Ingrida Bakutytė. Optimistas pesimisto širdimi

2024 m. Nr. 5–6 

Viskas prasidėjo prieš 110 metų Vilniuje: žydų Arieho Leibos Kacewo ir Minos Owczynskos šeimoje 1914 m. gegužės 8 d. gimė Romanas Kacewas. Keturioliktaisiais savo gyvenimo metais jis su mama apsigyveno Nicoje, taip išsvajotoje Prancūzijoje. 1935 m. gavęs Prancūzijos pilietybę – jau Romainas Gary – po poros metų prisijungė prie Prancūzijos aviacijos pajėgų. Reaguodamas į visuotinį Charles’io de Gaulle’io kvietimą, jis įsitraukė į Laisvosios Prancūzijos karinių pajėgų veiklą, tarnavo Alžyre, Maroke, Artimuosiuose Rytuose, Libijoje, Sirijoje, Palestinoje. Po karo jis ėmėsi diplomatinės tarnybos Bulgarijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, dirbo Prancūzijos nuolatinėje atstovybėje prie Jungtinių Tautų. Pirmasis jo romanas „Europietiškas auklėjimas“ pasirodė 1945 m., o 1956 m. R. Gary gavo Goncourt’ų premiją už knygą „Dangaus šaknys“. Lietuviams puikiai žinomas romanas „Aušros pažadas“ pasirodė 1960 m. ir R. Gary vis daugiau laiko skyrė rašymui, kartais prisidengdamas slapyvardžiais. Emile’io Ajaro vardu parašęs romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, 1975 m. pelnė antrąją Goncourt’ų premiją. Rašytojas nusižudė 1980 m. Paryžiuje.

Ši trumpai priminta biografija slepia daugybę tragiškų ir sunkių išgyvenimų. Kilęs iš žydų šeimos, R. Gary tiesiogiai buvo paliestas Holokausto žiaurumo. Dalis jo motinos giminių iš Švenčionių buvo išžudyti, žuvo ir tėvas su šeima iš antrosios santuokos. R. Gary pusiau sesers, nužudytos Klogos koncentracijos stovykloje1, vardas buvo Valentina, rašytojas romane „Aušros pažadas“ taip pavadino mergaitę, dėl kurios meilės jis valgė kaliošą. Daug kas ir įsivaizduoja rašytoją kaip berniuką su kaliošu rankoje ir nustemba sužinoję, kad jis, pavyzdžiui, propagavo… kanibalizmą. Be abejo, su sarkazmo gaida, nes pagrindinė jo filosofijos atrama yra žmogiškumo idėja. Žmogus nėra vien mėsa, siunčiama į dujų kameras ar į fronto linijas, tai yra kažkas daugiau, kažkas, ką R. Gary bandė užčiuopti tiek savo romanuose, tiek savo esė. Žmogus – tai mažas žydų berniukas vardu Moniekas iš „Europietiško auklėjimo“ (1945) – jo tėvai buvo nužudyti gete, o jis pats dvokiančioje skylėje, apsirengęs skarmalais, groja smuiku, taip reabilituodamas pasaulį, reabilituodamas žmogų, reabilituodamas Dievą. „Neįmanoma mėgti muziką ir mane mušti“2, – šiais berniuko žodžiais R. Gary perduoda žinią, kad bet kokia neapykanta, susipriešinimas, žiaurumas kyla tuomet, kai nuosekliai naikinamas žmogiškumas, kai žmogus paliekamas nuogas prieš realybę, kai į šipulius sudaužomos visos žmonijos pasąmonėje susikurtos iliuzijos apie savo kilnumą, toleranciją, brolybę, žmogaus teises. „Aš myliu visus žmones, nepriklausomai nuo rasės ar vietos, kurioje jie gyvena, – rašė R. Gary, – gal dėl to, kad mano gyslose teka daugelio tautų kraujas, o gal dėl to, kad tiek daug keliavau, aš atmetu nacionalizmo mitą, jis nesuderinamas su tuo, už ką kovojo mano kartos žmonės“3. „Aš myliu visus žmones“, – teigė ir Dobranskis „Europietiškame auklėjime“, „aš esu patriotas, o ne nacionalistas“, o paklaustas, kuo jie skiriasi, atsako, kad „patriotizmas – tai meilė saviems. Nacionalizmas – tai neapykanta kitiems“4. Tuo metu rašytojas galbūt vylėsi, kad pasaulyje įsivyraus taika ir brolybė, kad žmonės išmoko baisias žmonijos pamokas ir daugiau tokių klaidų nedrįs kartoti, tačiau tai tebuvo iliuzija, kuri greičiausiai niekuomet nevirs realybe. Vis dėlto kiekvieno iš mūsų pareiga yra kovoti už žmogiškumo, už vertybių ir kultūros išsaugojimą.

