August Strindberg. Stipresnė
2023 m. Nr. 12
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove (jo raštų rinkinį sudaro septyniasdešimt du tomai!), bet ir vulkanišku temperamentu.
Tai vienas garsiausių Švedijos dramaturgų, jo veikalai įtraukti į scenos meno kanoną. A. Strindbergas yra parašęs per šešiasdešimt scenos kūrinių: istorinių dramų, komedijų, to meto aplinką, žmonių psichologiją vaizduojančių pjesių, eiliuotų pasakų, „kelionių“ bei fantastinių dramos veikalų.
Jis dar domėjosi tapyba, muzika, fotografija, gamtos mokslais, okultizmu, alchemija – eksperimentavo, tapė, fotografavo. Daugiaspalvis jo gyvenimas primena dramos kūrinį.
1907 m. jis drauge su Augustu Falku įsteigė „Intymųjį teatrą“, jo scenai parašė keletą kamerinių pjesių. Pjesė „Stipresnė“ taip pat buvo pastatyta šiame teatre, spektaklį matė ir pats jos autorius. Peras Olovas Enquistas rėmėsi šiuo kūriniu rašydamas pjesę apie A. Strindbergą „Tribadų naktis“.
Ateinančių metų sausį Švedija minės savojo Titano 175-ąsias gimimo metines.
Pjesė
Veikėjai
PONIA X. – aktorė, ištekėjusi
PANELĖ Y. – aktorė, neištekėjusi
Scenovaizdis:
kampas moterų kavinėj, du metaliniai staliukai, raudonu pliušu aptraukta sofa ir kelios kėdės
Ponia X. įeina apsivilkusi žieminiu paltu, užsivožusi skrybėlę, ant rankos užsikabinusi dailų japonišką krepšį.
Panelė Y. sėdi pasistačiusi jau nugertą alaus butelį ir skaito iliustruotą laikraštį, kurį netrukus pakeis kitu
PONIA X. Labą dieną, Amelija, mieloji! Sėdi pati viena – ir dar Kalėdų vakarą, kaip kokia senmergė nelaiminga.
PANELĖ Y. (Pakelia akis nuo laikraščio, pasisveikindama linkteli ir skaito toliau)
PONIA X. Pamačiau tave ir net pikta pasidarė – vienui viena visoj kavinėj, ir per pačias Kalėdas. Susierzinau kaip tam Paryžiaus restorane, kai pamačiau abu jaunavedžius – jaunoji sėdi ir skaito satyrinį žurnalą, o jaunasis su vestuvių liudytojais žaidžia biliardą. Pasakiau sau – fu, kokia jų pradžia, toks bus tęsinys ir pabaiga!
Įsivaizduok, jis žaidžia biliardą vestuvių vakarą! O ji skaito kažkokį nerimtą žurnalą! Na, bet čia jau kita situacija.
Įeina Padavėja, padeda priešais Ponią X. puodelį karšto šokolado ir išeina
PONIA X. Aš tau pasakysiu, Amelija, man dabar atrodo, kad tau reikėjo tą mano vyrą pasilikti. Atsimeni, aš jau tada tau pasakiau: atleisk jam! Prisimeni? Būtum ištekėjusi, turėtum namus. Dar atsimeni anas Kalėdas – buvai laiminga nuvažiavus į kaimą pas savo sužadėtinio tėvus, tada tu garbstei, džiaugeisi tokia šeimynine laime, net norėjai palikti teatrą! Taip, mieloji Amelija, namai – geriausia, kas gyvenime gali būti, po to – teatras, tada – vaikai. Taip, taip, bet šito tu nesuprasi!
PANELĖ Y. (Nutaiso ironišką miną)
PONIA X. (Gurkšteli porą šaukštelių karšto šokolado, paskui atidaro krepšį ir parodo kalėdines dovanas) Žiūrėk, ką aš nupirkau tiems savo paršiukams. (Išima lėlę) Tu tik pažvelk. Čia – mano Lisai! Matai, ta lėlė dar kraipo akis ir sukioja galvą. Va! O čia – Eskilui, kamštinis pistoletas. (Nusitaiko ir pokšteli į Panelę Y.)
