literatūros žurnalas

„Metų“ anketa. Nerijus Cibulskas, Giedrė Kazlauskaitė, Mindaugas Nastaravičius

2011 m. Nr. 6

1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

Nerijus Cibulskas

1. Galbūt ir slūgso tas neapibrėžiamas (kunderiškas, nepakeliamai lengvas?) jaunystės sunkumas ant kažin kokių nematomų, tačiau jautrių žmogaus gyvenimo svarstyklių. Bet kas gi galėtų iš tikrųjų atsakyti, koks yra to „sunku“ svoris? Juk tada įmanoma kruopščiai sverti, matuoti ir dviejų kitų, individui nemažiau svarbių, pamatinių žodžių „būti“ ir „jaunam“ svorį. Kokie nenuginčijamai talpūs yra šie žodžiai, kokios gilios jų margų prasmių amforos, iš kurių semiasi, bet taip ir neiš(si)semia įvairiausių epochų mąstytojai. Bet kuris iš mūsų. Ir naivu būtų tikėti, kad kada nors pagaliau išsemsime. Janas Myrdalis savo romano pavadinimu teigia tik vieną iš to buvimo jaunu galimybių, užrašo tik vieną nugludintą formulę. Gali būti ir sunku, ir lengva. Galima jaunystę pražiopsoti, ją vytis arba jos prieglobstyje įstrigti, įsikurti ir jos nebeapleisti. Nežinau, gal nutinka ir toks skaudus dalykas, kai ji… visai neaplanko, nepažymi savo saldžiai kartoku įdagu asmenybės dvasios? Nes visi žinome: jaunystė – tai jauna siela. Ir skurdokas tas džiaugsmas, jei ji garbinama vien tik kaip kūnas. Kita vertus, tie visi tvirtai sugriebiantys gali, galima bei gal ir yra mūsų visų skirtingumo, gyvenimiško unikalumo vardiklis.

O gliaudenamas aforizmas mane verčia įtariai suklusti. Tartum aiškiai girdėčiau išsprūdusį mažumėlę pavargusio, nusivylusio žmogaus atodūsį. Bendraamžio, kuriam apkarto studijos? kuris nepritampa prie kitų jaunuolių būrio? kuriam nusibodo būti priklausomam nuo suaugusių? Štai tokie (už)klausimai pirmiausia ateina į galvą. Nes jie irgi tėra bendrinantys arba apibendrinantys. Ir kiekvienas šių klausimų savotiškai būtų teisingas, esmingai svarbus, nors juose tik keli štrichai, jaunuolio brėžiami klaustukai. Kažkam šie klausimai, be jokios abejonės, gali atrodyti mažų mažiausiai absurdiški, juokingi, nereikšmingi, išsprendžiami etc. Bet jei dabar viską apverstume: kaip tada jaunam žmogui nuskambėtų probleminiai suaugusio žmogaus klausimai?

Todėl ir sakau, kad sunku būti jaunam. Lygiai taip pat sakau, jog tai vienu metu ir nenusakomai lengva. Panašu, kad aukso viduryje retsykiais įsitaiso ir šių dienų apibūdinimas – „normaliai“. Todėl ir kalbu, ir atsakinėju pats sau. Iš padovanoto, tobulo, netikėtumais inkrustuoto, svajonėmis ornamentuoto valandų, minučių ir sekundžių ritinio skaitau visų pirma sau. Iš viso šito ir mažesni ar didesni rašymai prasideda. Ne aksioma, ne plieninė taisyklė, tačiau, mano nuomone, kūryba ir jaunystė bene glaudžiausiai bendrauja. Ir bendradarbiauja. Na o paskui jau paaiškėja, ar šios dvi darnios porininkės neapleido kūrusio žmogaus, sėkmingai nulydėjo jį įprastu keliu: iš praeities, per dabartį, į ateitį. Tik jau truputį kitaip, kūrybiškai.

Pamažu, bet sveriu ir svarstau(si) pats. Žinoma, ir mylimiausi, artimieji milžiniškai padeda. Kartais jų buvimas, suteikiama pagalba viską palengvina, kartais pasunkina. Juk vis dėlto matuojame, sveriame kiekvienas savaip. Nors svoris ir kiti buvimo čia matai – ne mūsų valioje.

