literatūros žurnalas

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 

Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ne taip dažnai būna, kad, perskaičiusi knygą, norėčiau apie ją parašyti. Su šia buvo taip. Ir ne tiek dėl to, kad būčiau norėjusi paviešinti savo (ne)pastebėjimus, kiek dėl savęs pačios: rašydama labiau susivoki, kodėl ir ką jautei ją skaitydama. Iš kur toji vienumos, atskirumo „džiugi ramybė“, kuri ištinka pasakotoją per pūgą bažnyčioje, kai nė vieno žmogaus – tik „Panis angelicus“ giedantis vaikų choras („Per pūgą užėjau į bažnyčią…“). Rudeniškai raminanti, medituojanti, įsupanti į savo garsus ir vaizdus poezija. Savo subjektyvumui (šiuo atveju, empatiškumui) pateisinti prisiminiau gruzinų filosofo Merabo Mamardašvilio teiginius, kad literatūros kritikas negali nagrinėti to, kas svetima jam pačiam ir kas nepalietė jo sielos.

„Esanti“ – ketvirtasis Zitos Mažeikaitės poezijos rinkinys; jis artimas ankstesniajam „Tenoriu būti“ (2009): panašus lakoniškas verlibras, minimalistinė stilistika, gamtos „fotografijos“, nykstančio dzūkų kaimo tema, vaikystės fragmentai. Jame pasakotoja buvo beveik nematoma – labiau nesanti nei esanti: „Paveiksluok akimis“ – taip pavadintas vienas skyrius. O štai naujajame rinkinyje ji, nepaisant minėtų bendrumo vietų, yra labai esanti. Čia ji yra ramiai egocentriška: kolektyvinė liaudies išmintis – mįslės, priežodžiai, tikėjimai, burtai – bendrinės išminties kompendiumas (skyrius „Močiutės Magdelenos patarimai“) ją domina ne patys savaime, o kaip būdas susivokti savo egzistencijoje, stiprinti savo atskirumą. Vidiniame viršelyje iškeltas paskutinis eilėraštis iškalbiu pavadinimu: „Pačiai sau“, kuriame imperatyviai išdėstyta programa – kliautis savimi. Iš esmės, tai ir viso rinkinio pozicija.

Grįžtu prie abiejų knygų pavadinimų: „Tenoriu būti“ ir „Esanti“. Pirmąjį interpretuočiau kaip egzistencijos prasmės paiešką, o antrąjį – kaip išgyvenamą vidinę ramybę, savotišką atsitolinimą, kurį fiksuoja ir dalyvinė forma: esanti. Patiko ankstesnė knyga, bet ši – labiau. Patiko, kad knygų asmeniškumas nevirsta atviru jausmingumu ar sentimentalumu – rašoma dažniau iš „tu“ perspektyvos, savąjį „aš“ matant per atstumą, iš refleksijos pozicijos. Su šiais tekstais mane sieja panaši kartos „atmintis“, grįžtanti per atpažįstamus daiktus (kad ir iš siuntinių pasklidusios po Lietuvą močiučių ir mamų amerikoniškos skarelės, p. 22), per buities fragmentus, kuriuos autorė (at)kuria labai realistiškai, jutimiškai konkrečiai:

Garai išsirangę įjuodusia palube,
langai apsiverkę, virtuvę persmelkęs
ūkinio muilo tvaikas.
Kunkuliuoja beausis ketaus katilas.
Mama egliniu menturiu
grūda neklusnų drobinį užvalktį
lyg kokį avino pilvą,
čirška ištiškusios pamuilės,
laiškus šleikštulys kutena galugerklį.

„Žiemos žlugtas“ (p. 10)

Pasakotoja ne viename eilėraštyje jaučiasi gamtos dalimi (vėjo išversta pušis pagal rieves „buvo mano metų“, p. 32; pavasaris siūlo jai auskarus įvairių pumpurų pavidalu – „Negaliu išsirinkt“, p. 30). Atrodytų idiliška situacija – jaukus pasaulis, palanki gamta, bet čia pat nerimą keliantys esamybės ženklai: išmirštantys kaimai, erdvėjantys laukai, užsitraukiantys ežerai… Civilizacijos ir gamtos priešpriešoje paradoksaliai nugali gamta, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų atvirkščiai:

Dzūkų giria,
godota ir apgiedota,
traukias į nebūtį –
Huskvarna per šerdį
tarsi per širdį.  (p. 40)

Kai žmogui tampa nesvarbi atmintis, kai nebėra ryšio su savo gentimi, artimaisiais, beasmenis laikas dirba savo darbą tos pačios gamtos naudai, kuri, pagal savo dėsnius, viską dengia užmaršties velėna („Po ketvirtinių…“, p. 34). Čia man prisimena Leszeko Kołakowskio straipsnio „Dievo aktualumas tariamai bedieviškoje epochoje“ teiginys: „Priešingai nei Apšvietos ateizmas – jaukus pasaulis, globojamas palankios draugiškos gamtos – šiandienos bedieviškas pasaulis yra suvokiamas kaip gniuždantis amžinas chaosas. Jis yra netekęs bet kokios prasmės ir krypties, bet kokios struktūros ir bet kokių orientacinių ženklų“ („Šiaurės Atėnai“, 2018-01-19). Man rodos, autorė kaip tik kuria savus prasmės „orientacinius ženklus“ – kad ir „nuolankaus atkaklumo“ poziciją, kurią paremia gyvastingas gamtos pasaulis: „Apsnigtoj pamiškėj – vasara / susuktam šiaudų ritiny. / Pridėk ausį – / vabaliukai krebžda“ (p. 91). Kartais kitonišką būtį išryškina kontrastas tarp pilkos, nykios, rutiniškos kasdienybės ir ją pertraukiančios kito lygmens detalės: kad ir rėkiantis amarilės žiedas „ankštam batsiuvio pusrūsy, / ant lentynos su nuklypusiais batais“, ar „Vilnelės šaltinio akis“, pavasarį tampanti juoda purvyne, „Bet krūmas šalia jos / apsisagstęs rausvais žiedų karoliukais“ (p. 46), ar šaltą vėlyvą pavasarį balsinga čiurlių eskadrilė virš kiemo („Šalta gegužė“, p. 29). Laikas knygoje įvardijamas pagal bažnytines šventes: Šeštinės, Sekminės, Žolinė, pusiaužiemis, kur gamta yra esminis veiksmo dalyvis. Čia randa savo vietą ir įpinti dzūkų tarmės žodžiai.

Kitas šio rinkinio išskirtinumas – atsiradusi miesto, kultūros tema. Dėl įtaigos, paveikumo atkreipčiau dėmesį į skyriaus „Lyg eičiau per buvusius gyvenimus“ eilėraščius, kuriuose dominuoja Vilniaus istorijos fragmentai: tai ir paprastų įvairiataučių miestiečių kasdieniško gyvenimo rutina, kuri dabarties akimis jau atrodo kaip ritualas, ir bažnyčių istorijų, pasiekusių mūsų dienas, punktyras. Autorės žvilgsnis (at)kuria socialinius „mažųjų žmonių“ gyvenimo vaizdus, ir tuo kartais primena Juditos Vaičiūnaitės, Nijolės Miliauskaitės tekstus. Kelionė per septynias Vilniaus bažnyčias įvaizdinta tiksliomis, konkrečiomis kiekvienos jų istorijos ir interjero detalėmis, bet svarbiausias momentas šiuose eilėraščiuose – ne „paveikslavimas akimis“, o būtiškosios šventovių misijos apmąstymas dabartiniame desakralizuoto gyvenimo sraute. Autorė fiksuoja turistinį santykį su šventovių relikvijomis, svarsto, kiek lieka šventumo valstybės saugomuose paveldo objektuose. Geriausiu atveju tai traktuojama kaip muziejinis menas, o ne mistišką šventumo galią tebespinduliuoją objektai. Bet pasakotojos patirtis – kita: nepaisant išankstinio racionalaus skepsio, prie Švč. Mergelės Marijos paveikslų (prie jų medituojama dažniausiai), kuriuose ji atrodo kaip pavargusi paprasta moteris, pasakotoja patiria taip siekiamą ramybę, santarvę su savimi:

3

Kodėl einu prie tavęs,
sėduos į šaltą klauptą?

Nieko tavęs neprašau.
Nieko tau neaukoju.
Nesiklaupiu ir negarbinu,
net žvakės neuždegu.