Žmogaus didžiąja Ž paieškos

R. Gary publicistikos rinkinys „Žmogaus byla“ („L’affaire homme“, 2005) sudarytas iš tekstų, parašytų nuo 1957 m., kai pasirodė romanas „Dangaus šaknys“, iki 1980 m. – R. Gary mirties metų. Tai rašytojo esė, pamąstymai, analizės, komentarai, straipsniai, įvadai knygoms, interviu, atvira rašytojo reakcija į to laikotarpio įvykius. Laimėjęs Goncourt’ų premiją, R. Gary jautė pareigą paaiškinti savo vienos ar kitos knygos idėją, kūrybos principus, galiausiai savitą Žmogaus viziją. Pagrindinės pasikartojančios temos yra pagarbos, tolerancijos, bendrų vertybių stoka, tai liečia ir žmones, ir tautas, moteriškumo pasaulyje trūkumas, kolonializmas, planetą žalojanti žmogaus veikla, ekologinės problemos. Skaitant šiuos praėjusiame amžiuje rašytus tekstus neretai kyla slogus jausmas. Žmonijos progresas, kurį mes taip šloviname, matomas tik materialiame ir technologiniame lygmenyje. Žmogiškumo, dvasingumo aspektu situacija tam tikrais klausimais ne tik negerėja, regis, galima teigti, kad net degraduoja: nuo kasdienės elementarios pagarbos ir tolerancijos vienas kitam trūkumo iki globalių konfliktų, karų, žudynių, tolesnio planetos naikinimo. Toliau pateiksime keletą rašytojo minčių, kurios ir šiandien lieka aktualios žmogaus didžiąja Ž paieškose.

Absoliuti tiesa ir žmogiškumo riba

Viename to meto interviu su Jeanu Danieliu⁵ R. Gary kalba apie vadinamąją „žmogiškąją ribą“ („marge humaine“), tam tikrą žmogiškumo minimumą, kuris mus saugo tiek nuo mūsų klaidų, tiek nuo įsitikinimo neklystamumu. Nusistatęs prieš bet kokias totalitarizmo apraiškas, R. Gary cituoja Albert’ą Camus ir giežtai pasisako apie tuos, kurie tiki esantys absoliučiai teisūs. „Aš esu prieš bet kokias politines sistemas, kurios laikosi įsikibusios tiesos monopolio. Aš esu prieš visas monopolines ideologijas. <…> Aš išvemiu visas absoliučias tiesas ir jų visuotinį taikymą“⁶. Tiesos greitai gali virsti klaidomis. 1962 m. R. Gary parašė įvadą amerikietiškam A. Camus „Maro“ leidimui. Ten nevaldomai plintančią ligą rašytojas lygina su blogio plitimu, kiekvienas mūsų esame užkrėstas, ir tik laiko klausimas, kada pasireikš ilgą laiką snūduriavę požymiai. Mes blogį galime vadinti įvairiais vardais – kolonializmu, fašizmu, nacionalizmu, rasizmu, komunizmu: „Užkrėstos mintys dauginasi tamsiausiuose mūsų smegenų užkaboriuose. Tereikia minios ir politinio šūkio, kad epidemija prasidėtų automatinių ginklų šūviais ar branduoliniu grybu“ (p. 97). A. Camus nepasiūlė nei vakcinos, nei gydymo, tačiau absoliučios tiesos teigimas yra pabaigos pradžia, o tie, kurie žino atsakymus į visus klausimus, pasak R. Gary, dažniausiai imasi „koreguoti“ patį žmogų, dujų kameroje ar Orano gatvėse. Tad mūsų rūšies išgyvenimui tėra vienintelė išeitis – pagaliau nustatyti žmogiškumo ribą, nepasiduoti materialaus našumo diktatui, nesistengti išsaugoti žmogaus kaip individo, o susitelkti dėl visos žmonijos išsaugojimo.

