Ieva Rudžianskaitė. Gyvenimo liudijimai
2023 m. Nr. 10
Marija Mažulė. Fosilijos yra nėriniai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2023. – 76 p. Knygos dailininkė – Jonė Mažulytė.
Marijos Mažulės pirmojo eilėraščių rinkinio pavadinimas, galima sakyti, nurodo ilgaamžiškumą ir prarastį, o skaitant knygą išryškėja autorės sumanymas susieti kadaise gyvenusių būtybių pėdsakus su giminės istorija. Jau viename pirmųjų eilėraščių kalbama apie praeities įspaudų svarbą: „tu man sakei / trilobitų fosilijos / yra jų nėriniai / jie turėjo dvi siūles ties skruostais / jos lengvino nėrimąsi // upė išmeta į krantą dar alsuojantį / akmenuką // ląstelės dalijasi manyje / kol kvėpuoju“ (p. 11). Trilobitai – nariuotakojai, kurių atspaudai iš tikrųjų panašūs į nėrinius, rinkinyje įgyja tarpasmeniškumo, gelminių ryšių prasmę. Gležnos, laiko tėkmės sutraukomos gijos ir neišnykstantys atminties pėdsakai leidžia lyrinei subjektei kalbėti apie tai, kas buvo, nujaučiant neišvengiamus ją ir artimuosius ištiksiančius įvykius. Todėl tematiniu požiūriu M. Mažulės rinkinys artimas Gretos Ambrazaitės poezijos knygai „Adela“ (2022), kurioje atskleidžiamas ryšys tarp skirtingų kartų.
Lyrinei subjektei itin svarbu nuolat austi tarpasmeninio ryšio gijas, atkurti prisiminimus, esančius jos savasties dalimi. Minėtieji pėdsakai itin gražiai vaizduojami antroje dalyje, kurioje gausu dedikacijų artimiesiems. Ne veltui rinkinio redaktorius Donatas Petrošius teigia, esą „knygoje susitinka dvi Marijos. Pirmoji turi planą kuo tiksliau užrašyti savo giminės istoriją. Antroji – pagrįsti savo kilmę iš poezijos.“ Tiesa, knygos pavadinime ir kai kuriuose eilėraščiuose pabrėžtinai vartojamas veiksmažodis „yra“ verčia patirti déjà vu jausmą. Tereikia prisiminti Aušros Kaziliūnaitės knygą „Mėnulis yra tabletė“ (2014), Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ (2021). Kita vertus, M. Mažulės eilėraščiai skamba gana šviežiai ir įdomiai, esama siurrealizmo ir itin asmeniško kalbėjimo dermės bei pasikartojančių frazių, kurios atrodo motyvuotos ir įtaigios (ypač verta atkreipti dėmesį į eilėraščius „1888“, „Atsitiktine tvarka“).
Įvairios subjektės būsenos neatsiejamos nuo savasties nepastovumo, laikinumo pajautos bei savikūros: „surūdijusiu mėnuleigiu judame / per nežemiško smėlio dykumas ir uolynus / į nesibaigiančią tamsą / neužstringame eksperimentinėse jos formose / nereikia nė žodžio tarti nustatant kelionės kryptį / nes magnetinė trauka nepaklūsta / eilėraščio rimui ji stipresnė“ (p. 9). Kūryba ir žmogaus gyvybė suauga viena su kita. Šiuo požiūriu rinkinys pasirodė bene įdomiausias, mat subjektei nuostabą kelia moters būtis – kito gyvenimo pradžia ir galimybė. Jos paslaptingumas visuomet išlieka neapčiuopiamas ir nesuredukuojamas į anatomijos knygose aprašomus fiziologinius procesus. Poetė išryškina žmogaus egzistencijos paradoksą, kada trapus ir nykstantis kūnas suvokiamas kaip amžino išlikimo sąlyga ir gyvybiškumo šaltinis. Kitaip tariant, kūniškumas, materialumas pasirodo lyg knygos puslapiai, į kuriuos įrašomos ateities kartų istorijos: „čia skrynioje / jaučiuosi kaip / promočiutės kiaušidėje / čia tamsu ir šilta / čia įrašytos visos žinios / apie mane / mano močiutes / ir mano dukteris“ (p. 30). Neatsisakydama estetizavimo autorė nebanaliai susieja kūniškumo plotmę su žmogaus gyvenimo mįslingumu. Maža to – jai nėra jokios būtinybės kūniškumą dirbtinai sukeistinti, kad jis įgytų papildomą reikšmę ar vertę, nes kalbančiosios ir reginčiosios žvilgsnis yra kupinas nuostabos, gebantis susieti atskiras detales į prasmingą visumą.
