Mindaugas Nastaravičius: „Jaučiuosi laisvas savo vaizduotės teatre“

2024 m. Nr. 4 

Poetą ir dramaturgą Mindaugą Nastaravičių kalbina Jurga Tumasonytė

Iš šalies man atrodo, kad Mindaugas Nastaravičius yra iš tų rašytojų, kuriems sėkmingai išriedėjo kauliukai, – jo pjesės statomos, knygos skaitomos, įvertintas ir mėgstamas tiek skaitytojų, tiek gildijos narių. Bet sykiu ir sutramdęs savo ego, meistriškai parengtuose radijo laidos pokalbiuose įsiklausantis į kitus pašnekovus. Tad šis interviu tegul būna mėginimas įsiklausyti į jį, sustoti dabartinėje Mindaugo gyvenimo atkarpoje ir apsidairyti. Kitaip tariant, susipažinti artimiau.

 

– Netrukus Tau sueis keturiasdešimt – kaip dėl to jautiesi?

M. N. Ypatingų jausenų dėl to neišgyvenu, bet su artimais žmonėmis pajuokauju, kad lūkestis vis dėlto neišsipildė: dvidešimties turbūt atrodė, kad po dar tiek viskas daugiau mažiau bus aišku, nors, kas tuo metu regėjosi kaip tas „viskas“, šiandien atsakyti keblu.

Žinai, kas pasikeitė tarp dvidešimties ir keturiasdešimties? Tuomet daug įsivaizduodavau, būsimąjį laiką tarsi išgyvendamas taip pat intensyviai kaip ir esamąjį – vaizduotėje kilo ateities daugiabučiai. Tačiau šiandien suprantu, kad jie vis dar projektavimo stadijoje, kad jie – nebe rytojaus, o vakarykščiai planai. Ir turbūt dažniau galvoju būtent apie tai – kodėl susikaupė tiek daug praeities sumanymų ir kodėl vietoj rytojaus daugiabučių vis ilgiau ir kruopščiau apžiūrinėju praeities griuvėsius, tarsi ieškodamas atsakymo, kodėl „viskas“ sugriuvo, nepavyko, nors tarsi prasmingiau būtų elgtis priešingai – kurti naujus rytojaus planus.

– Jei atvirai, pati bijau senatvės ir su nuostaba žvelgiu į senstančius artimuosius. Skamba banaliai, bet man labai patiktų kiek pristabdyti tuos slenkančius metus. Neseniai pabaigiau Annie Ernaux knygą „Metai“, kurioje ji iš asmeninės perspektyvos, nuo kūdikystės iki senatvės, išskleidžia visą savo kartos portretą, tiesiog meistriškai sugaudo tuos prabėgusių ir niekada nebepasikartosiančių įvykių trupinius. Poezijoje Tu taip pat dažnai atsigręži į savo praeitį. Koks Tavo santykis su ateitimi?

M. N. Jei atvirai, tas santykis atrodo kuriam laikui išsprūdęs, lyg nebe mano, tiksliau – mano, tačiau jį išgyvenu ne savimi, o kitais, per kitus. Esu apie tai galvojęs ir iki Tavo klausimo: prie esamojo laiko mus pririša vaikai, kupini ateities, o mus pačius įpareigojantys dabarčiai, jų kasdienybei. Ir kalbu ne vien apie buitį – prie jos pripranti, visų tų reikalų nebesureikšmini, jie nebegąsdina. Jaudina kas kita. Pirmiausia, kad tu esi ne vien enciklopedija, kurios puslapiais jie vis labiau abejoja, bet ir esmingųjų gyvenimo supratimų liudininkas, jų akyse regimas kaip aktyvus dalyvis, svarbus veikėjas, ryškus personažas, nors dažnu atveju tau įmanu būti tik stebėtoju. Slogus sapnas, kurio motyvas vis atsikartoja, bet siužetas kinta – tavo vaikui gresia pavojus, bet tu neįstengi jo išgelbėti. Visai kaip Kristofferio Borglio filme „Sapnų scenarijus“, kuriame tėvą matome kaip pasyvų dukros košmarų liudininką. Nuklydau. Esminė filmo tema – kita.

