Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. Ne vieną kino scenarijų jis yra pavertęs įdomia ir nemažiau vertinga prozos knyga, psichologiniu romanu ar dramine apysaka. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, kaip autorius sako, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“. Pagal jį pastatytas vienas pirmųjų I. Bergmano spalvotų filmų (1972), ypač gerai žiūrovų įvertintas JAV.
Filmo apmatai
1
Mieli Bičiuliai!
Dabar mes kartu kursime filmą. Jis bus kitoks nei ankstesni mano darbai, todėl ir šis rankraštis atrodys kitaip. Mėginkime painesniu, sudėtingesniu būdu panaudoti medijų išteklius. Man teks kur kas daugiau papasakoti apie tai, ko ketinu siekti, vėliau galėsime aptarti, kaip kinematografiškai ir vaidybiškai perteikti tokį mūsų sumanymą.
Kai mąstau apie mūsų projektą, jis man dar neatrodo vientisas ir užbaigtas. Primena tamsų, tekantį vandenį: veidai, judesiai, balsai, gestai, šūksniai, šviesa ir šešėliai, įvairios nuotaikos, sapnai – nieko tvirto, aiškesnės tik kai kurios akimirkos, ir tai apytikriai. Tarytum sapnas, troškimas, gal dar baugšti viltis, kai nepasakoma tai, kas baisiausia… Galėčiau ilgai aprašinėti balsus ir spalvas, bet nuo to juk nepasidarysime protingesni. O gal imkim ir pradėkim.
Scenovaizdis: sodyba, o gal sena pilis ar dvaras. Visa tai pastatyta dar aštuonioliktame amžiuje, kaip kokio nors turtuolio meilužės prieglobstis. Pats dar gerai nežinau. Šiaip ar taip, sodyba nei per didelė, nei per maža. Yra ten ir senas, gerokai apleistas parkas rudens nuspalvintais lapais. Nuošali, rami, kai kam net nyki vieta.
Laikas: šimtmečių sandūra. Moterų drabužiai puošnūs, brangūs, šį bei tą slepiantys arba atskleidžiantys. (Nereiktų griežtai laikytis kokios nors datos, tačiau tai ne mūsų ką tik prasidėjęs šimtmetis. Galėtų būti devintas ar paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Svarbu, kad drabužiai atitiktų mums rūpimą dvasinę būseną.) Tą patį pasakytume apie interjerą, jį reikia konstruoti taip, kad galėtume sukurti norimą apšvietimą: apyaušris neturėtų atrodyti kaip pavakarė, švelnūs židinio atšvaitai, paslaptinga netiesioginė šviesa sningant, akių nerėžianti uždegta žibalinė lempa. Įkyriai spiginanti saulėta rudens diena. Vienišas žiburys nakties tamsoje, dar tie neramūs šešėliai, kai kas nors apsivilkęs plačiais naktiniais marškiniais skuba per kambarius.
Taip pat svarbu, kad nekristų į akis dekoracijos, meninė puošyba. Tebūnie ji deranti, gaubianti, tarpais dingstanti ir vėl atsirandanti, esanti, įtaigi, bet neįkyri.
Ir dar viena keistybė: visi interjerai bus raudoni, įvairių atspalvių. Tik neklauskite, kodėl taip turi būti, – aš ir pats nežinau. Kai savęs klausiu, suprantu, kad bet koks aiškinimas būtų juokingas. Kvailiausias, bet įtikinamiausias aiškinimas: viskas vyksta kažkur mumyse, aš nuo mažens įsivaizdavau, kad sielos vidus – drėgna, raudonų atspalvių plėvelė.
Baldai, daiktai, atributai, visokios smulkmenos turėtų būti labai tikslios, naudosim jas įnoringai, tačiau tikslingai. Viskas gražu, priderinta. Tarytum sapne – koks nors daiktas yra tik tam, kad mes to norime, arba mums jo reikia tik akimirkai.
Pagrindiniai dramos veikėjai keturi. Keturios moterys. Čia aš jas nupasakosiu (ne pagal rangą).
Agnes. Sakykim, ji dvaro savininkė, pasilikusi jame po tėvų mirties. Ji niekada neketino kitur išsikelti, yra čia nuo gimimo, jos gyvenimas bėga ramiai, nepastebimai, be aiškaus tikslo ir be sukrėtimų. Ji turi šiokių tokių meninių ambicijų – bando tapyti, skambina fortepijonu, visa tai net nuoširdu. Joks vyras nėra įžengęs į jos gyvenimą. Meilė jai dar nepažinta, neatskleista paslaptis. Sulaukusią trisdešimt septynerių, Agnes ėmė kamuoti gimdos vėžys, ji rengiasi išeiti iš šio gyvenimo taip pat ramiai ir nuolankiai, kaip leido savo dienas. Didžiąją paros dalį dabar ji praguli didelėj lovoj, gražiame, perkrautame baldų tėvų miegamajame. Retkarčiais atsikelia, pavaikšto, kol skausmas vėl priverčia atsigulti. Ji per daug nesiskundžia ir nemano, kad Dievas jai žiaurus. Kupina nuolankaus laukimo savo maldomis kreipiasi į Kristų. Ji labai sulysus, o pilvas išsipūtęs, lyg būtų paskutinį mėnesį nėščia.
Karin. Dvejais metais vyresnė Agnes sesuo. Ji ištekėjo už turtingo vyro ir persikėlė gyventi į kitą šalies dalį. Tačiau gana greitai suvokė, kad jos santuoka – klaida. Dvidešimčia metų vyresnis sutuoktinis jai fiziškai ir psichiškai atgrasus. Karin – penkių vaikų motina, bet motinystė ir vedybinis nuobodulys jos iš esmės nepakeitė. Fasadas išliko nepriekaištingas, ji dar atrodo išdidi ir uždara. Jos lojalumas santuokai nepasikeitė. Pasitelkdama savikontrolę, Karin slepia baisią neapykantą vyrui ir pyktį pačiam gyvenimui. Jos nusivylimas, baimė, desperacija šiaip jau atsiskleidžia tik sapnuose, kurie ją gerokai kamuoja. Įsisiautėjus įtūžiui, Karin vis dėlto sugeba išsaugoti atsidavimą, šiokį tokį nuoširdumą ir net artumo troškimą. Tik šis kapitalas guli neliečiamas, uždaras ir nenaudojamas.
Marija. Jauniausia Agnes sesuo, taip pat sėkmingai ištekėjusi už turtingo, dailaus, daug pasiekusio vyro, ir dar užimančio svarią padėtį visuomenėje. Ji augina penkerių metų dukrelę, ir pati gyvena kaip išlepintas vaikas, švelni, žaisminga, besišypsanti, kupina smalsumo ir trokštanti malonumų. Marija įsitikinusi, kad yra graži, o jos kūnas nusipelno malonumų. Ji nieko neišmano apie pasaulį, kuriame gyvena, jai pakanka savęs pačios, ji niekada nesikankina dėl savo ar kitų nustatytų moralinių apribojimų. Vienintelis įstatymas – ieškoti malonumų.
Ana. Šių namų tarnaitė. Jai apie trisdešimt metų. Būdama visai jaunutė, ji susilaukė dukters, o Agnes pasirūpino ja ir jos kūdikiu. Todėl Ana labai prisirišusi prie Agnes. Abi vienišas moteris jungia tyli, niekada garsiai neišsakoma draugystė. Anos mergaitė mirė, sulaukusi vos trejų, bet ryšys tarp Anos ir Agnes išliko koks buvęs. Ana labai tyli, drovi, neprieinama. Nepaisant to, jos visur pilna, ji viską mato, stebi ir girdi. Ana stamboka moteris. Ir kūnas, ir veidas, ir burna, ir žvilgsnis. Ji mažai kalba, o gal ir nemąsto.
Mūsų filmo (ar projekto) pradinė situacija tokia:
Agnes liga sparčiai progresuoja, anot gydytojo, ji ilgai nebegyvens. Abi seserys (vienintelės artimos Agnes giminaitės) yra atvykusios prie jos mirties patalo.
2
Laikrodžių dūžiai pilkoje ryto brėkšmoje. Visi jie tarytum kokios asmenybės, kiekvieno savitas balsas. Neryškioj banguojančioj šviesoj tie garsai atrodo kažkokie keisti, gal net įkyrūs. Štai jie pradeda mušti, vienas paskui kitą, kai kurių dūžiai susilieja. O čia, miegamajame, stovi tik nedidelis švytuoklinis laikrodis, papuoštas fleita grojančiu piemenėliu. Ugnis židinyje jau užgesus, tarsi dūsaudama blūsčioja žibalinė lempa, apvalios šeimos portretų akys abejingai žvelgia į auštančią dieną, kuri atsėlina pro rudeniškus parko medžius.
Agnes akys paraudusios nuo nemigos ir tramdomo fizinio skausmo. Ji kokią valandą ar dvi gulėjo kovodama su juo. Gal reiktų atsikelti, pajudėti, atsisėsti ant kėdės, gal net pavartyti kokią nors knygą. O kad toji laikrodžio rodyklė greičiau pajudėtų. Daug sunkiau, kai ji tarytum sustingus.
Agnes stoviniuoja prie lango, lauke rūkas, į stiklą krapnoja lietus, medžių siluetai neryškūs.
Jai dingteli, kad galėtų šį tą parašyti į savo dienoraštį. Bet kai pasilenkia prie naktinio staliuko, stalčiaus gilumoj ieškodama sąsiuvinio, jos kūną nuveria duriantis skausmas, paėmusi sąsiuvinį atsiverčia ir atsisėda prie apšiurusios šifonjerės. Kiek pagalvojusi rašo: „Ankstyvas pirmadienio rytas, man labai skauda. Abi mano seserys ir Ana pakaitom budi. Man tai malonu. Nebesijaučiu tokia vieniša tamsoj…“
Durys tarp miegamojo ir erdvios svetainės praviros. Ten budi Marija, tikriau sakant, nugrimzdus į krėslą ji saldžiai miega. Atrodo kaip vaikas, prasižiojusi, veidas be jokios įtampos.
Agnes užpučia dūsaujančią žibalinę lempą. Koridoriuje girdėti Anos žingsniai. Ana pereina tamsų valgomąjį, ant stalo padeda padėklą, jos vešlūs plaukai nakčiai supinti į kasą, ji apsivilkus ilgais naktiniais marškiniais, basa.
