Tomas Tranströmer. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 12
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama: „Jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės.“
T. Tranströmeris išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų.
1990 m. rudenį poetą ištiko insultas, atėmęs gebėjimą kalbėti, bet ne pačią kalbą. Jis parengė ir išleido dar du poezijos rinkinius, „Gedulo gondola“ ir „Didžioji paslaptis“. 2011 m. poeto aštuoniasdešimtmečiui išleista jo kūrybos rinktinė „Eilėraščiai ir proza, 1954–2004“.
Poetas viešėjo Lietuvoje 1997 m. kaip „Poezijos pavasario“ svečias, tuo metu pasirodė ir jo eilėraščių knyga „Prisiminimai regi mane“, kurią išvertėme sykiu su Marcelijumi Martinaičiu.
Šiais metais Rašytojų sąjungos leidykla išleido antrąją T. Tranströmerio poezijos knygą „Per svyruojantį pasaulį“, kurioje spausdinami ir dėl ligos nebaigti poeto prisiminimai.
Nilo deltoj
Viešbuty jauna moteris valgė ir verkė
virš savo lėkštės, ji visą dieną išbuvo mieste,
matė ligonius gulinčius, šliaužiančius,
matė vaikus, merdinčius iš bado.
Ji ir jos vyras grįžo į savo kambarį,
apsišlakstė vandeniu, kad nuplautų visą tą purvą.
Paskui nekalbėdami atsigulė kiekvienas į savo lovą.
Ji iš karto nugrimzdo į miegą. O jis negalėjo užmigti.
Tamsoj vis netilo, nesiliovė triukšmas.
Mašinos, žingsniai, šūksniai, vežimai, dainos.
Vargų sklidinas triukšmas. Niekada nesibaigiantis.
Ir jis užmigo susirietęs į savąjį ne.
Sapnavo. Jis plaukia laivu.
Ūmai pilkas vanduo ima judėti,
kažkoks balsas jam sako: „Tik jis yra geras.
Tik jis gali žvelgti į tai be jokios neapykantos.“
Nocturne
Naktį važiuoju per kaimą, žibintų šviesoj
priartėja namai – jie nemiega, jie ištroškę.
Namai, daržinės, iškabos, tušti vežimai – dabar
jie visi apsivilkę Gyvenimu. O žmonės miega:
vieni ramiai, kitų veidai įtempti,
tarsi treniruotųsi sunkiai amžinybei.
Jie nesiryžta ko nors atsisakyti, nors jų miegas slogus.
Guli išsitiesę lyg buomai, o misterija eina pro šalį.
Už kaimo – ilgas kelias per mišką.
Medžiai, vien medžiai – tyli tarytum susitarę.
Neįprasta jų ugninė spalva.
Kokie apsunkę jų lapai! Lydintys mane iki namų.
Guliu, migdausi, užmerkiu akis –
neregėti vaizdai, kažkokių ženklų maišalynė
tamsioje sienoj. Pro atsiradusį plyšį tarp tikrovės ir sapno
veltui mėgina brautis kažkoks didelis laiškas.
Viršūnės
Liftai atsidūsta ir kyla aukštyn
į dangoraižį trapų it koks porcelianas.
Diena bus karšta, asfaltas.
Net kelio ženklai prisimerkę.
Šalis, kuri kyla į dangų
Čia tik viršūnės, be tikro šešėlio
Mes skrendam ir ieškom Tavęs
šios vasaros sinemaskope.
Vakare jaučiuos, lyg būčiau laivas,
užgesinęs savo žibintus, saugiai nutolęs
nuo tikrovės, o visa įgula
jau krante pasklidusi parkuose.
Vieniši švedų vienkiemiai
Juodų šakų raizgalynė
ir šmėžuojantys mėnesienos pluoštai.
Torpario trobelė čia tarsi nuskendus,
atrodo be jokios gyvybės.
Bet sušnara ryto rasa,
senis praveria langą –
virpančiais pirštais –
ir išleidžia pelėdą.
Kiek toliau kitoj pusėj
naujas namas garuoja,
skalbiniai kaip drugiai
plevena už kampo,
mirštančio miško vidurys,
pro syvų akinius
puvėsiai ten skaito
kinivarpų protokolą.
Vasaros linaplaukis lietus,
vienišas audros debesis
virš lojančio šuns.
Į žemę spragsi grūdai
Sujaudinti veidai ir balsai
sklinda telefono laidais,
skrieja nykštukiniais sparnais
daugybę mylių virš pelkynų.
Pirkia upės saloj
peri pamatų akmenis.
Rangosi dūmai – čia dega
slapti miško popieriai.
Padangėj klajoja lietus.
Kartu su upe vingiuoja šviesa.
Namas ant skardžio sergsti
baltus krioklio jaučius.
Ruduo su varnėnų lyga
nebenori išleisti aušros.
Žmonės nerangiai vaikšto
lempų apšviestam teatre.
Tegul jie nebijo pajusti
slepiamus sparnus
ir tamsoj susirangiusią
Dievo energiją.
Sninga
Vis daugiau ir daugiau
laidotuvių
kaip kelio ženklų
artėjant prie miesto.
Tūkstančiai žvilgsnių
ilgųjų šešėlių šaly.
Tiltas kyla
iš lėto
į erdvę.
Parašai
Man būtina peržengti
slenkstį tamsoj.
Salė.
Švyti baltas dokumentas.
Daug judančių šešėlių.
Visi nori pasirašyti.
Skubu kol šviesa manęs nepavijo
ir nesuvyniojo mano laiko.
Versta iš: Tomas Tranströmer. DIKTER OCH PROSA 1954–2004. Stockholm: Albert Bonniers Förlag, 2011