Ieva Rudžianskaitė. Poezijos tirščiai, praskiesti abejone

2022 m. Nr. 8–9

Paulius Norvila. Nebe. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 64 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Penktajame Pauliaus Norvilos eilėraščių rinkinyje „Nebe“ esanti dedikacija (kaip ir knygos redaktoriaus Aido Marčėno anotacija) sufleruoja, kad autoriaus dėmesio centre atsiduria abejonė. Jau įžanginiame eilėraštyje suabejojama kūrybos prasmingumu: „nėra prasmės rašyti eilėraščių – / nieko jais neįrodysi ir nepakeisi / pasaulio nereikia kurti iš naujo / niekada nereikėjo pasaulis / pergyvens tave“ (p. 5). Refleksijų apie (ne)galėjimą rašyti ir kūrybos (ne)reikalingumą galima rasti įvairių autorių kūryboje, tokios ir panašios problemos įvardijamos bei išskleidžiamos skirtingai – nuo aštrios (auto)ironijos iki desperatiškos (auto)destrukcijos. Tačiau toks tariamas kūrybiškumo atmetimas tik parodo, kad poezija tampa vienu iš būdų išsakyti savo nuostatas. Neatsitiktinai įpusėjus P. Norvilos knygą juntama, kad abejonė šiek tiek sušvelnėja: „visi tie žodžiai skirti ne kitiems / o tik tau pačiam / nutolusiam per vieną / skilusį atspindį / vieną klaidą / nusišnekėjimą vieną // eilutę poezijos“ (p. 33). Nepaisant beprasmybės pojūčio, regis, verta laukti bent vienos kokybiškos eilutės.

Pradėjusi skaityti šį rinkinį, prisiminiau Luko Miknevičiaus debiutinėje knygoje „Už vėjo tuščia“ (2019) esantį eilėraštį, kuriame teigiama, kad nieko naujo neįmanoma sukurti: „Nieko čia naujo, / girdėta kartų šimtus, / bet vis tiek – tebūnie visi / šie rašyti ir perrašyti tekstai“ (p. 6). O štai P. Norvilos lyrinis subjektas klausia: „ar spėsi / antrąkart parašyti / savo eilėraštį pirmą?“ (p. 5). Abejones kelia kartojimas(is), kuris, galima sakyti, susijęs su nepasitikėjimu savo paties ir kitų egzistencija: „net abejojant ar visa tai tikra / ar tik sugalvojau tave / bet jei sugalvojau / vadinas ir pats / esu ne daugiau / nei vaizduotė“ (p. 31). Įvairios subjekto abejonės pasireiškia ir kaip savotiškas savęs išardymas: „esu aidas – žingsnių ir bildesių / iš kitapus / iš šiapus / aidas kuris sudrumsčia vandenį // pilną žuvų akmenų ir galūnių / nė vienos nepažįstu / tačiau // visos jos mano“ (p. 54). Šiame kontekste svarbus eilėraštis „Įsikalbėtas“ (p. 48). Jame medicininė procedūra, kūniškumas tampa nuoroda į savivoką, neįmanomybę pažvelgti į save „iš kitos pusės“. Kitaip tariant, materialumas neišvengiamai susijęs su tuo, kas neregima. Tai ypač atskleidžiama eilėraščių triptike „Religija“, kuriame taupiai, bet sutelktai kalbama apie slegiančias būsenas, išaugančias į metafizinį lygmenį: „kiek sveria penkeri / kasdienio gyvenimo metai? // bitę lango stikle / tuščia jos / kad ir kaip bežiūrėtum // spragteli pirštai / ir dienos išnyksta // bitė lango stikle – / kas pagalvoti galėtų / bažnyčios griuvėsiai / nesveria nieko“ (p. 59). Ne tik cituotose eilutėse, bet ir kituose triptiko eilėraščiuose grakščiai keičiamos žiūros perspektyvos, kalbama apie tai, kas akivaizdu ir jau nebe. Beje, skaitant nesunku įžvelgti ir A. Marčėno pėdsakus.

Eilėraštyje „Sąrašas“ irgi paliečiamas metafizinis lygmuo, tačiau ne taip subtiliai: „Dieve koks tu nuobodus / ir koks nepalaužiamas / koks titaniškas tavo darbas / visus mus mylėti // vienodai“ (p. 45). Meditatyvus kasdienybės stebėjimas pavirsta monotonija, kuriai suteikiama pozityvi reikšmė: kad ir kas nutiktų, vis vien tikima, kad egzistuoja nuobodi, saugi, kasdienybę persmelkianti amžinybė. Tikriausiai todėl P. Norvilos poetinis pasaulėvaizdis atrodo pakankamai saugus ir nuspėjamas. Tokį įspūdį sustiprina panašios kai kurių eilėraščių pabaigos: „laikantį sukryžiuotus pirštus / laukiantį jau ne savęs / o tavęs // kol pareisi“ (p. 50); „ir kiek man dar liko / kol tai kas tolsta // artėti pradės“ (p. 51); „kol verki / kol dar nežinai / tol ir sukas pasaulis“ (p. 53).

