literatūros žurnalas

Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose

2022 m. Nr. 7

Knygų gyvybę paprastai palaiko skaitytojai, seniau parašytus veikalus kartais prikelia kritikai. O čia apžvelgiamai „Knygmečio“ trijulei aktualumą suteikė pats už lango sunkiai alsuojantis laikas – karas, kovidas, vertybių suirutė. Dienoraščio žanras ar autentiškas santykis su įvykiais grėsmių akivaizdoj išlieka paveikus.

Laurynas Katkus pristatė savo istorijas „Nakvynė Berlyne“ šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje, kurios pirma diena sutapo su brutaliu Rusijos įsiveržimu į Ukrainą: „Tai buvo keisčiausi skaitymai gyvenime. Keisčiausi, įtempčiausi, siurrealistiškiausi – visi apibūdinimai tinka, bet kartu nenusako esmės. Sunku pakelti bejėgiškumo jausmą, kai vyksta kraupi niekšybė, o tu nieko negali padaryti. Tai, ką rašai, apskritai visos knygos pasirodo kaip laisvalaikio užsiėmimas, kaip komfortiškai gyvenančių, bet to nesuvokiančių ir nevertinančių žmonių problemėlių gvildenimas…“1

Pradėjau šią apžvalgą birželio 24 dieną, praėjus lygiai keturiems mėnesiams. Ta pati bejėgystė, ta pati dvejonė: kokia mūsų rašinėjimų prasmė. Kol kas išmonė pralaimi realybės dokumentikai, kuri aptariamose knygose kartais pribloškianti.

Vincas Mykolaitis-Putinas. Dienoraštis 1938–1945 / Sudarė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022. – 426 p.

Įtampų akivaizdoje užfiksuoti laiko ženklai yra itin sugestyvūs. Atsitiktinai sutapo, kad šį storą foliantą skaičiau vykstant karui Ukrainoje ir buvau apstulbusi dėl anų ir šių laikų adekvatumo, įvykių ir vertinimų analogijų: kokie pranašiški kai kurie sakiniai, samprotavimai, kaip viskas kartojasi, o virš galvų tvyro tos pačios rizikos ir pavojai. Šiuos kontekstus ir Vinco Mykolaičio-Putino pasaulėžiūros svyravimus, asmenybės disonansus itin išsamiai aptaria įžanginio straipsnio autorius Manfredas Žvirgždas straipsnyje „Apie mus visus slankioja mirties šešėliai“: neramių laikų dienoraštis“ (mokslininko rašinio apimtis siekia per tris dešimtis didelio formato puslapių ir yra naujausias, gerai argumentuotas rašytojo analitinis portretas). Dienoraščio tekstą (du storus sąsiuvinius) sudarytoja Virgilija Stonytė rado Vandos Zaborskaitės namuose po profesorės mirties tvarkydama archyvinius popierius.