2. Sutinku, labai artimas, pažįstamas, ir patį prieš kelerius metus savitai persmelkęs, o kartu ir mane perkeitęs, credo. Tik šiek tiek perfrazuotas, ne toks drastiškas, ne taip garsiai rėkiantis, it persikreipęs veidas iš Pink Floyd „The Wall“. Įsivaizduoju tokį trumpametražį filmuką, kur ekrano apačioje vieniša subtitrų eilutė. Minėtasis šūkis. Kadrai verčiasi vieni per kitus, ištraukos iš įvairių grandiozinių koncertų, susibūrimų, vadinamųjų plotų, keisčiausių, nutrūktgalviškų vietinių ir užsienio vudstokų. Tai iliustruotų tą pretenzingą „gyvenk greitai“. Tačiau greitis šiandien įsitvirtina ne vien šitame ugningame jauno individo šūkyje. Greitis yra, rodos, pagrindinis mūsų visuomenės gyvensenos rodiklis, etalonas, matas. Kuo aukštesnius duomenis savo gyvenimo būdo spidometre užfiksuoja socialinis padaras, tuo didesnis yra atlyginimas (visomis prasmėmis). Žinoma, todėl jis dar greičiau ir išleidžiamas. Ir tik subtitrai filme nesikeičia. Jie įkalti vaizde lyg priekaištingas, deginantis manifestas. Kartos keisis, kis ir vaizdinė medžiaga, montažas, galbūt ir filmo eiga, tempas. Bet šūkis liks tarsi vėliava, kuri neplazda, nes ją prilaiko metalinis sietelis.

Pats prieš kelerius metus buvau įsiliejęs į vieną subkultūrą. O gal ir negalima taip sakyti? Veikiau tik priklausiau, prijaučiau jai. Tada ir rutina buvo juokinga, vadinosi paprastu mokyklos vardu. Tačiau niekada nepaneigsiu: hiphopo kultūros vidus, ribos ir paribiai dosniai papildė mane pirmosiomis kūrybinėmis inspiracijomis. Istorija prasidėjo maždaug 2002-aisiais. Iš pradžių istorija bei tai, kas galėtų būti po jos, tapo muzika. Taip klykavo paauglio protas. Kiek vėliau pradėjau rašyti šiokius tokius eilėraščius (nevadinau jų taip), kurie buvo lyg maži, trapūs homunkulai, repo dainų tekstų atmainos ar netgi rudimentai. Taigi kūrybinėje laboratorijoje vyko tylūs, bet vis drąsesni eksperimentai. Po truputį muzika ėmė sklisti, girdėtis kiek tyliau, vis nekantriau rašydavau tekstus būsimiems muzikiniams įrašams. Akivaizdžia persvara nugalėjo augantys, dažniau ateinantys ir užsibūnantys eilėraščiai. Jaunatvišką „rutiną“ trynė ir prasidėjusios studijos senajame Alma Matter. Vis artimesnės pažintys su poezija ėmė vykti kaip gausybę sykių pasikartojanti dviejų kūnų avarija. Bet tik pačia geriausia prasme. Tai aš įsirėždavau į poeziją, tai ji į mane. Ir dabar tie susidūrimai vis labiau veikia, pradedi jų laukti, tykoti sąmonės ir pasąmonės sankryžoje. Signalizuoji, braunies į priešpriešinę eismo juostą ir tikiesi dar vieno incidento. Taigi galiu teigti, kad esu sužalotas ir tuo patenkintas. O kovos su rutina bei monotonija ir toliau išlieka ir grėsmingos, ir pasyvios. Pergalingos, nužudančios ir prikeliančios. Tačiau man kartais gera tiesiog pasėdėti, parymoti su viena iš jų (su tomis pačiomis rutina ir monotonija). Kaip ir su poezija. Išsirinkti tašką, į kurį tiesiog draugiškai žvelgtume ir apie nieką nekalbėtume.

3. Nors studijavau šiuolaikinę lietuvių literatūrą, o dabar jos gyvavimo procesais taip pat stengiuosi domėtis intensyviai, tik jau savarankiškiau, man paslaptimi išlieka visos tos literatūrinės, poetinės mokyklos. Visokie būreliai ir susibūrimai. Mokytojo („sensėjaus“) ir mokinio vaidmenys. Vertinu tai šiek tiek skeptiškai, nes mūsų literatūroje ir taip per daug uždarumo, tartum sąmoningo, bet drauge aklo mėginimo šlietis ten, kur šiltesnis plotelis, arba prie tų, su kuriais galima žaisti kokius nors muškietininkus ar pan. Kas, mano nuomone, yra lietuvių literatūros uždarumas? Tai reiškinys, kai autoriai ir kritikai virsta milžiniška, savo uodegą įsikandusia gyvate. Sustoja į glaudų ratą ir postringauja tarpusavyje, vieni kitus aprašinėdami, aptarinėdami, recenzijomis pamalonindami. Kiek pastebėjau, tas susibėgimas krūvon tiesiog kenkia kūrėjo individualumui, jį apkarpo, apgenėja. Galima tai įvardyti ne tik kaip stiliaus, rašymo manieros atkartojimą, bet ir atskirų motyvų, įvaizdžių ar net žodinių konstrukcijų panaudojimą. Be abejo, visiškai sutinku, kad mes nuolat esame krečiami, veikiami įvairiausių literatūrinių įtakų, pats tai natūraliai jaučiu. Tačiau kiek įmanoma bandau nesusitapatinti su viena ar kita tradicija, vienu ar kitu būriu, karta, kasta ar mokykla. Juolab, jei ši tradicija nūdienos, besikristalizuojanti, besišaknijanti. Žiūriu į tai įtariai.