PANELĖ Y. (Krūpteli ir piktai mosteli ranka)
PONIA X. Išsigandai? Manei, kad noriu tave nušauti? Argi ne taip? Aš to niekada nepadaryčiau, bet tu taip pagalvojai! Nė kiek nesistebėčiau, jei tu norėtum nušauti mane – už tai, kad perėjau tau skersai kelią. Žinau, esu tikra – tu niekada to nepamirši, nors tai ne mano kaltė. Vis dar manai, kad aš su savo intrigom tave išgrūdau iš teatro, bet aš čia niekuo dėta! Aš tikrai nekalta, nors tu tuo ir netiki. A, kas iš to, kad kalbu, tu vis tiek mane kaltini. (Išima iš krepšio siuvinėtas šlepetes) O va šitos bus mano seniui. Matai, su kokiom tulpėm – pati išsiuvinėjau, šiaip aš tulpių nemėgstu, o jam tulpės gali būti visur.
PANELĖ Y. (Pakelia akis nuo laikraščio ir smalsiai, bet sykiu ironiškai pasižiūri)
PONIA X. (Sukišusi delnus į šlepetes) Matai, kokios mažos Bobo kojelės. Bet kokia elegantiška jo eisena! Nors tu tikriausiai nematei jo su šlepetėm.
PANELĖ Y. (Garsiai nusijuokia)
PONIA X. Va, matai! (Su tom šlepetėm ji „pereina“ staliuką)
PANELĖ Y. (Vėl garsiai nusijuokia)
PONIA X. O kai supyksta, jis va šitaip trepteli koja: „Velniai rautų, tarnaitės prakeiktos, ar jas kas išmokys išvirti kavą. Kad jas kur galas! Ištižos, net lempos dagčio nesugeba nukirpti!“
O kai vėjas pradeda pūsti nuo įlankos, jam šąla kojos: „Brrr, kaip čia šalta, tos idiotės net židinio laiku neužkuria!“ (Vienos šlepetės padu patrina kitos šlepetės viršų)
PANELĖ Y. (Nusikvatoja)
PONIA X. Arba jis grįžta namo ir ima ieškoti šlepečių. O Mari jas pakišo po sekreteru… Aa, bet juk nedera man šitaip vaipytis iš savo senuko. Ką besakysi, jis mielas, geras ir tikrai puikus vyras. Amelija, tu būtum jį tokį turėjus! Ko čia taip šaipaisi ir dar kvatojies? Dėl ko? Aš žinau, jis man yra ištikimas, taip, taip, žinau. Ir pats man dar sakė… Ko tu vis kikeni? Kai buvau išvykus gastrolių į Norvegiją, toji landi Frederikė artinosi, lindo, norėjo suvedžioti – kokia bjaurybė, gali įsivaizduoti! (Patylėjusi) Būčiau jai akis išlupus, jei būčiau likus namie! (Patylėjusi) Bobas vėliau pats man visa tai nupasakojo, apkalbos manęs nepasiekė. (Patylėjusi) O Frederikė buvo ne vienintelė, patikėk. Moterys tiesiog pakvaišusios dėl mano vyro. Tikriausiai mano, kad per jį pateks į teatrą, juk jis – departamente! Gal dėl to ir tu bandei jam apsukti galvą. Iš pradžių aš ir tave įtarinėjau, dabar jau žinau – tu jam nerūpėjai, tikriausiai dėl to ir niršai ant jo ir dabar dar jam neatleidi, aš tai jaučiu!
Pauzė, abi priekaištingai žiūri viena į kitą
PONIA X. Amelija, kad ir kaip ten buvo, ateik šį vakarą pas mus, įrodyk, kad ant mudviejų nepyksti, bent jau man nejauti jokios neapykantos. Aš labai nenorėčiau laikyti tavęs savo priešu. Gal dėl to, kad aną kartą tau perėjau kelią, (tęsia lėčiau) arba – iš tikrųjų net nebežinau dėl ko!
