Ieva Rudžianskaitė. Įstabieji poezijos šešėliai
2023 m. Nr. 12
Karolis Baublys, Neringa Dangvydė. Sirenos ir vienaragiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2023. – 108 p. Knygos dizainerė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.
„Sirenos ir vienaragiai“ – Karolio Baublio ir Neringos Dangvydės (1975–2020) poezijos knyga, kurioje remdamiesi mitais bei jų simbolika autoriai kuria siužetus, išryškindami žmogiškųjų siekių universalumą. Viršelį puošiantis Daivos Kairevičiūtės piešinys „Sufi“ atspindi rinkinio idėjas – nevaržomą geismą ir fiksuotos tapatybės, nekintamo „aš“ atsisakymą. Eilėraščiuose nėra vieno veikiančio subjekto ar subjektės, veikiau besikeičiant kaukėms sukuriamas vis kitoks vaidmuo, tad aiškios eilėraščių autorystės nebuvimas (skaitytojai turi atspėti, kurį tekstą parašė K. Baublys, o kurį – N. Dangvydė) pasirodo kaip integrali poetinės tikrovės dalis.
Tiesa, rinkinyje esama eilėraščių, kurie jau buvo publikuoti kultūrinėje spaudoje. Dėl šios priežasties atsekti kai kurių tekstų autorystę nėra sudėtinga. Įdėmus skaitytojas išgirs ir įžvelgs raiškos skirtumus, nors abiem poetams būdinga spalvų kontrastus ir detales išryškinanti estetinė žiūra. Įvaizdžiai rinkinyje neįkyriai kartojasi, tik kartais galima pastebėti savidisciplinos trūkumą, mat kai kurių tekstų pabaigos skamba itin panašiai, o norėtųsi netikėtesnio sprendimo (eil. „Vapsvos geluonis“, p. 20–21; eil. „Persefonės sodas“, p. 43–44; eil. „Juoda magnolija“, p. 62–63). Nepaisant to, poeto ir poetės balsai tarpusavyje darniai komunikuoja, pateikdami savitas versijas apie pasakojamus įvykius, todėl, kad ir kaip banaliai skambėtų, knyga įtraukia ir priverčia skaitytoją klaidžioti klaidinančiuose labirintuose.
Poetiniame „Sirenų ir vienaragių“ pasaulyje galima pajusti tvyrančią įtampą, viliojančią gilyn į sumaniai kuriamą iliuziją. Regis, skaitytojų užduotis yra iššifruoti poetinius pasakojimus, narplioti intrigas, stebėti meilės trikampius, pavydo scenas: „<…> pavydžiai žvelgdamas į moteris / lydimas galantiškų vyrų / atletų kūnais / jaučiu tavo lyties kvapą / ir seilių skonį / liftuose, paplūdimiuose / galinėse kino teatrų eilėse / kinrožių žieduose / ar šventųjų knygų puslapiuose“ (p. 101). Meilė, bendrystės siekis, pavydas, kerštas ir prievarta persipina: rinkinio tekstuose kalbama apie geismą ir kraštutines jo išraiškas, neišvengiamus praradimus bei lūkesčius.
Svarbu paminėti, kad draudimų nepaisantis geismas neretai peržengia binarinę priešybių logiką, sutrauko socialinius saitus, o erotinės patirtys, jusliškumas tampa gilesnės refleksijos pamatu. Maža to – tikrovė yra suvokiama ir interpretuojama pasitelkiant aliuzijas į meno kūrinius. Tai reiškia, kad dėmesys menininkų darbams steigia potyrių ar išgyvento įvykio vertę. Pavyzdžiui, ryšio trapumas, ilgesys suvokiami lyg kontūrai Marie Laurencin tapyboje (p. 37), o eilėraštyje „Bangos“, vaizduojant pražūtingus meilės be atsako padarinius, neapsieinama be nuorodos į Carloso Schwabės portretus (p. 92). Savaime tokie palyginimai nėra blogi, tačiau vis pasitaikantys potyrių ar emocijų sugretinimai su tam tikru kūriniu didelio poveikio nedaro. Todėl galima kritikuoti rinkinio eilėraščius, kuriuose asmeninės patirtys uždangstomos kultūrinėmis nuorodomis ir fragmentais. Kita vertus, tekstuose motyvuotai siejamos skirtingos detalės ir erdvėlaikiai, primenant, jog tai, kas universalu, nėra konkrečios kultūros ar religijos nuosavybė.
Skaitant rinkinį neapleido jausmas, kad tuoj pakliūsi į paspęstus spąstus, kad mitinės būtybės, deivės ir dievai ne tik neatsiejami nuo vidinio žmogaus pasaulio sudėtingumo, bet ir nuo paslapties, kuri niekaip negali būti išaiškinta: „atsargiai, veidrodis atsidaro – / kitoje jo pusėje / kambarys, / kuriame kažkas ką tik įsidūrė į pirštą“ (p. 83). Veidrodžio motyvas turi ypatingą reikšmę ir N. Dangvydės knygoje „Kiaukuto nešėja“ (2021), kai atspindys yra suvokiamas kaip gebėjimas matyti save kaip kitą, o kitą – kaip save. Naujoje knygoje esančiame eilėraštyje „Mito perrašymai: Euridikei“ veidrodiniai atspindžiai tampa įvairiapusiško matymo sąlyga, neišvengiamai klaidinantys: „mano akyse atsispindi / tavo nugara, tolstanti išsiskyrimo koridoriais / kuri iš mudviejų vysis? <…> atsigręžiu – jau apsisprendusi – / tu ištirpsti“ (p. 49–50).
