literatūros žurnalas

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino: „Kino scenarijų nelengva parašyti, bet ne visada lengviau jį skaityti. Žodžiais sunku išreikšti tai, ką filme norėtųsi perteikti. Žodžių perteklius neretai tarsi užgriozdina pirminį, spontanišką sumanymą. Arba kartais žodžių stygius aplaidžiai palieka skaitytoją nežinioj. Bet kokiu atveju rankraštis dar nėra galutinis produktas, o tik savotiškas pusgaminis, blausus ir neaiškus atspindys.

Ypač kai tenka kalbėti apie tokį filmą kaip „Prisilietimas“. Jeigu įmantriai siekčiau žodingo tobulumo ir mėginčiau pavaizduoti tai, kas turėtų vykti mano sumanytame filme, tektų parašyti visą knygą. Ji būtų vargiai paskaitoma ir galbūt slegianti. Tokiam herojiškam darbui neturiu nei kantrybės, nei talento. Tai galutinai numarintų ir aktorius, ir mano kūrybinį džiaugsmą.

Todėl skaitytojui siūlau glaustą, tarsi užšifruotą tekstą, kuris galbūt pažadins skaitančiojo vaizduotę ir įsijautimą.

Apie patį filmą galėčiau pasakyti trumpai: spalvos šiltos. Tonacija šviesi: šiek tiek intymumo, intrigos, švelnumo ir liūdesio.

Išsamus paaiškinimas gal net būtų juokingas. Filmai kaip žmonės. Vieniems patinka, kitiems nepatinka, dar treti lieka abejingi.

Šiuo atveju aš, žinoma, labai norėčiau, kad patiktų.“

 

Filmo apmatai

1

Senas plytinis ligoninės fasadas, kurį supa rudenėjantys medžiai. Skyrius trečiame aukšte. Laukiamajame šalia terasos matyti pagyvenusi moteris, apsirengusi diakonės drabužiais. Ji stovi saulei atkišusi veidą, rankas sukryžiavusi ant krūtinės. Karin ateidama stabteli, bet anoji moteris nekreipia į ją dėmesio.

Ilgas tamsokas skyriaus koridorius su durimis iš abiejų pusių. Palubės šviestuvai jau įjungti – vėlyva rudens popietė. Slaugytojos su vakarienės padėklais varsto palatų duris.

Karin pamato docentą, jis eina prie jos su ištiesta ranka: jūsų motina gal prieš penkiolika minučių paliko šį pasaulį, ji išėjo ramiai, be jokios kovos.

Karin klausia, ar galėtų užeiti į palatą, skyriaus seselė atidaro duris ir įleidusi Karin vėl jas tyliai užveria. Vidinės palatos durys praviros, Karin mato lovos kojūgalį ir didelį tamsų medį už lango.

Ji lėtai žengia palaton.

Akys prisipildo ašarų, kai ji pamato mirusiąją. Vargšė, vargšelė, sušnabžda.

Velionė guli galvą pasukusi į šoną, akys užmerktos, burna pravira, pro pagelsvėjusias lūpas matyti dantys. Vešlūs žili plaukai sušukuoti į viršų, plačioje kaktoje įsirėžusios kelios gilios jos kentėjimų raukšlės. O veide jokių skausmo pėdsakų, greičiau paslaptinga šypsena: ženklios juoko raukšlelės palei akis, švelnūs lūpų kampučiai.

Rankos ant apkloto, plaštakos trumpos, plačios, buki pirštai nukarpytais nagais. Ant smiliaus – siaura pleistro juostelė.

Karin atsisėda į lankytojo kėdę. Pro pravertą langą girdėti tolimas miesto gaudesys. Ji delnu kelis kartus perbraukia savo akis – gal pravirks, bet ašaros nepasirodo.

Palatoje tylu, tik motinos laikrodėlis tiksi padėtas ant spintelės.

Pagaliau Karin prieina prie lovos ir pasilenkusi pabučiuoja motinos skruostą. Paskui dar pastovi, žiūri, jai atrodo, kad motina kvėpuoja, krūtinė kilnojasi, akies vokas trūkčioja, tai tik optinė apgaulė – paslaptingas mirties žaidimas gyvųjų jausmais.

Koridoriuj jos lūkuriuoja skyriaus seselė. Karin jai padėkoja už pagalbą motinai, už rūpestį. Seselė klausia, ką daryti su velionės daiktais. Karin atsako, kad rytoj juos pasiims. Gal sužadėtuvių ir vestuvių žiedus pasiimkite dabar? Karin nespėja atsakyti, ir seselė netrukus juos atneša. Štai, prašom. Karin delne – du sunkūs auksiniai žiedai, motinos nešioti net penkiasdešimt metų. Ant vieno žiedo išgraviruota „Henrikas“ ir data, ant kito – tik sutuoktinio vardas. Žiedai jau apdilę ir nubraižyti.

Karin sujaudintu balsu padėkoja. Tamsoka rūbinė prie stiklinių šio skyriaus durų. Karin, nusisukusi į tamsą, čia pagaliau pravirksta, prislėgta motinos netekties.

Kažkoks vyras stabteli, eidamas pro šalį. Mandagiai jos paklausia: can I do something for you?1

Karin atsigręžia ašarotu veidu ir jam atsako: please leave me alone2. Nustebęs ir susigėdęs vyriškis atsiprašydamas kažką sumurma. Karin nusisukus išsišnypščia nosį. Kai vėl atsigręžia, vyriškio nebėra.

Po geros valandos renkasi Karin artimieji, brolis, sesuo, kiti giminės.


2

Sodas – tai mūsų pasididžiavimas, kaip sugebėdama angliškai sako Karin Davidui. Mudu abu mylim gėles, medžius ir krūmus, pritaria Andrėjasas, apglėbdamas žmoną per pečius. Jie vaikšto po sodą grožėdamiesi rudens spalvom, švelni sekmadienio popietė, dvelkianti nueinančios vasaros kvapais.

Mes stengiamės kuo dažniau pasidarbuoti sode. Turėtum čia apsilankyti pavasarį ar vasaros pradžioje. Tada čia tikrai nuostabu, patikėk. O žiemą svajojam, ką pavasarį reiktų pasodinti, pakeisti. Vyriausia mūsų dukra taip pat mėgsta padėti. Štai ten jos kampelis, ji pati ten tvarkosi.

Viloje suskamba telefonas, ką tik paminėta keturiolikmetė duktė Agnes kviečia tėvą prie telefono. Andrėjasas atsiprašo, palikdamas Karin su svečiu.

Iš pradžių jiedu tyli, paskui Karin šypsodama klausia, ar Davidas bent kiek domisi sodu, gėlėm ir medžiais. Jis linksmai prisipažįsta, kad jo tie dalykai nė kiek nedomina. Abu nusijuokia. Man jau rūpi mūsų vakarienės kepsnys, sako Karin. Atsiprašysiu valandėlę. Ji nuskuba į namą.

Davidas apsižvalgo. Vila čia didelė, gal kiek senoviška, ne itin puošni. Ją supa sodas, medžiai, prie vilos iš abiejų šonų auga du didžiuliai klevai. Kaimynų pievelėj girdėti juokas, šūksniai, ten dvi jaunos merginos atsainiai žaidžia badmintoną. Antrame vilos aukšte prasiveria langas, dešimtmetis berniukas persisvėręs paleidžia iš savo rankos lėktuvėlio modelį. Jis gražiai sklendžia, pučiant lengvam vėjeliui. Labas, švediškai pasisveikina Davidas. Labas, atsiliepia berniukas. Lėktuvėlis įstringa tarp medžio šakų, o berniukas dingsta.

Grįžta Karin. Mūsų Agnes labai sumani, sako ji, gal pernelyg apgalvotai rinkdama angliškus žodžius. Tai ji šiandien ruošia vakarienę. Niurna, kad aš atėjau patikrinti. Tu jai atrodai įdomus, juokais dar priduria Karin. Agnes sako, kad tu panašus į kino žvaigždę. Andersai, nepamiršk prieš vakarienę nusiprausti ir pasikeisk marškinius, primena sūnui, kuris su savo lėktuvėliu ką tik išlipo iš medžio. Žinau, žinau, atsako Andersas.

Matau, jums čia smagu – tau su Andrėjasu, mandagiai sako Davidas, kad nereiktų tylėti.

Mano vyras šį namą paveldėjo po savo tėvų mirties, sako Karin. Mudu nebūtume išgalėję gyventi miesto centre ar prie ligoninės. Andrėjasui reikia tokios permainos, jis per daug įtemptai dirba.

Vadinasi, santuoka laiminga, gal kiek ironiškai paklausia Davidas. Karin šypsodama žvelgia į jį. Mudviejų santuoka tikrai laiminga, sako ji. Jau šešiolika metų kaip vedę.

Tiesiog puiku, juokiasi Davidas. O Karin stabteli, surimtėja, susimąsto. Man sunku apie tai kalbėti, patylėjusi prisipažįsta ji. Ypač kai mums tenka bendrauti svetima kalba.

Nenorėjau būti netaktiškas, sako Davidas. Karin nustebusi pažvelgia į jį. Atleisk, priduria tyliai, tarsi įveikęs savo drovumą.

Jiedu persimeta dar po keletą žodžių. Gal tu norėtum ko nors išgerti, netikėtai paklausia Karin. Aš tik to ir telaukiu, atsako Davidas. Ir abu nusijuokia.

Pačiu laiku ant laiptų pasirodo Andrėjasas. Gal jums kokio gėrimo, klausia. Gersime lauke, gerai? Luktelkit, aš tuojau atnešiu. Norėtumėt viskio, ar ne? Jie atsisėda į hamaką. Iš čia matyti, kaip svetainėj Andrėjasas ruošia jiems gėrimus.

Aš vis prisimenu, kaip mudu pirmą kartą susitikom, netikėtai prisipažįsta Davidas. Ligoninėj? Taip, tu verkdama stovėjai rūbinėj. Gal man nederėtų apie tai sakyti, bet tada aš tave įsimylėjau. Nesitikėjau, kad kada nors tai sužinosi. Kaip matai, atsitiktinumas ar aplinkybės mus suvedė, ir aš nutariau tau pasakyti. Nuo tada esu tave įsimylėjęs, Karin. Dėl to, ką pasakiau, tu neturėtum jaudintis ar nusiminti. Aš iki šiol tave myliu ir noriu, kad tai žinotum.


Vakarienė.

Ne, ačiū, nepaprastai skanu, bet tikrai daugiau nebegaliu. Tenka pridurti, kad Agnes iš tikrųjų puiki virėja. Beje, jie surado ją labai netikėtai. Už kelių mylių nuo čia, netoli to kapinyno, kur aš kasinėju, jie vis dar restauruoja bažnyčią. Tai senoji Hamarso viduramžių bažnyčia, jeigu girdėjot. Taigi jie tos bažnyčios sienoj prakirto angą. Gal už kokio pusmetrio aptiko tuštumą. Tada jau ėmė atsargiau tyrinėti. Taip, ačiū, kavos dar mielai išgersiu. Apie ką aš čia? Taigi staiga jie mato, kad kažkas tamsoj boluoja. O ten – moters veidas – puikiausiai išsilaikiusi medinė skulptūra, vaizduojanti Švenčiausiąją Mergelę. Ne, kol kas jos dar neiškėlė. Matyt, tai dar gana ilgai užtruks. Dirba lėtai, kad ko nors nepažeistų, toj nišoj gali būti ir daugiau daiktų. Mūsų supratimu, labai reta, vertinga skulptūra. Įdomu, kaip ji šitam krašte atsirado? Tokioj nuošalioj viduramžių bažnyčioj? Ir svarbiausia – kodėl ją užmūrijo? Ačiū, viskio neatsisakysiu. Ne, man ledo nereikia. Kol kas toj nišoj galima įžvelgti tik jos veidą ir krūtinės kraštelį.


Vėliau, tą patį vakarą.

Andrėjasas nufilmavęs daug sodo gražumynų. Jis rodo ir komentuoja savo juostą. Davidas klausosi, mandagiai šypsosi, norėdamas parodyti, kad jam tikrai įdomūs tie mėgėjų filmukai. Juose tarp medžių ir gėlių bėginėja vaikai, vaikštinėja Karin ir net šmėkšteli jos motina, visa tai – vasara, saulė ir jūra. Karin vis kartoja, kad Davidui tai turbūt neįdomu. Andrėjasas tikina, jog tos juostos pabaigoj yra kelios nuostabios, tiesiog jam pačiam netikėtos orchidėjų nuotraukos. Štai, jūs tik pažvelkit. Kokios jų spalvos. Matot.

Karin pažvelgia į Davidą: jis sėdi akis nukreipęs į ekraną, bet jo mintys kažkur kitur. Per visą vakarą jis nemažai išgėrė, net kakta išrasojusi. Sėdi beveik susmukęs, jo išvaizda rodo nuovargį ir nepasitenkinimą. Staiga jis atsisuka į Karin, žiūri į jos veidą. Ji sugauna jo žvilgsnį, tartum atsiprašydama nusišypso.

Gal tu rastum dar kokią plikos žmonos nuotrauką, netikėtai paklausia Davidas. Man būtų įdomu, kaip Karin atrodo be drabužių.

Andrėjasas atlaidžiai nusijuokia ir sako, kad Davidui teks pasitenkinti matytom orchidėjom.

Svečias galiausiai atsisveikina. Andrėjasas siūlosi jį nuvežti, bet jis atsisako, nusijuokęs tikina: nesijaudinkit. Aš nieko blogo neiškrėsiu. Jis nuoširdžiai apkabina Andrėjasą, abu vyrai paplekšnoja viens kitam per nugarą. Tada Davidas apkabina Karin, jis dar negrabiai ją pabučiuoja.


Naktis.

Andrėjasas ir Karin dar vaikšto po kambarius, gesina šviesas, uždarinėja duris, išleidžia šunį, užeina pas Agnes, kuri gulėdama skaito knygą. Andersas jau miega kambarėlyje šalia virtuvės. Labanakt, Agnes. Ačiū tau už pagalbą.