Pauzė
PANELĖ Y. (Jau su padidėjusiu smalsumu žiūri į Ponią X.)
PONIA X. (Susimąsčiusi) Mūsų pažintis buvo tokia neįprasta – kai pirmą kartą tave pamačiau, aš tavęs kažkodėl taip bijojau, tiesiog negalėjau paleisti iš akių, kad ir kur eičiau, ką bedaryčiau, stengiausi atsidurti arčiau tavęs, tavo priešu aš nebūčiau išdrįsusi pasidaryti, todėl tapau tavo drauge. Bet tai man kėlė tam tikrą sumaištį, mačiau, kad mano vyras nebegali tavęs pakęsti – aš ir pati kartais pasijusdavau kažkaip nepatogiai, lyg vilkėčiau ne savo drabužiu. Stengdavausi, kad tik Bobas būtų malonus tau, bet man tai nepavyko, paskui tu su juo net susižadėjai! Tada tarp jūsų užsimezgė stipri draugystė, atrodė, kad jūs pagaliau parodėt savo tikruosius jausmus, tu pasijutai laimėjusi, saugi. O kuo viskas baigėsi? Keista, bet aš tau nepavydėjau! Atsimenu, kaip šventėm savo pirmagimės krikštynas, tu net buvai krikšto mama, aš jam liepiau tave pabučiuoti, o kai jis pabučiavo, tu likai tokia sutrikus. Tiesą sakant, anksčiau aš to nepastebėjau, net negalvojau, aš tik dabar!.. (Staiga atsistoja)
Ko tu vis tyli? Iki šiol nė žodžio neištarei, vis leidi kalbėti man. Sėdi, žiūri į mane ir trauki iš manęs visokias mintis, kaip šilko giją iš kokono – mintis, gal net įtarinėjimus – aš dar pamatysiu. Buvai susižiedavusi, kodėl viską nutraukei? Net nebeužsuki pas mus į namus? Ir šį vakarą nenori mūsų aplankyti?
PANELĖ Y. (Lyg ir norėtų kažką pasakyti)
PONIA X. Tylėk! Tau čia nereikia nieko sakyti, dabar aš pati viską suprantu! Žinau, kas, kaip ir kodėl. Taip, taip. Dabar viską sudėliojau! Sudūriau galą su galu. Fu, aš net nebenoriu sėdėti su tavim prie vieno stalo! (Persineša savo daiktus ir atsisėda prie kito staliuko) Štai dėl ko aš tulpes išsiuvinėjau ant jo šlepečių, nors pati jų neapkenčiu, nes tulpės tau patinka. (Trenkia šlepetes ant grindų) Mes vasarą gyvensim prie Melarno ežero, nes Saltšio tu nemėgsti, mūsų sūnus – Eskilas, nes toks tavo tėvo vardas, aš nešioju tavo mėgstamos spalvos drabužius, skaitau tavo mėgstamus rašytojus, valgau tavo mėgstamiausius patiekalus, geriu tavo gėrimus – kad ir tą karštą šokoladą – o Viešpatie, kaip baisu, kai pradedi galvoti, tiesiog siaubas! Viską, viską aš perėmiau iš tavęs, net ir tavo aistrą! Tavo dvasia įsibrovė į mane kaip koks kirminas į obuolį – tol krimto, tol graužė, kol iš to vaisiaus beliko viena žievė ir žiupsnelis dulkių! Aš taip norėjau pabėgt nuo tavęs, bet neįstengiau, tu buvai susirangiusi kaip gyvatė, užkerėjai mane tom juodom savo akim – aš tik plėsčiojau sparnais, o tu niurdei mane gilyn, murdžiausi surištom kojom, visaip yriausi mostaguodama rankom, bet grimzdau vis gilyn, gilyn, kol atsidūriau ant dugno, o tau tereikėjo tūnot kaip kokiam krabui, kad sugriebtum mane savo žnyplėm – aš iki šiol ten guliu!
