literatūros žurnalas

Alden Nowlan. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 5

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

Aldenas Nowlanas (1933–1983) gimė Naujojoje Škotijoje (nedidelė provincija Kanados pietryčiuose), itin skurdžioje šeimoje. Motina pagimdė jį sulaukusi vos keturiolikos ir netrukus paliko jį ir jo jaunesnę seserį Henrietą. Būsimasis poetas baigė tik keturias klases, nes šeima mokymąsi laikė laiko švaistymu. Nuo keturiolikos metų Aldenas dirbo lentpjūvėje. Būdamas šešiolikos „atrado“ miestelio biblioteką. Kiekvieną savaitgalį jis nueidavo po trisdešimt kilometrų iki miestelio pasiimti knygų. Savamokslis Aldenas dirbo įvairius atsitiktinius darbus, kol gavo reporterio vietą laikraštyje. 1966 m. poetui buvo diagnozuotas gerklės vėžys, su kuriuo jis kovojo iki mirties.

A. Nowlanas laikomas vienu populiariausių XX a. Kanados poetų. 1967 m. už poezijos rinkinį „Duona, vynas ir druska“ jis pelnė pagrindinę – Generalgubernatoriaus – Kanados literatūrinę premiją. Daugelyje poezijos knygų A. Nowlanas kalba apie paprastus žmones, darbininkus, atkampių provincijų gyventojus, vaizduoja juos su užuojauta ir humoru.

 

Stouni Ridžo šokių salė

 

Jiems nepatinka svetimi.
Taigi, šypsokis atsargiai.
Aštuonios kartos
Hangerfordų, Makgardų ir Steisių
gyveno šiuos kalnuos
tarsi kraujomaišos karaliai.
Jų kraujas toks tyras,
kad nė nekreša.
Tai vienintelė šalis,
kurią jie žino.
Yra čia vyrų,
kurie apie Kanadą nė negirdėję.
Kai jiems pabosta šokti,
jie keliu žemyn nusileidžia
ir geria baltą žaibą
tiesiai iš statinės
volės.
Ir jie niekada nepamiršta
prisirišti kastetų,
kuriuos pasidarė iš alaus butelių
kamštelių ir odos,
o jų rusvi miškakirčių batai
aštriais smaigais nusagstyti.

 

Kaip gerai, kad aš čia

 

Pakliuvau į bėdą, ji tarė
jam. Tai buvo pirmas
kartas gyvenime, kai kas nors
apie mane prakalbo.

Ėjo 1932-ieji, ir jai
buvo vos keturiolika,
o tokie vyrai kaip jis
dirbdavo visą dieną
už sušvinkusį dolerį.

Galima chininu, tarė ji.
Nešnekėk nesąmonių, atsakė jis.

Tada ji pravirko, o vėliau
ilgą laiką nė vienas
nepratarė nė žodžio, dar vėliau
jų balsai vis kilo, kol
jie pradėjo šaukti vienas ant kito,
o tada vėl buvo ilga tyla, po to
jie ėmė labai tyliai kalbėtis ir galiausiai jis pasakė
na, ką gi, turbūt teks su tuo susitaikyt.

Kol aš gulėjau susirietęs,
besidaužančia širdimi,
tamsoje, jos viduje.

 

Socialinės darbuotojos eilėraštis

 

„Tu geriau juos pažįsti“, tarė mergina,
o jos veidas, kalbant apie vargšus, švytėjo
gerais norais, lyg riebia kosmetika.
„Papasakok man ką nors, kas padėtų.“
Ji ketino dirbti socialine darbuotoja lūšnynuose.
Dirbk tai, lyg duotum kyšį Dievui, atsakiau.
Dirbk tai, nes nekenti
silpnapročių ir nešvarių apatinių. Dirbk tai, nes
esi iš tų, kurie pajutę valdžią
įkvepia giliau ir iškvepia triukšmingai,
tarsi deguonimi alsuotų. Daryk tai, kad išsigydytum
arba patenkintum savo neaiškų lytinį iškrypimą.

Tačiau svarbiausia, pasakiau jai, nedirbk
iš troškimo būti mylima. Nereikalauk
tokio didžiulio atlygio už savo paslaugas.
Tapsi tokia tulžinga kaip ir krautuvininkas,
per daug dalijęs skolon ir bankrutavęs.

Ir atsimink, panele, tavieji patarimai
atrodys jiems tokie įkyrūs,
kaip tau – manieji.

Patikėk manim. Jie žmonės.
Ir dauguma tavęs nekęs.

