Mindaugas Nastaravičius. Paslaptis iš Sigito Parulskio „Paslapties“
2021 05 31
Subjektyvus objektyvas
Rašiau apie tai keliuose eilėraščiuose: vaikystės ir paauglystės kiemas mano atmintyje atskiria dvi erdves – namus, kuriuose gyvenome mes, ir kitus namus, mūkiančius, žviegiančius, kudakuojančius. Namuose pirmiausia išvystu mamą, tvarte – tėvą, o aš pats esu vidury, stoviu kieme ar slampinėju palei žemus namų langus ir vienintelį tvarto langą, aplipusį voratinklių ir musių vitražais, įstatytą taip aukštai, kad ir šiandien nieko pro jį nematau, nors dabar jo stiklas švarus – po tėvo mirties mama viską plovė, valė, vėdino – dabar jau ir tvartas priklauso tik jai.
Mūsų namai visada turėjo dar vieną erdvę, kurią vadinome „už tvarto“. Ten, kairėje – vištų aptvaras, dešinėje – malkų stirta, o tarp jų – krūva mėšlo. Vaikystėje „už tvarto“ suvokiau kaip tėvo erdvės, jo valdomos teritorijos tęsinį, kaip platybę, kurioje veikia tik jam vienam suprantama tvarka: metai iš metų jis čia mūrydavo nereikalingų daiktų pilis, statydavo pūvančių lentgalių piramides, metai iš metų jos styrojo nejudinamos, bet palengva augo, kaip ir aš.
Paauglystėje tik aš vienas žinojau tėvo paslaptį – čia, už tvarto, ertmėje tarp tvarto sienos ir malkinės, jis slepia pilnus butelius, o ten, plyšy tarp malkinės ir daržinės, suguldo tuščius. Kartą tėvas taip įnirtingai rausėsi tarp malkų, kad pusė jų išsvaidė į mėšlo krūvą – pavasarį, tręšiant bulves, išrankiojome malkas iš lysvių ir sunešėme atgal. Kitąsyk, pilno butelio neberadęs, tėvas užsiropštė ant malkų ir griuvo kartu su visa stirta. Šiaip taip atsistojo, nusipurtė kelnes ir pasikvietė mane, iš už tvarto kampo stebėjusį jo paslaptį: „Štai, paskaldžiau šiek tiek, reikia sukrauti.“
Daugeliui mūsų svarbiausia Sigito Parulskio eilėraščių knyga – „Mirusiųjų“. 1994 metais išleistą rinkinį vadiname jo poezijos branduoliu, čia esantys eilėraščiai dažniausiai cituojami rašant ir kalbant apie S. Parulskio reikšmę mūsų poezijoje. Tačiau jeigu manęs paprašytų išrinkti vienintelį eilėraštį, atsiversčiau pirmąją, 1990 metais pasirodžiusią, jo knygą „Iš ilgesio visa tai“, atsiversčiau knygos pradžioje esančią „Paslaptį“.
Pamenu, kaip nustėrau pirmąkart ją perskaitęs. Pamenu, kaip negalėjau suprasti, iš kur jis žino apie paslaptį, kurios tąkart, sukrovęs tėvo nuverstas malkas, neatskleidžiau nei mamai, nei seserims. Prisimenu, kaip jos papasakojo dar anksčiau už mane viską suuodusios – tėvas slėpdavo butelius ir vištidėje, ir daržinėje, ir šiaudų kūgyje. Užkasdavo juos prie serbentų, už kopūstų lysvės, šalia svarainių, o tada rausdavosi aplink, pamiršęs tikslias koordinates. Juokinga dabar visa tai. Bet ir šiandien, krapštantis už tvarto, smagu iškasti tėvo paslapties duženas ir prisiminti S. Parulskio eilėraštį, kuris visai ne apie tai – kuris būtent apie tai:
PASLAPTIS
tik aš vienas žinojau
kad kitoj pusėj vakaro
tėvas augina bažnyčią
mažą nykščio didumo
tėvo akys žvelgiančios pro
aukštus langų vitražus
persmeigtus siūbuojančio
saulėlydžio šakomis
tėvo rankos glostančios
putlius paveikslus
sliuogiančius marmurinėm kolonom –
tėve tėve kaip kraujas patamsyje
kelią suranda
tėvo veidas šalia altoriaus
su taure virš kaktos pakylėta
su duona po kojų išsprūstančia
kai vieną naktį tėvas visai nesugrįžo
kai liepsnojo krauju motinos langas
lig ryto
tik aš vienas žinojau
kad atpirkimas
aplenkė mūsų
namus
(Parulskis S. Iš ilgesio visa tai: eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1990)
