literatūros žurnalas

Gintarė Bernotienė. Apie pasiuntinius iš kito pasaulio

2022 m. Nr. 10

Jurga Vilė. Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius. – Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – 360 p. Knygos dailininkė – Ula Rugevičiūtė Rugytė.

Imdama į rankas antrąją Jurgos Vilės prozos knygą „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“, žinojau, kad skaitysiu dviejų personažų istoriją – Oskaro Milašiaus ir šimtmečiu vėliau už jį gimusios mergaitės Felicijos. Po stiprų įspūdį palikusio debiutinio J. Vilės ir Linos Itagaki komikso „Sibiro haiku“, kuriame žodinio ir grafinio pasakojimo galimybės išnaudotos meistriškai (nenuostabu, kad knyga išversta į trylika kalbų), panašaus įspūdžio vyliausi ir iš tandemo su iliustruotoja Ula Rugevičiūte Rugyte. Taip ir įvyko.

Kaip ir dera kūriniui apie O. Milašių, knyga pasitiko gilios santūrios juodos spalvos viršeliu, būdingu mistikos leidimams, su baltu jauno mėnulio pjautuvu ir mėlyna rūtos šakele. Netrukus, jau pirmuosiuose puslapiuose, autorė įvardija paralelinio montažo metodą, kuriuo remdamasi išaugins šį šakotą pasakojimą. Panašiausias į pjesę, į kurią ilgesniais periodais įsiterpia ir pasakotojo(s) balsas, knygos tekstas išsiskiria originaliu pasakojimo komponavimu ir tankiu semantiniu tinklu, kurio vaizdiniai, simboliai ir originalios, siužeto vingius talpinančios metaforos kartojasi, yra atpažįstami abiejose pasakojimo dalyse. Taip J. Vilė ne tik sukuria junglų ir koherentišką pasakojimą, bet ir kaip kūrybos bei patyrimo vienovę iškelia atitikmenų principą, teikusį impulsų rastis moderniai poezijai bei pasaulį jausmiškai patiriančio poeto, gamtos ir sielos paslaptimis disponuojančio mago, figūrai. Nebylaus kino laikus siekiantis paralelinis montažas lietuvių literatūroje įveiksmintas turbūt pirmąkart ir labai novatoriškai: jį pasitelkusi autorė sujungia du veiksmo planus ir kartu išvengia jų sutapimo laike. O tokį sutapatinimą siūlo pati laikiška fiziologinių ir psichinių procesų simultaniškumo prigimtis. Panašų įspūdį kadaise žadino Antano Škėmos „Baltoji drobulė“. Be kita ko, šis techninis sprendimas svarbus tuo, kad teikia galimybių laisvai traktuoti laiko kategoriją ir atsižvelgti į filosofines laiko apibrėžtis, į kurias savo ezoteriniuose veikaluose gilinosi O. Milašius, kaip vieną mylinčios būties srautą kontempliavęs praeitį, ateitį ir dabartį.