Agnes vėl atsigula ant šono, taip jai mažiau skauda. Ji girdi, kaip Ana kuždasi su Marija.
Į svetainę įeina Karin. Agnes mato jas pro pravirą durų stačiakampį – trys ryškios, baltai apsirengusios figūros rudens ryto šviesoje. Tarnaitė įkuria išblėsusį židinį. Marija pasirąžo krėsle ir nusižiovauja. Karin stovi tarpdury ir žiūri į Agnes, kuri nuduoda mieganti.
Marija atsistoja ir nusimeta vilnonį apklotą. Paskui prieina prie didelio svetainės veidrodžio, kuris šiek tiek atšlijęs kabo ant sienos (stiklas iš dviejų dalių, jau padūmavęs, marmurinė lentynėlė, puošnūs paauksuoti rėmai). Marija sustoja prie veidrodžio, atgręžia veidą, šypteli savo atvaizdui ir neryžtingai atsisuka į Karin, tarsi laukdama kokio nurodymo, bet Karin jau palinkusi prie savo rankdarbio, Marija jai nerūpi. Ši atsidūsta ir nusprendžia grįžti į savo kambarį.
(Aprašytoji scena mane persekiojo daugiau negu metus. Iš pradžių aš, žinoma, dar nežinojau, kokie tų keturių moterų vardai, kodėl jos vilki ilgus baltus drabužius, ko jos ten vaikščioja pilkoj ryto brėkšmoj po kambarį su raudonais tapetais. Daug kartų mėginau atmesti šį vaizdą, nenorėjau, kad jis taptų filmo (ar kito kūrinio) pradžia. Tačiau tas vaizdas buvo toks atkaklus, kad pamažu, beveik nenorom, suteikiau jam prasmę: trys moterys laukia, kol ketvirtoji numirs, todėl pakaitom visos trys budi.
Jeigu dar parašysiu, kad vėjas šiaušia senus medžius, matomus pro miegamojo langus, kad rūkas pamažu prasisklaido ir saulė trumpam sodriai nuspalvina kambario sienas, jeigu visa tai parašysiu, tikiuosi, kad mes vienaip ar kitaip įveiksime šį fenomeną. Čia mums taip pat svarbūs langų šešėliai, jie pasirodo ir dingsta, švelniai, vos pastebimai.)
Marija atsigulė pailsėti senajame savo vaikystės kambaryje, saulės šviesa pamažu praslenka lėlių namelio baldais ir figūromis. Beveik permatomoj porceliano vazoj tarsi liepsnoja kelios didelės rožės. Priešais lovą kabo jaunos Marijos motinos portretas, ji vilki baltą drabužį, skvarbus jos žvilgsnis stebi žiūrovą. Marija tarytum sūpuojasi tarp sapno ir būdravimo.
Karin palinkusi prie savo rankdarbio. Saulė ją apšviečia iš šono, spinduliai slysta pro jos akį, skverbiasi po voku, akina ir trukdo. Ji pasuka veidą į šviesą ir nuleidžia rankas. Saulė tarsi švytinti kulka pervėrė rūko debesis. Karin staiga pravirksta, negarsiai, nebeviltiškai, ašaros tiesiog ritasi jos skruostais.
Saulė netikėtai paliečia Anos plaukus, ji dabar sėdi palėpės kambarėlyje ant lovos krašto. Neskubėdama nusivelka baltus naktinius marškinius, išpina storą kasą ir ant pečių paleidžia plaukus. Paskui ima lėtai juos šukuoti. Veidas be jokios išraiškos, uždaras. Ant pailgo stalo – dubuo su obuoliais ir pablukusi nuotrauka, joje Ana su dukrele.
Štai vienas šviesesnis Anos prisiminimas:
Didelė muzikinė dėžė ir daug šokių melodijų. Vieną dieną jų sodybą užklupo liūtis. Agnes uždegė svetainėje daug žvakių. Ji šoka, žaidžia su Ana ir jos dukrele, o lietus net šniokščia atsimušdamas į langus.
Paskui jos įsirengia namą po dideliu valgomojo stalu. Ten tupėdamos susiglaudžia ir tarsi pavirsta vienu kūnu, virpančiu iš malonumo, siaučianti audra joms nė motais. Šitaip jos nejaučia jokios baimės.
(Jei mums pavyktų bent kartą parodyti tikrą audrą. Jei dar galėtume sukurti tą slegiančią keistoką prietemą. Pro langus matomus žaibus. O, Viešpatie!)
Agnes pagaliau užmigo, skausmai liovėsi, kūnas lyg apmiręs, saulės spinduliai valandėlę virpa ties plačia lova, kurioje ji guli, tokia mažutė, susirietus, atgniaužusi delnus. Liesą jos kūną kartkartėm nupurto drebulys, tarsi koks verksmas, bet ji rami, nedidelis švytuoklinis laikrodis su fleita grojančiu piemenėliu netrikdomai skaičiuoja valandas.
3
Sunku žodžiais ar vaizdais parodyti žmogaus kančią ir mirtį. Suvaidinta mirtis ar įsivaizduotas skausmas lengvai tampa nepadoriu mėgdžiojimu. Tačiau mes, iš arti parodydami mirties guolį, darysime tai ne iš smalsumo ar noro maloniai pašiurpinti save ir žiūrovus. Darysime tai remdamiesi į tvirtą, gerai apgalvotą mūsų projekto pagrindą.
Įsivaizduoju, kad Agnes dabar sėdi lovoje, atsirėmusi į kelis pagalvius. Įeina Ana, nešina šlakeliu pieniškos sriubos, atsisėda ant lovos krašto. Bet Agnes neturi apetito, ji atstumia dubenėlį, tarsi sriuba keltų šleikštulį. Marija ir Karin kitame kambaryje stovi prie lango ir tyliai kalbasi. Kitas langas atidarytas, galbūt tai sekmadienio priešpietė, kambaryje tvyro švelni šviesa. Agnes atrodo, kad ji kažką girdi: tolumoje tarytum loja šuva.
Iš seno ąžuolo be garso pakyla didelis paukštis. Ji girdi žingsnius. Kažkas ateina, ištaria, kol kas nejausdama baimės. Trys moterys klausiamai žvelgia į ją. Ji pakartoja: kažkas ateina.
Staiga atsidaro svetainės durys – įžengia gydytojas, nešinas juodu krepšiu. Pasisveikina su Karin ir Marija ir eina tiesiai pas Agnes, net neketindamas paskui save uždaryti durų, atsisėda ant lovos krašto ir tyliai kalbasi su ligone. Paskui greitomis ją apžiūri, paspaudo išsipūtusį pilvą, patikrina pulsą, apčiuopia pažastų limfmazgius. Agnes, nulenkusi prie krūtinės galvą, abiem delnais sugniaužia daktaro ranką.
Gydytojas – keturiasdešimties metų vyras, blyškių, taisyklingų bruožų. Bet šiek tiek pabrinkusiu veidu. Akis pridengusi blizganti pensnė. Plaukai jau pražilę. Apsivilkęs suglamžytu, prastai gulinčiu kostiumu. Jo rankos didelės ir švelnios, balsas malonus, gal kiek sarkastiškas.
Karin eina pas Agnes, o Marija palydi daktarą iki laukujų durų. Prie durų jie stabteli ir nesiryžta atsisveikinti. Marija šypsosi ir gundomai žvelgia į vyrą. Kai jis ketina atidaryti duris, ji čiumpa jo ranką ir pakelia prie lūpų. Paskui staiga apkabina jo kaklą ir pabučiuoja. Jiedu apsikabina ir atsiremia į sieną.
– Kada aš galėsiu pas tave ateiti? – klausia ji. Jis papurto galvą ir išsilaisvina.
4
Agnes dienoraštis:
Beveik kasdien galvoju apie mamą. Ji mylėjo Mariją, jos abi be galo panašios. Aš buvau per daug panaši į tėvą, todėl ji mane vos pakentė. Kai mama pusbalsiu nekantriai kalbėdavo su manimi, nesuprasdavau, ką nori pasakyti. Aš taip stengdavausi, bet ji niekada nebūdavo manim patenkinta. Pasidarydavo nekantri; ji ir Karin nemylėjo, beveik visada jai būdavo nepakanti. Vaikystėje aš buvau ligota, verta gailesčio, o Karin tiesiog nepasisekė: mamai atrodė, kad ji labai nerangi ir negabi. Tačiau su Marija motina dažnai rasdavo apie ką pasišnekučiuoti. Aš spėliodavau, apie ką jos ten kuždasi, kodėl joms drauge taip smagu. Jos visada turėdavo savo paslapčių, šaipydavosi iš manęs ir iš Karin.
Bet aš mylėjau mamą. Ji atrodė tokia švelni, graži ir gyvybinga. Ji buvo tokia – nežinau, kaip pasakyti, – buvo tiesiog esanti. Ji galėjo atrodyti ir šalta, ir visus atstumianti. Kai trokšdama jos švelnumo prieidavau, ji būdavo abejinga, išvargusi arba šiek tiek žaismingai nuo visų atsiribojusi. Kartais man pasidarydavo jos gaila, o dabar, jau būdama vyresnio amžiaus, aš daug geriau ją suprantu. Norėčiau vėl su ja pabūti, pasikalbėti, pasakyti, kad suprantu jos nepasitenkinimą, nekantrumą, paniką, nenorą pasiduoti.
Prisimenu, kaip vieną rudenį atbėgau į svetainę su kažkokiu svarbiu reikalu (kai esi dešimties, visada atsiranda tokių reikalų). Pamačiau, kad mama sėdi palinkusi, kažkaip keistai sustingusi. Aš priėjau. O ji taip liūdnai pažvelgė į mane, kad vos nepravirkau. Tik paglosčiau jos skruostą. Ji užsimerkė, neprieštaravo. Tąsyk buvome labai artimos.
5
Rudens naktis.
Agnes pusiausėda guli plačioj lovoj. Akys užmerktos, kakta išrasojus nuo prakaito. Lūpos suskeldėjusios, sukandžiotos. Kūną retkarčiais supurto nenumaldomas skausmas. Bet ji dar snūduriuoja.
Svetainėj (jos durys pravertos į miegamąjį) Karin palinkusi prie savo rankdarbio. Židinyje liepsnoja ugnis. Žibalinė lempa švelniai apšviečia jos rankas ir veidą.
Tylu. Laikrodžiai ramiai sau tiksi ir kalbasi žemais balsais.
