Virginija Balsevičiūtė. Penkiese apie Oskarą Milašių

1997 m. Nr. 8–9

Semiotika: Oscar V. de L. Milosz / Oskaras Milašius: Poezijos analizė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 99 p.

Lietuvių literatūros moksle Oskaro Milašiaus kūrybos recepcija pradėta tarpukario laikotarpiu. Jau keletą dešimtmečių bandoma priartinti prancūzų kalba rašiusį lietuvių kilmės poetą, rasti jo kūrybai vietą mūsų kultūroje. Dar prieškarinėje periodikoje apie O. Milašių yra rašę J. Tumas, J. Urbšys, A. Jakštas, J. Girnius bei J. Keliuotis. Naująjį, Jau pokarini ciklą yra pradėjęs V. Kubi­lius, tęsia L. Tapinas, E. Naujokaitienė, N. Kašelionienė, minėtina ir pernai pasirodžiusi A. Konickio studija „…vienintelėj iš begalybės vietų nuskirtoj“.

„Baltų lankų“ išleistame „Semio­tikos“ tomelyje „Oskaras Milašius: Poezijos analizė“ prie jo kūrybos yra susitelkę net penkiese: savieji (K. Nastopka, S. Žukas, L. Mačianskaitė) ir Prancūzijos semiotikai (H. Toelle, M. Nowotna), jau pripažinti semiotikos baruose ir dar tik pir­mąsias publikacijas spausdinantys. Jų parašytuose straipsniuose junta­mos tos pačios metodologinės ištakos – visų pirma A. J. Greimo semiotikos studijos, ypač vėlyvieji jo darbai, Jau semiotikos klasika tapę M. Riffaterre, M. Merleau-Ponty, J.– C. Coquet ir jaunesniųjų, A. J. Greimo mokinių ir pasekėjų (J. Fontanille), tyrinėjimai. Pačia ben­drąja prasme Jie yra orientuoti į poetinę kalbą, į imanentinį kūrinio prasmės aiškinimą. Iš karto reikia pasakyti, kad knyga panardina skaitytoją, ypač mažiau su semiotika susipažinusį, į pakankamai sudė­tingą, savo terminologiją turinčią analizę. Bet ši metodika tinka sudėtingos struktūros (o tokie yra dauguma O. Milašiaus eilėraščių ir poemų) tekstų analizei. Tai yra dar­bas su tekstais – disciplinuotas ir metodiškas. Bet tik iš pirmo žvilgs­nio knyga gali pasirodyti kameriška, iš tiesų nuo analizuojamų konkrety­bių priartėjama prie daug bendres­nių O. Milašiaus kūrybos problemų, prie jo poetinės pasaulėjautos, atve­riama daug įdomių jo poetinio pasaulio aspektų. Knygoje analizuo­jami vos keli tekstai: eilėraščiai „Migla“, „Sugrįžimas“, „Nemiga“, „Naktį sustojusi karieta“, „Simfoni­jų“ ciklas. Keli iš jų yra lietuviškos tematikos. Kaip įprasta semiotinėms analizėms, beveik nėra platesnio O. Milašiaus kūrybos konteksto, mažai biografinių digresijų, bet prisimena­ma, kad tai „poeto, mistiko, regėtojo ir filosofo“ kūryba (L. Mačianskaitė – p. 77). Kiekviename straipsnyje jun­tamas individualus santykis su eilėraščiu, su O. Milašiaus kūryba apskritai. Ir keliai, kuriais vedamas knygos skaitytojas, dažnai yra įdomūs ir intriguojantys.

Heidi Toelle pažįstama Lietuvos filologams savo knyga „Apie neapibrėžtumą“ ir 1994 metais A. J. Greimo semiotikos studijų centre skaitytomis paskaitomis apie O. Milašių. Straipsnio „Mlloszo tyrinėji­mai“ (iš prancūzų kalbos vertė K. Nastopka) pradžioje nurodžiusi kele­tą bendresnių problemų, pabrėžusi poeto „karštą norą sujungti Išskir­tuosius“, taip pat Jo „nerimastingą troškimą suvienyti ugnį ir vandenį“ (p. 6), ji leidžiasi į itin detalią, sub­tilią ir netikėtų pastebėjimų prisod­rintą dviejų eilėraščių „Migla“ ir „Sugrįžimas“ analizę. Iš kitų šioje knygoje rašančiųjų ją išskiria itin didelis dėmesys poeto žodynui – ji aiškinasi, ką reiškia, sakysim, migla, rūkas ar nuobodulys (p. 10), liūdesys ar džiaugsmas (p. 41), atsekdama žodžių asociatyvumą, prasmės modifikacijas, kurios susie­ja subjektą su pasauliu. Ir visa tai, kad atrastų giliąsias O. Milašiaus eilėraščių struktūras, nusakytų gali­mus tyrinėjimų aspektus: „Reikėtų kada nors sudaryti sąrašą visų kos­mologinių, somatinių ir jausminių figūrų, kurių dėka subjekto mistinis išgyvenimas atveria kitą pasaulį“ (p. 44). Iš konkrečių analizių daromos išvados, koreguojančios O. Milašiaus kūrybos supratimą, Jos raidą: „Nėra reikalo, kaip kartais daroma, kalbėti apie du Miloszus: Miloszą iki mis­tinio 1914 metų išgyvenimo ir po šios datos. Visa Miloszo kūryba – nors tai kai kam gal ir nepatiks – yra mistifikuojanti. Ji skelbia nepa­liaujamą absoliuto ieškojimą, kuris neįgyvendinamas <…> be mistinio išgyvenimo, ir klausia, kokiomis aplinkybėmis įvyksta akistata su absoliutu“ (p. 45).

Natūralu, kad lietuvių semiotikus labiau domina lietuviška tematika O. Milašiaus poezijoje. K. Nastopkos straipsnis „Lietuvos vizija Oskaro Milašiaus „Simfonijose“ yra bendres­nio pobūžlo. Jis pratęsia H. Toelle pastebėjimus apie O. Milašiaus siekimą vienyti, teigia, kad Lietuva traktuojama kaip „erdvių sankirtos vieta“ (p. 46), o kartu pasaulio Ir

širdies sueities vieta, utopinė erdvė, kurią manifestuoja dvi figūros – „puikusis suokalbininkas sodas“ ir namai. Ryškinant Lietuvos vizijos kontūrus, analizuojamas figūratyvinis „Simfonijų“ planas, svarbiausių asociacijų grandys: garsų, kvapū šviesos ir tamsos konfigūracjos, keturių pagrindinių mitologinių elementų – žemės, vandens, ugnies ir oro – opozicijos ir jungtys, gamtos ir kultūros sankirtos. Kaip ir H. Toelle straipsnyje, pabaigoje aiškinama, kaip kuriamas O. Milašiaus estetenis diskursas, kaip „Lietuva nustoja būti geografine realybe ir tampa estetine vertybe“ (p. 54). Intriguoja samprotavimai apie O. Milašiaus kūrybą, paneigiančią sveiko proto logiką ir metančią iššūkį mirčiai: „Simfonijose“ vietoj nuvertintos šviesos teigiamos slaptos ir išsvajo­tos sutemos. Šviesos pasaulis yra sustingęs <…>. Sutemų pasaulis nuolat kinta, įgyja vis naujas reikšmes <…>. Tik jis vertas būti ieškojimo objektu“ (p. 54).

Prie eilėraščio apie namus, esančius „pačioj giliausioj Lietuvos gelmėj“ („Naktį sustojusi karieta“) susitelkia net keturiese: S. Žukas, K. Nastopka, L. Mačianskaitė ir M. Nowotna. Dar A. J. Greimas yra kalbėjęs, kad tos pačios kultūros kontekste tekstas gali turėti kelis skaitymo variantus, t. y. izotopijas, bet jų skaičius yra ribotas. Jos turinčios būti koherentiškos, sąryšingos, įjungiančios visus teksto ele­mentus. A. J. Greimo mokiniai tai pademonstruoja, pateikdami iš esmės skirtingas eilėraščio inter­pretacijas. Sakysim, S. Žukas eilėraštyje įžiūri neįvykusi dialogą, pastebi ryškius romantinio ir realistinio diskurso susidūrimus, atranda tekste ironijos ženklų, aiškina jo, t. y, įgalioto sakytojo, ir jos, atvykusios „griuvėsių Ponios“ santykius, jų prasilenkimą, nesuskalbėjimą.

L. Mačianskaitė („Erdvių ir laikų sankirtoje“) kiek kitaip nei S. Žukas supranta pačią eilėraščio situaciją: subjekto pašnekovė čia jau ne „šių griuvėsių Ponia“, bet vaikas, „pats sakytojas: mano vaikas – vaikas manyje. Tai pati žmogaus dvasia, stebukladarė širdies atmintis, nekaltybė“ (p. 84). Analizuojant ypač išskleidžiama vaikystės namų tema, labiau nei kituose straipsniuose aktualizuojama praeities (prarastojo rojaus) ir dabarties opozicija, kons­tatuojant, kad „vaikystė yra tikroji būtis, šviesos ir meilės pasaulis, absoliuti harmonija tarp subjekto ir aplinkos“ ir kad „vaikystės rojaus erdvė koreliuoja su nykstančios kas­dienybės sfera“ (p. 78). L. Mačianskaitės analizė bene sudėtingiausia, „tankiausia“, perteikianti iš tiesų painius ir sudėtingus O. Milašiaus kūryboje būties ir nebūties santy­kius, čia arčiausiai priartėjama prie poeto ezoteriškumo ir metafizikos.

K. Nastopka eilėraščio subjekto monologą traktuoja kaip kvalifika­cinį išbandymą prieš įžengiant į utopinę erdvę – protėvių pilį. Karie­toje laukiančioji čia vėl tampa sub­jekto mylimąja, o namai vadinami erdve, kurioje žmogus gali įveikti būties tęstinumą (p. 85).

M. Nowotna straipsnyje „Prarastų laikų beieškant. Oscaro V. de L. Miloszo pėdomis“ (iš prancūzų kalbos vertė vėlgi K. Nastopka) svarsto, kodėl O. Milašius pasirinko prancūzų kalbą. Suprasdama, kad kalbos pasirinkimas dažnai būna motyvuo­tas pragmatiškai – kaip noras turėti didesnę auditoriją, platesnę kultūrinę aplinką, O. Milašiaus pasirinkimą aiškina pačia prancūzų kalbos, ypač veiksmažodžių sistemos, specifika, kuri leidžia „susieti mitinį, istorini laiką ir išgyventi diskurso laiką“ (p. 91). Ypatinga jausminė eilėraščio „Naktį sustojusi karieta“ atmosfera perteikta prancūzų kalbos figūromis. Jos leidžia išlaikyti ryšius su istorine praeitimi, kuri išgyvenama kaip dabartis, perteikti iš tiesų įspūdingą erdvių ir laikų sintezę, juntamą šiame poetiniame tekste.

Šioje knygoje jaučiamos sąsajos tarp atskirų autorių. Sakysim, S. Žukas ir H. Toelle yra atkreipę dėmesį į savitą O. Milašiaus tekstų dialogiškumą – nesvarbu, kas sub­jekto pašnekovė – migla ar karietoje belaukianti nepažįstamoji. Apie pirminių mitologinių elementų kom­binacijas užsimena ir K. Nastopka, ir L. Mačianskaitė. Žodžiu, autorių straipsniai susikalba, polemizuoja. Tai daro patrauklų patį kalbėjimą. Prisiminus O. Milašiaus kūrybos tyrinėjimų kelią nuo pat pirmųjų publikacijų apie jį, galima pasakyti, kad ši knyga parodo šiuolaikinės filologijos galimybes.