Viešumoje pasirodė užuominų, kad sovietmečiu Putinas buvo prisitaikėlis, nes nepabėgo į Vakarus, nedemonstravo opozicinės laikysenos, eilėraščiuose „nešaukė tautos“ priešintis. Iš dienoraščio aiškėja, kokį svarbų kultūrinį, mokslinį ir net jam svetimą administracinį darbą tais sumaišties metais jis dirbo. V. Mykolaitį-Putiną apšaukti prisitaikėliu tiesiog negarbinga. Tu tada negyvenai ir nežinai, kaip pats būtum pasielgęs. Su iškreiptu prisitaikymo traktavimu andai susidūriau recenzuodama Vidmantės Jasukaitytės romaną „Kai mes buvome vilkai“ (2007) – suklusau dėl romano priešlapyje įdėtos dedikacijos tiems, „kurie tada neprisitaikė“ (rašytojams Broniui Radzevičiui, Romualdui Granauskui, Petrui Dirgėlai ir kt.). Romano tezė aiški – B. Radzevičius žuvo, nes neprisitaikė. Kilo klausimas – o gal žuvo, kad išgyveno baisią prisitaikymo dramą? Prisitaikymo amplitudė itin plati, kaip ir didis „išsibaltinimo“ entuziazmas, ypač regimas pastaruoju dešimtmečiu užplūdusiuose prisiminimų žanro tekstuose. Čia tiktų senokai išsakyta literatūrologo Alberto Zalatoriaus mintis: „Iš prisitaikymo fakto apmąstymo literatūrai gali atsiverti nuostabiausių dalykų, nes ir sovietmečio žaizdre, ir išeivijoje lietuvis išliko prisitaikydamas“1. Ir kas gi būtų atėjęs į Sąjūdį, jei dauguma nebūtų prisitaikę? Šiemet pasirodžiusioje mokslinėje monografijoje „Stovėję po medžiu: lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu“ istorikas Valdemaras Klumbys Putiną laiko viena ryškiausių sovietmečio asmenybių ir priskiria atsparą teikusiems moraliniams autoritetams (nors rašytojas ir buvo išoriškai lojalus sovietinei valdžiai). Bet grįžkime prie dienoraščio teksto.

Autobiografinis pasakojimas kaupia tokį kiekį politinės, kultūrinės, socialinės, psichologinės, buitinės informacijos, kad net tūkstantosios jos dalies nebūtų įmanoma apžvelgti. Paminėsiu tik vieną kitą detalę, kuri labiausiai atkreipė dėmesį, nes buvo netikėta, pakoregavo ar papildė ankstesnius įsivaizdavimus. Putiną stereotipiškai esam pratę traktuoti kaip uždarą kabinetinį poetą, kuris daugiau bendravo su žvaigždėmis ir žodžiais nei su žmonėmis ir supančia tikrove bei nedalyvavo visuomeniniuose reikaluose. Iš tiesų jis daugybę kartų skundžiasi skaitomų paskaitų studentams prievole kaip kankyne (mano motina, pokario lituanistė, yra patvirtinusi, kad profesoriaus paskaitos buvo monotoniškos ir nuobodžios), bet užtat veiklos mastai tikrai įspūdingi: kiek pripažintas klasikas užima pareigų, į kokias įstaigų reorganizacijas įtraukiamas, kiek akademinių ir kultūrinių institucijų gelbsti, būdamas jų vadovu ar komisijų nariu!

Daliai Kauno universiteto ir daugeliui įstaigų persikrausčius į Vilnių, nuolatinis važinėjimas traukiniu buvo, švelniai tariant, tikrai nekomfortiškas (tik vėliau persikelta į sostinę). To meto žiemos pasitaikė kaip reta speiguotos, Putiną tiesiogiai užgriuvo kūrenimo rūpesčiai ir prasimaitinimo vargai. Reikėjo ne tik parūpinti anglių, šaltais traukiniais kursuoti tarp Vilniaus ir Kauno, nuolat posėdžiauti, nekūrenamose auditorijose skaityti paskaitas, bet dar kažkaip susikaupti kūrybos properšoms. Yra graudi užuomina, kad reiktų dažniau sirgti, nes tik sergant galima turėti „laisvą galvą nekliudomai įsigyventi į ateinančias temas ir nuotaikas“ (p. 301). Kaip tik ligos patale parašo chrestomatinį eilėraštį „Marche macabre“.

