Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9

Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė

P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Mūsų skaitytojai gali susipažinti su jo romanais „Kapitono Nemo biblioteka“, „Išguitas angelas“, „Asmens gydytojo viešnagė“, „Blanša ir Marija“. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama, kvestionuojanti, kas yra beprotybė, tikėjimas, kas yra žmogus ir ką jis gali.

 

Mano Senelio namuose
daug buveinių.
Jeigu taip nebūtų,
argi būčiau pasakęs:
einu jums vietos paruošti.

Kai nuėjęs paruošiu,
vėl sugrįšiu
ir jus pas save pasiimsiu,
kad jūs būtumėte ten,
kur aš esu.

VEIKĖJAI:

VAIKINAS
JAUNA MOTERIS
PAGYVENUSI MOTERIS

Vaikinas, kaip yra įpratęs, sėdi ant medinės kėdės.
Kėdė atsukta į žiūrovus. Jis sėdi ant kelių pasidėjęs užverstą žurnalą.
Jis neskaito jo, tik sugniaužtom rankom spaudžia prie kelių. Jis lėtai, beveik nepastebimai linguoja pirmyn atgal.
Gal jis krutina lūpas? Gal tyliai dainuoja?
Jo lūpos kruta, tikriausiai dainuoja. Mėgina išgauti kažkokius garsus. Bet nieko nesigirdi.

Vaikinas?
Juk jis tik vaikėzas. Panašus į tokį. Paauglys, vaikėzas – taip kartais vadiname jaunuolius iki dvidešimties. Bet ar jis neatrodo vyresnis? Ne, neatrodo. Gal šiek tiek vyresnis. Tik smilkiniai dar vaikiški.
Tad vadinsime jį Vaikinu.
Linguodamas vis mėgina užtraukti ar prisiminti kažkokią dainą. „Home… again… home…“
Nepavyko. Vėl pradeda iš naujo.

„Home again… home again… across… across…“
Dabar jau girdim kai kuriuos jo žodžius.

Kokia tai patalpa?
Paprasčiausias kambarys. Jame – kėdė.
Išgirdęs į durų spyną kišamą raktą Vaikinas nutyla. Greitai atsiverčia žurnalą, bet į jį nežiūri. Dabar jau matome: tai – „Playboy“! Senas sensacingas „Playboy“. Vaikinas sėdi ir tyli. Paskui nepraverdamas burnos sukikena ir žiūri į žurnalą.
Raktas spynoj. Durys pagaliau atrakintos. Vyriškis baltu chalatu įleidžia dvi moteris, o pats išeina. Durų nebeužrakina.
Pirmoji įėjusi moteris – eksperimento vadovė. Jai nėra trisdešimties. O gal? Ne, jai tikrai nėra trisdešimties. Eksperimento vadovei tiek tikrai neduotum.
Kodėl tas vyriškis išėjęs neužrakino durų? Jis, ko gero, sėdi anapus durų ir laukia. Ten tikriausiai stovi kėdė. Bet mes to nematom.
Vyresnioji moteris, įėjusi jaunesniajai iš paskos, gerokai vyresnė. Netrukus ji pati pasakys, kiek jai metų.
Eksperimento vadovės, jaunesnės moters, vardas Lisbetė. Jai tikrai dar nėra trisdešimties. Lisbetė neryžtingai prieina prie Vaikino, iš šono pasižiūri į jį ir beveik droviai klausia.

LISBETĖ. Kaip tu jautiesi?

VAIKINAS. Mmm…

LISBETĖ (greitomis nedrąsiai brūkšteli delnu jam per skruostą). Juk tu nebeketini griebtis to paties? Juk taip, mielasis?

VAIKINAS. Manęs niekas nuo to nesulaikys. Aš juk pažadėjau Valiui.

LISBETĖ. Ir tai svarbiau už mano prašymą?

VAIKINAS. Valius man padėjo viską suvokti, sujungti į viena. Aš jo nenuvilsiu.

LISBETĖ. Tu supranti, kaip mane liūdini? Aš prašau ne tik dėl savęs, prašau dėl visų.

VAIKINAS (žvelgdamas į ją). Tokio kaip jis aš negaliu nuvilti. Negaliu!

LISBETĖ. Tu nori viską sužlugdyti. Nori pakenkti, ypač man?

VAIKINAS (nedrąsiai, beveik droviai nusišypso, nors toj šypsenoj esama ir šiek tiek triumfo). Jis vėl su manim, jis sugrįžo. Tu niekad šito nesuprasi. Ir manęs niekas nesulaikys.

LISBETĖ (tylėdama ilgokai žiūri į jį, susitvardžius ar nusiminus? Nusigręžusi atsisėda ant kėdės). Aš velniškai dėkinga tau!

Pastorė tyliai prieina prie rampos, kalba žiūrovams ramiai ir dalykiškai.

PASTORĖ. Tą vakarą aš mačiau jį pirmą ir paskutinį kartą. Man buvo keturiasdešimt devyneri. Dabar – šešiasdešimt dveji. Tada buvau valstybinės švedų bažnyčios pastorė. Dabar jau ne. Mano apsisprendimą šiek tiek paveikė ir tai, kas atsitiko… prieš kiek metų?.. Jau prieš trylika. Tąsyk paskambino Lisbetė, eksperimento vadovė, atsakinga už tą universiteto projektą. Ji prašė pagalbos. Tai buvo pirmas mūsų pokalbis per ketverius to eksperimento metus. Gana griežtai paklausiau, negi ji tik dabar pasigedo teologės pagalbos, kad galėtų įvertinti tuos savo bandomuosius kaip jūrų kiaulytes. Ji prisipažino patekusi į tikrą pragarą, įstaigos vadovai nepatenkinti, ji prašanti pagalbos.

Vaikinas vėl tyliai sukikena. Kas jį prajuokino? Tikriausiai tai, ką skaito. Lisbetė beviltiškai, bet ramiai žiūri į jį. Ji sėdi ant savo kėdės. Jai, suprantama, skirta atskira kėdė, juk čia – kambarys, o kambaryje turi būti kėdė ir jai. Vaikinas sukikena dar garsiau.

PASTORĖ. Kai ji man pasiskundė, pagalvojau: niekas mūsų taip negąsdina, kaip prievarta be priežasties. Ji atsiranda nežinia iš kur. O tą kitą, įprastą prievartą, mes lyg ir suprantam. Ir apsiraminam. Jis nužudė du nekaltus žmones. Būtų turėjęs nors kokį seksualinį motyvą, o dabar – nieko. (Pauzė.) Jis pasakė: „Kodėl turėčiau netikėti, kad Valius prisikėlė? Juk aš jį mačiau!“ Dar pamaniau: kokia nesąmonė! Taigi visas jų eksperimentas žlugo. O gal kaip tik išsisprendė? (Pauzė.) Lisbetė, kaip mokslininkė, buvo atsakinga už eksperimentinę grupę – universitete ir šioje specialioje įstaigoje. Vaikinas čia buvo uždarytas neribotam laikui. Suimtas po kelionės traukiniu į senelio namus, kažkur ten šiaurėje, Vesterboteno krašte. Po jo senelio mirties namą nupirko viena pagyvenusi pora. Niekas nežino, kaip ten iš tikrųjų buvo, gal jis mėgino ką nors išsiaiškinti su jais, jie, matyt, supykę liepė išsinešdinti. Tas praradęs savitvardą stvėrė kažkokį vamzdį ir abudu užmušė. Paskui išvilko į lauką, susodino pusnyne priešais namą, rankas sudėjo taip, kad atrodytų, jog tie žmonės sėdi apsikabinę, ir tiek. Pats nemėgino bėgti, sėdėjo miegamajam ir laukė žiūrėdamas pro langą. Ypatingas mentalinis sutrikimas. Nuo tada jis čia ir uždarytas, o juk atrodė švelnus, kuklus vaikinas. Po kurio laiko pabėgo iš šitos įstaigos. Vėl į šiaurę. Mėgino nusižudyti padegęs senelio namą. Atrodo, tas namas jį buvo kažkaip keistai apsėdęs.
Ypatingas protinis sutrikimas.
Jo liga ypač paūmėjo po to eksperimento su katinu. Bet viskas pagaliau žlugo, Lisbetė tada ir paskambino. Raudojo, žliumbė man į telefono ragelį, lyg būtų pasaulis sugriuvęs. Argi ne taip?

Lisbetė žiūri priešais save ir tyli.

PASTORĖ. Lisbete, argi ne taip? Viskas apvirto aukštyn kojom. Universitetui, tau?

Lisbetė neatsako.

PASTORĖ. Ištisa prievartos grandinė, jokie galai ten nesuėjo. Kai su juo susitikau, jis prieš tris dienas vėl buvo mėginęs nužudyti žmogų, uždarytą toje pačioje įstaigoje – suvarė jam į pilvą žirkles. O dar po dienos nugalabijo katiną ir pats mėgino nusižudyti. (Pauzė.) Anksčiau pastoriams būdavo nelengva. Reikėdavo patiems viską gerai apmąstyti, įsigilinti ir nesuklysti. Neturėjom jokių tinkamų knygų, kaip teologiškai paaiškinti prievartą be aiškios priežasties. Kai paskambino Lisbetė, aš taip ir pasakiau. (Pauzė.) Tada jis mėgino nusižudyti, ir dar tokiu šiurpiu būdu…

Vaikino begarsis kikenimas pereina į begarsį juoką. Pastorė nutraukia pasakojimą, ramiai žiūri į Vaikiną ir laukia. Vaikinas pirštu rodo į seną mielą „Playboy“ žurnalą, tarsi nori kažką prisiminti, atkreipti dėmesį ar tiesiog ją pertraukti. Jis kalba entuziastingai, susižavėjęs.

VAIKINAS. O čia tai bent! Dėjo kaip reikiant. Nepakartojamai. Tas bičas norėjo smaukytis. Nuleido kelnes, paėmė pimpalą gulėdamas lovoj. O pimpalas, matyt, kitokios nuomonės, susitraukęs, murkso nuknabinęs galvą – tikras bėdžius, lyg būtų svetimas. O nuo pimpalo – dar toks burbulas su žodžiais, lyg šis galėtų kalbėti, bet, pasirodo, gali, verkšlendamas sako tam bičui: „Tik ne šį vakarą, mielasis. Man taip skauda galvą!“

LISBETĖ (negarsiai). Be reikalo maivaisi prieš pastorę. Nemanyk, ji dėl to nenualps. Ji tikrai supratinga, man regis. (Pauzė.) Ir net labai.

VAIKINAS (triumfuodamas). „Tik ne šį vakarą, mielasis. Man taip skauda galvą.“ Klasė!

LISBETĖ (negarsiai). Aš nesuprantu, kaip tu nesupranti, kokia esu nusiminus. Ar suvoki, kad man dabar liūdna?

VAIKINAS (patylėjęs, nesąmoningai pakartoja). Klasiška…

PASTORĖ (vėl atsigręžusi į žiūrovus). Ketverius metus tylėjo kaip žemė, ir staiga jai prireikė mano pagalbos. (Patylėjusi.) Atvirai sakant, aš nekenčiau jo, nors dar nebuvau mačius. Paskui mes susitikom. Dar vėliau aš atsisakiau pastorės tarnybos. Nors kaip tik tada galbūt pasijutau esanti pastorė. (Patyli.) Keista. (Pauzė.) Naktį sugrįžusi kai ką užsirašiau, pasižymėjau, kas atrodė svarbu. Ką prisiminiau. Ten parašyta: „Valius, esą, pasakęs jam, kad iš atleidimo nereikia tikėtis naudos. Senelio namas. Sniegas, paukščiai šermukšnyje. Varles reikia globoti“. (Vėl patyli.) Štai tokia santraukėlė. (Patyli.) Išvakarėse prieš mums susitinkant jis paėmė plastikinį pirkinių maišelį, užsimovė ant galvos, atsigulė į lovą, šalia pasidėjo nugalabytą katiną taip, lyg norėtų matyti jo snukutį, o dešine ranka sugniaužė plastiko maišelį, kad į jį nebepatektų oro. Bet jis, matyt, ilgai nebeištvėrė, dar ir dar kartą bandė, kita ranka taip daužė sieną, kad net krumplius susigurino. Prižiūrėtojas išgirdo keistus garsus – suprato, kad kažkas negerai.

VAIKINAS (negarsiai). „Ne šį vakarą, mielasis. Man taip skauda galvą.“

PASTORĖ. Kai mane įšventino pastore, aš dar aštuoniolika metų nežinojau, ar tikrai esu tikinti. Bet man tai netrukdė. Tas Vaikinas pavadino mane amatininke – pastore, kuri gauna algą, bet netiki. Man atrodė, jis truputį klydo. Vėliau, po mūsų vakaro, o gal dar mums bendraujant, aš pradėjau suvokti, kas yra stebuklas. Stebuklas ir meilė. Dėl to ir negalėjau toliau būti pastore. (Patyli.) Iš tiesų, kaip viskas kvaila. (Vėl pauzė.) Net dabar neįsivaizduoju, ką jis tuomet jautė, ką išgyveno ir ką norėjo pasakyti. Bet man tai pravertė per tuos trylika metų. Tikiuosi, jog taip bus ir toliau, kol būsiu gyva. (Pauzė.) Net kvantinė fizika nėra taip toli pažengusi, fizikai mąsto daug racionaliau. Gal ir jis panašiai galvojo, kai užsiminė man apie lūšies valandą. (Pauzė.) Prižiūrėtojas tada įėjęs sutrukdė jam. Katinas buvo nebegyvas. Tai buvo priešpaskutinis Vaikino bandymas nusižudyti. Tada mačiau jį pirmą ir vienintelį kartą, tarp nepavykusios ir galiausiai pavykusios savižudybės.

VAIKINAS (monotoniškai). Ne šį vakarą. Man skauda galvą.

PASTORĖ. Ar mes galim pradėti, kaip manai?

VAIKINAS. Tik ne šį vakarą.

LISBETĖ. Tu prastai jautiesi?

PASTORĖ. Sakyk, jei tau blogai.

LISBETĖ (Pastorei). Aš tikrai prastai jaučiuosi – gal bent tai tave pradžiugins.

VAIKINAS. Man skauda. Bet Valiaus aš dėl to nekaltinu. Jis viską suprato, tik man ilgai nieko nesakė.