Karin nuleidžia rankdarbį ir įsižiūri į didelį italų tapytojo paveikslą, vaizduojantį šventąją Teresę, nugrimzdusią į maldos ekstazę.
Dar pakalbėkim apie Karin.
Ji sėdi su savo vyru valgomajame prie stalo, kambarys apstatytas masyviais baldais, sienos išmuštos tamsiai raudonais odos tapetais su paauksuotais ornamentais. Vakaras, ant langų užtrauktos storos draperijos. Staltiesė ir sunkus stalo sidabras blizga gelsvoj žibalinių lempų šviesoj.
Sutuoktiniai juodai apsirengę. Gal tai Didysis penktadienis, gal jie dėvi gedulą po kokio artimojo mirties. O gal sugrįžo iš popietinio priėmimo Užsienio reikalų departamente.
Ana – ji taip pat apsitaisiusi juodai, tarnaitės drabužiais – tyliai lūkuriuoja nuleidusi galvą. Ji laukia ženklo, kada galės atnešti dubenį ar patiekalų lėkštę.
Karin vyras gerokai vyresnis, lieso veido ir ryškiom lūpom, žvilgsnis ramus, bet skvarbus, šypsena meili, nors gali pasidaryti sarkastiška. Jo galva šiek tiek virpa. Rankos stiprios, ilgais bukais pirštais, apaugusios gyvaplaukiais. Trumpa barzdelė ir žili plaukai dailiai sušukuoti.
Jiedu vakarieniauja tylėdami. Tačiau tas jų tylėjimas kupinas neapykantos. Abipusės. Akivaizdžios neapykantos, be pasigailėjimo ir be jokios atvangos. Per ištisus penkiolika metų nė vienas lengviau neatsikvėpė, nepasijuto laisvesnis. Galėtume sakyti, kad juos jungia totalus lojalumas neapykantai.
Jie vienas kitam neskolingi.
Ant jos piršto platūs sužadėtuvių ir vestuvių žiedai, ir dar pora brangių su deimantais. Kaklą puošia ilgi tikrų perlų karoliai, ausyse sunkūs senoviniai auskarai. Per tuos metus jis padovanojo jai daug papuošalų.
Taigi: jiedu valgo tylėdami, tačiau tai ne kokia nors kasdienė, atpalaiduojanti tyla. Ir dar: jo galva šiek tiek virpa. Štai jis kreipiasi į Aną, mandagiai paprašo, kad ji atneštų dar vieną gabalėlį žuvies. Ana nedelsdama stveria dubenį, šildomą ant šoninio stalo. Jis šyptelėjęs padėkoja ir klausia žmonos, ar ši nepageidautų to paties. Ne, ji nenori (papurto galvą). Vyras vėl nusišypso: nagi, žiūrėsim, katras iš mudviejų ilgiau ištvers. Kuris kris pirmas žiaurioje nesibaigiančioje dvikovoje.
Ko tu juokiesi? Aš nesijuokiu. Norėtum kavos svetainėj ar atsikėlę nuo stalo iškart einame miegoti? Ačiū, kavos nenoriu. Jos vyno taurė krusteli ir nuvirsta, blyškiais raštais išmargintas plonas stiklas sugūra į šukes, vynas išsilieja ant baltos staltiesės. Karin išsigandus pasižiūri į vyrą, bet šis apsimeta nematantis, kas atsitiko. Baigęs valgyti ramiai ir kruopščiai nusišluosto lūpas. Paskui numeta suglamžytą servetėlę ant stalo ir atsistoja. Jau vėlu, aš siūlau keliauti į lovą. Nelaukia nei jos pritarimo, nei atsisakymo. O kodėl jis turėtų klausti jos nuomonės. Jis išeina palikdamas abi moteris ir be garso užsidaro darbo kambaryje. Ana tuoj imasi nukraustyti stalą. Kai ji nusigrįžta, Karin paima taurės šukelę, palaiko suspaudusi nykščiu ir smilium, šukelė aštri, su smailais galiukais, atrodo kaip žvaigždė. Tai tik melo kamuolys, pasako tyliai, bet aiškiai ir be jokios aistros. Visa tai – tik melo kamuolys.
Šalia miegamojo – Karin buduaras. Ji sėdi prie veidrodžio, Ana ją nurenginėja. Nuvelka jos tamsų drabužį, nusega papuošalus, atsagsto korsetą, numauna apatines kelnes, kojines. Pagaliau iš šiugždančių apatinių išsilukštena moters kūnas. Jis tarsi kyla, ryškėja išsivadavęs nuo visokių raiščių ir slepiančių drabužių. Apsivilkusi naktiniais marškiniais, užsimetusi skarą, ant galvos užsidėjusi naktinę kepuraitę, Karin neryžtingai stovi vidury kambario. Į ją žvelgia Ana. Karin atsisuka į tarnaitę ir negarsiai liepia: nežiūrėk į mane. Girdi, ką sakau. Nespoksok. Ji pakelia žiedais apmaustytą ranką ir trenkia Anai per veidą. Ana kilsteli petį, bet akių nenuleidžia. Atleisk man, sako Karin, išgąsdinta tokio Anos žvilgsnio. Atleisk. Ana papurto galvą, ne, atsiprašinėti nebūtina. Tu gali jau eiti, sako Karin. Ana mandagiai tūptelėja ir, praskleidusi draperiją, išeina pro duris.
Aštriabriaunė stiklo šukelė guli ant staliuko su veidrodžiu. Karin paima ją, atsisėda ant taburetės, pakelia naktinius marškinius, plačiai prasižergia ir atsargiai įspraudžia šukelę sau į makštį. Po to valandėlę sėdi palinkus į priekį.
Paskui ji atsistoja, nusibraukia nuo kaktos plaukus ir šaltą prakaitą, patamsėjusios akys plačiai atmerktos. Visa tai – tik melo kamuolys, pakartoja tokiu pačiu beaistriu, abejingu balsu. Pagaliau atidaro miegamojo duris.
Vyras atsigrįžta į ją, jis vilki ilgu rytiniu chalatu, stovi su atversta knyga rankoj, akiniai pakelti ant kaktos. Ji praeina pro jį, pakelia antklodę, atsigula ir išskečia kojas. Tu gi kraujuoji, pasibjaurėjęs sako vyras. Karin nusišypso.
6
Karin nusišypso besimeldžiančios šventosios Teresės paveikslui sarkastiška, beveik nepadoria šypsena. Ji vėl pasilenkia prie savo rankdarbio.
Ana tyliai įeina į kambarį. Karin atsistoja, įdeda siuvinį į pintinę, stovinčią šalimais ant pinto krėslelio. Kažką pakuždėjusi Anai, ji prieina prie durų, žiūri į Agnes, kuri apsimeta miegančia. Man rodos, ji miega, sako Karin atsigręžusi į Aną.
Staiga jos abi tarsi pajunta mirties artėjimą. Nusigandusios žvelgia viena į kitą. Vis dar naktis, kurtinanti tyla, iškankintas ligonės veidas, neryškiai apšviestas naktinės lempos, prislopę laikrodžių balsai. Man pasidarė žvarbu, sušnabžda sau Karin. Ji išeina iš kambario.
Ana prisiartina prie žibalinės lempos, prisuka dagtį, kad jis vos žibėtų. Atsisėda taip, kad matytų Agnes, ir tvirčiau susisupa į tamsų šalį.
Agnes atsimerkia ir kažką sukužda, vėl pakartoja tą patį. Ana, prieik prie manęs! Ateik čia! Tu taip toli!
Ana tuoj pat atsistoja, uždaro paskui save duris, stabteli gale lovos. Ateik arčiau, pabūk su manim, vos girdimai sako Agnes. Ana paleidžia ant grindų šalį, nusimauna storas šiltas kojines ir įlipa pas Agnes į lovą. Prasisagsto naktinius marškinius, kad matytųsi jos didelės krūtys, atsargiai apkabina ligonę, kužda kažkokius guodžiančius žodžius, sūpuoja savo glėby, bučiuoja jai lūpas ir skruostus, laiko stipriai apkabinusi. Agnes tarsi nugrimzta į jos švelnumą, aprimsta, baisi įtampa, kausčiusi iškankintą jos kūną, atslūgsta ir galiausiai išnyksta. Tu gera, šnabžda ji. Tu tokia gera. Ana dideliu drėgnu delnu paglosto ligonės galvą, veidą. Apkabinusios viena kitą jos pamažu užmiega.
7
Septintą valandą, jau banguojant pilkai auštančio ryto prieblandai, Agnes netenka sąmonės. Ji dar giliai, šiurpiai alsuoja pravėrusi burną, tarsi ją kas dusintų, pulsas vos juntamas, veidas išmuštas raudonio, lūpos pamėlusios, patinusios.
Pusę dešimtos jos alsavimas virsta traukuliais, mėšlungis sutraukia ligonės rankas ir kojas. Akys primerktos, kalba nebeaiški. Dusulio priepuoliai dažnėja, ji vis labiau dumba į lovą, tarsi jos kūną slėgtų nematoma ranka.
Bet po valandėlės priepuolis praeina, iškamuotas kūnas atsipalaiduoja. Veidas vėl atgauna spalvą. Dabar Agnes alsavimas vos girdimas, ji prašo ko nors atsigerti, lūpos sausos, sukandžiotos, šlapi nuo prakaito plaukai susitaršę. Ana ir Karin pakeičia paklodę, drungnu vandeniu apmazgoja liesą jos kūną, sušukuoja plaukus ir apvelka švariais naktiniais marškiniais.
Gydytojas vėl paskubom ją apžiūri. Suleidžia morfijaus, ir ligonė nugrimzta į neramų snaudulį. Visi stovi svetainėje šalia miegamojo, kiekvienas su savo mintimis.
Penktą valandą po pietų prasiskverbia saulė, jos spinduliai sminga tarsi žibančios ietys. Apakina stovinčius marintojus. Agnes sudejuoja, vėl pradeda šiurpiai švokšti. Šį sykį traukuliai stipresni, bangomis ritasi per visą kūną. Agnes staiga surinka: padėkite man, jeigu galit. Padėkit! Aš nebenoriu. Nebenoriu. Ji rėkia veriančiai, mostaguodama rankom, kol naujas dusulio priepuolis užgniaužia riksmą, ir Agnes pražiojusi burną atsilošia.