Putinas taikliai diagnozuoja politines grėsmes ir slinktis, konstatuoja, kad 1942-ųjų birželį Lietuva nuoširdžiai švenčia išsivadavimo nuo bolševizmo sukaktuves, tačiau kaip visumą matantis intelektualas turi daugiau baimės nei iliuzijų dėl šalies ateities ir vokietmečiu, ir sovietmečiu: „<…> kai pagalvoji apie visokias „sąjungas“, „draugiškas sutartis“, „realią politiką“ ir visą šlykštų melo, veidmainystės bei apgaulės tvaną, imi visiškai netekti pasitikėjimo žmogum“ (p. 278). 1942-ųjų vasarą užsimena apie savo sielvartingos būsenos ir žmogaus prigimties demoniškojo prado inspiruotą paskatą rašyti veikalą „Pesimistinės pasaulėjautos pagrindai“. 1943–1944 metų įrašai vis dramatiškėja, daugėja kontrastų ir smurto: uždarytas universitetas, į Štuthofą išvežti Balys Sruoga, Vladas Jurgutis, iš viso keturiasdešimt šeši lietuvių įkaitai, o vokiečiams vis dažniau griebiantis represijų, pirmųjų savaičių džiaugsmą keičia nusivylimo ir nežinios nuotaikos: „Gyvename tokias dienas, kada geriau nemąstyti apie tai, kas darosi aplinkui“ (1944 gegužės 8, p. 334). Iš pradžių turėta iliuzijų, kad bolševikai bus sunaikinti, o karui baigiantis ir stiprėjant „armotų griaudimui“ jau baiminamasi, kad bolševikai „nušluos mus nuo žemės paviršiaus“.

Dienoraštyje iškyla žmonos Emilijos, lakoniškai vadinamos Ly, pozityvus vaidmuo, neįkainojama jos tėviškės netoli Vabalninko atostogų erdvė ir nuolatinė parama maistu. Ly statusą šeimoje neabejotinai buvo linkusi menkinti vėlyvoji mūza Irena Kostkevičiūtė.

Putinas amžininkus, kolegas charakterizuoja korektiškai, daugiausia palankiai, šiek tiek bičiuliaujasi su Mykolu Biržiška, Petru Vaičiūnu, Vincu Krėve, bet dėl uždaro būdo ryšiai nėra artimi, laikomasi distancijos. Užjaučiamas bolševizmu įtariamas B. Sruoga, dedamos pastangos, kad jis nebūtų atleistas iš universiteto, kaip ir Mykolas Römeris, kurį, jam mirus, Putinas pavadina „didžiūnu“. Vokietmečiu su būreliu kolegų žygiuota pas švietimo tarėją ir pasitelkti kultūros gelbėjimo argumentai: „Aš kalbėjau, kad tarybinės santvarkos metais ne kiekvienas galėjo būti nuošaliai, kad kas nors turėjo gi dirbti, nes kitaip mes būtume netekę Universiteto, Teatro, mokyklų, nebūtų buvus įsteigta Filharmonija, Akademija ir kad šiandien mes stovėtume ant savo kultūros įstaigų griuvėsių“ (p. 257). Tautinės kultūros saugojimas suvokiamas kaip pagrindinis savigynos placdarmas. Šilti ir pagarbūs žodžiai ne kartą skiriami V. Krėvei. Vertinimai ir interpretacijos atrodo patikimai, o nepatikrinti faktai ar gandai ironiškai priskiriami „bobų paskaloms“, kuriomis nebūtina tikėti, nors kai kada gandonešių pranašystės ir pasitvirtina. Jau pamiršome, koks išskirtinis vaidmuo anuomet teko radijui, atstojusiam visas įmanomas šiandienos žiniasklaidas, ir geležinkeliui.

Dienoraštyje figūruoja daugybė politinio ir kultūrinio elito atstovų (iš viso asmenvardžių rodyklė apima gerokai per septynis šimtus pozicijų!), beje, neišskiriant ir Ostlando komisarų. Įrašuose apstu įvairiausių konkrečių detalių apie koncertus ir teatrų pastatymus, švietimo įstaigų darbą, cenzūrą, almanachų, knygų leidybą, kolektyvinio leidinio apie išsvajotą Vilnių rengimą, santykius su lenkais, valstybines ir kalendorines šventes ir t. t. Kultūros istorikai galės pasitikslinti ne vieno fakto aplinkybes. Universiteto studentų literatų būrelis ar Vilniaus rašytojai rengdavo profesines kūrybos popietes, gausiai lankomus literatūros vakarus, skirtus miesto publikai. Putinas konstatuoja, kad iš Broniaus Krivicko galėtų išeiti „stambus rašytojas“, o Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis galėtų tapti gerais poetais.