Tas Davidas kažkoks nemalonus, sako Agnes. Tau jis nepatiko, stebisi Karin. Taip, jis tikrai nemalonus tipas, pakartoja Agnes. Kodėl, klausia Karin, kažko ieškodama Agnes komodos stalčiuj. Kur tas tavo liemenukas, kurį turėčiau pakeisti? Jis kitam stalčiuje, mama, kiek suirzus atsako Agnes. Karin, suradusi, ko ieškojo, dar kartą palinki dukrai labos nakties, taip ir nesužinojusi, kodėl Davidas jai taip nepatiko.

Tėvai užsidaro savo miegamajame. Jie dar tyliai šnekučiuodamiesi vaikšto, varsto vonios kambario duris. Kada tau rytoj reikia būti ligoninėj? Septintą, pusę aštuntos turiu operaciją. Kaip tau pasirodė Davidas? Man jis pasirodė tiesiog mielas, malonus žmogus. Gal tik per daug išgėrė? Nejaugi? Nepasakyčiau. Andrėjasas atrodo nustebęs. Žinai, tie užsieniečiai.

O kaip tu su juo susipažinai, netikėtai paklausia Karin. Andrėjasas kiek padvejoja: jam buvo priepuolis – akmenys inkstuose, iš muziejaus man paskambino Jakobis, prašė, kad juo pasirūpinčiau. Tik tiek.

Jiedu beveik sykiu atsigula. Andrėjasas sako: planavau su tavim pasimylėti, bet labai suėmė miegas. Karin nusijuokusi sako, kad ir ji labai pavargusi. Šįvakar net nebegalėčiau paskaityti, nusižiovauja Andrėjasas. Aš irgi, pritaria ji užsikrėtusi jo žiovuliu. Tada miegokim, sako Andrėjasas ir užgesina šviesą. Kur tavo ranka? Čia! Nors palaikysiu tavo ranką.

Abu apimti snaudulio nutyla. Ar tu išgėrei kontraceptinę tabletę, klausiamai sumurma Andrėjasas. Šį vakarą praleisiu. Gal nieko nenutiks? O kas čia gali nutikti, dar nusijuokia Andrėjasas.

3

Rudens diena rami, apniukusi. Ant plokščios kalvos kukli bažnytėlė, iškilusi virš apačioje įsikūrusio kaimo. Šalia bažnyčios senas, akmeninis varpinės bokštas. Apie bažnyčią suręsti pastoliai, bet šiandien šeštadienis, ir darbininkų nematyti.

Tuščioj bažnyčioj vis dar tvyro vasaros šiluma, jaučiasi trūnėsių ir nykimo kvapas. Kairėje altoriaus pusėje, prie zakristijos durų pramušta niša storoj mūro sienoj. Aukščiau – senovinis frizas su nublukusia viduramžių tapyba, vaizduojančia Kristaus gyvenimą ir kančią nuo pat apreiškimo iki nukryžiavimo. Sulankstoma altoriaus spinta – liaudiška tapyba: Paskutinė vakarienė.

Karin, ateik čia, aš tau parodysiu, sako Davidas. Jis nukabina maišinį audeklą, kuris dengia atrastą nišą. Lipk ant tos dėžės ir pasilenkusi įsižiūrėk. Jis uždega žibintuvėlį ir nukreipia jo šviesą į paslaptingą tamsą. Matai jos veidą?

Silpnoj dienos ir Davido žibintuvėlio šviesoj Madona tarsi atsigręžia ir vos šypsodama žiūri į Karin.

Žemiška moteris, virš jos galvos – jokios aureolės, apvalios, jaudinančiai tvirtos kūno formos, kaimiškos rankos laiko pliką spurdantį kūdikį. Po kruopščiai išdrožinėtu senoviniu drabužiu – iškili krūtinė, šlaunys, ji kiek palinkusi sėdi, tarsi saugodama, kad kūdikis neišsprūstų iš glėbio. Madonos žvilgsnis tartum nukreiptas į netikėtai pasirodžiusį lankytoją, šypsena patikli, be jokios baimės.

Šventoriuje prie bažnyčios sienos vasariškai šilta. Jiedu susėda ant plačios lentos. Apačioje matosi kaimas, jūra.

Aplinkui tylu, ramu.

Duok man savo ranką, sako Davidas. Karin dvejodama nusimauna pirštinę ir ištiesia jam savo dešinę. Jis sugniaužia ją abiem saujom, priglaudžia prie skruosto, paskui pabučiuoja delną. Karin skubiai atitraukia ranką ir atsistoja. Ne, sako, ne, tik ne tai!

Ko tu tikiesi iš manęs? Davidas neskuba atsakyti. Kad aš ir pats nežinau, sako patylėjęs. Aš tiesiog noriu tavęs. Kodėl, stebisi ji. Aš tave įsimylėjęs. Argi to nepakanka? Ji papurto galvą: aš jau šešiolika metų kaip esu ištekėjusi. Nė karto dar nesu Andrėjaso apgavusi. Nė karto. Aš nenoriu pradėt meluoti, gyventi man neįprastą dvigubą gyvenimą. Gal tau atrodo juokinga, bet aš nesu tikra, ar man vertėtų tiek daug aukoti. Tu supranti, ką aš turiu galvoj? Man sunku tai paaiškinti svetima kalba. Todėl atleisk, Davidai. Aš nieko daugiau apie tai nekalbėsiu ir neaiškinsiu.

Jis lenkiasi ją pabučiuoti. Bet ji atšlyja. Ne, sako. Ne. Jei tu mane pabučiuosi, tai… tada… aš nebežinau, nebežinau. Ji vis dar šypsosi, bet iš tikrųjų yra labai susijaudinusi.

Paskui blaiviai ir tvirtai pasako, kad jai reikia skubėti namo.

Davido automobilis sustoja prie pat Karin sodo vartų, jis dar klausia, kada jie vėl pasimatys. Ji nedelsdama argumentuotai atsako: rytoj sekmadienis, aš tikrai negaliu, pirmadienį mūsų namuose rudeninis tvarkymasis, ateis pora tetulių, aš tikrai negalėsiu pasitraukti, mes galbūt galėtume pasimatyti antradienį. Tai kur mes susitiksime, nekantriai paklausia Davidas. Aš galėčiau ateiti pas tave, maždaug pusę trečios, dalykiškai prižada ji. Karin dar pakšteli jam į skruostą ir saugiai išlipa prie savo vartų.

Karin, nusivilkusi apsiaustą, pakabina jį prieškambary, dar nužvelgia veidrodyje savo veidą, figūrą, girdi, kaip Andrėjasas darbo kambaryje kalba telefonu, Karin nueina pas jį ir atsisėda į jo kėdę prie rašomojo stalo, jis stovi ir kalba su kažkokiu kolega: būtų geriausia ją tuoj pat paguldyti, aš paskambinsiu į ligoninę, rytoj pasimatysim, per pietus ateik į mano kabinetą, gerai? Aš ten būsiu nuo pusės pirmos. Karin pasisukioja kėdėje ir įdėmiai stebi savo vyrą. Jis nusišypso jai ir juokingai sučiaupia lūpas. Telefoninis pokalbis baigtas.

Smagi buvo kelionė? Tikrai įdomi, sako Karin. Tai kodėl nepakvietei Davido vakarienės? Kviečiau, bet jis atsisakė.

Andrėjasas skambina į ligoninę: labą dieną, čia šefas, gal galėčiau pasikalbėti su sesele Gunhilda iš trečiojo skyriaus. Ačiū. Aš palauksiu.

Karin atsistoja ir eina prie durų. Nusileisiu į virtuvę, padėsiu Agnes, šį vakarą ji norėtų praleisti su draugais. Pasakyk, kad ji privalo grįžti į namus ne vėliau kaip antrą, perspėja tėvas. Mudu vėliau pasišnekėsim, išsisukdama sako Karin.

Šit kaip, paprašyk, kad seselė Gunhilda man paskambintų, kai tik bus laisva. Gerai. Ačiū.

Norėjau su tavim apie kai ką pasikalbėti, prie durų jam sako Karin. Įdomu, Andrėjaso akys net sublizga pro storus akinių stiklus, susidomėjęs šypteli. Bet Karin apsigalvoja. Ji tik pasako: aš manau, kad man namuose nereikia pagalbininkių. Bus geriau, jei pati čia viską sutvarkysiu. Be jokio erzelio.

Tai tu dėl to norėjai su manim pasikalbėti, klausia Andrėjasas. Taip, dėl ko tu klausi? Tu taip rimtai pradėjai, kad aš pamaniau, jog kas nors svarbaus.


4

Karin labai susijaudinusi, bet linksma, vilki ilgom kelnėm ir duksliu megztiniu. Plaukai dailiai sušukuoti į kuodą, nosis pabalnota saulės akiniais. Vairuojant automobilį saulės akiniai man būtini, paaiškina.

Ji nusivelka apsiaustą, dairosi po nykų Davido išsinuomotą butą. Man buvo nelengva jį surasti, šita senamiesčio dalis tarsi nusigręžusi nuo mūsų. Man beveik niekad nesiseka lengvai surasti. Atleisk, kad vėluoju.

Davidas nupirkęs šerio ir ant stalo pastatęs porą taurių. Jis dar pamerkęs puokštę gėlių, bet jos jau apvytusios. Vargšės gėlės, sako Karin. Aš truputį patrumpinsiu kotus, gal dar atsigaus. Ji darbuojasi mažutėj virtuvėj. Kaip tu suradai šį butą? Man vienas kolega padėjo, sako Davidas, stengdamasis aiškiai kalbėti. Kažkoks nykus būstas, tau taip neatrodo? Aš apie tai nepagalvojau, lyg atsiprašydamas sako Davidas. Šiaip ar taip, vis geriau negu viešbutis. Taip, dabar tikrai geriau, sako Karin ir nusišypso jam.

Sutvarkytos gėlės stovi ant stalo. Gal norėtum paragauti šerio, paklausia Davidas. Aš labiau norėčiau arbatos, sako Karin, apžiūrėdama virtuvinę spintelę. Ar čia yra arbatžolių? Gaila, matyt, jau pasibaigė. Gal nori, aš nubėgęs nupirksiu. Ne, ne, išgersime tik šerio. Jis vargais negalais atkemša butelį, ranka taip dreba, net aplaisto stalą. Davidai, tu toks susinervinęs, šypsosi Karin. Dabar mano pulsas gal koks šeši šimtai devyniasdešimt, sako jis. O tu nė kiek nesijaudini? Aš lyg netekusi sąmonės, nusijuokia Karin.

Jiedu tylėdami susidaužia. Atleisk, kad aš apsivilkusi tokiu bjauriu megztiniu ir senom kelnėm, būčiau apsirengusi dailiau – juk pirmą kartą pas tave ateinu, bet staiga taip atšalo.

Davidas šypsodamas sako, kad jam net patiktų, jeigu pasnigtų po tokio lietingo oro. Šalčio aš nepakenčiu, susirūpinus sako Karin. Čia, prie jūros, tikrai slegiantis klimatas. Pavasario lauki nesulauki. Taip, bet ruduo buvo nepaprastai gražus, atsiliepia Davidas, norėdamas dar įpilti gėrimo. Ačiū, man jau gana, atsisako Karin, man net galva apsisuko. Apie ką čia mudu pradėjom? Abu nusijuokia. Tai ką dabar veiksim? Aš manau, mes dabar nusirengsim, atsigulsim ir pažiūrėsim, kas iš to išeis, kaip tu manai, klausia Karin. Tik užtrauksim užuolaidas, ar ne? Kad aš nesidrovėčiau. Aš irgi ne drąsuolis, pritaria Davidas.

Kai jis grįžta iš vonios kambario apsisiautęs nudėvėtu chalatu, Karin jau stovi plika kambario prieblandoj ir žvelgia į savo atvaizdą dideliam senam veidrodyje, kažkodėl pakabintam kambario kampe. Šyptelėjusi atsigręžia į Davidą, bet kai šis mėgina ją apkabinti, Karin švelniai jį atstumia. Palauk, sako, neskubėk. Bent pažvelk į mane. Davidas atsisėda ant lovos krašto, o ji stovi priešais jį.

Man trisdešimt ketveri, šypsodama sako. Tai jau matosi iš mano veido, ypač aplink akis. Esu pagimdžius du vaikus, abudu maitinau krūtim. Iki tol mano krūtinė buvo gražesnė. Ant pilvo – randas, čia nuo antro vaiko, Andersas gimė toks didelis. Aš prasta meilužė. Su Andrėjasu mudviem lovoj viskas gerai, jokių problemų, nors kartais aistros ir pritrūkdavo. Mano kojos trumpos, gal užpakalis kiek per didelis, kai buvau paauglė, dėl to nervinausi. Nenorėčiau, kad tu stengtumeisi kaip nors ypatingai mane patenkinti. Turbūt supranti, ką aš turiu galvoj. Tada aš tik nusigąsčiau, užsisklęsčiau. Tikrai nežinau, kodėl čia esu ir kodėl gulsiu su tavim į lovą. Nesu tikra, ar tave įsimylėjau. Nors dažniausiai būnu įsimylėjusi. Ir dar – mane tu labai sujaudinai, kai prisipažinai, kad esi mane įsimylėjęs ir norėtum turėti.

Atleisk, kad taip užsiplepėjau. Žinau, tai ne pats geriausias būdas pradėti santykius, bet aš dar niekad nebuvau pakliuvus į tokią situaciją. Iki tavęs turėjau tik du vyrus, pirmojo aš net neprisimenu, man liko tik Andrėjasas. Mane, aišku, baisiai graužia sąžinė, kad dabar jį išduosiu. Bet jis neturėtų šito sužinoti. Man jis – pats geriausias pasaulyje. Atleisk man, Davidai, kad aš tau visa tai susakau, noriu, jog tu žinotum, su kuo dabar gulsiesi į lovą. Gal tau visa tai nesvarbu, galbūt aš čia darau iš musės dramblį. Bet man tai ne kokia smulkmena. O dabar gulkimės, tu mane sušildysi, nes man pasidarė baisiai šalta.

Davidas šypsodamas išklausė ilgą jos monologą. Kai ji pagaliau atsigula šalia, jis apkabina ją ir švelniai pabučiuoja į lūpas. Paskui jie guli, tyli, žvelgia vienas į kitą apsiraminę, ir nežinia jų nebeslegia.