Tačiau knyga nėra tik apie O. Milašių. Išradingai komponuojamas, grįstas daugybe aliuzijų ir intertekstinių nuorodų, O. Milašiaus kūrinių, jo bičiulių poetų ir tyrinėtojų veikalų citatų bei subtiliai diegiamõs iliuzijõs, jog Felicijos ir Oskaro gyvenimai susisiekia (ir sudūžta) lyg indai, šis virpantis, mirguliuojantis, iš biografinių jungčių ir būsenų analogijų nuaustas pasakojimas apie dvi sielas nustebina autentiškesne pirmąja dalimi. Ir antrąkart skaitydama patyriau, jog pirmoji pasakojimo dalis apie nepaprastą, su jonvabaliais plaukuose gimusią Feliciją Krylatovą kiek stelbia antrąją dalį apie O. Milašių. Skubu pasakyti, kad autorė prie O. Milašiaus gyvenimo ir kūrybos prisiliečia jautriai, puikiai išmano šią sritį, tad sumanymas sukurti paraleliniu montažu ir kino poetika grįstą pasakojimą tik atriša jai sparnus. Subtili faktų ir fragmentų atranka bei jų komponavimas, nutylėjimai, užuominos, kai kada net sąmoningos klastotės ar mistifikavimas jaunesnėms skaitytojų kartoms J. Vilės prikeliamą O. Milašiaus legendą leidžia perskaityti su visu po ja slypinčio milašistikos korpuso svoriu, drauge ją regint kaip vieną kertinių lietuvių kultūros tekstų, autorių konvertuotą į paveikią populiariosios kultūros kalbą. Trumpi sakiniai glaustai perteikia veiksmą ir jo aplinkybes, pažadina vizualines pagavas ir juslumą, ir sykiais sunku suprasti, kaip ši taupi, nuo gyvos kalbos nedaug besiskirianti materija sukuria tokio tikrumo pojūtį ir išspinduliuoja spektrą jausmų. J. Vilės pasakojimas tūriškas, šmaikštus, žaismingas, ironiškas ten, kur tik nėra liūdnas, iš poetiškų pasažų bemat šokantis į rupią kasdienybę. Muzikai čia tenka didžiulis vaidmuo, skaitant ji nuolat juntama, prisimenama, skamba it tikrame filme. Momentiškumo įspūdis išgautas skaidant tekstą į nedidelius talpius kadrus. Vos išsiskleidę jie bemat subyra, tačiau randasi nauji. Trūkčiojantis momentų fiksavimas primena eksperimentinę Jono Meko vaizdo dienoraščio poetiką užrašuose ir kino juostoje; čia pat ir epizodas apie jo avangardinio kino studiją ir padovanotus stikliukus, tas patirtį saugančias nuoskilas, atsigabentas Amerikon. Stiklelių leitmotyvas tęsiasi per visą knygą, juo autorė įtvirtina įsivaizdavimą, jog, sykį susitikę, vienas kito gyvenime paliekame pėdsaką, krislą patirties. Kaip skilimas įvaizdinamos ribinės būsenos, stikleliai žymi žmogaus vienišumą, ilgesį, Tėvynės (milašiškai – vienintelės nuskirtosios vietos) nostalgiją, vieną iš rojaus komplekso emocinių pusių, – taip kadaise yra interpretavęs Algirdas Patackas1. Stiklo burbulą kaip saugios būties salelę gimus Felicijai išpučia jos tėtis stiklapūtys…

Stiklelių motyvas veda į centrinę knygos „Nukritę iš Mėnulio“ metaforą – iš tokių stiklelių surinksimą kaleidoskopą, o pats ataidi iš O. Milašiaus sukurtos pasakos „Auksaplaukis ir Žvaigžduolė“. Joje, nepabūgęs mirties, ieškoti Tiesos paukščio išsiruošia savo aukštos kilmės nenumanantis karaliaus sūnus, kaip ir ne vienas kitas pasišventęs drąsuolis, sudūžtantis begaudydamas paukštį ir virstantis stiklo šuke. Nors ir ne toks akivaizdus, stiklelių kodas pritraukia ne tik gilų psichologinį šio auto/bio/grafinio pasakojimo pagrindimą, užmena apie idealųjį tiesos pasaulį, kuriame kalbama paukščių kalba, bet ir užgriebia platesnę menininkų – tų mirties nebijančių dangaus pasiuntinių, tų įvairiaspalvių sudužėlių krislelių – temą. Senelio architekto patarta, Felicija renka spalvingas ir aštrias jų gyvenimo patirtis, skleidžiančias (prancūzų) kultūra persmelkto pasaulėlio šviesą. Žinia, O. Milašius yra jo ašis, o suburtoji vaizduojama menininkų kompanija (kad būta gyvų susitikimų, paliudija ir tekstas, ir autorės pasakojimai knygos pristatymuose) yra tai, kas, tiesiogiai autorei gal ir nesiekiant, įtaigiai perteikta šia knyga – laike neribotas, taurus lyg šventųjų ir atlaidus bei atjaučiantis it nuodėmingų bendravimas.