Liudininko akimis regėta aukštųjų mokyklų krizė ir grėsmė abiturientų ateičiai, nerimauta dėl jaunų žmonių mobilizacijos į Reicho darbo tarnybą 1942-ųjų rudenį. Putinas nežinojo, kad vienas jų buvo Jonas Mikelinskas, savo autentiškus išgyvenimus vėliau aprašęs romane „Už horizonto – laisvė“ (1978). Beje, šiemet gegužės 5 d. J. Mikelinskui būtų sukakę šimtas metų.

Karui baigiantis, kultūrines naujienas vis dažniau keičia karo kronika, brutalūs fronto skverbties vaizdai, kaimo išbuožinimas, suniokoto Vilniaus realijos. Putino butas išgrobstytas, kaimynai emigravę. Sielvartingai nusiteikęs rašytojas konstatuoja, kad gyventi šioje žemėje dar verta „tik dėl gamtos ir meno“ (1944 rugsėjo 3, p. 375). Pasitaiko ir kuriozinių žinelių – iš Lietuvių literatūros instituto pavogtas darbuotojos žieminis paltas ir inventorinės knygos, tikėtina… dėl popieriaus stygiaus. Antruose rūmuose gyveno kareiviai, ant grindų matyti kareiviškų batų pėdsakai.

Kone iš kiekvieno puslapio galėtum cituoti po sakinį kitą, ir jie atrodytų kaip šiandien parašyti. Kai 1944-ųjų liepos įraše pažymėta, kad „kartojasi 1919 metų epizodai“, negali negalvoti apie makabrišką istorijos dialektiką, agresijos ir blogio nenugalimumą. Neįtikėtinai aktualus skaitinys!


1 Zalatorius A. Literatūra ir laisvė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 102.

Laima Vincė. Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2021. – 138 p.

Karantinas – intravertų laikas, rašytojams jis palankus. Pandemijos situacijas operatyviai ėmėsi fiksuoti liudininkai: prisipildė socialiniai tinklai, 2020 metais pasirodė ir pirmosios knygos. Maisto ir kulinarijos žinovo Pauliaus Jurkevičiaus „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ – kandus žurnalistinis dienoraštis apie ūmų ir baisų viruso protrūkį Italijoje, regėtą iš arti. Kristijonas Kaikaris romane „Rozmarinas“ atsisakė autentikos ir ėmėsi siužetiškai modeliuoti distopinės realybės vyksmą (antivakserių publikacijų neminėsiu). Šią pandeminių knygų lentynėlę papildo ir Laimos Vincės pirmojo karantino kronika, rašyta keturiasdešimt dienų ir viešinta feisbuke, tad dienoraštis drauge ir elektroninis, ir ne visai privatus. Skaičius 40 simboliškai ženklintas – tiek laiko italų jūreiviai turėjo praleisti izoliacijoje, kad neužkrėstų vietinių, grįžę iš svetimų kraštų. Ir dar – tai sandoros su Dievu trukmė, pabrėžia L. Vincė dienoraščio pradžioje ir pabaigoje.

Kai ekranai pakeitė gyvą bendravimą, vieniems teko užsidaryti kambario dėžutėse, o kam labiau pasisekė – atsidurti gamtos erdvėse, atitrūkti nuo sustabarėjusių dienų, atrasti laiko vaikščioti, mąstyti, skaityti, griebtis kitokių užsiėmimų. Nepaisant nežinios ir baimės, atsivėrė sulėtinto laiko teigiamybės, o pasaulis šiek tiek atsikvėpė nuo daiktinės, informacinės taršos (kaip neilgam!).

