Ieva Rudžianskaitė. Etinės gyvybės puoselėjimas
2023 m. Nr. 4
Leonidas Donskis. Man skauda. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 374 p. Knygos dailininkė – Ilona Kukenytė.
Leonido Donskio (1962–2016) vėlyvosios publicistikos tekstų rinktinė, sudaryta Birutės Garbaravičienės, ko gero, daugeliui yra ar bus svarbi dėl filosofo įžvalgų ir prognozių, susijusių su karu Ukrainoje. Atsižvelgiant į šiandienos geopolitinius įvykius, knyga yra aktuali, suteikianti akstiną apmąstyti daugybę politinių, psichologinių, etinių, filosofinių klausimų ir išryškinanti būtinybę kalbėti apie asmens atsakomybės ir orumo prasmę. Pastarasis autoriui itin rūpi. Jis įsitikinęs, kad „orumas miršta paskutinis“, net jei žmogaus gyvenimas dūžta į šipulius, o „mus sugriauna maži ir banalūs dalykai“. Kitaip tariant, taip atsiskleidžia L. Donskio pasitikėjimas asmens verte. Žinoma, tai nereiškia, kad atsisakoma kritikos, veikiau priešingai – analizuodamas politinę Europos ir pasaulio situaciją bei politinius portretus, filosofas primena, jog „demokratija yra trapi. Ir jei ji susvyruoja, nebūk naivus ir negalvok, kad patys protingiausi ir talentingiausi būtinai puls ją ginti“ (p. 327). Ir atvirkščiai – kruopščiai nagrinėdamas kontekstus, autorius aptaria politinių lyderių sprendimų motyvus.
Knygoje, kurioje skyriai sugrupuoti pagal nagrinėjamas temas, aptariamos politologinės, istorinės problemos, ne(pa)vykusi švietimo reforma, netgi futbolo etika ir estetika. L. Donskio publicistika įdomi tuo, kad ji ne tik kupina nuostabių pasažų, bet ir atveria platų mąstymo ir interpretacijų lauką. Meistriškai derindamas labai jautrų kalbėjimą su intelektualiomis įžvalgomis, keldamas retorinius klausimus bei pasitelkdamas poetines kalbos figūras, autorius ne tik analizuoja įvairius įvykius ir ligi šiol aktualias problemas, bet ir verbalizuoja tai, ką itin sunku išreikšti – kolektyvines traumas ir jų padarinius asmens savimonei ir atminčiai.
Filosofas remiasi literatūros klasika, šiuolaikinių autorių kūriniais, filmais, spektakliais. Svarbu pabrėžti, kad L. Donskis ne tik svarsto matyto spektaklio ar skaitytos knygos meninę vertę, bet ir aktualizuoja nagrinėjamą kūrinį, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Daug dėmesio skiriama Zygmunto Baumano įžvalgoms (bendrystė su juo atsispindi ne viename tekste), neaplenkiant ir tokių figūrų kaip Williamas Shakespeare’as, Milanas Kundera, Umberto Eco, Czesławas Miłoszas, Vytautas Kavolis ir kt. Kultūriniai, politiniai reiškiniai gvildenami pasitelkiant netikėtas sąsajas tarp teoretikų, filosofų ir rašytojų įžvalgų bei jų sukurtų sąvokų. Pavyzdžiui, Thomo More’o „Utopija“ ir jos aiškinimo galimybės bei paties T. More’o biografijos detalės leidžia autoriui pažvelgti į dviprasmišką šiuolaikinio individo, gimusio distopijų teritorijoje, situaciją: „Ar utopijos gyvos mūsų laikais? Zygmuntas Baumanas rašė, jog mūsų dienomis utopijos jau privatizuotos – niekas šiandien nebepuoselėja geros ir teisingos visuomenės svajonės, bet tiki asmeninės sėkmės galimybe. Mūsų sėkmės istorijos tapo mūsų utopijomis. Jei taip, tai pati tikriausia utopijos mirtis“ (p. 185–186).
