cukrainę „Laugers Konditorei und Café“ ir nusipirko dėžutę pistacinių makarunų ‒ jų spalva, dulsvai žalsva, jam pasirodė elegantiška ir žadėjo kažkokį ypatingą skonį, jam buvo smalsu, koks jis. Paskui savo dienoraštyje parašė: „Pati tešla labai lengva, plutelė traški. Ne tokie saldūs kaip mūsų makarunai iš Zalevskio. Tačiau įdaras beskonis, o spalva turbūt išgauta dirbtinai, iš špinatų.“

Jau visai netoli pensiono išgirdo, kaip kažkas tolėliau sušuko lenkiškai: „Klasiškas anekdotas! Ir sugalvok tu man taip!“, ir paskubino žingsnį, kad spėtų kuo greičiau pasislėpti pastate.

 

Kaip atsitiko, kad dar tą pačią popietę jis atsidūrė pamiškėje? Dulkė smulkus lietutis, kuris atbaidė potencialius vaikštinėtojus – ir gerai, niekas nematė, kaip jis išėjo iš pensiono ir, užuot drausmingai vaikščiojęs po skėčiu senu maršrutu, pasuko į šoną.

Kopė negailėdamas jėgų į kalną – gerai, kad apsiavė senus batus, ‒ kai kada vos gaudydamas kvapą. Retkarčiais stabtelėdavo ir įdėmiai dairydavosi į miško paklotę, stengdamasis nepraleisti jokios smulkmenos. Ieškojo kokių nors ženklų, kryžiaus iš pagaliukų, tam tikra tvarka sudėliotų kankorėžių, neįprastos formos šaknų, ko nors, kas rodytų, jog esąs arti. Drėgnas oras, pritvinkęs kvapų, buvo sodrus nelyg valgis. Voiničiui svaigo galva, kartais turėdavo sustoti ir atsišlieti medžio. Jautė karštį, tikriausiai bus šoktelėjusi temperatūra, ir ėmė žadėti sau, kad tuojau pasuks atgal, juk daktaras Zempervaisas tikrai jo už tai nepagirtų. Ir pats žinojo, kad peržengė sveiko proto ribas, tą Šventąjį Gralį, apie kurį kalbėjo Lukas, šitas tai tikrai nesiveržtų į krūmus ir nekoptų įkalnėn. O gal kaip tik priešingai? Gal jis ateidavo ten, kai niekas nematydavo? O gal Augustas atsidangindavo ten uždusęs ir suprakaitavęs, šluostydamasis paskui kaklaskarės kraštu išrasojusią kaktą? O Opicas? Argi jis ne ten ėjo, dėdamasis, kad renka tuos savo gobtuvuotus grybiūkščius, o iš esmės šie tebuvo pretekstas čia atsidurti? Nes Raimundas – Voiničius buvo tuo įsitikinęs ‒ tikrai ten lankydavosi.

Prasidėjo bukų miškas, baigėsi krūmynai, tad Voiničius sulėtino žingsnį. Rado didžiulį baravyką ir svarstė, ar pasiimti jį, nes neturėjo nei kuprinės, nei rezginės, tačiau negalėjo ramiai praeiti pro tokią dovaną, tad nešėsi grybą rankoje.

Nėra gražesnio miško už bukų, joks kitas taip neatima žado. Šiuo metų laiku lapai buvo jau tamsiai raudoni, išskleidę Voiničiui virš galvos purpurinį skliautą, skiriantį jį nuo pilko rudeninio dangaus. Švarūs, sidabriniai bukų kamienai ramstė dangų, sudarydami navas ir koplyčias. Šviesa čionai krito nuspalvinta medžių vainikuose mirgančių vitražų, kuriuose kiekvienas lapas buvo stikliukas, žaidžiantis su šviesa pagal savo taisykles. Voiničius ėjo pagrindine nava kažkokio tolimo, dar nematomo altoriaus link – o juk viskas rodė jį būsiant. Nes juk tai bažnyčia, pilna labirintų, šoninių navų, kriptų po akmenimis, medžių drevėse paslėptų tabernakulių, įstabių altorių, kurie laikinai rasdavosi ant samanotų nuvirtusių bukų. Toji bažnyčia anaiptol nebuvo akivaizdi, kaip akivaizdžios būna žmonių bažnyčios, betgi ir čia vyko nepaliaujama permaina: vandens į gyvybę, šviesos į materiją. Viskas čia šlamėjo, tvinko, tvino, rasojo ir dauginosi, pumpuravo ir paukšėjo. Žalzganos samanos ir pilkos kerpės darė įspūdį, kad miškas išklotas kilimais – velveto, avikailių, vilnos, minkštos flanelės. Kodėl jis čia neateidavo anksčiau?