PASTORĖ. Jeigu nenori kalbėti, mes galime atidėti. Aš palauksiu. Kitąkart susitiksim. Neketinu tavęs versti. Viskas priklauso nuo tavo valios.

VAIKINAS. Tai prašom, įeikit! Smagu jus matyti… ne, ne, prašom drąsiau. Įeikite, sėskite!

LISBETĖ. Kad mes jau čia, mielasis. Mes jau viduje.

VAIKINAS. O aš pagal savo valią galiu vaizduotis taip: iš pradžių jūs pasibeldžiate. Aš prieinu, pasižiūriu. Nustembu, bet nutaisau malonią šypseną. Kišenėj neskubėdamas surandu raktą, atrakinu duris. Ir ką aš pamatau, pirmiausia – Lisbetę, mūsų mieliausiąją. Ji su mumis, gyvuliais, atlieka savo ypatingą eksperimentą. O šalia jos – maloni dama su kryželiu ant krūtinės, seksi, velniškai seksi. Gal ir aš joms pasakyčiau: tik ne šį vakarą mieliausios, paskui pakviesčiau: na, tai prašom… man labai… labai malonu…

LISBETĖ. Liaukis. Būk toks geras.

VAIKINAS. Taip, futbolininkai visada stengiasi atmušti kulnu.

LISBETĖ. Na, būk toks geras.

VAIKINAS. OK.OK.

LISBETĖ. Mes žinom, kaip tu dabar jautiesi. Nors, tiesą sakant, aš nežinau, kaip tu jautiesi. Nežinau.

VAIKINAS. Puiku. Puiku.

Įsivyrauja keistoka nuotaika, priešiška, bet su kaltės jausmu, o gal tai tik bejėgiškumas. Pastorė žiūri į juos.

PASTORĖ. Gal padarykime taip: Lisbetė man viską papasakos nuo pradžių: kas buvo sumanyta, kada pradėjote savo projektą tarp universiteto ir… ir…

VAIKINAS (dalykiškai). Ir mūsų durnyno – taip mes, aktyvesni, jį vadinam.

LISBETĖ (priešiškai žvelgdama į Pastorę). Taip, mūsų universitete, psichinių ligonių priežiūros katedroj, buvo sudaryta progresyvi grupė, alternatyvi ir atsieta nuo teologijos, mes darėm ribinius tyrimus, eksperimentavom, mėginom nustatyti tam tikras ribines situacijas, pagal jas tirti, koks gali būti ateities žmogus, kokius jis arba ji turės poreikius, kur psichikos visatoje slypi juodoji skylė, toji riba tarp žmogaus ir nebe žmogaus. Tą lengviau pamatyti civilizacijos periferijoj. (Nutyla, žvelgia į Vaikiną.) Stebint štai tokius, kurių neįmanoma suprasti. (Kone piktai, Pastorei.) Beveik nužmogėjusius individus! Žinok, čia maždaug tas pats, kaip citrinos lašeliu testuoti austrę. Jeigu jos kraštai susitraukia, ji dar gyva! Tik tiek tegali pamatyti.

PASTORĖ. Ar būtina pasakoti… jam girdint?!

LISBETĖ (įsitempusi, atkakliai ir formaliai). Jam viskas OK. Jau esu jam išaiškinus. Mes čia nemeluojam. Jam viskas OK.

VAIKINAS. Taip, man viskas OK. Maždaug kaip tai austrei.

LISBETĖ. Visiems kartais tenka pajusti tą citrinos lašelį. Ir susitraukti.

PASTORĖ (patylėjusi). Gal man išeiti?

LISBETĖ. Socialinio skyriaus darbuotoja taip gal ir nekalbėtų, bet mano liežuvis aštresnis. Aš nebeturiu ko prarasti. Mes dirbome su mentaliai sutrikusiais žmonėmis, jų sutrikimai akivaizdūs, tik niekas nežino, kas juos sukelia. Esame pastebėję, kad šešios ar net aštuonios duonos riekės per dieną jiems proto neprideda.

VAIKINAS (Kad Pastorei būtų aiškiau, dviem pirštais paslaugiai parodo apskritimą). Austrė, ar ne? Kai Lisbetė užvarvina citrinos, mano viduje susitraukia kažkoks gleivėtas daiktas.

LISBETĖ (delnais užsidengusi veidą). Visa tai taip nedraugiška. Juk mudu susitarėm – vienas kitam būsime atviri ir sakysime tiesą. Tu pažadėjai, kad mudviejų čia nepainiosi.

VAIKINAS (dalykiškai). Austrė – man OK. Aš sutinku.

LISBETĖ (ištiesina nugarą). Taip, tavimi galima pasitikėti.

PASTORĖ. Būk tokia gera, pradėk nuo pradžių. Noriu žinoti, ar jis tai supranta taip pat, kaip ir tu.

LISBETĖ (įsitempusi, bet dalykiškai). Iškėlėme vieną esminį klausimą: kas yra žmogus? Kokie nežinomi faktoriai jį deformuoja? Kaip tokiam deformuotam grąžinti ankstesnę formą? Per jausmus, intelektą, solidarumą, meilę… visas rinkinys… mes pradėjom nuo nulio.

VAIKINAS. Jie pradėjo nuo Benjamino fikuso. Atnešė, pastatė.

LISBETĖ (nusiminusi). Na, kodėl tu taip, juk ne mes, o įstaigos vadovybė! Su mūsų projektu tai visai nesusiję!

VAIKINAS. Pastatė kampe beveik dvimetrinį Benjamino fikusą, tokie smulkūs, gražūs lapeliai, jie norėjo žinoti, kaip aš į jį… arba fikusas į mane reaguos.

LISBETĖ. Niekus kalbi. Tai ne mūsų sumanymas.

VAIKINAS (vis ramesniu balsu, pedagogiškai). Tas augalas, matyt, turėjo sužadinti manyje chlorofilą, jeigu jau aš – žmogus. Bet jie nebuvo tikri, kad esu to vertas. Pastatė tą krūmą, kad galėtų išsiaiškinti. Kasdien jį laisčiau, bet fikusas nuleipo, mirė. Vadinasi, buvau labai nuodingas. Nubudęs ketvirtą ryto ir įjungęs šviesą, ant grindų vis rasdavau nubirusių lapų. Kiekvieną rytą.

PASTORĖ. Tu visada pabundi ketvirtą?

VAIKINAS. Priklauso nuo vaistų. Jeigu išgeriu dvi Rohibnolio po 2 mg ir vieną Lergigano, miegu iki septintos. O jeigu tik vieno Rohibnolio – iki ketvirtos. O Valius tai buvo miegpuvys. Panašus į lūšį, o lūšys gali miegoti dvidešimt vieną valandą per parą, paskui tris valandas medžioja, valandą ėda, tada vėl miega. Po velnių, kad aš taip galėčiau.

LISBETĖ. Man čia susidaro dvidešimt penkios valandos per parą. Bet para – tik dvidešimt keturios.

VAIKINAS (nustebęs). Na, taip. Ta dvidešimt penktoji valanda tikriausiai jau yra už paros ribų. (Patyli.) Tai kokia čia ta valanda? (Pauzė.) Ar ji šioje, ar kitoje paros pusėje? Gal kur nors netoli. (Sukikena be garso.) Gydytoja sakė: „Tai ir parodo, kad esi protiškai sutrikęs. Ir net labai rimtai! Pusnyne susodinai tuodu apsikabinusius.“ Štai taip. Ir ką tu pasakysi? (Pauzė.) Aš nuolankiai dėkingas. (Pauzė.) Pirmai pusei nakties išgeriu Rohibnolio, o antrai – Lergigano. Tada suveikia. O Valius miegodavo be jokių vaistų. Su Valium man sekėsi kitaip negu su tuo Benjamino fikusu.

LISBETĖ. Tą fikusą čia atgabeno ne universitetas, o Valių tikrai parūpinom mes. Nusišnekėjai apie chlorofilą. Tai nepriklausė.

PASTORĖ. Kam nepriklausė?

LISBETĖ. Eksperimentui.

VAIKINAS. Man rodos, jie norėjo mane testuoti, patikrinti, ar dar esu žmogus, ir atnešė man tą krūmą. O jis čia neištvėrė. Kai atsibusdavau, aplinkui būdavo pribirę lapų. (Pauzė.) Jie tokius, kaip mes, čia visaip testuoja.

LISBETĖ. O tau velniškai linksma, smagu, ar ne?

VAIKINAS. Testuoja, taip. Aš jau žinau. Jei chlorofilo nėra, tu ne toks, kaip visi. Kitas įrodymas, kad tuodu palikau pusnyne apsikabinusius. Ar ne? O ko jie įsikraustė į mano senelio namus? Man tai sukėlė hard feelings, bet apie tai jie net girdėti nesiteikė. (Niekinamai sukikena.) Gydytojai visada nustato, koks tu esi. Sutrikęs! Nenormalus!

PASTORĖ. O kaip tu manai, kas tu esi?

VAIKINAS. Aš… vis dėlto… gal ir žmogus, kad ir šioks toks. (Pauzė.) Sumauti tie įrodymai! (Suraukia kaktą ir beviltiškai papurto galvą.) Aš kiekvieną rytą rinkdavau ir suskaičiuodavau tuos nukritusius lapus. O jie – tuoj savo išvadas. (Pauzė.) Va čia – ir vėl velnioniškai kandžiai. (Rodo į „Playboy“. Iš tikrųjų jis neatsivertė naujo puslapio ir nežiūri į tai, ką rodo.) Panelė sau guli prie jūros. O šalia toks tipas. Panelė su bikiniu, tas tipas – lyg ir su pastoriaus švarku ir su tokia skrybėle, jis tuoj išteps ją kremu nuo saulės. Jau įkišo ranką už bikinio ir tepa jai putę. O ta kad nustebus, kad išplėtus akis, net mėgina stotis… va šitaip. Šventuolis jai sako: „Negali žinoti, į kurią vietą tau pažvelgs Saulutė, vadinama Broliu!“ Cool!

PASTORĖ. Spėju, kad ten – brolis benediktinas.

VAIKINAS. Taip, jis panašus į vienuolį. Ir tu skaitai „Pleibojų“?

PASTORĖ. Ne, bet atskiriu vienuolį iš jo skrybėlės. (Pažvelgia į žurnalą.) Ne, čia, pasirodo, pranciškonas! Kaip aš čia taip kvailai… „Brolis Saulė!“ – taigi Pranciškus.

VAIKINAS. Šneka apie Brolį Saulę – bent parodytų graviūrą.

PASTORĖ. Švedų bažnyčioj daugiau graviūrų negu žodžių.

VAIKINAS (jau žiūri į ją su tam tikra pagarba). O velnias.

LISBETĖ. A. Jokie augalai nėra susiję su mūsų eksperimentu. B. Mes tavęs netestavom, ar esi žmogus. Tai jie atnešė fikusą į tavo kambarį ir…

VAIKINAS. Į mano celę, kaip mes vadinam. Ar ne? „Austrė.“ „Celė.“ OK.

LISBETĖ. Tebūnie celė. Šiaip ar taip, universitetas su tuo fikusu nieko bendra neturi. Universitete idiotų nėra. Bent jau pas mus. Beje, tu pats prasitarei, kad kito fikuso nenori, numarinai belaistydamas, ir gana.

VAIKINAS (spigiai). Aš laisčiau, kaip man buvo nurodyta! (Ramiau.) Jis nudžiūvo, vos tik prie jo prisiartinau. Numetė septyniasdešimt keturis lapus. Suskaičiavau visus iki vieno. Stiebą, nors ir be lapų, norėjau pasilikti, bet neleido.

LISBETĖ (ramiai). Jis buvo miręs. (Pauzė.) Miręs!

VAIKINAS. Visi medžiai rudenį numeta lapus. Pavasarį gal būtų išleidęs naujus.

LISBETĖ. Benjamino fikusas? Kambarinis?

VAIKINAS (po ilgokos pauzės, atkakliai). Negali žinoti, į kurią vietą tau pažvelgs Saulutė, vadinama Broliu.

LISBETĖ (pabrėždama, akcentuodama). Valius – taip pat – negyvas.

VAIKINAS (mįslingai šypsosi). Tik tiek ir težinai. Neturi supratimo, kur Brolis Saulė tau gali pažvelgti. Nee.

PASTORĖ. Būkit malonūs, paaiškinkit man tą eksperimentą nuo pradžių.

VAIKINAS. Kodėl jūs tai vadinat eksperimentu? Mes nežinojom, kad tai – eksperimentas. Man jau skauda galvą nuo to jūsų žodžio „eksperimentas“. (Pauzė.) OK. Ne šį vakarą, mielasis.

Lisbetė prieina prie durų, atidaro. Ten Prižiūrėtojas klausiamai pasižiūri į ją. Ji vėl uždaro duris.

LISBETĖ. Apie tai tu gavai PM, pro memoria. Mudu čia sėdėjom vienu du. Sykiu perskaitėm.

VAIKINAS (abejingai žvelgia į duris). Tu išsigandai? Juk jis ten sėdi.

LISBETĖ. Aš nieko nebijau. Jau esu tau įrodžius.

VAIKINAS (negarsiai). Aha. Mat kaip. (Pauzė.) Taip, taip. Su katinu kažkaip ramiau. Taip. Tikrai.

LISBETĖ (berdama žodžius, labai dalykiškai). Universitete alternatyvi grupė… bet aš čia smulkiau nepasakosiu… trumpai šnekant, buvo kilęs sumanymas atlikti bandymus su gyvūnais, kuriuos prižiūrėtų ilgam laikui nuteisti nusikaltėliai, mentaliai sutrikę pacientai arba pensininkai, gyvenantys senelių namuose, visų jų problemos buvo tam tikra prasme tos pačios.

VAIKINAS. Visi priklausė vienai grupei.

LISBETĖ. Tai jau ne. Tik tos pačios problemos. Mes užmezgėm ryšį su teologais. (Pauzė.) Eksperimento dalyviams leidom globoti kokį nors gyvūną, stebėjom, ar tai gali pakeisti jų asmenybę. Norėjom restauruoti jų žmogiškumą. Tokie testai buvo atliekami ir Amerikoj. Bet iš tiesų – tai kinų idėja.