Pats kartkartėm rašau knygų apžvalgas ir džiaugiuosi, jei asmeniškai nepažįstu knygos autoriaus. Nebuvau susitikęs su juo literatūriniame renginyje, neteko bendrauti po kokių nors skaitymų. Tad susikoncentruoju ir rašau tik apie kūrinio formą, turinį ir kontekstus, o ne apie tai, kokią kavą mudu mėgstame gurkšnoti. Žinau, čia kalbu jau galbūt ir sarkastišku tonu. Tačiau atvirai sakau: man tai padeda. Galėčiau recenzuoti knygą, kurios viršelyje nėra vardo ir pavardės. Na, dvi tris knygas iš pastaruoju metu išleistų. Vėliau tie vardai ir pavardės vėl grįžtų į savo vietas, ant viršelių, o tada jau būtų galima peržvelgti gautus rezultatus. Manau, tada būtų daug įdomiau ir truputį objektyviau ieškoti tų mokyklų ir „klasiokų“. Nes mokykla tai vienas ar keli reikšmingesni vardai, aplink kuriuos sukasi kiti, mažesni ar menkesni. Taip, esu ir pats rašęs eilėraščių, kurių pradžioje atsirasdavo epigrafas – kokio nors lietuvių poeto kūrybos eilutė ar trumpas posmas. Tačiau dažniausiai toks epigrafas pasitarnaudavo kaip poetinis impulsas, duodantis staigų startą rašyti. Tai nėra duoklės kažkam atidavimas.

Atraminės rašytojų figūros yra tos, kurios lyg ant šachmatų lentos rikiuojasi mano kuklioje bibliotekoje. Šioje šachmatų lentoje visada atsiras erdvus langelis naujam autoriui, naujai knygai. Ir nereikės išstumti kitų figūrų, nesvarbu, ar jos vaidintų pėstininkus, rikius, karalius, karalienes. Kūrybiškai augti padėjo nemažai lietuvių autorių ir kūrinių. Bet vien tik jų išvardijimas šioje anketoje būtų per daug paprastas žingsnis.

4. Viena globali problema, nieko nauja nepasakysiu. Tai – emigracija. Ne tik išorinė, visuotinai aktuali tartum aštrus, įsiėdęs pamišimas, tačiau ir vidinė, žmogaus minčių bei sielos. Nuolatinis bėgimas ir slėpimasis nuo savo kalbos, gyvenimo įpročių, žmonių. Kol galiausiai tokios slėpynės perkerta žmogų pusiau. Kažin kur viduj ima kerotis baimė, jog turėti ramius namus nebepopuliaru. Tada įtikima, kad priimtinesnis gyvenimas ankštuose, vienoduose nameliuose popierinėmis sienomis. Apgaulinga atrakcija – išvažiuoti, apsimesti, kad ten su mumis elgsis žmogiškiau. Bet atsiduri tarp svetimkalbių, kurių apsimetinėjimas ir plastikinės šypsenos galų gale ima žudyti, sukelia alergines reakcijas.

Iš savanoriškos tremties, gerai, kad bent labai trumpai trukusios, ir pats neseniai sugrįžau. Tikėjau, kad kelios plataus pasaulio salos galėtų tapti Nojaus arkomis. Bandžiau ir aš į vieną tokią plaukiančią patekti, tarsi nykstantis žvėris gauti savo ložę šiltame užantyje. Tačiau, kaip jau supratote, ložės nepritaikytos žvėrims. Vis dėlto suvokiau vieną dalyką. Didelės imperijos pamažu išsigimsta, mutuoja jų požiūris į žmogų, jo darbą ir kokią nors svarbią misiją. Vakarų pasaulis jau nebe ta erdvė, kuria tikėjo mano tėvai. Užteko nedaug laiko, kad ten pasimokęs apsigręžčiau ir grįžčiau į savo šalį.

Jau minėjau, kad mus valdo greitis. Nežinau, ar pajėgsime jį sumažinti. Galbūt vieną dieną tiesiog trenksimės į kažką didelio, kas mus sužeis, supurtys. Ir labai noriu tikėti, kad po to pasikeisime, pradėsime žingsniuoti lėčiau, o žvilgsnis į gyvenimą irgi virs bent šiek tiek lėtesnis.

Giedrė Kazlauskaitė

1. Ačiū už priskyrimą prie jaunimo. Mamos bibliotekoje esu aptikusi Petro Skodžiaus knygą „Sunku būti moterimi“ („Vaga“, 1973). Kol google tikslinausi pavadinimą, ieškodama jos duomenų, atsitiktinai radau Vilio Normano straipsnį „Kaip sunku būti laisvu žmogumi“ (įstabaus infantilizmo pavyzdys, tiesioginis viso pasaulio pasiuntimas ant trijų raidžių). Patys apsispręskite, iš kur toji dažna sintaksinė klišė. O gal sunkiausia apskritai nebūti. Keista, tačiau gatvėje mane graudina tik senatvė. Nepaisant žinojimo, kad esą visi lygūs, – koks nekorektiškas jausmas!