Drambliai – mūsų nerangios vertybės

1959 m. R. Gary parašė įvadą Jacques’o Guillaume’o knygai „Žmonijos sutemos“ („Le crepuscule des hommes“), kurią autorius skyrė Raphaeliui Matta, kovojusiam prieš brakonierius Dramblio Kaulo Krante, Bounos rezervate⁷. Priešingai nei R. Gary romano „Dangaus šaknys“ herojui Moreliui, kuriam pavyksta išsigelbėti, realiame pasaulyje gyvenusiam žmogui likimas buvo žiauresnis ir Matta buvo nužudytas. Kaip teigia R. Gary, niekas nenustebo, nes šiais laikais žmonės nebesistebi nužudytu žmogumi, jie stebisi, kad prieš tai jo nekankino. Vienas pagrindinių tekste užduodamų klausimų – ar žmogus ir toliau naikins Žemę kaip kokia liga, niokodamas bet kokias grožio ir džiaugsmo apraiškas, kol užkrės savo vėžiu žvaigždėtas erdves. Perpildytoje planetoje žmogus vis labiau elgiasi kaip nelaimės rykštė. Pasitelkdamas visą savo sarkastiškos ironijos galią, rašytojas dalina makabriškus patarimus ir siūlo Jungtinėms Tautoms įteisinti kanibalizmą, nes „baltymų poreikis žmonijai yra toks didžiulis, kad vietoj gimstamumo reguliavimo, dėl dvasinių priežasčių, labiau linkstama į žudynes, naikinimą, badą ir kvailumą apskritai“ (p. 66). Ir, pasak R. Gary, reiktų pradėti nuo kare žuvusių karių – kad baltymai nenueitų niekais, žuvusiųjų kūnus reikėtų padalinti išgyvenusiems. Tokiu būdu karai įgytų šiokią tokią prasmę, – su širdgėla ir pykčiu konstatuoja rašytojas.