Su Simona auginame du sūnus – Girių ir Praną, vienam vasarą dešimt, kitam – penkeri. Pamenu, prieš trejus metus, važiuojant su vyresniuoju iš mokyklos, jis netikėtai paklausė: „Ar žmonės gali būti blogi?“ Tai buvo diena, kai jis turbūt pirmą kartą savo kailiu pajuto, kad ne visi jam nori gero, arba tiesiog – kad žmonės gali būti abejingi. Pamenu, kelias minutes apie tai pasikalbėjome, pasvarsčiau kažką apie pasaulį, kuris nėra tobulas, apie žmogų, dar netobulesnį, ir sugrįžau atgal į „savo reikalus“. Pamenu jo žvilgsnį ir pastangą pasakyti, kad „jo reikaluose“ aš pabūčiau ilgiau, nes tų kelių minučių neužteko. Ir tas kasdienis „kaip sekėsi mokykloje?“ jam reiškia, kad štai dabar man iš tiesų rūpi ir visi tie nenudrožti pieštukai, ir žodžiai, kuriuos ant lapelio užrašė, bet kažkodėl neįteikė klasiokė. Kitą dieną jie jau svarsto apie ateities daugiabučius, o tu vis pagalvoji, kaip reikėjo atsakyti į klausimą apie gerą ir blogą žmogų.

Mąstydamas apie ateitį, vis dažniau žvalgausi nebe savo paties, o vaikų statomame daugiabutyje, nors suprantu: jie turėtų būti du, atskiri, savarankiški (kad ir stovintys kaimynystėje). Bet vis pritrūksta jėgų tuo pat metu gyventi tarsi du gyvenimus, vis labiau aplimpi plastilinais, pieštukų drožlėmis, išgyveni tų klasiokių laiškus. Aną dieną su Pranu iš lego statėme „didžiausią pasaulyje namą“. Kartais jame gyvenu turbūt per trumpai, fragmentais, o kartais – per intensyviai, be atvangos. Kada nors galbūt apie tai parašysiu eilėraštį – apie byrančias kaladėles, kurias bandai sugaudyti, ne vaikų, o savo paties rankomis taip save susistatęs.

– Matai ryškesnių skirtumų tarp savęs ir jaunesnių rašytojų?

M. N. Taip, žinoma, mūsų laikais viskas buvo kitaip. Taip, kaip daugiau niekada nebebus. Čia bandžiau pajuokauti kaip keturiasdešimtmetis… Ne, esminių skirtumų nematau, ypač galvodamas apie poeziją – žmonės rašo tai, ką supranta, arba tai, ką norėtų suprasti. O štai jaunesnės kartos dramaturgai (dar studentai, dabartiniai dvidešimtmečiai) turbūt pirmiausia iš kino palengva supranta, kad poezija veiksmui svarbi, tačiau gerokai svarbesnė – istorija. Jie tai pradėjo suvokti anksčiau nei mes, teatrui prirašę eilėraščių.

Šiandien dramaturgijos jie jau mokosi kaip amato – bando perprasti mechanizmą, rašyti vis dėlto pagal šiokias tokias scenos taisykles, kurių aš, pavyzdžiui, nežinojau, jas įsivardindamas savaip, atrasdamas (nebūtinai teisingai) pats. Ir dar – mano kartos dramaturgai gal labiau susitelkę į atmintį, kapstosi praeities temose, o jaunesniems įdomesnė dabartis, kurioje daugiabučiai dar tik kyla.

– Kurie iš jaunosios kartos rašytojų Tau atrodo įdomiausi?

M. N. Tęsdamas apie teatrą, iš jaunesnių išskirčiau Virginiją Rimkaitę. Debiutavusi kaip prozininkė, ilgą sakinį ji turbūt rašys ir toliau. Tačiau scenoje puikiai veikia ir jos trumpi sakiniai – dialogą ji rašo labai kruopščiai, nesimėtydama žodžiais, kurie neturėtų tikslo. Baigusi lietuvių filologiją ir režisūrą, žodžio ji neatsieja nuo veiksmo, sakinio nuo siužeto, arba viską daro kaip tik atvirkščiai – turbūt vienintelė šiuo metu mūsų teatrui rašanti autorė, bandanti atrasti naujas absurdo formas, išreiškiamas ne tiek absurdiškais veiksmais, kiek personažų paklydimu tarp jausmų ir objektų, tarp savo kalbos ir to, ką bandoma ja pasakyti.