Tu net lovą mums švariai perklojai, sako Karin. Patylėjusi dar klausia: o tu daug turėjai moterų šitam kambary? Ne, tau nebūtina atsakyti, gal kvailai paklausiau. Uždėk savo ranką man ant krūtinės.

Jiedu vėl pasibučiuoja.

Šiandien man nieko neišeis, netikėtai prisipažįsta Davidas. Mano plepalai tave išgąsdino, šypsodamasi sako Karin. Nieko baisaus. Tiesiog gulėkim kartu. Mums ir taip gera.

Po valandėlės ji vėl prabyla: Davidai, man jau reikia eiti. Andrėjasui pažadėjau, kad pasitiksiu jį oro uoste, jis grįžta iš Stokholmo. Jiedu pasižiūri vienas į kitą, dar pasibučiuoja, Karin išlipa iš lovos ir ima skubiai rengtis. Eikš, staiga sako jis, pusiausėda atsirėmęs į du pagalvius. Ji prieina prie jo, jis paima jos ranką. Aš norėjau tau kai ką pasakyti, ramiai sako Davidas. Net nežinau, kaip čia trumpai. Jo veidas išblyškęs, akys paraudusios. Nežinau, kaip tau pasakyti, kartoja. Ji atsisėda ant lovos krašto, apkabina Davidą per pečius ir prisitraukia prie savęs, švelniai paglosto ausį ir skruostą. Tu man labai patinki, gimtąja kalba prisipažįsta. Man tu labai ir labai patinki.

Paskui lėtai atsistoja ir baigia rengtis. Jis taip pat išlipa iš lovos, apsisiaučia chalatu. Prieš išeidama Karin paskubom jį pabučiuoja. Tu manim nusivylei, klausia Davidas. Ji stipriai jį apkabina ir nusijuokia.

Savo juoku pralinksmina ir Davidą. Karin, nepaleisdama jo, sako šypsodamasi: nenusivyliau. Ne, ne, ne! Ir išskuba pro duris. Bet tuoj apsižiūri, jog pamiršo pirštines, apsigrįžusi beldžiasi. Jis atidaro. Pamiršau savo pirštines, paskubom, tebešypsodama sako ji.

Jis dar mėgina ją sulaikyti, stipriai pabučiuoja. Ji pajunta jo geismą ir vos nepasiduoda netikėtam impulsui. Ne, ne, dabar aš negaliu. Ateisiu kitą kartą. Kurią nors dieną. Rytoj iš pat ryto aš tau paskambinsiu.


5

Alio, čia Karin. Laukei manęs? Negalėjau tau paskambinti, kol namie nelikau pati viena. Bijojau, kad tu jau būsi išėjęs.

O aš nesitikėjau, kad tave dar išgirsiu. Net nežinau kodėl. Beje, dabar nesu visai blaivas. Vakar išgėriau tabletę migdomųjų, bet niekaip negalėjau užmigti. Tada dar gurkštelėjau degtinės ir paėmiau dar vieną tabletę. Kapinyne turėjau būti penkiolika po aštuonių, ne vėliau kaip pusę devintos. Bet šiandien ten nebesirodysiu. Ir aš galiu kokį kartą susirgti. Tu nesijaudink, kad esu neblaivus, dažnai taip nedarau. Nebemaniau, kad tu paskambinsi. Arba kad mes dar susitiksim. Aš… norėčiau tau kai ką paaiškinti. Man pačiam keista, kad norėčiau tau pasakyti kai ką svarbaus, ko niekam nesu pasakojęs. Norėčiau, bet nerandu žodžių. Esu tiesiog dvasinis analfabetas. Gal tu galėtum dabar pas mane atvažiuoti? Aš tavęs pasiilgau. Ką tu žadi veikti? Paklosi lovas, tvarkysi kambarius, ką dar žadi daryti. Eisi apsipirkti vakarienei? Velniai griebtų, juk nesi kokia aptarnavimo sferos darbuotoja. Tai kas tu esi?

Galėtum tuoj pat atvažiuoti! Kodėl gi negali?

Dabar negaliu. Suprask, negaliu. Negaliu tiesiog mesti tai, ką laikau rankose. Davidai, girdi mane? Ko tu nutilai?

Aš tave suprantu, sako Davidas tarsi nutolusiu balsu. Paskui ragelyje tyla.

Gerai, aš atvažiuosiu. Bet tik neilgam.


6

Ir ji nuvažiuoja. Iš tikrųjų nenorėdama ir labai susijaudinusi. Kai jiedu susitinka, Karin atrodo nusigandusi, šalta. Davido kambarys nevėdintas, dvokia cigarečių dūmais. Jis apsirengęs tik ligi pusės, nesiskutęs, iš tolo trenkia degtine, iškamuotas nemigos. Davidas apkabina ją, grubiai nuvelka apsiaustą. Ji norėtų priešintis, kartoja, kad neturi laiko, negali ilgiau pasilikti. Davidas kažką sumurma, ji nesupranta, bet gal jis nusikeikė. Jiedu susistumdo prie nepaklotos lovos, Davidas pargriauna Karin, plėšia nuo jos drabužius. Perbalusi, pažeminta ir supykusi Karin liepia jam liautis. Aš pati nusirengsiu. Ji nusimauna pėdkelnes, kelnaites, pasikelia sijoną ir atsigulusi praskečia kojas. Jis užgriūva ant jos, įsibrauna net jos nepabučiavęs ar švelniai apkabinęs. Ji stipriai užsimerkia ir nesipriešina. Jis niurzgėdamas negarsiai sudejuoja, kūnas įsitempia ir jausmų nebelieka. Karin atsimerkia, žiūri į jį: veidas sustingęs, su neapykantos pėdsakais, paakiai įkritę, patamsėję. Po velnių, nespoksok taip į mane, sako prikimusiu balsu, dešine ranka uždengia jai veidą. Paskui kažką sušneka angliškai. Į tokį veidą kraupu žiūrėti: kreivai prasižiojęs, pro išsiviepusias lūpas matosi dantys, kūnas išsiriečia, iš gerklės veržiasi lyg verksmas ar skausmingas, dusinantis riksmas. Paskui jiedu guli aprimę ir tarsi nutolę vienas nuo kito, patalynė, drabužiai ir kūnai apsunkę, suglebę, sieloj – toks nusiminimas ir vienatvė. Už didelio lango su senom užuolaidom pilkuoja dienos šviesa. Karin išsilaisvina, išlipa iš lovos ir eina į vonios kambarį.


7

Tą pačią popietę Andrėjasas ir Karin darbuojasi savo sode, renka į pintines prinokusius vaisius. Krapnoja, bet oras nešaltas. Saulė už lietaus debesų, retkarčiais pro senus medžius dar prasiskverbia jos šilti spindulių pluoštai.

Ryte aš tau kelis kartus skambinau, sako Andrėjasas, bet tu neatsiliepei. Aš palėpėj tvarkiausi. Ten daugybė visokių senų drabužių, ėmiau juos rūšiuoti, atiduosim Raudonajam Kryžiui. Gerai sumanei, pritaria Andrėjasas atsitiesdamas. Bet tu kažko nusiminus? Gal dar kas nors nutiko? Karin ne iš karto atsako. Ne, nieko. Prieš mėnesines man visada suprastėja nuotaika. Tikrai daugiau nieko, ramiai klausia Andrėjasas. Ne, tikrai nieko, atsako Karin ir nusišypso. Paskui prieina ir apkabina jį.


8

Šalia anos restauruojamos bažnyčios buvo surastos vienuolyno pastato liekanos ir menki, sunkiai nustatomi gal antrajame šimtmetyje iki Kristaus buvusio kapinyno likučiai. Kasinėjimų vieta aptverta ir jos dalis dar atvira. Iš bažnyčios sklinda grąžtų burzgimas, kirtiklių smūgiai. O šiaip aplinkui ramu. Du vyrai su kombinezonais suklupę, beveik gulsčiom mentele krapštinėja žemę. Permaininga rudens diena. Čia lyja, čia vėl nusigiedrija. Neryžtingai prisiartina Karin, atokiau sustojusi žiūri. Davidas, ją pastebėjęs, kažką pasako bendradarbiui, nusipurto nuo kelnių žemes ir prieina prie jos. Jo veidas rimtas, beveik užsisklendęs. Kodėl tu man nebepaskambini, klausia jo Karin. Keletą kartų tau skambinau, bet nieks neatsiliepia, vakar atvažiavusi skambinau prie tavo durų, girdėjau, kad esi namuose, bet neatidarai.

Davidas paima ją už rankos ir nusiveda per pievą į pamiškę. Ten jiedu susėda po kupliais medžiais, šalia ramaus ežerėlio.

Kodėl tu taip elgiesi, klausia Karin. Man sunku nuo tokio tavo tylėjimo. Tai nepakeliama. Ji vis dėlto švelniai paglosto jam veidą.

Čia nieko ypatingo, jai sako Davidas. Turėk dar kantrybės, jei gali.

Kantrybės aš turiu, dėl to dar nieks nepriekaištavo, nusišypsojusi sako Karin. Aš nieko iš tavęs nereikalauju. Net nemanyk, kad aš ko nors reikalauju. Tik pati nesuprantu, kas čia su manim darosi. Galiu pasakyti tik tiek – ką begalvočiau, tu vis išlieki mano mintyse. Nė valandėlės nėra, kad tu nebūtum su manim. Tokie dalykai.

Davidas linkteli: ir aš nebežinau, kaip čia man toliau, ką man daryti su ta jausmų makalyne.

Karin vėl paliečia jo veidą. Jeigu mes vienas kito neprarasim, gal nieko neatsitiks, negarsiai paskubom ištaria Karin. Štai kas svarbiausia. Neišsižadėk manęs. Tada liksiu bejėgė, supranti.

Jiedu nebeturi ko daugiau vienas kitam pasakyti. Dar sėdi, žvelgia vienas į kitą, dar negrabiai glosto, glaustosi. Jeigu sugebėčiau, aš norėčiau tau paaiškinti, sako Davidas. Suprantu, sako Karin. Suprantu. Davidas žemėtu delnu paglosto jai skruostą.


9

Gunnaro Ekelöfo eilėraštis

Užmigdyk mane savyje
prikelk sau mano pasaulį
įžiebk mano užgesusias žvaigždes.

Susapnuok mane ir mano pasaulį
uždek jį savo liepsna
pagimdyk mane, suteik man gyvastį savyje, numarink.

Priartink mane prie savęs
kuo arčiau savo įsčių

švelniai įsileisk, įsileisk mane į save.


10

Žiema. Karin ir Davidas porai valandų susitinka beveik kiekvieną popietę jo išsinuomotame apleistame būste.

Kažkurią dieną ji padeda jam apsitvarkyti. Knygų lentynoj randa albumą su senom nuotraukom. Jį dabar varto atsisėdusi prie lango. Davidas prie jos pasilenkia.

Kur bekeliaučiau, albumą visur vežiojuosi su savim, sako Davidas. Pats nežinau kodėl. Gal čia kokie nepaaiškinami mano sentimentai. Nei tėvo, nei motinos, nei giminių nebeturiu. Mes gyvenome Berlyno priemiesty, mano tėvas turėjo privačią psichiatrijos kliniką. Man buvo keturiolika, kai tėvas mamą ir mane su seserim netikėtai išsiuntė į Šveicariją. Po pusmečio mes praradome ryšį su likusiais Vokietijoj giminaičiais. Jie buvo įvairiuose lageriuose sunaikinti. Po karo, kai motina mirė, persikėlėm į Izraelį, ten baigiau studijas. Tikriausiai aš tą albumą laikau mamos atminimui. Žiūrėk, čia ji dar jauna, tik susižadėjusi. Simpatiška, ar ne taip? Ji buvo švelni, bet impulsyvi. Aistringa, bet galinti ūmai supykti. Man dažniausiai būdavo griežta, bet ne tada, kai kartais susirgdavau. Tuomet slaugydavo mane su nepaprastu švelnumu. Kaip bebūtų keista, aš ir dabar be jos jaučiuosi vienišas. O juk esu subrendęs vyras. Prisimenu, kaip ji laukėsi mano sesers. Man tada buvo gal šešeri. Vieną rytą netikėtai pamačiau ją pliką su tuo dideliu pilvu, nusigandęs pradėjau verkti. Mama apkabino mane. Buvau vienmarškinis, man buvo šalta. Mama pasiguldė mane į savo lovą. Ji vis dar buvo plika, aš paliečiau jos pilvą ir pajutau ten spurdantį vaikelį. Puikiai visa tai prisimenu, bet kai suaugęs jai tai priminiau, mama ėmė neigti. Ji net šiek tiek supyko.

Tai tu turėjai seserį, paklausia Karin. Taip, pažvelk, va šitoj nuotraukoj. Vaikystėje mes būdavom neperskiriami, visada kartu žaisdavom, nors ir buvau šešeriais metais vyresnis. O kur dabar tavo sesuo, paklausia Karin. Davidas patylėjęs pagaliau ištaria: jos jau nebėra. Nebeturiu jokių giminių ir jokių ryšių. Buvau sykį vedęs, bet mes išsiskyrėm, tarsi vienas kito išsigandę. O sesuo mirė per karą, vėl paklausia Karin. To aš nežinau, kiek suirzęs atsako Davidas. Jos nėra. Ir nieko aš apie ją nežinau.


11

Dabar Davidas įtūžęs, bet iš paskutiniųjų valdosi. Net šypsosi atidarydamas atėjusiai Karin duris. Jau vėlyva popietė. Kur tu dingai? Aš seniai tavęs laukiu! Galėjai prisiminti, kad tave perspėjau – šiandien vėluosiu. Sakei, kad būsi trečią, o dabar jau keturios. Kiek atsimenu, valandos aš tau nenurodžiau, nes žinojau, kad šiek tiek vėluosiu, aš nemaniau, kad tie dalykiniai pietūs taip ilgai užtruks.

Karin šypsosi, pabučiuoja Davidą į lūpas ir nusivelka kailinius. Šiandien ji dailiai apsirengusi, su aukštakulniais, užsikabinusi papuošalus.