Savo romane „Dangaus šaknys“ R. Gary kaip tam tikrą metaforą pasirinko dramblius, nes jie simbolizuoja tas didžiąsias ir nerangias, t. y. nekintančias, ilgaamžes vertybes, kurias itin svarbu išsaugoti šiuolaikinėje visuomenėje: tai minties laisvė, žmogaus teisės, tolerancija, pagarba žmogui. Kaip vaizdingą iliustraciją savo minčiai minėtame „Žmonijos sutemų“ įvade rašytojas primena paskutinę sceną iš knygos, kuri tiksliausiai atspindi žmogiškumo esmę: koncentracijos stovykloje, vos panešdami sunkius cemento maišus ant kuprų, kaliniai randa jėgų pasilenkti ir apversti ant nugaros gulinčius karkvabalius. Pasak R. Gary, rašytojas nėra politikas, rašytojas turi apsaugoti vertybes, kurias jo amžininkai imasi naikinti, „ir aš atsisakau paklusti tiems, kurie įrodinėja, kad neįmanoma būti žmogumi, – aš privalau likti žmogumi nepaisant nieko“ (p. 32). Kita vertus, amerikietiško „Dangaus šaknų“ leidimo (1964) įvade R. Gary rašo, kad afrikinių dramblių pasirinkimas nebuvo siekis paversti jų simboliais, jie yra tipinis pavyzdys to, kaip žmogus elgiasi šioje planetoje, ir jų likimas tėra simptomas to, ką žmogus sau leidžia: „Jie yra kūnas ir kraujas, jie kenčia ir bijo; šiuo atžvilgiu jie yra mes“ (p. 112). Rašytojas netgi parašo „Laišką drambliui“ (p. 10–12)⁸, išspausdintą „Le Figaro littéraire“ 1968 m., kuriame teigia, kad šiais bauginančiais laikais, kuomet vyksta žudynės, o mokslininkai skaičiuoja, kiek žmonių išgyvens branduolinę katastrofą, jo akys krypsta būtent į šį gyvūną, kuris puikiausiai atspindi viską, kam gresia sunaikinimas progreso vardu. Tūkstančius metų drambliai buvo medžiojami dėl mėsos ir ilčių, bet tik civilizuotam žmogui atėjo į galvą juos žudyti savo malonumui. Visas mūsų bailumas, silpnumas, nevisavertiškumas sulaukia kažkokio neurotinio padrąsinimo, jei pavyksta užmušti patį galingiausią iš visų žemės kūrinių. Viską išnaikinęs, žmogus liks vienas, o pasaulyje, kuris skirtas tik žmogui, nebebus vietos ir jam pačiam, „viskas, kas liks iš mūsų, tai robotai“ (p. 166). Materialistinėje ir realistinėje visuomenėje poetai, rašytojai, svajotojai ir drambliai tik trukdo.

1974 m. vienos knygos įžangoje, pavadintoje „Kiek perspėjimų mums dar reikia, kiek prarasto grožio?“ (p. 239), R. Gary toliau plėtoja žmogaus, kaip pasaulio naikintojo, vaizdinį, pasak jo, aplinkosaugininkai pervertina žmogaus pajėgumą elgtis racionaliai. Kad ir ką žmogus darytų prieš gamtą, jis kenkia ir pats sau, mažina savo išgyvenimo galimybes. Žmogus nėra atskira sala, viskas pasaulyje yra glaudžiai susiję. Dauguma gyvūnų greitai tebus išlikę pasakose. Rašytojas klausia – „kiek perspėjimų mums dar reikia? Kiek įrodymų ir statistinių skaičiavimų, kiek mirčių, kiek sunykusio grožio, kiek „paskutinių egzempliorių“ liūdnuose zoologijos soduose?“ (p. 242). Su pasibaisėjimu R. Gary primena, kaip Norvegijoje buvo naikinami ruonių jaunikliai, ir taip elgėsi „Žmogus – tikrai taip, didžiąja Ž“ (p. 245). Tas pats Žmogus, kuris dedasi toks galingas, iš tiesų tėra neišmanėlis. Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinome, tai, kad gamta neturi numylėtinių tarp visų savo kūrinių, gyvybės jėga yra nesustabdoma ir gali greitai atsisukti prieš mus pačius.