Autorė kruopščiai registruoja užsikrėtusių ir mirusių nuo COVID skaičius pasaulyje, aprašo savo ir kaimynų būsenas. Nors rašytoja karantino pradžios buvo sustabdyta ir įkalinta namelio palėpėje netoli Juodkrantės, ji labiau pasaulio, o ne Kuršmarių krašto pilietė. Anglistė, gimė JAV, daug keliavo, gyveno Pekine ir Vilniuje, dėstė daugelyje šalių, buvojo įvairiausių religijų apsuptyje („<…> tarp budistų, tarp protestantų, katalikų, musulmonų, žydų, bahajų, pagonių, hinduistų, tarp spiritualistų“, p. 76) – tikrai turi ką prisiminti ir papasakoti, netradiciškai interpretuoti. Kad ir kiek andai aktuali būtų buvusi pandemija, biografijos linija dienoraštyje įdomiausia. Žvilgsnį labiausiai traukia egzotiški pasakojimo blyksniai – epizodai iš Kinijos, kultūrinė šerdis – Niujorkas, šešių vaikų motinos stiprybė, jos pačios šeimos atsiskyrėliškas gyvenimas saloje su indėniškais inkliuzais tarp menininkų ir žvejų, amerikietiško mentaliteto ypatumai ir jų transformacijos ne į gerąją pusę.

Suprantama, kodėl po kritiško disertacijos svarstymo Vilniaus universiteto Anglų literatūros katedroje autorę aplanko nelinksmos mintys, nors ji čia, galima sakyti, įleidusi šaknis nuo Dainuojančios revoliucijos dienų, o 2007 metais stažuotei Vilniuje gavo Fulbrighto stipendiją: „Man gyventi Lietuvoje yra didelis išbandymas – dvasinis išbandymas. Atsilaikyti prieš žmonių negatyvumą. Priešiškumą. Nuolatos jaustis čia svetimai“ (p. 76).

Fragmentai nelygūs, tarkim, „Apie Gintaro įlanką“ – toks kondensuotas ir informatyvus, kad sužinom ne tik kaip teko parduoti griūvantį šeimos namą Meino valstijos saloje, bet ir pajuntam skaudaus praradimo laimę, kai lūžtant įprastam gyvenimui viskas kažkaip išsilygina: „Kartais mums atrodo, kad patyrėme baisią nelaimę ir kad niekados nebeatsigausime, o tik vėliau suprantame, kad tai, kas įvyko, buvo kaip tik tai, ko mūsų sielai reikėjo“ (p. 69). Kituose pasvarstymuose prasimuša bendrųjų tiesų akivaizdumas, gal net banalumas, tačiau, paremtas konkrečiais faktais iš L. Vincės gyvenimo, ima atrodyti tikras, net išmintingas (kaip tik už ano namo pinigus buvo įmanoma nusipirkti palėpę prie Gintaro įlankos ir patirti pajūrio laisvės alsavimą).

Pagal įrašų turinį ir pamąstymų pobūdį daugelį dienoraščio puslapių galima priskirti ir esė. O tekstas „Apie Dievo dovanas“, ataidintis mirusio brolio Viliaus vardu, net į mažą novelę panašus. Giminės ir šeimos istorijose esama stebinančių faktų ir nutikimų. Senelis Anicetas Simutis buvo diplomatas egzilyje, sovietmečiu išlaikė Lietuvos konsulatą Niujorke, o jo sukaupto viskio butelių epopėja įgauna ir mitinio atspalvio – per ilgametes Vasario 16-ąsias vartotos, bet ir sutaupytos viskio atsargos dešimtmečiais gelbsti nuo visų ligų ne tik vaikaitę, bet ir jos artimus.