Gydytojas suleidžia dar vieną morfijaus dozę, bet tai nebepadeda. Kažkokia nematoma jėga purto iškankintą mirštančiosios kūną. Vėmalai pliūpteli ant apkloto. Ji dar kelis kartus surinka, bet žodžių nebeįmanoma suprasti.
Staiga jos kūnas suglemba, tarytum susmunka, suvirpa, akys plačiai atsimerkia.
Marija pravirksta, tikriausiai šitaip atsileidžia jos įtampa ir baimė. Karin brūkšteli sau per veidą, tarsi norėdama nusibraukti voratinklį. Ana padeda daktarui paguldyti mirusiąją, užspaudžia akis, sudeda ant krūtinės rankas, paskui praveria langą.
Iš lėto, nepastebimai gęsta saulės šviesa, didelis kambarys jau skęsta melzganoj pavakarės prieblandoj, niekas nesusipranta uždegti žvakės.
Įsivyrauja paslaptinga ramybė.
8
Agnes dienoraštis:
Kartais norėčiau delnais užsidengti veidą ir niekada jų nebeatitraukti. Ką man daryti su savo vienatve? Tos ilgos dienos, tylūs vakarai, bemiegės naktys. Ką daryti su laiku, kuris taip slegia? Aš pasiduodu nevilčiai, tegul ji mane degina. Esu pastebėjus: jei stengiesi jos kaip nors išvengti, neįsileisti, būna dar blogiau. Verčiau atsiverti, priimti tą savo nykumą, kančią ir skausmą. Nereikia užsimerkti ar mėginti išvengti, kaip anksčiau.
Beje, rašydama apie vienatvę esu neteisi. Aš turiu Aną, savo draugę ir bičiulę. Jos vienatvė, ko gero, sunkesnė negu mano. Mane bent jau guodžia tapyba, muzika, knygos. Ana nieko neturi. Kartais mėginu ją prašnekinti, kad išsikalbėtų. Bet ji tik susidrovi ir užsisklendžia.
9
Įsivaizduokime ramų, apniukusį, tamsoką rudens rytą, auštantį po Agnes mirties. Palaikų tvarkytojos jau atėjusios, tai dvi našlės, pagyvenusios, sumanios. Yra dar dvi moterys, valytojos. Namas pilnas kuždesių ir kavos aromato.
Palaikų tvarkytojos užsidaro mirusiosios miegamajame, kad pagarbiai, rūpestingai atliktų savo svarbų darbą: jos numazgoja numirėlę, sušukuoja, aprengia, padažo, už skruostų prikiša vatos. Ilgos baltos kojinės, balto šilko bateliai, apatiniai ir glotnūs, ką tik išlyginti lininiai marškiniai plačiomis rankovėmis. Ant galvos – nedidelis gobtuvas, kaspinėliais surištas po smakru. Galiausiai – geltona rožė tarp vos papudruotų pirštų.
Dega žvakės, langai aklinai uždengti paklodėmis, plačios lovos užuolaidos nuimtos, iš kambario išnešti paveikslai ir baldai.
Pagaliau durys į svetainę atrakinamos, palaikų tvarkytojos stovi persirengusios išeiginiais, proginiais juodo šilko drabužiais. Suvokdamos savo darbo svarbą jos oriai (bet sykiu nuolankiai) tupteli ir pakviečia seną pamokslininką, velionės seseris bei tarnaitę įeiti į deramai paruošta kambarį (kurį paruošė pasitelkusios savo patirtį ir stropumą).
(Gerai nežinau, kaip pavaizduoti, kad visas veiksmas primintų judėjimą, tarsi kokį ritualinį šokį, žinoma, neperdėtą. Galbūt pavaną[1] mirusiai princesei.)
Pastorius, senas ir šventas žmogus, atsigręžęs pasižiūri, ar visi, net tos senos valytojos, susirinko, lukteli, kol kažkuri liausis kosėti, trypčioti, kol visi nutils. Pamokslininko veidas ramus, rimtas, orus, jis vilki juodą pastoriaus drabužį.
Pagaliau visi nutilo. Pastorius suglaudžia delnus ir sako pamokslą, skirtą mirusiai Agnes.
– Visagalis Dievas, mūsų Tėvas, pasišaukė tave pačiame žydėjime. Jis tau skyrė ilgą, sunkią ir prasmingą kančios naštą. Tu kantriai ir nesiskųsdama paklusai Jo valiai, tikėdama, kad visos nuodėmės tau bus atleistos per Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus. Tebūnie dangiškasis Tėvas atlaidus tavo sielai, kai stosi prieš Jį. Tegul jo angelai išvaduoja tave nuo žemiškojo skausmo prisiminimų.
Pastorius nutyla, atrodo sukrėstas, stovi sutrikęs, užsimerkęs. Paskui nerangiai atsiklaupia (kiti dalyviai, nieko nesuprasdami, neryžtingai klaupiasi aplinkui, jiems tai nėra įprasta). Pastorius viena ranka prisidengia akis, kita laikosi kėdės, kad nepargriūtų.
– Jeigu tu sutelkei mūsų kančias į varganą savo kūną, jei pernešei per savo mirtį ir ten, aname pasaulyje, sutikai Viešpatį Dievą, o Jis atgręžė į tave savo veidą, ir gali kalbėti tokia kalba, kurią Dievas supranta, jei tu kalbi su pačiu Dievu… Jeigu taip yra… Pasimelsk už mus, Agnes, mielas vaikeli, išgirsk, ką dabar tau sakau. Melskis už mus, likusius čia, šitoj tamsioj, purvinoj žemėj po apniukusiu, niūriu dangumi. Padėk savo kančių naštą Dievui prie kojų ir maldauk Jo, kad mūsų pasigailėtų, prašyk, kad Jis galų gale mus išvaduotų iš visų baimių, visokios bjaurasties ir abejonių. Maldauk, kad Jis mūsų gyvenimui suteiktų prasmę. Agnes, tu taip ilgai, taip neapsakomai kentėjai, kad esi verta perduoti mūsų troškimą.
Sutrikęs, pavargęs pamokslininkas atsistoja ir liūdnai šypsodamas nedrąsiai apsidairo. Jis suvokia, kad turėtų kai ką paaiškinti:
– Ji buvo mano konfirmantė. Mes ne kartą ilgai, rimtai apie visa tai kalbėjomės. Jos tikėjimas buvo daug tvirtesnis negu mano.
Pastorius nutyla ir vėl tampa bažnyčios tarnu, žinančiu, kaip tokiais atvejais elgtis. Šypsena jau formali. Jis pasitaiso pastoriaus švarką, ties pilvu kiek susiraukšlėjusį, paskui apeina visus ratu, kiekvienam paspausdamas ranką. Karin jis pasako: Karin, rytoj užeik į raštinę, aptarsim visus laidotuvių formalumus.
Marija pasisiūlo palydėti seną pastorių iki laukujų durų. Kai jiedu lieka vieni, Marija paima jį už parankės: dėde Isakai, ar galėtume dar šiek tiek pasikalbėti? Pastorius abejingai linkteli. Marija atidaro duris į vieną apytuštį kambarį (prie lango ten stovi tik didelis medinis stalas ir sena kėdė laibomis kojomis). Ji prieina prie lango, rankomis įsiremia į stalą. Senasis Isakas sustoja už poros žingsnių nuo durų. Marija, tai ko tu dar pageidauji?
– Dėde Isakai, ar galėtum atleisti mano nuodėmes? Štai čia, tuoj pat!
Pastorius, kiek patylėjęs, atsako:
– Tau aš nieko negaliu atleisti. Bet tu gali atleisti pati sau.
– Dėde Isakai, tai nors palaimink mane, – paskubom prašo Marija. – Taip, nes man labai to reikėtų.
Jis uždeda ranką jai ant peties, Marija paklusniai atsiklaupia. Pakėlusi galvą patikliai žvelgia į pastorių ir laukia. Šis pasilenkęs greitomis peržegnoja jos kaktą. Marija užsimerkia (turbūt iš malonumo).
– Marija, tu nešioji švenčiausios Mergelės vardą, tad visada gyvenk jo šviesoj. Būk laisva nuo savo kaltės ir gailesčio. Tegul tavo tyrumas būna tavo laisvė.
Jis vėl peržegnoja jos kaktą ir tyliai paklausia: dabar tu patenkinta? Man atrodo, kad taip, atsako Marija.
10
Panagrinėkime epizodą iš ankstesnio Marijos gyvenimo. Aplinka ta pati. Tie patys besikeičiantys raudoni atspalviai, sunkūs baldai, puošnios draperijos, paveikslai, kilimai. (Visa, kas bus vaizduojama mūsų filme, gali vykti toje pačioje aplinkoje, dėl to nesijaudinkim.)
Vakarinis namų daktaro vizitas. Serga trejų metų Anos dukrelė. Ana sėdi ant kėdės, jau susitvardžiusi, nebeverkia, tik pečiai atrodo sunkūs, tartum suapvalėję. Apžiūrėjęs mergaitę, daktaras nueina į virtuvę, paruoštoj praustuvėj mazgojasi rankas, rūpestingai šluostosi dideles, blyškias plaštakas, paskui apsivelka švarką, kurį jam laiko Marija, tada atsisuka į Aną, pasako jai kažką malonaus ir guodžiančio. Ji tylėdama tupteli. Jis patapšnoja jai per skruostą, Ana nuleidžia galvą ir dar kartą tupteli.
– Daktaras tikriausiai bus išalkęs, – sako Marija. – Mes padengėm valgomajam, jeigu jūs malonėtumėt užkąsti.
Daktaras mandagiai padėkoja, sako, kad mielai šiek tiek užkąs. Padengtas vienas stalo galas. Jie susėda, Marija įpila vyno. Tylėdami susidaužia.
– Agnes ir Karin vis dar Italijoj, – pasakoja Marija. – Praėjusią savaitę gavau jų laišką, ne, palauk, rodos, antradienį. Agnes ten daug geriau jaučiasi, jau nebekosi, vėl pradėjo tapyti. Karin vyras žada jas aplankyti per Velykas. Dabar ten gražus oras, beveik vasara. Tik vakarai dar vėsūs.
Gydytojas pakelia galvą, įdėmiai žiūri į ją.
– O kur tavo vyras? – klausia.
– Joakimas mieste su reikalais. Jis grįš tik rytoj. Aš jam sakiau, kad kviesiu tave dėl Anos mergaitės. Jis tau siunčia labų dienų.