Jaunesniųjų poezijoje – Greta Ambrazaitė, Simonas Bernotas, Uršulė Toleikytė, Tomas Petrulis, Justina Žvirblytė, Tadas Zaronskis. Visi skirtingi, bet apie tą pačią atminties ir dabarties vaizdiniją. Norisi paminėti ne vieną, bet dabar galvoju, ar jie visi – vis dar jaunieji? Ar čia dera minėti ir Ievą Toleikytę, Ramunę Brundzaitę, Mantą Balakauską? Arba Ernestą Noreiką ir Nerijų Cibulską? Jaunieji, nes jaunesni už mane, taip. Dar vienas kitas daugiabutis – ir jiems taip pat bus po keturiasdešimt.

Bet poeziją – ir jaunesnių, ir vyresnių – perskaitau turbūt visą. Per skambiai čia, aišku, nes visko tikrai neperskaitau. Bet, praleisdamas dalį mūsų prozos ir per metus skaitydamas tik tuos romanus, kuriuos tarsi skaito visi, poezijos knygų stengiuosi neapeiti – ir svarbu, ir įdomu. Nors nesyk esu klaustas – „kur dingau?“ ar „kodėl nebedalyvauju?“, poezijoje esu visada.

Iš jaunesnių prozos – tikrai skaitysiu antrą Ievos Dumbrytės knygą, tikėdamasis jau subtilesnio humoro, bet tokio paties autorės jausmo groteskui ar farsui, teatrališką, bet tarsi nevaidinančią Liną Simutytę, į dviejų žmonių santykius įklampinančią (įdomu, nes tai daro skoningai) Moniką Baltrušaitytę, įtraukiantį scenarijų prozoje rašantį Vladą Rožėną.

Skaitysiu ir Jurgą Tumasonytę, kurią čia miniu ne todėl, kad mane kalbini ar esi savaip parašiusi apie šiandien tiek minimo daugiabučio „Remontą“, – skaitysiu, nes manau, kad jūs visi rašote geriau vienas už kitą (mintis iš Giedrės Kazlauskaitės eilėraščio), ir rašote, nes turite ką papasakoti, pirmiausia (gal tik susidaro toks įspūdis) galvodami apie rašomą istoriją, o ne apie save.

– Ar dažnai grįžti į gimtąjį Marijampolį? Kaip kaimas pasikeitė nuo to laiko, kai ten gyvenai?

M. N. Ten nuvažiuoju du tris kartus per mėnesį, nes Marijampolyje gyvena mama, kuriai po kelerių metų – aštuoniasdešimt, ji tebedirba mokykloje, turi daug pareigų vietos parapijoje, augina dvidešimt vištų ir taip toliau. Kas pasikeitė? Dalies vaikystės draugų nebelikę – jie arba ne Lietuvoje, arba dar toliau. Vasarą dalyvavau klasės susitikime – susiorganizavome po keliolikos metų pertraukos. Pirmiausia važiavome aplankyti dviejų kapų.

Pasikeitusi mokykla – iš vidurinės tapusi gimnazija, pasikeitęs (modernesnis) gatvių apšvietimas, atvestos dujos, mano vaikystės draugai, likę ten gyventi, susitvarkė tėvų namus arba pasistatė savuosius. Artimesnių santykių nebepalaikome. Į Marijampolį važiuoju tik dėl mamos ir jos reikalų.

– Tave ten atpažįsta kaip rašytoją?

M. N. Gal atsakysiu taip: mane pažįsta kaip žmogų, kuris „daro tai, apie ką svajojo“. Tai išgirdau iš vietinės pardavėjos, pirkdamas mamai dujų balioną. Paklaususi, kaip man sekasi, ir išgirdusi, kad „viskas gerai“, pardavėja Stefanija sureagavo maždaug taip: „Nu tai taip, nes tu gi darai, ką visada norėjai, taip? Kažką ten su skaitiniais.“ Ir pardavėja, ir kiti žmonės mane pažįsta kaip mokytojos sūnų, kuris kalba per radiją ir dirba teatre.