 

Parašyta laukiant dar vieno krūtinės rentgeno

 

Nenoriu mirti.
Skamba taip, lyg tai būtų pasakęs
vienas iš kvailesnių
XIX amžiaus karalių, koks Maksimilianas ar Ferdinandas,
kuris jaunystėje dievino Baironą
ir mėgo krimstelt į ausytę
dailesniam pasiuntinukui, o sulaukęs vidutinio amžiaus,
perėjo prie brendžio ir priimdavo Komuniją
kiekvieną mielą dieną,
nežmoniškai nutuko ir,
suėjus šeštai dešimčiai,
pasikvietė kardinolą, tarė, Jūsų Eminencija,
nenoriu mirti, pasirūpinkit
tuo reikalu,
                   ir, tai atlikęs,
nuėjo šaudyt jerubių
ir nugalabijo daugiau nei šimtą,
turėjo taiklią akį.

 

Apgaulinga išorė

 

Nuostabu,
kad taip lengva
apmulkinti juos –
sveiko proto šunsnukius.

Galiu kalbėti
apie orą, valgyt,
vadovaut tėvų
susirinkimams.
O jie nežino.

Aš svetimas tarsi marsietis.
Su trečiąja akim kaktoje!
Todėl savo plaukus šukuojuos
taip gudriai, kad nė nesimato

gal tik truputį
šiek tiek, kai papučia vėjas.

 

Giesmė Dionisui

 

       Visa gudrybė – paleisti
                       lokį
       tačiau tvirtai laikyt
grandinę,

                 vargas,
                kai lokys
pagriebia
                 už grandžių
                 ir žmogus ima šokti.

Naktis 1938-aisiais ir kita naktis

 

Kai pirmąkart pamačiau elektros
šviesą, pasirodė
Dangaus karalienė. Ta šviesa
nebuvo skirta matymui, ja pačia
reikėjo gėrėtis. Visą
vakarą sėdėjome, tiek suaugusieji,
tiek ir vaikai, toje
šviesoje ir nieko
daugiau. Kitą dieną laukėme
Dėdės, šeimos galvos,
kad nuspręstų, ar jau
metas atėjo vėl ją
įjungti. Jam patraukus
grandinėlę, sulaikiau kvapą,
tačiau Dangaus karalienė
nebesugrįžo. Netrukus
suaugusieji pasiėmė
kortas. Ak,
kaip juos už tai
niekinau. O tada pamačiau,
kad šešėliai pradingo
ir vietos, kuriose galėdavau
susiriesti į kamuoliuką, klūpėti
ar stovėt tylutėliai ir tapti nematomas.
Dažnai taip darydavau
ir klausydavausi. Kartais
išslysdavau iš šešėlių,
kai nieks nematydavo,
ir pakeisdavau jiems kortas. Sunku
buvo susilaikyt nesijuokus.
O dabar, kad ir koks mažas,
tylus ar greitas aš būčiau,
niekada nebeturėsiu šios galios.
Niekada daugiau
nepasiversiu nematomu.

Ko tu verki?
paklausė Dėdė manęs.

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Andrej Chadanovič. Poetų nacija ir jos vidiniai emigrantai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Šią toli gražu ne išsamią, bet šmaikščią ir įdomią baltarusių poezijos apžvalgą poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius rašė baltarusių poezijos antologijai graikų kalba…

Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius

2022 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius….

Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke…

Marius Burokas. Bibliotopia

2022 m. Nr. 3 / Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius…

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Louise Glück. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas / Louise Elisabeth Glück (g. 1943 Niujorke) – viena žinomiausių Amerikos poečių, keturiolikos poezijos rinkinių ir poros esė rinkinių apie poeziją autorė…

Marius Burokas. Kaleidoskopo stikliukai

2021 m. Nr. 7 / O viskas prasidėjo nuo pamišusio britų savamokslio ornitologo J. A. Bakerio. Tačiau jo ekstatiška gamtos vizija, sugebėjimas ištrinti save iš peizažo, virsti tik akimi, net jo bandymas panaikinti ribą, TAPTI paukščiu…

J. A. Baker. Sakalas keleivis

2021 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / J. A. Bakeris, arba Johnas Alecas Bakeris (1926–1987) – britų rašytojas, gamtininkas ir savamokslis ornitologas. Išgarsėjo 1967 m. pasirodžiusia knyga „Sakalas keleivis“ („The Peregrine“).

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Marius Burokas. Evoliucijos nugludinti

2020 m. Nr. 8–9 / Visą balandį bandžiau į diktofoną įrašyti didžiojo baublio balsą. Išeidavome po pietų pavedžioti prie ežero šuns, surūkydavau pirmą ir paskutinę tos dienos cigaretę, o tada įjungęs diktofoną laukdavau. Ir visada išgirsdavau.