Anksčiau galvojau, kad pagrindinė jaunimo yda – paniekos vertas pasitikėjimas savimi. Dabar matau, kad jaunesnieji yra puikūs; jiems dar tik devyniolika ar dvidešimt, o jie rašo daug geriau už mane. Jie pranašesni ir jie taps mūsų mokytojais – vien dėl to, kad gimė jau sudėtingesniame pasaulyje.

2. Ir kodėl jūs šias atgrasias savybes priskiriate jaunimui? Kvailių pasitaiko visose amžiaus grupėse. Jaunatviškas maksimalizmas daugeliui toks pat nemielas, kaip ir senatvinis marazmas. Beje, gal jie netgi turi kai ką bendra.

Žmogaus gyvenime egzistuoja vienas biologiškai nepaneigiamas tikslas – tapti kuo nors geresniu už kitus. Kūrybinis jaunimas, palyginus su tėvų karta, tik vartotojiškėja. Ačiū Dievui, turime mažiau galimybių įsigyti namus, automobilius, sekcijas ir servizus, tačiau daug smagiau ir intensyviau „vartojame“ kitus žmones, madingas idėjas ar narkotikus. O kur dar įvairiausios technologijos, socialiniai ir kalbiniai eksperimentai, atviros sienos. Tėveliai stengėsi susikurti namus mums auginti, o mes kol kas turime tik po profilį facebooke. Kažin kas yra blogiau, „vartotojiškiau“?

3. Hierarchijų dominantėmis literatūroje niekad nesidomėjau; nelabai žinau, kas tai. Juolab genialių „neįvertintųjų“ nepažįstu, o jeigu kalbame apie kokias nors vietas rašytojų sąjungoje, tai tokios hierarchijos yra juoko vertos, lyginant jas, pavyzdžiui, su bažnytinėmis hierarchijomis. Pripažinimo reikia kiekvienam, tačiau „hierarchų“ dėmesio labiau vaikosi jauni berniukai – natūralu, nes tose hierarchijose dominuoja vyrai. Ir tai – gal visai ne pripažinimo, o elementarios draugystės. Iš širdies nemėgstu hierarchijų – luominių, religinių, visuomeninių, mokslinių, literatūrinių. Visada, kiek galėdavau, jas ignoruodavau. Yra kunigų, kurie niekada netaps vyskupais, tačiau man jų tiesos suvokimas daug svarbesnis už popiežiaus žodį. Prieš mane į anketos klausimus atsakinėję literatai iš esmės jau konstatavo: hierarchijas susikūrėme ne mes ir jose nedalyvaujame. Tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių rašytojus: mums visi autoriai yra atraminiai, kaip sako R. Kmita. Nuo šešiolikos atidžiai skaitau „Šiaurės Atėnus“ ir simpatizuoju jų autoriams, todėl, manau, sąžininga, kad esu su tuo leidiniu ir biografiškai susijus. Skaitymo patirtys man yra esminės; kartais atrodo, kad neturiu už jas svarbesnių (nors egzistencinės psichologijos šviesoje tai viso labo skambus pasakymas, neįmanoma apeiti fizinio ar socialinio matmens). Vis dėlto didelę įtaką man padarė ir televizija, internetas, popkultūra: jie atvėrė tikrovę, kurią giliai manyje nuo pamatymo saugojo niurgzlė lituanistika (turbūt ji vadintina superego). Išmokusi žiūrėti televizorių, ėmiau mokytis ir iš kvailybės, ir ją savyje pastebėti.

4. Jau esu sakiusi, kad neturiu kartos; ji numirė kartu su George Sand ir paskutinėmis „Šatrijos“ raganomis. Nemėgstu būti tapatinama su bendraamžiais vien dėl gimimo datos. Beje, galiu tiksliai įvardyti, kuo nuo jų skiriuosi. Pažįstu natas, tačiau muzika man beveik nieko nereiškia, jos galėtų ir nebūti. Taip pat ir kino. Gerbiu tik tuos, kurie šiandien jau nebefotografuoja. Nebevaikštau į literatūrinius renginius, stengiuosi nedalyvauti skaitymuose – jie pavertė eilėraščius vartojimo objektu. Bet išpažįstu literatų susitikimo, susirinkimo būtinybę. Nesu bendruomenių žmogus, bet išpažįstu literatų susitikimo, susirinkimo būtinybę, ypač nemėgstu šių jaunimo entuziastingai kuruojamų aktyvizmo rūšių: feminizmo, homoseksualų „gynybos“, ateizmo (tiksliau, religinio nemokšiškumo), perdėtos meilės gyvūnėliams, ekologinių manijų. Ne dėl pačių idėjų. Dėl to, kad jos atgrubnagiškai įgyvendinamos, pridarant daugiau žalos, negu naudos (moterims, homoseksualams, ateistams, gyvūnėliams, gamtai). Praktinė patirtis rodo, kad jeigu jau kartu su ta „aktyvistine“ chebra „gini“ moteris, tai būtinai reikia žeminti vyrus, lupti du dantis už dantį. Kaip gyva neičiau nė į vieną festivalio „Šeršėliafam“ filmą, nes laikau jo sumanymą grėbliu, ant kurio užlipa feministės – jos pačios save „atskiria“, vadinasi, ir diskredituoja, skelbdamos lyčių lygybę. Kalbu apie madingus dvidešimtmečių literatų (ir šiaip akademinio jaunimo) užsiėmimus. Pati esu trisdešimtmetė, atsilieku nuo pasaulio gelbėjimo.