Aš tau tikrai nenurodžiau valandos, pakartoja ji ir vėl pabučiuoja Davidą. Tu buvai toks reiklus, todėl pažadėjau užsukti, nors ir neilgam. Kaip čia pas tave tamsu, gal uždekim lempą. Karin gerai nusiteikusi. Pagyvėjusi, net pralinksmėjusi nuo Davido priekaištų. Jis paima ją už rankos ir stipriai pabučiuoja.

Tu rūkei, piktai paklausia. Taip, rūkiau, šypsodama atsako ji. Juk mudu vienas kitam pažadėjom, kad nustosim rūkyti. Taip, bet šiandien, taip gardžiai papietavus, buvo ypač malonu užsirūkyti. Surūkiau net penkias cigaretes, sako iškeldama penkis pirštus ir nusijuokia. Koks tu piktas šiandien. Aš nepiktas, šaltai sako jis, bet primenu, kad mes buvom dėl to susitarę. Ir dar – tu gerokai išgėrus. Taip, išgėrus, atsako Karin, linkčiodama galva. Esu šiek tiek apsvaigus. Labai nedaug. Bet nesiginsiu – apsvaigus. Na, tai eime, imk mane. Aš labai skubu, supranti. Bet pirmiau pabučiuok ir pasakyk, kad nepyksti.

Ji pati apkabina jį ir pabučiuoja. Davidas smarkiai trenkia jai per veidą. Karin net lošteli į šoną, antausis kliudė jai skruostą ir burną. Iš nuostabos, pykčio ir pažeminimo jos akys paplūsta ašarom. Davidas stveria kėdę ir trenkia ją į grindis, sena kėdė subyra, nulekia į kampą.

Manęs dar niekas nėra mušęs, atsitokėjusi ištaria Karin. Dar niekad gyvenime niekas nemušė. O aš negaliu pakęsti, kai tu šitaip elgies, vis dar siunta Davidas. Aš atėjau tiesiog geros nuotaikos. Tu girta ir dar prisirūkius, rėkaloja Davidas.

Aš atėjau linksma, gerai nusiteikus, pakartoja Karin. Pietavom su užsienio delegacija, esu tau užsiminus anksčiau. Mums ten buvo smagu. Andrėjasas buvo tiesiog pritrenktas, kad taip anksti išeinu. Man buvo nelengva pas tave atvažiuoti. Bet aš, kaip matai, atėjau, nes tu taip atkakliai manęs prašei.

Aš negaliu pakęst to tavo sumauto vyro, šūkauja Davidas. Idiotas prakeiktas, mulkis, niekdarys. Kad jį kur velnias!

Tu nesi protingas. Liaukis. Ko čia taip rėkauji. Karin net nusijuokia. Tiesiog siaubas, koks tu, pasirodo, piktas.

Eik tu sau, šaltai atkerta Davidas. Dink iš čia. Grįžk pas tą savo šundaktarį. Ten ir tupėk sau laiminga. Mums nėra prasmės toliau tą istoriją tęsti. Girdi, ką sakau! Eik tu velniop, palik mane ramybėj.

Matau, kad tu tikras beprotis, ramiai sako Karin ir apsivelka kailinius. O Davido įtūžis dar nepraėjo. Aš pavargau nuo tavęs, ačiū Dievui, viskas baigta. Pavargau, tu man jau nusibodai, girdi?

Karin išeidama stabteli, atsigrįžusi žiūri į jį. Vargšas tu, Davidai, sako pasikeitusiu balsu. Davidas vargšas ir vargšė Karin. Kaip abiem mums nelengva.

Todėl viską nukirskim galutinai, bus geriausia, pasityčiodamas atrėžia Davidas. Karin papurto galvą, jos veide liūdesys. Jeigu būtų taip paprasta, prataria.

Ji žengteli prie jo ir įdėmiai pasižiūri jam į veidą. Jei dar norėsi man ką nors pasakyti, skambink kaip visada, anksti iš ryto. Ji paskubom švelniai paliečia jo veidą.

Išėjusi pro duris dar pastovi, pasiklauso. Viduje tylu. Ji lėtai leidžiasi laiptais, tik tada ima verkti. Ašaros plūste plūsta, tai jau nebe verksmas, tai lyg nebepakeliama našta, ūmus skaudžios tikrovės suvokimas.

Ji, ranka laikydamasi turėklo, lėtai lipa į apačią. Prie laukujų durų susiduria su kažkokia moterim, kuri smalsiai šypteli jai ir pasisveikina. Karin atsako tuo pačiu ir atidaro laukujes duris. Dabar girdėti, kaip laiptais ją atsiveja Davidas.

Jie grįžo į apytamsį Davido butą, grįžo vienas kitam atsiduoti. Artumas, švelnumas, atlaidumas, bet slapčiausią jų bendrystę lyg koks skaudulys nustelbia įsimetusi neviltis.


12

Tą patį vakarą Karin su Andrėjasu įsitaiso vienas priešais kitą patogiuose krėsluose vyro darbo kambaryje. Jie žaidžia šachmatais. Iš gramofono sklinda rami melodija. Ant kilimo snaudžia šuva.

Ir sūnus Andersas, įėjęs su kokakolos buteliu, nugrimzta į fotelį. Na, kaip filmas? Patiko tau, klausia jo tėvas. Nelabai, atsako sūnus. Per daug ten tos kvailos meilės. Tiesiog nuobodu. Mat kaip, o kito filmo ten nerodė, paklausia Karin. Ne, kitus aš jau buvau matęs. Gal tu parėjai išalkęs, klausia Karin. Ne, aš ten suvalgiau sumuštinį. Tai labos nakties, sako Karin. O katras iš jūsų laimi? Nugalėtoja – mama, kaip visada, atsako Andrėjasas. Tada labanakt. Andersas atsikelia nuo fotelio ir išeina. Aš netrukus užlipsiu į viršų, atsilabanaktinsiu ir užgesinsiu šviesą, sūnui pavymui dar šūkteli Karin, Andersas nieko neatsako.

O kur mūsų Agnes, klausia tėvas. Išėjo į šokius, tu gi žinai. Bet ji buvo peršalus. Tik ne šį vakarą, Agnes šeštadieniais visada sveika.

Andrėjasas pažvelgia į ją ir šypteli. Kas tau ant lūpos? Kad aš pati nežinau, abejingai atsako Karin. Prieš valandą pastebėjau. Gal kokių vitaminų trūksta?

Negali būti, šyptelėjęs sako Andrėjasas.

Jiedu tylėdami toliau žaidžia šachmatais. Balandį turėsiu skristi į kongresą Romoje, gal ir tu norėtum, klausia Andrėjasas. Būtų smagu, bando išsisukti Karin. Romoje balandį jau pavasaris, ar ne? Tik nežinau, ar aš galėsiu. Man reiktų surasti, kas čia prižiūrėtų vaikus. Tuo aš jau pasirūpinau. Po pietų skambinau savo seseriai Evai, ji mielai sutiko. Sakė, kad jai būtų net labai smagu. Ji tokia suvargusi, vieniša po tų savo skyrybų. Mes dar pagalvosim, pašnekėsim apie tai, sako Karin. Matau, tu kažkodėl nerodai didelio entuziazmo, tarsi nusivylęs liūdnai ištaria Andrėjasas. Atleisk, tokia jau aš esu, lyg atsiprašydama jam nusišypso Karin.

Andrėjasas pasirąžo, nusižiovauja. Žinau, kokia tu esi. Eikime į lovą. Šitą partiją tu vis tiek laimėsi. Aš tik išleisiu Fiją. Jis pašaukia šunį. Karin paima taures, išjungia gramofoną ir užgesina šviesą.

Jie nusirenginėja. Andrėjasas stovi drabužinėje priešais didelį veidrodį. Dabar jis plikas. Pašaukia Karin. Ji jau apsivilkusi naktiniais marškiniais, rankoje laiko plaukų šepetį. Jis pastato ją priešais save ir nuvelka marškinius. Ilgai, atidžiai žiūri į jos atvaizdą veidrodyje. Visa tai ji iškenčia, staiga pajutusi nuolankumą. Paskui Andrėjasas atgręžia ją į save ir pabučiuoja į lūpas, šalia pastebėtos žaizdelės. Tada paguldo ją ant kilimo ir iš lėto, su patirtimi atlieka savo vedybinę prievolę.


13

Saulėta, bet vėjuota ankstyvo pavasario diena. Švenčiausioji Mergelė jau iškelta iš savo slaptavietės ir pastatyta ant pakylos restauruotoj bažnyčioj, kuri dar kvepia dažais ir mediena. Kapinynas atšlaitėj jau ištirtas, iškasinėtas, viskas nufotografuota ir suregistruota. Aukštai, šalia vargonų repetuoja nedidelis ansamblis – rengiasi sekmadieniui, bažnyčios atšventinimui.

Madona nėra tokia graži, kaip atrodė iš pradžių, sako Davidas. Bet ji čia labai tinka. Žinovai mano, kad ji atgabenta iš Danijos tryliktame amžiuje. Kodėl ji buvo užmūryta, klausia Karin. Niekas to nežino. Galbūt kam nors pasirodė per daug pasaulietiška.

Aš retkarčiais ją aplankysiu, sako Karin. Kai tu išvažiuosi, jausiuosi vieniša. Tu esi tikinti, klausia Davidas. Ne, sako Karin. Aš nesu religinga.

Jiedu susėda lauke, prie bažnyčios sienos, saulė ryški ir šildanti. Jie sėdi susiglaudę ir klausosi repetuojamos giesmės. Kada tu išvažiuoji, klausia Karin. Rytoj iš pat ryto. O kada manai grįžti? Maždaug po pusmečio. Gal rugsėjį ar spalį. Ir kiek tada pabūsi? Maždaug tiek pat. Tai ką tu Londone veiksi? Parengsiu paskaitų ciklą. Esu numatęs net aštuoniolika. Per ateinančią vasarą? Taip, visą vasarą.

Jiedu nutyla. Vargonų gaudesys sustiprėja. Tu man parašysi, klausia Karin. Rašysiu, kiek galėdamas dažniau. Ir aš tau parašysiu.

Jie vėl patyli, melancholija prieš atsisveikinimą.

Mes jau visas pusmetis kartu, tyliai primena Karin. Man bus be galo sunku… baisiai sunku, dar tyliau priduria. Ji abiem rankom paima jo delną, pabučiuoja. Kokia čia muzika, klausia Karin. Jie repetuoja prieš bažnyčios atšventinimą sekmadienį, sako Davidas.

Tai mudu dabar čia ir atsisveikinsim. Ar ne? Andrėjasas norėjo, kad tu ateitum pas mus vakarienės, bet aš pasakiau, kad tu tikriausiai būsi užsiėmęs. Davidas linkteli: geriau mes jau dabar atsisveikinkim, kol esam vieni du. Vėliau būtų keblu. Man rodos, mes abu nesuvokiam, kaip vėliau mudu vienas kito ilgėsimės.

Jie dar tylėdami pasėdi. Paskui ji greitomis pabučiuoja Davidą. Aš jau eisiu, sako. Karin, pabūk dar. Ne, aš jau eisiu. Turiu eiti. Paskui bus dar sunkiau. Ji vėl jį pabučiuoja.


14

Davidai, mielasis, aš nemaniau, kad man bus taip liūdna be tavęs. Tiesiog fiziškai skauda. Dar sunkiau, kad niekam negaliu to atskleisti. Neturiu su kuo pasikalbėti. Kad bent turėčiau kokį draugą, kuriam galėčiau išsipasakoti. Draugių, žinoma, turiu, bet negaliu joms visko patikėti. Čia vėl rudeniškai šalta, nors jau gegužės vidurys. Mes čia visi buvom peršalę, o mane dar kamavo bjauri sloga. Gal ir gerai, turėjau progą viena pati dažnai braukti ašaras. Galėjau nesigėdydama rodytis paraudusia nosim ir akimis.

Karin, mano mieliausioji. Kažkaip neįprasta sugrįžus į didmiesčio pasaulį. Tavo miestelis, sena mūro siena, tylios gatvelės, katedros varpai liko tarsi už tikrovės ribų. Tu supranti, ką aš čia noriu pasakyti. Mudu tarsi jautėmės saugūs, nutolę nuo bet kokio blogio. Aš jaučiausi saugus. Praėjo šešios savaitės, kaip mudu nesimatėm. Vos ne kiekvieną dieną rašom vienas kitam. O aš toks tingus laiškų rašytojas. Kartą sustojau gatvėj ir garsiai pats sau pasakiau: kaip mudu skausmingai susiję.

Davidai, mano mielasis drauge. Atleisk, kad keletą dienų tau nerašiau. Ir vėl ta pavasarinė ruoša. Priežastis gal ir banali, kad tau neparašiau, bet patikėk – aš nuo ryto iki vakaro neturėjau nė minutės atsikvėpti. Pilnas namas žmonių. Buvau labai ir labai užsiėmusi. Nepyk ant manęs. Tu supranti, kaip sunku, kai neturi kur pasitraukti ir pabūti viena.

Mieloji Karin. Aš dabar Pietų Prancūzijoj, čia lyg ir koks archeologų vasaros kongresas. Pašėlusiai karšta, programa perkrauta – paskaitos, parodos, filmai. Gavau atsakymą, kad į Švediją galėsiu grįžti spalio keturioliktą. Teks laukti dar devyniasdešimt šešias dienas. Pasižymėjau savo kalendoriuj. Ilgai teks laukti.

Mielas, mielas Davidai! Mes ką tik grįžom iš kaimo, kaip smagu namie. Vaikai vėl eina į mokyklą, man lieka šiek tiek laiko ir sau. Aš net ketinu lankyti italų kalbos kursus, tai būtų didžiausia mano naujiena. Nebereiktų man guosti dukters Agnes, pirmąkart patyrusios nelaimingą meilę. O kiek buvo ašarų! Iki tavo atvažiavimo liko tik septynios savaitės.

Karin! Rašau trumpai ir paskubom. Aš vėl galėsiu išsinuomoti tą patį nušiurusį butą! Atskrisiu ketvirtadienį. Tau paskambinsiu penktadienį, aštuntą ryto. Iš tiesų tai… tiesiog neberandu žodžių!