Istorija pradedama pasakoti nuo Felicijos gimimo sovietmečio Lietuvoje. Dėl įspūdingo anturažo ji lygia greta gali dominti ir kultūros istorikus, čia rasiančius daug patikimai užfiksuotų laikotarpio praktikų ir realijų (pavyzdžiui, kraštotyrinės žygeivių ekspedicijos į O. Milašiaus gimtinę, Čerėjos dvarą, piligrimystę primenančios kelionės kitų kūrėjų pėdsakais). Greta tikroviškų pasakojime dalyvauja ir visiškai pramanyti epizodai (ypač antrojoje dalyje: O. Milašius Kaune skuba į pasimatymą su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, ketindamas jam siūlyti surengti parodą Paryžiuje, o jo nesulaukęs Konstantinas brenda į Santakos vandenis ir išplaukia į jūrą, p. 295; O. Milašius lankosi Lofotenuose, p. 255). Realybės ir antrinės tikrovės, personažų vidinių erdvių susidūrimai organiški, vaizdiniai raiškūs, poetiški, įsimenantys. Nefasadinės sovietmečio kultūros intelektualinė atmosfera čia turi gyvos maitinusios terpės šarmo, ko nerasdavau kitų jaunos kartos autorių pastaraisiais metais išleistuose buitiniuose, infantiloką požiūrį į Nepriklausomybės virsmą užfiksavusiuose romanuose.

J. Vilės personažai turi ir komiškų bruožų, išryškėjančių žaidžiant kalbos registrais. Štai laisvės besiilginti svajoklė Felicijos mama, kuri, apimta stiprios meilės, tampa vos pakenčiama, iš prisiminimų sugrįžta į dabartį: „Jaučiu, greit atsivers pasaulis. Keisis laikai. Sąnarius laužo“ (p. 26). Istorinis laisvės lūžis užfiksuotas glaustai lyg kronika, komentuojama pačios Felicijos, o laisvės dvelksmas, kitoniškumo atmosfera persmelkia ir jungia visą pasakojimą. Neeilinė visa Felicijos šeima: iš prancūzų kalbos verčiamą O. Milašių redaguoja mama, poetiškos sielos tėčiui Aleksandrui dukra išsipasakoja patirianti regėjimus ­– ir erotinius, ir inspiruotus O. Milašiaus personos: „Per mane plaukia vaizdai, lyg projektuojami ant baltos sienos. Gan ramiai, be didelės intrigos. Oskaras eina savo keliu. Sutinka žmones, šnekasi, išsiskiria. Mėnulis pilnėja ir dyla. Muzika keičiasi“ (p. 57). Ši kūrinio kompoziciją pagrindžianti remarka aiškina pasakojimo radimąsi – iš regėjimų sapne ir atpažinimų tikrovėje.

Ne prasčiau nei žodžiai veiksmą generuoja ir giluminius, likiminius ryšius perteikia vaizdai, keliasluoksnį teksto audinį tampriai sujungiančios spalvų linijos (žalioji Felicijos lempa, jonvabaliai, mėlynas Oskaro kambarys) ir įreikšmintos detalės, objektai-žymikliai ar, tikriau, visa intertekstinių nuorodų sistema. Pasakojimo nuoseklumas labiausiai nuo jų ir priklauso. Minėtas montažas, linijų braižymas ant ekrano lyg ant sielų membranų nėra tik puošmenos – montavimo darbo pėdsakai demonstruojami atvirai, juos valdo, kreipia, pristabdo ir vėl paleidžia pasakotoja Felicija, ypač jautriai ir tiksliai seikėdama emocinį krūvį. Kiek jautrumo sudėta į trumputę sceną – invalido vežimėlyje sėdintis Mėnulio berniukas Felicijai dovanoja žiedus iš smilgų (p. 30). Neužrašyta, tačiau perskaitoma tik kaip meilė.