Politinio ir kultūrinio disidentizmo šiandien nėra, todėl reikia kartais su kuo nors pasimušti – nuleisti kraują. Manau, apie 95 proc. bendraamžių tautiečių paneigtų esą „tipiniai lietuviai“, argumentuodami „pietietišku temperamentu“, „maišytu krauju“ ir A. Bernso išskirtu elgesio modeliu: „Aš esu labai blogas, ir jūs manęs nepakeisite.“ Neapykantą „tipiškumui“ rodo ir A. Užkalnio knygų graibstymas. Vis dėlto provincialiausi neretai pasirodo gentainiai, gyvenantys Paryžiuj ar Niujorke; įtikėję savo pozityvumu ir tuo, kad yra moralinis pavyzdys kitai žmonijos daliai. Na, jie mėgsta akcentuoti, koks čia esąs atsilikėlių kraštas ir kaip čia viskas provincialu – ir kiek daug jie pasiekė, kadangi nuo to išsigelbėjo, kitaip sakant, „išsitrėmė“. Tai išduoda perdėtą pasitikėjimą sociumu: neva esi pasaulio bamba, nes gyveni geografiškai palankiausiame taške. Deja, gyvenimas yra vidinis, o be to – neįmanoma pabėgti nuo vaikystės. Mėgstu gyventi nesaugiai, su nepritekliais. Jie yra mano sąlyga – jau nebe kūrybai (neturiu talento), tačiau bent gyvenimo kokybei.

Mindaugas Nastaravičius

1. Galvoju, ką man reiškė būti vaiku, paaugliu… Ar suvokiau, kad keičiasi ne tik laikas, bet ir aš? Ne tik mano amžius, bet ir jausenos, išgyvenimų intensyvumas. Ar, matydamas aplink vyresnius, suaugusius, jaučiau laiką, esantį manyje, esantį šalia, atvesiantį į jaunystę, brandą, senatvę? Prisimenu tik tiek, kad paauglystėje, stebint už save vyresnes seseris, atrodydavo, jog „mano gyvenimas“ dar neprasidėjęs, kad tas „kažkas“ dar laukia. Nemąstydavau nei apie „kada?“, nei apie „kodėl?“ – pakako matyti, kad žmogus keičiasi, kad vyresnis, rodės, gali daugiau, nei aš. Tas daugiau pirmiausia man siejosi su savarankiškumu, galimybe rinktis, spręsti, apsispręsti. Siejosi su platesne erdve – uždarą namų kambarį keičia pasaulis, neturintis jokių durų, priimantis tave, jei tik gebėsi jam atsiverti.

Būti jaunam man reiškia būti laike, kuriame ir esu. Savo laike, esančiame kažkur tarp vaikystės ir jaunystės pabaigos. Kada ji pasibaigs, kada pradėsiu jaustis nebe jaunas – nenutuokiu, nes to dar nepatyriau. O gal ir tada, kai patirsiu – nesuvoksiu, ką ir kodėl patiriu. Gal kaip tik „tada“ ir galėsiu pasakyti, ką reiškė „būti jaunam“. Nelengva mąstyti apie esamąjį laiką, nors jis tau, ko gero, lengviausiai suvokiamas ir paaiškinamas.

Dabar man atrodo, kad jaunas žmogus save šiek tiek mulkina, galvodamas, jog „mano gyvenimas“ tik prasideda, tik įsibėgėja. Jaunam žmogui tarytum nebūtina priimti jokių esminių sprendimų, mąstyti apie atsakomybę. Jis gyvena tikėdamas, kad jaunystė suteikia daugiau nei vieną progą. Tereikia išlaukti, tereikia sulaukti tinkamo laiko. Jaunas žmogus linkęs atidėlioti, niekur neskubėti. Ir pats galiu garsiai sau pripažinti – nekart mėginau save įtikinti (gal paguosti), jog „didieji darbai“ dar laukia. Kada? Kada nors.