Rašytoja dvidešimt penkerius metus dėstė kūrybinį rašymą, kuris buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad ir pati šia dešimtąja savo knyga demonstruoja gerus amato įgūdžius. Šalia paprastų kasdienybės mažmožių (apie lietuvių įpročius verkšlenti ir vengti mokesčių, apie santykį su pinigais, prekėmis ar šiukšlėmis) yra bendresnio pobūdžio minčių (pavyzdžiui, apie patriotizmą) bei prošvaisčių į paslaptingus reiškinius, kurių neįmanoma racionaliai pagrįsti. Antai šamanė mato ryšį tarp viruso, kuris atakuoja žmonių plaučius, ir išdegintų Amazonės miškų, gaisrų Australijoje, žmonių godumo: „Žemė prarado plaučius, dabar žmonija praranda plaučius“ (p. 62). Pozityvi energija šamanei atrodo kylanti iš žmonių gebėjimo švariai mąstyti, lengvai kvėpuoti ir kolektyviškai dainuoti. Anot autorės, ir Dainuojanti revoliucija sukūrė laisvei būtiną nuostabų energinį lauką. Galima tikėti ar netikėti, bet susiklosto graži meninė metafora.

Dienoraščiams nepadoru reikšti kritines pastabas, tokie egodokumentai yra savaip nepakaltinami. Gal tik užkliūdavo dažnai linksniuojamas žodis „draugė“, „draugas“. Įtikina, kad Kinijoje gyvena tikras draugas jogas Joshua, nes su juo mobiliuoju telefonu kalbama po kelias valandas, giliai bendraujama, plečiasi pažinimas, keičiamasi informacija ir sulaukiama empatijos, paramos. Bet šiaip neįmanoma turėti tiek draugių ir draugų, mes turbūt sakytume: „pažįstamos“, „pažįstami“, trumpo kontakto „pakeleiviai“. Kita vertus, L. Vincė neslepia, kad jos vidinė kalba tebėra anglų, nors dienoraštį parašė sklandžiai lietuviškai ir nuolat (už)tvirtina genetinį, fizinį, kultūrinį ryšį su Lietuva.

Laurynas Katkus. Nakvynė Berlyne: keturios istorijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 199 p.

Kiekvienas iš keturių kūrinių yra skirtingas, ir tai liudija rašančiojo galimybių amplitudę. Anksčiau tokį istorijų ar pasakojimų žanrą vadinome apysakomis, bet istorijos skamba neutraliau, visuotiniau ir ne taip įpareigojančiai, nors atitinka ir apysakos kriterijus – plėtojama viena linija, nedaug veikėjų, nedidelė apimtis. (Apysakos termino populiarumas gajausias buvo dėl rusų kritikos įtakos.)

Nostalgiškai simpatiška man buvo pirmoji istorija „Paukščiai virš Lenino aikštės“. Laikas atpažįstamas ne tik iš antraštės, bet ir iš gausių detalių: bado akcija prieš lietuvių vaikinų ėmimą į tarybinę armiją, seni kavinių pavadinimai, telefonas automatas su dvikapeikiu, sausakimši troleibusai, jau spausdinamos „Sąjūdžio žinios“, bet aikštėje prieš revoliucijos metines repetuodami marširuoja rusų kareiviai ir tebeina „Komjaunimo tiesa“. Filologų aplinka (lakoniškame pabaigos žodyje autorius užsimena, kad išgalvotuose pasakojimuose „kai kurie sutapimai neatsitiktiniai“) mena savosios kartos patirtis, o meilės jausmo pulsavimas universalus. Vaikinas įsimylėjo bendrakursę dėl nepaaiškinamos priežasties, gal dėl „kreivai išdygusio dantuko“ ar žemo balso, jį kamuoja slaptas pavydas. Klaidžiojimai po senamiestį, palei Vilnelę, jaunuolių „pojūčių ir minčių raizgalynė“ (p. 13), kitaip tariant, santykių labirintas atspindėtas psichologiškai pamatuotai, kaip ir tikslūs prabėgusio laiko ženklai. Vaikinas norėtų mylimąją pasisavinti, uždaryti širdies vienutėje, bet ji vis išsprūsta kaip laisvas paukštis (paukščiais ji žavisi, norėjo tapti ornitologe). Sugestyviai įveiklintas mylinčiojo nerimas, rizikingi jausmai, miglotas jaudulys, gera, truputį mįslinga pabaiga.