Dar grįžkime prie šeimos: Oskaro istorija priartėja dar ir dėl to, kad iš Baltarusijos, Čerėjos apylinkių, kilę tėčio tėvai; Felicija sapnuoja Oskaro tėvų susitikimą; mokykloje rašo laišką draugui į „brolišką respubliką“: „Oskarai, brangus Oskarai. Iš kur tas gilus jausmas, kad mes pažįstami? Kas jūs? Mano negimęs brolis, antras tėvas, sielos draugas, būsimas vyras ar vaikas?“ (p. 31). Sielos giminystės klausimas išplėtotas ir Oskaro dalyje, atskleistas per O. Milašiaus poeziją, jo vietos ir mylimųjų paieškas, scenas iš menininkų gyvenimo Paryžiuje, persikūnijimus į misterijų personažus. Dvasinės metamorfozės (ir O. Milašiaus sukurtieji personažai, į kuriuos knygoje jis persikūnija) išplečia patirčių lauką iki visiško susitapatinimo, vienos dalies epizodai meta šešėlį ant epizodų kitoje, ir ši transformacijų grandinė keri iki svaigulio, į mirgantį pasikartojimų ar atgimimų ratą įtraukdama žmones, miestus, paukščius, augalus, gyvūnus. Mamos tėvai su augančia Felicija aptarinėja naujausius spektaklius, meno istorija ir gyvas meno procesas susilieja į save svajojančius vaizdus (skaitant netgi ima noras patikrinti, ar visi minimi kūrėjų susitikimai galėjo vykti istoriniame laike) – taip apimliai, poetiškai ir kartu žmogiškai savai inteligentų šeimos pasaulėlis dar nebuvo vaizduotas. Svaiginimasis kultūra į vieną savųjų ratą suburia visus kuriančius, vienišuosius, nepritapėlius, apdovanotuosius, dvasias-paukščius, ir darosi nebesvarbu, kieno liniją – Felicijos ar Oskaro, kurio šimtmečio istoriją – sekame: plėtojamas pasakojimas turi apibendrinančio universalumo, kaip šeima branginama visa menininkų bendrija. Ją vaizduodama J. Vilė net švelniai šaržuoja – į Renée de Brimont suburtą O. Milašiaus mylėtojų draugijos susitikimą garbūs svečiai atvyksta kaip paukščiai: O. Milašiaus leidėjas André Silvaire’as yra apuokas, kvietimus į Nušvitimo šimtmetį išnešioja Pievinis kalviukas (lažinuosi, kad ir kiti be vargo atspės, jog tai Paryžiaus senbuvis Valdas Papievis), prasklendžia ir Mūza.

Neatskleidžiant visų raizgaus pasakojimo vingių, rūpi bent paminėti šioje knygoje J. Vilės išgautą stebėtiną kito teksto „girdėjimą“, nejuntamą jų sudūrimo liniją, sąskambių dermę lydant O. Milašiaus gyvenimo, cituojamų jo poezijos, lietuvių ir prancūzų liaudies dainų, mistinių tekstų fragmentus (štai Antano Vaičiulaičio išversta O. Milašiaus „Pavasario giesmės“ dalis prie kuriamo teksto priglunda dar ir dėl itin švelnaus vertimo garsyno); J. Vilei leista išgirsti Rojaus ir Čerėjos sąskambį. Su Nušvitimu susijusiuose epizoduose nėra egzotizavimo, mistiniai slėpiniai perteikiami jutimiškai, kaip patirtos pilnatvės vizijos („Absoliutus spindėjimas, šviesa. Ežeras tyvuliavo, prie jo ganėsi kumelė ir kumeliukas, vos pastovintis ant kojų“, p. 124), giliąja atmintimi atpažįstamos kaip atgimimo „antr[oji] nekaltyb[ė], į kurią įžengiame išeidami“ (p. 124). Antrojoje knygos dalyje selektyvumas tampa dar svarbesnis: tai, ką siekiama atvaizduoti ar priminti, priklauso nuo tinkamos vizualinės išraiškos suradimo. Štai O. Milašius lydi namo Oskarą Vaildą, vėliau maudo lyg kūdikį jį vonioje, Vaildas ranka braukia purvo kaltūnus, vandeny nusilupančią odą (p. 217). Realistinės detalės – veidrodžio – atsiradimas šioje scenoje nurodo Dorianą Grėjų, nepaslepiamos ir nenuplaunamos niekšystės bei kaltės simbolį, ir staiga į veidrodį sužiūrantys abu Oskarai išvysta save lyg nuvarytus arklius. Ir jokių moralų nėra.