15

Penktadienio rytas, aštunta valanda, telefonas turėtų suskambėti. Karin abejingai rūšiuoja laikraščius – vienus išmes, kitus dar pasilaikys. Galiausiai nusprendžia visus išmesti. Paskui ji suranda ir kitokio darbo. Nusileidžia į rūsį, sukiša į skalbyklę nešvarius drabužius. Ir vis pasiklauso – telefonas tyli. Jau septynios minutės po aštuonių. Ji sugrįžusi pakelia ragelį, norėdama įsitikinti, ar telefonas veikia. Veikia. Tada sėda prie sąskaitų, užpildo pašto pavedimą. Vis jau arčiau telefono. Dvylika minučių po aštuonių. Telefonas pagaliau suskamba. Kažkas teiraujasi profesoriaus. Karin stengiasi mandagiai pasakyti, kad profesorius dabar ligoninėj, savo darbo kabinete. A, štai kaip, lėtai kalba kažkoks susirūpinęs vyras. Vadinasi, jo pasiekti dabar neįmanoma. Jūs paskambinkit profesoriaus sekretorei, pataria Karin. Ji galbūt jums padės. Taip, bet man reiktų pasikalbėti su pačiu profesorium, sako vyras. Aštuntą jis turi operaciją, jums bus nelengva. Dalyvauja operacijoj, stebisi vyras. Taip, kasdien, atsako Karin. Kasdien, aštuntą ryto? Ir net šeštadieniais, nustebęs klausia vyras. Ne, šeštadienį tai jis neoperuoja. Su kuo aš kalbu, atkakliai teiraujasi vyras. Su jo žmona. Aha, bet aš norėjau pasikalbėti su pačiu profesorium. Supratau, burbteli Karin. Tai viso gero, nusiminęs atsisveikina vyriškis. Viso gero, vis dėlto jūs dar pamėginkit paskambinti jo sekretorei, priduria atsitokėjusi Karin.

Ji padeda ragelį, bet nenuleidžia akių nuo telefono. Jau šešiolika minučių po aštuonių. Karin nusprendžia pati paskambinti. Informacija nurodo numerį. Ji surenka tą numerį. Sužino, kad Davido telefonas išjungtas.

Netrukus pasigirsta skambutis. Tai Davidas. Pagaliau, buvo velniškai sunku tau prisiskambinti. Esu kavinėj, šalia savo būsto. Nežinojau, kad tas prakeiktas mano telefonas atjungtas. Kaip tu laikaisi? Gerai, laikausi gerai, sako priblokšta Karin. Štai aš jau čia, pagaliau, tarsi abejingai sako Davidas. Tai mes galbūt pasimatysim, sunerimusi ištaria Karin. Geras sumanymas, pritaria Davidas ir kažkodėl nusijuokia be jokio džiaugsmo. Ką tu šiandien veiki po pietų? Antrą aš turiu susitikti su dviem bendradarbiais. Pusę penktos jau būčiau laisvas. Tu negalėtum anksčiau, klausia Karin. Mums liks per mažai laiko. Man reikia būtinai grįžti namo iki vakarienės, tu supranti. Mes neturėsim net valandos. Galim palaukti iki rytojaus, šaltokai atsako jis. Ne, ne, aš tik pasakiau, kad mums liks mažai laiko, paprieštarauja Karin.

O ką tu dabar veiki, netikėtai paklausia Davidas. Dabar, nustemba Karin. Aš ką tik įjungiau skalbyklę, dešimtą turiu susitikti su Anderso mokytoja. Ateik dabar, sako Davidas. Negaliu, sunerimusi sako Karin. Dabar aš negaliu, tiesiog neįmanoma. Viską numetus palikti. Bent trumpam pasirodyk. Rytoj rimčiau pabendrausim. Ragelyje girdėti nerimą keliantys traškesiai. Gerai, atvažiuoju, sako Karin, nerasdama kitos išeities. Aš – netrukus, pažada ji. Mano butas nežmoniškai apšnerkštas, prisipažįsta Davidas. Visą pusmetį čia, matyt, niekas nieko nevalė. Niekis. Aš tuoj pat atvažiuoju.

Ji padeda ragelį ir apžvelgia savo gerai pažįstamą kambarį, kuris staiga jai pasirodo svetimas. Karin apsivelka apsiaustu ir pasičiumpa automobilio raktelius. Paskubom žvilgteli į veidrodį ir tartum sustingsta: kažkokia svetima moteris. Svetimas kambarys, ir ji čia svetima. Nežinia ko skubanti pas svetimą vyrą. Ką aš čia darau? Gal man protas pasimaišė, tyliai pati sau ištaria.

Ji sėda į automobilį ir išvažiuoja. Tirštas rūkas. Miestelio gatvės tuščios. Sustoja, kaip įprastai, mažoj gatvelėj už kampo. Laiptinė dvokia drėgme ir kačių šlapimu. Paskambina prie durų. Davidas tuoj pat atidaro. Stveria ją už rankos, įsitraukia į tamsų prieškambarį ir uždaro duris. Abu tarsi nusigandę stovi vienas priešais kitą.

Koks tu sulysęs, sako Karin. Buvau sunegalavęs pastaruoju metu. Dabar jau sveikas. Kai tu išvažiavai, aš nesurūkiau nė vienos cigaretės, sako Karin. Todėl tu dar gražesnė negu anksčiau. Priaugau svorio, o tai jau negerai.

Jie vis dar tebestovi prieškambaryje. Staiga ji nusišypso, pabučiuoja Davidą ir paėmusi jo ranką priglaudžia prie krūtinės po savo apsiaustu. Paskui pargriauna jį ant neskalbtos lovatiesės. O dabar gulkis ant manęs, sako. Jis užgula ją, apkabina ir ima lėtai bučiuoti.

Jiedu padeda vienas kitam nusivilkti drabužius, kurie pabyra aplinkui, o kai jis įsiskverbia į ją, ji netikėtai sumurma: šito iš mūsų jau nieks neatims.


16

Popietė, rudeniška prieblanda. Netikėtai kažkas skambina į duris. Davidas aiškina, kad čia bus jo asistentas, kuris žadėjo atnešti jam porą knygų. Jis išlipa iš lovos ir užsimeta chalatą. Karin lieka gulėti miegamojo prietemoj. Ji snūduriuoja.

Davidas atidaro laukujes duris. Daktaras Andrėjasas nedrąsiai nusišypso jam ir klausia, ar galėtų užeiti. Davidas dvejodamas linkteli galva. Andrėjasas iš mažučio prieškambario įeina į svetainę. (Galbūt jis pastebėjo čia kabantį Karin apsiaustą, tačiau apsimeta nieko nematęs.)

Gal mes galėtume įjungti šviesą. Davidas įžiebia palubės šviestuvą, kuris kadaise turėjo gaubtą, dabar telikusi plika elektros lemputė. Norėčiau valandėlę prisėsti, sako Andrėjasas. Aš ilgai netrukdysiu. Jis sutrikęs atsisėda ir nusiima akinius: veidas pavargęs ir nelinksmas.

Žmonės kartais stengiasi būti perdėtai malonūs, šyptelėjęs sako. Man atsiuntė porą laiškų. Mūsų miestas nedidelis. Galima sakyti, visi vienas kitą pažįsta. Jis padeda ant stalo vieną laišką. Anoniminis, žinoma, priduria, ir vėl šypteli. Nekreipčiau dėmesio į tokius paistalus, jeigu nemanyčiau, jog čia rašoma tiesa. Net pats gerai nežinau, ko aš čia atėjau. Prisipažinsiu, gal nederamai elgiuosi, bet manau, kad kitaip negalėjau. Mes kartais patys negalim paaiškinti, kodėl elgiamės taip, o ne kitaip.

Aš neturiu ko pridurti, šaltai pritaria Davidas.

Karin abu vyrus mato stipriai apšviestus tam kambary. Ją pačią dar slepia miegamojo tamsa.

Taip, aš tikrai neturiu ko pridurti, pakartoja Davidas. Negaliu pakęsti visokių scenų. Apie jausmus apskritai beprasmiška diskutuoti. Dažniausiai tai tik padrikos spėlionės. Todėl nesuprantu, kodėl tu čia atėjai. Susidaro įspūdis, jog tu manai turįs kažkokių teisių. Karin yra sakiusi, kad ji pripažįsta, gerbia tave ir judviejų santuoką. Man atrodo, tu turėtum būti dėkingas už tokį jos lojalumą ir rasti savyje jėgų ištverti mudviejų su Karin santykius. Galbūt tau reiktų pasikalbėti su pačia Karin. Išnaudok jos pasirinktą lojalumą. Parodyk jai savo tariamą skriaudą ir bejėgiškumą. Primink jai savo vaikus ir kartu pragyventus metus. Andrėjasai, persvara tavo pusėje. Todėl nesijaudink.

Aš čia atėjau ne tam, kad kalbėtume apie mane, sako Andrėjasas. Čia aš ir pats susigaudau. Aš atėjau su tavim pasikalbėti apie Karin. Nors jau gali būti ir šaukštai po pietų.

Tu man labai malonus, net kažkaip sujaudinai, nusijuokęs prisipažįsta Davidas. Tai ką norėtum pasakyti apie Karin, ko dar nežinau?

Iš tikrųjų nežinau, kas tu per vienas, lėtai sako Andrėjasas nesikeldamas nuo kėdės. Aš tavęs beveik nepažįstu. Nors šiaip tu man patinki. Dar nuo to karto, kai ligoninėje pradėjau tavim rūpintis, kai mėginai nusižudyti.

Nebuvo ten mėginimo nusižudyti, šaltai sako Davidas. Tai tik nelaimingas atsitikimas su ta sumauta dujine virykle.

Nemanyčiau, kad viso to neprisimenu, kiek nustebęs sako Andrėjasas. Tą antradienio naktį, kai įsikalbėjom, pats tą nelaimingą atsitikimą įvardijai kaip savo mėginimą nusižudyti. Ar aš apsirinku? Ne, bet mes sutarėm niekada apie tai nekalbėti. Teisybė, atleisk man, šypteli Andrėjasas. Atleisk. Aš nenorėjau būti nemalonus ar netaktiškas. Pagaliau, man ne tai svarbu. Aš tik pasakiau, kad tu man patinki. Tada tarp mūsų užsimezgė šioks toks ryšys. Šia prasme mano jausmai tau nepasikeitė.

Tyla.

Tu dar turi man ką nors pasakyti, lyg tarp kitko paklausia Davidas. Aš nemanau, kad įpročiai, santuoka, vaikai yra kokia nors patikima apsauga nuo išorinio pasaulio, pavargusiu balsu sako Andrėjasas. Apsauga nuo išorinio pasaulio, jo žodžius ironiškai pakartoja Davidas. Vadink tai kaip nori, sako Andrėjasas. Erotinė atrakcija, seksualinis apsėdimas, jausmų sumaištis, vienatvės baimė ar paprasčiausias pasibjaurėjimas. Aš nežinau. Gal ir kvailai pasielgiau, kad čia atėjau.

Jis atsistoja ir žengia prie durų.

Tu apsirinki, manydamas, kad iškelsiu Karin kokį nors ultimatumą. Aš neketinu griebtis jokios jausminės prievartos. Apskritai nežadu nieko daryti. Karin privalo pati apsispręsti. Jai bus nelengva. Jai per sunkūs bet kokie lemtingi sprendimai.

Andrėjasas mandagiai atsisveikina ir tyliai uždaro duris. Davidas atsisėda ant kėdės ir negarsiai nusijuokia. Karin tylėdama apsirengia.

Sujaudino, sako Davidas. Velniškai mane sujaudino. Tiesiog žiauriai sujaudino. Tu manai, jis žinojo, kad tu čia, tikriausiai žinojo, kad tu pas mane. Ne toks jau kvailas tas tavo kelmas.

Karin atsisėda priešais Davidą, žiūri į jį, suima jo ranką, papurto galvą, pabučiuoja Davidą į skruostą ir į lūpas.

Tu man rytoj paskambinsi, kaip visada, iš pat ryto, paklausia. Nežinau, kiek suirzęs atsako Davidas. Daryk, kaip išmanai, sako Karin ir atsistoja eiti.

Ši situacija jau nebe mano jėgoms, prisipažįsta Davidas. Tiesiog nebepakenčiama. Tau taip neatrodo?

O ką tu siūlai, vis dar rimtai klausia Karin. Aš elgiuosi kaip koks išpaikintas vaikigalis, sako Davidas. Argi ne taip? Verkšlenantis, bjaurus nesubrendėlis. Juk taip? Tu iš tikrųjų taip ir elgiesi, pritaria Karin. Kitko niekas iš tavęs ir nesitiki.

Davidą staiga suima juokas. Jis iškelia virš galvos rankas ir garsiai nusikvatoja. Paskui ištiesia ranką, prisitraukia Karin prie savęs ir pabučiuoja, taip stipriai, kad jai net suskausta. Ji klykteli, bet atsako į jo bučinį. Jis uždeda ranką jai ant krūtinės.

Keista, bet mane jau seniai persekioja kažkoks įkyrus, vaikiškas pojūtis, aš jo niekaip negaliu atsikratyti, jis metų metais lydi daugelį mano nusivylimų. Tu nori žinoti, ką aš turiu galvoj, liūdnai nusišypso žvelgdamas į Karin. Mes niekada vienas nuo kito neišsivaduosim. Aš niekada iš tavo sąmonės nepradingsiu. Nors tu niekada manyje negyvensi. Tik trumpą, beviltiškai trumpą valandėlę atrodys, kad kalėjimas mums jau atsivėrė. Bet tai tik apgaulė, melas, kaip ir visi melai. Žinai, kuo aš tikiu? Man atrodo, jog tai miglotas motinos įsčių prisiminimas. Tai vienintelė tikra bendrystė, bet ir ji neamžina, ir ji mums pasibaigia.

Jis nusijuokia ir atsistoja. Mudu nusipelnėm šio to išgerti. Ar prisidėsi? Aš jau turiu eiti, sako Karin. Ar supratai, ką norėjau pasakyti, klausia Davidas, paimdamas butelį ir porą taurių. Supratau, šypsodamasi atsako Karin. Bet man tai atrodo tik gražūs pliauškalai. Žinoma, sako Davidas, aišku! Tai tik pliauškalai, Karin žino geriau!

