Ieva Rudžianskaitė. Mirguliuojančios poetinės kelionės
2023 m. Nr. 1
Elena Karnauskaitė. Atvirukai iš kurorto. – Kaunas: Kauko laiptai, 2022. – 88 p. Knygos dailininkė – Gražina Eimanavičiūtė-Kaščionienė.
Naujoji Elenos Karnauskaitės eilėraščių knyga „Atvirukai iš kurorto“ tarsi užduoda klausimą, ar kelionės ir aplankytos vietovės iš tiesų gali pakeisti asmens pasaulėžiūrą. Galbūt jos teprimena, kad patys nuolat keičiamės savo vidiniame pasaulyje, o įvairiausi reiškiniai tik akimirką atrodo neįprasti, kitokie. Mirguliuojantys, vienas kitą keičiantys vaizdai panašūs į sklaidomas fotografijas ar, kaip nurodo knygos pavadinimas ir paskutinioji dalis, atvirukus. Tik tie atvirukai, regis, atklysta ir iš eilėraščių subjektės praeities, apgaulingai bylodami, kad niekas nesikeičia. Visa tai, kas išgyventa, patirta, lieka atmintyje, kurią pasitelkdami galime atkurti daugybę kartų matytus vaizdus, kol suprantame, kad „įsikimbame“ į tai, ko nebėra: „čia pagreitintai baigias žiema / violetinės krokų galvos snieguolių / žiedeliai balti tik skamba vėjo / varpeliai verandoj <…> vakar mačiau / kaip aptvare dūko žirgai žaisdami / stojo piestu krūtinėmis rėmės vienas į kitą / prunkšdami lėkė ratu šuoliais tik mano / paukštelė raudongurklė nebeatskrenda“ (p. 21).
Pavidalų laikinumas suteikia akstiną į juos pažvelgti taip, lyg matytum pirmą kartą, net jei sociumo taisyklės, kasdienybė ir žmonių tarpusavio santykiai neretai nuvilia. Tad neatsitiktinai gamta tampa savotišku išsivadavimu iš pasaulio šurmulio, skurdžios miesto aplinkos ir varginančios kasdienybės. Tai atrodo natūralu, žinant, kad poetės kūrybai būdingi gamtovaizdžiai, tačiau jos stebima gamta neskatina ieškoti kažin kokios užslėptos prasmės, nors ir tampa vilties ženklu: „vis dar judu iš inercijos / iš buko troškimo gyventi / nesvarbu kad atstumų nebėr / ir krypties kad eismas tiktai ratu / arba vienakryptis – už „plytinės“ / sienos vėlyvi šilokų žiedai“ (p. 61). Gamtos reiškiniai susiję su šiuolaikinio pasaulio detalėmis. Be to, gamtos pavidalai gali inspiruoti visiškai kitokius potyrius: eilėraštyje „Prusto fuksijos“ (p. 19) subjektė, stebėdama gėlės žiedus, nukeliauja į vaikystės prisiminimus, o kitame tekste kalbančioji suvokia, kad ne tik ji yra stebinčioji, bet ir pati stebima: „kranksėjo varnos ir klykavo kirai / dideli moliūginiai jūrų paukščiai / įsikūrę kolonijas ant daugiabučių / stogų <…> anądien mačiau vieną beveik / virtusį žmogumi vaikščiojo / neskubėdamas po veją ir žvelgė / į mane juodom skvarbiom akim / be jokios minties be jokių paslėptų / prasmių tą akimirką pasijutau nejaukiai“ (p. 55).
Keliaudama po įvairiausias vietoves rinkinio subjektė, galima sakyti, pernelyg neįsitraukia į supančią aplinką, bet ir neatsiskiria nuo jos. Ramiai stebėdama, komentuodama, kartais švelniai kritikuodama ir ironizuodama, ji „nepameta“ savęs, t. y. nesusitapatina su regimais vaizdais, tačiau išorė nuolat provokuoja jos vidinio gyvenimo vyksmą. Pavyzdžiui, viename eilėraštyje tiesiog svarstoma, kaip reikėtų gyventi visiškai kitokį gyvenimą: „galvoju kaip būtų gyventi jų gyvenimą / už saldžiai šleikščios spalvos durų / kaip pareičiau iš naktinės pamainos / beveik nejausdama kūno ir dar / prieš nusmigdama išvesčiau šunį / ką sakyčiau aptikusi vyrą rūsy su / draugeliais prie dėžės alaus kaip / paskiau po barnio gulėčiau / nesumerkdama akių žiūrėdama / į vis platėjančią sutuoktinio nugarą / įrėmintą balkono lange o virš jo / galvos suptųsi išdžiūvęs jūros ežys“ (p. 32). Regimi vaizdai ir situacijos leidžia apsvarstyti savo vidines nuostatas, tačiau monotonijos neišvengiama, kurią iliustruoja prekybos centrai, darbas biure ir net lankymasis koncerte (p. 54). Kitaip tariant, knygoje ne tiek jau mažai patirčių, kurios su kelionių jauduliu mažai ką turi bendro. Atrodo, kad neįmanoma pabėgti nuo įprastų dalykų ar įsisenėjusių įpročių, o svetimos kalbos nuotrupos „girgžda tarp dantų kaip kandami / stikliniai saldainiai barbarisai“ (p. 14).