2. Gyvenime šūkiais nesivadovauju ir man nelabai svarbu, ar siūloma „gyventi greitai, mirti jaunam“, ar „gyventi jaunam, mirti greitai“. Protestuoti galime prieš bet ką – ir prieš monotoniją, ir prieš vartojimą, ir prieš skausmingą žinojimą, kad nesvarbu, kaip tu gyvensi, vis tiek turėsi numirti. Galime protestuoti ir prieš rutiną, tačiau tai primins protestą dėl protesto, nes rutinos problemą išsprendžia ne protestas prieš ją, o protestas prieš save, prieš aplinkybes, kurias susikuri ar kurioms leidi kurti tave.

Gyvenime su rutina susiduriu nebent žurnalistiniame darbe. Tačiau kadangi šis darbas yra intensyvus, nuolat kintantis, pasiūlantis tau galimybes nesėdėti vietoje, o eiti, ieškoti, kalbinti, pasakoti, rutinos akivaizdoje atsisuku į save: kodėl taip jaučiuosi, ką galėčiau pakeisti…

Dėl jaunatviško maksimalizmo – nežinau, man atrodo, kad jis kūrybos visai neveikia. Noras prie eilėraščio pasėdėti ilgiau (tai jaučiu), vis kažką pataisyti, pakrapštyti – ne tiek maksimalizmas, kiek atsakomybė prieš save ar būsimą skaitytoją. Jaunatvišką maksimalizmą pajaučiu nebent tada, kai draugai penktadienio vakarais siūlo neskubėti namo, kelia į viršų bokalus ir sušunka – „iki mirties!“. Tačiau toks čia ir maksimalizmas, jeigu štai vis dar esu, sėdžiu ir rašau šiuos sakinius…

3. Mano supratimu, rašytojų ir kūrinių hierarchija yra laiko, o ne žmogaus statinys. Sutinku, kad, jį statant, plytas ir cementą nešioja žmonės, tačiau ne tik nuo jų priklauso, ar statinys atlaikys stipresnį vėją, žemės virpesius ir galiausiai kitų žmonių, nepatenkintų šio statinio forma ar turiniu, mėginimus jį nuversti, pastatyti kitą, kitokį. Gali pasiimti laužtuvą, eiti prie šio statinio ir išdaužyti kai kurias plytas, tačiau naivu tikėti, kad į senos vietą pajėgsi įstatyti naują. Nebent, jeigu turi pakankamai jėgos ir ištvermės, gali mėginti ropštis ant statinio viršaus ir pasidairyti – kas esi, kur atsidūrei, ar rankoje tikrai turi plytą, o ne popieriaus lapą, kuriame ta plyta nupiešta, aprašyta…

Statinys, apie kurį kalbame – ne garažas ar vandens bokštas, o literatūra, jos istorija, kurios šerdis – laikas, kultūrinė sąmonė. Su kuo aš galiu nesutikti? Su Kristijonu Donelaičiu, Žemaite, Baliu Sruoga? Su Henriku Nagiu, Bronium Radzevičiumi, Judita Vaičiūnaite? Nesutikti galiu nebent su tais rašytojais, kurie savo kūrybinį kelią norom ar nenorom, sąmoningai ar nesąmoningai susiejo su svetima jėga, daužiusia žmonių gyvenimus, trypusia individo ir tautos laisvę, spardžiusia šalies istoriją, jos kultūrą. Nesutikti galiu su rašytojais, kuriuos į minimą statinį atvedė ne talentas, bet prisitaikymas „prie aplinkybių“. Nenoriu sutikti su rašytojais, kurie, ir praėjus „tam laikui“, neprisipažino tarnavę, išdavę, net nesistengė išsižadėti „ano laiko“ klaidų, kalbėti apie aplinkybes, kurių akivaizdoje „nebuvo kito kelio“.

Man, kaip ir bet kuriam kitam skaitytojui, vieni autoriai patinka labiau, kiti – mažiau, trečius užverti po pirmojo puslapio. Aš, kaip ir bet kuris kitas, galiu postringauti apie „nepakankamą dėmesį“ mėgstamam autoriui ar skėsčioti rankomis, nesuprasdamas, „kodėl šis rašytojas įtrauktas į mokyklinę programą“. Stoviu prie statinio, apžiūrinėju jį, vienas plytas įsimenu, vėl prie jų sugrįžtu, o kitas, paklibinęs pirštais, palieku ramybėje. Gal „ne man“, gal „ne dabar“.

Šiame statinyje, natūralu, yra plytų, gal net plokščių, kurios, kaip sakote, yra atraminės. Pradėsiu nuo mokyklos laikų, 11 ir 12 klasės, kai „atradau“ radiją. Naktimis klausydavausi Lietuvos radijo ir „Klasikos“ programos kartojamų laidų. Viena jų – Vandos Juknaitės „Apie riziką gyventi“. Ir dabar, praėjus aštuoneriems metams, galiu vardyti laidų temas, pašnekovus. Viskas, ką ir kaip kalbėdavo ši rašytoja ir jos svečiai, atrodydavo svarbu. Vėliau – taip pat naktiniai, taip pat „užkabinantys“ Virginijaus Gasiliūno „Literatūros akiračiai“, kitos kultūrinės laidos, kuriose išgirdau Viktoriją Daujotytę, Nijolę Miliauskaitę, Arvydą Šliogerį, Sigitą Gedą, Vytautą Bložę, Marcelijų Martinaitį, Donaldą Kajoką, Sigitą Parulskį, Vaidotą Daunį…