Sapniški klaidžiojimai, vidinė sumaištis ir pasimetimas tarp iliuzinių šešėlių pasirodo kaip poezijos varomoji jėga, nes „buvai mano šešėlis / sekiojai be paliovos / alyvmedžių giraitėm / Atėne“ (p. 74). Kūrybiškai dėliodami poetinius įvaizdžius autoriai vysto naratyvą, kuriame kraujo simbolika kartu su juoda spalva nurodo istorijos baigtį, neretai pavirstančią naujos istorijos užuomazga: „<…> nuodai surakins gyvybę / ir lėtai lėtai / juodas jazminas prasiskleis“ (p. 53); „<…> į tą pačią upę neįbrisi – / sakai bandydamas sulaikyti / į bris i, į bris i – / atitaria Pano sudraskytos / Echonės kraujas / skalaudamas mano kojas / glamonėmis / jos apkabinta / raudonžiedžio lauramedžio šaknimis / skverbiuosi į žemę –“ (p. 40). Augališki motyvai, susipynę su kultūriniais ženklais ir pėdsakais bei žmogiškomis formomis, susiję su transformacijomis, tapsmu kitu arba kita.
Knygos tekstuose tarsi bylojama, kad kartu su griūtimi koja kojon žengia ir kūryba, tačiau harmonijos ir ramaus būvio mažoka, veikiau kalbama apie pasipriešinimą nuoseklumui, ryšių ardymą: „nesu Demetra / aguonos / žydėjusios mudviejų sode / jau seniai išbarstė sėklas <…> stebint / kaip apkabini jo kaklą / džiovinta cinamono žievė / sumalta į miltelius / sutepa rankas / o miegamojo langus užstojanti tuopa / nusidažo raudonai“ (p. 42). Pasiduodama kerams, klastai, dionisiškajam svaiguliui, o ne racionaliam mąstymui ir neaiškumus išsklaidančiai šviesai.
Ką gi, „Sirenų ir vienaragių“ pasaulis nežada jokios paguodos. Jame meilė nenugali mirties, o tarpusavio bendrystė tėra akimirka: „<…> kiekvienas gėlės žiedas / slepia / mirties kibirkštį“ (p. 100). Vis dėlto praradimai ir mirties nuojautos paradoksaliai įkvepia gyvybę, tad į melancholiją, netgi į tragiškus, meilės be atsako išprovokuotus įvykius krintama su pasimėgavimu: „<…> sirenai Molpei tyliai plaukiant / pasitikti Okeano glėbio / erinija supančiojo jos kūną / jūržolių daigais / ir stvėrus aštriabriaunę kriauklės šukę / perrėžė jos gerklę / dar ir dar / ir dar – – – – – – – – – <…> kur raudonas aitvaras virš jūros / tyliai sklando / Kirkei gudriai besišypsant“ (p. 92).
Galima sakyti, eilėraščiuose vystomi siužetai atveria tamsiausius žmogaus (pa)sąmonės užkaborius, siaubingus ketinimus bei troškimus. Ir tai įtikina, nes gelminis poetinis pasaulis ne toks jau nutolęs nuo vadinamojo realaus pasaulio. Galbūt ribos išsitrina: „<…> tavo veido tyrumas – / raižomas realybės šukių / privertė nusikvatoti / bravūrišką Manet / stebintį tave įdėmiai / it gatvės mergaitę <…> – skirtingi mano veidai, žvilgsnių trajektorijos / brėžiančios kontūrus / istorijos koridorių veidrodžiuos – / All is Vanity // Šiandien – 2019-ieji, gal 2020-ieji. Laiko ruduo“ (p. 102–103). Tarsi atsibundama iš sapno, bandant su(si)vokti, ką reiškia kalbėti „šiandien“. Pagaliau, „šiandien“ primena amžinybę, iš kurios žvelgiama visa apimančiu žvilgsniu.
Pabaigoje belieka pridurti, jog „Sirenos ir vienaragiai“ – intertekstuali kinematografiškų eilėraščių knyga, kurioje autoriai, savotiškai perrašydami mitus, atskleidžia žmogaus vidinės ir išorinės tikrovės daugialypumą. Karolio Baublio ir Neringos Dangvydės pasitikėjimas graikų ir romėnų mitologija, žongliravimas kultūriniais ženklais nėra betikslis žaidimas, veikiau aiškinamasi, kas yra žmogus, ką reiškia puoselėti santykį su kitu asmeniu, kokią įtaką mums daro visuomenėje vyraujantys stereotipai. Be to, interpretuojami simboliai, mitai ir kultūriniai ženklai leidžia prisiliesti prie skaudžių ir svarbių įvykių, primindami, kad jokiu būdu nenuvertintume vaizduotės ir įstabių, tarp realybės šukių mirgančių poezijos šešėlių.