Rinkinyje galima įžvelgti ir meilės giją. Tiesa, apie santykį su kitu asmeniu vos užsimenama, labiau išryškinant ilgesio gaideles: „katinas stebi balandžius jo vyzdžiai / susiaurėja iki siūlelių kartais ir tu / į mane taip žiūri kartais aš / taip galvoju apie tave“ (p. 42). Neretai iš pirmo žvilgsnio paprastos situacijos, tokios kaip spintos tvarkymas, langų valymas ar tiesiog bandymas ištverti karantino laikotarpį, atskleidžia ir subjektės emocines jausenas: „36 karantino dieną žvelgdama / pro miegamojo langą į vėjuotą / ir apniukusį rytą pastebiu / kad gluosnis kieme išskleidė / lapelius o sidabrinės eglės / viršūnėje iškilo šviežių ūglių / antenos mezga ryšį su kosmosu / pamaniau prisiminusi seną / anekdotą aš atmezgu ryšius / kiekvieną dieną atsikratydama / jau nereikalingų daiktų ir įpročių“ (p. 35). Temos, susijusios su pandemija ir karantinu pamažu praranda aktualumą, tačiau juk poezija neatsiejama nuo išgyventų patirčių, kurių taip lengvai neištrinsi, o eilėraštis gali netikėtai pasibelsti į langą „molinių Visbio avinėlių rageliais“ (p. 50). Vis dėlto problemos, į kurias susitelkia kalbančioji, kartais primena prabangų nuobodulį: „<…> kokteilių suknelė seniai tokios norėjau / rytoj grąžinsiu jau nebėra kur išeiti“ (p. 31).
Tai, kad eilėraščių subjektei tenka susidurti su ne visada maloniais išgyvenimais, sufleruoja ir poetės pranešimas, publikuotas „Literatūroje ir mene“1, kuriame ji ne tik svarsto, koks yra kasdienybės ir poezijos santykis, bet ir pasakoja apie gyvenimą Vokietijoje (vokiečių kalbos frazių, vietovių esama ir rinkinyje), teigdama, kad nepaisydama kasdienybės poezija išlieka. Manau, tą liudija ir jos kūryba: autorė sugeba nuausti iš iki skausmo atpažįstamų detalių poetinį naratyvą, atspindintį ir kartu transformuojantį kasdienį pasaulį, gražiai „apvilkdama“ net ir įprastus įvaizdžius: „ruduo ateina geltonais guminiais / vaikų botais smagiai kulnu taškydamas / lietaus balutes“ (p. 60). Pastabumas detalėms, jų „fotografavimas“, tapybiški potėpiai, pasitikėjimas puoselėjama eilėraščio forma, eilučių skaidymu, kai nesant skyrybos ženklams atsiveria ne viena teksto perskaitymo galimybė – būdingi bruožai ir ankstesnei E. Karnauskaitės kūrybai. Trumpai tariant, autorės braižas atpažįstamas, tačiau, skaitant naujosios knygos eilėraščius, neretai susidaro įspūdis, kad jie parašyti vienu ypu. Poetė geba plastiškai sujungti skirtingus fragmentus, kone kiekvieną jų išryškindama kaip būtiną visuminio vaizdo dalį, tad visa tarpusavyje susipina – tiek subtilūs gamtos motyvai, tiek kičinės detalės.
Nors Elenos Karnauskaitės knygoje esama intertekstų, o eilėraščių kalbančioji regi besikeičiančias vietoves, miestus ir objektus, vis dėlto knygos skaitytojui, galima sakyti, svarbiausia „pagauti“ net smulkiausią detalę ir kone apčiuopti vaizduojamus pavidalus: „labas rašau tau iš kurorto čia voverės / ir antys gulbės žąsys jau ne laukinės / ganos parkuos čia Šileris kilnus / nukreipęs žvilgsnį“ (p. 64). Eilėraščių subjektė atrodo nieko nebesitikinti, bet per jos estetinę žiūrą atsiveria vis nauji reginiai, dėl kurių verta būti pasaulyje ir (galbūt slapta) juos įamžinti.
1 Karnauskaitė E. Apie „Audi“, „Porsche“, „Bugatti“ ir raudonus tulpių žiedus // Literatūra ir menas. – 2019. – Nr. 12 (3683).