Ieva Rudžianskaitė. Lankstant žodžių gerves
2022 m. Nr. 4
Neringa Dangvydė. Kiaukuto nešėja. – Utena: Kamonada, 2021. – 64 p. Knygos dailininkė – Greta Ambrazaitė.
Neringos Dangvydės (1975–2020) eilėraščių rinkinys „Kiaukuto nešėja“, kurį sudarė poetas ir knygos redaktorius Karolis Baublys, suteikia akstiną prisiminti paties sudarytojo tekstą, pavadinimu „Alisa, vaikščiojusi pasakojimų labirintais“, skirtą N. Dangvydei atminti, kuriame jis kalba ne tik apie autorės asmenybę, interesų sritis, bet ir apie jos apsakymus, publikuotus Nerijaus Meškausko slapyvardžiu: „N. Meškausko prozai būdingas itin sodrus, daugialypis, labirintą ar rizomą primenantis pasakojimas su gausiomis intertekstinėmis nuorodomis, paklaidinančiomis skaitytoją veidrodinių atspindžių galerijoje“ („Literatūra ir menas“, Nr. 7, 2020). Kaip tik dėl veidrodinių atspindžių (apie juos dar kalbėsiu) ir mąsčiau apie šį tekstą, mat knygoje „Kiaukuto nešėja“ taip pat įmanoma tarp jų paklysti ar bent jaustis taip, lyg autorė sąmoningai siektų paklaidinti savo potencialius skaitytojus.
Kaip rašo K. Baublys, N. Dangvydės rinkinyje nėra sunkiasvorės simbolikos. Eilėraščiai neužgriozdinami metaforomis, įvaizdžių lavinomis, o intertekstinės nuorodos, bibliniai, antikiniai, pasakų motyvai įaudžiami kaip turinį papildančios gijos. Vis dėlto knyga gana sudėtinga, ją skaitant pirmiausia galima įžvelgti glaudų moterų tarpusavio ryšį ir atsiskyrimo išgyvenimą, tačiau ne vien tik tai – kūniškumas yra neatsiejamas nuo rašymo, o šis turi erotinį atspalvį. Kitaip tariant, moteriškumas, geismas, rašymas, kūryba pasirodo lyg vienas kitą užkloję sluoksniai: „Beveidžiu raštu augindama teksto vijoklį / Šliaužiantį iki lango ligoninėje / Pro kurį tavo akys / Mato visus metų laikus / Išskyrus rudenį / Kuris kapsi tolygiais lašais / Gesindamas / Nepabaigto eilėraščio geismą / Kol rudenio purpuras plakasi klevo vėtroj“ (p. 44).
Rinkinio subjektė jaučia kūrybiškumo geismą, kuris gali būti netikėtai užgesintas, o eilėraštis staiga nutyla, nors, atrodo, kad dar tik pradedama kalbėti. Kartais susidaro įspūdis, kad dar nepasakyta kažkas itin svarbaus, o eilėraštis „nesprogsta“: jaučiamas sunkiai išreiškiamas neišsipildymas, įimantis pilnatvės geismą. Tai atspindi ir vieno eilėraščio epigrafui pasirinktos Jono Aisčio eilutės: „Žodis – žiedas, pumpure nuvytęs, / Jis numiršta į pasaulį pakeliui“ (p. 15). Šias J. Aisčio eilutes autorė interpretuoja išryškindama jusliškumo ilgesį, suaugusį su neapčiuopiamomis būsenomis: „Dabar yra taip – / sakai akimis, ir man neskauda, / nes į tavo žvilgsnio pumpurą įsisupau / kelioms sekundėms trumpiau / nei reikia, / kad būčiau pradeginta“ (p. 15). Emocinis ir fizinis skausmas, meilė ir atskirties jausmas kaip negalimybė patirti nėra dirbtinai atšlieti vienas nuo kito, veikiau visa tai supinama, sujungiama, susiejama, o pasikartojantys kraujo motyvai išnyra tarytum subjektės gyvenimo istorijos žymės: „mano veidas skyla į kruviną šypseną / prispausiu lūpas tau prie skruosto: // nebūsi balta“ (p. 18).
Kitame tekste, it veidrodiškai atspindėdamas šias eilutes, įskyla stiklo kalnas: „Keliaujam abi iš vieno sapno į kitą / tik tai ir telieka, kai senka gyvybės vanduo / ir tas stiklo kalnas, kurio nepasieksim / įskyla iš tolo – nuo kraujo lašelio: / turėjau tave išvaduot“ (p. 57).
