literatūros žurnalas

Dovilė Kuzminskaitė. Tėvo eilėraštis tėvui

2019 m. Nr. 10

Mindaugas Nastaravičius. Bendratis. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 64 p. Knygos dailininkė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.

Jeigu norėtume ką nors sužinoti apie trečiąjį Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščių rinkinį „Bendratis“, recenzijos galbūt nė nereikėtų. Užtektų paimti į rankas knygą, kurios dizainas ir pirmasis eilėraštis, drauge atstojantis ir vieną iš viršelių, yra raktai, atveriantys duris į jos esmę. „Bendratis“ – nedidelio formato, minimalistinio „drabužio“ balta knyga, viena iš tokių, kokios mandagiai vadinamos keistoku žodžiu „knygelės“. Ji neužima vietos, nekrenta į akis, nėra pretenzinga. Kaip tik šis nepretenzingumo, oraus kuklumo ir susitaikymo pojūtis lydi skaitytoją, verčiant puslapius. „Bendraties“ tekstuose tęsiamos praeities, šeimos temos, eilėraštyje linkstama į naratyvą – taigi, sakytume, toliau plėtojama tai, ką skaitytojas jau gali atpažinti kaip individualų M. Nastaravičiaus braižą. Knygos pavadinimas turi ir paantraštę – „vieno eilėraščio istorija“, ją galima interpretuoti dvejopai. Viena vertus, tai lyg aliuzija į knygos projektą, užuomina, kad visi rašomi tekstai iš esmės yra vienas kito juodraščiai ir drauge sudaro išbaigtą visumą, todėl jų atskirti grafiškai ir sudėlioti į skyrius, išskaidyti pavadinimais – neįmanoma. Kita vertus, tai lyg patvirtinimas, kad visi rinkinį sudarantys eilėraščiai yra vienos temos ir pasižymi nuoseklia bendra intonacija.

Minimalistinis ne tik knygos dizainas, bet ir jos struktūra: kaip jau minėta, čia nerasime jokių lietuvių poezijos tomeliams taip būdingų skirstymų, iliustracijų, jokių pavadinimų, eilėraščiai (išskyrus vieną, p. 58) artimi netgi savo forma ir apimtimi. Taip dar labiau stiprinamas švaros ir vientisumo įspūdis. Rišamąja struktūrine rinkinio medžiaga tampa tema, apie kurią išsamiau pakalbėsime kiek vėliau, ir besikartojantys elementai: iš eilėraščio į eilėraštį keliauja šilelis, slaugos ligoninė, kaimas, čia vėl išnyra skaitytojams iš ankstesnių M. Nastaravičiaus knygų jau pažįstamas Valasatas ir pan. Tiesa, nors grafinės skirties ir nėra, knygoje gyva vidinė loginė slinktis, įdomus laiko traktavimas. Šių tekstų skaitytojas atsiduria trijų laiko atkarpų piešinyje: esama tolimos patirties (iš ten – vaikystės ir paauglystės reminiscencijos, gulėjimas tėvų lovoje, tėvas, kasantis krepšinio lentos stulpą žemėn), artimesnės praeities momentų (slaugos ligoninė, laidotuvės) ir dabarties, atsirandančios lygiai rinkinio viduryje: „viešbutyje prie jūros esu vienintelis klientas / sėdžiu prie stalo, kurį vadinu darbo stalu, prie lapų – / jiems pavadinti dar neturiu žodžių“ (p. 33). Kaip madinga ir postmoderniuose prozos kūriniuose, žaidžiama rašytojo padėtimi: jis yra ir išgyvenantis, ir užrašantis, ir abiejuose šiuose amplua, jų abiejų implikuojamoje bėjėgystėje, leidžia skaitytojui save stebėti. Taip pat kaip tik šioje vietoje atsiranda gimimo tema („kad tapsime tėvais, sužinojau likus dienai / iki tėvo mirties“, p. 33). Čia geriausiai matyti ir savitas „Bendraties“ (ar „Bendračio“, mat traktuoti pavadinimą būtų galima ir vienaip, ir kitaip, tai aiškina ir pats autorius) vienalaikiškumas: mirties ir gimimo, buities kategoriškumo ir egzistencijos laikinumo sambūvis. Knygos viduryje, beje, įvyksta ir grafinis lūžis – pirmus trisdešimt tris puslapius skaitėme eilėraštį nelyginiame puslapyje, o lyginis būdavo baltas, dabar kryptis keičiasi. Bendratis sukasi į kitą pusę:

stengsiuosi atsakyti į visus tavo klausimus
vildamasis kada nors iš tavęs paties išgirsti
kur buvai, kai tavęs dar nebuvo
<…>
vidurnaktį išėjęs į ligoninės kiemą tolumoje išgirdau
moterį, į maišelį susidėjusią motinos daiktus
tamsūs ir šviesūs vandenys užliejo mūsų bendrystę

sėdim šalia ant suoliuko vienas kitam svetimi
tylim abu tarp mirties ir gyvybės

ir viską suprantam,

iš bendro

Jau nuo pirmojo teksto ryškėja tematinė dominantė: „ar atsimeni jį / ar atsimeni savo tėvą?“ (p. 3). Būtent atmintis, mėginimas apmąstyti save, sūnų, ir save, tėvą, ir yra motyvai, tapę knygos stuburu. (Veikiausiai neatsitiktinai knyga baigiama cituojant Sigitą Parulskį: „Ateina laikas, kai supranti, kad esi ir sūnus, ir tėvas, / kad nuo šiol žiūri abiem kryptimis.“ Kai interteksto nedaug, jis tampa ypač reikšmingas.) Sakytume, „Bendratis“ yra bandymas iškalbėti šią temą, o rinkinio eilėraščiai – apie vieną ašį besisukantys elementai. Šeima, savęs suvokimas jos rėmuose, retrospektyvus žvilgsnis, derinant gyvenamojo momento „aš“ ir praeities „aš“, yra būdingas M. Nastaravičiaus poezijai. Toks iš esmės fenomenologiškas savivokos būdas, mėginimas išsiaiškinti savo vietą pasaulyje ieškant ryšio su Kitu matyti ir „Dėmėtų akių“, ir „Mo“ rinkiniuose.

Kaip jau minėta, „Bendratyje“ ne itin kinta ir pasakojamasis eilėraščių tonas. Rašytojo sąmonė atgaivina ne tik įvykius, bet ir pokalbius, kasdieniškas buitines slinktis („ir važiuosime su mama į miestą, iš prieglaudos / parsivešime šunį“, p. 7). M. Nastaravičiaus poeziją galima būtų apibūdinti kaip savitai praktišką, tradicišką, ir šios knygos tekstuose, kurių temos, reikia pasakyti, nėra naujos, kaip nėra nauji gimimas ir mirtis, naujovių ieškotojai nelabai ką rastų, nors tos temos nušviečiamos kiek kitaip. Tai vienas retų atvejų, kai poezijoje pasirodo daugelio mūsų laukianti tikroji mirties tikrovė, neromantizuotoji: slaugos ligoninė („sėdėdamas slaugos ligoninėje / suprantu, kad čia jis numirs / pasukęs galvą į dešinę, pro palatos langus / mato parką, pažvelgęs kairėn – balkšvų antklodžių / kaimynystę, išbalusius ir pajuodusius veidus“, p. 11). Man rodos, kaip tik čia ir slypi M. Nastaravičiaus poezijos autentiškumas: jis neestetizuoja ir nesimuliuoja gyvenimo.

Įdomu tai, kad tęsiamas jau nuo pirmosios knygos atpažįstamas dialogiškumas, savitas teatrinis elementas (kuris nestebina, turint omenyje, kad autorius yra susijęs ir su šia sfera): „tu čia gimei, gal ir aš čia prasidėsiu iš naujo / grįšiu atgal – taria tėvas“ (p. 5), „dabar atsiklaupk ir sukalbėk dešimt sveikamarijų / ir dar ką nors – sako mama“ (p. 6), „nežinau, ar verta / su jais susipažinti – ištaria tėvas / <…> suprantu, sakau tėvui“ (p. 13). Taip visi tie, apie kuriuos kalbama tekstuose, įgauna gyvybės, turi balsą, eilėraštis tampa polifoniškas, o drauge išvengiama pernelyg intensyvaus „aš“ dominavimo, kuris veikiausiai yra vienas tų elementų, kurie atgraso nuo dabar išpažintine vadinamos poezijos. Kitaip tariant, eilėraščio pasaulis tampa tikresnis, natūralesnis.

Tikresnį jį padaro ir pats kalbėjimo būdas, kuris taip pat išliko nepakitęs: „ar jūs žinojote, kad Santa reiškia šventas, o Barbara – / nu tai čia kaip barbarai – Valasato gandas / greitai sklido po kaimą“ (p. 21), „ei, dalbajobai, valinkit iš čia / kol aš dar geras – / nuo tada padėjau jam su lietuvių / o jis man – išgyventi“ (p. 46). Savo eilėraščių kalbėtojų poetas necenzūruoja: kaip ir teatre, kiekvienas jų turi ne tik savą funkciją, vaidmenį, atspindi tam tikrą realybę, bet ir kalba savaip. Drauge, apmąstant M. Nastaravičiaus eilėraščių kalbos buitiškumą, į galvą ateina ir gana pusėtinas atsakymas į senoką polemiką, kilusią pasirodžius pirmiems „moderniems“ lietuvių eilėraščiams su keiksmažodžiais ir panašiais lingvistiniais „ornamentais“: čia jie – konkretaus kalbėtojo balsas, tokio, kurio buvimui jie yra būtini ir tinkami. Kas kita, kai poetai imasi gudrauti, savo vienkrypčiams ir vienalyčiams lyriniams subjektams vienu metu matuodami ir kenčiančio galantiško romantiko, ir kiemo niekšelio kostiumus.

Galėtų atrodyti lengva rasti tokios naratyvios poezijos minusų – būtų galima ją vadinti proziška ir kalbėti apie poezijos pasidavimą bei atsidavimą į prozos nagus. Tačiau M. Nastaravičiaus eilėraščiuose poetinis elementas (jei toks konceptas apskritai gali egzistuoti) vis dėlto yra, jis kuriamas (ar kuriasi savaime) keliais būdais: viena vertus, poetas gerai valdo kalbą, moka subtiliai žaisti su gramatikos normomis, o tai yra esminis dalykas, rašant poeziją, kuri ką nors pasakoja, mat tai padeda išvengti į eilutes sudalytos prozos efekto: „nusigerk ten kartu su manim / vienas“ (p. 5).

Kita vertus, esama prasmingo nutylėjimo: „kad dabar, mums sugrįžus / rašau šiuos žodžius / kurie kada nors labiau už mane / ir bus manimi“ (p. 60). Galiausiai, lyrikai netinkamą proziškumo įspūdį naikina netikėtos jungtys: „tėvas mirė ne lovoje, o ant grindų – / iškritęs ertmėn tarp kitų laiko dulkių“ (p. 17), „važiuoju iš laidotuvių ir suprantu / kad tėvo kostiumas sudūlės ir išnyks / ir bus tinkamas man“ (p. 23).

Šis rinkinys, mano galva, iš visų trijų Mindaugo Nastaravičiaus knygų yra tyliausias, ir, galbūt, dėl to ir liūdniausias. Anksčiau poetas daug pasakodavo tiesiog dėl noro papasakoti, išsigryninti tam tikras savasties, buvimo dilemas, o kartais – tiesiog grąžinti į lietuvių poeziją tai, ko ji vienu metu buvo netekusi – komiškas, elementarias, iki skausmo paprastas situacijas, – o dabar jis taupesnis.

Bendratis“ – vieno atsikvėpimo knyga. Tolygiai, ramiai, be patoso, tačiau toli gražu ne be jausmo pasakojanti apie įkvėpimą – tą, pirmąjį, ir tą, paskutinį.

Dovilė Kuzminskaitė. Užrašai iš niekur

2020 m. Nr. 3 / Narius Kairys. Toliau nei vandenynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 277 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Dovilė Kuzminskaitė. Imperatoriškieji vargai

2019 m. Nr. 11 / Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 333 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Mindaugas Nastaravičius. +

2020 m. Nr. 1 / Turiu pripažinti praeities lūkestį – vyliausi, kad vieną dieną rašyti taps lengva. Prieš kokius penkiolika metų galvojau – viskas taip ir turi būti, dabar reikia pasikankinti, bet kada nors – sėdėsiu ir rašysiu lengva ranka. Tarsi tikras rašytojas.

Dovilė Kuzminskaitė. Vilniaus stigma

2019 m. Nr. 7 / Tomas Vaiseta. Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990. – Vilnius: Lapas, 2018. – 271 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Vanilinė tamsa

2018 m. Nr. 8–9 / Karolis Baublys. Geležinė vėjarodė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 112 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Dovilė Kuzminskaitė. Gilyn

2017 m. Nr. 10 / Gytis Norvilas. Grimzdimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / iš ilgesio Juan Gelman kaukdavo tuščiose Buenos Airių gatvėse Sor Juana išėjo į vienuolyną Horacio Quiroga parašė pluoštą keisčiausių apsakymų ir nusižudė César Vallejo parašė pluoštą…

Dovilė Kuzminskaitė. Tai skirta ne mums

2017 m. Nr. 2 / Vytautas Stankus. Skruzdžių skandinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 112 p.