literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

2020 04 27

Partizaninė tematika šiuolaikinėje mūsų literatūroje nėra labai populiari. Tai neturėtų stebinti – tema iš tiesų stereotipizuota, skirta gana siauram vartotojų sluoksniui, be to, reikalauja daug įdirbio: skaityti šaltinius, studijuoti istorinę medžiagą, išklausyti gyvus liudijimus, kritiško požiūrio (ypač skaitant KGB dokumentus). Norint šią temą suvokti plačiau, prireikia istoriosofinio požiūrio ir apibendrinimo, bendro istorinio laikotarpio suvokimo (politinio, ekonominio) ir, be abejonės, autentiško paties autoriaus santykio su šia tema.

Šio santykio pavyzdžiais galėčiau laikyti Romualdo Granausko, Vlado Kalvaičio, Justino Sajausko kūrinius. Žinoma, jei jie nebūtų meistriškai parašyti, vargu ar vertėtų apie juos kalbėti. Jų kūriniuose dera tai, kas labai svarbu – tikslus faktas (liudijimas) ir santūri, tiksli meninė raiška, be to, įsimena ir empatiškas pasakotojas. Įdomus, žinoma, ir žvilgsnis „iš šalies“, kai liudininkų prisiminimus užrašo žmogus, kuriam sovietmetis, kaip bepažiūrėsi, vis dėlto labiau egzotiškas, nei autentiškas. Laimos Vincės „Mūsų nepalaužė“[1] intriguoja toks truputį „egzotiškas“ autorės (rašytojos „amerikonės“) dalyvavimas susipažįstant su liudininkais, juos išklausant, su jais bendraujant, galiausiai – komentuojant šių susitikimų rezultatus, siejant juos su šiandienos politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis realijomis. Tai autorė daro jautriai, bet paprastai, atsiribodama nuo lietuvių tradicijos skaudžias istorines temas persunkti neišvengiamu patosu, o personažų galerijoje pririkiuoti į paminklus panašių veikėjų. Be to, prisiminimus skaityti daug įdomiau, nei istorinę medžiagą ir dokumentus, nes prisiminimai – emocingi, jautrūs, asmeniški.

Egzistuoja ir žanro problema – apibūdinimas „istorinis“ prie partizaninio romano tarsi nelimpa, ypač jei turi omeny šiuolaikinę tendenciją istorinį romaną traktuoti kaip nuotykių, pramoginį. Ir kuo labiau nuo dabarties nutolęs istorinis laikotarpis, tuo labiau istorinis romanas linkęs virsti pramoginiu – rašytojas, jį kurdamas, keičia praeitį, nes nebėra gyvos atminties, kuri galėtų tam perkeitimui prieštarauti. Partizaninio romano atžvilgiu toji atmintis labai gyva. Todėl dažnas kūrinys susilaukia prieštaringų vertinimų – daugiausia, žinoma, dėl faktų iškraipymo ar netikslaus jų pateikimo, mažiausia – dėl meninės tiesos. Nors turėtų būti svarbu ir viena, ir kita – ir faktų, ir meninė tiesa, ir netikslinga būtų aukoti vieną dėl kito.

Kalbant apie žanrą, tenka apgailestauti, kad bene visi autoriai laikosi įsikibę romano (istorinio, biografinio, lyrinio, propagandinio). O juk partizaninė tematika puikiai tinka ir vaikų, ir jaunimo literatūrai (Vytauto V. Landsbergio „Žalčių karalienė“), ir maginei fantastikai (mes puikiai žinome, kas yra Johno R. R.Tolkieno pavaizduotas Mordoras), ir nuotykiniam romanui, ir detektyvui, ir netgi komiksams (tremties tematika sukurti Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ susilaukė didelės sėkmės ir Lietuvoje, ir užsienyje). Tai, kad šie žanrai neišnaudoti – gal tik laiko klausimas. Norėčiau tikėti, kad partizaninė tematika – jaunosios kartos rašytojų uždavinys. Jiems jau nebėra netinkamų – nerimtų, per lengvų, nesolidžių – žanrų, svarbiausia, kad išliktų žanro suvokimas, kad būtų paisoma žanro taisyklių ir nenukrypstama į žanrų eklektiką. Ir, žinoma, vis dėlto svarbus santykis su gyva atmintimi: liudininkų pasakojimais, istoriniais šaltiniais, partizanų spauda, dokumentais ir dienoraščiais.