VAIKINAS. Toj pro memorijoj buvo parašyta, kad prostitutės vėl pasidaro geros ir švelnesnės, kai gauna pažaisti su lėlėm.

LISBETĖ. Kodėl tu viską niekini ir naikini?

VAIKINAS. Ten tikrai taip buvo parašyta!

LISBETĖ. Tikrai taip nebuvo.

VAIKINAS. Žinoma, kad buvo! Nuo dulkinimo jos buvo praradusios jausmus ir pasidariusios…

LISBETĖ (susitvardžiusi). Po revoliucijos, na, kai žlugo Čiang Kai–ši… Patylėk! Tai svarbu! (Pauzė.) Kinijoj buvo privisę milijonai prostitučių. Jos buvo viską praradusios. Švelnumą, jausmus. Vaikiškumą. O Mao surinko jas į moterų lagerius, norėjo sugrąžinti joms vaikystę, liepė žaisti su lėlėm, mėgino restauruoti vaikiškumą…

VAIKINAS. Kokia laimė, kad tu neatsidūrei tarp tokių kekšių. Mes tau buvome kekšės. Tokie kaip aš.

LISBETĖ (negarsiai). Kodėl tu vis nori mane įžeidinėti? Įskaudinti mane.

VAIKINAS (pažvelgęs į ją). Niekad nežinai, kur Brolis Saulė tau pažvelgs.

PASTORĖ. Taigi tau buvo leista turėti katiną. Na, susivaldykite… būkite tokie geri.

LISBETĖ (labai dalykiškai). Mes buvom sumanę, kad eksperimentinė grupė, iš dešimties asmenų, gaus globoti katę. Kita, kontrolinė grupė, iš tiek pat asmenų, kačių neglobos.

VAIKINAS (beveik draugiškai – Pastorei). Tas Eriksonas, kuriam suvariau į pilvą žirkles, ir buvo iš kontrolinės grupės. Jis nieko neturėjo, negavo. Gal dėl to ir pasidarė toks trenktas.

LISBETĖ. Aš irgi pasijusčiau nesava, jei man į pilvą suvarytų žirkles. Tarp kitko, mes manėm, kad ir kontrolinė grupė gali atskleisti vertingų rezultatų, kitokių negu tie, kurie gavo gyvūną.

VAIKINAS. Bet kaip?! Kaip?!

LISBETĖ. Jau vien tai, kad jie nieko neturi… jų reakcija… Tai irgi nemaža pasako.

VAIKINAS. Kai kurie iš tos grupės, kiek žinau, surado būdą gauti sliekų. Panašiai kaip narkotikų. Velniškai slaptai. (Pauzė.) Aš čia pajuokavau. (Pauzė.) Bet tas Eriksonas tikrai norėjo katino.

Lisbetė ilgokai žiūri į jį, paskui draugiškai sako.

LISBETĖ. Gal paaiškintum gerbiamai mūsų viešniai, kodėl pavadinai jį Valium? Kitaip viešnia čia nieko nesupras.

VAIKINAS (staiga pašoka, apverčia kėdę ir rėkte išrėkia). Prakeikta kalė, ne tavo reikalas, eik tu po velnių. Tai tau reikėjo suvaryti tas žirkles!

Puola prie durų, staiga atidaro jas, o ten Prižiūrėtojas sėdi ant kėdės, žiūri abejingai, net nepasijudina. Vaikinas ramiai uždaro duris, priglaudžia prie jų kaktą, paskui atsisėda ant grindų, nugara atsiremdamas į duris, dabar jis ramus.

VAIKINAS. Kai gauni katiną, turi įrodyti, kad esi patikimas. Jau šio to vertas. Visais atžvilgiais patikimas, o tie, iš kitos grupės, nepatikimi. (Pauzė.) Su žmonėm negalima taip elgtis.

PASTORĖ. Kodėl tu jį pavadinai Valium? Papasakok. Lisbetė sako, kad kitaip aš nieko nesuprasiu.

VAIKINAS. Senelio garbei. Jis buvo Peras Valfridas. Mes jį vadinom Valium.

PASTORĖ. Tai kodėl taip supykai?

VAIKINAS (nusijuokęs, vėl surimtėja). „Aš nuolankiai dėkingas“ – taip senelis sakydavo.

LISBETĖ. Jis buvo Tėviškės draugijos pamokslininkas, tik neįšventintas.

VAIKINAS (pavargusiu balsu). Gal tu palik jį ramybėj.

PASTORĖ. Taip. Gal taip ir geriau, Lisbete. Palikim jį ramybėj. Aš tenorėjau sužinoti, kodėl taip pavadinai katiną.

VAIKINAS. Ne, jis nebuvo toks pastorius amatininkas, kaip tu. Jis nusimanė apie „Spitfires“, naikintuvus. (Negarsiai niūniuoja.) Ir apie gyvūnus.

PASTORĖ. Ar anksčiau esi globojęs kokį nors gyvūną? Dar prieš Valių?

VAIKINAS (blaiviai). Esu, varles.

PASTORĖ. O kur jas laikei?

VAIKINAS (savikritiškai). Aš jų nelaikiau. Varlių niekas uždaręs nelaiko. Jos gyveno šaltiny, pakalnėj, prie senelio namų.

PASTORĖ. Aš klausiau, ar esi globojęs kokį nors gyvūną.

VAIKINAS. Jo.

PASTORĖ. Gerai, ir kaip tu jas globojai, ką joms darei?

VAIKINAS. Aš jas gyniau.

PASTORĖ. Gynei – nuo ko?

VAIKINAS (piktai). Aš jas apgindavau. Gyniau! Negi nesupranti?

PASTORĖ. Taip, bet… kas iš to, kad man šitaip aiškini. Turėtum padėti, kad suprasčiau. Ką tu darydavai jas „gindamas“?

VAIKINAS. Gal bus nelengva, bet pamėginsiu. Daug kas priklauso nuo žmogaus, reikia joms pajusti atsakomybę, o ne kaltinti. Kai nori, viskas įmanoma.

PASTORĖ. O nuo ko tu jas gindavai?

VAIKINAS. Kad ir nuo tokių kaip mano mama. Ji ten buvo atvažiavus tik kartą, iš pradžių atrodė tokia keista, net padėjo prinešti vandens. Ji ir ištraukė visas varles, aš puoliau jų gelbėti. (Pauzė. Prunkšteli mėgdžiodamas motiną.) „Dar jis čia man pliurps!“ Per pusdienį – kokią dešimtį būtų pražudžius. Ji tokia… tokia neįmanoma…

PASTORĖ. O kokį ten lagaminą ji norėjo pasiimti?

VAIKINAS. Jis buvo pilnas laiškų. Tikriausiai nuo kokio seno kavalieriaus.

PASTORĖ. Tai Valius buvo pirmas tavo katinas? Kuris tik tau priklausė?

VAIKINAS. Taip.

LISBETĖ. Bet mūsų eksperimento anketoje parašei, kad esi prityręs gyvūnų globėjas.

VAIKINAS. Taip, juk aš globojau varles.

LISBETĖ. Taip. Tu globojai varles. Aš tai suprantu, ir kiti supranta.

VAIKINAS (numykia). Nee.

PASTORĖ. Gal bus ne į temą… bet, Lisbete, kaip jūs galėjot katiną, judrų padarą, uždaryti tokiam kambary? Tai beveik panašu į gyvulėlio kankinimą.

VAIKINAS (nedrąsiai). Kodėl? (Pauzė.) Mes, kaip ekspertai, manom, kad sunkiausi tik pirmieji metai.

LISBETĖ (Pastorei, piktai). Na, ką gi… Visų pirma, manėme, kad toks eksperimentinis katinas gaus pačią geriausią priežiūrą, kokios niekur kitur nebūtų sulaukęs. O antra, čia yra kiemas pasivaikščiojimui, ten katiną ir buvo galima išleisti – kasdien mažiausiai valanda gryname ore.

VAIKINAS. Dėl katino kailio.

LISBETĖ. Ir dėl kailio taip pat. Pagaliau – trečia – katinas tebuvo šešių mėnesių, kai jį atnešėm, nekastruotas, mes, kaip reikalaujama, atlikom operaciją, kai katinui suėjo vienuolika ar dvylika mėnesių. Tada ir iškastravom. Tai labai palengvina viduje laikomo katino gyvenimą, o tu čia kažką… Paistai apie kailį! Man rodos, tu tik stengiesi viską sugadinti, ir velniškai netikusiais būdais!

VAIKINAS. Tai ne aš, o jūs! Jūs! Aš nenorėjau, kad jis būtų išromytas!

LISBETĖ. Nerėkalok! Ramiai sakyk, ką nori pasakyti!

VAIKINAS. Aš nenorėjau, kad Valius būtų išromytas! Jis pats to norėjo! Jis man pasisakė!

PASTORĖ. Jis pats tau pasakė? Jis net kalbėdavo su tavim?

VAIKINAS. Dėl to mudu ardėmės čia visą mėnesį

! Pasidarėm priešai! Visą savaitę neištarėm viens kitam nė žodžio! Buvo velniškai bjauru! Valius pasakė: „Tegul mane romija, nes taip – verčiau negyventi, tikra kančia. Gyvūno kankinimas! Argi įmanoma ištverti!“

LISBETĖ. Raminkis. Ramiau. Apsiramink!

VAIKINAS. Tada aš Valiui pasakiau: „Tai būtų nusikaltimas prieš gamtą! Prieš patį Viešpatį Dievą.“

PASTORĖ. Prieš Dievą? Kodėl? Kodėl taip manai?

VAIKINAS. Dievas sukūrė mus tokius, kokie esam, tai ko čia gėdytis, atsiprašinėti, visaip graužtis. Ir dar leistis, kad tau darytų operaciją. Bet Valius sakė, kad tokio buvimo jis jau nebeištvers. „Guliu skruzdėlyne,“ sakė, „užmigti negaliu.“ Gulėdavo ir galvodavo – vis apie tą patį. Lyg skruzdėlių apniktas. Įsivaizduodavo, kaip smagu būtų pasidulkinti. Per ištisas dienas va šitaip. Jis pats man sakė! Viską žinau!

LISBETĖ. OK. Taip sakė. O tu ką Valiui atsakei?

VAIKINAS (patyli, spoksodamas priešais save, paskui nedrąsiai aiškina). Aš jam pasakiau: „Valiau, pizė – tai dar ne visas pasaulis. Turėtų būti ir dar kažkas.“

LISBETĖ. Ar galėtum tą „Pleibojų“ padėti kur nors toliau, bent kol turim svečių? Juk mes ir kalbame apie tą kažką.

VAIKINAS. Ir Valius galbūt manęs klausė: „Kas ten su kuo dulkinasi tam tavo „Pleibojuje“? Ne, šito jis neklausė.

PASTORĖ. Tu prastai jautiesi? Gal ko nors atnešti?

VAIKINAS. Siaubas. Baisu, maniau, kad jis įsibėgės ir trenks galva į sieną. Žiauru, kai matai, kaip kankinasi tas, kurį myli. Tiesiog nežmoniška. (Pauzė.) Ne, aš jaučiuosi gerai. Gal tik išalkęs.

PASTORĖ. Išalkęs?

VAIKINAS. Ne, toks jausmas. Beveik kaip tąsyk.

PASTORĖ. Tu nori valgyti?

VAIKINAS. Ne, aš neseniai valgiau. Ne šį vakarą, mielasis. Man taip skauda galvą. Tu tikriausiai niekada nesijautei kaip Valius. Lyg būtum skruzdėlyne.

PASTORĖ. Ne… nepasakyčiau, gal…

VAIKINAS. Ne, tau, kaip pastorei, taip tikriausiai neatsitinka.

PASTORĖ. Atsitinka, kodėl?.. Bet juk to galima ir neparodyti.

VAIKINAS (šiek tiek sutrikęs). Neparodyti? (Pauzė.) Na, tu ir keistuolė. Net nežinai, kas tai yra. Ir manai, kad esi šventesnė. (Pauzė.) Nei Valius, nei aš – mes nieko nesprendėm. Mes tik šiaip kalbėjom. Bet vieną rytą atėjo ir išsinešė jį. Išromijo. O mes dar nebuvom baigę šios temos. Aš Valiui rėkiau – jie atims iš tavęs dalelytę žmogaus, mes turim apginti tą dalelytę, nors ir gulėtum skruzdėlyne, ginti teisę būti žmogumi. O Valius aiškino, kad kitaip jis tik lakstys po kambarį ir myš ant kiekvieno kampo, kils velniškas kvapas, tada aš jam pasakiau: „Valiau, mudu stengsimės padėti viens kitam! Kai nebeištversim, kalbėsimės, raminsim viens kitą, ką nors sugalvosim, man nusišvilpt, kad čia viską apmyši, suprasiu, kodėl tu taip, aš su tavim solidarus, esam ir būsim kartu, nepasiduosim.“ Mudu jau buvom beveik susitarę. (Pauzė.) Jis buvo velniškai taktiškas – nė karto manęs nepaklausė apie tuos du pusnyne prie senelio namo. (Pauzė.) Aš jam būčiau padėjęs. O tie gyvatės atėjo, pasiėmė, išromijo vargšą, nei manęs, nei jo atsiklausė. Tai, vadinasi, žmonės! Gyvatės!

LISBETĖ. O nieko nedaryti – taip pat gyvūno kankinimas. Po to katinas gavo ypatingų privilegijų. Specialų ėdalą. Ir net specialią uždengtą dėžę kampe, kad galėtų miegoti, tu pats to prašei, reikalavai, ir nieko nepaaiškinai.

VAIKINAS. Valius man sakė, kad jis to norėtų. Po tos operacijos jam buvo gėda, jis nebenorėjo rodytis. Net man. Net man!

PASTORĖ. Tu čia vis kartoji… „jis sakė“, „pasakė“… man rodos, aš tave suprantu… bet kaip jis iš tikrųjų su tavim kalbėdavo?

VAIKINAS. Kalbėjo, ir tiek. Ko čia nesuprasti?

PASTORĖ. Bet, mielasis, katinai juk nekalba.