Daktaras nusišypso ir gurkšteli vyno. Marija iki dugno išgeria taurę, paskui įpila vyno sau ir dar svečiui.
– Aš tau paklojau svečių kambary, – tiesmukai sako Marija. – Oras bjaurus, kam tau važiuoti namo tokiu metu.
Daktaras pats sau nusišypso ir toliau mėgaujasi jam paruoštu gardžiu maistu.
– Tu pasikeitei, – pareiškia Marija. – Susiradai ką nors?
– Visada ką nors randi, – rimtai atsako daktaras. – Nemaniau, kad tai tave domintų.
– Manęs tai nė kiek nejaudina, – atsako Marija ir atsidūsta.
Svečių kambarys šiltas, jauku. Krosnyje žėruoja ugnis, prietemoj boluoja didelė lova su kalnu pagalvių ir patalais. Daktaras sėdi patogiame krėsle, užsidėjęs akinius skaito knygą. Į duris kažkas beldžiasi, jis net nespėja atsakyti, įžengia Marija. Ji persirengusi nakčiai, ilgi plaukai paleisti. Daktaras atsistoja, knyga nukrenta ant grindų, jis paima Mariją už rankų.
– Tau jau reikia akinių, – stebisi ji.
Jis tiriamai žiūri į ją.
– Ką tu ketini su manim daryti? – klausia jis.
– Kodėl tu toks valdiškas, – kužda Marija. – Argi pamiršai, kas tarp mūsų buvo, – ji švelniai pabučiuoja jam į skruostą, paskui į lūpų kampučius ir galiausiai – į lūpas.
Daktaras šypsosi, bet tai nėra gera šypsena. Laikydamas ją už rankų, pakreipia į veidrodį, kabantį ant sienos. Paskui nuo stalo paima lempą, pastato ant lentynos, pasuka dagtį, kad būtų didesnė liepsna ir geriau apšviestų jų veidus. Marija nesipriešina. Patikliai leidžiasi tarsi į kokį viliojantį žaidimą su visom jaudinančiom akimirkom. Ji ramiai žiūri į savo atvaizdą veidrodyje.
– Mari, įsižiūrėk į save! (Jis vadina ją sutrumpintai – Mari.) Tu esi gražuolė. Gal net gražesnė negu anksčiau. Bet tu pasikeitei. Norėčiau, kad pati pamatytum, kaip pasikeitei. Dabar tavo žvilgsnis jau vertinantis, dažniau nukrypsta į šalį. Anksčiau žvelgdavai tiesiai, atvirai, nesislapstydama. Lūpose ryškėja nepasitenkinimas, gal godulys. Anksčiau jos buvo tokios švelnios! Tavo veido spalva jau blyškesnė, tu pradėjai dažytis. Dailioj, plačioj kaktoj atsirado keletas raukšlelių, gal prie lempos jų nepastebėsi, bet jos matyti ryškioj dienos šviesoj. Žinai, iš kur tos raukšlelės? Tai abejingumo ženklai. Matai tą liniją – nuo ausies iki smakro? Ji čia ne šiaip sau. Ji rodo sotumą ir tingulį. O štai čia, ties tarpuakiu – žiūrėk: tai nuo dažno pašaipaus juoko, Mari! Kažin kodėl esi pilna piktdžiugos? Matai, Mari? Dar po akimis vos įžiūrimos pasidygėjimo, nekantrumo žymės.
Marija daktaro paskaitos išklauso vis labiau šypsodamasi.
– Tu man priekaištauji, – švelniai atsiliepia ji. – Negi iš tikrųjų visa tai matai mano veide? Ne, atsakyk, daktare. Aš tai jaučiu, kai mane bučiuoji, – Mari papurto galvą. – Tu tik šaipaisi iš manęs, – nusijuokia ir staiga surimtėja. – Aš numanau, iš kur visa tai imi, – sako ji.
– Tai iš kur galėčiau imti?
– Tu sprendi pagal save. Tu visa tai randi savyje.
Gydytojas lyg ir pritardamas linkteli, atgręžia ją į save.
– Tai tu manai, kad mes tokie panašūs, abudu vienodi, – žaismingai sako ji.
– Kuo mes panašūs? – klausia jis.
– Aš tau neišvardysiu, man tai visai nesvarbu, – atšauna Marija.
O jis išvardija: egoizmas. Šaltumas, abejingumas.
– Tos tavo kalbos beveik visada nuobodžios, – Marija nepatenkinta sukužda. – Tu mėgsti kalbėti tokius dalykus. Apie save, apie kitus.
– O tu labiau mėgsti žiūrėti į veidrodį – gal tik toks skirtumas? – Jis ją pabučiuoja ir švelniai apkabina: – Ar tokiems, kaip mudu, nėra jokių lengvinančių aplinkybių? – staiga klausia.
– Nereikia, kad tu manęs gailėtum, – atsako Marija ir keliskart jį pabučiuoja.
Prieš pietus sugrįžta Joakimas, Marijos vyras, mieste sutvarkęs visus reikalus. Tai lieknas, judrus žmogus, dailaus veido, tamsių skvarbių akių. Jis eina į savo darbo kambarį ir atsiverčia laikraštį. Siurbteli kavos, kurią jam atnešė Ana.
Marija įeina į kambarį, įsitaiso ant plačios sofos, ji kažką čiauška, žaidžia su savo dukrele ir jos lėle.
– Vakar čia buvo daktaras. Perdavė tau linkėjimų, jis norėtų su tavim susitikt, pažaisti šachmatais. Aš pasiūliau, kad jis liktų nakvoti – vakar vakare buvo toks bjaurus oras. Jis išvažiavo anksti rytą, kai mes dar miegojom. Kaip tau sekėsi mieste, buvai labai užsiėmęs?
Vyras nuleidžia laikraštį, tylėdamas linkteli, gurkšteli kavos, nusišypso dukrelei, kuri parodo jam savo lėlę.
– Mes gavom Egermanų iš Hiogsetros kvietimą, – toliau kalba Marija. – Jie norėtų, kad pas juos praleistume Velykas. Manau, būtų visai smagu, vis šiokia tokia permaina. Kaip tau atrodo? Velykom čia žadėjo atvažiuoti teta Ela, bet gal mes galėtume ją perspėti. Mums menkas malonumas nuo ryto iki vakaro bendrauti su teta Ela.
– Žiūrėsim, – atsako Joakimas, jis rūpestingai sulanksto laikraštį ir išgeria likusią kavą. Atsargiai padeda puodelį, pasilenkęs pabučiuoja dukrelę į kaktą ir atvirkščiu delnu paglosto žmonai skruostą. Paskui išeina į gretimą kambarį (į savo miegamąjį, sutuoktiniai miega atskirai).
Ūmai Mariją apima keistas nerimas. Ji vaikščioja pirmyn atgal, net įkanda sau į ranką. Sustoja, klausosi. Ryžtingai puola į vyro kambarį. Joakimas sėdi gremėzdiškam krėsle su ranktūriais, atkaltė atsukta į duris. Išgirdęs žingsnius jis dar atgręžia galvą, veidas išblyškęs, burna pravira. Jo liemenė atsegta, o krūtinėje tarp šonkaulių įsmeigtas peilis popieriui pjaustyti.
– Pagelbėk man, – ištaria švelniu, vaikišku balsu. Kraujo dėmė vis labiau plinta baltais marškiniais.
Marija žengia atatupsta, atsitrenkia į knygų spintą. Ji purto galvą. Ne, sako.
Bet paskui ji ištraukia peilį ir numeta ant grindų. Pradeda verkti balsu, pasikūkčiodama.
Nuo tos akimirkos Mariją persekios du priešingi, bet vis dėlto panašūs vaizdiniai: viename ji regi, kaip puola prie vyro, ištraukia iš krūtinės peilį, sustabdo kraują, daug kartų bučiuoja jo veidą, prisiekinėja, dievagojasi ir prašo vyro atleidimo.
Kitas vaizdinys toks pat ryškus ir dažnas: apimta svaigaus pasitenkinimo, ji dar giliau suvaro peilį į vyro krūtinę.
11
Mane labiausiai baugina nejudanti, ryški saulės šviesa. Šiurpiausi mano sapnai yra persmelkti tos nepakenčiamos saulės šviesos.
– Norėčiau, kad mudvi būtume draugės, – sako Marija savo seseriai Karin. – Norėčiau, kad nebijotume viena prie kitos prisiliesti, kad įsikalbėtume. Juk mes, šiaip ar taip, esame seserys. Turime tiek daug bendrų prisiminimų – galėtume pasikalbėti apie mūsų vaikystę! Mieloji Karin, keista, kad mes net nepaliečiam viena kitos, kalbamės, bet taip, lyg būtume svetimos. Kodėl tu nenori būti mano draugė? Esame buvę laimingos ir nelaimingos, galėtume dieną naktį apie tai šnekėti, pasijuoktume, paverktume, apsikabintume. Kai vaikštau po mūsų vaikystės namus, man čia viskas atrodo svetima ir sykiu pažįstama, tarsi būčiau įtraukta į sapną, kartais apninka jausmas, kad mus užklups kažkas lemtinga ir visam laikui pakeis gyvenimą. Aš nieko neišmanau, nieko nesuprantu. Vis dar esu tokia vaikiška ar lengvabūdiška. Tu labiau apsiskaičiusi, turbūt dažniau susimąstai ir patirtį turi didesnę. Karin, mieloji, per tas dienas, kai esame čia, mudvi galėtume pasistengti geriau pažinti viena kitą ir labiau suartėti. Mane taip slegia tas atstumas tarp mūsų, tas mūsų tylėjimas. Gal ir dabar pasakiau ką nors tokio užgaulaus? Karin, sakyk, gal tave įžeidžiau? Kad ir nenorom, kaip kartais būna, prisiekiu, aš tikrai nieko bloga negalvojau.
Saulės šviesa liepsnoja senuose šeimos portretuose. Ana tyliai pereina kambarį ir praveria miegamojo duris. Agnes boluoja baltoj, keistai švytinčioj lovoj. Tokia tyla, rodos, galėtum ją paliesti.
Karin papurto galvą.
– Tu apsirinki, – sunkiai prataria ji. – Tu apsirinki. Aš tiesiog bijau.
– Ko tu bijai? – klausia Marija. – Manęs? Nesuprantu, ką turi galvoj. Bijai manim pasikliauti, nepasitiki manim? Ar galiu dabar tave paliesti?