Galbūt pasirodys keista, tačiau šiuos žmones „pažinau“ ne iš tekstų, o iš balsų. Taip, mokyklinė programa. Taip, kultūrinė spauda, kuri, gerokai vėluodama, tačiau pasiekdavo ir mano kaimo mokyklos biblioteką. Taip, puiki lietuvių kalbos mokytoja Gražina Boguslauskienė, įdomiai pristačiusi Antaną Škėmą, Henriką Radauską, ragino skaityti daugiau, nei siūlo programa, privertusi atmintinai išmokti beveik visus Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ monologus ir iki šiol sakanti, kad jos statytame spektaklyje pagal šią dramą karalių Mindaugą vaidinau ne tik dėl to, kad mano vardas Mindaugas… Pirmosios atramos, kurių svoris metams bėgant tik didėjo ir tebedidėja, galvoje esančiame statinyje susilipdė iš balsų, išgirstų minčių, kurios vėliau susiliejo su skaitomomis šių žmonių knygomis. užmigdavau su tais balsais, pokalbiais apie literatūrą, poezijos ir prozos ištraukomis. O ryte per radiją jau skambėdavo žemės ūkio laida. Galvoju, mano tėvas, visą gyvenimą dirbęs tame ūkyje, būtų laimingesnis, jei į kasetes būčiau įsirašęs pokalbių apie pasėlius, trąšas, o ne Aido Marčėno eilėraščių.

Šį poetą vėlgi „sutikau“ klausydamasis. Jau studijuodamas žurnalistiką, stengdavausi nepraleisti prieš pat vidurnaktį per Lietuvos radiją transliuojamos „Vidurnakčio lyrikos“. kartą išgirdau A. Marčėną. Savo eilėraščius jis skaitė pats.  Apie šį poetą žinojau iš mokyklos laikų, nes reikėjo rašyti interpretacijas ir apie „jaunųjų“ autorių kūrybą. Juodu su Sigitu Parulskiu, kurio kūryba (ir poezija, ir proza) studijų metais man taip pat tapo viena reikšmingiausių atramų, neišnykusių iki šiol, buvo trumpai pristatyti 12 klasės literatūros vadovėlyje.

Taigi kelis kartus A. Marčėną išgirdęs per radiją, susiradau jo knygą „Metai be žiogo“. Perskaičiau. Susiradau ir visas kitas knygas… Tai, kad šis poetas per kelerius metus man tapo svarbiausias, pastebėjo ir artimiausi draugai. Jiems pradėjau cituoti, siūliau pasiklausyti paties A. Marčėno skaitymų – tada jau dirbau radijuje, tad galėjau naudotis archyvais (!).

Pirmojoje savo knygelėje gana aiškiai ir sąžiningai pasakau, kokią įtaką A. Marčėno poezija man padarė. Tiksliau – gal dar nesuvokiu kokią, bet žinau, kad padarė. Ji paskatino suklusti, įsiklausyti, domėtis poezija, dar labiau gilintis į literatūros tradiciją, ieškoti sąryšių, kontekstų. Galiausiai mėginti aktyviau rašyti pačiam… Taip, ir mėgdžiojant. Taip, ir nepripažįstant bei nesuvokiant, kad mėgdžioji, atkartoji tai, ką pajautei skaitydamas ar klausydamas. Neketinu nuo šios įtakos niekur bėgti, mėginti desperatiškai atsiplėšti. Tegul šį klausimą išsprendžia tolesni mano kūrybiniai bandymai. Visa tai, ką šio poeto kūryba sužadino, suvirpino, ir yra dalis atramų, apie kurias klausėte. Šių atramų tikrumu neabejoju. Kaip ir tuo, kad man vis dar patinka klausytis radijo.

4. Sunku apibrėžti, kas yra „mano karta“. Gimiau 1984 metais, tad „savo kartai“ priskiriu visus, kurių vaikystės metai prasidėjo sovietmečiu, o į mokyklą atėjome, kai Lietuva jau atkūrė Nepriklausomybę. Ši karta žino, ką šeimai reiškė senelių tremtis. Žino, kaip tėvai ir motinos buvo varomi į kolūkius. Tarkim, tėvas, gimęs 1936-aisiais, dar vaikystėje pasakojo man apie karą, pokarį, partizanus… Užaugau šeimoje, kur nuolat būdavo prisimenama, kaip stribai, atėję į kaimo šokius, liepdavo nusirengti ir šokti nuogiems.