Fu, kaip aš tavęs nekenčiu! Nekenčiu, nekenčiu! O ji čia sau sėdi ir nė žodžio nesako, tyli, lyg būtų viskam abejinga – kaip pirmiau, taip ir dabar, o juk šiandien Kalėdos, čia pat ir Naujieji metai, niekas tau nesvarbu – ar kitas žmogus laimingas, ar nelaimingas, tu nesugebi nei mylėti, nei ko nors nekęsti, apmirus kaip gandras prie žiurkės urvo – net savo aukos nebesugebi pačiupti, bet moki išlaukti! Tūno savo kampe – ne veltui žmonės tave lygina su žiurkių spąstais – vartalioja tuos savo laikraščius, ieško, gal ką aptiks, gal kas pakliuvo į bėdą, gal buvo prispirtas atsisveikint su teatru, ji sėdi sau ir tykoja naujos aukos, laukia progos, ieško kaip koks locmanas pražuvusio laivo, tu trokšti atsiimti savo dalį!
Vargšė Amelija! Žinai, aš net pykstu ant tavęs, suprantu – esi nelaiminga, kas bebūtų, tu esi pikta, pagiežinga, lyg būtum sužeista. Neturėčiau ant tavęs pykti, kad ir labai to noriu – bet vis dėlto – taip, čia vis dėl Bobo, nors man tai neberūpi! Ir ko čia man jaudintis? Kad mane išmokei gerti karštą šokoladą, ar dar ko mane išmokei – visa tai tik niekai. (Gurkšteli šaukštelį šokolado ir postringauja toliau) Beje, šokoladas labai sveika! Iš tavęs išmokau puoštis, dailiai rengtis – tant mieux1 – tai dar stipriau pririšo prie manęs mano vyrą, tu pralaimėjai, o aš – išlošiau, taip. Sprendžiant iš visų ženklų, tu jį jau galutinai esi praradus! Manei, kad nueisiu savo keliu, kaip tu tai darei, o dabar sėdi čia ir apgailestauji – o aš, kaip matai, nė kiek nesigailiu! Ak, neieškokim smulkmenų. Kodėl turėčiau imti tik tai, ko niekas nenori.
Galų gale, dabar esu stipresnė – iš manęs tu niekada nieko negaudavai, vien tik atiduodavai. O aš – kaip vagis: kai tu atsibudai, aš jau turėjau tai, ko taip troškai!
Kaip čia atsitiko, kad viskas, ką laikei sugniaužusi rankoj, prarado vertę, išgaravo? Nei su tulpėm, nei su tokia savo aistra nelaimėsi jokio vyro meilės. Tie tavo garbstomi rašytojai gyvenimo meno tavęs neišmokė, o mane įkvėpė ir daug ko išmokė, tu net vaikelio nesusilaukei, mažučio Eskilo, nors toks tavo tėvo vardas.
Kodėl tu visą laiką tyli, nė žodžio nepratari, ištisai užsičiaupus. Iš pradžių maniau, kad tai rodo tavo stiprybę. Bet tikriausiai tu neturi ko pasakyti. Ir nieko negali sugalvoti. (Atsistoja ir pakelia nuo grindų šlepetes) Keliauju namo – pasiimu tas tulpes, tavo mėgstamas tulpes. Tu iš kitų nepasimokai, nesi pakankamai lanksti, todėl ir perlūžai lyg stagaras, o aš, kaip matai, nepalūžau!
Ačiū, Amelija, už tai, ko mane išmokei, ačiū, kad mano Bobą išmokei mylėti. Einu namo ir aš jį pamylėsiu!
Išeina
Versta iš: August Strindberg. DEN STARKARE. Stockholm: Månadstidskrift Nu, 1888.
1 Tuo geriau, dar geriau (pranc.).