Antroji istorija „Nakvynė Berlyne“ tituliniu pavadinimu nelyg turėtų būti viso rinkinio konceptualusis centras? Pasakojama apie kelių dienų menininko viešnagę europiniame performansų seminare. Tik vėliau paaiškėja, kad dalyvis Marius iš Lietuvos dirba pokvailėje TV humoro laidoje ir kaip performansų atlikėjas seniai nebesireiškia, dėl to jaučiasi ne savo rogėse, bet godžiai ir taikliai fiksuoja Berlyno konkretybes. Berlynas – L. Katkaus miestas, gerai pažįstama sostinė ir kultūrinės mediacijos galimybių erdvė (vokiečių ir anglų kalbomis pasirodė net penkios rašytojo knygos).

Apgyvendintas nepažįstamo vokiečio bute, veikėjas smalsiai tyrinėja aplinką, spėlioja, kuo šeimininkas galėtų užsiimti (daug vinilo plokštelių, rimtų knygų). Staigmena yra bute stovinti matrioška – su ja grįžta visa buvusio laiko bjaurastis, net dingojasi, kad medinėse stovylos akyse įtaisyta sekimo kamera. Toji menama kamera vis traukia iš atminties tarybmečio vaizdus kaip retroaktyvi ir savotiškai radioaktyvi nesiliaujanti spinduliuotė. O renginio organizatoriai dalyvius vargina paskaitomis, prisistatymais, kolektyvinėmis meditacijomis ir vakarienėmis, kurias ironiškai nusiteikęs Marius vertina itin kritiškai. Įvairi tarptautinė publika, šmaikščios kolegų charakteristikos kuria šiandienos menininkams įprastą tarptautinio „kultūrinio turizmo“ vaizdą. Marius jaučiasi išvėsęs – „niekas nebeveža“, nors kadaise būta ir energijos, ir azarto, ir kūrybingumo, teatrinės akcijos išlaisvindavo, susiedavo su bendraminčiais. Trisdešimtmečių hipsterių tapatybė nutolusi ir nebegelbsti. Perskaičius kūrinį iki galo, performanso samprata įgauna platesnę reikšmę – kaip žaidybiškas, šiek tiek vartotojiškas ir ne visai autentiškas gyvenimo būdas. „Nakvynė Berlyne“, kaip ir kitos L. Katkaus istorijos, iš dalies atliepia viduriniosios kartos rašytojų šiandien vis dažniau eksploatuojamą vidurkelės, nuoilsio ar net krizės situaciją („Nei malonu, nei šlykštu, nei juokinga – tuščia“, p. 181). Gelbsti sveika ironija. Pasirodė, kad kiek tendencingai šiame kūrinyje pavaizduotas performansų komandos narys rusas, bet gal tai vienas iš „neatsitiktinių sutapimų“.

Kartais teko suabejoti, ar neperspaustas atgrasaus tarybmečio vaizdas, kol paskutinėje istorijoje poeto gesto pavadinimu „Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)“ perskaičiau apie baisias veikėjo nemigas ir praeities vaizdų kankinantį įkyrumą, kurie jautrų asmenį alergizuoja kaip žiedadulkės. Arba yra skvarbūs kaip smėlis. Darboholikas skuba prie jūros iškristi iš rutinos, pailsėti, eiti eiti iki išsekimo, kad galėtų užmigti. Esama netikėtai šviežių pastebėjimų apie kraštovaizdį. Vidinio monologo daugybinių būsenų sraute pateikta išsamiausia Nidos kurorto vivisekcija – nuo gydančios gamtos iki tinginių poilsiautojų tikros ar tariamos relaksacijos. Vėl iškyla gausūs tarybmečio ženklai, vaikystės ir dabarties samplaikos (ledų kainos, atostogos su močiute, anų laikų papudruota vila ir už kiekvieno kampo tykantys prisiminimų čiuptuvai). Naujoviški pasirodė protagonisto svarstymai, ar tie prisiminimai tokie jau nekalti, gal tai egzistencinį deguonį siurbiantis nuodingas vandens žydėjimas? Simboliškas finale yra pasakotojo pasiklydimas ir nuo žemyno atplyšusi Kuršių nerija, lyg Nojaus laivas plaukianti iki išsigelbėjimo.

