Ieva Rudžianskaitė. Rašymas ir kiti „nušvitimai“

2022 m. Nr. 3

Undinė Radzevičiūtė. Minaretas ir 7. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 176 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Naujajame Undinės Radzevičiūtės romane „Minaretas ir 7“ įdomiai atskleidžiamas kūrybinis procesas, parodant, kaip knygą ketinančios parašyti pagrindinės veikėjos vaizduotėje užgimsta frazės ir pavidalai, kurie tarytum veržte veržiasi būti užrašomi tam, kad galiausiai rašytoja juos pamirštų ir imtų kurti naują pasaulį. Ko gero, tokio poveikio nebūtų, jei nieko nenutuoktume ir nebūtume skaitę anksčiau išleistų šių U. Radzevičiūtės knygų: „Žuvys ir drakonai“ (2013), „Kraujas mėlynas“ (2017), „Grožio ir blogio biblioteka“ (2020). Pastarajam romanui skiriama daugiausia dėmesio, nes jį ir ruošiasi rašyti „Minareto ir 7“ veikėja.

Minėdama anksčiau išleistus romanus, U. Radzevičiūtė sukuria apgaulingą įspūdį, esą dabar kalbama „iš tikrųjų“: „Aš iškeičiau į Walterį visus boyfrendus, vakarėlius, piknikus prie upės, pažintis su Bambergo gyventojais, ekskursiją į vyno rūsius ir katakombas. Aš iškeičiau į jį savo reputaciją. Aš iškeičiau į jį visą realų pasaulį ir net didelį šokoladinį šv. Mikalojų. / Walteri, aš padariau dėl tavęs daugiau, nei kada nors gyvenime padariau dėl kokio nors realaus vyro“ (p. 125–126). Netgi bandoma įtikinti, kad esama skirties tarp „tikrų“ faktų ir „skaitytojų miunhauzinimo“ (p. 141). Nepaisant to, pasakotoja spinduliuoja aroganciją, nesidangsto teisuoliškumo kauke, tik atrodo, kad perdėtai nori išryškinti savo „blogąją pusę“, nors kartais toji „blogoji pusė“ parodoma visai smagiai: „Ir pasakykite tam mižniui, kuris prirašė į Goodreadsą apie mano knygą visokių bjaurių dalykų, kad jeigu aš jį sutiksiu siaurame, tamsiame akligatvyje, aš jam dantimis skalpą nuimsiu“ (p. 144). Rašymas romane suvokiamas kaip egzistencinis pamatas, nes perskaičiusi šimtą dzen koanų pasakotoja patiria savotišką „nušvitimą“ – ji įsisąmonina save kaip rašytoją (p. 11). Todėl kūryba, kurios imtis įkvepia „išimtinai vyriškos“ Mūzos (p. 136), itin sureikšminama, o iš pasaulio reikalaujama, kad jis paliktų rašytoją ramybėje.

Ištroškusi tylos ir ramybės, pasakotoja išvyksta į kūrėjų rezidenciją – barokinius rūmus, esančius Vokietijoje, Bamberge. Vis dėlto ir svetur ramybės neduoda remonto darbai, kiti menininkai ir begalė nepalankiai susiklostančių aplinkybių, kol rašančiosios tylos poreikis ima panašėti į absurdišką bėgimą nuo pasaulio triukšmo. Be to, pasakotoja yra kamuojama nerimo sindromo, kuris, kaip reikia tikėtis, perauga į siaubą, kad ji apskritai nieko neparašysianti (p. 99–100). Ji savotiškai baiminasi, kad nebeatskiria kultūros nuo natūros: „Karštame ore plevena pažįstamas šveicaro parfumerio sukurtas rožės kvapas, atsisuku norėdama demaskuoti stipriai prisikvėpinusįjį. / Man už nugaros nieko nėra. Tik rožės. / Aš nebeatskiriu gamtos nuo kultūros. Net iš kvapo“ (p. 65). Neatsitiktinai romanų rašytojai, anot protagonistės, yra pikti ir niūrūs, jie be skrupulų atskiriami nuo šabloniškai vaizduojamų poetų, esą šie prispausti kančios arba apimti euforijos (p. 105).

Įdomu, kad kaip tik neramus, triukšmingas pasaulis pasiūlo personažų paveikslus: „Žiūrėdama į tas žavias dviratininkes nuogomis kojomis sugalvoju Walterio seseriai Lottai „vizitinę repliką“: per tas prostitutes Berlyne nebėra kur kojos ant šaligatvio pastatyti“ (p. 85). Pasaulio vaizdai, įvykiai, kitų menininkų sukurti kūriniai ir reiškiniai nuolat siūlo įvairiausius (su)kuriamo pasaulio variantus. Ne veltui protagonistė atranda, kad triukšmo baimę atsveria malonus garsas. Taigi vienas iš jos „nušvitimų“ – užuot ieškojus tylos, reikia ieškoti garso (p. 133). Negana to – su savo personažais susitapatinama, o kiekviena parašyta knyga palieka pėdsaką ir rašytojos gyvenime. Kitaip tariant, esama abipusiškumo: pasaulis siūlo tam tikrus veikėjų bruožus, o šie savo ruožtu keičia rašančiąją, tačiau dėl kūrybinio vyksmo įmanoma iškeisti realų pasaulį į susikurtąjį, bet gal tokia perskyra nustoja galioti, kada pradedama galvoti apie kūrinį, pergyvenantį ir pranokstantį savo kūrėją:

– Žinai, geras kūrinys visada yra didesnis, tobulesnis už kūrėją, – sakau.