Tiesa, galiu papasakoti trumpą istoriją, beje, iš tos pačios parduotuvės, tik su kita pardavėja (vardo neatsimenu). Turbūt prieš septynetą metų prie kasos išgirstu tokį pasažą: „Mes visi už jus balsuosime, Mindaugai, tik pažadėkite, kad savo darbus pradėsite nuo žvyrkelio asfaltavimo ir mokyklos stadiono.“ Žvelgiu nieko nesuprasdamas. „Taip taip, jūsų mama viską pasakė. Mes žinome, kad dalyvausite savivaldos rinkimuose.“ Grįžtu namo ir pasakoju mamai šią istoriją iš parduotuvės. Mama stebisi: „Aš gi jai sakiau, kad tu dalyvauji Metų knygos rinkimuose, o ne savivaldybių!“ Nelaimėjau vis tiek.

– Man atrodo, kad esi iš tų rašytojų sėkmės kūdikių. Visos Tavo knygos susilaukė įvertinimų, skaitytojų dėmesio. Tavo pjesės statomos ir skina apdovanojimus. Žinau, kad esi mėgstamas rašytojų bendruomenėje, neabejoju, kad ir teatralų. Ar, kai sėdi prie naujo darbo, ankstesni įvertinimai Tau nekelia įtampos?

M. N. O ką reiškia tas sėkmės kūdikis, Jurga? Kad tau pavyksta be pastangų? Kad viskas netikėtai nukrenta ar palankiai sukrenta? Suprantu, kad viešai matomi tik įvertinimai, pasisekimai, tačiau pats juk puikiai žinau, kiek daug nesėkmių patiriu kad ir tame pačiame teatre.

Patikėk, kiekvienas rašymas scenai – tai būsima drama, ne žanro, o jausenų prasme. Ir nekart yra nepavykę parašyti taip, kaip įsivaizdavau galįs. Nekart esu sudeginęs, sugriovęs, iki galo taip ir nesukūręs personažo, nors aktorius jau jį repetavo, laukdamas galutinio teksto. Nekart esu sau pasižadėjęs, kad teatrui daugiau neberašysiu, ypač inscenizacijų, nes teatras – tai būrys žmonių, su kuriais tau tenka dirbti, prie jų prisitaikant lygiai taip, kaip ir jie stengiasi dėl tavęs. Teatre tu niekada nesi vienas, net ir rašydamas. Nebent rašai pjesę, apie kurią dar niekas nežino, nesiruošia jos statyti, tad neturi tau jokių patarimų ir pageidavimų.

Teatre šiandien esu dvejopai – ir kaip spektaklių dramaturgas, vadinasi, dirbantis su esamomis (dažniausiai klasikinėmis) pjesėmis, jas adaptuodamas, ar prozą perrašydamas scenai, ir kaip originalių pjesių autorius, savo kūrinių nebijantis redaguoti, taisyti, nes teatras vis dėlto yra kolektyvas, pjesę rašai ne į stalčių, o scenai – konkretiems žmonėms, netrukus tarsiantiems tuos žodžius. Ir šie žmonės nenori skambėti kvailai, keistai, nelogiškai – jie trokšta prasmės, žaismės, gylio. Čia ir yra mano įtampa – kaip tai pasiekti, girdint ir aktorių ar režisierių patarimus, tačiau neišsižadant pjesės kaip literatūros, kaip kūrybinio sumanymo.

Taip, turbūt esu laimingas, nes stalčiuje užsilikusių pjesių neturiu – jaučiu skirtingų režisierių susidomėjimą, sulaukiu kvietimų dirbti kartu. Ir, žinai, galvodamas apie Tavo klausimą, pasakysiu dar ir taip: vis dėlto man labai patinka dirbti, geriausiai jaučiuosi, kai esu užsiėmęs. Taip, tai kelia įtampų, tačiau nuolatinis veiksmas ir kintantys vaidmenys man turbūt reiškia buvimą savimi. Galbūt iš čia ir tas dialogas su teatru.

– Kaip manai, ar turime deramai neįvertintų šiuolaikinių lietuvių autorių? Jei taip – kokių ir kas lemia jų autsaideriškumą?