Karin prieina prie jo, apkabina ir priglaudžia kaktą jam prie peties. Kodėl viskas taip staiga apsivertė, nusiminusi prataria švediškai. Kažin ar aš pajėgsiu toliau šitai ištverti. Kodėl viskas taip sunku?

Kalbėk, kad suprasčiau, draugiškai jai pasako Davidas. Tu atrodai per daug nusiminus. Aš ne tik nusiminus, sako Karin. Tai daug blogiau.

Pabūk dar, staiga sunerimęs paprašo Davidas. Dar neišeik. Aš žinau, kas bus toliau. Tu grįši į namus, ir tau viskas bus kaip anksčiau, vaikai norės, kad išklausytum jų bėdas, padėsi Andersui paruošti pamokas, suraminsi Agnes, kad ji nesikamuotų dėl tos nelaimingos meilės. Paskui gaminsi vakarienę, Andrėjasas pasakos, kas nutiko ligoninėj. Kas nors paskambins telefonu, pakvies vakarienei kitą penktadienį. Žiūrėsit televizorių, šnekučiuositės, paskui eisit miegot, ir tu užmigsi laikydama Andrėjaso ranką. Aš įsivaizduoju, kaip tai nutiks. Žinau. Bet norėčiau, kad tu šį vakarą pasiliktum su manim. Paskambintum Andrėjasui ir pasakytum, kad negrįši. Labai to norėčiau. Jis turėtų mus suprasti ir neprieštarauti. Tegul nesitiki, kad viskas vyktų taip, kaip jis norėtų.

Bet iš tikrųjų aš net nežinau, ką mudu veiksim, prisipažįsta Davidas. Gal pradėsim bartis. O gal abudu pasigersim. Arba elgsimės kaip smulkūs buržua. Kur nors išeisim, pavakarieniausim, gal pažiūrėsim kokį filmą. Juk tu galėtum praleisti su manim bent vieną vakarą ir naktį.

Karin tebestovi vidury kambario apšviesta ryškios šviesos. Stovi nejudėdama, užsimerkusi, nuleidusi galvą. Ne, ištaria. Tai neįmanoma. Neversk manęs to daryti. Jei priversi, ir aš čia pasiliksiu, aš vis tiek ne visa būsiu su tavim. Vėliau man būtų sunku tau atleisti. Verčiau aš eisiu.

Aš tave suprantu, švelniai sako Davidas. Nors iš tikrųjų nesuprantu. Atleisk, kad tave šitaip spaudžiau.

Karin staiga prieina prie telefono ir ima skambinti Andrėjasui. Jis atsiliepia. Karin sako jam: Andrėjasai, aš lieku pas Davidą visam vakarui ir nakčiai!


17

Tą naktį pas Davidą Karin neįstengia užmigti. Davidas guli aukštielninkas, sudėjęs rankas ant krūtinės. Alsuoja beveik negirdimai, veidas išblyškęs, liūdnas, lūpos sučiauptos. Karin atsargiai išlipa iš lovos, pasiima savo drabužius ir patyliukais išeina į kitą kambarį, ten užsidega šviesą ir paskubom apsirengia.

Grįžusi į savo namus mato, kad Andrėjaso darbo kambaryje tebedega šviesa. Ji lėtai užlipa laiptais ir sustoja tarpdury. Andrėjasas pakelia galvą ir nusiima akinius. Jis sėdi prie rašomojo stalo, bet nieko neveikia. Tu čia tebedirbi, klausia Karin. Ne, atsako Andrėjasas. Sėdžiu, ir tiek. Negaliu eiti į lovą. Karin delnu užsidengia akis.

Kai Andrėjasas prieina prie jos, Karin pradeda verkti, kūkčiodama atstumia jį, bet lieka stovėti. Jis vėl apkabina ją per pečius. Pajudėkim, pavaikščiokim čia nors truputį, sako jis. Jiedu vaikšto pirmyn ir atgal, nepratardami nė žodžio.


18

Karin kartu su Agnes, kuriai jau reikia naujos žieminės striukės, atėjo į parduotuvę. Karin netikėtai lauke prie vitrinos pamato sustojusį Davidą. Jis iš tolo pastebėjo jas, matyt, grįžta iš darbo, vis dar apsivilkęs kombinezonu, purvinas, nesiskutęs, tiesiog perėjoje pastatęs seną savo automobilį. Karin, rinkdama pirkinį, stengiasi kuo ilgiau užtrukti, bet Davidas tebelaukia. Pagaliau ir Agnes jį pastebi ir parodo motinai. Jos taip nieko ir nenusiperka.

Karin pažada kitą kartą grįžti, paima dukrą už rankos ir išeina. Vėlyva popietė, todėl gatvėje žmonių padaugėję. Davidas skuba prie jų. Pirmiau tiesia ranką Agnes.

Labas, Agnes, kaip laikaisi, man, iš čia žiūrint, toji žalia striukė atrodo tau visai tinkama. Kodėl jos nenusipirkot? Gal galėčiau trumpai pakalbėti su tavo mama? Agnes nepatenkinta piktai žvilgteli į jį ir nueina prie kitos vitrinos. Mes čia negalim stovėti, sutrikusi jam sako Karin. Taip, žinoma, negalim, aš suprantu. Bet man būtina su tavim susitikti. Kada galėčiau su tavim pasikalbėti?

Rytoj po pietų galim pasimatyti prie bažnyčios, lygiai trečią. O dabar leisk – aš turiu eiti. Davidas blyškiai šyptelėjęs dar paima jos ranką, laiko ją. Karin papurto galvą: leisk man eiti. Jis iškart ją paleidžia ir dingsta. Karin prieina prie Agnes, kuri dabar spokso į vitriną su moteriškais bateliais. Matai, kas tau patinka, klausia Karin. Aš nesuprantu, kaip tu gali bendrauti su tokiu tipu. Jis toks nemalonus. Man taip neatrodo, sako Karin.


19

Lietinga diena, žiemos pabaiga. Bažnyčia užrakinta, bet jie klebonijoj gavo raktą. Viduje prieblanda ir labai šalta. Jiedu prieina prie Marijos skulptūros, įsižiūri į ją.

Atsitiko toks keistas dalykas, niekas negali rimčiau paaiškinti. Prieš skulptūrą užmūrijant, joje buvo apsigyvenęs kažkoks nežinomas vabalas. Jo lervos sugebėjo ištūnoti tamsoj net penkis šimtus metų. Dabar jos prabudo ir pradėjo iš vidaus ją griaužti. Jokie mūsų insekticidai nepajėgia tų lervų išnaikinti. O jos tikrai įspūdingos. Tokios pat žavios, kaip ši skulptūra.

Jiedu tylėdami įsižiūri į keistą mažytį padarėlį, kuris nuo Švenčiausios Mergelės krūtinės lėtai šliaužia jai prie veido. Va, pasižiūrėk, sako Davidas, ant kūdikio visa jų kompanija, dar neprabudo po žiemos įmigio. Kažin ar kam nors pavyks tą statulą išgelbėti.

Jiedu įsitempę, priešiškai nusiteikę, stovi tartum susvetimėję, kažko nusivylę ir nusigandę. Tarytum ieškantys vienas kito, tiesiantys rankas, pasibučiuojantys, bet atsiradęs atstumas tarp jų jau nebeįveikiamas. Čia labai šalta, sako Karin. Jie tylėdami žvelgia vienas į kitą. Tu visada sugebi mane priversti, pagaliau prabyla ji. Man tai darosi jau per sunku. Praradau tvirtą pagrindą po kojom, ar kaip ten sakoma. Anksčiau aš jausdavausi labai saugi savo pasaulyje. Dabar nerandu ramybės nei namie, nei su tavim.

Karin tai susako negarsiai, greitomis, gal net šiek tiek susigėdusi! Aš nebegaliu be tavęs. Tu visur su manim. Tiesiog negaliu paaiškinti. Esi kaip ką tik gimęs mano kūdikis. Ir kartu jaučiu, kad iš tavęs kyla man baisi grėsmė. Jeigu būčiau laisva, eičiau su tavim bet kur. Tokia yra mano tiesa, Davidai. Daryčiau bet ką, kad tik tave pradžiuginčiau. Ne, tu patylėk, leisk man pasakyti iki galo, man sunku tai paaiškinti.

suprantu, apie ką tu galvoji. Suprantu, kas tau neduoda ramybės. Žinau, kodėl tu mane vis verti daryti tai, ką tu nori, dėl to kartais mane suima siutas, bet galiausiai dar stipriau pririša prie tavęs. Gal man kas nors nebegerai, kad aš visa tai jaučiu.

Taip, tu gali šaipytis. Bet aš tau dar kai ką pridursiu: aš žinau, kad tu mane paliksi. Keista? Aiškiausiai jaučiu, žinau, ir tai vis labiau artėja. Man atrodo, kad tu prie manęs prisirišęs beveik panašiai kaip aš prie tavęs. Ir vis dėlto tu mane pamesi. Net žinau, kodėl taip atsitiks. Tu pats savęs nekenti – ir savęs, ir manęs. Kažkas tavyje vis nori žudyti, naikinti. Gal dėl to savęs neapkenti, esi įpratęs viską palikti, pamesti, apgauti. Nesigink, Davidai, tai tiesa, ir tu pats taip manai, dėl to savęs taip nekenti. To niekada tu sau neatleisi. Tu neturi Dievo, kuris tau atleistų. Neturi motinos, kuri tave apkabintų ir tau atleistų. Iš pradžių tu tikėjai, kad aš pavaduosiu tau motiną, kuri padės tau įveikti tai, kas tave kamuoja. Bet nė viena pasaulio moteris tau nesuvaidins tokio vaidmens.

Mielas Davidai, man taip skausmingai tavęs gaila, aš visą laiką mėginau kaip nors pasiekti tave. Bet jaučiu, kaip tu vis labiau nuo manęs tolsti, ir man dėl to skaudu. Norisi tik rėkti, net balsu raudoti.

Palauk, palauk, aš dar daugiau noriu tau pasakyti, viską esu apgalvojusi. Ką aš čia norėjau pasakyti? A, jau atsiminiau: nebesuprantu, kas apskritai vyksta pasaulyje. Nebeskaitau laikraščių, nežiūriu televizoriaus, man beveik nelieka tam laiko. Agnes jau priekaištauja, kad man neįdomūs pasaulio įvykiai. Aš netikiu į Dievą, žiaurumas, kurį matau aplinkui, mane tiesiog šiurpina, nepakenčiu prievartos, mušdamas tu mane mirtinai pažemini.

Aš tikiu tik vienu priesaku: reikėtų stengtis būti maloniai, nedaryti pikto kitam žmogui. Netikiu, kad žmogaus gyvenimas turi kokią nors prasmę, aš tikrai tuo netikiu. Man tiesiog patinka gyventi. Nesu jokia idealistė. Bijau visų tų skambių frazių. Argi neužtenka, kad ir kiti tave supranta. Ir aš norėčiau būti suprasta, kad ir dabar, nors tai turbūt neįmanoma.

Tu negali manęs pakeisti, gal tik išoriškai. Nors ne, tai netiesa. Tu iš esmės mane pakeitei. Tiktai dar nepakeitei mano minčių ir proto. Ir aš nujaučiu siaubingą tiesą – tu paliksi mane.

Nelengva gyventi dvigubą gyvenimą, kartais jaučiu, jog tai tiesiog nebeįmanoma, bet aš žinau, kad tai galima įveikti, žinau – Andrėjasas tam pritartų, jis jau truputį pavargęs, senstelėjęs. Taip, tai tiesa. Galima gyventi ir dvigubą gyvenimą, stengtis pamažu paversti jį protingu, visaverčiu gyvenimu, kuris visiems atneštų ir naudos, ir džiaugsmo.

Tik negalima, Davidai, gyventi su tokia neapykanta, kokią tu tarpais jauti pats sau. Tai mirtina liga. Kaip koks auglys, kuris didėja, pučiasi, tvinksta. Bet čia aš negaliu tau padėti, kad ir kaip tu man patiktum, kad ir kaip stengčiausi. Tu supranti mane, Davidai? Nemaniau, kad gyvenimas bus toks sudėtingas. Kad tarp mūsų gali atsirasti toks didžiulis nuotolis ir toks vienišumas. Kad atsiras tiek ilgesio ir nevilties. Kad mums tai bus neįveikiama.

Ji žiūri į Davidą be ašarų, jos veidas nuoširdus, tačiau be ypatingos išraiškos. Man šalta, netikėtai vėl pasiskundžia. Gal tu galėtum mane apkabinti? Davidas priglaudžia ją. Pasakyk man ką nors malonaus. Davidas papurto galvą. Ne, jis nebeįstengia nieko pasakyti. Galbūt kovoja su vis labiau kylančiu pykčiu, kurį vos tramdo. Pasakyk, kad aš, nepaisant visko, esu tau miela, prašo Karin. Tačiau Davidas tyli.

Jaučiu, kad tu supykai. Taip, tu pyksti ant manęs. Davidai, pažvelk man į akis. Gali pykti kiek nori, tik nepalik manęs. Nežinau, ką aš daryčiau, jei tavęs netekčiau. Ji kelis kartus paglosto jam veidą. Ei, aš dar su tavim. Mes vis dar esame kartu. Juk tai svarbiausia.

Ankstyvo pavasario diena jau gęsta, pilka šviesa juda, mainosi. Kai uždaro bažnyčios duris, jie net susigūžia nuo vėjo. Jos dusliai trinkteli. Aplinkui nematyti nė vieno žmogaus. Sniegas ima kapoti prieblandą. Karin akys prisipildo ašarų. Padange slenka debesys. Širdį drasko ilgesys, vienatvė! Karin tarsi regi savo motinos akis, jos tokios ryškios, vaikiškos, bet kupinos nevilties, jau nusikamavusios. Ranka su dviem žiedais, sužadėtuvių ir vestuvių: ką man daryti. Jeigu aš galėčiau susitaikyti su apribojimais ir žmonių žiaurumu. Netyčinis, visas jėgas pranokstantis žiaurumas.