VAIKINAS. Katinai juk nekalba. Tokios kaip tu tik tiek ir tegali išstenėti! Paistai visokį šūdą apie Dievą, nors nesi girdėjus nė vieno jo žodžio. Tas tavo Dievas net be uodegos. Valius bent jau turėjo uodegą, tai gali pamatyti net ir tokia bukagalvė kaip tu. Valius man šnekėdavo ir šneka. Ištisai. Pasako daugybę dalykų. (Pauzė.) O ji išstenėjo tokią nesąmonę!

LISBETĖ. Valius nebekalba. Jis nebegyvas.

VAIKINAS. Ne! (Dusliai sukikena.) „Aš nuolankiai dėkingas.“

PASTORĖ. Valius jau miręs. O Dievas gyvas.

LISBETĖ. Gyvas?

Vaikino lūpose pasirodo mįslinga šypsenėlė, kurią jis stengiasi užgniaužti, bet jam nepavyksta, triumfuodamas paploja sau per kelius, paskui nusiramina, sėdi ramiai.

VAIKINAS. Aš nuolankiai dėkingas! Sakydavo senelis, kai gaudavo pilsnerio.

PASTORĖ. Vadinasi… man kažkas neaišku… vadinasi, jis buvo pamokslininkas?

VAIKINAS. „Aš nuolankiai dėkingas.“ (Susitelkęs.) Jis sakydavo pamokslus Tėviškės draugijoj, apylinkė buvo didelė, bet jis neturėdavo pinigų autobusui, važinėdavo dviračiu; jis ir miške dirbo, dar buvo duobkasys. Kitaip mes negalėjom pragyventi. Su juo būdavo smagu, kai jis kasdavo duobę. Jis norėdavo, kad aš sėdėčiau ant duobės krašto, kad turėtų su kuo pasišnekėti. Kai užsimanydavo gerti, aš turėdavau nueiti prie jo kuprinės ir atnešti butelį pilsnerio, bet taip, kad joks parapijietis to nepastebėtų. Paduodavau jam butelį, o senelis apsidžiaugęs sakydavo: „Aš nuolankiai dėkingas!“

LISBETĖ. Klausyk, galiu paklausti vieno dalyko?

VAIKINAS. Ne.

LISBETĖ. Tegul bus, kaip tu nori. Tik aš neketinu tavęs prarasti.

Pauzė.

PASTORĖ. Tu ir tavo katinas – judu niekada nebuvot susipykę?

VAIKINAS (karštai). Jis niekada nė žodžiu neužsiminė apie tuos du, kurie liko pusnyne! Būdamas su juo aš niekada nesijaučiau kaltas!

PASTORĖ. Ak, šitaip. Ir jūs niekada nebuvot susipykę?

VAIKINAS. Buvom, žinoma. Kai užsigeidė gyvos pelės Kalėdų proga!

LISBETĖ. „Kalėdinės skerdienos“ – kaip juokavo šios įstaigos vadovybė.

VAIKINAS. Va, kaip tada buvo: Valius toks liūdnas murksojo kampe. Aš jo ir paklausiau, ko jis pageidautų Kalėdoms? Jis atsakė, kad norėtų tik vieno dalyko – gyvos pelės. Kad galėtų šiek tiek pažaisti, o paskui nugalabyti.

PASTORĖ. Nugalabyti… o aš maniau, kad tu iš tikrųjų myli gyvūnus.

VAIKINAS. Myliu, bet Valių – labiausiai. (Pauzė.) O jis norėjo tik vieno – gyvos pelės.

PASTORĖ. Ir gavo? O kaip tu ją gavai?

VAIKINAS. Labai paprastai. Čia įmanoma gauti bet ką, tik reikia pinigų. Penkiasdešimt kronų – parduotuvei, ir dar tris šimtus – už transportą. Kai nori, jie sugeba pasipelnyti. (Pauzė.) Man, po teisybei, tas nepatiko.

LISBETĖ. O mums – grupės vadovams – tuo labiau. Kai apie tai sužinojom. Argi čia žmogaus ugdymas. Žaisti, kankinti pelę, kad per Kalėdas kažkam būtų smagiau!

VAIKINAS. Bet tai buvo vienintelis dalykas, kurio Valius norėjo, bent jis pats man taip sakė. O jei ne, tai ne. Jis dar sakė, kad ne jis, o aš turiu nuspręsti. Jei suveiksiu tą pelę, tada OK. Valius tik man išreiškė tokį norą. Bet jeigu ją gausiu, tada jau jo reikalas, ką jis darys. Tai aš turėjau nuspręsti.

PASTORĖ. Lisbete, ir kaip šitoks eksperimentas galėjo ugdyti asmenybę?

LISBETĖ (išrėkia). Ne mes jam pristatėm tą pelę, kad jus kur galas!

VAIKINAS. Asmenybės ugdymas, man regis, susidėjo iš to, kad aš turėjau nuspręsti, ar Valius gaus savo pelę, ar ne. Ir kas būtų nutikę, jeigu aš būčiau pasakęs ne.

LISBETĖ. Baisiai nevykęs tavo mėginimas juokauti, ypač po to, kas įvyko. Suprantu, tai buvo kontroversiškas projektas. Bet mes vis dėlto ryžomės. Per tuos ketverius metus aš tikrai šio to išmokau. Atsirado, mat, guru… Tu neįsivaizduoji, kiek Sergelio aikštėj tokių vargšų, kurie padarytų bet ką, kad turėtų tokias sąlygas kaip tu. Lovą, eglutę Kalėdoms. Katiną. Asmeninę Kalėdų eglutę ir asmeninį katiną! Iš pradžių mes norėjom tą eksperimentą atlikti Kumloj, bet vadovybė nesutiko. Nuteistiesiems švelninti bausmę – šitaip pusė švedų užsimanys atsidurti už grotų! Tuo jie motyvavo!

PASTORĖ. Kodėl tu man paskambinai? (Nesulaukus atsakymo.) Ir ko jūs tikėjotės, kai jiems paskyrėte gyvūnus?

LISBETĖ. Mes pateikėm anketą, apklausėm visą pagrindinių dalyvių grupę – nuteistuosius, psichinius ligonius ir senelius. Ten, pavyzdžiui, buvo toks klausimas: ko jūs labiau norėtumėt, jeigu galėtumėt rinktis – katės ar spalvoto televizoriaus? Daugiau kaip aštuoniasdešimt penki procentai kryželiu pažymėjo katę. Universitete tai daugelį išgąsdino.

PASTORĖ. Išgąsdino?

LISBETĖ. Taip, tik ne mane. O daugelį kitų. Pasak jų – tai būtų primityvus ūkis, o ne intelektuali priežiūros įstaiga. Mums atrodė, kad gyvūnai gali šiek tiek pakeisti asmenybę, mums buvo įdomu, todėl ir atlikom šį eksperimentą.

VAIKINAS. Bet pas mus tik aš vienas gavau katiną. Nors beveik visi kryželiais pažymėjo, kad nori katės, ją gavau tik aš. Kiti gavo velniškai keistų gyvūnų – papūgų, vėžlių, dar kitokių. Jie manė, kad tai sužadins skirtingus mūsų pojūčius. Bet tik aš vienas gavau katiną.

PASTORĖ. Lisbete, kodėl? Kodėl būtent jis?

VAIKINAS. Jie manė, kad aš – prityręs gyvūnų globėjas. Jie nežinojo, kad tie gyvūnai buvo varlės. Bet man atrodo, jog aš Lisbetei atrodžiau įdomus, juk buvau velniškai protiškai sutrikęs. Tik ji nė velnio nesusigaudė. Ją tai savotiškai audrino.

LISBETĖ (ūmai įtūžus). Tu užmušei du nekaltus žmones! O ji buvo tokia maloni – net nepaklausė, kodėl!

VAIKINAS. Bet Valius labai skiriasi nuo Pastorės.

PASTORĖ. Kaip, kaip? Aš tavęs neklausiau. Tai kuo gi mes skiriamės?

VAIKINAS. Tu esi linkus klausinėti. O Valiui tai visai nerūpėjo. Va taip.

LISBETĖ. Išeina, mes turime džiaugtis, kad tu nieko daugiau neužmušei. Tik tuos du.

VAIKINAS (susikaupęs). Aš buvau prityręs gyvūnų globėjas. Ir varles globoti ne taip lengva, jos beveik visiems atrodo bjaurios, senelio šaltinyje jų buvo tikrai kokia dešimt, reikėdavo taip nuleisti kibirą, kad nė viena nepakliūtų, tą popietę, kai atvažiavo mama, ji tada taip keistai… (Pauzė.) Valius niekada neklausinėjo. Jis ir taip viską suprasdavo. (Pauzė.) Tik nepasakė, kaip čia viskas susiję.

LISBETĖ. OK. Baikim apie tai.

VAIKINAS. Jeigu tu nebūtum manęs, kaip puspročio, pažymėjus kryželiu, aš nebūčiau gavęs Valiaus. (Mįslingai sukikena nepraverdamas burnos ir nutyla.)

LISBETĖ. Gana tų pliurpalų.

VAIKINAS. Buožgalvių galima užsiauginti ir stiklainyje, iš pradžių jie turi uodegą, paskui ji kažkaip išnyksta, gali va taip paimti į saują… junti, kaip jie ten spurda. Kaip… kaip tikros varlytės. (Pauzė.) Bet mama to nesuprato. Visas jas ištraukė.

LISBETĖ. Atvirai sakant…

VAIKINAS. Ne. Atvirai sakant, Saulė kaip Brolis niekada nepažvelgs.

LISBETĖ. Per pastarąją savaitę tu iš pradžių kėsinaisi žirklėmis nužudyti Eriksoną. Paskui nugalabijai Valių. Ir dar pats mėginai pakelti prieš save ranką. Mūsų viešnia teologė čia ne šiaip sau sėdi ir gaišina laiką. Tai aš paprašiau, kad ji ateitų. Ji norėtų sužinoti, kodėl, kas atsitiko. Ne iš manęs, o iš tavęs viską sužinoti. Aš esu už tave atsakinga.

VAIKINAS. Tada ir aš noriu Kalėdoms pelės. Tu prisiimi atsakomybę, man tenka pelė.

LISBETĖ. Labai juokinga. Bet gal jau gana tų kalbų apie varles, OK?

PASTORĖ (staiga keistai užsiplieskus). Gal galėtum palikti jį ramybėj? Aš noriu išgirsti, kas jam atrodo svarbu!

LISBETĖ (pasižiūri į ją be jokios išraiškos). Vadinasi, privalau užsičiaupti? Gerai, taip ir padarysiu.

PASTORĖ. Taip ir padaryk.

LISBETĖ. Šitas bernas, šiaip ar taip, sudomino tave? O ar tu bent supranti, ką jis čia kalba?

PASTORĖ. Gal jis nesugeba tiksliai apibūdinti, ką dabar jaučia. Jis, rodos, norėtų, bet nežino, kaip tai išreikšti.

VAIKINAS. Aš pritariu Lisbetei. Pats nežinau, ką tauškiu.

PASTORĖ. Žinai, vakar buvau ligoninėj ir kalbėjau su Eriksonu. Lisbetė norėjo, kad jį aplankyčiau. Kaip niekur nieko. Jam jau geriau. Tik jis be galo nusiminęs, net keista. Perdavė tau linkėjimų, apgailestavo, kad jie atėmė iš tavęs Valių. Jis dar nežino, kad Valius nebegyvas. Nenorėjau jam to sakyti.

VAIKINAS. Gerai. (Vėl pradeda linguoti, sunerimęs.)

PASTORĖ. Jis tik kažkaip keistai paklausė… ar aš tikiu, kad kada nors jam atleisi? Šiaip ar taip, jis tavęs atsiprašo. Prašė tai perduoti.

VAIKINAS. Gerai.

PASTORĖ. Šiaip nebuvo šnekus. Iš tiesų nėra lengva matyti tavo garsaus eksperimento vaisius, Lisbete.

LISBETĖ. Negi jau taip sunku? Kruvinos pelytės vaišės, perdurtas Eriksono pilvas ir nugalabytas katinas. Aš pati matau. Mato ir šios įstaigos vadovybė. Telieka išgirsti tavo teologinį vertinimą, o aš patylėsiu. Kažkodėl visiems sunku suprasti, kodėl jis nugalabijo katiną.

Vaikinas atsistoja lyg norėdamas surikti, bet kūnas mėšlungiškai sustingęs, kumščiai sugniaužti, jis kalbės monotoniškai.

VAIKINAS. Valius nėra miręs. Taip, jis buvo nebegyvas, bet sugrįžo, kad pasiimtų mane į senelio namus. Aš jam pažadėjau. Ir niekas manęs nesulaikys. Eriksonui gali pasakyti, kad Valius nenumirė. Pasakyk jam.

PASTORĖ. Ir tu manai, kad Eriksonas tuo patikės.

VAIKINAS (atsisėdęs, labai ramiai). Aš jį pažįstu, Eriksoną. (Pauzė.) Jis tiesiog man pavydėjo. Eriksonas buvo kontrolinėj grupėj, o aš – eksperimentinėj, kaip stipriai protiškai sutrikęs vienintelis gavau globoti katiną. O tam Eriksonui tiesiog pasimaišė. Jis irgi užsimanė – ne bet kurio kito katino, o Valiaus. Jis nenorėjo pasilikti kontrolinėj grupėj. (Pauzė.) Jis sakė: „Velniai griebtų, juk aš toks pat kaip kiti!“ (Pauzė.) Valius jam atrodė velniškai gražus. Dryžuotas kaip tigras baltai rudom juostom, su balta pakakle. Jis vis norėdavo pasiskolinti Valių, bent kokiai valandai, bet jam buvo draudžiama. Prieštaravo taisyklėms, kaip sakė Lisbetė.

LISBETĖ (nebe taip karingai). Kas gi būtų buvę, jeigu eksperimentinė ir kontrolinė grupės būtų pradėjusios maišytis. Negi taip sunku suprasti?

PASTORĖ. Vadinasi, Eriksonas čia galėdavo ateiti ir pasižiūrėti į Valių?

VAIKINAS. Ne, tik per pasivaikščiojimą. Aš jį tik su pavadėliu vedžiojausi po kiemą. Iš pradžių jis taip visko bijojo, tiesiog šliauždavo, lyg paleistas iš kalėjimo. Paskui išmokiau jį lakstyt. Liuokt, liuokt! Eriksonas stovėdavo, spoksodavo. Jis tiesiog sprogo iš pavydo. Kartais prisigretinęs zyzdavo, kad paskolinčiau Valių. Nors vienam ratui! Kažkoks prakeikimas! Juk aš už viską atsakau! Stovėdavo, spoksodavo, kaip mudu bėgiojam. Arba imdavo šliumpsėti iš paskos. Valiui nepatikdavo. Kartais prieidavo ir pliurpdavo nesąmones. Jis net mėgino mane papirkti. Žadėjo mergą, jei kasdien valandai paskolinsiu Valių. Skiedė taip garsiai, kad Valius išgirdo! Man tiesiog gėda! Kasdien, kai tik mudu bėgiodavom, Eriksonas stovėdavo ir spoksodavo. Man ir matyti nereikėjo, nugara jutau. Kartais neapsikentęs pasičiupdavau Valių, ir mudu spausdavom atgal. Į celę. Košmaras. (Pauzė.) Ir kaip tokiam atleisti.

PASTORĖ (Lisbetei). Gal tą Eriksoną galima buvo priskirti kitai, ne kontrolinei grupei?

LISBETĖ. Bet mums juk reikėjo žmonių ir kontrolinei grupei, kad galėtume palyginti! Tą nusprendė visas vadovų būrys. Ne aš viena, be to, ne aš čia buvau pati viršiausia. Lengva kalbėti po laiko, kai viskas jau post factum.

VAIKINAS (susijaudinęs, negarsiai). Jis man siūlė kekšę! Valius visa tai girdėjo!

PASTORĖ. Na, tai ką man pasakyti Eriksonui?

VAIKINAS (nuolaidžiai). Kaip jis ten?

PASTORĖ. Dabar jam geriau.

VAIKINAS. Ir kaip tokiam Eriksonui galėjo nuvažiuoti stogas? Niekaip negaliu suprasti.

LISBETĖ. Taip, nuo to, ką padarei, jam tikrai nepagerėjo. Atvirkščiai.

VAIKINAS. Aš jau pastebėjau. Nujaučiau, kas gali įvykti. Mačiau – jis tikras ligonis, nenormalus. Stovi kaip stuobrys vidury kiemo ir nuo mūsų akių nenuleidžia. Įsivaizdavau, ką galvoja: „Nenoriu aš būti toj kontrolinėj grupėj. Man mirtinai reikia Valiaus. Jeigu jo negausiu, ir kitas jo neturės.“ Jis buvo beviltiškas psichas. Viskas įvyko taip greitai, kad net žioptelt nespėjau.

PASTORĖ. Ir kas gi ten taip žaibiškai įvyko?

VAIKINAS. Aš, kaip visada, laikiau Valių už pavadėlio. Mudu bėgiojom. Jau kaip ir vakaras, temsta. Mes kažkaip pasilikome trise – Eriksonas ir mudu su Valium. Bėgiojom palei mūro sieną. Aš laikau pavadėlį, o Valius tipena priekyje, iškėlęs uodegą, net jos galiukas užlinkęs į priekį. O tai reiškė, kad jis geros nuotaikos. Velniai griebtų, spjaukim į tą Eriksoną, tegul sau stovi, tegul ten vėpso! Mes dar palakstysim. Lėčiau, greičiau – tai jau Valius nuspręsdavo, jam patikdavo paliuoksėt, kartais kad pasileisdavo! O jau buvo vakaras, temo. Tada Eriksonas ir prisėlino mums už nugaros.

PASTORĖ. O tu net nepajutai?

VAIKINAS. Nepajutau. Takas ten išklotas durpėm. Eriksonas aplenkė mane, ištraukė pavadėlį, sugriebė Valių savo didelėm letenom, pasišokėjo ir permetė Valių per sieną. Keturių ar penkių metrų aukščio. Tas velniškas šuolis – ir Valiaus nebėr. Eriksonas nubėgo. O aš stoviu, rėkiu, nežinau, ką daryti. Viskas juk užrakinta.

LISBETĖ. Eriksoną jie tuoj pat atskyrė. Užrakino.

PASTORĖ. O Valius?

LISBETĖ. Manęs tuo metu nebuvo. Jie visur apieškojo. Aplinkui – miškas. Katino niekur nerado.

VAIKINAS (monotoniškai). O man Valiaus ieškoti neleido.

PASTORĖ. Kodėl?

LISBETĖ. Ir kaip jį galėjo tokios būsenos išleisti, jis net mėgino perlipti tą mūro sieną, isteriškai šaukė, rėkė. Negi nesupranti! Kas tokiam leis!

VAIKINAS (abejingai). Tai prieštaravo taisyklėms.

LISBETĖ (įniršus). Ką tu čia šūdą mali, tokiems dalykams nėra jokių sumautų taisyklių, tavęs tiesiog buvo neįmanoma išleisti!

VAIKINAS. Man jo ieškoti neleido.

PASTORĖ. Tai ką tu darei?

VAIKINAS. Jie mane įsitempė į vidų. Uždarė. Neleido ieškoti Valiaus. Supakavo, ir viskas.

LISBETĖ. Prireikė net keturių vyrų.

PASTORĖ (patylėjusi). Bet Valius pagaliau atsirado.

LISBETĖ. Tai dar pusė bėdos. Katinas buvo dingęs dvi paras. Kažkoks idiotas jam ėmė pliurpti, kad Valiaus pavadėlis galėjo kokiam nors krūme įsipainioti. Kad jį ten greitai sudoros lapė. Antrosios dienos vakare, kai Eriksonas jau nebuvo taip saugomas, šis mielas vaikinas nuėjo į virtuvę ir pasiėmė žirkles…

VAIKINAS. Maždaug tokiu pat metu, kai pradėjo temti…

LISBETĖ. Pasiėmė iš virtuvės žirkles ir…

VAIKINAS (pasididžiuodamas). Jis negirdėjo, kaip aš atėjau!

LISBETĖ. Prieš pat užrakinant duris. Jis užpuolė Eriksoną. O apsaugą jie buvo sumažinę. Manau, tai jų klaida. Eriksonas jau buvo priskirtas rizikos grupei. Mūsiškis puolė – suvarė jam žirkles į pilvą.

VAIKINAS. Suvarė ir dar pasuko!

LISBETĖ. Ir dar pasuko.

VAIKINAS (abejingai). Pa… suko…

LISBETĖ (smerkdama). Ne vieną kartą pasuko – du!

Pauzė.

PASTORĖ. Ir ką man pasakyti tam Eriksonui?

VAIKINAS. Taip… ir ką čia jam pasakyti? (Pauzė.) Gal kad aš tą pirmąją naktį gavau tris Rohibnolio po 2 mg ir dvi Lergigano, bet vis tiek negalėjau užmigti. Gal taip pasakyti, be viso kito?

PASTORĖ. Nedaug. Menka paguoda. Prastas sumanymas.

VAIKINAS. Tiesiog kaip gyvą matau – Valius tupi įsipainiojęs krūme… čia daug lapių, man sakė, o tai panašu į tiesą. Matau, rodos, atsėlina lapė. O Valius įsipainiojęs. Girdžiu, kaip jis kniaukia lyg beprotis. Išsigandęs šaukiasi pagalbos. Girdžiu kiekvieną jo žodį. Bet kuo aš jam padėsiu – užrakintas? Ėmiau šaukti, rėkti, kad jie manęs neišleidžia! Negaliu jam padėti! Paskersiu kaip kiaulę tą Eriksoną. Staiga girdžiu, kaip Valius iš miško man sako: „Nedaryk to, pasigailėk Eriksono, juk jis – kontrolinėj grupėj.“ (Pauzė.) Katino visada reiktų klausyti. Man Valius patarė: „Pasakyk tam Eriksonui, kad nejaučiu jam neapykantos, no hard feelings.“

PASTORĖ. Taip jam ir pasakyti?

VAIKINAS. Dar nežinau. Aš dar neapsisprendžiau. Atvirai šnekant, man tikrai nelengva.

LISBETĖ. Kai katinas grįžo, jis nusiaubė celę.

VAIKINAS. Kambarį.

LISBETĖ. Kambarį.

VAIKINAS. Ne Valius, o aš jį nusiaubiau.

LISBETĖ. Žinau, žinau.

PASTORĖ. Aš tik nesuprantu, ar katinas sugrįžo pats?

VAIKINAS. Pats, žinoma. Rado kokį nors plyšį, ir įlindo. O gal tupėjo prie vartų ir laukė, kol kas pasirodys, tada įsmuko vidun. Valius sugrįžo kitą dieną, po to, kas nutiko Eriksonui su tom žirklėm. Lisbetė tądien užėjo pas mane, visaip maivėsi, vaipėsi. Visi jie čia buvo sukilę kaip kokie velniai, o aš vis dar nesusigaudžiau, kas vyksta. Eriksonui šakės, aš suknisau visą jos mokslinį darbą. Ar ką ten, po velnių. Ne, man dar trūko laiko. Gaila Eriksono, dar labiau – tos disertacijos. Bet aš nieko jai nesakiau. Žliumbdamas gulėjau lovoj. Ji pasidraskė ir nutilo. Stovėjo, tylėjo, galbūt rezgė kokį naują projektą. (Pauzė.) A, apie tai be reikalo šnekam.

LISBETĖ. Ne aš viena buvau tokia nusiminus. Dėl Eriksono. Visa mūsų projekto grupė, visas universitetas dėl to nerimavo. Mes padarėme klaidą. Neįsivaizdavom, negalėjom suvokti, kad šitaip galima suaudrinti uždarytų, deformuotų žmonių jausmus. Suaudrinom, bet nebeįstengėme jų sukontroliuoti. Tai jau mūsų klaida. Norėjom įskiepyti užuojautą, meilę. Tikėjomės įskiepyti! Lyg būtumėm kokie sumauti sodininkai. Bent jau ką gero įskiepyti. Rasti kokį nors būdą…

VAIKINAS. Aš visą laiką maniau, kad esu austrė.

LISBETĖ. Apie tai nebešnekėsim. Mes tikrai buvom pritrenkti. Visi, bent kiek su tuo susiję. Atsakingi. Supratom, kad leidomės į labai pavojingą žaidimą.

VAIKINAS. Ypač su Valium.

PASTORĖ. Kodėl tau tas Valius taip patiko?

VAIKINAS. Ką??

PASTORĖ. Taip, kodėl jis tau patiko?

VAIKINAS. Jis niekada nebuvo manim nusivylęs! Supranti?

PASTORĖ. Taip jau niekada ir nebuvo?

VAIKINAS. Niekada! Jis tiesiog įsitaisydavo man čia, prie sulenktos rankos, gulėdavo lyg didelė rūkyta dešra ir šnekėdavo, kol aš apsiramindavau. Užmigdavau. Nors kartais jis pirmiau užmigdavo, net pradėdavo knarkti, jam būdavo velniškai smagu. Pūūū. Pūūū. (Pauzė.) Cha, cha. (Pauzė.) Kaip aš galėjau jo nemylėti? Su Valium niekada nejausdavau jokios kaltės. Nereikėdavo apsimetinėti, kad viskas gerai.

PASTORĖ. Bet juk Valius sugrįžo gyvas ir sveikas.

VAIKINAS (šiek tiek nekantraudamas). Taip, nors ir buvo anksčiau nužudytas. Bet jis prisikėlė ir grįžo. (Pauzė.) Vėlus laikas jau buvo. (Pauzė. Nervingai pliaukšteli rankom, linkteli galva ir kažką tyliai sumurma.) Girdžiu, kažkas braižo duris. Paskui tik – miau. Aš iš karto supratau – Valius! Sugrįžo. Nori, kad įleisčiau. Vien iš balso supratau, kiek prisikentėjęs, kokį pragarą jam teko išgyventi. Gal dar sužeistas, nori, kad juo pasirūpinčiau. Aš riktelėjau jam, kad pakentėtų! Durys užrakintos, bet tuoj ką nors suorganizuosiu. O Valius vis braižos, miaukia. Niekaip negaliu suprasti, ką sako, taip miaukia, taip šaukia, lyg proto netekęs. (Ilgokai tyli.) Aš juk nematau, nežinau, kas jam, gal jis ten kraujuoja, o aš čia užrakintas, tie velniai uždarė, užrakino, kumščiais daužau duris, bet niekas neateina, o Valius dar garsiau, tiesiog desperatiškai šaukia. Prašosi, nori į vidų, o nieks neįleidžia. Maniau, kad išprotėsiu. Valius gal apdraskytas, kruvinas, o jeigu tas pusprotis Eriksonas ateis… (Pauzė.) …Ir vėl išmes per sieną… kaip kokią varlę… aš visai išdurnėjau, pradėjau rėkti, kėde daužyti sienas… o ten… už durų Valius vis verkia, nesiliauja… pagaliau… kažkas prisistatė.

LISBETĖ. Vargas tau, Jeruzale!

VAIKINAS (delnais užsidengęs veidą, sunkiai valdydamasis). Jis šoko prie manęs. Kaip iš įkaitusios patrankos.

LISBETĖ. OK. Apsiramink. Tai tu iš tikrųjų sugriovei Jeruzalę.

VAIKINAS. Jis buvo alkanas! Jie jau buvo išnešę ėdalą, dėžę – viską! Paskui tie velniai mane ėdė, kodėl viską išdaužiau. Sukėlė baisų triukšmą, kaltino, kad suknežinau baldus! O Valiui prie ausies buvo žaizda, ji galėjo supūliuoti. O tiems velniams – tik sienos, baldai rūpi! Argi ne taip? Ar ką nors meluoju?

LISBETĖ. Na, na. Tai buvo tikras Jeruzalės krachas.

VAIKINAS. Kitą dieną atėjai kaip kalė ir viską išlojai. Valiui ir man į akis.

LISBETĖ. Mes privalėjom.

PASTORĖ. Kas tie mes?

LISBETĖ. Visa projekto grupė – vieningai. Supratom, kad toliau tai tęstis negali. Nei mokslui nauda, nei pavyksta pakeisti individo psichologiją. Tik beprasmis jausmų šokiravimas, kuris virto destrukcija. Žmonės ne visada valdo savo jausmus. Gal ir paradoksas, bet jausmus ir žmogiškumą reikia kontroliuoti. O atvejis su Valium – toks išskirtinis, kad mes nebegalėjom tęsti savo projekto.

VAIKINAS. Jie įrodė, kad esu austrė, tik ne taip susitraukiau.

LISBETĖ. Liaukis, mielasis, būk geras. Aš taip nesakiau, net nepagalvojau. Bet mums teko eksperimentą nutraukti. Vis dėlto šio to pasimokėm.

VAIKINAS. Velniai griebtų, kodėl jūs manim nepasitikit! Būtumėt bent paklausę Valiaus, ar jis manimi tiki! Kodėl to nepadarėt!

LISBETĖ. OK. Mes galėjom paklausti Valiaus, ką jis apie tave galvoja. Bet to nepadarėm. Mes viską nutraukėm.

VAIKINAS (apimtas įtūžio). Nutraukėm! Jūs galėjot nutraukti, velniai rautų, o mes? Kaip mums nutraukti?! Jauti skirtumą!

LISBETĖ. OK. Mes nusprendėm, kad jūs tuos ryšius turite nutraukti.

VAIKINAS. Bet mes jų nutraukti negalėjom!

LISBETĖ. OK. OK. OK.

VAIKINAS. A, kokia tada buvai išsigandus! Anksčiau drąsiai įžengdavai į mažą mano celę, o tada net slenksčio neperžengei, pranešdama tą sumautą naujieną! Įstrigus tarpdury! Durys trakšt atsidaro ir prašom – ji atsistojo ir drožia mums tiesiai į akis! Valiui ir man. Atrakinti duris dar išdrįso, o įžengti – jau ne, nors čia pat buvo ir tas prižiūrėtojas. Ėmė ir pasakė mums tiesiai šviesiai, Valiui ir man. Katinas dar tegul „atsigauna“! Dar kokią dieną pabus! Vieną dieną! Ar ne?! O paskui jį paims. Eksperimentas nutrauktas, jie nusprendė – taip išdrožė ta kiaulė! Bet mudu, velniai griebtų – ką mes galim nutraukti?! Aš pasakiau: „Jūs neatimsit iš manęs Valiaus, velniai rautų…“

LISBETĖ. Tu ne pasakei, tu išrėkei.

VAIKINAS. Juk Valius mano – po velniais, o ji man: „Tu negali jo savintis.“ Lyg aš to nežinočiau. „Niekas jo nesisavina. Argi aš sakiau, kad savinuos?“ O ji man: „Na, tada viskas taip.“ – „Mudu su Valium – draugai! Supranti?!“ – pasakiau. O ji vėl savo: “Katinas negali būti tavo draugas. Tai parašyta visose knygose apie kates.“ – „Knygose apie kates? O kas, velniai rautų, jas rašė?“ O ji: „Tai prieštarauja katės prigimčiai.“ Tada aš atkirtau: „Valius tokių knygų niekada neskaitė…(Pauzė.) Jis taip pat mano, kad mes draugai.“ Taip pasakiau.

LISBETĖ. Pasakei rėkdamas.

VAIKINAS (valandėlę spokso priešais save lyg nebylys, paskui patylėjęs vėl nedrąsiai). Ir ji išėjo. Jie užrakino duris. Mudu su Valium vėl likom dviese. Rytojaus dieną jie turėjo pasiimti jį. Valius atrodė visiškai sugniuždytas.

PASTORĖ (Lisbetei). Ar tai buvo būtina?

LISBETĖ (negarsiai). Nori paklausti, ar tai buvo teisinga. Aš nežinau. Bet tai buvo būtina.

PASTORĖ. Vis dėlto žiauru, kai būtinybė – nebepakeičiama. O jeigu vis dėlto bandytume… jeigu… na… pakeistume tai, kas būtina.

LISBETĖ. Universiteto ir šios įstaigos nuomonė faktiškai buvo vieninga. Jis pasidarė per daug destruktyvus. Kiti gal ir būtų galėję tęsti, o jis buvo per daug destruktyvus.

VAIKINAS. Tai tik aš negalėjau toliau tęsti.

PASTORĖ. Išeina, kad tik kontrolinė grupė, kuri neturėjo gyvūnų, galėjo toliau tęsti eksperimentą?

VAIKINAS. Eriksonas priklausė kontrolinei grupei. Jeigu jis būtų ką nors gavęs, jis jau nebebūtų priklausęs kontrolinei grupei, gal ir Valiaus nebūtų permetęs per sieną. Man atrodo… (Pauzė.) …kai suvariau tam Eriksonui žirkles, jie mane pervedė į kontrolinę grupę. Priskyrė tiems, kurie nieko neturi. (Pauzė.) Tikriausiai nuo to karto. Taip.

LISBETĖ. Mes tavęs į jokią kontrolinę nepervedėm.

VAIKINAS. Ta jūsų kontrolinė grupė ir buvo didžiausia klaida, taip man atrodo. Jie nieko negavo. Patys negavo, o sužinojo, kad mes esam gavę. Jie niekaip negalėjo suprasti, kokia čia velniava. Tie iš kontrolinės. Todėl ir esu įsitikinęs, kad po to, kas atsitiko su Eriksonu ir Valium, mane taip pat pervedė į kontrolinę grupę.

Lisbetė jam nieko nebesako, visi tyli. Pagaliau prabyla Pastorė.

PASTORĖ. Ir ji uždarė duris, o jūs likot vieni.

VAIKINAS. Taip, kaip tie kontroliniai.

LISBETĖ. Liaukis.

VAIKINAS. Iš pradžių aš nieko neturėjau ir nė velnio nesupratau, jokie galai man nesuėjo. Bet tai dar buvo niekis. Paskui kai ką gavau. Vėliau iš manęs jie atėmė Valių, o aš likau kontrolinis, kad jie galėtų palyginti, koks esu aš ir kokie tie, kurie šį tą gavo. Čia jau tikra velniava. Kitaip nepasakysi.

LISBETĖ. Liaukis pagaliau. Man jau darosi bloga. Nors tu taip ir nemanai.

VAIKINAS. Mudu taip ir likom priblokšti, kai jie išėjo. Valius atrodė visiškai netekęs vilties. Lyg basliu trenktas. Aš atsiguliau, žiūrėjau į lubas, o Valius man ir sako: „Tu girdėjai, ką ji pareiškė?“ Tylėjau, ką galėjau atsakyti. Girdėjau, žinoma. Valius užšoko ant lovos, išsitiesė šalia manęs kaip ir kiekvieną naktį, (Pauzė.) nors dar buvo anksti (Pauzė.), įbedė nosį į mano sulenktą ranką. O aš vis dar spoksojau į lubas. Ir staiga… girdžiu – jis verkia. Net pasikūkčiodamas.

PASTORĖ. Esi tuo tikras? Argi katinas verkia?

VAIKINAS. Tikras. Kaip mane gyvą matai. Jis taip verkė, kad net visas drebėjo. Paklausiau: „Valiau, kas tau dabar?“ – „Aš nenoriu, kad jie mane paimtų“, atsakė jis. „Aš noriu būti čia, su tavim.“ Gulėjo ir verkė. Žodžių nėra, koks prakeikimas. Ką jam galėjau atsakyti. (Staiga piktu balsu.) Dabar jau suprantu! Ji dar teisinsis, prakeikta kekšė! Tai tu mane pervedei į tą kontrolinę grupę, dėl to, kad…

LISBETĖ. Liaukis! Liaukis! Užsičiaupk pagaliau!

VAIKINAS. Tau reikėjo suvaryti tas žirkles, o ne Eriksonui!!

PASTORĖ. Gal papasakosit, kas dar tarp jūsų įvyko?

LISBETĖ (ramiai). Ne.

VAIKINAS (taip pat susitvardęs). Ne, ne.

PASTORĖ. Gerai.

VAIKINAS. Valius verkdamas pasakė, kad jis viską suprato. Jie mus apgavo, mes patikėjom, kad esame ir būsime draugai. O čia, pasirodo, eksperimentas! Ir jis pasibaigė. Ir kas toliau?.. (Pauzė.) Nieko. Gulėjau, žiūrėjau į lubas. Glosčiau Valiaus plaukus.

LISBETĖ. Kailį.

PASTORĖ. Ir abu užmigot?

VAIKINAS. Ne, kaip mes galėjom užmigti? Lisbetė stovėdama duryse pareiškė, kad tai – paskutinė mudviejų naktis! Užmik po tokių žodžių. Ypač Valiui. Jis visas drebėjo. Paklausiau: „Tai ką man daryti?“ Valius ir sako: „Papasakok dar sykį apie savo senelio namus.“

PASTORĖ. Dažnai jam pasakodavai?

VAIKINAS. Taip, beveik kiekvieną vakarą. Daugiausia apie tai, kaip mes gyvenom. Pasakodavau, ką senelis man skaitydavo. Kai pats išmokau, ir aš jam paskaitydavau. Taip mes gyvenom, kai likome vieni.

PASTORĖ. Kaip suprasti – vieni?

VAIKINAS (susierzinęs). Aš ir senelis! Argi neaišku.

PASTORĖ. Neaišku. Jūs vienudu? O mama?

VAIKINAS (prunkšteli). Mama? Ji ten pasirodė vieną vienintelį kartą. O jau maivėsi, kraipėsi, glebėsčiavo mane. O iš tikrųjų tenorėjo pasiimti lagaminą, kuris buvo jai atsiųstas ir stovėjo rūsyje. Toks didelis, vos pakeliamas. Nusekiau jai iš paskos, norėjau pasikalbėti, mes ten buvom vieni. Bet ji tik atidarė lagaminą, prikrautą visokių drabužių, paklodžių. Ant viršaus gulėjo laiškas, ji pačiupo tą laišką, atplėšė, perskaitė ir prunkštelėjo: „Dar jis čia man pliurps!“ Nieko daugiau ir nesužinojau. Ji tą patį vakarą išsidangino. (Pauzė.) „Aš nuolankiai dėkingas.“ (Pauzė.) Išmokęs skaityti, seneliui dažnai paskaitydavau. Po kokią valandą kiekvieną vakarą.

PASTORĖ. Jis turbūt pamokslaudavo ne pagal Bibliją.

VAIKINAS. Ne, jis dažniausiai skaitydavo žurnalą „Geriausios knygos“. Visą krūvą turėjo tų senų žurnalų. Įdomiausias skyrius pabaigoj – „Mėnesio knyga“, visokios ištraukos iš knygų apie Antrąjį pasaulinį karą. (Pauzė.) Jam ypač patiko tie vienpiločiai naikintuvai „Spitfires“. Ten apie juos buvo daug prirašyta. „Diepo mūšis“ – šita liūdna. „Kautynės virš Londono“, „Maso pylimų bombardavimas“, turbūt įdomiausia. Mes ją skaitėm gal penkis kartus. (Pauzė.) Tų „Spitfires“ ten buvo kaip musių.

PASTORĖ. Kaip matau, jis buvo savotiškas pamokslininkas.

VAIKINAS. Bet kai baigdavom apie naikintuvus, jis visada sukalbėdavo vakaro maldą. Niekad nepraleisdavo. (Pauzė.) Jis buvo geras – pastorius, ne toks amatininkas, kaip tu.

PASTORĖ. Moterys pastorės paprastai nebūna amatininkės. Jos privalo pagalvoti apie kai ką daugiau. Bent jau taip kalba tos, kurios metė savo kunigystę, ar ne, Lisbete?

VAIKINAS (įtariai pažvelgęs į ją, nedrąsiai). Turėtum numanyti, kas Valiui atsitiko… to… aš dar niekam nesakiau. (Pauzė. Šiek tiek nervingai dvejoja, ar jai atsiverti.) Tie senelio pamokslai būdavo nuobodūs. Maldavo kažkokį velnią. Bet kai duobę kasdavom, aš tik sėdėdavau ant duobės krašto, ir mums būdavo smagu. Kai likdavom vienudu. Tada visai kas kita. (Pauzė.) „Aš nuolankiai dėkingas.“ (Pauzė.) Aš beveik suprasdavau, koks tas Dievas! Jis kaip murkiantis katinas… kaip Dangaus arfa… Dievas tarsi kažkur anapus – kaip ta dvidešimt penktoji valanda… Bet bažnyčioj jis apie tai nekalbėdavo. Tik man. Gaila, kad kiti to negirdėjo. (Pauzė.) Kai Valius taip drebėjo, taip verkė, aš jo paklausiau: „Gal tau dar sykį papasakot apie „Maso pylimų bombardavimą“? Apie naikintuvus „Spitfires“?“ Bet Valius labiau norėjo – apie senelio namus, apie Dangaus arfą.

PASTORĖ. Dangaus arfa? Ar ji kaip nors susijusi su naikintuvu „Spitfire“?

VAIKINAS. Ee. Nieko tu nesupranti.

PASTORĖ. Tai Valius norėjo apie tai išgirsti?

VAIKINAS. Taip. Jis visada nurimdavo, kai pradėdavau pasakoti. Murkdavo kaip koks dryžuotas tigras. Paskui užmigdavo. (Pauzė.) Jam dar labai patiko „Žaibiškas karas virš Londono“, taip pat kaip ir man. Bet buvo mūsų paskutinė naktis – taip sakė Lisbetė. Valius atrodė, galima sakyti, pribaigtas, toks liūdnas. Bet jis dar norėjo pasiklausyti apie Dangaus arfą ir senelio namą.

PASTORĖ. Bet žurnalas apie tai nerašė.

VAIKINAS. Ne. Ir apie senelio namą – tik aš jam papasakojau!

PASTORĖ. Tai tu Valiui papasakojai apie senelio namą.

VAIKINAS (dalykiškai, bet susierzinęs). Taip. Kai ėmiau pasakoti, Valiui tas namas pradėjo patikti. Panašiai kaip man… (Pauzė.) …žinoma, jis niekada nėra ten buvęs! Bet vis tiek jam patiko, kaip ir man! Ten net nebuvo vandentiekio. Vandens reikėdavo atsinešti. Iš tokio šaltinio. (Pauzė.) Bet senelis turėjo telefoną. Ežero gatvė 3. Iš tikrųjų reikėtų sakyti – Ežero gatvė 3, Hiogbiolė… bet visi sakydavo – Ežero 3. Telefono laidai buvo atvesti prie namo skliauto. Ten ir atsirado Dangaus arfa. Dabar supratai.

PASTORĖ. Ne.