M. N. Gal kiek skeptiškai ar atsargiai sutinkami žmonės, į literatūrą ateinantys iš kitų kontekstų. Pavyzdžiui, menotyrininko ir parodų kuratoriaus Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“, – taip, sakykime, pastebėta ir apkalbėta, tačiau į ją vis tiek žvelgėme kaip į atsitiktinumą, „literatūrinį bandymą“, tarsi nenorėdami matyti autoriaus talento pasakoti ir tokio ironijos jausmo, kokio mūsų literatūroje nedažnai sutiksi.

Iš rašytojų, kuriuos iš naujo perskaitysime ir deramai įvertinsime vėliau, prozoje turbūt pirmiausia išskirčiau Andrių Jakučiūną, poezijoje – Giedrę Kazlauskaitę. Gal bus keista, kad juos čia miniu, nes, atrodo, jie puikiai matomi ir vertinami, tačiau savo kūriniais tiek užkėlę mūsų lūkesčius, kad apie juos svarstome dažniau nei apie pačius kūrinius – ambicingus, prie nieko nesitaikstančius ir nepozuojančius.

Iš tų, kurie atsidūrę pakraštyje, norėčiau rimčiau paskaityti Arūną Spraunių – taip, į pakraštį jis tarsi atsitraukė pats, savo proza ir poezija provokuodamas skaitytojus nepaklusti mūsų literatūroje įprastoms temoms ir pasakojimo būdams – jo romanas „Istorija apie šoferį Sofiją“ turbūt liko nesuprastas, nes esą pretenzingai neliteratūriškas, bet pamenu jį kaip smagų ir intelektualų pasakojimą apie atmintį.

– Kaip priimi kritiką? Jeigu žinai, kad tam žmogui nepatiko Tavo kūrinys, gali su juo bendrauti lyg niekur nieko ar vis dėlto kažkoks kartėlis lieka?

M. N. Viskas priklauso nuo to, kokiu būdu, kokiais žodžiais ta kritika išsakoma. Žinoma, nesmagu skaityti, kad esi nevykėlis, o tavo kūrinys – niekam tikęs. Beje, teatro kritika yra gerokai kandesnė, į dramaturgiją, kurios Lietuvoje rašoma ne tiek jau daug, žvelgiama labai įdėmiai ir reikliai – neveikiantis tekstas, už scenografijos kliuvinėjanti pasakojimo logika dažnai tampa spektaklio kritikos ašimi.

Esu skaitęs ir pernelyg teigiamų, ir nesuprantamai neigiamų recenzijų tiek apie poeziją, tiek apie pjeses. Esu ir įsižeidęs, ir nuliūdęs, – kaip ir mes visi. Bet pažadėjau niekada viešai nesiaiškinti santykių su kritikais, premijų teikėjais ir panašiai – tikrai labai keista, kai subrendęs ir intelektualus prozininkas feisbuke komisijos klausia: „Kodėl mano knygos neįtraukėte į dvyliktuką?“ Visi su tais ego demonais turime tvarkytis patys, žinodami, kad dvi minutes šlovės jau rytoj keis trys minutės kartėlio. O asmeniškai, susitikęs gatvėje ar renginy, vis tiek mieliau pasikalbi su žmogumi, kuriam neatrodai nevykėlis. Natūralu.

– Žinau, kad viskas prasidėjo nuo pažinties su Valentinu Masalskiu, bet vis tiek smalsu, kaip mokeisi kurti pjeses? Kaip atrodo Tavo dramaturgijos rašymo virtuvė dabar?

M. N. Rašyti mokiausi rašydamas ir stebėdamas veiksmą scenoje. Nuo pat pirmos pjesės, 2011-aisiais sukurto „Paukštyno bendrabučio“, turėjau galimybę būti šalia Valentino Masalskio ir jo aktorių trupės. Rašau, jie lipa į sceną, Masalskis čia pat komentuoja, per naktį sceną perrašau, papildau. Toks pameistrio darbas, taip, besąlygiškai pasitikint profesionalu. Pirmąsias pjeses jiems ir parašiau, iš esmės kurdamas aktyvų personažų dialogą, vedantį į staigią istorijos pabaigą. Aktyvus veiksmas man leido maskuoti stiliaus ir logikos klaidas, aktyvus, siekiantis, besiveržiantis teatras – tai ir yra Masalskio teatras, kuriam visada būsiu dėkingas už pradžią. Kaip, beje, ir teatrologams Daivai Šabasevičienei, Audroniui Liugai, Andriui Jevsejevui, taip pat teatro vertėjai Akvilei Melkūnaitei, – nuo pirmų pjesių jaučiau jų dėmesį, reiklumą (kartais ir kandumą), bet linkėjimą tam daugiabučiui stiebtis, o ne sugriūti.