– Ne, nesiliesk prie manęs, – sako Karin. – Nesiliesk. Aš nekenčiu bet kokių prisilietimų. Nelįsk prie manęs.
Staiga mirusioji Agnes vos girdimai pašaukia seseris, lūpos šnabžda, bet jos nieko negirdi. Tik Ana sustoja tarpdury ir klausosi.
– Čia tikriausiai koks paukštis už lango, – tyliai prataria ji.
Marija, nepaisydama sesers prieštaravimo, atsistoja, lėtai prieina prie Karin. Suklupusi prie jos kelių, pakelia ranką, paglosto jai kaktą, skruostą, paskui kita ranka paliečia lūpas, o tada abiem delnais pridengia jos akis. Karin sėdi rami ir nesipriešina.
Marija glusteli ir švelniai bučiuoja Karin. Į vieną skruostą, į kitą, paskui pabučiuoja akis, o galiausiai – ir lūpas (visa tai natūraliai, švelniai, be jokios aistros).
– Ne, – sukužda Karin. – Ne, aš nenoriu, kad taip darytum. Nenoriu.
– Tu patylėk, – kužda Marija. Ji ramiai ir švelniai glosto seserį.
Karin pravirksta. To verksmo gražiu nepavadinsi, ji rauda garsiai, bjauriai, pasisriūbaudama, pagaliau jos verksmas virsta riksmu.
– Aš negaliu, – rėkia Karin. – Nebegaliu. Nieko negaliu pakeisti. Mano kaltė. Ta nuolatinė baimė. Kaip koks pragaras. Ta mano kaltė mane dusina.
Galiausiai susitvardo, Karin sėdi rankas sudėjusi ant kelių, veidas atgręžtas į langą. (Į tą negailestingą, akinančią šviesą!) Ir čia ji netikėtai pasisuka į Mariją, mandagiai šypteli. Jos balsas atgavęs ramybę, skambus.
– Atleisk, kad praradau savitvardą. Pati nesuprantu, kaip čia atsitiko. Per daug susijaudinau, kai pasimirė Agnes. Mes vis dar tikėjomės. (Staiga ji prakalba pasikeitusiu balsu.) Niekas nieko man jau nepadės. (Vėl įprastu balsu.) Po laidotuvių prašysiu mūsų advokato, kad sutvarkytų visus juridinius reikalus. Šį dvarą mums vertėtų parduoti. Mes pasidalysim palikimą, tą visą čia likusį turtą – servizus, paveikslus, stalo sidabrą, knygas. Mudvi susitarsim. Tik nežinau, kas bus su Ana, kaip manai? Man atrodo, jai duosime šiek tiek pinigų, ir tegul sau keliauja. Pridėsim dar ką nors iš Agnes daiktų, Ana juk buvo tokia ištikima mūsų seseriai, kiek teko matyt, jos buvo labai prisirišusios viena prie kitos. O mums ji būtų kaip koks prielipas, susijusi visai netinkamais ryšiais. Aš manau (vėl kitu balsu), taip, tai tiesa, aš jau ne kartą norėjau nusižudyti. Turiu migdomųjų. Žinoma, tai būtų bjauru, apgailėtina, bet aš kiaurai supuvus, nieko čia nebepakeisiu (vėl įprastu balsu), bet tai niekai. Norėjau pasakyti, kad tai menka bėda. Bent man taip atrodo. Gali manim patikėti – Henrikas geras advokatas (nekeisdama balso), jis – mano meilužis, jau penkeri metai, tik žodis „meilužis“ netikęs pasakymas. Tarsi tarp mūsų būtų kokia nors meilė, tai tik bjaurus niežulys, kelios beveik nesąmoningos akimirkos, gal dar šioks toks kerštas tam Fredrikui (jos balsas nebekinta), Henrikas puikus juristas, bet aš, rodos, ką tik sakiau.
Ir čia ji staiga išsižioja ir pradeda gyvuliškai rėkti. Kai nutyla, veidas vėl atgauna buvusią išraišką. Marija išklauso Karin monologą be jokios reakcijos, gal tik abejingai šypsodama.
– Mano vyras sako, – toliau kalba Karin, – kad esu labai nevikri, ir jis teisus. Esu negrabi. Mano rankos per didelės, supranti. Jos manęs nebeklauso. Dabar tu sėdi, droviai šypsaisi. Turbūt įsivaizdavai kitokį mūsų pokalbį, pagaliau suprask, kad aš tavęs nekenčiu, suprask, kad man juokingas tavo liguistas malonumų troškimas, ir toji seilėta tavo šypsena. Ir kaip iki šiol tave pakenčiau, vis tylėjau, kentėjau. Aš juk žinojau, kokia esi su tom savo glamonėm, tie tavo kvaili pliurpalai… Ar galėjai įsivaizduoti, kad visą laiką gyvenu su tokia baisia neapykanta. Be jokios paguodos, be jokių vaistų, be išeities. O aš matau! Niekas negali nuo manęs pasislėpti, suprask. Negaliu pakęsti tų pataikaujančių Anos akių, todėl ir trenkiau jai per veidą. Kodėl man buvo atgrasus tas Agnes švelnumas, veiklumas, tas kvailas mergavimas? Ir dar tos juokingos meno ambicijos. Dabar išgirdai, kaip skamba mano žodžiai.
Karin nusijuokus atsistoja.
– Tu vis dar šypsaisi ta savo šalta šypsenėle. Apie ką mąstai? Gali man pasakyti? Norėčiau išgirsti tavo nuomonę. Taip ir maniau. Nusprendei patylėti. Teisingai darai, Marija! (Staiga pakeitusi toną.) Tikriausiai norėtum palinkėti man gero. Norėtum geriau pažinti savo seserį. Vargšele tu mano, kaip tave išgąsdinau. Aš tik šiaip sau plepu, supranti. Visa tai – nesąmonės. Pažvelk man į akis, Marija. Ne, iš tikrųjų pažvelk.
Seserys, pagautos švelnumo, staiga apsikabina. Dabar net jų veido bruožai sušvelnėja, jos kalbasi ramiai ir įtikinamai.
– Marija, mieloji, aš girdėjau save, sakančią tuos baisingus, nesuprantamus žodžius. Lyg ir esu aš, o sykiu jau ne aš.
– O aš nenoriu būti tokia šalta ir abejinga, – tuoj pat atsako Marija. – Tai lyg kokia liga, supranti. Aš noriu būti maloni, miela, švelni.
– Tai gal galėtume viską pradėti iš pradžių, – maldaudama prašo Karin. – Užmirškime, išbraukime, ką čia pasakėm ar padarėm.
– Esu tikra, jeigu padėsime viena kitai, galbūt galėsime viską pakeisti. Juk mes puikiai pažįstame viena kitą. Bet iki šiol tai naudojome tik tam, kad viena kitą sužeistume.
Jos susiima už rankų. Žvelgia viena kitai į akis, šypsosi be klastos ir be nuogąstavimo.
12
Įsivaizduoju, kad šalia virtuvės yra dar viena patalpa, kaip ir sandėlis: ten sudėtos pintinės su neskalbtais drabužiais, dar su obuoliais, lentynos užgriozdintos įvairiausiais namų apyvokos daiktais. Vidury to sandėlio stovi brūžkos.
Ana čia viena, ji iš visų jėgų suka žalią geležinį ratą. Dviem volais pamažu išlyginami drėgni, kvepiantys rankšluosčiai. Ratas sustoja, Ana užsikvempia ant rankenos, šiek tiek pailsi.
Netikėtai išgirsta keistą garsą, iš kažkur tyliai atklydusį. Ji pakelia galvą, įsiklauso. Ne, jau nebesigirdi.
Bet kai ji dėlioja išlygintus rankšluosčius į patalynės spintą, vėl pasigirsta beviltiškas vaikiškas verksmas. Ana įsiklauso. Taip, garsas sklinda iš didžiojo kambario, kažkam reikia paguodos. Ana per valgomąjį nueina į svetainę.
Čia, kaip ir kituose kambariuose, tvyro bešešėlė šviesa, tarsi prieš saulės patekėjimą (nors iš tikrųjų tai tik apsiniaukusi popietė). Ant kėdės sėdi Marija, sustingusi lyg kokia vaškinė figūra. Prie lango stovi Karin, žvelgia į tą nykią šviesą. Ana mėgina joms kažką sakyti, bet Anos balso nesigirdi. Ji krutina lūpas, tarsi tardama žodžius, girdi net savo alsavimą, sijono šiugždesį, žingsnius per kilimą, pastovų laikrodžių tiksėjimą, bet negali balsu prabilti.
Ana pirštų galiukais atsargiai paliečia Marijos akis. Marija pasuka galvą ir pažvelgia į ją liūdnu, maldaujančiu žvilgsniu, ji giliai alsuoja, taip pat judina lūpas, bet neįmanoma suprasti, ką nori pasakyti.
Ana prieina prie Karin, kuri žvelgia pro langą, mato, jog ir ši jai norėtų kažką pasakyti. Bet ir Karin šitai nepavyksta.
Vėl pasigirsta vaiko verksmas, jau visai arti, garsesnis.
Ana stengiasi žengti greitai (bet ji tarsi supančiota, kiekvienas judesys nepakeliamas), vargais negalais nueina iki miegamojo, kuriame ilsisi Agnes. Ir ten tokia pati prieblanda. Prie lovos mieguistai šviečia dvi žvakės.
Langai uždengti paklodėm. Vystančių rožių kvapas. Švytuoklinis laikrodis su piemenėliu. Čia verksmo nebesigirdi.
(Aš ir pats nežinau, kaip tai paaiškinti. Svarbu, kad šitoj situacijoj viskas atrodytų natūraliai, tikroviškai, bet sykiu paslaptingai ir jaudinančiai.)
Ana pamato, kad mirusioji yra apsiverkus, ašaros nuriedėjusios per skruostus iki pat balto, nėriniais apkraštuoto pagalvio. Akys užmerktos, tik vokai tebevirpa. Ana vėl norėtų prabilti, bet neįstengia. Tad atsisėda ant lovos krašto ir laukia, neatrodo nusigandusi ar bent kiek susijaudinusi. Ji sudeda delnus ant liesų mirusios Agnes rankų, bet jų nė nemėgina pajudinti. Agnes lūpos sukruta, ji pradeda sunkiai kalbėti kažkokiu atitolusiu, pasikeitusiu, labai pavargusiu balsu.