Vis dėlto L. Donskis ragina visiškai neįtikėti utopijos mirtimi, nors vadinamąsias sėkmės istorijas galėtume susieti ir su autoriaus aptariamu etiniu kiču – rėksminga užuojauta, kuri pasirodo ne kas kita, kaip naudojimasis svetimu skausmu, ir su tariamu dialogu: „Mes gyvename autistinėje civilizacijoje, kuri susitelkusi tik į save pačią ir nebeturi jokių įkvepiančių ar sektinų pavyzdžių žmonijos istorijoje. Savipakankama žiniasklaida minta savimi pačia, lygiai kaip politinės partijos ar interesų grupės, vadinančios save kovotojomis ar kieno nors gynėjomis, taip pat veikia sau ir kalba tik apie save“ (p. 94). Negana to – išryškindamas kalbą kaip politikos sąlygą, filosofas atskleidžia, kad viešoji sfera, užkariavusi privatumą, pati yra jo nugalėta: „Po Jürgeno Habermaso ir Zygmunto Baumano mes patikėjome (ir turbūt ne be pamato), kad viešoji erdvė kolonizavo ir užkariavo privačiąją. Privatumas mirė tiesiog mūsų akyse ir niekas jo nepasigenda. <…> Visa tai tiesa, bet… Reikalas tas, kad įvyko ir atvirkštinis veiksmas – privatumas įsiveržė į viešąją erdvę ir ją beveik užkariavo“ (p. 103). Privačios kalbos įsigalėjimas, ženklinantis šou verslo ir masinės kultūros triumfą politikoje, kartu lemia ir jos degradaciją. Atrodytų, nieko naujo nepasakyta, bet įdėmus skaitytojas arba skaitytoja įžvelgs L. Donskio pastabumą ir jautrumą kalbos fenomenui, į kurį susitelkdamas autorius nagrinėja ne tik skaudžias problemas, bet ir humorą. Pavyzdžiui, aptardamas Woody’io Alleno filmus, jis išryškina juoko kaip žydiškojo arba gelbėjančio humoro reikšmę: „Žydų humoras neįmanomas, jei nesi apsėstas kalbos. Tik kalbos ir kalbėjimo maniakas, pasišovęs verbalizuoti viską – nuo savo vaikystės traumų iki erotinių fantazijų, – gali kurti Alleno tipo humorą arba kvatotis iš jo“ (p. 119). Kitaip tariant, juokas griauna įprastas struktūras, anuliuoja stereotipinį mąstymą ir yra autentiško santykio sąlyga, meilės išraiška: „Nes jei juokauji (ne šaipaisi, ne tyčiojiesi, o būtent juokauji taip, kad juoktųsi iš tavęs, o ne tu juoktumeisi iš kitų), vadinasi, myli pasaulį ir žmones. Mes juokaujame tik su tais, kuriuos mylime“ (p. 121). Juokas pasirodo kaip vienintelė išeitis beviltiškiausioje situacijoje.
Ne mažiau įdomūs L. Donskio apmąstymai apie optimizmą, kuris ne tik nėra suvokiamas kaip vienalytis reiškinys, bet ir siejamas su krikščioniškąja eschatologija (p. 37), pažymint, jog optimizmas skatina įžvelgti neatrastas tikroves ir alternatyvas. Tad visai pagrįsta teigti, kad, nepaisydamas nepalankių visuomeninio gyvenimo diagnozių ir prognozių, L. Donskis netikėtai atsigręžia į tai, ką galėtume suvokti kaip pokytį, neatsiejamą nuo pasaulio daugialypiškumo ir asmens neperprantamumo. Tai svarbu pabrėžti, nes, remdamasis Z. Baumanu ir primindamas Emmanuelio Levino filosofiją bei XX amžiaus tragediją – holokaustą, L. Donskis tvirtina, esą žmogus negali būti visiškai perprantama būtybė. Pagaliau tai, kad asmuo yra atsakingas už kitą, dar nereiškia, kad toks santykis būtinai išliks etikos plotmėje, o savo veiksmų numatymas ar racionalus pagrindimas taip pat nebepriklauso etinei sferai: „Jei gali paaiškinti, kodėl pasielgei būtent taip, kaip nusprendei pasielgti, gelbėdamas žmogų ar bent jau jo neišduodamas, nebesi etikos erdvėje. Tu tiesiog išprotavai, o ne pajutai atsakomybę už pasaulį, sutelktą tame veide ir tose akyse“ (p. 112). Panašiai ir pagarba, anot filosofo, pasireiškia kaip atsisakymas viską apie kitą asmenį žinoti (p. 99).