VAIKINAS. Aš pirmą kartą išgirdau, kaip ji skamba – jos dainą – vieną žiemą, labai šaltą naktį. Namas medinis, telefono laidai prie skliauto. O mes su seneliu gulėdavom kaip tik toj pusėj, antram aukšte. Aš staiga prabudau – kažkas dainuoja, taip keistai, lyg ir liūdnai, gaudžia kaip bažnyčioj. Arba kaip pjūklu… kai groja juo… (Pauzė.) Senelis turėjo smuiką, bet, kai numirė, mama pasiėmė ir pardavė… (Pauzė.) Velniai rautų… kažkas groja lyg pjūklu – o nematai, ūbauja, net šiurpu kažkaip, bet gražu. Atsikėliau, užsimečiau kailį ir priėjau prie lango. Mėnesiena. Šviesu. Toks neregėtas vaizdas – mūsų slėnis tiesiog žiba, iš vakaro buvo pasnigę, giedra, ryšku, mėnesiena, taip šviesu, kad net akys bijo. Pats vidurnaktis, o čia – kažkokia melodija, daina… taip gaudžia, rodos, virpa visa mūsų pastogė, lyg tie laidai būtų stygos – ligi pat žvaigždžių, o senelio namas… kaip kokia… dainuojanti dėžė. Toks gaudesys. Man buvo šiek tiek baisu… bet… gera. Išgirdau – ir senelis prabudo, nustojo knarkęs. (Bando pamėgdžioti.) Ouuuk. Ouuuk. Senelis priėjo, atsistojo man už nugaros vienais apatiniais. Uždėjo ranką ant galvos. Švelniai paglostė ir paklausė: „Ar tu žinai, kas tai?“ – „Ne.“ – „Tai Dangaus arfa.“ – „O kas ja groja?“ – paklausiau. O jis atsakė: „ Tai jau pats Dievas. Kartais ir jis uždainuoja.“ – „Tu taip manai, ar tikrai žinai?“ – vėl paklausiau. „Nežinau,“ atsakė, „bet manau, kad tai – jis.“ – „O apie ką jis gali dainuoti?“ – „Tu gerai įsiklausyk ir suprasi. Iš pradžių nelengva pajusti.“ – „O kodėl jis negali kalbėti, nedainuodamas ką nors pasakyti?!“ – beveik sušukau. „Negali, bet jis taip dainuoja, kad galima suprasti.“ – „Kaip keista!“ – pasakiau. „Ne“, sako senelis, „tai labai paprasta”.

PASTORĖ. Jis taip ir pamokslaudavo? Bažnyčioj?

VAIKINAS. Ne, taip – niekada. Jis tik man taip galėjo pasakyti. Aš beveik supratau, kaip viskas, viskas yra susiję. Kitiems jis to nepasakojo. Tai būtų buvusi nuodėmė. Jis ir apie naikintuvus „Spitfires“ jiems nieko nepasakojo. Jie nebūtų supratę, taip senelis manė. Jiems buvo artimesnis teologas Rosenijus.

PASTORĖ. Kodėl jums taip patiko tie „Spitfires“?

VAIKINAS (nustebęs, beveik priekaištingai). Na, kai viskas jau atrodydavo beviltiška, aplinkui – vieni priešai, visada rasdavai parašyta: „Ir čia tolumoje išgirdom ūžesį – „Spitfires“. Prieš žodį „Spitfires“ būdavo brūkšnys.

PASTORĖ. Ir vien dėl to seneliui taip patiko?

VAIKINAS. Aš jo niekada neklausiau. Bet kai sakydavau, kaip svarbu mums saugoti varles, jis tik sunerdavo rankas ir ištardavo: Amen. Tada žinodavau, kad galvoju teisingai. Jis suprato, kad Dievas gali būti kaip katinas. Senelis mokėjo įsiklausyti, suvokė Dangaus arfą ir Dievo giesmę. Niekas kitas, tik mano senelis. Jam visada viskas sueidavo į viena. Aiškinti kiekvienas gali, bet ne kiekvienas supranta.

PASTORĖ. O kur tu įžvelgi skirtumą?

VAIKINAS. Skirtumą? (Nepiktai.) Gal tau galvoj ratukai nebesisuka?

PASTORĖ. Vadinasi, tą paskutinę naktį tu pasakojai Valiui apie senelio namus?

VAIKINAS. Taip, tą naktį – jau nieko apie „Spitfires“, tik apie Dangaus arfą ir senelio namus. (Pauzė.) Man atrodo, kad Valiui tie visokie „Spitfires“, „tolumoj išgirdom ūžesį…“ nepatiko taip, kaip man. (Pauzė.) O vos tik pradėjau pasakot apie senelio namus, jis nustojo drebėti. Nors jau tiek sykių buvo girdėjęs. Apie kiekvieną vinį – apie viską. Kaip išvedžioti radiatorių vamzdžiai… Senelis tą namą savo rankom pastatė, jo tėvas buvo kalvis, iš jo daug ko išmoko. Senelis buvo auksarankis, viską sugebėjo. Prieangis prie namo galo, priešais bažnyčią. Virš to prieangio – balkonas, prie jo pririšdavom virvutes apyniams. O kad jau apsivyniodavo! Rudenį ateidavo tokia bobulė iš anapus slėnio, atnešdavo mums visą kibirą briedžiukų, norėdavo už tai prisiskint erškėtuogių. Senelis net akis išpūsdavo, bet atsakydavo – prašom. Briedžiukus reikėdavo pirmiau sudžiovinti, o tik paskui iškepti, šiaip pas mus tik karvės ėsdavo grybus. (Pauzė.) „Čia tik karvės grybus šlamščia.“ (Pauzė.) Prie mūsų namo buvo erškėtrožių gyvatvorė. Žiemą reikėdavo per pusnis ilgokai bristi vandens iki šaltinio. Vasarą toj gyvatvorėj aš buvau suradęs spragą, galėdavau tiesiai nusileisti į pakalnę. (Patylėjęs, piktokai.) Kažkoks velnias! Atsiranda vieną dieną po pietų, atidaro lagaminą, perskaito laišką, prunkšteli ir sako: „Dar jis čia man pliurps!“ – ir viskas, ir ką tu iš jos? Paskui dar ištraukė varles. Daugiau jos nemačiau. (Pauzė.) „Aš nuolankiai dėkingas.“. Iš tikro. Ten dar buvo takas į pakalnę, prie šaltinio, o šaltinis turėjo tokį cementinį rentinį su mediniu rėmu. Dangčiu. Netoli šaltinio augo dvi obelys. Prie to kambario, kur mudu miegojom, dar buvo tokia palėpė, buvau visai mažas, kai tėtis žuvo, senelė numirė, ta palėpė taip ir liko neįrengta. Tik šildymo vamzdis – ėjo per ją, žiemą jis dažnai užšaldavo. Senelis vis šildydavo užsidegęs žvakę, keikdavosi. Vieną kartą pats išgirdau. Paskui senelis prašė, kad Dievas jam atleistų, o man tą vakarą nebereikėjo skaityti apie tuos „Spitfires“.

PASTORĖ. Kodėl tu vis šneki apie senelio namą? Kodėl jis tau toks reikšmingas?

VAIKINAS (nustebęs pasižiūri į ją, bet kalba ramiai). Tau turbūt vėl užstrigo ratukai.

PASTORĖ. Kas buvo po to, kai numirė senelis?

VAIKINAS (kantriai aiškina, tarsi kokiai idiotei). Mūsų miegamasis buvo antrame aukšte. Prie lango senelis pritaisė gaisrines kopėčias. Virš jų ir driekėsi telefono laidai. Apačioje jis pasodino šermukšnį – laimės medį. Jei atsistoji miegamajam prie lango, pirmiausia – gaisrinės kopėčios, aukštai – telefono laidai, apačioj – erškėtrožių gyvatvorė. Pakalnėj – šaltinis su varlėm. Tolėliau – pieva, už jos – vieškelis. Dar toliau – slėnis ir miškas. (Pauzė, susimąstęs.) Žiemą – visur sniegas, šermukšnio uogos, atskrisdavo daug paukščių.

PASTORĖ. Visa tai ir buvo senelio namai.

LISBETĖ (lyg pati sau). Ten jis tuos du žmones ir nužudė. Susodino pusnyne. Ir paliko abu apsikabinusius.

VAIKINAS (rimtai). Jie nieko neišmanė apie senelio namus. Ir mane apėmė baimė.

PASTORĖ. O Valius? Juk jis suprato viską?

VAIKINAS. Taip, jis – viską. Ir daug anksčiau negu aš pats.

LISBETĖ. Aš tik noriu priminti, kad būtent tu ir padegei senelio namą. Ir ką tavo Valius į tai? Katinas Valius?

VAIKINAS. Maniau, kad jis jau miega, kai jam pasakojau. O jis staiga pakėlė galvą, pasakė negarsiai: „Žinai, man tas tavo senelio namas atrodo jaukus. Gal mums ten reiktų persikelti.“

LISBETĖ (negarsiai). Ten juk viskas sudegė.

VAIKINAS (mįslingai susijuokia ir atkakliai papurto galvą). Bet tai buvo dar prieš tai, kai Valius man papasakojo, kas jam atsitiko. (Pauzė.) Tą vakarą aš jam pasakiau: „Valiau, mažiuk, mes negalim ten apsigyventi. Ten jau nieko nėra. Aš perdūriau Eriksonui pilvą žirklėmis. Jau niekada iš čia neišeisiu. Rytoj jie tave paims, ir mes niekada nesimatysim. O senelio namas… Valiau, mažiuk… tas senelio namas… aš tau juk sakiau! Man tada buvo taip velniškai liūdna, galvoj – mėšlas, norėjau viskam padaryti galą. O dar ta kvailystė, kurią… nenorėjau, kad kas nors svetimas apšiktų senelio namus. Kartais svajodavau: sėdėsiu miegamajam antram aukšte, klausysiuos… Dangaus arfos… ir suprasiu, apie ką ji dainuoja…

LISBETĖ. Bet juk ne dėl to tu iš čia pabėgai ir padegei visą tą mėšlą?

PASTORĖ. Tu verčiau patylėk!

VAIKINAS (tarsi neišgirdęs, ramiai). Kas Valiaus nematė, tas nesupras, koks jis buvo gražus. Kaip mažas tigriukas. Akys tokios meilios, truputį įstrižos, draugiškos. Iš tokių akių gali skaityt viską. Aš gulėjau, pasakojau apie senelio namą, sakiau, kad mums nieko neišeis, nebeįmanoma. Jis išsitiesė man ant pilvo, lyg ir nusijuokė, o paskui sako: „Nori, aš tau pasakysiu, kaip mes padarysim? Nori, kad papasakočiau, kas man atsitiko miške?“ – „Tai kas tau nutiko?“ – paklausiau. „Ko aš nežinau?“ – „Nežinai, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Apie stebuklą.“ – „Kokį dar stebuklą, po velnių?“

LISBETĖ. OK. Tu pavargęs, gerokai sudirgęs. Gal pratęskim tą kalbą rytoj, kad ir tuo pačiu laiku?

PASTORĖ. Ne. Aš noriu išgirsti dabar.

VAIKINAS. Ta katino šypsenėlė… Žinai, ji kažkodėl atrodė liūdna, gal jam pasidarė neramu, kad man galvoj ratukai nebesisuka, nebeįstengiu suprasti, kas sunkiausia. Valius kažką slėpė. (Pauzė.) Kai toks katinas kaip Valius šypsosi, supranti, koks gražus yra Dievas. (Pauzė.) Gal tau, kaip pastorei, ne taip svarbu, gražus Dievas ar ne? Turbūt retai kas apie tai pagalvoja.

PASTORĖ. Negi taip svarbu, kad Dievas būtų gražus?

VAIKINAS. Ne. Bet vis tiek kažkaip slegia.

PASTORĖ. Aš niekada apie tai negalvojau.

VAIKINAS. Ir Valiaus šypsenos tu nematei.

PASTORĖ. Galbūt vertėjo apie tai pagalvoti.

VAIKINAS (negarsiai). Pasijutau kažkaip sugniuždytas. (Pauzė.) Valius papasakojo, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo. Eriksonas čiupo jį ir permetė per mūro sieną. Valius velniškai išsigando. (Pauzė.) O Dievas, kažin, ar gali išsigąsti? Man atrodo, gali. (Pauzė.) Valius movė į mišką su visu pavadžiu. Skuodė kaip proto netekęs. O tada… sutemo… tamsu. Valius nebesusigaudė, kur atsidūrė. Jis nustojo bėgęs, bet vis ėjo ir ėjo. Verkė, šaukė mane… Bet aš negirdėjau… Ir jis žinojo, kad jo negirdžiu, bet buvo toks pakrikęs, kad vis tiek mane šaukė… kol kažkur įstrigo.

LISBETĖ (tyliai). Mielasis, juk apie tai tu nieko nežinai.

VAIKINAS. Dar ir kaip žinau! Įstrigo ir tupėjo, jis pats man sakė. Įsipainiojo kažkokiam brūzgyne! Tankūs krūmai, tamsu. Kuo labiau mėgina ištrūkti – tuo labiau įsipainioja. Draskėsi, kol beveik pasismaugė. Visą naktį kankinosi, kol pradėjo švisti. Tada ir pamatė ateinančią lapę.

PASTORĖ. Lapę?

VAIKINAS (ramiai). Toji lapė ir nugalabijo Valių.

LISBETĖ. OK. OK. OK. Gal dabar jau baikim.

PASTORĖ. Kaip tai – nugalabijo?

VAIKINAS. Įsivaizduoji, ką jis išgyveno.

LISBETĖ (Pastorei). Gal jau eikim.

VAIKINAS (jos negirdi, įsijautęs į savo pasakojimą). Aš jam tada pasakiau: „Valiau, mažiuk, dabar tu esi čia. Tu kažką skiedi.“ O jis man: „Bet juk tu matai, kad aš tebesu? Tai visai natūralu. Paprasta!“ – „Kaip tai „natūralu“? Nesuprantu,“ pasakiau jam. Ir staiga aš viską supratau. Viskas man suėjo. Taip ir buvo.

PASTORĖ. Dabar jau aš nesuprantu. Bet norėčiau suprasti.