Priėjo prie kažkokios proskynos, kurioje augo daugybė drausmingai išsirikiavusių eglaičių – jos buvo atvežtos iš Bavarijos, tikint, kad prigis ir Silezijoje, tačiau čia jos buvo svetimas elementas. Eglės priminė Voiničiui prūsų kariuomenę. O bukai? Bukai jam siejosi su kažkokia margaspalve egzotiška armija, kuri neina į mūšį, tačiau pagyrūniškai puikuojasi apranga, pliumažais, auksu tvyksinčiais šalmais, o paskui sustingsta savimi susižavėjusi. Tokios kariaunos vieta operoje, ne kare.

Jis vos neužmynė ant jos.

Tai buvo laukėsmė, tokia su keliais beržais ir ąžuoliuku, pilna akmenų ir samanų, jau užkimšusių rieduliams burnas, apkurtinusių juos. Čia buvo kita Puppe, ne ta, kurią matė su Opicu ir Raimundu, truputį mažesnė. Gulėjo samanose, tikriau – ji ir buvo samanos, jos kūnas buvo aiškių ir apvalių formų, krūtys – du akmenys, o veidas šįsyk padarytas iš beržo tošies, kurioje kažkieno ranka anglimi nupiešė akis. Nuo drėgmės jos jau buvo išsiliejusios, tad priminė dvi tamsias dėmes. Visas šis kūnas kulminavo vienoje vietoje žemiau „strėnų“, kojų šakume, ten žiojėjo skylė lyg pelių urvelis ar kurmiarausio anga – dažnai naudojamas, išgludintas ir nuzulintas takas.

Voiničius atsargiai atsitraukė, žiūrėdamas po kojomis, baimindamasis užminti ant ko nors gyvo. Spoksojo šiurpdamas ir kartu susižavėjęs į lėlę, kruopščiai padarytą iš to, kas turėta po ranka – akmenų ir samanų, šakų, žievės, grybų, lapų, molingos žemės. Tegirdėjo savo sutankėjusį alsavimą, atrodė, jog miškas nutilo ir stebi tą žmogaus susitikimą su kažkuo, kas nėra žmogus, bet drąsiai imituoja žmogų. Taip, viskas aplinkui atidžiai jį stebėjo. Stačiai jautė, kaip kažkoks ultražvilgsnis skverbiasi po veltinės striukės medžiaga, po rankomis nertu megztiniu, lininiais marškiniais, medvilniniais marškinėliais… Jausmas buvo labai nemalonus, panašiai jausdavosi tada, kai jo kūną egzaminuodavo daktaras Zempervaisas. Žengė žingsnį atgal, pasirengęs tučtuojau grįžti į miestelį. Bet juk dar gerai neapžiūrėjo to gamtos pseudokūrinio. Aiškus daiktas, kieno čia darbelis – tų angliadegių suodinais veidais. Voiničius nejučia įsivaizdavo, kaip jie santykiauja su Puppe, vaizduotėje išvydo, koks gaivališkas yra vyriškas geismas, koks nekantrus ir nesutramdomas. Kažką panašaus buvo matęs tik kartą, kaime, kluone ‒ ritmiškai judančius kaimo berno sėdmenis, bevardžio pusvyrio, savo kūnu uždengusio jų tarnaitę, melžusią pas juos karves. Pajuto, kaip giliai pilve kyla karšta baimės banga ir netrukus užlieja jį visą, lig pat ausų galiukų. Paskui jam pasirodė, kad samaninė figūra sudejavo ir jos strėnos sujudėjo, tarsi iš po žemių būtų stūmusi aukštyn kokia jėga. Jis išpūtė akis, bet miražas išsisklaidė.

Labai nemalonus jausmas, kad kažkas jį stebi, pasiekė apogėjų. Ėmė mušti prakaitas. Ir nusmelkė išgąstis, kad taip greitai temsta. Pamažu, stengdamasis nekelti triukšmo, atatupstas traukėsi iš laukėsmės, o paskui paraitęs savo ilgas kojas beveik bėgte pasileido į miestelį, prisiekinėdamas sau, kad jau niekada čia neateisiąs.

Versta iš: Olga Tokarczuk. EMPUZJON. Wydawnictwo Literackie, 2022.