Nors rinkinyje esama perteklinio kalbėjimo, tačiau dėmesį patraukia keliasluoksniai, asociatyviais ryšiais ir netikėtais palyginimais praturtinti eilėraščiai, atskleidžiantys susipinančias istorijas. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Eterio kvapas“, kuriame aidi Nijolės Miliauskaitės „Uždrausto įeiti kambario“ motyvas (jis sutinkamas ir Giedrės Kazlauskaitės poezijoje), susikoncentruojama į vaikystę, močiutės ligą, pasiruošimą mirčiai: „močiutė geria taurę / jaučio kraujo / sėdėdama supamajame krėsle <…> išbudintas senelis seka / močiutės kvėpavimą / tyliai man pasakoja kaip praėjusią / naktį / ji trumpam liovėsi kvėpuoti / ir jam vos nesustojo širdis“ (p. 19–20). Jaučio kraujo taurė, kurią geria serganti močiutė, pasirodo it aliuzija į religinį ritualą, vis dėlto labiau juntamas visa pranokstantis egzistencinis nerimas ir gyvybės troškimas.
Svarbu paminėti, kad lyrinės subjektės ryšys su praeities kartomis yra paženklintas sovietinės ideologijos ir su ja susijusių traumų. Nepakeliama priespauda, trėmimai, kankinimai lageriuose ir netikėjimas, kaip viso šio siaubo išdava, vis išnyra rinkinio eilėraščiuose, kuriuose apmąstomą praeitį keičia, deja, distopinis „sunkus naujas pasaulis“ (p. 66). Todėl nenuostabu, kad galima išgirsti ir pesimistines gaideles, pajusti visa persmelkusią beprasmybę: „žiba žėrutis saulėkaitoje / viskas čia tik atspindžiai / autobuso lange / trapūs kelionės kadrai / sugadinta juostelė // šitos žemės ruduo / toks nuspėjamas / vėl sugrėbsi lapus / sugrėbsi ilgesį // apsimesi kad tai turi prasmę / kaip žėrutis aukso prabą“ (p. 37). Kartais pasaulio nebūtinumas, susvetimėjimas ir subjektės konfliktai su savimi nustelbiami puoselėjamų santykių su kitais asmenimis ir kalbančiosios pastangų įžvelgti tam tikrus atitikimus, neatsitiktinius įvykius: „kas suskaičiuos / kiek kartų / gimiau ir miriau / šitoje žemėje / kiek mano kaulų / žemėje jau sudūlėjo // kas galėjo pagalvoti / kad po penkių šimtų metų / aš vėl atvyksiu į Revalį // baltuos saulės įkaitinti / pilies bokšto kuorai <…> mirties sąskaita jau tuščia / tik vėjyje plaikstosi nesibaigiantys / gyvenimo liudijimų išrašai“ (p. 41–42). Kalbančioji suvokia save kaip visa apimančią, bet ir vėl sugrįžtančią į ribotų pavidalų tikrovę, kurioje nerimą kelia ne tik gamtos reiškiniai, bet ir apčiuopiamų daiktų pasaulis, tarsi brukantis savo materialumą subjektei. Tai, žinoma, nereiškia, kad ji atitrūkusi nuo pasaulio, veikiau atvirkščiai – juntamas rūpestis dėl ekologinių problemų, kurios neturėtų būti suprantamos paviršutiniškai: ekologinės temos yra susijusios su kūryba, tarpasmeniniais santykiais, savistaba, kartais pavirstančia ir į saviplaką (eil. „Išlikimo programos“, p. 56–57).
Nepaisant prasiveržiančios desperacijos, poetė primena, kad visuomet esama kažko, kas nepaklūsta jokiam diktatui. Tai – pirmapradiškumo ilgesys, kurį įprasmina užkalbėjimai, burtažodžiai, mantros, sutartinės ir lopšinės, nes, kaip rašoma paskutiniame rinkinio tekste: „mes esame visiškai savo vietoje / būtent čia įrašytos nežinomo raštininko / kronikose“ (p. 74). Lyrinės subjektės veržimasis į neaprėpiamas kosmines erdves glaudžiai sąveikauja su jos atidžiu įsižiūrėjimu į trapiausias kūniškumo apraiškas. Kitaip tariant, konceptualaus ir vientiso rinkinio eilėraščiuose dera mikro- ir makro- pasauliai. Manau, Marijos Mažulės rinkinys puikiai papildo poezijos knygų, bylojančių apie praeities ir ateities kartų santykių svarbą, lentyną. Be to, „Fosilijos yra nėriniai“ patvirtina, kad prarastus ryšius su praeities kartomis galime vis iš naujo sukurti, į(si)rašydami vieno gyvenimo liudijimuose.