Alden Nowlan. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 5

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

Aldenas Nowlanas (1933–1983) gimė Naujojoje Škotijoje (nedidelė provincija Kanados pietryčiuose), itin skurdžioje šeimoje. Motina pagimdė jį sulaukusi vos keturiolikos ir netrukus paliko jį ir jo jaunesnę seserį Henrietą. Būsimasis poetas baigė tik keturias klases, nes šeima mokymąsi laikė laiko švaistymu. Nuo keturiolikos metų Aldenas dirbo lentpjūvėje. Būdamas šešiolikos „atrado“ miestelio biblioteką. Kiekvieną savaitgalį jis nueidavo po trisdešimt kilometrų iki miestelio pasiimti knygų. Savamokslis Aldenas dirbo įvairius atsitiktinius darbus, kol gavo reporterio vietą laikraštyje. 1966 m. poetui buvo diagnozuotas gerklės vėžys, su kuriuo jis kovojo iki mirties.

A. Nowlanas laikomas vienu populiariausių XX a. Kanados poetų. 1967 m. už poezijos rinkinį „Duona, vynas ir druska“ jis pelnė pagrindinę – Generalgubernatoriaus – Kanados literatūrinę premiją. Daugelyje poezijos knygų A. Nowlanas kalba apie paprastus žmones, darbininkus, atkampių provincijų gyventojus, vaizduoja juos su užuojauta ir humoru.

 

Stouni Ridžo šokių salė

 

Jiems nepatinka svetimi.
Taigi, šypsokis atsargiai.
Aštuonios kartos
Hangerfordų, Makgardų ir Steisių
gyveno šiuos kalnuos
tarsi kraujomaišos karaliai.
Jų kraujas toks tyras,
kad nė nekreša.
Tai vienintelė šalis,
kurią jie žino.
Yra čia vyrų,
kurie apie Kanadą nė negirdėję.
Kai jiems pabosta šokti,
jie keliu žemyn nusileidžia
ir geria baltą žaibą
tiesiai iš statinės
volės.
Ir jie niekada nepamiršta
prisirišti kastetų,
kuriuos pasidarė iš alaus butelių
kamštelių ir odos,
o jų rusvi miškakirčių batai
aštriais smaigais nusagstyti.

 

Kaip gerai, kad aš čia

 

Pakliuvau į bėdą, ji tarė
jam. Tai buvo pirmas
kartas gyvenime, kai kas nors
apie mane prakalbo.

Ėjo 1932-ieji, ir jai
buvo vos keturiolika,
o tokie vyrai kaip jis
dirbdavo visą dieną
už sušvinkusį dolerį.

Galima chininu, tarė ji.
Nešnekėk nesąmonių, atsakė jis.

Tada ji pravirko, o vėliau
ilgą laiką nė vienas
nepratarė nė žodžio, dar vėliau
jų balsai vis kilo, kol
jie pradėjo šaukti vienas ant kito,
o tada vėl buvo ilga tyla, po to
jie ėmė labai tyliai kalbėtis ir galiausiai jis pasakė
na, ką gi, turbūt teks su tuo susitaikyt.

Kol aš gulėjau susirietęs,
besidaužančia širdimi,
tamsoje, jos viduje.

 

Socialinės darbuotojos eilėraštis

 

„Tu geriau juos pažįsti“, tarė mergina,
o jos veidas, kalbant apie vargšus, švytėjo
gerais norais, lyg riebia kosmetika.
„Papasakok man ką nors, kas padėtų.“
Ji ketino dirbti socialine darbuotoja lūšnynuose.
Dirbk tai, lyg duotum kyšį Dievui, atsakiau.
Dirbk tai, nes nekenti
silpnapročių ir nešvarių apatinių. Dirbk tai, nes
esi iš tų, kurie pajutę valdžią
įkvepia giliau ir iškvepia triukšmingai,
tarsi deguonimi alsuotų. Daryk tai, kad išsigydytum
arba patenkintum savo neaiškų lytinį iškrypimą.

Tačiau svarbiausia, pasakiau jai, nedirbk
iš troškimo būti mylima. Nereikalauk
tokio didžiulio atlygio už savo paslaugas.
Tapsi tokia tulžinga kaip ir krautuvininkas,
per daug dalijęs skolon ir bankrutavęs.

Ir atsimink, panele, tavieji patarimai
atrodys jiems tokie įkyrūs,
kaip tau – manieji.

Patikėk manim. Jie žmonės.
Ir dauguma tavęs nekęs.

 

Parašyta laukiant dar vieno krūtinės rentgeno

 

Nenoriu mirti.
Skamba taip, lyg tai būtų pasakęs
vienas iš kvailesnių
XIX amžiaus karalių, koks Maksimilianas ar Ferdinandas,
kuris jaunystėje dievino Baironą
ir mėgo krimstelt į ausytę
dailesniam pasiuntinukui, o sulaukęs vidutinio amžiaus,
perėjo prie brendžio ir priimdavo Komuniją
kiekvieną mielą dieną,
nežmoniškai nutuko ir,
suėjus šeštai dešimčiai,
pasikvietė kardinolą, tarė, Jūsų Eminencija,
nenoriu mirti, pasirūpinkit
tuo reikalu,
                   ir, tai atlikęs,
nuėjo šaudyt jerubių
ir nugalabijo daugiau nei šimtą,
turėjo taiklią akį.

 

Apgaulinga išorė

 

Nuostabu,
kad taip lengva
apmulkinti juos –
sveiko proto šunsnukius.

Galiu kalbėti
apie orą, valgyt,
vadovaut tėvų
susirinkimams.
O jie nežino.

Aš svetimas tarsi marsietis.
Su trečiąja akim kaktoje!
Todėl savo plaukus šukuojuos
taip gudriai, kad nė nesimato

gal tik truputį
šiek tiek, kai papučia vėjas.

 

Giesmė Dionisui

 

       Visa gudrybė – paleisti
                       lokį
       tačiau tvirtai laikyt
grandinę,

                 vargas,
                kai lokys
pagriebia
                 už grandžių
                 ir žmogus ima šokti.

Naktis 1938-aisiais ir kita naktis

 

Kai pirmąkart pamačiau elektros
šviesą, pasirodė
Dangaus karalienė. Ta šviesa
nebuvo skirta matymui, ja pačia
reikėjo gėrėtis. Visą
vakarą sėdėjome, tiek suaugusieji,
tiek ir vaikai, toje
šviesoje ir nieko
daugiau. Kitą dieną laukėme
Dėdės, šeimos galvos,
kad nuspręstų, ar jau
metas atėjo vėl ją
įjungti. Jam patraukus
grandinėlę, sulaikiau kvapą,
tačiau Dangaus karalienė
nebesugrįžo. Netrukus
suaugusieji pasiėmė
kortas. Ak,
kaip juos už tai
niekinau. O tada pamačiau,
kad šešėliai pradingo
ir vietos, kuriose galėdavau
susiriesti į kamuoliuką, klūpėti
ar stovėt tylutėliai ir tapti nematomas.
Dažnai taip darydavau
ir klausydavausi. Kartais
išslysdavau iš šešėlių,
kai nieks nematydavo,
ir pakeisdavau jiems kortas. Sunku
buvo susilaikyt nesijuokus.
O dabar, kad ir koks mažas,
tylus ar greitas aš būčiau,
niekada nebeturėsiu šios galios.
Niekada daugiau
nepasiversiu nematomu.

Ko tu verki?
paklausė Dėdė manęs.