– Tu manęs nebijai? – klausia ji. Ana papurto galvą. Ne, ji nebijo.
– Aš esu mirusi, supranti, – prataria Agnes.
Ana žiūri į Agnes vis dar nepaleisdama jos rankų.
– Aš negaliu užmigti. Neįstengiu palikti jūsų. – Ji dar sudejuoja, pro užmerktas akis pasirodo ašaros. – Negi jau niekas man negali padėti, – suaimanuoja. – Aš tokia pavargus.
– Čia tik sapnas, – sukužda Ana.
– Ne, tai nėra sapnas, – sako Agnes pavargusiu balsu. – Jums gal ir sapnas. Bet ne man.
13
Čia tebūnie trumpa pauzė:
Aš jau pavargau nuo to, kad vaizduotė visada turi atsiskaityti protui! Įkvėpimui dažnai tenka nusižeminus priimti tikrovės priekaištus. Gal Agnes nugrimzdus į letargą? Arba ji – kokia šmėkla. Tai gal kurkime filmą apie vaiduoklius? Ne, aš neketinau kurti filmo apie vaiduoklius.
Taigi čia turi atsirasti kokia nors prasmė. Bet kokia prasmė? Ką čia Bergmanas nori pasakyti? Juk šitaip galima bet ką supainioti? Kas gi tas „bet kas“?
Šios damos keletą mėnesių palaikė man draugiją, atsiskleidė skirtingose situacijose, įvairiose scenose, kurias čia stengiausi kuo geriau perteikti. Mirtis – tai giliausia vienatvė, o tai man ypač svarbu. Agnes mirtis tarsi pakibus pusiaukelėj į nebūtį. Argi tai man pačiam neatrodo keista? Taip, tai velnioniškai keista! Dar niekas tokios situacijos nėra matęs nei kine, nei tikrovėj.
Vaizduotė turėtų susigėsti. Nors ją tai žemina, bet viskas išeina į naudą. Kiekvieną dieną mąstau, kad ši istorija mane vargina, yra ne tik nemaloni, bet gal ir beprasmiška. Kasdien sau pažadu: atsisakysiu projekto, nuolat man keliančio nepasitenkinimą ir tokias abejones. Bet viskas baigiasi tuo, kad pradedu iš naujo, kartais net suplėšau tai, ką jau esu sukūręs, ir vėl rašau iš naujo.
Man neduoda ramybės kažkoks nenusakomas, įkyrus troškimas. Ką noriu pasakyti tais vaizdiniais? Taigi ir vėl: kas yra ta vadinamoji prasmė? Aš nežinau, negaliu kaip nors tiksliau jos apibūdinti. Gal reiktų iš esmės ką nors pataisyti? Tik viena žinau – esu užsispyręs parodyti būseną, sukurti tokią situaciją, kur vaizduotė, pasitelkdama norimą formą, prieštaringų impulsų sumaištyje atskleistų, iškristalizuotų mano gyvenimo suvokimą: didžiulį, tiesiog nenumaldomą bendrystės troškimą, negrabų mėginimą įveikti atstumą ir izoliaciją.
Viso to nepriimkite kaip kokios taisyklės, arba, jei norit, vadovaukitės ja, pasinaudokite, griebkitės bet ko, ką tik galėtumėte pritaikyti, neatmeskite net smulkmenų, jeigu jos būtinos.
Nieko negaliu padaryti, kad viskas taip susiklostė, man pačiam atrodo keista, kai kuriais atvejais (kai analizuoju proto akimis) net darosi nebejauku. Aš stengiuos nenutolti nuo esmės, stengiuos, šiaip ar taip, kalbėti savo balsu, rodausi vilkėdamas geriausią savo kostiumą. Kasdien savo užrašų knygelėj, gulinčioj ant mano rašomojo stalo, pažymiu taškeliais nueitą atstumą. Kol kas dar nepriėjau galutinės stoties, mane yra apėmę prieštaringi jausmai: pyktis, užsispyrimas ir savigaila.
Kad ir kaip ten būtų, žmogus, įsivėlęs į meno pinkles, dažnai prastokai pasijunta, čia nieko stebėtina. Dar tas mano nekantrumas, net pasibjaurėjimas. O dar pasitaikė niūri, lietinga, rudeniška diena. Gal apėmė depresija, tarsi būčiau priartėjęs prie kažkokios nematomos ribos ir kamuočiaus, mėgindamas ją įveikti. Dar išgirdau, kaip kažkuris bendradarbis nusižiovavo (žiūrovai tegul sau į sveikatą žiovauja).
Todėl kartoju, kad protu visa tai nesuvokiama. Tai vaizduotės ir jausmų sfera. Tad būkime jautrūs, supratingi, nuovokūs, kai sceniškai įkūnysime tokį sumanymą. Kaip nors materializuokim visas tas būsenas, įtampas ir judesius. Kai tai rašau, o jūs tai skaitysite, turime būti kiek įmanoma nuoširdūs, imlūs ir atviri.
Kiekvienas naujas filmas yra avantiūra. (Ne vien ekonomine prasme!) Jeigu neklystu, Šileris yra pasakęs, kad reikia laiku susikompromituoti. Norėčiau išbraukti vieną žodį ir pasakyti: reikia nuolat kompromituotis. Gal jau pakaks tos mano pauzės.
Štai ano sapno tęsinys ir pabaiga.
Bešešėlė prieblanda. Ryškūs keturių moterų veidai – aiškiai matomos akys, lūpos, veido oda, rankų judesiai. Miegamasis nutolęs, tarsi nuplaukęs, prie lovos – liguistos degančių žvakių liepsnelės. Miegamojo kampai tarsi išblukę, langai uždangstyti baltom paklodėm.
Ana stovi miegamojo ir svetainės tarpdury.
– Agnes norėtų, kad Karin prieitų prie jos.
Karin nuleidus akis, be jokio ypatingo jausmo nedelsdama įeina į miegamąjį. Sustoja lovos kojūgaly. Agnes pakuždomis prašo, kad ji paimtų jos rankas, bent kiek sušildytų, gal net pabučiuotų. Agnes sako, kad ji atsidūrė tuštumoj, todėl ir prašo sesers pagalbos. Agnes norėtų, kad Karin pabūtų su ja, kol baigsis tai, kas jai baisiausia.
– Aš taip negaliu, – sako Karin. – Joks žmogus nepadarys, ko prašai. Juk aš dar gyva, mirtis juk tavo, o ne mano. Gal ir pasistengčiau, jei tave mylėčiau. Bet aš tavęs niekada nemylėjau. Man šlykštu tai, ko prašai. Verčiau tave paliksiu. O po kelių dienų iš čia išvažiuosiu.
Agnes klausosi užmerkusi akis.
Karin išeina iš miegamojo. Muša laikrodis. Medžių šakom nubėga vėjo gūsis, ir vėl ramu. Ana vėl stovi tarpdury.
– Agnes norėtų, kad dabar ateitų Marija.
Marija pasibaisėjusi krūpteli, bet susitvardo, žvilgteli į Karin, ši susierzinus, veidas išblyškęs.
Marija žengia prie lovos, bet sustoja. Agnes drąsina ją, prašo, kad ji nebijotų, paliestų ją, pakalbėtų, palaikytų rankas, sušildytų.
Marija dvejodama prieina. Baimingai, neryžtingai paliečia sesers rankas.
– Pabūsiu su tavim, kiek tik norėsi. Juk tu – mano sesuo, nenorėčiau palikti tavęs vienos. Man tavęs labai gaila. Atsimeni, kaip mudvi mažos žaisdavom temstant. Mus apimdavo baimė, bet mudvi susiglausdavom, apsikabindavom. Gal panašiai kaip dabar. Argi ne taip?
– Aš negirdžiu, ką sakai, – sukužda Agnes. – Kalbėk garsiau, pasilenk prie manęs.
Marija pasilenkia. Ji užsimerkia, veide – siaubas ir pasibjaurėjimas. Agnes nakvišos judesiais pakelia ranką ir ištraukia šukas Marijai iš plaukų. Plaukai nuvilnija per seserų veidus. Agnes staiga griebia Mariją už sprando, smarkiai prisitraukia jos veidą ir bučiuoja į lūpas.
Marija surikus išsilaisvina, abiem rankom nusišluosto burną, svyruodama traukiasi atatupsta ir dar nusispjauna. Paskui bėga į gretimą kambarį, mėgina atidaryti duris į valgomąjį, bet jos užrakintos, tada puola prie durų į prieškambarį, bet ir tos užrakintos.
Muša laikrodžiai, vėjo gūsis vėl nušiurena parko medžiais.
Girdėti Agnes dejonė, tyli, tolstanti ir pratisa.
Ana stovi tarpdury.
– Agnes norėtų, kad likčiau su ja. Jūs tik nebijokit. Aš ja pasirūpinsiu.
– Aš turiu dukrą, privalau apie ją galvoti, – sako Marija. – Agnes galėtų tai suprasti. Turiu vyrą, kuriam esu reikalinga.
– Tai tiesiog pasibaisėtina, – atitaria Karin. – Šlykštu ir beprasmiška. Juk ji pradeda pūti. Dėmės jau atsirado ant rankų.
– O aš eisiu pas ją. Pasiliksiu su ja.
Ana uždaro duris. Marija ir Karin lieka to sapno sukaustytos. Vėl girdima Agnes aimana. Už langų galutinai gęsta blyški dienos šviesa. Parko medžiai juodi, sustingę.
Moterų veidai vis dar boluoja tirštėjančioj prietemoj. Spalvos jau išnykusios. Raudonos sienos patamsėjusios.
Tolsta ir Agnes aimana (kaip vaiko verksmas per miegą, pavirtęs silpna dejone).
Pagaliau tyla. Verksmo nebesigirdi.
Ramu.
Atsidaro durys, suboluoja Ana. (Akys, burna, stambus kūnas, didelės rankos.)
– Pagaliau ji užmigo, – ištaria Ana, ji pereina kambarį ir atidaro duris į svetainę. Marija lyg išgąsdintas paukštis pradeda neramiai vaikščioti po kambarį. Kaire ranka suėmusi dešinę, mėgina ją pajudinti.
– Nesuprantu, kas atsitiko mano rankai! – sušunka ji. – Mano dešinei rankai! Nebegaliu jos pajudinti. Ji kaip akmeninė.