Jei turėsime omenyje, kad minėtoji abejonė, panašiai kaip nuostaba, suteikia akstiną nebežvelgti į tikrovę kaip į savaime suprantamą, veikiau kelti klausimus ir kritikuoti nusistovėjusią tvarką, tai P. Norvilos lyrinis subjektas taikiai, be itin kibirkščiuojančios įtampos ne tik užsiima savirefleksija, bet ir apmąsto laikinumą. Šis glaudžiai susijęs su pasikartojimu, įprasminamu per vaiko figūrą, kai išryškėja ne tik subjekto rūpestis („vaikai serga oriai / tarsi meškos / vartosi lovose“, p. 18), bet ir gebėjimas atkartoti save: „niekaip manęs nepaleidžiantį / prieš tamsą // užsimojusį vaiką“ (p. 29). Įdomu, kad, balansuodamas tarp praeities ir dabarties, subjektas yra įsitikinęs, jog būta „tikresnių“ dalykų: „raudonu saulėlydžiu kraujas / paplūsta ant marškinėlių / su palmės šakom // ligi šiol jas nešiojuos / visos kitos // netikros“ (p. 21). Galbūt čia ir yra raktas į rinkinį, kai suvokiama, kad abejonės kyla ne iš nežinojimo, kas tikra, o kas ne (nors kartais atrodo, kad subjektas tikrai to nežino), bet iš nusivylimo, nes „šis pasaulis jau nebebus kitoks / visos nukirstos galvos / juokiasi tau į akis“ (p. 43).

Rinkinyje nemažai dėmesio skiriama kasdienėms situacijoms ir detalėms, kurias pasitelkus išreiškiamos subjekto jausenos, prisiminimai ir problemos („negaliu sakyti kad esu už save didesnis / bet galiu sakyti kad esu sporto salė“, p. 20; „pasaulis lėtas ir minkštas / jokių aštrių kampų ar baimių / tik šildantis delnus puodelis“, p. 53). Vis dėlto atsitinka ir taip, kad nueinama lengvesniu keliu, pasirenkant šabloniškus teiginius, kai subjekto išgyvenimai ne universalizuojami, bet sugretinami su nieko įsimintino nepasakančiomis frazėmis. Pavyzdžiui, tekste „Kūryba“, įterpiami tokie fragmentai, kurių, mano manymu, išvis nereikėjo: „kūryba neišsitenka gyvenimo rėmuose / visada nubėga į paraštes / priskrenta tarpdančiuose / tarpmiesčiuose tarpraščiuose / neišsitenka formose ir turiniuose / todėl viskas taip laikina / taip gražu – // jų jau nėra / o jie vis dar kuria / savo – mūsų – / niekieno – tą“ (p. 36). Blankus apibendrinimas – „viskas taip laikina / taip gražu“ naudojamas ne tam, kad demaskuotų stereotipus, veikiau atvirkščiai – įtvirtina stereotipinį požiūrį. Todėl visai pagrįsta teigti, kad rinkinio subjektas linkęs praslysti paviršiumi, nors ir užsimena apie skaudulius, baimes, tamsesnes praeities dėmes, tuštybę ir malonumus, neapsaugančius nuo klaidų, negarantuojančius savirealizacijos ar meilės santykio. Banalios ištaros poezijoje, žinoma, gali funkcionuoti, tačiau tokiu atveju jas reikėtų inkorporuoti taip, kad šios priverstų į situaciją pažvelgti naujai.

Tiesa, rinkinyje esama pastangos apsukti vaizduojamą situaciją kitaip, nei ji parodoma iš pradžių, siekio išryškinti paradoksus bei neįprastus sąryšius tarp objektų, sukuriant keistumo efektą: „gaudau balandį / niekaip nepasiveju / vis pakyla vis nusileidžia / už keleto metrų / tarsi uždanga / slepianti scenoje / stovintį veidrodį // jame – perplėšta / kūno pagalvė / kruvinos plunksnos // atsileidžiantis / kojų metalas“ (p. 49).

Manau, Pauliaus Norvilos poetinė kalba pakankamai nugludinta, kalbėjimo tonas ramus, kurio nepaneigia siekis atskleisti vidinius subjekto konfliktus. Vis dėlto kartais kalbama per daug, lyg norint paaiškinti eilėraštį. Poetas turbūt ir pats nujaučia pertekliaus nebūtinumą: „iš poezijos liks tirščiai / juoduoja puodelio dugnas / nebesinori kalbėti / skiesti vandeniu / eikvoti save <…> liks tirščiai / jokio pažado / kad susitiksim // tirščiai // trąša / tavo mirusiam / sodui“ (p. 61). Nors lyrinis subjektas ir abejoja kūrybiškumu, tačiau (ne)reikalinga kūrybinė veikla leidžia susivokti laikinoje kasdienybėje. Verta paminėti, kad antroji knygos dalis (kaip ir paskutinis rinkinio eilėraštis) yra pavadinta „Tirščiai“, o perskaičius cituotas eilutes paaiškėja, ką autorius turėjo mintyje, tačiau ne visi rinkinio tekstai slepia tuos poezijos tirščius, kurių taip reikia raiškos gyvybingumui palaikyti. Nepaisant to, knygoje tikrai esama eilučių ir eilėraščių, kurių verta (su)laukti, kalbančių ne tik sau, bet ir kitiems, juk „poetas numirs / vaikas papasakos“ (p. 17).