Esu romano „Pro rūdijančią naktį“, skirto paskutiniam Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui, autorė. Bene penketą metų galvojau, ar turėčiau imtis šios temos. Nes visada kyla klausimas, kodėl. Nereikia savęs apgaudinėti, kad nori atiduoti skolą praeities didvyriams ir panašiai (tam galima pasirinkti neutralesnį istorinį laikotarpį, tarkim, kad ir XIII amžių), kad dabar ši tema „ant bangos“, o gal tiesiog trokšti pasižiūrėti, kas iš to išeis, nes esi barbė devyndarbė ir viską sugebi. Arba kad nori išeiti iš komforto zonos ir imtis iššūkio – dabartės tai labai madinga socialinė laikysena. Neigti visas šitas konotacijas būtų kvaila, nes jos visos daro vienokį ar kitokį poveikį ir pačiai temai, ir rašymui. Pagrindinė priežastis būtų labai paprasta, nors ir labai įmantriai skambanti – egzistencinės prasmės suvokimas, akcentuojant ribinę situaciją ir bekompromisį pasirinkimą „arba–arba“. Juolab kai daugelis žmonių paprasčiausiai nebekelia sau šio klausimo kaip egzistencinio: „arba–arba“ jau yra virtęs patogiu ir praktišku „ir–ir“, antikinės tragedijos katarsis mums jau svetimas, necivilizuotas ir tikrai „istorinis“, o visuotinis proto susmulkėjimas ir moralės dviveidiškumas tapęs ne tik politine, bet ir socialine, netgi kultūrine norma.

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašė: „Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų.“[2] Taigi tai proga pažvelgti ir į save: kas aš? Kas man svarbu? Norma ar iššūkis? „Arba–arba“ ar „ir–ir“? Kaip žvelgiu į pagrindinį veikėją – kaip į skausmingai žmogišką alter ego ar kaip į egzotišką ir įdomų eksperimentinį egzempliorių? Ko aš siekiu – pailiustruoti faktą, sukurti jausminius išgyvenimus, autentišką ar magišką realybę?

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas? Ir kaip tą polifonišką kalbėjimą įvaizdinti, įrašyti?.. Ar jis apskritai įmanomas?.. Objektyviausias šiuo atžvilgiu gali būti istorikas (Mariaus Ėmužio „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“[3]), kai pasakotojas yra nešališkas, objektyvus. Tačiau net ir istorikas pabrėžia savo asmeninį, autentišką, taigi subjektyvų santykį su savo objektu („…štai čia palaidotas žmogus, kurio istorija nuo pat pradžių mane sukrėtė ir įkvėpė. Žmogus, kurio gyvenimui analizuoti ir aprašyti skyriau tiek laiko“[4]). Tačiau istorikas nekuria personažų, jis juos tyrinėja, aprašo, analizuoja. Personažas valdo istoriką. O rašytojui ši priklausomybė yra nemaloni ir jis iš visų jėgų stengiasi jos atsikratyti, nes kiekvienas rašytojas – egoistas ir jam svarbiausi tik jo išgyvenimai, mintys ir vizijos, kurias jis bando įteigti savo personažams (Valdo Papievio „Brydė“[5]). Žinoma, visada išlieka iliuzija, kad tu būni tuo personažu, kitaip tariant, įlendi į jo kailį – ir partizano, ir stribo, ir prisitaikėlio, ir smogiko, ir okupanto. Kitaip tariant, supranti juos visus. Bet tai tik iliuzija, nes suprasti gali tik save, kito niekados nesuprasi.