O ką kito aš galiu pasakyti, kaip kitaip aš galėčiau pateisinti savo paskutinius nuotykius Rūmuose.

Mintis tarsi ir nenauja, bet ją kiek pasukus gali pamatyti tai, ko niekas iki tol nepamatė.

Įsivaizduokime, kad Didysis Kūrėjas egzistuoja. Remiantis ankstesne logika, jo kūrinys, tai yra mes, turėtume būti sudėtingesnis ir tobulesni už jį.

Ir jeigu mes su juo susidurtume, jis mus tik nuviltų.

Jus tokia mintis piktina?

Jūs norite pasakyti, kad Didysis Kūrėjas galėjo sukurti savęs nevertą kūrinį?

(p. 81)

Pabrėžtinai demonstruojamas pasakotojos netikėjimas, galima sakyti, supriešinamas su pasitikėjimu genetika, o aiškios skirties nebuvimas tarp sekuliarumo ir sakralumo protagonistę erzina: „Bijau aš tik lotyniško kryžiaus, pravoslaviško kryžiaus mažiau, graikų ir Popiežiaus kryžiai neturi jokio poveikio, o kryžiuočių ir Maltos ordino – netgi labai patinka. <…> Aš bijau jo, kai jis yra neįprastoje man vietoje. / Ką reiškia „bijau“? / Jis sukelia man lengvą agresiją, ir aš stengiuosi kuo greičiau dingti iš tos vietos“ (p. 40). Knygos pabaigoje paaiškėja, kad staurofobija, t. y. kryžiaus baimė, gali kilti ir dėl kitų priežasčių, susijusių su vaikystėje Močiutės sekta pasaka apie Minaretą ir septynis nykštukus ir dar vienu patirtu „nušvitimu“: „<…> juk man savo pasakos net ieškoti nereikėjo. Ji visada buvo su manimi, tik aš jos „nemačiau“, nes negalėjau suprasti“ (p. 161).

Veikėjos, kaip rašytojos, tapatybė susipina su vaikystėje girdėta pasaka, kuri suteikia akstiną apmąstyti santykį su savimi pačia, kol vadinamoji tikrovė iš tiesų tampa pasaka, o pasaka – tikrove, kol „visos tuštumos“ užpildomos – jei ne personažų paveikslais, tai galimų protėvių pėdsakais, kuriuos atsekti galbūt padeda genetiniai testai. Kad ir kaip būtų, protagonistės kūrybinės kančios tik patvirtina, kad tam tikro vaidmens prisiėmimas, kaip šiuo atveju – rašytojos, yra ne tik svarbus atsakymas sau, bet ir didžiulė našta, nes susitapatinusi su konkrečiu vaidmeniu veikėja tarsi įsipareigoja nepriekaištingai jį atlikti, net nenutuokdama (o gal kaip tik nujausdama), kad tokios pastangos gali žlugti. Vis dėlto protagonistės siekiai nežlunga – ji parašo „Grožio ir blogio biblioteką“, jos veikla tikslinga, ji giriasi, kad daro mažai logikos klaidų (p. 91).

Skaitydama šią knygą vis mąsčiau apie rašančio asmens savastį ir jo pasikartojimą. Savastis reikštų atpažįstamą braižą, o pasikartojimas – „įsikibimą“ į save, baiminantis nuo savęs nutolti. Išlaikyti pusiausvyrą tarp savasties ir pasikartojimo yra nepaprastai sunku, o ir kaip, jei kartais sakiniai „pasirašo“ tarytum savaime? (p. 101). Kita vertus, knygoje neišvengiama keistų teiginių: „Kaip sako vienas psichiatras, mes gyvename epochoje, kai žmonėms pats neįdomiausias dalykas yra kiti žmonės“ (p. 166). Kodėl žmonės yra vadinami „dalykais“, sunku paaiškinti.

Pabaigoje belieka pridurti, kad „Minaretas ir 7“ pasižymi savitu rašytojos braižu – lakoniškumu, aforistinėmis įžvalgomis, tačiau, žinant Undinės Radzevičiūtės kūrybos kontekstą, knyga šiek tiek nuvilia: veikėjos kamavimasis dėl to, kad ji negali arba negalės rašyti, atrodo kaip prabanga, puslapis po puslapio virstanti nuoboduliu, kurį ne visada išsklaido gerai atpažįstama šios autorės ironija.