Tęsiant apie veidrodiškus atspindžius, reikėtų akcentuoti, kad veidrodis rinkinyje vaizduojamas ne tik kaip atspindintis aplinką ir joje esančius asmenis, bet ir kaip gilaus tarpusavio ryšio, geismo apraiška: „Kraujomaiša, sese, mums negresia, / Sakau, bučiniais nusėdama / Tavo riešą bevaisėje Elioto žemėje, / Iš jo poezijos rinkinio / Ką tik išlankstėme / Savo karūnas. / Žalio aksomo užuolaidą / Perkirpom į dvi lygias dalis – / Suknelėms. // Sustojame priešais veidrodį ir jau keturios / Mylimės akimis“ (p. 33).
Pirmiausia į akis krinta gan ironiška nuoroda į Thomo Stearnso Elioto poemą „Bevaisė žemė“, tačiau skaitant šias eilutes galima prisiminti ir tai, ką Simone de Beauvoir veikale „Antroji lytis“ vadina „veidrodžio stebuklu“ – abipusišką atpažįstamumą, kurį filosofė iliustruoja cituodama Renée Vivien eilutes: „<…> švelnumas mano – atspindys tavasis / Kokios artimos ir giminiškos mūsų sielos / Myliu aš tave kaip savo vaiką, savo draugę, savo sesę“1. Ko gero, neatsitiktinai N. Dangvydės rinkinyje moterų santykis taip pat įvardijamas kaip seseriškas ryšys ir itin pasitikima jau nusistovėjusiais poetiniais įvaizdžiais, tačiau, dėliodama įvairiausias figūras, autorė sukuria paslaptingą vaizdą, kuriame svarbų vaidmenį atlieka žvilgsniai.
Eilėraščių subjektės žvilgsnis nėra objektyvizuojantis, veikiau jis pasirodo kaip alternatyvi bendravimo forma, tam tikras būdas pažinti pasaulį, suvokti santykį su juo, gal net jį perkurti: „Apie tai kad esame pasmerktos / pažinoti viena kitą / susitikti žvilgsnių kryžkelėse / tam kad statytume žodžių sienas / Laisvoji mūrininke / kurioje krosnyje išdegtas / tavo plytų molis?“ (p. 25). Poetė nevengia parodyti tikrovės įvairiapusiškumą, sukurdama kiek šiurpoką atmosferą: „Atsibustume vasarą, / perėjusios rudenį, / liktume žiemoje, vis dar pasipuošusios / baltomis vestuvių įkapėmis. // Tai ar vis dar sutinki vesti mane, / mylimoji, pavasariui bundant?“ (p. 22). Sentimentalumo ir šiurpo, meilės ir mirties įtampos persmelktas ne vienas šio rinkinio eilėraštis.
Poetinė N. Dangvydės raiška pabrėžtinai santūri, nors ir atsiveriama skausmingų patirčių intensyvumui. Eilėraščiuose perteikiamas idėjas, būsenas ir jausmus reikėtų išgyventi skaitant lėtai, čiuopiant kone kiekvieną eilutę, panašiai kaip lankstant origamius: „Sukišusios galvas / skruostas prie skruosto / lankstom laiškų origamius, / žodžių gerves / ant kalbos siūlo verdamos / iki pat apniukusio ryto. // Įgudusiais pirštais / išlankstau tūkstantąją – / tobula sparno linija / prakerta dangų / garsu. // Sakai, būk atsargi. / Nors skauda tau“ (p. 42). Šiame eilėraštyje kūrybinis procesas ir kančia susiejami su gervės simboliu. Jei prisiminsime Antrojo pasaulinio karo metu Hirosimos miesto bombardavimą išgyvenusios mergaitės Sadako Sasaki istoriją, suprasime, kaip poetė gražiai susieja savo asmeninę patirtį su kur kas platesniais kontekstais: Sadako Sasaki neišvengė įvykusios tragedijos padarinių – jai buvo diagnozuota leukemija, o išgirdusi legendą apie tai, kad žmogus, išlankstęs tūkstantį gervių, pasveiksta, ėmė jas lankstyti. Taigi tūkstantoji gervė, simbolizuojanti noro išsipildymą ir taiką, cituotose eilutėse susijusi ne tik su unikalia gyvenimo istorija, bet ir su niekuomet nesibaigiančiu, visa pranokstančiu kūrybos ir gyvenimo geismu.
Apibendrindama galiu sakyti, kad Neringos Dangvydės knyga „Kiaukuto nešėja“ – labai subtili, bet mįslinga. Fizinis ir dvasinis skausmas, kurį kantriai tveria lyrinė subjektė, yra duotybė, neatsiejama nuo glaudžios sąjungos ir atsiskyrimo. Šioje poezijoje nėra maišto ar neapykantos, o iškylančios kliūtys, regis, labiau egzistencinės negu veikiamos banalios kasdienybės ar sociumo. Kitaip tariant, nėra aiškiai regimo konflikto, o meilės santykio vaizdavimas, išblukinantis grubius kasdienybės pavidalus, kartu atveria juos it nežemiškus.
1 Beauvoir de S. Antroji lytis. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 480.