Po Masalskio ir Klaipėdos jaunimo teatro atėjo kiti etapai ir kiti režisieriai: Paulius Ignatavičius, Yana Ross, Vidas Bareikis, Olga Lapina, Adomas Juška ir Eglė Švedkauskaitė – kiekvienas su sava teatro (vadinasi, ir dramaturgijos) samprata, kuri man reiškia galimybę teatrą pažinti plačiau – skirtingas aktorystės mokyklas ir režisūros specifiką. Šiandien į skirtingus teatrus esu kviečiamas padėti su spektaklio istorija (ne vien tekstu) arba sulaukiu kvietimo rašyti originalią pjesę konkrečiam teatrui. Tyliai galiu pasidžiaugti, kad kompiuterio aplanke „Visokie dalykai“ esu pradėjęs kelias teatro istorijas, kurių kol kas niekam nereikia, apie jas niekas neklausia, – jaučiuosi laisvas savo vaizduotės teatre, kuriame esu ir aktorius, ir režisierius, ir žiūrovas. Tas dvi minutes, kol visko nepamato aplanke pražydusi kreiva kritiko šypsena.

– Kada paskutinį kartą rašei eilėraštį? Kokios aplinkybės jį iššaukė?

M. N. Atsidariau dabar tą aplanką ir pasižiūrėjau: 2024 metų vasario 18-ąją, ankstyvą sekmadienio rytą, šeimynai dar miegant. Rašiau eilėraštį apie… Pro langą stebėjau, kaip žemė nepajėgia sugerti tirpstančio sniego. Kad įdubos, likusios po rudenį iškastų tujų, sklidinos vandens. Pro langą mačiau Pašilaičius, jie skendėjo rūke. Pagalvojau, kad žemė nepriima tiek drėgmės, kad dangus neatsiveria šitokiai tirštumai. Galvojau, o kaip yra su žmogumi? Ar jis sugeria visa? Eilėraštis turbūt apie tai.

– Kai važiavau iš Vilniaus knygų mugės taksi, vairuotojas, ne taip perskaitęs ar supratęs antraštes, tikino, kad karas Lietuvoje prasidės po dviejų savaičių. Ar dažnai jauti nerimą dėl mūsų geopolitinės padėties? Jei taip, kaip iš tos būsenos vaduojiesi?

M. N. 2022-ųjų pavasarį namuose priėmėme ukrainiečių šeimą – su žmona užleidome savo kambarį mamai, dukrai ir jos sūnui. Atrodė, kad darome tiesiog gerą darbą, tačiau iš tiesų tai veikė ir kaip galimybė nusiraminti, nors karas tarsi priartėjo dar labiau – kelis mėnesius kartu gyvenome, dalinomės, kasdien girdėjome jų pokalbius su artimaisiais, likusiais Ukrainoje. Kaip ir visi – išgyvenau nerimą, bet jį slopinti padėjo rūpestis šia šeima: ieškojau jiems darbo, būsto, vaikų darželio ir taip toliau. Ryšį palaikome ir šiandien, susitinkame, nerimo nemažėja.

Sunkiausia atsakyti į vaikų klausimus apie karą ir matyti jų baimę, kai, važiuodami į mokyklą, radijo žiniose girdime pranešimus apie naujas atakas ir jų aukas. „Tai ar žmogus gali būti blogas?“ – tąkart perklausė Girius, šiandien jau pats suprantantis atsakymą. Radijo žinias stengiuosi patylinti arba išvis išjungti, sakydamas, kad tyloje važiuoti įdomiau. „Jeigu jau tylime, tai bent pasimelskime“, – aną dieną pasiūlė brolis Pranas.

Juokėmės, nerimas akimirkai išsisklaidė.