Davidas pažvelgia į Karin: aš jau nebegaliu, nebeįstengsiu parodyti jai savo švelnumo, artumo, nepriglausiu jos, o juk tai vienintelis būdas atitolinti baimę ir pyktį. Sušvelninti būtį šiame pasaulyje.

Jis sustabdo ją, kelis kartus ištaria jos vardą. Nuotolis lyg ir pradingsta, išnyksta neapykanta, baimė – akimirką tarsi sugrįžta malonė. Čia tu. Pažįstu, suvokiu tave.

Jiedu tarsi iš naujo susitinka, susilieja, nieko vienas kitam nebeaiškina ir nieko nemėgina suprasti. Abu sužvarbę, veidai sudrėkę toj nykioj žiemiškoj prieblandoj.

Atleisk man už viską, ištaria jis. Karin, atleisk man. Mes vėl kartu. Dabar, šiuo metu. Karin jam pritaria: taip, taip, mudu ir vėl kartu. Bent šią akimirką.

Tik jau nepabėkit su bažnyčios raktais, sunerimęs sako pastorius, jis net užduso kopdamas į šventorių.


20

Tai atsitiko prieš Velykas, telikus vos keletui dienų. Trečiadienį Davidas sutartu laiku, aštuntą ryto, nebepaskambino Karin. Kaip ir anksčiau, Karin susierzinusi, nekantraudama laukia telefono signalų, jai sunku įsitraukti į kasdienius darbus. O čia dar sirguliuoja Andersas, neišėjo į mokyklą, niurzgėdamas, protestuodamas jis turėjo paklusti motinai ir buvo priverstas sėsti prie matematikos namų darbo. Pusę devintos Karin pati skambina Davidui, šis neatsiliepia. Norėdama įsitikinti, ar nesurinko klaidingo numerio, ji dar kartą skambina. Niekas neatsako.

Staiga nebeveikia jokios kantrybės užkardos. Apimta stiprėjančios panikos, Karin važiuoja prie muziejaus, bet jis dar uždarytas, ji įeina pro tarnybines duris, atpažinusi vieną tarnautoją teiraujasi, kur Davidas. Ar jis šiandien nepasirodys muziejuje? Šiandien jis turėtų čia būti, jiems teks daug ką išrūšiuoti, muziejininkas parodo į pailgą darbo stalą, apkrautą plastiko krepšiais ir įvairiom iškasenom. Bet jis dažniausiai ateina truputį vėluodamas. Gal ką nors jam perduoti? Ačiū, nereikia, vėliau jam paskambinsiu. Mes čia darbuosimės net visą popietę, sako tarnautojas mandagiai šypsodamasis. Taip, gerai, nerūpestingai atsako Karin. Ketinau pakviesti jį vakarienės, priduria. Supratau, sako tarnautojas. Davidas labai malonus žmogus. Karin, nieko jam nebesakiusi, linkteli ir išeina.

Ji savo raktu atrakina Davido buto duris. Viduje tylu ir tuščia. Davidas, matyt, susikrovė daiktus ir jau išvyko. Čia jo nebėra. Išvažiavo.

Karin dar pasėdi ant lovos, žiūri pro apdulkėjusį langą. Ten taip pat pilki langai, tuštuma. O čia nepaklota lova. Įduobtas fotelis. Davidas pamiršo savo šlepetes, jos atrodo tokios vienišos, paliktos prie stalo. Virtuvėje betvarkė. Iš visko sprendžiant, jis išvyko paskubomis. Ji dar apsižvalgo. Jai nepaliko nei laiško, nei kokio popiergalio. Buto raktai – svetainėj, ant stalo. Karin širdį nuveria skausmas, akys peršti, jai sunku alsuoti.

Ji ištraukia rašomojo stalo stalčių, ten dar guli jos dovanotos nuotraukos, rašyti laiškai ir žinutės. Nemažas jų pluoštas.

Virtuvėj Karin prisipila stiklinę vandens. Godžiai išgeria, bet skausmas nepraeina. Ji numeta stiklinę, sudaužo į kietą plautuvės kraštą. Vanduo ištykšta, aštrios, viliojančios šukės. Ji įsipjauna pirštus, kraujas srūva į delną. Akimirką jai nuo to palengvėja.


21

Per pietus Karin ligoninėje ieško savo vyro. Tarnybinis jo kabinetas viršutiniame didelio pastato aukšte. Sekretorės kambaryje pedantiška tvarka. (Sekretorė graži, jauna moteris, itin valyva, itin mandagi ir labai pareiginga.) Kol Karin laukia Andrėjaso, sekretorė mandagiai pakalbina savo šefo žmoną. Pradeda nuo vaikų, ji pati sako turinti mažą dukrelę. Apgailestauja, kad šią ilgą žiemą abi sirguliavo, kaip ir daugelis čia. Paskui pasidžiaugia, kad jos gėlyne prie pietinės namo sienos jau žydi snieguolės. Mandagiai klausia, ar Karin augina tokias gėles. Taip, Karin yra auginusi snieguolių. Sekretorė netikėtai susirūpinusi sako, kad profesorius čia prisiima per daug įvairiausių darbų – vien tik tos neurologinės klinikos steigimas didžiulė našta. O dar docentas Bakmanas susirgęs. Visko neaprėpsi. Ne, čia jam tikrai visko per daug.

Skubėdamas įeina Andrėjasas. Matydamas Karin nusišypso, bet sunerimsta pažvelgęs jai į veidą. Jis kažką nurodo sekretorei. Aš tik porą minučių tave sutrukdysiu, tarsi atsiprašydama ištaria Karin. Supratau, sako Andrėjasas ir toliau kalba sekretorei: gal tu galėtum paprašyti, kad Jakobis užeitų į pavakarę, tada mes ramiau pasikalbėtume. Dabar aš velniškai pavargęs. Jakobis – pusę šeštos, tinka? Puiku, prataria Andrėjasas ir atidaro žmonai duris į savo kabinetą. Tai aš gal jau eisiu pietauti, sako sekretorė. Gali eiti, linkteli jai Andrėjasas.

Jiedu vieni, kabinetas gana erdvus, tvarkingai, bet valdiškai įrengtas. Andrėjasas čia nusiauna batus. Atleisk, bet aš kalbėsiu atsigulęs, sako žmonai ir išsitiesia ant sofos, po galva pasikišęs pagalvį. Man tiesiog skelte skelia galvą.

Karin atsisėda prie rašomojo stalo. Tai ką tu norėjai pasakyti? Tikriausiai ką nors nemalonaus, sako Andrėjasas ir gailiai šypteli.

Aš turiu vykti į Londoną, sako Karin. Pati žinau, kad man nederėtų šito daryti. Priežastis ta, kad Davidas mane paliko. Turiu jį susirasti. Pasikalbėti. Jis turėtų man atsakyti, kodėl mane paliko. Tu pasistenk tai suprasti.

To aš nesuprantu, ramiai atsako Andrėjasas. Ir negaliu pritarti, kad tu dabar, lyg pametusi galvą, lėktum į užsienį, ieškodama savo meilužio. Vis dėlto yra riba, kurią aš dar galiu toleruoti. Man atrodo, kad tu jau peržengei tą ribą. Jeigu išvažiuosi, gali ir nebegrįžti. O jei liksi namie ir pamėginsi įveikti savo paniką, aš pažadu tau visais būdais padėti.

Aš tik porai dienų.

Tu girdėjai, ką aš pasakiau. Išvažiuosi, kelio atgal nebebus, paprastai ir aiškiai pasakiau. Jei nevažiuosi, mudu kaip nors įveiksime visas tas sunkias ir nesuvokiamas peripetijas.

Aš tik vienai dienai, Andrėjasai. Prašau tavęs. Būk toks geraširdis.

Tu čia man nepliurpk apie tokį gerumą, staiga supykęs atrėžia Andrėjasas. Nereikalauk iš manęs atjautos ar supratimo. Tu atsakai pati už save. Laikas tau suvokti, ką tu darai, Karin. Atsakyk galų gale už pasekmes.

Andrėjasas atsisėda, jis išblyškęs, po akimis gilūs, pilki šešėliai. Žiūri į ją nebeslėpdamas paniekos.

Šita drama tęsiasi jau beveik dveji metai. Aš pavargau. Atsisakau dalyvauti dar viename veiksme.

Karin žiūri į savo vyrą, nenukreipdama žvilgsnio. Akimirką pajunta galutinę savo katastrofą. Karin, šita kankynė turi pagaliau baigtis. Ilgiau tęstis negali. Aš nenoriu, kad mane nukamuotų neapykanta, pyktis. Nenoriu tavęs nekęsti.

Bet aš turiu važiuoti, tyliai prataria Karin.

Suprantu, ramiai atsiliepia Andrėjasas. Kai grįši, mes išspręsim praktines skyrybų pasekmes. Tu pasikalbėsi su vaikais? Ar man tai padaryti?

Tada geriau tu su jais pasikalbėk.

Būčiau dėkingas, jei tu dabar išeitum, ištaria Andrėjasas pavargusiu balsu.

Karin išeina.


22

Karin stovi Londono oro uoste prie pasų kontrolės. Pareigūnas klausia, ką ji žada veikti Anglijoje. Ji sutrinka – nesitikėjo tokio klausimo. Aš dar nežinau, sako Karin. Turėčiau susitikti su savo pažįstamais, draugais. Kas tie pažįstami, nepatenkintas klausia pareigūnas. Ypatingi draugai? Aš čia kaip turistė, atsako Karin. Vadinasi, jūs čia lankysitės tiesiog kaip paprasta turistė, su palengvėjimu sako vyriškis ir dar priduria: galėjot iš karto taip ir pasakyti.

Ji apsistoja dideliame, bet gerokai apšepusiame viešbutyje miesto centre, patenka į prastą, nedidelį kambarį pačiame ilgo nešvaraus koridoriaus gale. Vaizdas pro langą – į priešais stovinčio namo sieną, ji taip arti, kad, rodos, galėtum net ranka pasiekti. Karin nusiprausia, persirengia ir išeina į miestą.

Tvankus pavasario vakaras, virš miesto pakibęs tamsus ir gelsvas audros debesis. Sekmadienis. Pilkuojančios gatvių prarajos, tolumoj gaudžia varpai. Temstant nušvinta šokių aikštelės reklama. Ant laiptų šalia kolonų stoviniuoja keletas apsiblaususių, keistai apsitaisiusių gatvės panelių ir vaikinų. Jie tarpusavyje nesikalba, atrodo tarsi blyškūs vaiduokliai.

Karin susistabdo taksi, kuris nuveža ją nurodytu adresu. Didelis gyvenamųjų namų rajonas, nelabai aukšti, apirę, nutriušę raudoni namai, ilgos gatvės. Vienur kitur vaikai spardo futbolo kamuolį, pralekia tarsi būrys rėksmingų alkanų paukščių. Vėl girdėti jau kitos bažnyčios varpų skambėjimas, ir čia tas pats slegiantis, audrotas dangus, tai primena slogų sapną, tvyro tokia pat nenumaldoma baimė.

Ji užlipa į penktą aukštą, ant durų – jokios lentelės su pavarde, Karin pasibeldžia.

Duris atidaro moteris. Nedidelio ūgio, bet stambia krūtine ir storom šlaunim, kurias paryškina aptempta neskoninga suknelė. Tos moters akys mėlynos, vaikiškos. Ir veidas vaikiškai apskritas, tokia plačiaburnė su nusvirusiais lūpų kampučiais.

Ar čia gyvena Davidas, paklausia Karin. Moteris linkteli. Taip, jis čia gyvena, bet namie jo nėra. Gal aš galėčiau jo palaukti? Tai kažin ar jis šiandien sugrįš. Karin žvelgia į šalį, negali daugiau iškęsti to mėlynų akių žvilgsnio, pasijunta labai pavargusi. Užeikit, pasėdėkit, su užuojauta draugiškai pasiūlo moteris. Mano vardas Sara, pridurdama nusišypso. Žinau, kad jūs esate Karin.

Karin įeina į butą iš dviejų kambarių ir mažytės virtuvėlės. Čia vos keli baldai, nė vieno paveikslo. Abi moterys susėda ant kėdžių, prie išklibusio dėmėto stalo. Sara pasiūlo taurelę konjako, Karin dėkinga išgeria.

Jūs – Davido žmona, klausia Karin. Sara nusijuokia, tarsi tas klausimas būtų juokingas. Aš esu jo sesuo, sako ji. Aš čia jam šeimininkauju.

Man jis sakė, kad neturi jokių artimesnių giminių. Sara tik gūžteli pečiais ir pirštu paliečia patamsėjusį dantį.

Gal norėtumėt ko nors užkąsti, klausia. Turiu gabalėlį dešros, sūrio. Padaryčiau porą sumuštinių, jeigu esate išalkus. Ne, ačiū, padėkoja Karin. Ačiū, jūs labai maloni, bet aš nealkana.

Abi moterys tylėdamos žiūri viena į kitą. Jūs nėščia, klausia Sara. Karin linkteli. Kieno bus tas vaikas? Davido ar jūsų vyro, klausia Sara. Koks skirtumas, sako Karin. Tai kodėl jūs laukiatės vaiko, toliau klausia Sara. Pati nežinau. Jums galbūt pasirodys keista, ar ne taip?

Ne, man taip neatrodo, sako Sara ir išgeria savo taurelę. Karin pasižiūri į jos rankas, ji kažkaip negrabiai laiko konjako taurę. Sara sugauna jos žvilgsnį: jūs žiūrit į mano pirštus? Čia nuo raumenų paralyžiaus. Atrofija. Tai mūsų giminės liga, moksliškai dar neišaiškinta. Ir Davidas kenčia nuo to, tik ne taip smarkiai. Ta liga paliečia rankas ir kojas.

Sara šypteli ir klausia Davido tonu: tai ką mes dabar veiksim? Kalbėsime apie Davidą? Gal verčiau papasakokite ką nors apie save, pasiūlo Karin, ją truputį pykina, ir dar yra apėmusi kažkokia baimė.

Sara papurto galvą: apie save? Nemanau, kad jus tai domintų.

Bet juk jūs – Davido sesuo, neryžtingai sako Karin. Taip, sesuo. Mes čia gyvenam kartu, bent jau pastaraisiais metais. Ji nusišypso: mudu jau neperskiriami.