Žmogaus nuasmeninimas

1960 m. publikuotas R. Gary straipsnis pavadinimu „Kas vyksta su žmogaus veidu?“ (p. 69) žurnale „Holiday“. Jis tekstą pradeda nuo įžangos apie parodoje Pitsburge pirmą vietą laimėjusį paveikslą, vaizduojantį pilką betoninę sieną, kurioje žioji skylė. Kaip taikliai pajuokavo autorius, tikriausiai būtent ta skylė savo paslaptingumu ir sužavėjo vertinimo komisiją, primindama Monos Lizos šypseną. Čia pat jis priduria, kad neturi nieko prieš baltas sienas nei tapyboje, nei kur kitur. Priešingai, tai esamos epochos atspindys: kultūrinė nebūtis atpalaiduoja, neverčia apie nieką mąstyti. Toliau jis veda paralelę su žmogaus veidu: „Faktas tas, kad šiandien žmogaus veidas yra nepopuliarus. Jis per daug asmeniškas, per daug individualus“ (p. 71). Jei esate išskirtinių bruožų žmogus, dėl to turėtumėte jaustis nepatogiai ir stengtis tuos išskirtinumus kaip įmanoma paslėpti bei vengti ekspresyvių veido išraiškų, nes tai išduoda blogas manieras, kaip ir gestikuliavimas rankomis. Vis sunkiau ir sunkiau konformizmo potvynyje išsaugoti autentišką vidinį gyvenimą ir sielą, galiausiai su laiku žmogiški bruožai ima nykti ir tiek viduje, tiek aplinkoje lieka tuštuma. Moterims rašytojas pataria tepti veidą kremų sluoksniais, mėlynais, raudonais, juodais, baltais, viskuo, kas mažintų panašumą į žmogų. Aštrios R. Gary ironijos neišvengia ir plastikos chirurgija, jis pasakoja istoriją, kai viename vakarėlyje trys moterys viena į kitą šaudė piktais žvilgsniais, nes visos trys „dėvėjo“ tą pačią nosį, kuri tuo metu buvo populiari, ir jos visos naudojosi to paties chirurgo paslaugomis. Taigi moterys gali pasikeisti nosį nelyginant šukuoseną. Blakstienos būna taip padengtos tušu, kad atrodo kaip du plaukuoti vabzdžiai, o lūpų taip pat nebėra, tai tik pramonės produktas, paprasčiausias piešinys. Natūralių bruožų įžvelgti nebeįmanoma ir, pasak autoriaus, vakarietės yra labiau pasislėpusios po įvairiais sluoksniais nei jų seserys musulmonės, o šalia jų triakės Pablo Picasso moterys neatrodo tokios jau keistos. Vyrai taip pat praranda savo veidą, vyriški, individualūs bruožai nyksta ir tampa anonimiški, būdingi masėms. O kai kyla vidinis konfliktas, jam nelemta atsispindėti veide; dažniausiai jis nuslopinamas raminamaisiais vaistais arba psichoanalize ir vis dažniau bet kokia vidinio gyvenimo forma vadinama tiesiog neuroze.

Pagarbos žmogui nebuvimas

Po metų tame pačiame „Holiday“ žurnale R. Gary publikavo dar vieną straipsnį – „Grubumo triumfas“ (p. 79). Kaip absoliutaus to laiko grubumo išraišką jis mini Nikitos Chruščiovo išpuolį Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu, kai šis mojavo iškėlęs virš galvos savo batą⁹. Grubumas nepaiso valstybių ar tautų sienų, nepaiso nei klasių, nei rasių, tai vienintelis bendras bruožas, jungiantis visas pasaulio tautas. Jos puikiai sutaria elgesio normų šiurkštumo klausimu, nepriklausomai nuo religijos ar odos spalvos. Belieka prisitaikyti prie epochos manierų, ar tai būtų atominės bombos ant Hirošimos lygis, ar kiek kuklesnis neapykantos kitiems laipsnis. Kaip elementarų pavyzdį rašytojas mini italus ir prancūzus, tokias, atrodytų, mandagias tautas, tačiau sėdėdami prie mašinos vairo jie spjaudosi iš neapykantos kaip ir visi kiti. R. Gary pesimistiškai teigia, kad gyvenant tokioje visuomenėje nelieka nieko kito, kaip mokytis grubumo pačiam, tad teko išmokti pagriebti taksi iš po nosies kitam klientui lyjant lietui, užkišti mašiną stovėjimo aikštelėje, nors kitas vairuotojas tos vietos laukė ilgiau, iškeikti pėsčiąjį, dėl kurio kaltės jis praleido žalią šviesoforo signalą, autobuse stovinčią moterį įsivaizduoti esant dvidešimčia metų jaunesnę, kad tik nereiktų užleisti vietos. „Mandagumas, šis žodis tapo toks atgyvenęs ir beprasmiškas, taip retai naudojamas, kad vos drįstu jį rašyti, mandagumas tėra romantizmo forma, o romantizmas, savo ruožtu, tėra idealizmo, užgimusio iš didžios idėjos apie žmogų ir jo kilnumą, forma“ (p. 83). Kalbėdamas apie jaunimo nusikalstamumą, R. Gary teigia, kad bet kokio grubumo ar brutalumo priežastis yra žlugdomas romantizmas, tai universali liga, kurioje mitai, simboliai ir romantiški įvaizdžiai iš visų pusių atakuojami materializmo, pseudofroidizmo ir šiurkščios realybės, tai ypač veikia santykius tarp lyčių. Demografinio sprogimo paveiktame pasaulyje, atstumui tarp kaimynų vis mažėjant, labai svarbu yra apgalvotas, tolerantiškas ir pagarbus žmonių tarpusavio elgesys, kitaip gyvenimas taps neįmanomas. „Niekas negali užtikrintai pasakyti, kur link važiuoja šis žmonijos autobusas, tačiau bent jau geros manieros mums leistų keliauti gana komfortiškai. Mandagumas yra kasdienio gyvenimo lygyje taikoma tolerancija, juk svarbiausia civilizacijos misija yra palengvinti visų gyvenimą. Pagarba žmogui svyruoja nuo paprasto mandagumo iki pasiryžimo išvengti branduolinio holokausto“ (p. 88–89). Kokie svarbūs šie žodžiai ir šiomis dienomis!

Civilizacija kaip atsvara realybei

1966 m. išspausdinamas R. Gary straipsnis „Moralinio naikinimo mistika“ (p. 127), kuriame jis kalba apie jausmų, romantizmo, patriotizmo, mitų, moterų, tėvų, meilės, humanizmo, Dievo demistifikavimą, kaip pagrindinę moralinio nuosmukio priežastį. Rašytojo teigimu, civilizacija yra dirbtinis kūrinys, sukurtas žmogaus, mitologija, nutolusi nuo tikrosios žmogaus prigimties. Civilizacija yra kova prieš gamtą, prieš tai, kas mes iš tikrųjų esame, pusiausvyros tarp realybės ir nerealybės ieškojimas. Ir žmogaus tobulėjimas labiau priklauso nuo mitų nei nuo mokslo, nes žmogus yra nuolat veikiamas baimių, nerimo, nusivylimų, visa kultūra gimė iš neurozės. Autorius civilizaciją priešina su realizmu ir totaliniu racionalumu, kuris niekaip nėra suderinamas su ta iliuzine būsena, kurioje kūrė van Goghas ar bet kuris kitas iškilus dailininkas, rašytojas, poetas. Sofizmų naikinimas psichoanalize ar kitomis realistinėmis priemonėmis veda tik į „kultūrinę kastraciją“ (p. 128). Rašytojas pateikia keletą konkrečių demistifikavimo pavyzdžių. Vienas jų yra seksualumo demistifikavimas – jei seksualumas perdėtai demonstruojamas, nelieka jokios paslapties, jokios erdvės vaizduotei, nes variantų skaičius, ką vyras ir moteris gali daryti lovoje, yra ribotas, o nudistų stovyklos yra pačios neerotiškiausios vietos pasaulyje (p. 129). Panašias mintis R. Gary išsako ir kitame straipsnyje apie perdėtą seksualumą Vakarų pasaulyje – „Vakarai, seksualumas ir seksologija“ (p. 259). Pasak rašytojo, taip žmogus elgiasi veikiamas baimės, neužtikrintumo, abejonės ir seksualumas yra kaip pabėgimas nuo persekiojančio nerimo jausmo. Seksualumo demistifikavimas gali būti prilygintas kastracijai, dievo Eroso nužudymui (p. 262).