Keletą žodžių reikėtų tarti apie frazę – „Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“ (p. 42), sufleruojančią, kad L. Donskis pirmenybę teikia „etinei gyvybei“, t. y. žmoniškumui. Galima sakyti, santykis su kitais, o ne dekartiškasis ego tampa egzistencijos pamatu. Pasitelkdamas talmudines bei biblines atjautos sampratas („Pavyzdžiui, Talmude klausiama: „Iš kur tu žinai, kad tavo kraujas raudonesnis už jo?“, p. 29), autorius atskleidžia socialinių, politinių problemų neatsiejamumą nuo konkrečių asmenų, kuriems skauda dėl neišnykstančios „savi / svetimi“ skirties, atsisakymo suprasti kitą bei siekio bet kokia kaina nugalėti savo oponentus. Šiame kontekste verta paminėti tai, ką L. Donskis vadina aristokratišku kalbėjimu: „Aristokratiškai kalbėti – vadinasi, vengti viešų išpažinčių, kalbėti apie save tik per kitus, pagarbiai atsiliepti apie idėjinius oponentus, vengti kalbų apie savo draugus ir bendraminčius, o svarbiausia – niekada negąsdinti žmonių, nieko nekarikatūrinti ir nepašiepti, išskyrus savo ydas“ (p. 79). Aristokratiškas kalbėjimas išreiškia etinę laikyseną kito asmens atžvilgiu. Dėl šios priežasties svarbu akcentuoti, kad L. Donskis itin korektiškai išsako tai, kas jam svarbu ne tik kaip mūsų visų istorija ir atmintis, bet rūpi (ir skauda) asmeniškai.
Skaitydama rinktinę negalėjau nepastebėti, kad filosofo dėmesio centre visuomet išlieka žmoniškumas, nepaliaujamas jo kūrimas ir (pasi)tikėjimas. L. Donskio etinės laikysenos puoselėjimas primena Alphonso Lingio svarstymus esė „Fantazijos erdvė“: „Rūpintis kitu, gerbti jį – reiškia skaitytis su juo, tam tikru mastu pajungti mūsų elgesį jam. Tai reiškia atsiverti jam – leisti jam mus sužeisti, įskaudinti, nuskriausti. <…> Žiūrėti į kitą pagarbiai mums reiškia varginti, kankinti, užgauti, sužeisti jį ir būti jo sužeistam“ (p. 201)1. Šį fragmentą galima sieti su L. Donskio teiginiu, esą moderni visuomenė niekaip negali būti harmoninga, tačiau, regis, pagarba ir etinė gyvybė kaip tik ir užgimsta „disonanso stichijoje“.
Esu tikra, skaitytojai atras savo santykį su šia neabejotinai reikalingų tekstų rinktine, kurioje gvildenamos temos ir jų įvairovė gali būti nuolat permąstomos, juk žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo tam tikrų „plyšių“, kuriems atsivėrus susiduri su kažkuo, kas viršija bet kokius įsitikinimus: „Lipdome savo gyvenimą it nevykusį meno kūrinį, kol mus sukrečia meilė, liga, išdavystė arba mirtis. Ir pasijuntame liepteliu tarp begalinės svajonės ir žaibiškai prabėgančios gyvenimo dienos“ (p. 166).
1 Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai: Vilniaus paskaitos / iš anglų k. vertė Danutė Bacevičiūtė. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – P. 201.