Kūrinį „Vienas nulis“ palieku ramybėj, nes aš jo turbūt nesupratau. Kalėjimo tvarka, barakai, juodas darbas, prižiūrėtojų teroras, vulgarūs pokalbiai, o už ką jie nuteisti? Kas tas artėjantis neapibrėžtas priešas? Prabangiai gyvenantis vienintelis veikėjas kelia „postus“ į internetą – tai, manding, influenceris, bet ir jis uždarytas. Man pernelyg vyriška ir abstraktu. Pagyrimo vertas autorius, pažįstantis šį marginalų pasaulį, jų pasaulėjautos ir šnektos ypatumus, bet man tekstas liko svetimas, o gal tiesiog neperkąstas.

L. Katkaus rašyme patrauklus žvaliai bėgantis profesionalus sakinys, kaupiantis vaizdinės ir patirtinės informacijos baitus. Miela ir net lengva skaityti, nors teksto gilumoje – jokios „būties lengvybės“. Smagiai nuteikia laisvas nenorminės leksikos pasitelkimas (ypač pralinksmino „čecholas“, „kelėnai“, „plavkės“, „chujo majo“, „dafeni“ ir t. t.), o tikslūs vartotojiškos visuomenės naujadarai Hedonas ir Relaksas, „Verygos valanda“ idealiai nusako laiko žymenis.

Šįkart Rašytojų sąjungos leidykla tinkamai pasinaudojo ketvirtojo viršelio erdve, be reklaminės patetikos pristatydama knygą ir autorių, po dešimties metų pertraukos išleidusį brandžią knygą.

Gintarė Bernotienė. Autorystės slankiojoje eroje

2022 m. Nr. 5–6 / Metų pradžioje ėmiau skaityti 2021 m. išleistas lietuvių autorių knygas. Įdėmiau tik dalį jų – poezijos segmentą, kuriame ieškojau ne tik įspūdingų kūrinių, bet ir skaitymą praskaidrinančių sentencijų.

Asta Skujytė-Razmienė. (E)migraciniai atsidūsėjimai

2022 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vaivos Grainytės „Rožės ir bulvės“, Aldonos Tüür „Kiltų nuoma“ ir Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“.

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Jūratė Sprindytė. Trys knygos, kuriose pasaulis nesibaigia

2022 m. Nr. 3 / Apžvalgoje rašoma apie Romo Gudaičio „Vėlyva malda“, Viktorijos Prėskienytės-Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ ir Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“.

Asta Skujytė-Razmienė. Pandeminis derlius, arba Mūsų dienų slogučiai

2022 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamas Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“, Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijos“, Valdo Papievio „Ėko“ ir Rolando Rastausko „Venecijoje tiesiogiai“.

Neringa Butnoriūtė. Atsarginis išėjimas į poeziją

2022 m. Nr. 1 / Šioje apžvalgoje aptariamų trijų knygų autorius vadinti jaunaisiais kūrėjais ar debiutantais šįkart nedrąsu: Mindaugas Kirka, Solveiga Masteikaitė ir Ramūnas Liutkevičius tarp menininkų jau neblogai pažįstami, tačiau iki šiol poezijos knygų dar nebuvo išleidę.