Partizaninės literatūros naratyvas neretai kenčia nuo beveik užprogramuotos išankstinės patetikos ir paviršutiniškos herojiškumo sampratos (ypač neprofesionalų kūriniuose partizanine tematika). Tam įtakos turėjo ne tik totalitarinėje santvarkoje dirbtinai sukurti didvyriai su tiesos neatitinkančiomis biografijomis, bet ir masinės kultūros klišės. Vartotojiškai visuomenei ne mažiau reikia didvyrių, ir jinai taip pat mėgsta orientuotis į paprastus žmones. Taigi didvyrio portretui – ypač jeigu tas portretas skirtas masinei auditorijai – sukurti pakanka teisingo auklėjimo, teisingų pažiūrų ir nedidelių dvasinių sukrėtimų. O jeigu norima dvasinės gelmės, tai veikėjas paprastai panardinamas į gamtą taip, kad kyšo tik ausys (Papievio „Brydė“). Kadangi daugelis žmonių neskiria gamtos nuo transcendencijos taip pat, kaip neskiria angelo nuo paukščio, toks panėrimas atrodo labai dvasingas, o veikėjas, turintis spręsti, kalbėti, keistis, išnyksta. Todėl ir „Brydėje“ veikia ne partizanas, ne besiblaškantis mokytojas, ne socialinę atskirtį ir patyčias patyręs stribas (dėl šitų patirčių juo ir nepatikėjau), o „gamtiška“ autoriaus kalba, kuri audžia tokius virpulingus nėriniuotus būties kontūrus ir taip susuka į tuos nėrinius skaitytoją, kad visa tai, kas vadinama pasakojimo disciplina, dinamika, veikėjų metamorfoze, įvykių priežastingumu yra tik nujaučiama, o gal ir visai nereikalinga.

Kita vertus, Valdo Papievio romane vis dėlto gana ryškus aukos motyvas (ne tik partizanų, tremtinių, bet ir luošo stribo). Jis siejasi ir su Laimos Vincės knyga (autorė, turėdama omeny agentus-smogikus, rašo: „Visi šie žmonės buvo meto, kuriame gyveno, aukos, kad ir kokią pusę buvo pasirinkę“[6]). Atminty dar šmėkšteli Sauliaus Šaltenio „Demonų amžius“ ir Aldonos Ruseckaitės „Padai pilni vinių“, kuriuose Salomėja Nėris irgi iškyla kaip auka. O aukų, kaip jau įprasta, turime gailėtis.

Bet ar tai būtina? Ar aukos tema mūsų literatūroje nėra pernelyg stigmatizuota ir netgi iškreipta?.. Ar kartais nereikėtų atidžiau ir kritiškiau į ją pažvelgti ir blaiviai įvertinti?.. Ir papasakoti istoriją, pasitelkus kitokį naratyvą ir kitokį požiūrio tašką?.. Nebepanirti į gamtą – į jusliškumą, sentimentalumą. Nebeleisti tam dominuoti. Išgryninti prasmes ir moralines kategorijas. Juk, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, moralinis aiškumas ir yra transcendencija, o juslinis gamtiškumas susijęs su prisitaikymu prie nepalankių sąlygų, kova dėl būvio, išgyvenimo būtinybe ir viso to pateisinimu.

Jeigu aukos yra visi – ir išduotieji, ir išdavikai – kaip tada suprasti partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, tuos, kurie, nenorėdami pasiduoti ir išduoti draugų, nusišovė, susisprogdino, suvalgė termometrą ligoninėje ar prarijo adatą?.. Kam tada viso šito reikėjo?.. Galėjo gi pasielgti kaip tūlas Kapsas, teigęs, kad jis „gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas“[7]) ir nušovęs miegantį kovos draugą. Bet, kaip dažnai būna, priemonės tikslo nepateisina. Jeigu jau išdavikai yra aukos, partizanų kova – o tuo pačiu ir moralinės kategorijos, kurias ji įkūnijo – paprasčiausiai nuvertinamos. Kam tada skirti partizano žodžiai, kokią prasmę jie turi? („Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį“[8]).