– Nerėkalok, – subara Karin. – Prižadinsi Agnes, ir viskas prasidės iš naujo. Aš nesirengiu išprotėti. Mums nieko nenutiks. Viskas bus gerai. Juk čia – tik sapnas. Marija, tu girdi, ką sakau? Čia – tik mūsų sapnas!
14
Agnes dienoraštis:
Aš vis dar tapau, lipdau skulptūras, rašau ir groju. Anksčiau manydavau, kad kūryba man padeda palaikyti ryšį su aplinkiniu pasauliu, padeda atsikratyti vienatvės. Dabar žinau, kad taip nėra. Visa ta mano kūryba – desperatiškas protestas prieš mirtį. Nepaisant to, aš vis dar jos neišsižadu. Niekas, išskyrus Aną, nėra jos matęs. Nežinau, ar ji ko nors verta. Ko gero, niekam tikus. Gyvenimo aš beveik nepažįstu. Man nerūpėjo, kaip kiti gyvena. Galbūt kitų žmonių tikrovė yra realesnė negu mano, aš turiu galvoj savo ligą.
(Čia man vertėtų šį tą pasakyti apie Agnes ateljė. Tai pailgas, erdvus kambarys į šiaurės pusę, langai be užuolaidų. Vidury kambario – molbertas su nebaigtu paveikslu. Agnes tapyba itin spalvinga ir gana romantiška. Pagrindiniai motyvai – gėlės.
Kampe, prie galinės sienos – senas fortepijonas, apdėliotas natų sąsiuviniais. Ant sienos kabo didelis, sodriai anglimi pieštas Anos portretas. Dešinėje, arčiau durų, ant medinio stalo vos telpa įvairūs Agnes kūrybinio triūso rezultatai, kai kurie darbai visai neprasti: molio skulptūrėlės, mozaikos, ryškių spalvų keramika, guli tapybos reikmenys, įvairiausi aštrūs įrankiai, krūva piešinių ir akvarelių. Prie lango stovi aptriušęs Agnes vaikystės rašomasis stalas, apkrautas knygomis, aplankais ir popieriais. Čia didelė jaunos Agnes mamos fotografija. Dar įmantrios formos muzikinė dėžė su senoviniais šlageriais ir šokių muzika. Viename kampe glaudžiasi kampuota spinta stiklinėm durelėm, ko tik čia nerastum: knygų, vyno butelių, taurių, kiniškų molinių figūrėlių, marionečių, yra senoviškas fotoaparatas ir dar daug kas.
Arčiau durų kabo paveikslas, panašus į plakatą, jame – eilėraščio posmas, įrėmintas nedidele akvarele, o tekstas štai koks: „Kurgi tas draugas, kurio visur aš ieškau. Išaušta rytas, o tas troškimas pasilieka. Diena prabėga, bet rast Jo negaliu. Širdis man dega sopuliu giliu“[2].)
15
Po laidotuvių seserys su savo vyrais grįžo iš kapinių. Dabar visi svetainėje šildosi gurkšnodami arbatą ir šerį, laukia, kol atvažiuos vežimai ir pavėžės į geležinkelio stotį.
Ana jau supakavo daiktus, dabar nešioja kelioninius krepšius. Taigi ji užsiėmusi, kelis kartus pereina kambarį.
Švelniai ir vienodai snyguriuoja.
Dalyvių pokalbis lėtas, ramus. Tarp svainių pastebimas šaltas, kiek pašaipus mandagumas. Seserys tylėdamos lūkuriuoja.
– Laidotuvės, šiaip ar taip, pavyko, – sako Fredrikas. – Nė vienas neverkė, nedemonstravo isterijos. Muzika buvo puiki, pamokslininkas kalbėjo trumpai.
– A propos! Gal mums derėtų ką nors padaryti dėl Anos, – netikėtai pasiūlo Joakimas.
Fredrikas nustebęs išplečia tamsias akis:
– O ką turėtume padaryti? Atleisk, nesuprantu, ką turi omeny?
– Ji net dvylika metų tarnavo, prižiūrėjo Agnes. Gal mums derėtų atsidėkoti jai grynais arba pasiūlyti kokią tarnybą.
– Apie tai negali būti nė kalbos, – nesutinka Fredrikas. – Ji dar jauna, pajėgi, iki šiol čia gana lengvai gyveno. Mums nėra reikalo prisiimti atsakomybę už jos tolesnį gyvenimą.
– Aš jai pažadėjau, kad galės pasiimti ką nors prisiminimui, – sako Karin.
– Pati pasirinks?
– Taip, o kodėl ne. Man rodos, ji turi teisę.
– Nemėgstu aš tokio spontaniškumo, – ištaria Fredrikas, – bet kas pasakyta, tebūnie. Būtų geriausia, jei mes tuoj pat su ja pasikalbėtume.
Marija pašaukia Aną, ši įeina į svetainę rami ir abejinga. Joakimas paaiškina, ką jie ką tik nutarė.
Kiek pagalvojus, Ana sako, kad jai nieko nereikia. Toks atsakymas ir tonas Fredriką suerzina. Jis gūžteli pečiais: „Sie versucht eine schöne Rolle zu spielen. Aber dafür kriegt sie gar nichts!“[3]
– Ana, tai tu žadi išvažiuoti mėnesio pabaigoj? – teiraujasi Karin.
Ana linkteli.
– Taigi mums nebėra ko rūpintis, – sako Joakimas ir žvaliai atsistoja. – Važiuokim, kol dar neužsnigo kelių iki geležinkelio stoties.
Visi pakyla. Karin ir Marija paduoda Anai ranką, dėkoja už čia praleistus metus. Marija dar įspaudžia tarnaitei į delną banknotą, ši paima ir tuptelėjusi pasako ačiū. Karin lūkuriuoja tarpdury, nori pasakyti Marijai porą žodžių. Abi vėl grįžta į svetainę, nors skubėdamos ir nekantraudamos.
– Tu pameni tą vakarą, kai mudvi suartėjom, – nedrąsiai primena Karin. – Ar prisimeni, ką mudvi tada kalbėjom?
– Žinoma, prisimenu, – šypsodama atsako Marija.
– Gal mes galėtume kaip nors rimčiau pratęsti tą mūsų bendravimą?
– Karin, mieloji, o kas mums trukdo?
– Aš nežinau. Dabar viskas kitaip negu tą vakarą.
– Man atrodo, kad mudvi jau labiau suartėjom, – nusišypso Marija.
– O ką tu dabar galvoji? – netikėtai jos klausia Karin.
– Ką dabar kalbam, apie tai ir galvoju, – užklupta atsako Marija.
– Ne, tu galvoji visai ne apie tai, – kategoriškai pareiškia Karin.
– Aš galvoju, kad Joakimas dabar manęs laukia, o šito jis negali pakęsti, – sako Marija. – Ir ko čia tau staiga prireikė mano minčių ataskaitos? Nesuprantu, ko iš manęs nori?
– Nieko, – pavargusiu balsu sako Karin.
– Jeigu nieko, tai nieko, tada aš atsisveikinu, tikiuos, neįsižeisi, – atšauna Marija.
– Tu mane net paglostei, – staiga sako Karin, rimtai žiūrėdama į seserį. – Argi neatsimeni?
– Aš negaliu prisiminti visų savo kvailysčių ir juo labiau už jas atsakyti. Viso labo, mieloji Karin. Rūpinkis savim, perduok linkėjimų vaikams. Tikriausiai pasimatysim per Tris Karalius, kaip visada.
Ji dar būtų pabučiavusi Karin į skruostą, bet ši atsitraukia. Marija atsiprašydama nusišypso ir papurto galvą. Gaila, jeigu taip, ištaria ji ir skubiai išeina iš kambario.
Visi išvažiavo.
Ana liko viena.
Ji vaikšto iš kambario į kambarį, nesiryždama uždegti lempos ar imtis kokio rimtesnio darbo. Ji vis labiau jaudinasi. Kartkartėm net prispaudžia ranką prie burnos, tarsi norėdama sustabdyti besiveržiantį riksmą.
– Nieko, nieko, – ramina save. – Čia nieko baisaus. Žinau, visa tai dar nieko.
Ji sustoja prie lango, žvelgia į parką. Jau smarkiau sninga, net pradeda pustyti. Vis labiau temsta, bet ji nedega lempos. Kambariuose vystančių gėlių kvapas sumišęs su cigarų dūmais ir svetimųjų kvapu.
Salėj likę ožiai, užtiesti juodu audeklu, ir ilgos nesudegusios žvakės. Ana suklūsta.
Ji girdi silpną vaiko verksmą.
Tolimą, vos girdimą.
15
Agnes dienoraštis:
Vasaros diena. Vėsoka, tarsi rudenėjant, bet vis tiek dar šilta ir malonu. Mano seserys, Karin ir Marija, atvažiavo manęs aplankyti. Smagu pabūti kartu, kaip anksčiau – dar vaikystėj. Ir aš geriau pasijutau, mes buvom pasivaikščioti. Man tai didelis įvykis, nes aš juk seniai nebuvau išėjus į lauką. Mes pamažu nuėjome prie senųjų sūpuoklių po ąžuolu. Susėdom visos keturios ( Ana buvo kartu) ir pradėjom ramiai, iš lėto sūpuotis.
Aš užsimerkiau – tegul vėjas ir saulė glosto veidą. Skausmai pradingo. O su manim buvo artimiausi pasaulyje žmonės, girdėjau, kaip jos šnekučiuojasi, jaučiau kūnų artumą ir rankų šilumą. Nebenorėjau atsimerkti, trokšdama sustabdyti akimirką, net pamaniau: juk galbūt tai ir yra tikroji laimė. Nieko daugiau nenorėčiau. Štai valandėlę išgyvenu pilnatvę. Jaučiuosi labai dėkinga savo gyvenimui, kuris man tiek daug suteikė.
Forio, 1971 m. birželio 3 d., antradienis
Versta iš: Ingmar Bergman. VISKNINGAR OCH ROP. Stockholm: Bokfõrlaget Pan/Norstedts, 1973.
[1] Pavane – lėtas ir orus XVII a. ispanų kilmės šokis (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
[2] Cituojama Johano Olofo Wallino (1779–1839) psalmė. Tai garsus švedų pastorius ir poetas, psalmių kūrėjas. 1819 m. Psalmyne, kuris dar vadinamas Wallino Psalmynu, pritaikė ir sukūrė du šimtus septyniasdešimt devynias psalmes.
[3] Ji mėgina gražiai pasirodyti. Bet už tai ji nieko negaus (vok.).