Kitas pavyzdys yra moters demistifikavimas šiuolaikinėje visuomenėje. Tam jis 1965 m. paskyrė netgi atskirą straipsnį „Deivės sutemos“ (p. 90), kuriame su ironija ir sarkazmu pasakoja, kaip moters, visuomet buvusios mūsų civilizacijos pasididžiavimu, nebeliko, ji virto paprastu žmogumi. Sovietinėje Rusijoje tai visiškai normalu, tačiau autorius klausia, kaip tai galėjo nutikti Vakarų pasaulyje. Jis prieina prie išvados, kad moterys pačios ėmėsi savižudiškos kovos, kad paliktų savąsias deivės pozicijas ir nusileistų iki savo buvusių vergų lygio. 1977 m. interviu su Jérôme’u Le Thoru rašytojas yra pasakęs, kad moteriškumui jis teikia didžiulę svarbą, kad pirmasis moteriškas žodis, kurį pasaulis išgirdo, buvo Kristaus, pirmą kartą vyras prabilo kitokiu balsu, tačiau jį greitai perėmė ir ėmėsi ginti „stiprieji“, kas baigėsi persekiojimais ir žudynėmis (p. 289).

Taip pat, R. Gary nuomone, idealizmo demistifikavimas yra nesuderinamas su kultūra, nes tiek komunistiniuose Rytuose, tiek demokratiniuose Vakaruose žodis „idealistas“ tapo įžeidimu. Net žodis „grožis“ skamba įtartinai (p. 137). O iš tiesų mes esame kovos su realybe vaisius, mūsų pačių vaizduotės vaisius, kilmingumo, dosnumo, žmoniškumo, brolybės mitas. Deja, tačiau šių iliuzijų naikinimas realybe neretai baigiasi alkoholizmu, svaiginimusi narkotikais, o jie tėra dirbtinės iliuzinės būsenos kūrimas, bandymas pabėgti nuo realybės. Perdėtas demistifikavimas gali baigtis tuo, kad žmogų mes matysime tik kaip mėsą, kaip baltymų šaltinį, ir nebedaug lieka iki genocido, branduolinio ginklo naudojimo, fašizmo ar nacizmo. Savo straipsnį R. Gary baigia optimistine gaida, sakydamas, kad iš prigimties yra optimistas. Jo nuomone, kitas amžius sulauks visuotinio dvasinio atgimimo, galbūt susijusio su kokiu moksliniu atradimu, kuris iš dalies bus religinis, iš dalies – meninis.

Krizės visuomenė

Šiame „Metų“ numeryje rasite R. Gary tekstą „Priekabiavimo visuomenė“, parašytą 1969 m., vadinasi, prieš daugiau nei pusę amžiaus, bet nustebinantį įžvalgomis. Jame rašytojas konstatuoja, kad visuomenė yra ištikta pačios didžiausios psichologinės, moralinės ir dvasinės krizės, humanizmas mirė, o kartu su juo ir Žmogus didžiąja Ž. Nuolatinį nerimą mums kelia masinės informavimo priemonės, uoliai ir detaliai pranešdamos apie brutalumą, žiaurumą, nelaimes visame pasaulyje. Kai žmogui rodomi kenčiantys, badaujantys, žudomi kiti žmonės, ypač vaikai, o jis negali niekuo padėti, nieko pakeisti, viduje susikaupia pyktis ir neapykanta, kuri anksčiau ar vėliau prasiveržia. Kiti provokacijos pavyzdžiai yra vartotojiškumo skatinimas, biurokratija, vertybių naikinimas. „Kiekvienas yra laisvas sudaryti savo neįveikiamų jėgų sąrašą, kurios mus įdirgina šioje priekabiavimo visuomenėje“ (p. 201). O didžiausias pavojus yra masių abejingumas ir nenoras nieko keisti.

