literatūros žurnalas

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12

 

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama: „Jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės.“
T. Tranströmeris išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų.
1990 m. rudenį poetą ištiko insultas, atėmęs gebėjimą kalbėti, bet ne pačią kalbą. Jis parengė ir išleido dar du poezijos rinkinius, „Gedulo gondola“ ir „Didžioji paslaptis“. 2011 m. poeto aštuoniasdešimtmečiui išleista jo kūrybos rinktinė „Eilėraščiai ir proza, 1954–2004“.
Poetas viešėjo Lietuvoje 1997 m. kaip „Poezijos pavasario“ svečias, tuo metu pasirodė ir jo eilėraščių knyga „Prisiminimai regi mane“, kurią išvertėme sykiu su Marcelijumi Martinaičiu.
Šiais metais Rašytojų sąjungos leidykla išleido antrąją T. Tranströmerio poezijos knygą „Per svyruojantį pasaulį“, kurioje spausdinami ir dėl ligos nebaigti poeto prisiminimai.

 

 

Nilo deltoj

 

Viešbuty jauna moteris valgė ir verkė
virš savo lėkštės, ji visą dieną išbuvo mieste,
matė ligonius gulinčius, šliaužiančius,
matė vaikus, merdinčius iš bado.

Ji ir jos vyras grįžo į savo kambarį,
apsišlakstė vandeniu, kad nuplautų visą tą purvą.
Paskui nekalbėdami atsigulė kiekvienas į savo lovą.
Ji iš karto nugrimzdo į miegą. O jis negalėjo užmigti.

Tamsoj vis netilo, nesiliovė triukšmas.
Mašinos, žingsniai, šūksniai, vežimai, dainos.
Vargų sklidinas triukšmas. Niekada nesibaigiantis.
Ir jis užmigo susirietęs į savąjį ne.

Sapnavo. Jis plaukia laivu.
Ūmai pilkas vanduo ima judėti,
kažkoks balsas jam sako: „Tik jis yra geras.
Tik jis gali žvelgti į tai be jokios neapykantos.“

 

 

 

Nocturne

 

Naktį važiuoju per kaimą, žibintų šviesoj
priartėja namai – jie nemiega, jie ištroškę.
Namai, daržinės, iškabos, tušti vežimai – dabar
jie visi apsivilkę Gyvenimu. O žmonės miega:

vieni ramiai, kitų veidai įtempti,
tarsi treniruotųsi sunkiai amžinybei.
Jie nesiryžta ko nors atsisakyti, nors jų miegas slogus.
Guli išsitiesę lyg buomai, o misterija eina pro šalį.

Už kaimo – ilgas kelias per mišką.
Medžiai, vien medžiai – tyli tarytum susitarę.
Neįprasta jų ugninė spalva.
Kokie apsunkę jų lapai! Lydintys mane iki namų.

Guliu, migdausi, užmerkiu akis –
neregėti vaizdai, kažkokių ženklų maišalynė
tamsioje sienoj. Pro atsiradusį plyšį tarp tikrovės ir sapno
veltui mėgina brautis kažkoks didelis laiškas.

 

 

 

Viršūnės

 

Liftai atsidūsta ir kyla aukštyn
į dangoraižį trapų it koks porcelianas.
Diena bus karšta, asfaltas.
Net kelio ženklai prisimerkę.

Šalis, kuri kyla į dangų
Čia tik viršūnės, be tikro šešėlio
Mes skrendam ir ieškom Tavęs
šios vasaros sinemaskope.

Vakare jaučiuos, lyg būčiau laivas,
užgesinęs savo žibintus, saugiai nutolęs
nuo tikrovės, o visa įgula
jau krante pasklidusi parkuose.

 

 

Vieniši švedų vienkiemiai

 

Juodų šakų raizgalynė
ir šmėžuojantys mėnesienos pluoštai.
Torpario trobelė čia tarsi nuskendus,
atrodo be jokios gyvybės.

Bet sušnara ryto rasa,
senis praveria langą –
virpančiais pirštais –
ir išleidžia pelėdą.

Kiek toliau kitoj pusėj
naujas namas garuoja,
skalbiniai kaip drugiai
plevena už kampo,

mirštančio miško vidurys,
pro syvų akinius
puvėsiai ten skaito
kinivarpų protokolą.

Vasaros linaplaukis lietus,
vienišas audros debesis
virš lojančio šuns.

Į žemę spragsi grūdai

Sujaudinti veidai ir balsai
sklinda telefono laidais,
skrieja nykštukiniais sparnais
daugybę mylių virš pelkynų.

Pirkia upės saloj
peri pamatų akmenis.
Rangosi dūmai – čia dega
slapti miško popieriai.

Padangėj klajoja lietus.
Kartu su upe vingiuoja šviesa.
Namas ant skardžio sergsti
baltus krioklio jaučius.

Ruduo su varnėnų lyga
nebenori išleisti aušros.
Žmonės nerangiai vaikšto
lempų apšviestam teatre.

Tegul jie nebijo pajusti
slepiamus sparnus
ir tamsoj susirangiusią
Dievo energiją.

 

 

 

Sninga

 

Vis daugiau ir daugiau
laidotuvių
kaip kelio ženklų
artėjant prie miesto.

Tūkstančiai žvilgsnių
ilgųjų šešėlių šaly.

Tiltas kyla
iš lėto
į erdvę.

 

 

 

Parašai

 

Man būtina peržengti
slenkstį tamsoj.

Salė.

Švyti baltas dokumentas.
Daug judančių šešėlių.
Visi nori pasirašyti.

Skubu kol šviesa manęs nepavijo
ir nesuvyniojo mano laiko.

Versta iš: Tomas Tranströmer. DIKTER OCH PROSA 1954–2004. Stockholm: Albert Bonniers Förlag, 2011

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 7 / Lazdynas saugos nuo raganų,
šermukšnis – nuo piktų dvasių…
Kapinių žolės nešienauk –
mirusiųjų kraują paleisi.

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,