Pasakoti partizaniškas istorijas yra labai sunku. Ir neturi būti lengva – jeigu lengva, geriau imtis kitos temos. Partizanų tematika apima tiek daug mirties ir smurto, kad kartais darosi neapsakomai slogu ir apima beprasmybės jausmas – atrodo, kad viršų ima gamta ir jos nepermaldaujami kovos už būvį dėsniai, jos dusinantis laiko cikliškumas. Ir vis dėlto… vis dėlto manau, kad partizanai priklauso ne gamtai, o transcendencijai.

Visos didžiadvasės sąvokos mūsų empirinėje kasdienybėje jau senokai pavirto truizmais ir, jei elegantiškoje draugijoje kokią netyčia leptelsi, būsi palaikytas banaliu. Na, bet George’o Orwello Vinstonas Smitas manė, kad būtent tokios tiesos ir yra tai, ką verta ginti. Ir kai tau nori įteigti, kad „Laisvė – tai vergija“, o „Nežinojimas – tai jėga“[9], galbūt išeitis ir yra tokia – būti banaliu ir to nesigėdyti.


[1] Vincė L. Mūsų nepalaužė. Partizanų, ryšininkų, tremtinių, Holokausto aukų ir jų šeimų likimai. – Vilnius: Alma littera, 2019.
[2] Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002.
[3] Ėmužis M. Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose. – Vilnius: Baltos lankos, 2020.
[4] Ten pat. – P. 177.
[5] Papievis V. Brydė: romanas. – Vilnius: Odilė, 2018.
[6] Vincė L. Mūsų nepalaužė. Partizanų, ryšininkų, tremtinių, Holokausto aukų ir jų šeimų likimai. – Vilnius: Alma littera, 2019.
[7] Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002.
[8] Ten pat. – P. 21.
[9] Orwell G. 1984-ieji: romanas. – Kaunas: Jotema, 2015.

Audrius Dambrauskas. Ko moko tarpukario Lietuvos fantastai?

Iš tiesų, neretai atrodo, jog žanrinė literatūra Lietuvoje mirusi, o terminus „detektyvas“, „fantastika“ reikia maskuoti keistomis žodžių konstrukcijomis, kad tik leidykla nesužinotų. Gal tai tik neteisingas įsitikinimas, bet jis tikrai dažnai sutinkamas.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Eglė Baliutavičiūtė. Vaikų literatūros vertimai: pasižvalgymai ir žiupsnis pasvarstymų

Šiuose pasižvalgymuose po šiek tiek pašokinėsiu po grožinės vaikų ir paauglių literatūros vertimų lauką – kai kuo pasidžiaugdama ir apie kai ką pasvarstydama, ar tik neprisikepame per daug?

Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai

Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog, net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Seniai leistų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujųjų.

Rima Palubinskienė. Literatūros materialumas: reikšmių kūrimo choreografijos

Kišenėje supypsi sms žinutė: „Rytoj tu mirsi.“ Siuntėjas – nežinomas numeris, rašo esąs per plauką nuo aukos, skaitytojo, jei norėtų, galėtų paliesti…

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Elena Baliutytė. Ar galėtų Eduardas Mieželaitis pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje?

Yra manančių, kad Mieželaitis sugadino lietuvių poeziją iki mūsų dienų, yra apgailestaujančių, kad jis nepelnytai iš kanono pašalintas.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Istoriko tekstas – ir jo asmenybės atspindys

Kultūros istoriką Aurimą Švedą kalbina menotyrininkė Elvina Baužaitė / Kas ir kokia – sužinota, išmokta, atrasta, papasakota ir pasakojama – yra istorija?