1975 m. straipsnyje „Papročiai: laisvas kelias provokacinei visuomenei“ R. Gary ypač kritikavo vartotojiškumą, kuris mums brukamas visais įmanomais būdais. Tas nuolatinis raginimas vartoti turėtų būti prilygintas agresijai, gangsterizmui, prostitucijai. Visko pertekusioje visuomenėje, kuri „nuolat auga“, žmogus bombarduojamas provokacijomis, reklamomis, „pavyzdžiais“, taip sukuriant nuolatinį trūkumo, neturėjimo, nusivylimo jausmą, galiausiai išsivystantį į tikrus Pavlovo refleksus, poreikį įsigyti kuo daugiau bet kokia kaina (p. 268). Neretai teigiama, kad be plėtros visa ekonominė sistema sugriūtų, tad žmogus paverčiamas ekonomikos rėmėju, apie moralę čia nėra jokios kalbos, kadangi prekes užsakinėja objektas, be sielos ir be sąžinės (p. 269). Mes visi tampame daiktais, manipuliuojamais reklamų, žiniasklaidos, „nuolat besiplečiančios ekonomikos“. Net žmonių tarpusavio santykiai neapsieina be daiktų kaip tarpininkų, ypač per šventes, o „Kristaus gimimas virto daiktų gimimu“ (p. 271).

Bet prie R. Gary atminimui skirto paminklo vilniečių išsaugoti medžiai, jo sukakčiai pražysiantis kaštonas skelbia ir kitokią žinią, leidžia patikėti, kad ne visi rašytojo būgštavimai išsipildė, mylintys gali daug, kas, jei ne jis, tai geriausiai žinojo.

---

1 Anissimov M. Romain Gary, le caméléon. – Paris: Éditions Denoël, 2004. – P. 63–65.
2 Gary R. Éducation européenne. – Paris: Gallimard, 2023. – P. 169.
3 Ten pat. – P. 25.
4 Ten pat. – P. 246.
5 Publikuoto „l’Express“ pavadinimu „Romain Gary: žmonės, drambliai“; 1957 m. sausio 4 d.
6 Gary R. L’affaire homme. – Paris: Gallimard, 2022. – P. 20–21. Toliau, nurodant tekstus ar cituojant iš šios knygos, rašomi tik puslapiai.
7 Ši istorija apie Raphaelio Matta gyvenimo ir veiklos panašumą į R. Gary romano „Dangaus šaknys“ pagrindinį veikėją Morelį nuskambėjo plačiai. 1960 m. laikraštyje „Skautų aidas“ buvo publikuotas laisvas vertimas iš tų pačių metų „Time“ straipsnio apie R. Matta gyvenimą ir keistą sutapimą su R. Gary romanu: „1956 m. romano autorius R. Gary gavo laišką iš Afrikos, Dramblio Kaulo Kranto. Rašė vietos medžioklės policininkas apie vieną iš savo padėjėjų, R. Matta. Laiške buvo išdėstyta, kad „Dangaus šaknų“ ir R. Matta istorijos esą labai panašios. Bet rašytojas R. Gary nei laišką parašiusio policininko, nei Matta nepažinojo ir nieko apie juos nebuvo girdėjęs.“
8 Lietuvių k. paskelbtas „Šiaurės Atėnuose“, 2023 12 22, iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė (http://www.satenai.lt/2023/12/22/laiskas-drambliui/).
9 Kaip tvirtina „New York Times“, 1960 m. spalio 12 d. JT Generalinėje Asamblėjoje N. Chruščiovas „daužė batu į stalą“, matyt, supykdytas Filipinų delegacijos nario Lorenzo Sumulongo pareiškimo, kuris diskusijose teigė, kad iš Rytų Europos buvo „atimta politinė ir pilietinė teisė“ dėl dominuojančios Sovietų Sąjungos įtakos regione.