Prisimenu, kaip sėdėdavau vadinamojoje motociklo „liulkoje“, važiuodavome laukais, kuriuose – dešimtys raudonų kombainų. Kaip per kaimą vakarop svirduliuodavo išgėrę kombainininkai, melžėjos. Prisimenu, kaip mama atėjo į mokyklą ir paprašė mokytojos mane išleisti iš pamokos. Buvau antroje ar trečioje klasėje. Tą dieną į parduotuvę atvežė elektrinių viryklių… Stojau į eilę.

Nežinau, kaip jaučiasi kiti bendraamžiai, tačiau aš esu pernelyg nenutolęs nuo „tų laikų“ – Nepriklausomybė, Sausio 13-oji, Brazauskas ir Lozoraitis, talonai, tik dviejų rūšių ledai (ant pagaliuko arba kubelyje) ir pan. Tiksliau, jaučiuosi ne nenutolęs, o susijęs su paskutinėmis sovietinėmis kartomis, su žmonėmis, kurie prisitaikė, visko stokojo, buvo nuolankūs. Arba maištavo, priešinosi, nepasidavė. Arba pasipelnė, apteko materialinėm gerybėm. Ir dabar, nuvažiavęs į vaikystės kaimą, matau, kad sovietinis palikimas vis dar gyvas. Pavyzdžiui, buvusio kolūkio vieno viršininkų žmona iki šiol pardavinėja išlikusius pastatus, žemes, nuomoja sandėlius – gyvena iš to, ką anksčiau statė, kūrė visi. O štai traktorių „Belarus“ vairavęs mano kaimynas, kuris apie nieką kitą, tik apie tą traktorių vaikystėje ir tepasakojo, žlugus kolūkiui, gavo sofą, stovėjusią buhalterės kabinete.

Žvelgdamas iš „dabar ir čia“ perspektyvos, noriu pasakyti, kad „mano karta“ turi tokių galimybių, kokių nei to viršininko žmona, nei traktoriaus vairuotojas, nei mūsų tėvai, netgi vyresni broliai ir seserys neturėjo. Tačiau įvardysiu ir problemą, kuri, manau, daug kam skaudi – turėdami begalę galimybių, mes nežinome, ką veikti. Neapsisprendžiame. Kiek kartų esu girdėjęs iš draugų – „galvoju, ką gi čia veikti gyvenime“. Kiek kartų esu taip pasakęs ir pats.

Mindaugas Nastaravičius. Paslaptis iš Sigito Parulskio „Paslapties“

2021 05 31 / Jeigu manęs paprašytų išrinkti vienintelį Sigito Parulskio eilėraštį, atsiversčiau pirmąją, 1990 metais pasirodžiusią, jo knygą „Iš ilgesio visa tai“, atsiversčiau knygos pradžioje esančią „Paslaptį“.

Giedrė Kazlauskaitė. Nervas klajoklis

2021 m. Nr. 3 / Nebemoku rašyti eilėraščių: jeigu toliau juos rašyčiau, neišvengiamai kartočiausi, o tai juk blogiausia, kas gali atsitikti. Užtat įkvepia Kazio Binkio apsisprendimas rašyti didaktines poemėles vaikams, atitolti nuo įprasto žanro.

Giedrė Kazlauskaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6 / Norėčiau, kad būtum pasaulyje, kuriuo nelabai tikėjai,
į kurį įslystama jau be ego, pelytės pavidalu –
tai miestai, kolonos, chorai;
geltoni laukai, kalnų ežerai,
akmenis nešantys debesys.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Kai perskaičiau apie plaukiojančią operą, sekmadieniais laukdavau jos ant upės
kranto.
Jau girdėjau apie išnykusius upėtakius ir vėžius. Vanduo blogas, sakė kaimynai.

Mindaugas Nastaravičius. +

2020 m. Nr. 1 / Turiu pripažinti praeities lūkestį – vyliausi, kad vieną dieną rašyti taps lengva. Prieš kokius penkiolika metų galvojau – viskas taip ir turi būti, dabar reikia pasikankinti, bet kada nors – sėdėsiu ir rašysiu lengva ranka. Tarsi tikras rašytojas.

Dovilė Kuzminskaitė. Tėvo eilėraštis tėvui

2019 m. Nr. 10 / Mindaugas Nastaravičius. Bendratis. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 64 p. Knygos dailininkė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Virginija Cibarauskė. Eilėraščiai, peržengiantys ribas

2019 m. Nr. 2 / Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Giedrė Kazlauskaitė: „Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12 / Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė / Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ …

Erika Urbelevič. Jausmo fosilijos Nerijaus Cibulsko eilėraštyje

2017 m. Nr. 1 / Nerijus Cibulskas. „Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 72 p.

Giedrė Kazlauskaitė. Gaidžio žingsnis

2017 m. Nr. 1 / Turbūt ne vienas šios Rašytojų sąjungos premijos laureatas* citavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Sausis“, kuriame autorius, pats gimęs sausio šeštąją, apmąsto…

Kamilė Šopytė. Poezijos siuvinėjimas kryželiu

2016 m. Nr. 7 / Giedrė Kazlauskaitė. Singerstraum: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 112 p.