Ar jūs ištekėjusi, dar klausia Karin.

Aš netekau savo vyro per Šešių dienų karą. Davidas tada studijavo Tel Avivo universitete. Išlaikė baigiamuosius egzaminus ir išvyko iš šalies. Man rodos, jis padarė klaidą. Ji išpilsto konjako likučius. Kai likau viena, susiradau Davidą čia, Londone. Kaip minėjau, mes su Davidu neperskiriami. Jis pažadėjo: manęs niekada nepaliks. Jūs turbūt suprantat, ką aš turiu galvoj.

Abi nutyla. Sara su nerimu pasižiūri į Karin: jūs turbūt suprantat, ar ne taip? Karin atsistoja. Ačiū, aš jau eisiu. O rytoj dar ateisit? Ne, rytoj nebeateisiu.

Jos atsisveikina. Karin, stovėdama gatvėj, dar pažvelgia aukštyn ir pamato lange boluojančią Sarą.

Vakaras. Karin sėdi rami viešbučio kambaryje ir žiūri, kaip blėsta dienos šviesa, ant lubų, sienų jau atsirado gatvės žibintų atšvaitai. Iš koridoriaus girdėti svetimi balsai, žingsniai, viršuje – moteriškas juokas, paskui susierzinęs riksmas. Iš kažkur dar sklinda šokių muzika.

Karin vis dar sėdi rankas sudėjusi ant kelių ir žiūri pro langą, laikas bėga. Protarpiais ji tyliai pravirksta, nešluostomos ašaros rieda, pašniurkščioja, padūsauja. Galiausiai nusišluosto ašaras. Bet jos vis plūsta. Vakaras virsta naktim.


23

Ankstyvas ruduo, rugsėjo pradžia. Karin su Agnes sėdi virtuvėj prie stalo. Jos pasidėjusios pintinę, pilną obuolių. Dabar juos lupa ir pjausto. Saulė dar spigina, langai praviri. Karin jau gerokai suapvalėjusi. Mama ir dukra darbuojasi tylėdamos.

Norėčiau tavęs kai ko paklausti, sako Agnes. Karin jai linkteli: klausk. Bet klausimo neišgirsta. Agnes susikaupusi lupa didelį obuolį. Na, tai ko tu norėjai paklausti?

Aš norėčiau žinoti, ar tu tikrai norėjai mus ir tėtį palikti, kai pavasarį išvažiavai į Londoną. Buvai sumaniusi pabėgti nuo mūsų ir gyventi su tuo Davidu?

Karin neskuba jai atsakyti. Čia į virtuvę rėkaudamas įlekia Andersas, jis prašo pleistro arba dar ko nors – pargriuvo važiuodamas dviračiu ir susižeidė kelį. Jam ta pagalba suteikiama, Andersas išskuba į lauką, ir ramybė tartum grįžta.

Tu dar neatsakei į mano klausimą, primena Agnes, kai vėl atsisėda lupti ir pjaustyti obuolių. Karin dar pagalvoja, padeda į šalį peilį ir į kelnes nusivalo rankas. Nežinau, ką tau atsakyti, sako Karin. Tada aš negalvojau nei apie tave su Andersu, nei apie tėtį. Aš apskritai nieko negalvojau.

Aš to nesuprantu, sako Agnes, jos balse atsiradusi paniekos gaidelė.

Taip, sutinka Karin. Aš nereikalauju, kad tu suprastum tai, ko aš pati nesuprantu.

Karin vėl kimba į darbą. Jos sąmonėj dar gyvi prisiminimai ir visa patirtis: ji pagimdė porą vaikų, netrukus gims trečias, kurio ilgisi ir laukia. Šita kasdienybė jos nebetrikdo. Nuolat užkrauna naujų uždavinių, kuriuos ji greitai perpranta, išsprendžia, pasiremdama savo protu ir patirtim. Nejaučia jokio pasibjaurėjimo ir nuovargio. Ir gyvenimas vėl atrodo lyg savaime suprantamas.

Karin nieko neklausinėja, nieko nekaltina. Dienos bėga, mažai tesiskirdamos viena nuo kitos, tačiau tai jos nė kiek nebaugina. Ji tarytum bręsta, kaupia žinias. Tik trumpą gyvenimo tarpsnį ją buvo užplūdęs tarsi koks alinantis karštis, kuris privertė ją neįprastai pasielgti, griebtis netikėtų sprendimų ir sukėlė tiek daug kančių. Ji nuolankiai grįžo į pažįstamą savo kasdienybę ir mėgina atitaisyti tai, ką buvo sugriovusi.

Mūsų tėčiui tai buvo sunkiausia, sako Karin žiūrėdama į Agnes.


24

Pilka, lietinga žiemos popietė prieš sutemas, Karin eina į italų kalbos kursus, renkasi trumpiausią kelią – per botanikos sodą, kuris dabar jau plikas, numetęs lapus. Jos nėštumas jau labai ryškus, bet ji dar juda lengvai.

Ji iš tolo pamato Davidą. Jis laukia jos sutartoje vietoje: ant tiltelio per upokšnį, kuris teka per parką. Jis ten stovi ir žiūri į vandenį, apsirengęs senu lietpalčiu, be kepurės. Pamatęs Karin eina jos pasitikti, norėtų apkabinti, bet ji atsitraukia, net nenori pažvelgti jam į akis.

Kodėl mes susitinkam tokioj idiotiškoj vietoj, nepatenkintas klausia Davidas. Eikim pas mane į viešbutį.

Ne, sako Karin. Ne, aš nenoriu. Mes turim tik penketą minučių. Italų kalbos kursai, aš skubu. Ten pradžia ketvirtą. O čia mes susitinkam dėl to, kad niekas nematytų. (Šypteli.) Dėl manęs čia kilo visokių skandalų. Nepagalvojai, kad čia juk mažas miestelis.

Ir tu apie tai negalvojai, šypsodamas sako Davidas. Aš pagalvodavau, bet man tada buvo nusispjaut.

Jiedu nebežino, ką daugiau pasakyti, stovi, tyli. Karin pasijunta sužvarbusi. Gal kiek pasivaikščiokim, man jau darosi šalta. Dabar pats bjauriausias metų laikas. Taip, žinoma, pavargusiu balsu pritaria Davidas, eidamas šalia. Jiedu vėl tyli.

Norėjai su manim pasikalbėti, primena Karin. Jos balsas nuskamba abejingai, nors pati to nenori.

Norėjai su manim pasikalbėti, pasišaipydamas pakartoja Davidas ir nusijuokia.

Tai ko tu iš tikrųjų nori, klausia Karin, atsigręžusi į Davidą. Atsirandi dievai žino iš kur, skambini man į namus per pačią vakarienę, nori susitikti, sakai, jog tai tau be galo svarbu, ir aš turiu eiti pas tave į viešbutį. Man rodos, tu čia elgiesi visai neprotingai. Tu neturi jokios teisės atvažiavęs čia ko nors iš manęs reikalauti.

Ji baugščiai žiūri į Davidą. O šis stovi ir tyli, tik akies vokas kažkodėl trūkčioja.

Aš mėginau gyventi be tavęs, patylėjęs sako. Maniau, jog tai bus įmanoma. Tikėjausi grįžti į ankstesnį savo gyvenimą. Bet aš neįstengiu. Be tavęs net fiziškai skauda.

Kažkokia nesiliaujanti kančia, kad ir ką beveikčiau, negaliu nuo tavęs išsivaduoti. Nesitikėjau, kad taip atsitiks. Nemaniau, kad taip stipriai prie tavęs prisirišiu. Galvojau – greit viskas praeis. Kai išvažiavau tave palikęs, norėjau išvengti to jausmų pertekliaus, tų priekaištų, ašarų, pykčio. Aš jau negaliu ilgiau to pakęsti. Tikėjausi viską nukirsti ir pagaliau atgauti ramybę. Deja, taip nenutiko. Viskas darėsi tik blogiau. Aš negaliu be tavęs. Gal ir juokinga prisipažinti, kad aš tikrai negaliu be tavęs. Tokia yra tiesa. Geriau pasakyti nemoku. Viskas staiga pasikeitė, net nesuprantu, kaip čia taip. Aš jau nebesu toks pat žmogus, kitaip mąstau, kitaip reaguoju ir jaučiu. Anksčiau, kol nebuvau tavęs sutikęs, egzistavau tarsi negyvendamas, ir nė kiek nesijaudinau, viskam buvau abejingas.

Ji papurto galvą. Gana, Davidai, nebekalbėk. Man per daug skaudu.

Staiga Davidas tampa dalykiškas: Karin, dabar tu atidžiai paklausyk. Man siūlo docento vietą Orhuso universitete. Mes galėtume gyventi normaliai, pagal visas tavo sąlygas. Tu galėtum pasiimti savo vaikus, ir viskas būtų taip, kaip tu norėtum. Ir tu susigrąžintum savo ramybę. Tau nebereiktų skubėti. Aš tavęs neraginu tuoj pat apsispręsti. Aš galėčiau palaukti. Būčiau kantrus.

Man jau neberūpi mano ramybė, nedelsdama atsako Karin. Gal nerūpi dėl to, kad aš jau žinau: jokios tikros ramybės ar saugumo nėra, išskyrus tai, ką pati išsikovoji.

Ji nebeturi ko daugiau jam pasakyti. Tai viso labo, Davidai. Dabar leisk, aš jau einu. Visa tai beprasmiška. Nebėra daugiau apie ką mums šnekėti.

Tu negali taip tiesiog mane palikti, jau piktai jai sako Davidas ir stipriai suima ją už rankos, norėdamas sulaikyti. Maldauju tavęs, nenueik!

Ji tik pažvelgia į jį. Vargšas Davidas. Aš vis dar tave tebemyliu. Aš myliu tave.

Aš netikiu tuo.

Patikėk. Tai tiesa. Joks kitas žmogus man nesukėlė tiek skausmo kaip tu. Ir joks kitas žmogus man nepadarė tiek gero kaip tu. Bet vis dėlto aš nepasiliksiu su tavim, Davidai. Gal po to ir gailėsiuosi visą savo gyvenimą. Žinau, kad man visada skaudės.

Turi tvirtų priežasčių, jei gali šitaip kalbėti, ironiškai sako Davidas.

Man tos priežastys rimtos, o tau – tik atmestinos, tai jau pajutau. Gal tu nematai jokių priežasčių.

Ji žvelgia kažkur į šalį, paskui randa jėgų negarsiai pasakyti: manau, kad mano pareiga likti ten, kur esu. Kitiems pasirodys, jog tai saviapgaulė, bet aš taip negalvoju. Aš norėčiau likti su tavim, visa savo širdimi norėčiau būti su tavim. Visko galėčiau atsisakyti. Jau nustojau ko nors bijoti. Galbūt, jeigu mama dar būtų gyva… viskas būtų kitaip. Nežinau. Bet pati esu įsitikinusi, kad mano pareiga likti čia, kur esu, todėl taip ir darau.

Jis dar labiau suspaudžia jai ranką. O aš žinau, kad tu meluoji. Išsisukinėji. Tik šneki, kad ką nors pasakytum. Numanau, kokios tikrosios priežastys. Jos velnioniškai kvailos, banalios ir niekingos, aš net negaliu jų įvardinti. Karin, ar tu čia neįžvelgi šablono!

Karin jam nebeatsako, ji užsimerkia, širdis ir veidas tarsi užsisklendžia. Davidas taip smarkiai atstumia jos ranką, kad ji vos nepargriūva. Davidas stovi nejudėdamas, net nusigręžęs nuo jos.

Žinau, kad tu meluoji, kiek apsiraminęs šaltai pakartoja. Ji neatsako, tik papurto galvą. Aš žinau, kad tu meluoji, tu girdi mane.

Ji vėl nieko neatsako, ir galiausiai jis palieka ją. Pradeda lyti. Karin, šiaip taip pasilenkusi, susirenka iškritusias italų kalbos knygas.

Versta iš: Ingmar Bergman. BERÖRINGEN. Stockholm: Pan/Norstedts, 1973.


1 Gal galėčiau jums kuo nors padėti? (Angl.)
2 Prašau, palikite mane vieną (angl.).

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Zita Mažeikaitė. Kas toji „vilko valanda“?

2014 m. Nr. 10 / Ingmaras Bergmanas, susukęs filmą „Vilko valanda“, sukūrė ir naują sąvoką, kuri tvirtai įsišaknijo švedų vaizdinių pasaulyje. Rašydamas šiam filmui scenarijų I. Bergmanas, tada – Švedijos nacionalinio dramos teatro vadovas…

Ingmar Bergman. Fani ir Aleksandras

2009 m. Nr. 5–6 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Gegužės pradžios diena, jau pavasaris, šilta. Studentai ir docentai žieminius paltus užstatę lombarde, studentės – šviesiom suknelėm, vakarai gaivūs, viena šventė vejasi kitą. Teatro scenoje patiestas

Ingmar Bergman. Rudens sonata

2008 m. Nr. 8–9 / Iš švedų k. Vertė Zita Mažeikaitė / VIKTORAS. Kartais stoviu ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji mėgsta sėdėti štai ten, prie kampinio lango, dabar tikriausiai rašo laišką savo motinai. Kai ji pirmą kartą įžengė į šį kambarį, pasakė…

Zita Mažeikaitė. Käbi Laretei žavesys

2005 m. Nr. 1 / Švedų spaudoje daug rašoma apie šeštąją Käbi Laretei knygą „Tarytum vertime“. Tai savotiška Bergmano filmo „Tarytum veidrodyje“ (1960) parafrazė. Laretei – garsi švedų pianistė, su I. Bergmanu pragyveno 10 metų, susilaukė dukters.

Ingmar Bergman. Dvasiniai reikalai

2002 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – visame pasaulyje garsus kino režisierius, dramaturgas, prozininkas ir iki šiol kuriantis spektaklius teatro režisierius. Leidykla „Alma littera“, išleidusi jo „Laterna magica“…

Ingmar Bergman. Laterna magica

1994 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – ne tik garsus švedų teatro ir kino režisierius, scenaristas, bet ir puikus rašytojas, sukūręs trilogiją apie save ir savo kūrybą. „Laterna magica“ – pirmoji trilogijos knyga.