VAIKINAS (priblokštas). Tu nesupranti, kaip čia viskas susiję? Man pačiam iš pradžių atrodė keista. Koks aš buvau kvailas. Tiesiog siaubinga, juk tada buvau nežmoniškai įsiutęs, kai tiedu norėjo išvaryti mane iš senelio namų. Paskui nuvažiavęs padegiau. Tada aš dar nesupratau! Velniai mane rautų! (Pauzė.) Viskas mane mirtinai gąsdino, o juk viskas čia paprasta. (Pauzė.) Valius man akis atvėrė. Su juo man nebuvo gėda, kad elgiausi kaip bukaprotis. Kad taip stengiausi nusipelnyti… Valius tiesiog pasižiūrėjo į mane, nusišypsojo ir pasakė: „Aš sugrįžau tavęs pasiimti.“

PASTORĖ (neįprastai pasijutusi, susijaudinus). Tu sakei „suėjo“. Kas? Gaisrinės kopėčios? Šermukšnis… sniegas, uogos… paukščiai šermukšnyje? Erškėtrožių gyvatvorė…

VAIKINAS (draugiškai). Dar varlės. Kai viskas nesueina į viena, galima išprotėti. Kai Valius prisikėlė, aš viską supratau.

PASTORĖ. Kad Dievas – kaip tas rusvas katinas, kurio nereikia prašyti atleidimo?

VAIKINAS (prunkšteli). Kai prisimenu varles – kiek aš jų išgelbėjau, kad nebūtų ištrauktos! (Susimąsto.) Jeigu būčiau turėjęs daugiau košės galvoj. Jei bent kiek anksčiau!.. Gal ir būčiau supratęs, ką senelis man sakė. Valiui tada pasakiau: „Ne taip lengva suprasti, ką Dangaus arfa dainuoja.“ Žmogus gyveni ir klysti. (Pauzė, šypteli.) „Aš nuolankiai dėkingas.“ Gal ir senelis nebuvo toks tikras, kad ten – Dievas dainuoja. Arba kad Dievas gali būti katinas.

PASTORĖ. Tai kur Valius turi tave pasiimti?

VAIKINAS. Į senelio namus.

PASTORĖ. Bet kad jie sudegę.

VAIKINAS. Taip, aš ir pats žinau! Iš pradžių maniau, kad nuo tos lapės Valiui pasimaišė. Nėr ko stebėtis. Juk visą naktį pratūnojo, draskėsi įsipainiojęs. Vos prašvito, o čia – atsliūkina lapė. Tos kraugerės akys! Sustojo ir spigina. Gal net kokią valandą. Ką aš žinau. Niekad nebuvau taip įsipainiojęs. O ji vis artyn, artyn. Valius jaučia, kad bus sudraskytas. Gali įsivaizduoti?

PASTORĖ. Bet Valius vis dėlto išliko gyvas ir sugrįžęs žadėjo tave pasiimti į senelio namą?

VAIKINAS. Jis man taip sakė. O aš jam: „Tu gi žinai, kaip yra. Juk jie, po galais, manęs iš čia neišleis.“ – „Bet tu žinai, kaip būtų galima iš čia išsilaisvinti.“ – „Ne, su manim jie nesileis į jokias kalbas. Aš tiek visko esu pridaręs! Baisu net prisimint!“ O Valius: „Yra dar kitas būdas išsilaisvinti. Čia jau nieks nesutrukdys. Kai pasidarysime laisvi, persikelsime į senelio namus ir abu ten gyvensim. Nors tą namą ir sudeginai, bet jis tebėra.“

PASTORĖ. Ir tu juo patikėjai?

VAIKINAS (rimtai). Valius man niekada nemeluodavo. Kodėl jis turėjo meluoti? Kaip aš galiu netikėti?

PASTORĖ (vaikščiodama pirmyn atgal). Bet tu… turėtum suprasti…

LISBETĖ. Ką jis turi suprasti? Sakyk, jeigu sakai! Aš visus ketverius metus norėjau tai sužinoti!

Slogi tyla.

VAIKINAS. Valius taip man pasakė: „Mudu galim tai padaryti kartu. Išsilaisvinsim abu ir galėsim gyventi ten šiaurėj, senelio name. Įsitaisysim miegamajam prie lango ir klausysime Dangaus arfos. Aš prie tavęs prisiglausiu, tu mane glostysi. Ir viskas, viskas sueis į viena: telefono laidai, giedanti Dangaus arfa, gaisrinės kopėčios, jei kartais kiltų ugnis, už lango šermukšnis – laimę nešantis medis. Žiemą apsnigtas, paukščiai lestų dar likusias uogas. Erškėtrožės. Šaltinis pakalnėj, o ten – varlės, kurias mudu saugosim. Viskas, viskas būtų viena.“ Aš dar paklausiau: „Valiau, tu esi tikras, kad viskas taip imtų ir sueitų į viena?“ – „Taip, viskas sueis,“ atsakė jis. „Valiau, aš labai noriu, kad mudu tai padarytume. Bet nežinau, ar išdrįsiu. Aš bijau.“

LISBETĖ (atsistojusi priešais Pastorę). Nežinau… Man jau nuo tavęs darosi bloga. Jeigu lapė sudraskė Valių, jis negalėjo prisikelti. Tu bent tai jam įkalk! Sudegęs namas neatsistato. Tai jau tavo pareiga kaip nors išaiškinti. Jei nenori jam pakenkti.

Pastorė sėdi ant grindų palei sieną, delnais užsidengusi veidą. Gal ji verkia?

PASTORĖ. Taaip…

LISBETĖ. Jokia būtybė negali numirus prisikelti. Tai neįmanoma. Pasakyk jam tai.

VAIKINAS (paslaptingai šypsosi). Paprašyk jos dar kartą.

LISBETĖ (Pastorei). Tu sakai „taip“. Kas „taip“?

Pastorė tik lėtai, beviltiškai linguoja galvą.

VAIKINAS (ramiai, beveik taikiai). Na, matai, Lisbete.

LISBETĖ (patylėjusi, Pastorei). Tu neprotingai elgiesi. Gal net kvailai. Iš tikrųjų tu verčiau jau užsičiaupk.

PATORĖ (lėtai atidengia veidą, ji iš tiesų apsiverkus, Vaikinui). Tu įsitikinęs, kad pas tave atėjo Dievas ir kad tai buvo Valius?

VAIKINAS (dabar jis kalba ramiai, įsitikinęs, aiškiai). Jis atėjo manęs pasiimti! (Pauzė.) Šnibždėjomės visą naktį. Toji naktis jau buvo paskutinė. Paskui jie ateis ir paims jį. Paryčiais mudu tik gulėjom, tylėjom ir žiūrėjom vienas į kitą. Tada apsisprendžiau. „Man atrodo, kad aš išdrįsiu, nepabijosiu,“ pasakiau Valiui. „Tu išeik pirmas, šį kartą aš tikrai nepabijosiu.“ Valius man sako: „Žinau, tu išsigandai anąkart, kai padegei senelio namą. Dabar bus kitaip.“ (Pauzė.) „Taip, anąkart aš labai bijojau. Paskui man pasidarė gėda. Turėjau iš čia pabėgti, nusigauti iki senelio namų. Maniau, stovėsiu miegamajam prie lango, žiūrėsiu į šermukšnį, erškėtrožes, šaltinį, o namas tegul sau dega, tada jis jau buvo tuščias. Bet kai pasirodė tie juodi dūmai, mane suėmė klaiki baimė. Atidariau langą ir nulipau gaisrinėm kopėčiom.“ (Pauzė.) O Valius man sako: „Tu nebijok, tai visai nesunku. Mirtis yra lengva. Tada jau būsim laisvi ir gyvensim tavo senelio name.“ – „Gerai, taip ir sutarkim,“ pasakiau. „Paskui pasimatysim. Aš jau nebijau.“ Jis atsigulė prie sulenktos mano rankos, įbedė nosį va čia, į linkį, pakreipė galvą, kad mane matytų, gulėjo ir murkė, o aš glosčiau jam galvą, nugarą. Jis buvo toks šiltas, gražus. Lyg mažas tigriukas. Paskui jis numirė. Paliečiau jo galvą ir pajutau, kad jau nebemurkia, tyli. Valius mirė. Bet jis sugrįžo manęs pasiimti. Dabar jau mano eilė.

Pastorė tebesėdi prie sienos, nustojusi verkti, nerodo isterijos, tik vis dar labai nusiminusi.

PASTORĖ. Ir tu užsimovei tą plastiko maišelį.

VAIKINAS (negarsiai, bet ryžtingai). Taip, tik man kažkaip nepavyko. Bet Valius tebelaukia.

PASTORĖ. Mielas, geras mano drauge, nedidink mano sielvarto.

VAIKINAS. Kodėl? Argi čia reikia nusiminti? „Kur eisi tu, ten eisiu ir aš,“ pasakiau Valiui. Aš jam pažadėjau. Ir ištesėsiu savo pažadą. Jis parodė, kaip tai lengva. Prispaudi nosį prie sulenktos rankos, į patį linkį. Dar šiek tiek pamurki. Užmiegi. Ir jau esi laisvas. Tada mudu su Valium ir apsigyvensim senelio name.

Lisbetė ryžtingai atsistoja, prieina prie Pastorės, kuri tebesėdi ant grindų palei sieną, ir abi ilgokai žiūri viena į kitą.

LISBETĖ. Tai gal jau eikime. Eime!

Pastorė ramiai, kažkaip neryžtingai papurto galvą.

LISBETĖ. Tu esi psichinė ligonė. Aš daugiau tavęs nebeklausysiu. Tu esi ligonė.

Pastorė pamąsčiusi linkteli galvą.

VAIKINAS. Nieks manęs nesulaikys, Valius laukia.

Lisbetė sukandus dantis išeina, Prižiūrėtojas pasižiūri į ją, ir durys užsidaro. Pastorė įsmeigia akis Vaikinui į nugarą, nė vienas nepasijudina.

PASTORĖ. Klausyk? (Pauzė.) Ar galiu dar kiek pabūti? Turiu sužinoti truputį daugiau. Dar kažko čia nesuprantu. O gal galėčiau dar sykį ateiti?

VAIKINAS (negarsiai ir draugiškai). Ne.

PASTORĖ (atsisėdusi šalia Vaikino ir padėjusi galvą jam ant kelių). Bet man tai būtų be galo svarbu.

VAIKINAS (vėl taip pat draugiškai). Aš jau viską papasakojau. Viską, kaip buvo. Daugiau nėra ką. Tau pačiai teks suprasti. Aš tik pasakiau, kaip buvo. (Droviai nusišypso.) Tu daugiau nieko neklausinėk. Apie Valių.

PASTORĖ. Kodėl?

VAIKINAS. Nebeklausk, kas ta lūšies valanda, ta dvidešimt penktoji, papildoma. (Droviai, tarsi guosdamas perbraukia ranka jai per plaukus.) Tą valandą viskas kitaip. (Pauzė.) Ten ir Valius…

Abu tyli. Pastorė iš lėto sunkiai atsistoja ir eina prie rampos. Temsta vakaras ar švinta rytas? Dabar ji ramiai kalbės žiūrovams.

PASTORĖ. Po dviejų dienų jo neliko. Jie man būtų pasakę, kaip tai atsitiko, bet aš nenorėjau klausytis. Man mieliau vaizduotis, kad jis įbedė galvą Dievui į sulenktą ranką, pamurkė jusdamas Dievo glostantį delną ir paprasčiausiai numirė. Kam gi toks Dievas, jeigu negali numirti jo rankos linkyje? (Pauzė.) Tikriausiai lengviau numirti tam, kuris žino, kad yra katinas, kuris jo laukia.
Kai visa tai atsitiko, man buvo keturiasdešimt devyneri, aštuoniolika metų aš buvau valstybinės švedų bažnyčios pastorė. Dabar man jau šešiasdešimt dveji. Pastore mane įšventino trisdešimt vienerių. Moterims pastorėms tada buvo nelengva, kai man reikėdavo kalbėti apie religinį pašaukimą ir apie tai, kad Dievas yra meilė, turėdavau viską gerai apmąstyti. Turbūt nesupratau, ką kalbėdavau. Po to, kai sykiu juos palaidojom, palikau švedų bažnyčią. Gal ir neprotingai padariau. Bet pajutus, kad Dievas gali būti rusvas katinas, o meilė – senelio namai, man buvo sunku kitaip pasielgti.
Tą vakarą aš šio to išmokau. Per trylika metų tai padėjo man daug ką ištverti. Tikiuos, padės ir toliau, kol vieną dieną pati numirsiu. Ir aš norėčiau išeiti taip pat lengvai, įsikniaubus Dievui į rankos linkį, miegamajam prieš langą senelio name. (Pauzė.) Gaisrinės kopėčios. Šermukšnis. Spindintis sniegas, pilnatis. Pakalnėje šaltinis su varlėm. Giedantys laidai – kad pagaliau suprasčiau, kaip visa susiję. Apsnigtas šermukšnis, paukščiai.
Tą vakarą, kai jau rengiausi išeiti, jis dar stengėsi paniūniuoti Rodo Stiuarto „Sailing“. Tais metais buvo pasirodžiusi plokštelė. Ji tikriausiai patiko jam. Tai buvo paskutinis dalykas, kurį iš jo išgirdau.

Vaikinas negarsiai niūniuoja. Kai Pastorė baigia kalbėti ir išeidama tarpdury atsigręžia, Vaikinas nutyla ir klausia nepasukdamas galvos.

VAIKINAS. Tu rytoj dar aplankysi Eriksoną? Pasakyk, kad aš nepykstu dėl to, ką jis padarė, no hard feelings.

PASTORĖ. Aš pasakysiu.

VAIKINAS. Nepamiršk, gerai? Pasakyk, kad tai – nuo Valiaus ir nuo manęs.

PASTORĖ. Aš pasakysiu: no hard feelings – nuo Valiaus ir nuo tavęs.

Vaikinas ramiai, jau apsisprendęs linkteli, jo lūpose švysteli beveik laiminga šypsena. Jis vėl uždainuoja, ir Pastorė išeina.

VAIKINAS. …home again… home again… across… the see… (Pauzė.) …I am sailing… I am sailing… to be near jou… to be… free…

Scena staiga aptemsta.

Versta iš: Per Olov Enquist. I Lodjurets timma. Kungliga dramatiška teatern och Norstedts förlag, Stockholm, 1988