Tik sėdžiu ramumu apsigaubusi
lyg senelės skara.

„Baltoji mergelė“ (p. 62)

Kitas knygoje ryškus istorinis kultūros motyvas – Mažoji Lietuva. Skyriaus „Atmintinės“ eilėraščiuose aliuzijos į Kristijono Donelaičio, Martyno Mažvydo gyvenimus, matomus iš nykios rūškanos dabarties. Čia ir vokiečiai, ieškantys prūsiškų savo šaknų, ir Birutei Baltrušaitytei skirtas eilėraštis. Juose svarbus istorinio ir esamo laiko ryšys, juos jungiančios ir skiriančios gijos – atmenanti sąmonė svarbiausias buvimo garantas. Bet man įdomesni tie eilėraščiai, kuriuose ryškesnis autorės „aš“, t. y. kuriuose pasaulis suskliaudžiamas savyje, kai jis apmąstomas iš savo asmeninės perspektyvos, net jei išoriškai taip ir neatrodo: „Kas yra garsas? – Daikto riksmas. / Kas jūros gelmė? – Vandens šaknys. / Kas dykuma? – Ilgesio kupinas kraštas“ („Paklausk vunderkindo“, p. 79). Dėl to išskirčiau daugumą paskutiniojo skyriaus „Nėra taip, kad kaip nors nebūtų“ eilėraščių: „Stovėjom ant tilto…“, „Kaip Halio kometa“, „Apsnigtoj pamiškėj – vasara…“, „Išaugo mūsų gydytas ąžuolas…“, „Prieš mirtį…“, „Pietų Švedijoj“, „Sunkios Sekminės“, „Šventoji Zita“, „Pačiai sau“.

Knygos tekstuose, sakytum, nėra jokios specialios literatūriškumo pastangos – verlibrai, santūri asketiška stilistika, kurianti šiaurietiško santūrumo įspūdį. Net rašyti apie poetinės formos ypatybes tarsi nepatogu – taip, rodos, paprastai kuriamas tikrovės vaizdinys, gyvastinga pilkuma – lyg tie knygos piešinių (dailininkė Deimantė Rybakovienė) voratinkliai ar augalo lapo gyslelių raizginiai, gyvybės kapiliarai, ar pienės ratiliukai, ar nėrinių raštai, ar, ilgiau įsižiūrėjus, ryškėjantys sutankėjimai – prasmių mazgeliai…

Eduardas Mieželaitis. Mano grožio karaliene

2019 m. Nr. 10 / Publikacija skirta poeto Eduardo Mieželaičio 100-osioms gimimo metinėms. Publikuojamas Eduardo Mieželaičio (1919–1997) dvylikos eilėraščių ciklas „Mano grožio karaliene“ yra iš Lietuvių literatūros ir tautosakos institute esančio…

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Elena Baliutytė. Ar galėtų Eduardas Mieželaitis pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje?

Yra manančių, kad Mieželaitis sugadino lietuvių poeziją iki mūsų dienų, yra apgailestaujančių, kad jis nepelnytai iš kanono pašalintas.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5-6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Nuo rašytojo prie Jo Didenybės skaitytojo: lietuvių literatūros kritika šiandien

2016 m. Nr. 12 / Su literatūros kritike Elena Baliutyte-Riliškiene kalbasi Elvina Baužaitė / Visą pastarąjį dešimtmetį, o gal ir dar anksčiau, kai imta intensyviau reflektuoti literatūros kritikos padėtį, kalbama apie jos krizę.

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Elena Baliutytė. Tolstantis, bet vis dar matomas: Eduardo Mieželaičio gyvenimas jo paties ir kitų akimis

2016 m. Nr. 4 / Rašytojui X. didelis liūdnas žmogus užmirštas ir negyvenamas tolsta į aukštus namus ir pasilieka tik menamas žodžiai dar atneša jį tartum vitražuose lūžta dulkės šviesos spinduly užpildo barokinę tuštumą.

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

2011-ųjų knygos. Rašytojai išeina, rašytojai ateina: kokia mūsų literatūros šiandiena?

2012 m. Nr. 4 / Apie 2011-aisiais išleistas lietuvių autorių knygas kalba Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys ir Elena Baliutytė

2010-ųjų knygos. Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį

2011 m. Nr. 4 / 2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas