Dalia Jakaitė. Hermetiškai atvira studija

2001 m. Nr. 11

Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius. Mistikas ir hermetinis poetas. – Kaunas: VDU leidykla, 2001. – 264 p.

Recenziją pradėti kiek prieštaringu ir ne visai tiksliu pavadinimu leidžia pati Elinos Naujokaitienės knyga. Jai būdingą mokslinio diskurso intrigą kil­dinčiau iš tyrinėjamo objekto – herme­tinės poezijos – ir išskirtinai atviro kal­bėjimo apie tai sąveikos (atvirumą su­vokiu kaip gausią bei intensyvią O. Mi­lašiaus filosofijos bei poezijos tekstų bei kontekstų refleksiją, į kiekvieną iš jų gilinuosi kaip į atskirą kultūrinį įvykį). Taigi E. Naujokaitienės knygoje (kaip ir geriausiuose komparatyvistiniuose tyrinėjimuose) išlaikoma lyginimui pasi­rinkto kurinio autonomija. Išryškina­mos vienam ir kitam autoriui būdingos universalijos, asociatyviu mąstymu at­skleidžiamos bendrybės. Kita knygos autorės savybė yra gebėjimas palikti erdvės individualiai teksto analizei. Šią galimybę sąlygoja ne užuominos, o gau­sus tekstų citavimas. Pačios autorės į lietuvių kalbą išversti ir knygoje pateik­ti O. Milašiaus ir kitų autorių tekstai yra neabejotina knygos teigiamybė, at­verianti tarsi dvejopo skaitymo galimy­bę. Gilindamiesi į mokslinę studiją, sy­kiu galime ją skaityti kaip gerais ko­mentarais parengtus grožinius ir filo­sofinius tekstus.

Teorinė šios knygos dalis patraukia teorinių prielaidų organiškumu: jos tar­si atrandamos naujai, tiksliau, per san­tykį su tyrinėjamu objektu. Vienu iš tikslingai nuosaikaus metodologinio kryptingumo pavyzdžių galėtų būti E. Naujokaitienės „kartu“ su P. Ricoeuru atrastas O. Milašiaus poezijos meta­foriškumas. Šis metodologinis „atradi­mas“ anaiptol netrukdo susitapatinti su cituojamais, analizuojamais tekstais. Tokia tapatybė lemia ir kitą knygos bruožą – sakyčiau, paprastą (supran­tamą) kalbėjimą apie sudėtingus ir ne kiekvienam skaitytojui pažįstamus da­lykus. Gana rizikingai ir sykiu simp­tomiškai (į literatūrą žiūrint studijos autorės akimis) formuluojamas ir toliau vaisingai realizuojamas vienas iš es­minių savitą teorinės atramos integ­ralumą, įvairiapusės pažinties su O. Mi­lašiumi pastangas liudijančių ketinimų. Tai – nuostata paaiškinti O. Milašių jo paties tekstais: „Paties poeto pateiktu metafiziniu vietos apibūdinimu rem­simės kalbėdami apie jo poeziją“ (p. 36).

Studijos autorei būdingą komparatyvistikos ar atskiro autoriaus tyrinėji­mo pobūdį galėtų nusakyti nesyk E. Naujokaitienės vartojamos sąvokos kryptis („paslėptas kryptingumas“) ir at­spindys. Šios paradigmos (ar atskirų są­vokų santykio apibrėžtys) yra būtinos O. Milašiaus erdvės ir laiko filosofijos sampratai, nes padeda nusakyti studijos autorei būdingą minties, asociacijų, gre­tinimų slinktį. „Apie šiuos kontekstus kalbame ne tam, kad nustatytume iš­orinius Milašiaus kūrybos ryšius su jais. Mūsų tikslas – parodyti, kad tos kūry­bos visuma atspindi poeto jautrumą li­teratūros ir apskritai meno ezoteriniam kryptingumui“ (išskirta D. J.). Tam tikrą atspindžio ir kryptingumo logiką šioje mokslinėje studijoje sąlygoja pati O. Mi­lašiaus hermetinė poezija: „Poezija Mi­lašiui – tai būdas atskleisti tą patį her­metinį žinojimą, kurį filosofijoje repre­zentuoja Pitagoras (skaičiaus ir būties ryšys)…“ (p. 48).

E. Naujokaitienės knyga nėra O. Mi­lašiaus monografija ar išsamus visos kūrybos nagrinėjimas. Santūriai įvar­dytą tyrinėjimų naujumą sąlygoja lais­vai ir sykiu kryptingai pasirinktas pa­grindinis tyrinėjimo objektas – filosofinė O. Milašiaus proza. Ypač daug dėmesio skiriama romanui „Meilės įvadas“, in­telektualinei jo vizijai „Laiškas Storgei“.

Dialogui su skaitytoju, ankstesniems O. Milašiaus aiškintojams atvira (ir sy­kiu subtiliai nuo jų atsiribojanti) studi­jos autorė iš skaitytojo reikalauja labai daug – iš esmės gilintis į gnosticizmo, al­chemijos sritis (pavyzdžiui, suprasti, kad laikas ir erdvė yra liūdesio formos) ir sykiu laukia tik paprastos intencijos – svetingai beldžiantis į namų ar kitą tikrovę tiesiog norėti „iš tiesų integruoti lietuvių poetą ir kartu filosofą kos­mopolitą į savo atmintį ir savo kultūrą“. Pradžioje užminusi lietuviškojo identite­to ir O. Milašiaus santykio mįslę, prie jos autorė sugrįžta apmąstydama rašy­tojo pasakas, etnologines studijas, vidur­amžių supratimą: „Su Viduramžių epo­chos jausenos savitumu Milašius sieja priežastis, dėl kurių lietuvių tauta, tar­tum veikiama kažkokių sunkiai nusa­komų faktorių, išsaugojo savo tapatybę ir sugebėjo krikščioniškąsias dogmas suderinti su senojo tikėjimo tyrumu“ (p. 203).

Viena iš dažnesnių knygos formu­luočių, kuri gali paaiškinti ne tik lygini­mo, bet ir autonomiško tyrimo pamatą, yra ši: „Milašius, kaip ir Goethe, meną siejo su „hermetine paslaptimi“ ir jos ieškojo mene“ (p. 22; išskirta D. J.). Jei kitais atvejais galima būtų tikėtis ir svaresnio pamato komparatyvistikai, tai E. Swedenborgo vardas, kuriam kny­goje skiriama daugiausia dėmesio, tam­pa neabejotina ašimi, mąstymo krypti­mi, kuri pritraukia ir įgalina tyrinėti su lietuvių autoriumi vienaip ar kitaip susijusius kultūrinius kontekstus, idė­jinę problematiką: judesio, sukūrusio erdvę ir fizinę šviesą, laiko ir erdvės filosofiją, alchemikų indėlį į viduramžių meną ir kita.

Racionalistinė mistika ir meilės te­ma yra idėjiniai koncentrai, kuriuos plė­tojant atsiskleidžia O. Milašiaus savitu­mas ir jo integralumas lietuvių lite­ratūrinėje savimonėje. Dar prieš knygos skyrių, skirtą meilės temai alchemijoje ir literatūroje, šis koncentras iškyla analizuojant poezijai būdingą vizijos žanrą, judesio, erdvės filosofiją, Metafo­rišką ir realią tapatybę išreiškiantis (viena iš sugestyviausių poetikos įžval­gų), meilės ir judesio filosofiją realizuo­jantis vizijos žanras aiškinamas pa­sitelkiant religinės vaizduotės matmenį, leidžiantį greta O. Milašiaus matyti skirtingus mąstytojus: W. Blake’ą, R. Descartes’ą, B. Pascalį. Šiai tapatybei išaiškinti ypač paranki tampa O. Milašiaus filosofijoje ir poetikoje rekonstruo­jamo atspindžio sąvoka: „Milašius savo metafizikoje realybę taip pat apibūdina kaip atspindinčią mintį, suvokiantį žvilgsnį, dviejų sielų pokalbį“ (p. 40). O. Milašiaus kūryboje meilės – jos poetikos (metaforinis bei simbolinis lygmenys) ir filosofijos – sampratai tam tikru impe­ratyvu tampa švedų mistiko meilės diskursas („Swedenborgas tarp mistikų buvo pirmasis, taip aiškiai susiejęs meilę su egzistavimo pakopų hierarchi­ja“, p. 41). Vienas iš daugelio plėtojamų šios temos klausimų yra ekstatinės ir mistinės meilės skirtis bei panašumas.

Meilės idėją įkūnijantis vaizdinys, kurio refleksija lietuvių literatūroje iš tiesų būtų neįmanoma be O. Milašiaus vardo, yra sodo izotopija. Žymėdama nuolatinį kontempliatyvų gyvenimą, susikaupimą, paslaptingą ir prarastą rojų, ji tampa viena iš knygą jungiančių semantikos ir poetikos gijų (panašiai kaip meilės idėja). Adramandoniją įvar­dijus kaip „buvimo mylint erdvę“, o vaiz­duotę – „kaip pasaulį ir erdvę, kurioje galima realiai gyventi“, palaipsniui ryškėja kitos probleminės dominantės – laikas ir erdvė.

Meilės tema bei vaizdiniai skatina sugrįžti prie O. Milašiaus kaip moder­nisto. Mąstydama dichotomiškai, E. Naujokaitienė klausia, kaip savo idėjine visuma tradicinis, klasikines formas realizuojantis, autorius (pavyzdžiui, kūrybą suvokiantis eschatologinėje iš­ganymo perspektyvoje) tampa moder­nistu. Mistiškai racionalus O. Milašiaus pasaulis nusakomas įtampą ir tapatybę ženklinančiomis viduramžių ir XX a. santykio kategorijomis: jo kelias, ieško­jimai, skverbimasis į hermetinius moks­lus ir meną, gnosticizmą ir ezoterizmą liudija, kad XX a. intelektualinį šleikš­tulį (Sartre’o romanas „Šleikštulys“) jis malšino iš gaivių Šaltinių. Ir tokia atgaiva buvo Viduramžiai“ (p. 192). Neatsiejami nuo XX a. modernizmo viduramžiai įvardijami ne tik kaip meilės idėjos aktualizacija, bet ir kaip sapno žanro, ale­gorinės technikos laikas – taigi orga­niškai derinamos ideologijos ir poetikos perspektyvos. Studijoje atsiskleidžiantis kultūrinis viduramžių gyvybingumas bei dabartiškumas (sakyčiau, atitinkan­tis U. Eco ar G. Steinerio mąstymo para­digmas) ir ypatingas O. Milašiaus san­tykis su savo mokytoju Dante skatina senamadišką XX a. krikščionybės idealų gynėją tapti moderniu: „Jis kuria nau­jųjų Viduramžių koncepciją, derinančią dekadanso, mirties ir dvasingumo te­mas vieningoje išganymo eschatologijo­je“ (p. 121). Viduramžių ir XX a. pra­džios modernumas leidžia geriau suvok­ti O. Milašiaus meilės vaizdiniją, jos ar­tumą krikščioniškajai tradicijai ir savi­monei. Viduramžių paradigmoje įvardi­jama tai, ką reikėjo turėti galvoje mąs­tant ne tik apie „Meilės įvado“ žanrinį ar idėjinį savitumą: „Jo romane realybė interpretuojama kaip apčiuopiamu pa­vidalu esantis Dievas. Milašiaus kū­rinio vieta – tikrovės ir egzegezės są­lyčio taškas“ (p. 154; išskirta D. J). Gnosticizmo aktualizuota ir O. Mila­šiaus kūrybos religiniam turiniui būdin­ga krikščioniškoji mistika atsiveria per meilę ne tik viduramžių filosofijos, bet ir poetikos diskurse.

Modernybė kaip atsinaujinusios tradicinės patirties tapatybė išryškėja aptariant ir kitus O. Milašiaus prozos tekstus – pasakas. „Milašiaus dėmesį patraukė lietuvių folkloras, išsaugojęs ezoterinio mąstymo prielaidas, svarbias moderniai krikščionybės sampratai“ (p. 208). Taigi žanrinė O. Milašiaus kūrybos įvairovė nelieka nuošalėje. Protarpiais vis sugrįžtama prie poezijos, ir jos sam­pratai būdinga mesianizmo idėja tampa knygos pabaigos akcentu: „Milašiaus poeziją galima priskirti alegorinį ra­cionalizmą ir mistinę egzegezę jungian­čiai mąstymo krypčiai, kuriai priklauso Viduramžių menas“ (p. 119). Mesia­nizmo idėjos aptartyje L. M. Lamartine’as tampa dar vienu poeto bend­rakeleiviu, skirtingose istorinėse pers­pektyvose siekiančiu išsiaiškinti poe­tiškumo mįslę. Paslėptas (neafišuoja­mas, tačiau akivaizdus) poezijos kryp­tingumas, ryškus poetikos (pvz., alegori­jos) ir tam tikros idėjinės tapatybės neatsiejamumas šiame milašistikos dis­kurse sukuria poezijai būdingo integ­ralumo, jos egzistencijos tam tikroje fi­losofinėje, mistinėje paradigmoje įspūdį.

Į skyrius bei dalis knyga yra skaido­ma tarsi tam, kad palaipsniui vėl viskas būtų sujungta. Atskirų dalių sąveika, kaip savotiškas O. Milašiaus mįslės san­das, lemia intelektualinių sprendimų patikimumą, mokslinės studijos kaip in­telektualinės užduoties sugestiją. Her­metiškoji tradicija tampa svaria gali­mybe pažinti filosofinę poeto kūrybą.