Dailininkės U. Rugevičiūtės Rugytės piešiniai skirsnelių pabaigose ne mažiau taikliai ir koncentruotai sutelkti į giluminius pasąmoninius turinius, troškimus ir stoką. Jie siekteli metafizinės tapybos gelmės (kaip ką tik kūdikio susilaukusios madonos piešinys žalių lygumų ir kybančios žalios mėnulio pilnaties, išlaikomos kažkieno melsvų rankų, fone, p. 15), per architektūros elementus – Saulę, Mėnulį ir žvaigždes grindų mozaikoje – prisilyti alcheminių ir masoniškųjų šifrų, įvaizdina subtilias transformacijas ir siurrealistinį vaizdinių tirštį; su jais įtaigiai psichologiškai niuansuotas, jusliai perteikiamas biografinis pasakojimas įgauna galios svyruoti tarp vidinių būsenų ir išorinio, istoriškai tikro vyksmo. J. Vilė keliasluoksniame kūrinyje supresuoja šimtmetyje neišsitenkančią istoriją, leidžia pajusti epochų persiklojimus – naujos gyvybės kvapo XIX amžiaus pabaigos dekadansą, pilką kaip žvirblis sovietmetį, paūkavusį XIX amžių, rūku supstantį Lietuvos praeitį ir ją menančius dvarus, tolimą Edgaro Allano Poe, Kristiano Gauso ir Jono Meko Ameriką, Oscaro Wilde’o ir Virginijos Woolf Angliją. Siauras ir gal tik menamas kraujo takelis, siejantis tikrąsias ir pramanytas giminystes, O. Milašiaus gyvenimą ir kūrybą prikelia naujam gyvenimui. Kliaunantis kaleidoskopo tvarka ir būtinojo atsitiktinumo saistoma susitikimų laike logika, O. Milašiaus biograma nušvinta itin plačiame kontekste. Savas ir nebevienišas, atradęs iliuzorišką mėlynojo kambario pilnatvę, jis iš Čerėjos keliauja per naujuosius laikus – Lietuvai pasišventęs diplomatas, Meilės poetas, kilmingas keliaujantysis, Taikos kunigaikštis, paukščių draugas, Ulro žemės dvarininkas, kaip jam ištaria Česlovas Milošas. Iš rankų nelyg katastrofoj dūžtantį pasaulį paleidęs kanarėlę… Drąsus užmojis šitokios apimties vaizdinių konglomeratą perkelti į populiariąją literatūrą pasiteisino su kaupu!


1 Galinis A. [Algirdas Patackas]. Oskaras Milašius. Trys gyvenimai // Pastogė. – 1978. – Nr. 1, 2; perpublikuota laikraštyje „XXI amžius“, 2005 m. liepos 13 d. [prieiga per internetą: https://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/07/13/liter_01.html].

Gintarė Bernotienė. Autorystės slankiojoje eroje

2022 m. Nr. 5–6 / Metų pradžioje ėmiau skaityti 2021 m. išleistas lietuvių autorių knygas. Įdėmiau tik dalį jų – poezijos segmentą, kuriame ieškojau ne tik įspūdingų kūrinių, bet ir skaitymą praskaidrinančių sentencijų.

Gintarė Bernotienė. Mirties bylos

2022 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Raudonoji jūra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 496 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Gintarė Bernotienė. Sibiro haiku ir ritmingai kirčiuota tyla

2018 m. Nr. 10 / Jurga Vilė, Lina Itagaki. Sibiro haiku. – Vilnius: Aukso žuvys, 2018. – 240 p.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Nuo 2016-ųjų ližės: knygos ir tendencijos

2017 m. Nr. 4 / Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas